VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS. JO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS

VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

Valiutų valdybos modelis.

Jo privalumai ir trūkumai

Referatas

Kaunas, 2008

TURINYS

ĮVADAS

Darbo objektas – valiutų valdybos modelis, jo trūkumai bei privalumai. Darbe išaiškinama šio monetarinio režimo esmė, charakteristikos, istorija ir raida. Aptariami šiuolaikinių valiutų valdybų bruožai. Nagrinėjami skirtumai tarp valiutų valdybos ir centrinio banko sistemų, taip pat valiutų valdybos modelio panaikinimo Lietuvoje galimybės. Darbe aprašoma Lietuvos banko veikla įvedus valiutų valdybos modelį.

Reikia pastebėti, kad darbo temą bandyta atskleisti labiausiai remiantis valiutų valdybos modeliu, kuris egzistuoja Lietuvoje, taip pat yra aptariami ir kitų šalių veikiančių valiutų valdybų modeliai.

Darbas parašytas naudojantis keletu pagrindinių literatūros šaltinių: Laisvosios rinkos institute tinklapyje publikuojamais staripsniais, kurių dauguma yra parašyti valiutų valdybos modelio Lietuvoje dešimtmečio proga, t. y. 2004 metais. Taip pat buvo naudojamasi Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997-1999 m., Richard W. Kopcke straipsniu „Valiutų valdybos: praeities ar ateities pinigų politikos režimas?“ ir kitais literatūros šaltiniai nurodytais literatūros sąraše.

Pabaigoje pateiktos išvadas apie darbą pagal pasirinktą temą.

1.VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO ESMĖ

Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Centrinio banko galimybes emituoti pinigus apriboja nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijos, be to, centrinis bankas netenka dalies kitų savo funkcijų.

Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių [1].

Valiutų valdyba arba valiutų taryba, taip kartais vadinama, nes kai kuriose valstybėse, kuriose šis monetarinis režimas funkcionuoja, realiai egzistuoja iš kelių asmenų sudaryta direktorių taryba, kuri ir yra atsakinga už vietinės valiutos emisiją, visiškai padengtą rezervine valiuta,ir už fiksuoto kurso su rezervine valiuta palaikymą.

Tipinis valiutų valdybos modelis reikalauja, kad išleidžiama į apyvartą vietinė valiuta būtų 100 procentų arba net daugiau padengta valiutos atsargomis. Emituojamos nacionalinės valiutos padengimo bazė skirtingose šalyse yra nevienoda. Daugelyje valiutų valdybos modelį įsivedusių šalių fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas į rezervinę valiutą paprastai būna nustatomas paties įstatymo. Išimtinė kurso nustatymo tvarka taikoma Lietuvoje, kur Lietuvos bankas suderinęs su Vyriausybe, gali keisti tiek bazinę valiutą, tiek oficialų nacionalinės valiutos kursą, esant nepaprastoms ekonominėms aplinkybėms. Įvedus valiutų valdybos modelį, žymiai apribojamos centrinio banko teisės bei funkcijos, kitaip grindžiama pinigų emisija, pasikeičia monetarinės politikos vykdymas bei tikslai.

Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių [1].

Valiutų valdyba reikalauja susieti nacionalinę valiutą su bazine ir neribojamai fiksuotu kursu konvertuoti nacionalinę valiutą į bazinę ir atvirkščiai. Valiutų valdyba išleidžia vidaus valiutą, kurios vertė yra fiksuota kitos šalies valiutos, t. y. bazinės valiutos, atžvilgiu ir kuri yra padengta turtu, denominuotu užsienio valiutomis. Vidaus valiutos ir jos bazinės valiutos keitimo kursas nustatomas įstatymo ir įgyvendinamas valiutų valdybos įsipareigojimu parduoti savo valiutą mainais į bazinę valiutą (ir atvirkščiai) nustatytu keitimo kursu. Valiutų valdyba garantuoja savo įsipareigojimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, finansinius įsipareigojimus padengdama nustatyto dydžio turtu užsienio valiuta, kuris daugiausia yra denominuotas bazine valiuta. Dėl šių ypatybių valiutų valdyba gali išleisti naują valiutą tik mainais į būtiną užsienio valiutos kiekį, o bendra pinigų bazės apimtis (pinigai apyvartoje plius banko pinigų atsarga) turi atitikti rezervinio turto vertę. Todėl didžioji valiutų valdybų atsargų, dengiančių vidaus valiutas, dalis paprastai įsigyjama iš tų, kurie keičia užsienio valiutas į vidaus valiutas. Savo ruožtu pinigų bazė daugiausia kinta dėl grynųjų užsienio valiutos srautų patenkančių į ekonomiką pagal nustatytą valiutos kursą [2].

2. VALIUTŲ VALDYBOS CHARAKTERISTIKOS

Valiutų valdybos yra labiau startas, o ne tikslas, kuriant pinigų politikos instituciją. Jos siūlo besiformuojančioms ekonomikoms laikiną „skydą“ kuriant patikimus centrinius bankus ir finansų institucijas. Tačiau valiutų valdybos negali visiškai apsaugoti savo ekonomikos nuo besikeičiančių sąlygų pasaulio rinkose padarinių. Stiprėjant besivystančioms ekonomikoms ir jų institucijoms, jos gali sukurti saugesnį pagrindą savo išteklių vertei arba įsijungdamos į ekonomines sąjungas, turinčias bendrą fiskalinės politikos instituciją, arba įteisindamos lankstų valiutos kursą. Ekonominės sąjungos gali būti patraukliausios toms ekonomikoms, kurių pramonė nėra labai įvairi, ir kurios, kad ir koks būtų jų pinigų politikos režimas, siekia išlikti kintamesnės, negu didesnės, išsivysčiusios šalys. Tokiu atveju svarbiausias valiutų valdybų palikimas yra galbūt ne jų valiutų savarankiškumo išlaikymas, bet besivystančių ekonomikų įtraukimas į bendrą prekybos, finansų, teisės ir politikos sistemą jų bazinių valiutų atžvilgiu.

Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios:

1. Bazinė valiuta. Bazinė valiuta yra valiuta pasirinkta dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ar euras (anksčiau būdavo renkamasi ir Vokietijos markė).

2. Konvertuojamumas. Valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido.

Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui).

3. Rezervai. Valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugotų tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę.

4. Pelnai. Ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas – ne. Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją.

5. Palūkanų normos ir infliacija. Ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotasvaliutos kursassu bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą.

6. Ryšys su bankais. Kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.

3. VALIUTŲ VALDYBOS ISTORIJA

Valiutų valdybos sistemą yra turėjusios apie 70 šalių. Šios sistemos idėja gimė Didžiojoje Britanijoje apie 1800 m. Idėjos autoriai – grupė ekonomistų, žinomų valiutos mokyklos (Currency School) vardu. Jie turėjo didelę politinę įtaką ir 1844 m. ketino Anglijos Banką (Bank of England) pertvarkti į valiutų valdybą, pavadinimu Bank Act. Skirtingai nuo šiuolaikinių valiutos valdybų, valiutos mokyklos atstovai nesuprato, kad ir indėliai ir išleisti banknotai, kurie sudaro monetarinę bazę, turi būti 100% padengti užsienio turtu, esant valiutų valdybos sistemai. Bank Act nepadengė savo indėlių užsienio rezervais, ir todėl valiutos mokyklos atstovai užuot Anglijos Banką pertvarkę į valiutų valdybą, pertvarkė jį į centrinį banką. D. Britanija buvo ekonomiškai pažangiausia tų laikų šalis, jos pavyzdys buvo užkrečiamas, ir daugelis kitų šalių mėgdžiojo D. Britanijos įstatymus. Tai padėjo centriniams bankams paplisti po Europą.

Pirmas sėkmingas bandymas įkurti valiutų valdybą įvyko 1849 m. Britų Indijos vandenyno kolonijoje Mauricijuje. Po eksperimentinio laikotarpio valiutų valdyba pasiekė savo brandžią, dabar vadinama klasikine arba ortodoksine formą 1912 m. ir tai buvo Vakarų Afrikos valiutų valdyba, kuri apėmė britų kolonijas: Nigeriją, Ganą, Siera Leonę, Gambiją. Vakarų Afrikos valiutų valdyba tapo modeliu vėliau susikūrusioms valiutų valdyboms. Apie 1930 m. valiutų valdybos sistema jau buvo paplitus britų kolonijose Afrikoje, Azijoje, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno salose.

Valiutų valdyba egzistavo daugelyje nepriklausomų šalių, pavyzdžiui, Argentinoje apie 1900 metus, laisvajame Dauzing mieste (šiandien Lenkijos miestas) 1920-aisiais ir Jemene. Dabartinės modifikuotos valiutų valdybos visos yra įkurtos nepriklausomose šalyse.

Valiutų valdybos sistemos labiausiai buvo paplitusios 1940-1950 metais, kuomet tokia sistema veikė apie 50 šalių. Jos veikė gerai, tose šalyse buvo žema infliacija, pilnas konvertuojamumas į bazinę valiutą ir ekonominis augimas. Nepaisant to, daugelis pasekė intelektualia 1950-1960-ųjų mada, kuri buvo palanki centriniams bankams. Dar viena priežastis, dėl kurios valiutų valdybos išnyko yra ta, kad daugelis tokių monetarinių sistemų veikė britų kolonijose, ir kuomet kolonijos išsikovojo nepriklausomybę, jos pakeitė daugumą egzistavusių institucijų, nesirinkdamos, kas gera, o kas bloga.

Žymiausiašiandienos valiutų valdyba yra Honkonge. Honkongo doleris yra susietas su JAV doleriu kursu HK$ 7,80 = US$1. Honkongo sistema nėra visiškai klasikinė. Nuo 1988 m. vyriausybė padidino monetarinės valdžios galimybes kai kuriais atvejais veikti kaip centrinis bankas. 1998 m. Honkongo monetarinė valdžia (HKMA) nupirko didžiulius kiekius akcijų Honkongo biržoje – tai netinka nei centriniam bankui, nei valiutų valdybai. Honkongo sistemos silpnybė yra ta, kad čia labiau pasikliaujama papročiais nei įstatymais. Įstatymai nereikauja iš HKMA išlaikyti fiksuoto keitimo kurso tarp bazinės ir nacionalinės valiutų, taip pat neapibrėžia rezervų sudėties. Honkongo monetarinė sistema yra tarpinis variantas tarp klasikinės valiutų valdybos ir modifikuotos valiutų valdybos

Daugiau ar mažiau klasikinės valiutų valdybos yra išlikusios britų terirorijose Bermudų, Kaimanų, Falklandų salose ir Gibraltare. Taip pat Farerų salose, kurios priklauso Danijai [5].

4. ŠIUOLAIKINĖS VALIUTŲ VALDYBOS

Šiuolaikines valiutų valdybas dažniausiai pasirenka nepriklausomos valstybės. Šie modeliai taip pat remiasi pinigų pasiūlos savireguliacija, tačiau už savo pirmtakes turi daugiau atsakomybės dėl bankų sistemos stabilumo ir veikia sudėtingesnių finansų rinkų bei mobilesnio kapitalo sąlygomis. Šalia ortodoksinio modelio požymių (laisvo kapitalo judėjimo, įstatymais įtvirtintų fiksuoto kurso ir automatiško bazinės valiutos supirkimo – pardavimo) joms būdingi žemiau apibendrinti ypatumai:

  1. Nacionalinių pinigų padengimo bazine valiuta reikalavimai yra švelnesni -reikalaujama padengti tik dalį centrinio banko įsipareigojimų (pinigų bazę (Argentina), įsipareigojimus nacionaline valiuta (Estija, Lietuva)) bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio valiutos atsargomis. Švelnesnius reikalavimus lėmė susiklostęs centrinių bankų įsipareigojimų padengimas prieš įvedant valiutų valdybą ir noras išsaugoti paskutinio skolintojo galimybes sisteminių bankų krizių atveju, kurių tikimybė buvo ypač didelė finansų stabilizavimo pradžioje. Kokybinis pokytis įvedant valiutų valdybas buvo ne absoliutus padengimas, bet perėjimas prie pinigų pasiūlos automatizmo ir susiejimas su mokėjimų balanso dinamika. Beje, daugelis ilgiau veikiančių valiutų valdybų (tarp jų Estijos, Honkongo ir Lietuvos), reinvestuojant dalį užsienio turtu uždirbto pelno, pasiekė ortodoksinį standartą – centrinio banko grynųjų užsienio atsargų perviršį virš visų jo vidaus įsipareigojimų.

2. Pirmosios kartos valiutų valdybos paprastai apsiribodavo grynųjų pinigų keitimu. Šiuolaikinėse finansų rinkose veikianti valiutų valdybų karta pinigų pasiūlos savireguliaciją įgyvendina greičiau ir pigiau. Dominuoja valiutos keitimo negrynaisiais operacijos, kurios yra natūraliai pigesnės, todėl centriniai bankai gali taikyti mažesnį supirkimo ir pardavimo kursų skirtumą arba iš viso jį panaikinti (Estija tai padarė 1996 m., Lietuva – 2004 m.). Pagrindiniai centrinių bankų operacijų partneriai, kaip ir kitų valiutos režimų atvejais – vietos bankai, kurie, tarpininkaudami tarp ūkio ir pinigus leidžiančios institucijos, operatyviai pateikia jai grynąjį ūkio poreikį pinigams. Neatsitiktinai centriniai bankai organizuoja tarpbankinių atsiskaitymų sistemas, jas glaudžiai integruodami su pinigų savireguliacijos mechanizmu. Bulgarijoje ir Lietuvoje centrinis bankas tiesiogiai keičia valiutą ir vyriausybei, – tai neretai sukelia papildomus bankų sistemos likvidumo svyravimus ir vėl „įjungia“ savireguliacijos mechanizmą – bankų ir centrinio banko valiutos keitimo sandorius.

3. Naudodamos papildomas pinigų politikos priemones, šiuolaikines valiutų valdybas įgyvendinantys centriniai bankai siekia išlaikyti bankų sistemos likvidumo buferį, kurį bankai turi suformuoti be skolinimosi centriniame banke, ir kuris, pinigų paklausos trumpalaikių svyravimų metu, suteikia savireguliacijos mechanizmui daugiau stabilumo. Bulgarijos, Estijos ir Lietuvos centriniai bankai šiuo atveju taiko privalomųjų atsargų reikalavimus, o Honkongo pinigus reguliuojanti institucija analogišką buferį suformuoja, išplatindama bankams savo skolos vertybinius popierius. Anksčiau Estijos (1993-2000 m.) ir Lietuvos (1997-2000 m.) centriniai bankai taip pat vykdė ribotas atvirosios rinkos operacijas bankų sistemos likvidumo svyravimams sušvelninti, tačiau bankams išplėtojus likvidumo valdymo galimybes vietos ir tarptautinėje rinkoje, šių diskutuotinų operacijų buvo atsisakyta.

4. Šiuolaikines valiutų valdybas gretinant su kitais fiksuoto kurso režimais, matyti, kad faktinis padengimas nėra universalus skiriamasis bruožas. Paskutinį dešimtmetį prieš narystę euro zonoje Austrijos centrinio banko visų vidaus įsipareigojimų faktinis padengimas grynuoju užsienio turtu buvo teigiamas ir didesnis ne tik už Lietuvos, bet ir už Estijos padengimą pastaraisiais metais. Olandijos (iki pinigų sąjungos) ir Latvijos (dabar) pinigų analogiškas padengimas yra žemiau 100 proc., bet viršija Bulgarijos rodiklį. Esminį šių valiutos kurso režimų skirtumą atskleidžia centrinių bankų nuolat taikomos pinigų politikos priemonės. Valiutų valdybos tradiciškai remiasi pinigų pasiūlos savireguliacija – komercinių bankų inicijuojamu bazinės valiutos supirkimu – pardavimu centriniame banke. Tuo tarpu kitais fiksuoto kurso atvejais centriniai bankai pusiausvyros paprastai pirmiausia siekia atvirosios rinkos operacijomis, kuriomis stengiasi nustatyti ar išlaikyti pinigų rinkos palūkanų lygį, atitinkantį fiksuotą valiutos kursą. Automatiškas valiutos intervencijas jie vykdo jau antrajame kurso „gynybos ešalone“, bet tuo pačiu toleruoja didesnius nei valiutų valdybos rinkos kurso svyravimus apie oficialiai fiksuotą kursą.

Apibendrinant antrosios kartos valiutų valdybų savitumą būtų galima teigti, jog jį lemia siekis užtikrinti pinigų savireguliacijos mechanizmą šiuolaikinių finansų rinkų aplinkoje. Todėl šiuolaikinės valiutų valdybos neturėtų būti vadinamos su priešdėliu „kvazi-“ [10].

Valiutų valdybos modelio įdiegimo paprastumas ir sėkmingas funkcionavimas lėmė besivystančių Azijos, Lotynų Amerikos ir Europos šalių susidomėjimą šiuo režimu.

Ryškiausias valiutų valdybos modelis su visom jam būdingomis tradicinėmis charakteristikomis šiuo metu yra Honkonge. Nuo 1991 m. kelios šalys įsivedė modifikuotą valiutų valdybos modelį: Argentina, Estija, Lietuva, Bulgarija, Bosnija, Brunėjus, Džibutis.Šiose šalyse, skirtingainei ortodoksinėje valiutų valdyboje centriniai bankai išsaugo senąsias funkcijas, tačiau jas varžo valiutų valdybos fiksuotas kursas ir rezervai.

1 lentelė [3]

1999metais Richard W. Kopcke straipsnio [2] duomenimis valiutų valdybos funkcionavo 14 šalių ir globojamos tų šalių vyriausybių (žr. 2 lentelę). Šiuolaikinėms valiutų valdyboms būdinga daugelis ankstesnių kolonijinių šalių valiutų valdybų bruožų, pritaikytų šiandieniniams poreikiams, siekiant paskatinti valiutas naudoti komerciniams ir finansiniams sandoriams. Daugeliu atvejų šalys pradėjo taikyti valiutų valdybas, norėdamos pakelti po krizių pašlijusią savo valiutos reputaciją.

2 lentelė [2]

Veikiančių valiutų valdybų bruožai

5.SKIRTUMAITARP VALIUTŲ VALDYBOS IR CENTRINIO BANKO SISTEMŲ

3 lentelėje galite matyti, kokiais pagrindiniais bruožais valiutų valdybos sistema skiriasi nuo tipinės centrinio banko sistemos. Šiuo atveju pateikti tipiniai modeliai. Tačiau iš tiesų daugumoje šalių egzistuoja modifikuota valiutų valdyba, kuri išlaiko kai kurias centrinio banko funkcijas.

3 lentelė

Valiutų valdybos ir centrinio banko skirtumai [3]

Kaipmatyti iš pateiktos lentelės, valiutų valdyba leidžia banknotus ir metalines monetas, tuo tarpu centrinis bankas papildomai emituoja ir depozitus. Valiutų valdyboje kursas su bazine valiuta yra fiksuotas ir pastovus ir jis gali būti keičiamas tik išimtinais atvejais. Keitimas iš nacionalinės valiutos į bazinę, ir atvirkščiai, yra neribojamas. Tuo tarpu, centrinio banko atveju valiutos kursas yra dirbtinai nustatomas arba svyruojantis. Valiutų valdyba neapibrėžia keitimo kurso su kitomis užsienio valiutomis, išskyrus bazinę valiutą. Šiuos kursus reguliuoja rinka. Valiutų valdyba tiktai keičia nacionalinę valiutą į bazinę fiksuotu kursu tokiais kiekiais, kokių komerciniams bankams ir visuomenei reikia. Keičiantis banknotų paklausai, valiutų valdyba atlieka pasyvią rolę. Rinkos jėgos savaime sureguliuoja banknotų pasiūlą. Valiutų valdybos leidžiama valiuta yra visiškai konvertuojama: išleista nacionalinė valiuta nustatytu kursu be jokių apribojimų keičiama į rezervinę. Tipinio centrinio banko išleista valiuta yra konvertuojama ribotai.

Valiutų valdybos monetarinė politika yra reglamentuota taisyklėmis. Banknotų masės padidėjimą ar sumažėjimą sąlygoja tik rinkos savireguliacija. Tuo tarpu centrinio banko vykdoma monetarinė politika yra nereglamentuota arba reglamentuota iš dalies. Centrinis bankas gali keisti valiutos kursą, užsienio rezervų kiekį ar komercinių bankų veiklą reglamentuojančias taisykles savo nuožiūra arba gavęs vyriausybės leidimą.

Valiutų valdyba, skirtingai nei centrinis bankas neteikia paskutinės vilties paskolų, tai reiškia ji neskolina banknotų komerciniams bankams ir firmoms, kad šie išvengtų bankroto.

Tipinė valiutų valdyba nereguliuoja komercinių bankų. Bankų veiklą prižiūri Finansų ministerija ar kita institucija. Tuo tarpu centrinis bankas užsiima komercinių bankų reguliavimu, pavyzdžiui nustatydamas privalomųjų rezervų dydį.

Valiutų valdybos veikla yra skaidri, nes tai labai paprasta institucija. Šis modelis yra apsaugotas nuo politinio spaudimo. Centrinis bankas atvirkščiai – yra politizuotas, jo veikla nėra visada skaidri ir aiški.

Valiutų valdyba turi aukštą patikimumą. Šimtaprocentinis padengimas bazinės valiutos rezervais, reglamentuota monetarinė politika, skaidrumas ir apsauga nuo politinio spaudimo – visa tai leidžia išlaikyti pilną savos valiutos konvertuojamumą ir fiksuotą kursą su bazine valiuta. Tinkamai parinkta bazinė valiuta yra stabili, taigi automatiškai valiutų valdybos išleidžiami banknotai yra patikimi. Valiutų valdyba yra linkusi turėti žemą infliacijos lygį, nes paprastai bazinė valiuta turi nedidelę infliaciją. Tipinis centrinis bankas dėl savo turimų įgaliojimų, yra mažai patikimas. Bazinės valiutos šalies centrinis bankas gali perduoti infliaciją ir nestabilumą per valiutų valdybą.

Valiutų valdyba gali būti lengvai įkuriama ir paprastai per trumpą laikotarpį pasiekia savo tikslus. Be to, valiutų valdybos atveju skirtingai nei centriniame banke, reikia tik mažo personalo kuris atliktų elementarias funkcijas, kurios yra lengvai išmokstamos.

Kadangi fiksuotas kursas su bazine valiuta užkerta kelią devalvacijai, valiutų valdyba yra linkusi turėti palūkanų normas panašias į bazinės valiutos šalies.

Tipinė valiutų valdybos sistema palieka rinkai nustatyti banknotų kiekį, kurį valiutų valdyba turi išleisti. Valiutų valdyba nevaidina aktyvaus vaidmens apibrėžiant banknotinę bazę. Nepaisant to, kad valiutų valdyba negali savo nuožiūra sukurti rezervų komerciniams bankams, tačiau banknotų pasiūla reaguoja į paklausą pakankamai elastingai, nes galima papildomai įsigyti užsienio rezervų. Pagrindiniai rezervai valiutų valdybos sistemoje yra banknotai ir rezervai užsienio valiuta.

Apibendrinant galima teigti, jog centrinis bankas pagal savo prigimtį turi laisvę manipuliuoti banknotų kiekiu ir palūkanų normomis. Siekiant, kad ši reguliavimo laisvė būtų prieinama tik centrinio banko valdžios organams, o ne politikams, reikėjo sukurti įstatymais pagrįstą apsaugą. Buvo imtasi apsaugos priemonių – centrinio banko vadovų skyrimo ir atleidimo procedūros, ilgesnė nei politikų valdžios kadencija, draudimas kredituoti vykdomosios valdžios institucijas ir t.t. Valiutų valdybos sąlygomis šios apsaugos priemonės nėra gyvybiškai būtinos, kadangi politikai jau yra nušalinti nuo automatinės banknotų emisijos.

6. VALIUTŲ VALDYBA LIETUVOJE

Į šalies centrinį banką, kaip į vieną iš svarbiausių valstybės institucijų, ženkliai įtakojančių šalies makroekonomiką, dėmesys buvo atkreiptas jau pirmosiomis Lietuvos nepriklausomybės dienomis (1990 m.). Buvo pradėta plėtoti šios institucijos veiklą, imta vykdyti tam tikrą pinigų politiką, naudoti kai kuriuos klasikinio centrinio banko finansinius instrumentus. Kiek vėliau Lietuvos Respublikos centrinio banko – Lietuvos banko veikla buvo apribota: įvestas valiutų valdybos modelis.

Lietuvoje valiutų valdybos sistema pradėjo veikti 1994 metų balandžio 1 dieną įsigaliojus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymui, kuris įtvirtino Valiutų valdybą. Pagal šį įstatymą litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1, o visi apyvartoje esantys litai 100 % padengti užsienio valiutos rezervais. JAV doleris buvo pasirinktas kaip bazinė valiuta, tikintis jo vertės stabilumo.

Pagrindiniai veiksniai, paskatinę įdiegti valiutų valdybą Lietuvoje, buvo pastebimi valiutos kurso svyravimai, mažas gyventojų pasitikėjimas monetarine politika, valiutų valdybos sistemos sėkmė Estijoje bei Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įtaka.

Priimtas Lito patikimumo įstatymas užtikrino gyventojų bei įmonių pasitikėjimą valiutų valdybos modeliu, tačiau jis nebuvo šimtaprocentinis, nes šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad „tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) lito kursą.“

Visuomenės pasitikėjimą stiprino ir tai, jog būdavo pabrėžiama, jog bendrosiomis užsienio atsargomislitasyra padengtas apie pusantro karto. Kadangi Lietuvos bankas turi įsipareigojimų ne tik litais, tačiau ir užsienio valiuta, grynasis lito padengimas buvo mažesnis, tačiau litas visada buvo padengtas daugiau nei 100%.

Įdiegus valiutų valdybos sistemą Lietuvoje, joje vistiek liko centrinės bankininkystės atributų. Vienas iš jų – komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke, nors griežtos valiutų valdybos modelis to nenumato.

Lietuvos bankas taip pat išsaugojo teisę teikti riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją. Kaip jau minėjome, griežtas valiutų valdybos modelis paskutinės vilties paskolų teikimo nenumato. Paskutinės vilties paskolų teikimą taip pat kritikuoja ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai.

Lietuvos bankas taip pat išlaikė ankstesnę savo organizacinę struktūrą bei personalą, taip pat nebuvo atskirtas bankų priežiūros padalinys, nors griežtoje valiutų valdybos sistemoje tai turėtų būti padaryta.

Nors griežtame valiutų valdybos modelyje negalima jokia aktyviai vykdoma pinigų politika, Lietuvos bankas pradėjo laipsniškai plėsti savo pinigų politikos priemones paskelbęs Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Pagal šią programą 1997-1998 metais buvo įdiegtos šios pinigų politikos priemonės:

1) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai;

2) indėlių aukcionai;

3) vienos nakties skolinimosi galimybės Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.

Pagrindiniai šių pinigų politikos priemonių tikslai buvo palaikyti bankų sistemos likvidumą bei padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilzuoti pinigų sistemą. Kaip vienas iš šių priemonių tikslų taip pat įvardinamas nefundamentalių veiksnių sukeliamo palūkanų lygio svyravimus bei nukrypimus nuo fundamentalaus lygio.

Indėlių aukcionų panaudojimas nėra apribotas, kadangi tai yra priemonė, absorbuojanti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kitos priemonės – repo sandorių (jie didina likvidumą) naudojimas neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymo, kuriame numatyta, kad Lietuvos banko įsipareigojimai litais turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Kadangi šiuo įstatymu reikalaujama litų kiekį padengti bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio atsargomis, perteklinis padengimas viršija milijardą litų ir yra neįtikėtina, kad šis limitas būtų peržengtas.

Iš Lietuvos banko tinklapyje pateikiamos atpirkimo sandorių statistikos, žinome, kad atpirkimo sandoriai nebuvo labai dažni bei didelių apimčių, o nuo 1998 metų pabaigos jie išvis nebevykdomi.

Kita atvirosios rinkos operacijų priemonė – indėlių aukcionai – buvo naudojama daug dažniau.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (šis institutas ženkliai prisidėjo įvedant valiutų valdybą Lietuvoje ir yra didelis jos šalininkas) ekspertai siūlo Lietuvos bankui arba visiškai atsisakyti atvirosios rinkos operacijų, arba laikytis grynojo litų padengimo užsienio valiutos atsargomis reikalavimo.

Nuo pat Valiutų valdybos modelio įvedimo buvo ir jo šalininkų, ir priešininkų. Politiniuose sluoksniuose vyravo nuomonė, kad Valiutų valdyba yra naudinga priemonė litą stabilizuoti (prisiminkime, kad 1994 m. infliacija Lietuvoje siekė 45 %, o 1998 m. – 2,4 %), tačiau toleruotina tik trumpą laiką. Pagrindiniu jos trūkumu buvo įvardijama tai, kad Centrinis bankas negalivykdyti savarankiškos pinigų politikos (t. y. jos lanksčiai koreguoti, priklausomai nuo ekonominės situacijos), o Valiutų valdybos sistemos egzistuoja vos keliose pasaulio šalyse.

1997 m. buvo paskelbta Lietuvos banko pinigų politikos programa, numačiusi laipsnišką Valiutų valdybos atsisakymą, iš pradžių pakeičiant bazinę valiutą. 1998 m. rudenį kilus ekonominei krizei Rusijoje, planai atsisakyti esamo lito režimo buvo pristabdyti. Tačiau dėl Rusijos krizės eksporto dalis į Europos Sąjungą ėmė augti sparčiau, ir lito susiejimas su JAV valiuta susilaukė naujos kritikos bangos. Populiariausia valiuta sandoriuose su prekybos partneriais iš Rytų buvo JAV doleris. Europos Sąjungos šalys, į kurias Lietuvos įmonių eksportas tuo metu siekė pusę viso eksporto, sandorius dažniausia sudarė eurais. Bendra Europos Sąjungos šalių valiuta pasirodė esanti nelabai stipri, lyginant su JAV valiuta. Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu svyruodamas vis mažėjo (tiksliau – doleris stiprėjo) ir tam tikru momentu smuko žemiau vieno dolerio ribos. Lietuvos eksportuotojams tai reiškė, kad už suderėtus eurus jie gauna mažiau dolerių, taigi, mažiau ir litų. Atsirado nuomonė, kad litas turi būti devalvuotas, tai yra nuvertintas.

Lito nuvertinimo propaguotojai savo nuomonę grindė tuo, kad stiprus litas nesudaro galimybių eksportuoti, dėl to pramonė negali plėtotis, taigi didėja nedarbas, neauga gyventojų pajamos, dėl to nesurenkami planuoti mokesčiai.

Stabilaus lito kurso išlaikymo šalininkai savo nuomonę argumentavo taip:

1) nuvertėjus litui, pablogėtų sąlygos importui;

2) 70% valstybės skolos sudaro skola užsienio valiuta, nuvertinus litą, tai pačiai skolai grąžinti reikėtų daugiau litų, o tai reiškia, kad valstybės skolos našta gyventojams dar padidėtų;

3) privačių žmonių bei įmonių imtos paskolos litais nuvertėtų, o valiuta išaugtų – valiutines paskolas reikia grąžinti litais, kurių staiga prireiktų daugiau.

Integruojantis į Europos Sąjungą (ES), buvo svarstoma, ar nebūtų naudingiau pakeisti bazinę lito susiejimo valiutą iš dolerio į eurą. Šis pakeitimas būtų pagrįstas didėjančia Lietuvos įmonių integracija į ES, nes tuomet būtų patogiau valdyti valiutos kurso riziką. Tačiau buvo ir kitų veiksnių, kurie kėlė abejonių dėl perorientavimo tikslingumo. Visų pirma, didžiausias valiutų valdybos privalumas yra jos pastovumas. Bazinės valiutos pakeitimas padidintų netikrumo jausmą rinkoje bei sukeltų laikinų svyravimų ir litų keitimo į dolerius bangą. Antra, bazinė valiuta gali būti ne bet kokia, o tik gerą reputaciją turinti valiuta. Trečia, Lietuvos ekonomika ir pinigų rinka vistiek išliktų labai dolerizuota. Tokie buvo svarstymai.

Lietuvos banko nuomonė buvo tokia, kad įsivesdama eurą, Lietuva išlaikys fiksuoto valiutos kurso režimą. Europos Sąjungos (ES) institucijoms priėmus būtinus sprendimus, Lietuva prisijungė prie vadinamojo antrojo valiutų kursų mechanizmo (ERM II), išlaikydama dabartinį lito kursą – 3,4528 lito už 1 eurą, pranešė Lietuvos bankas. Valstybių ES narių, dalyvaujančių antrajame valiutų kurso mechanizme (VKM II), valiutoms leidžiama svyruoti euro atžvilgiu standartinėse ±15 proc. ribose. Antrasis valiutų kursų mechanizmas (VKM II) – tai euro zonos šalių ir ES valstybių narių, neįsivedusių euro, valiutos kurso politikos sistema. Pagrindinis šios sistemos bruožas – nustatomas valstybės, neįsivedusios euro, nacionalinės valiutos ir euro centrinis kursas bei leistinos kurso svyravimo ribos. Lietuvos atveju aukščiausia galima riba – 3,97072 lito ir žemiausia – 2,93488 lito už eurą. Tačiau Lietuva vienašališkai buvo įsipareigojusi išlaikyti dabar esančius fiksuoto valiutos kurso režimą ir lito bei euro kursą be jokio svyravimo. Tokį įsipareigojimą Lietuva prisiėmė atsižvelgdama į tai, kad fiksuoto valiutos kurso režimas nuo 1994 m. buvo vienas iš svarbiausių veiksnių užtikrinant šalyje neinfliacinį ir stabilų makroekonominį augimą ir kad jis, fiksuoto valiutos kurso režimas, turi būti išlaikytas ateityje įvedant eurą [6].

Buvo numatyta galima euro įvedimo Lietuvoje data – 2006 m. pabaiga arba 2007 m. pradžia, tačiau tai neįvyko. Pagrįsta buvo tuo, kad Lietuva, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi ES nare, savo valiutos kurso politiką turės laikyti bendru interesu ir įsivesti eurą. Lietuva tai galės padaryti tuomet, kai atitiks valstybėms, siekiančioms prisijungti prie euro zonos, Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus (biudžeto deficitas dvejus metus neviršys 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), valstybės skola neviršys 60 proc. BVP, o infliacija – ne didesnė nei trijų ES šalių su mažiausia infliacija vidurkis plius 1,5 punkto). Prieš įsivedant eurą, Lietuva ne trumpiau kaip dvejus metus dalyvaus Valiutos kurso mechanizme II (VKM II). Per šį laikotarpį ES kompetentingos institucijos stebės, kaip valstybės narės, dar neįsivedusios euro (taip pat ir Lietuva), vykdo šiuos kriterijus, ir pateiks išvadą dėl kiekvienos valstybės įsijungimo į euro zoną pradžios.

7. LIETUVOS BANKO VEIKLA ĮVEDUS VALIUTŲ VALDYBOS MODELĮ

Per kelerius pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus įvyko gana daug mūsų valstybei svarbių įvykių, susijusių su finansų ir kredito sistema. Pirmiausia buvo stengiamasi sukurti savarankišką finansų ir kredito sistemą, daug pastangų buvo dedama nacionalinės valiutos – lito įvedimui, buvo stengiamasi kurti stabiliai ir patikimai funkcionuojančią bankinę sistemą, buvo atkuriamas Lietuvos bankas klasikinio centrinio banko pavyzdžiu.

Apie valiutų valdybos modelio įvedimą Lietuvos monetarinėje sistemoje buvo pradėta diskutuoti 1993 m. pabaigoje. Valiutų valdybos modelio šalininkų nuomone, būtent valiutų valdybos modelis, o ne klasikinis centrinis bankas, galėjo:

1. Garantuoti lito kurso pastovumą palyginus su laisvai konvertuojamomis valiutomis;

2. Padėti įveikti kainų kilimą; šį tikslą pasiekti turėjo padėti pinigų politika, pagrįsta automatine pinigų emisija;

3. Skatinti eksportuotojus greičiau pertvarkyti gamybą.

Psichologiniai šio modelio teikiami efektai:

1. Apriboti Lietuvos banko vykdomą pinigų politiką nuo įvairių interesų grupių įtakos;

2. Garantuoti visuomenės, vietinių bei užsienio investuotojų pasitikėjimą fiksuoto valiutos kurso režimo pastovumu;

3. Garantuoti patenkinamą Lietuvos banko veiklą.

Taip 1994m. pavasarį Lietuvosmonetarinėje sistemoje pasirodė valiutų valdybos modelis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir TVF pasirašytą ekonominės politikos memorandumą 1994 m. spalio 1 d. – 1997 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiui, Lietuvai buvo pasiūlytas specialus pinigų politikos režimas, orientuotas į lito stabilumą, tačiau gerokai susiaurinęs Lietuvos banko veiklą.

Valiutų valdybos modelis buvo įteisintas 1994 m. kovo 17 d. priimtu Lito patikimumo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo tų pačių metų balandžio 1 d. Šio įstatymo 1 ir 2 straipsniais buvo įteisintos automatinės pinigų emisijos, kitaip tariant, valiutų valdybos modelis. Įstatyme skelbiama, kad „Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu. Oficialus lito kursas nustatomas pasirinktos bazinės valiutos atžvilgiu. Bazinė valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe“. Bazine valiuta buvo pasirinktas JAV doleris ir nustatytas fiksuotas keitimo santykis 4 : 1 (4 litai už 1 JAV dolerį).

Įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, Lietuvos bankas neteko daugelio klasikinio centrinio banko funkcijų, o svarbiausia centrinio banko funkcija – emituoti pinigus ir reguliuoti jų pasiūlą buvo apribota nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijomis.

Būtina pažymėti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo įdiegtas modifikuotas valiutų valdybos modelis. Lietuvoje liko egzistuoti tam tikri centrinio banko veiklos principai, nors „idealios“ (teorinės) valiutų valdybos šalininkai reikalavo jų atsisakyti:

1) komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke („ideali“ valiutų valdyba to nenumato);

2) Lietuvos bankas išsaugojo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją (1995-1996 m. jų iš viso išduota ir grąžinta 210,8 mln. Lt);

3) buvo išsaugota Lietuvos banko organizacinė struktūra ir personalas, nebuvo atskirtas bankų priežiūros struktūrinis padalinys.

Šie valiutų valdybos Lietuvoje bruožai užtikrino truputį didesnį jos lankstumą ir padėjo jai „išgyventi“ krizinius bankų sistemos raidos etapus (ypač 1995 m. pabaigoje – 1996 m. pradžioje) [1].

Šie Lietuvos banko funkcionavimo aspektai leido jam veikti kiek lanksčiau, o tai savo ruožtu leido tinkamiau reaguoti į šalies ekonomines krizes, o ypač į 1995 m. pabaigos – 1996 m. pradžios bankų krizę. Taigi 1994 m. Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs valiutų valdybos modelis buvo įvestas tikintis tam tikro monetarinio stabilumo – norint garantuoti nacionalinės valiutos kurso bei kainų lygio pastovumą, o taip pat siekiant užtikrinti kuo neutralesnę Lietuvos banko veiklą. Lietuvos banko veikla buvo gerokai apribota, susiaurintos šios institucijos teisės vykdant monetarinę politiką bei užsiimant bankinės sistemos priežiūra ir kontrole.

Įvedus valiutų valdybos modelį, Lietuvos banko veikla buvo smarkiai apribota. Šiai institucijai buvo pavesta atlikinėti tik kelias funkcijas:

1. Lietuvos bankas privalėjo garantuoti laisvą litų keitimą Lietuvos Respublikos teritorijoje į bazinę valiutą pagal oficialų fiksuotą lito kursą ir atvirkščiai;

2. Lietuvos bankui buvo pavesta valdyti oficialiąsias atsargas; tiesa, centrinis bankas turėjo sprendimų laisvę tik investuojant atsargas, nes pačių atsargų apimtys priklausėnuo užsienio valiutos srautų;

3. Lietuvos bankas turėjo užsiimti finansinių institucijų veiklos priežiūra; ši Lietuvos banko funkcija apsiribojo finansinių institucijų licencijavimu bei formalia juridinių aktų laikymosi kontrole.

Lietuvos bankas neteko galimybės:

1. Monetarinėmis priemonėmis įtakoti pinigų emisijos dydį;

2. Atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją;

3. Būti finansiniu agentu Vyriausybei;

4. Reguliuoti užsienio valiutų srautų įtaką pinigų pasiūlai.

Valiutų valdybos modelis neleido Lietuvos bankui efektyviai veikti monetarinės politikos vykdymo bei plėtojimo, kredito sistemos priežiūros bei kontrolės srityse. Todėl Lietuvos bankas kartais privalėjo nesilaikyti griežtų valiutų valdybos modelio principų, o stengtis įtakoti minėtąsias ūkio sferas, atsižvelgdamas į realias ekonomines aplinkybes.

Infliacijos tempų mažinimas bei negalėjimas sąlygoti infliacijos buvo minimas, kaip vienas didžiausių valiutų valdybos modelio privalumų. Pats valiutų valdybos modelis gali sukurti infliacinius arba defliacinius procesus. Dar daugiau, šie procesai yra nekontroliuojami, nes abiem atvejais centrinis bankas, sukaustytas valiutų valdybos modelis, negali paveikti pinigų pasiūlos, o kartu ir infliacinių bei deinfliacinių procesų. Įtakoti šiuos procesus tada gali tik Vyriausybė, pasitelkdama į pagalbą stiprią fiskalinę politiką, tačiau tai paprastai būna sunkiai pasiekiama, nes ekonomiškai besivystančios šalys, kurios daugiausia ir naudoja valiutų valdybos modelį, labai dažnai susiduria su biudžeto subalansavimo problema.

Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs valiutų valdybos modelis įgalino atsirasti tam tikram nesuderinamumui tarp pinigų emisijos ir realios ūkio plėtros. Jis neleido vykdyti pinigų emisijos, atsižvelgiant į kintančias ekonomines sąlygas, realią ūkio veiklą, o taip pat jis neužtikrino infliacijos nesąlygojimo, kainų lygio kontroliuojamumo bei monetarinio stabilumo.

Kitas valiutų valdybos modelio įvedimo tikslas – geresnės eksportuotojų situacijos užtikrinimas. Žinoma, įvedus fiksuota lito kursą, eksportuotojams buvo lengviau organizuoti savo verslą, planuoti pajamas bei išlaidas. Tačiau įvedus valiutų valdybos modelį, infliacijos tempai nebuvo visai minimizuoti. Tai reiškė, kad lito kursas JAV dolerio atžvilgiu nesikeitė, tačiau gamintojų veiklos kaštai didėjo: augo darbo užmokesčio, nuomos bei kitos sąnaudos. Tapo sunkiau eksportuoti bei konkuruoti su užsienio gamintojais. Be to, taip buvo sudaromos palankios sąlygos importui. Šitaip apsunkinant veiklą įmonių, gaminančių produkciją vietinei rinkai. Taigi ir šie valiutų valdybos modelio šalininkų lūkesčiai, susiję su eksportuotojų veikla, ne visai išsipildė.

Be šių išvardintų valiutų valdybos modelio duodamų efektų, susijusių su šio monetarinio režimo įvedimo tikslais, yra ir dar keletas ūkio sferų, kurias paveikė ši pinigų sistema.

Vienas iš tokių minėtinų momentų yra tas, kad egzistuojant valiutų valdybos modeliui, Lietuva, pati stokojanti kreditinių išteklių, yra priversta kredituoti Vakarų valstybes. Mat Lietuvos banko sudaromos užsienio valiutos atsargos turi būti saugomos Vakarų centriniuose bankuose.

Lietuvos bankas, įsigaliojus valiutų valdybos modeliui, negalėjo kredituoti Vyriausybės. Tai didino centrinio banko neutralumą ir nepolitizuotumą, tačiau be jau aukščiau minėtų šios valiutų valdybos modelio savybės trūkumų, įvedus šį monetarinį režimą, pinigų politikos ir pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją perėmė Vyriausybė, platindama savo VVP. Tokiu būdu įvestasis valiutų valdybos modelis didžiąja dalimi neišpildė šio monetarinio režimo šalininkų lūkesčių. Buvo pasiekta tik kelių teigiamų rezultatų. Iš tiesų buvo užtikrintas visiškas lito keičiamumas fiksuotu kursu į JAV dolerį, kas tam tikru laikotarpiu kėlė visuomenės pasitikėjimą nacionaline valiuta. Buvo garantuota visai nepriklausoma Lietuvos banko veikla. Tad jei buvo įgyvendinti, tai tik psichologiniai tikslai. Ekonominiai tikslai, susiję su kainų lygio bei nacionalinės valiutos stabilumo palaikymu, geresne eksportuotojų padėtimi, nebuvo pilnai įgyvendinti.

8. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO PANAIKINIMO GALIMYBĖS

Lietuvos monetarinės politikos permainų nuotaikos ėmė rastis 1996 metų pabaigoje. Ėmus plačiau diskutuoti apie valiutų valdybos modelio demontavimą, Lietuvos bankas nutarė oficialiai išreikšti nuomonę šiuo klausimu bei parengti pinigų politikos programą, detaliai apibrėžusią, koks valiutų valdybos modelis veikė Lietuvoje, koks buvo šio monetarinio režimo poveikis visai finansų ir kredito sistemai, kaip buvo apribotos Lietuvos banko teisės bei funkcijos, o svarbiausia, kokiu keliu ir kodėl bus siekiama atsisakyti valiutų valdybos modelio, kokie bus keliami ilgalaikiai bei trumpalaikiai centrinio banko tikslai.

Galima būtų išskirti kelias pagrindines šioje programoje iškeltas priežastis, dėl kurių buvo numatyta palaipsniui atsisakyti valiutų valdybos modelio:

1. Valiutų valdybos modelis neleidžia Lietuvos bankui siekti Lietuvos banko įstatyme suformuluoto tikslo – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo;

2. Valiutų valdybos modelis trukdo racionaliai plėtoti šalies ūkį;

3. Valiutų valdybos modelis stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą (ES) bei Europos Pinigų Sąjungą (EPS), nes:

1) Lietuvos bankas negali veikti kaip klasikinis centrinis bankas, o tai trukdo aktyviau dalyvauti ES pinigų politikos procese;

2) Lietuvos lito, susieto su JAV doleriu, kursas pastebimai svyruoja, palyginti su ES valiutomis, todėl litas nėra stabilus Vokietijos markės ar Euro atžvilgiu, o šalių – kandidačių į LPS nacionalinių valiutų kursas bent dvejus metus turi būti palyginti stabilus nustatytų paritetų atžvilgiu.

Šalims, kuriose veikia valiutų valdybos modelis, siekiančioms integruotis į EPS, egzistuoja dvi šių tikslų įgyvendinimo alternatyvos:

1. Atsisakyti valiutų valdybos modelio, o iki įstojimo į EPS siekti suderinti savo pinigų politikos priemones su Vakarų Europoje taikomomis priemonėmis;

2. Nepanaikinti valiutų valdybos modelio iki pat įstojimo į EPS ir pakeisti vieną riboto savarankiškumo pinigų sistemą kita.

Dėl dabartinio lito susiejimo su ne ES valiuta bei dėl prioritetų atidavimo centriniam bankui,o ne valiutų valdybos modeliui, LietuvosRespublikos Vyriausybė ir Lietuvos bankas pasirinko pirmąją alternatyvą, kas reiškia, kad valiutų valdybos modelio turi būti palaipsniui atsisakyta. Programa numato, jog ir toliau bus laikomasi fiksuoto lito kurso. Pastebima, kad fiksuotas lito kursas yra visai įmanomas ir be valiutų valdybos modelio, nors pats valiutų valdybos modelis be fiksuoto vietinės valiutos kurso nėra galimas. Pagal naujai parengtą Lietuvos banko įstatymą, centrinis bankas turėtų ateityje orientuotis į kainų stabilumą.

valiutų valdybos modelio atsisakymas yra sudėtingas ir lėtas procesas. Jo metu bet kokie neapgalvoti žingsniai gali sukelti nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Tuo tikslu buvo nustatyti trys Lietuvos banko pinigų politikos įgyvendinimo etapai.

Pirmasis etapas, vis dar egzistuojant valiutų valdybos modeliui, jau prasidėjo 1997m. pradžioje. Pagal programą šiame etape turėjo būti atlikti parengiamieji Lietuvos banko pinigų politikos formavimo darbai. Buvo numatyta pradėti taikyti naujas pinigų politikos priemones (VVP atpirkimo (repo) sandoriai, atvirkštiniai atpirkimo sandoriai). Pabrėžtina, kad šiame etape naujomis pinigų politikos priemonėmis buvo siekiama efektyviau reguliuoti bankų sistemos likvidumų, vengiant sutrikimų atsiskaitymo sistemose, o be to, buvo norima, dar nepanaikinus Lito patikimumo įstatymo galiojimo, pradėti vykdyti diskretinę pinigų politiką.

Antrajame etape, bus siekiama galutinai pereiti prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos, prieš tai pakeitus ir papildžius Lito patikimumo įstatymą. Reformuojant valiutų valdybos modelį, išliks fiksuotas lito kursas JAV dolerio atžvilgiu, kaip pasitikėjimo pinigų politika garantas. Svarbu ir tai, kad tiek šiame, tiek ir kituose etapuose išliks šimtaprocentinis nacionalinės valiutos padengimas Lietuvos banko aktyvais.

Trečiajame etape, kai finansų ir valiutų rinka taps palyginti stabili, o infliacija keletą mėnesių iš eilės neviršys 0,8-1,0 procento per mėnesį būtų galima įgyvendinti laipsnišką valiutos kurso perorientavimo politiką. Litą būtų tikslinga susieti su ES valiutomis.

Tokiu būdu Lietuvos bankas, laikydamasis pinigų politikos programoje 1997-1999 metams nustatytų tikslų bei orientyrų, palaipsniui atsisakys valiutų valdybos modelio, sieks įvaldyti įvairius pinigų politikos instrumentus, pereis prie diskretiškai vykdomos monetarinės politikos, taigi taps klasikiniu centriniu banku. Be to, atsižvelgdamas į Lietuvos integracinius procesus į Vakarų ekonomines struktūras bei procesus, vykstančius ES ir EPS, sieks vykdyti lito kurso perorientavimo politiką.

Lietuvos banko atliekamų operacijų – atpirkimo sandorių, indėlių aukcionų, vienos nakties paskolų – įvedimas buvo svarbus ne tik kaip bankinės sistemos likvidumo reguliavimo priemonių įdiegimo pradžia, bet ir kaip vienas iš žingsnių pradedant plėtoti diskretinę pinigų politiką bei palaipsniui atsisakyti valiutų valdybos modelio. Lietuvos bankas, pradėjęs vykdyti aprašytąsias operacijas, palaipsniui ėmė atsisakyti automatinės pinigų emisijos principo – pagrindinio valiutų valdybos modelio principo. Tai reiškė diskretinės Lietuvos banko pinigų politikos pradžią.

Nutarus palaipsniui atsisakyti valiutų valdybos modelio, buvo pradėtas atsargus, viešai vykdomas šio tikslo įgyvendinimo procesas. Konkrečiai suformulavus šio proceso priežastis, vykdymo tvarka, užsibrėžus tikslus, buvo imtasi pirmųjų Lietuvos banko pinigų politikos parengiamųjų darbų. Tai buvo pirmieji žingsniai, įgalinę atsisakyti valiutų valdybos modelio veikimoprincipų, pereiti prie diskretiškai vykdomos pinigų politikos vykdymo bei klasikinio centrinio banko funkcionavimo. Dera pastebėti, kad tuo Lietuvos bankas, o kartu ir visa Lietuvos valstybė, įgavo daugiau laisvės ir iniciatyvos, plėtojant šalies pinigų politiką bei prisidedant prie Lietuvos nacionalinio ūkio vystymo ir augimo.

9. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO PRIVALUMAI

Diegiant valiutų valdybos sistemą, susiduriama tiek su jos privalumais, tiek trūkumais. Šiame darbe apibūdinsime pagrindinius iš jų.

1. Monetarinis mechanizmas yra paprastas ir skaidrus, o kiekvienas rinkos dalyvis gali stebėti valiutų valdybos veiksmus paprasčiausiai stebėdamas užsienio rezervų bei pinigų apyvartoje dinamiką.

Kad nacionalinė valiuta būtų veiksminga, nereikia išplėtotos pinigų rinkos ir centrinio banko operacijų. Valiutų valdybos modelio paprastumas sąlygoja mažesnį srities specialistų ir nacionalinio banko personalo poreikį, kas savo ruožtu mažina žmogiškojo faktoriaus riziką (riziką, kad bus priimtas neteisingas sprendimas), o taip pat ir išlaidas.

2. Užtikrinamas konvertuojamumas, jis sąlygoja mažesnę infliaciją. Kadangi valiutų valdyba turi turėti didesnius už įsipareigojimus užsienio valiutos rezervus, ji visada galės pakeisti bet kokį kiekį savo įsipareigojimų į užsienio valiutą. Tačiau valiutų valdyba nedaro intervencijų į valiutų rinką. Tai yra kontrastas fiksuoto valiutos kurso sistemai kur centrinis bankas daro intervencijas į valiutų rinką kad išlaikyti fiksuotą kursą. Dėl užtikrinto konvertuojamumo, valiutų valdyba taip pat užtikrins žemesnę infliaciją, nes rezervinė valiuta dažniausiai būna šalies, kurioje maža infliacija. Užtikrinamas konvertuojamumas pritraukia užsienio investuotojus [2].

3. Ekonominės disciplinos ir pasitikėjimo išugdymas. Padidėja pasitikėjimas nacionaline valiuta. Žinojimas kad bet kada gali nacionalinę valiutą pakeisti tuo pačiu kursu į bazinę valiutą, kuri būna parinkta tos šalies, kurios valiuta gyventojai pasitiki, skatina gyventojų pasitikėjimą ir nacionaline valiuta. Kuomet žmonės pasitiki nacionaline valiuta, jie ta valiuta atsiskaito tarpusavy, taupo, skolina ir skolinasi, tai padaro nacionalinę valiutą veiksmingą.

Valiutų valdyba negali finansuoti fiskalinio deficito. Todėl Vyriausybė, turės subalansuoti savo biudžetą, jei ji nebegalės pasiskolinti viduje arba užsienyje. Valiutų valdyba taip pat užtikrins žemesnę infliaciją, nes rezervinė valiuta dažniausiai būna šalies, kurioje maža infliacija. Valiutų valdyba gali pasitarnauti kaip efektyvus mechanizmas užtikrinant pasitikėjimą vyriausybės ketinimais vykdyti tinkamą makroekonominę politiką ir taip išlaikyti visuomenės pasitikėjimą.

Valiutų valdyba gali pasitarnauti kaip efektyvus mechanizmas užtikrinant pasitikėjimą vyriausybės ketinimais vykdyti tinkamą makroekonominę politiką ir taip išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Nors iš esmės valiutų valdybos apriboja banknotų politikos institucijų galias perkeldamos atsakomybę už makroekonominę politiką fiskalinės politikos institucijoms, jos taip pat sustiprina fiskalinę drausmę, neleisdamos vyriausybėms naudotis centrinio banko paskolomis. Valiutų valdybos skatina pasitikėjimą besiformuojančios ekonomikos valiuta ir turtu įsteigdamos banknotų politikos instituciją, kuri yra nepriklausoma nuo vyriausybės ir vykdo konservatyvią banknotų politiką. Banknotų bazė didėja tik tiek, kiek tai leidžia grynoji užsienio prekyba ir kapitalo srautai, taip sumažindama bankų sistemos galimybes sukurti banknotus ir kreditą išlaidoms, didesnėms už ekonomikos išteklius finansuoti.

4. Kadangi valiutų valdyba neteikia paskutinės vilties paskolų (kai kurie valiutų valdybos kritikai įvardina tai kaip trūkumą), eliminuojama moralinės rizikos problema, kadangi paskutinės vilties paskolų buvimas skatina bankus būti mažiau apdairiais, nei kitu atveju.

5. Įteisinus valiutų valdybos modelį sukuriama pinigų politikos institucija yra nepriklausoma nuo vyriausybės įtakos. Pinigų bazė didėja tik tiek, kiek tai leidžia grynoji užsienio prekyba ir kapitalo srautai, taip sumažindama bankų sistemos sukurti pinigus ir kreditą išlaidoms, didesnėms už ekonomikos išteklius, finansuoti.

Kitaip tariant, ji apsaugo nuo populistinės vyriausybės veiksmų, kuriais siekiama padengti biudžeto deficitą, susidariusį dėl didelių valstybės išlaidų (nuo karinių pajėgų iki administracinio aparato sąnaudų) ir prisiimtų įsipareigojimų (nuo subsidijų įmonėms iki įsipareigojimų pensijoms), skolinantis iš nacionalinio banko lėšas, arba išleidžiant į apyvartą naują pinigų emisiją, kuri nėra denominuota (padengta). Tokios priemonės gali laikinai pagerinti ekonominę padėtį šalyje, tačiau ilgainiui jos neišvengiamai sąlygoja infliaciją ir ekonominį nuosmukį. Kadangi valiutų valdyba negali finansuoti fiskalinio deficito, tai vyriausybė, turės subalansuoti savo biudžetą, jei ji nebegalės pasiskolinti viduje arba užsienyje.

Tipiška valiutos valdyba, gali būti apsaugota nuo politinio spaudimo, ji didina pasitikėjimą nacionaline valiuta, mažina devalvavimo riziką ir prisideda prie kainų stabilizavimo. Šis modelis užkerta kelią valdžiai manipuliuoti banknotų politika siaurų politinių interesų vardan. Toks valdžios galių apribojimas atitinka laisvosios rinkos procesus, kadangi mažėjant valdžios kišimosi į rinką galimybėms, sudaromos natūralesnės sąlygos racionaliai ekonomikos savieigai.

Taigi matyti, kad pagrindiniai valiutų valdybos pranašumai susiję su tuo, kad pinigai tampa įstatymo apsaugoti nuo valdžios sprendimų.

  Šis modelis ir negalėjo apsaugoti nuo valiutų kursų svyravimų, nes ne tokia jo paskirtis. Jis apsaugojo pinigus nuo valdžios ir interesų grupių kišimosi ir šį savo vaidmenį atliko patikimai. Buvo bent keli epizodai, kai valdžia turėjo pagundą išspręsti savo problemas, įkišdama ranką į kiekvieno mūsų kišenę. Pirmiausiai tai bankų krizė (1995 m.), valstybės finansų krizė (1999 m.). Tiesa, visose Centrinės Europos šalyse, neturinčiose panašaus modelio, infliacija ir devalvacija buvo (ir dar yra) nuolatiniai gyvenimo reiškiniai (išimtis – Latvija, kur įstatymais nustatytų saugiklių nėra, tačiau valiutų valdybos principai įdiegti Latvijos banko taisyklėse). O dėl kursų – įsivaizduokite, kad mūsų pinigų valdžia stengtųsi įsiteikti tai vienai, tai kitai interesų grupei. Pinigaitaip šokinėtų, kad bet koks pastovus kursas atrodytųžmonėms kaip išganymas [9].

10. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO TRŪKUMAI

1. Sukūrimo sudėtingumas. Iš pradžių sunku surinkti pakankamus konvertuojamos valiutos rezervus visos monetarinės bazės padengimui, o tai gali sutrukdyti valiutų valdybos sistemos sukūrimui. Nors pagal teoriją pilnai padengta turi būti tik monetarinė bazė, tačiau kuo didesni užsienio valiutos rezervai, tuo patikimesnė valiutų valdyba.

2. Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. Valiutų valdybos sistemoje, norint ištaisyti realaus valiutos kurso neatitikimus yra keičiamas nominalus valiutos kursas. Jei darbo jėgos ir turto kainos nėra labai lanksčios, yra neišvengiamas aukštų palūkanų normų ir galimai didelio nedarbo periodas. Tai sukels abejones apie tai ar sistema išlaikoma ir ar vyriausybė pasiryžusi ją išlaikyti, o tai gali privesti prie spekuliatyvių valiutos atakų.

3. Aktyvios monetarinės politikos vykdymo negalimumas. Valiutų valdyba į monetarinių sąlygų pasikeitimą turi reaguoti visiškai pasyviai. Vidinis likvidumas tampa pro-cikliniu: kai laikai geri, sulaukiama pinigų įplaukų, ilgalaikės palūkanų normos krenta, ekonomika auga ir atvirkščiai. Tai padidina ekonomikos svyravimus. Valiutų valdyba negali numatyti ir užkirsti kelio ekonominiams sukrėtimams, nes valdybos veiksmus diktuoja būtinumas išlaikyti valiutos kursą. Jeigu gerėjančios perspektyvos pritrauktų kapitalo į šalį, investuotojai pirktų nacionalinę valiutą, tuomet valiutų valdyba privalėtų pasiūlyti daugiau savo valiutos norėdama išvengti vidaus valiutos vertės padidėjimo. Tokiu atveju pinigų bazė didėja, palūkanų normos krenta, bankų sistema plečiasi ir greičiau didėja ekonominis aktyvumas. Valiutų valdyba negali šio reiškinio sustabdyti. Ir atvirkščiai, investotojams reikalaujant užsienio valiutos, perkama vidaus valiuta jos kursui palaikyti. Jei šis reiškinys masinis, sukelia kapitalo nutekėjimą ir gali galutinai nuvertinti turtą ir valiutą. Vidinis likvidumas tampa procikliniu: kai laikai geri, sulaukiama pinigų įplaukų, ilgalaikės palūkanų normos krenta, ekonomika auga ir atvirkščiai. Tai padidina ekonomikos svyravimus.

4. Valiutų valdyba gali riboti infliacijos lygį, tačiau ji negali užtikrinti mažo infliacijos lygio kaip tos ekonomikos, kuri vykdo bazinės valiutos emisiją. Nors fiksuotas valiutos kursas gali susieti besivystančios ekonomikos produktų kainas su konkurencingų prekių ir paslaugų, gaminamų bazinės valiutos emisiją vykdančioje šalyje, kainomis, nekonkurencingų produktų kainos gali skirtis. Jeigu besivystančios ekonomikos gaminamų ir vartojamų prekių bei paslaugų krepšelis yra kitoks negu išsivysčiusios šalies, tai šių ekonomikų kainų indeksai gali kisti nevienodai. Toks galimas nukrypimas didėja, nes abiejų ekonomikų produktų kainos nustatomos skirtingose rinkose. Nevienodas dviejų ekonomikų našumo augimas gali nulemti ir skirtingą infliacijos lygį. Našumas išsivysčiusioje šalyje gali nedidėti taip sparčiai kaip besivystančioje ekonomikoje, kuri pamažu įsisavina geriausią sukurtą technologiją. Tokiomis aplinkybėmis, esant fiksuotam dviejų ekonomikų valiutų kursui, besivystančios ekonomikos produktų, tiesiogiai nekonkuruojančių su išsivysčiusios šalies produktais, kainos didės greičiau [2].

5. Mažas senjoražas. Senjoražas, vertinamas grynosiomis pajamomis, šalies uždirbtomis iš turto, kuriuo padengta josvaliuta, yra didžiausias tada, kai vidaus valiuta sudaro reikšmingą viso šalies finansinio turto dalį. Dažnai ekonomika, taikanti valiutų valdybą, neturi tokio pasitikėjimo, kuris padėtų jai visapusiškai panaudoti savo senjoražo potencialą, kadangi didelę pinigų apyvartos ar indėlių dalį sudaro užsienio valiuta. Ir nors, ekonomikai plėtojantis, pasitikėjimas ja didėja, tačiau senjoražo pajamos dažnai mažėja, nes finansinis turtas ir BVP didėja greičiau už pinigų bazę. Pasaulyje veikiančių valiutų valdybų pinigų bazė svyruoja maždaug nuo 7 procentų (Argentinoje) iki 30 procentų (Bulgarijoje), o tai reiškia, kad grynosios pajamos iš turto užsienio valiuta paprastai yra ne didesnės kaip 1 procentas BVP [2, 4].

Netgi didėjant pasitikėjimui vidaus valiuta, valiutų valdybos nebūtinai turi būti labai dideli besiformuojančių ekonomikų pelno centrai, kadangi jų investicijų į turtą užsienio valiuta alternatyvios išlaidos gali sudaryti didelę rezervinio turto grynosios grąžos dalį, jeigu ne ją visą. Iš pradžių, kai nepasitikima ekonomine politika, turtu ir valiuta, šios alternatyvios išlaidos yra santykinai mažos, kadangi dėl akivaizdžiai didelės vidaus vertybinių popierių rizikos, įskaitant ir vyriausybės vertybinius popierius, šie vertybiniai popieriai yra silpnas pagrindas naujai valiutai atsirasti. Tačiau vėliau, kylant pasitikėjimui ekonomikos valiuta, pramone, fiskalinės politikos institucija, šios išlaidos didėja. Investicijos į turtą užsienio valiuta pakeičia galimas investicijas į vidaus vertybinius popierius, nes vertybiniai popieriai tampa tinkamais pakaitalais. Daugiausia išlaidų dėl valiutų valdybos turto dalies neinvestavimo į vyriausybės vertybinius popierius gali susidaryti tada, kai dėl pasaulio kapitalo rinkų netobulumo šių vertybinių popierių pelningumas, įvertinus jų riziką, oficialiai pripažįstamas aukštesniu, palyginti su kitų šalių vertybinių popierių pelningumu.

6. Bazinės valiutos šalies ekonominiai ciklai gali neatitikti besivystančios šalies ekonominius ciklų. Jei besivystančioje šalyje yra nuosmukis, o bazinės valiutos šalyje ekonominis pakilimas, tai tikėtina, kad bazinės valiutos šalis vykdys ekonomiką stabdančią pinigų politiką, ir tokia politika atsilieps besivystančiai šaliai ir sąlygos dar didesnį ekonimikos nuosmukį. Tačiau stengiamasi bazine valiuta pasirinkti valiutą šalies, kuri yra ekonomiškai susijusi ir kurios ekonominiai ciklai sutampa su besivystančia šalimi.

Tarkime, kad besivystančios ekonomikos turto grąža, gaunama kaip produkcijos vertės skirtumas pasaulio ir vidaus rinkose, susijusi su rinkos veiksniais lygiai taip, kaip ir išsivysčiusios šalies, vykdančios bazinės valiutos emisiją, turto grąža. Tada besivystančios ekonomikos portfelio vertė turėtų kisti kartu su išsivysčiusios šalies portfelio verte. Kiek išsivysčiusios šalies pinigų politika stabilizuoja turto vertę ir palaiko išteklių konkurencingumą, tiek jos politika turės tendenciją nulemti tuos pačius procesus besivystančioje ekonomikoje. Plėtojantis besivystančiai ekonomikai, jos galimybės, gamybos veiksniai, technologija ir įvairių pramonės šakų plėtra turėtų iš esmės nukrypti nuo šalies, vykdančios bazinės valiutos emisiją, galimybių, gamybos veiksnių ir pan. Jeigu koreliacija tarp abiejų ekonomikų portfelių grąžos pakankamai silpna, tai išsivysčiusios šalies pinigų politika gali vis mažiau tikti besivystančiai ekonomikai. Nevienodi prekybos, kapitalo srautų modeliai ir makroekonominės problemos garantuoja nevienodas optimalias šių dviejų ekonomikų makroekonominės politikos priemones [2].

7. Valiutų valdybos priešininkų teigimu, šimtaprocentinis banknotų bazės padengimas užsienio valiutos ir aukso atsargomis visiškai nereiškia, kad visi šalies banknotai yra padengti užsienio valiutos atsargomis, kadangi tikrą šalies banknotų kiekį sudaro ne tik centrinio banko į apyvartą išleisti banknotai. Valiutų valdybos atveju užsienio atsargos dengia tik centrinio banko išleistus banknotus, o visų kitų – ne. Teigiama, kad krizės atveju, dalis gyventojų banknotus prarastų, nes dingus iš apyvartos gryniesiems banknotams, kiti banknotai indėlių sąskaitose ir panašiai, taptų beverčiais. Valiutų valdybos kritikai teigia, kad šis režimas nedaro teigiamos įtakos ekonomikai, nes jis visiškai suvaržo centrinio banko teisę vykdyti savarankišką banknotų politiką, o valstybė netenka vienos iš ekonomikos reguliavimo priemonių.

8. Be to, susiedama savo banknotus su kokia nors užsienio valiuta, šalis rizikuoja importuoti infliaciją ir defliaciją. Valiutų valdybos režimas kritikų yra vertinamas kaip laikinas etapas iki perėjimo prie centrinio banko. Valiutų valdybos trūkumai stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą bei trukdo įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus. Jei kainos nėra pakankamai lanksčios, valiutų valdybos režimas negali stabilizuoti ekonomikos išteklių ir valiutos vertės. Be to, valiutų valdyba nepadeda vyriausybei išvengti didžiulės valstybės skolos susikaupimo ir neužtikrina veiksmingo valstybės ir privačių investicijų paskirstymo.

9. Valiutų valdybos trūkumai ypač atsiskleidžia bankų krizių metu, kadangi ji neužkerta kelio krizės plitimui iš nelikvidžių ir nemokių bankų į nelikvidžius, tačiau mokius bankus. Tokiu atveju aktyvus centrinis bankas yra pajėgus lokalizuoti krizę, teikdamas pastariesiems bankams būtinas paskolas likvidumui palaikyti arba pirkdamas iš jų Vyriausybės vertybinius popierius. Šių bankų indėlininkų ir kitų kreditorių nuraminimas galėtų sugrąžinti pusiausvyrą ir visai bankų sistemai.

Jeigu būtų priimtas politinis sprendimas atkurti banką, kuris yra nemokus, tačiau turi didelę reikšmę šalies finansų sistemai, būtina numatyti tam reikalingas valstybės biudžeto lėšas arba Vyriausybės vertybinius popierius bankui restruktūrizuoti.

10. Valiutų valdybos modifikavimas arba atsisakymas yra gana sudėtingas procesas, kadangi daugelis gyventojų valiutų valdybą tapatina su fiksuotu valiutos kursu, todėl bet kokie mėginimai ją reformuoti traktuojami kaip galimas nacionalinės valiutos nuvertinimas. Todėl rengiantis pertvarkyti pinigų politiką, svarbiausia yra išaiškinti visuomenei valiutų valdybos ir fiksuoto valiutos kurso skirtumus, supažindinti ją su Europos valiutinės integracijosprocesais ir įtikinti reformų būtinumu [1].

11.VIZIJA

Nuo 1994 m. balandžio 1 d. Lietuvoje veikia valiutų valdybos sistema, garantuojanti šimtaprocentinį apyvartoje esančių litų padengimą užsienio valiutos ir aukso atsargomis, užtikrinanti fiksuotą lito ir euro (JAV dolerio iki 2002 m. vasario mėn.) kursą bei valiutos keitimą šiuo kursu esant pirmam pareikalavimui. Valiutų valdybos sistema lėmė pinigų politikos prognozuojamumą, nacionalinės valiutos – lito – stabilumą ir patikimumą, infliacijos ir palūkanų normų mažėjimą. Manoma, kad kai Lietuva taps euro zonos nare (buvo manoma, kad tai įvyks nuo 2007 m. sausio 1 d.) ir litai į eurus bus pakeisti esamu fiksuotu kursu. Tokiu būdu Lietuvoje nebeliks fiksuotą kursą su euru garantuojančios valiutų valdybos. Pinigų ūkį tvarkys klasikines funkcijas atliekantis ir eurą leidžiantis Europos centrinis bankas (ECB), Lietuvos bankui dalyvaujant ECB veikloje ir vykdant ECB pinigų politiką Lietuvoje.

Kadangi litas yra tvirtai susietas su euru, perėjimas prie tiesioginio euro naudojimo vertintinas daugiau kaip formos, bet ne kaip esminis pinigų politikos turinio pakeitimas. Ir dabar, ir ateityje, svarbiausi pinigų politikos tikslai, LLRI nuomone, turėtų būti pinigų, o ne kainų stabilumas. Jis užtikrinamas centriniam bankui vykdant pasyvią politiką (minimalias ar nulines intervencijas į rinką) ir leidžiant šalyje atsiskaityti kitų šalių valiutomis.

Centrinis bankas turėtų mažinti savo reikšmę ir įtaką prižiūrint komercinius bankus, šią funkciją turėtų atlikti bankų veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir verslo pagrindais veikiančios indėlių draudimo įmonės.

Suprasdami, jog šių siekių įgyvendinimas reikštų esminius egzistuojančios pasaulinės praktikos pertvarkymus, daugiausia dėmesio savo veiklai pinigų politikos srityje LLRI skirs aiškinti dalinių rezervų ir klasikinio centrinio banko ydas [15].

IŠVADOS

1. Valiutų valdybos modelis gali būti apibūdintas kaip monetarinis režimas, kuris remiasi įstatymiškai įteisintu įsipareigojimu visą į apyvartą išleidžiamą vietinę valiutą padengti konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis.

2. Valiutų valdyba nuo centrinio banko skiriasi tuo, kad: paprastai leidžia tik banknotus ir monetas, o centrinis bankas emituoja dar ir indėlius; griežtai palaikomas vietinės valiutos fiksuotas kursas su rezervine valiuta; nacionalinė valiuta nustatytu fiksuotu kursu be apribojimų keičiama į rezervinę valiutą ir atvirkščiai; visa emituojamoji nacionalinė valiuta 100 procentų arba daugiau turi būti padengta konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis, kurios sudaromos iš mažai rizikingų, palūkanas duodančių vertybinių popierių bei kitų aktyvų, apmokamų rezervine valiuta; monetarinė politika, funkcionuojant valiutų valdybos meodeliui, yra griežtai reglamentuota taisyklėmis.

3. Didžiausias valiutų valdybos modelio trūkumas yra tas, kad išnyksta pinigų politika, kuri yra labai svarbus įrankis veikiantis mokėjimų balansą. Šiam tikslui belieka naudoti tik fiskalinę politiką.

4. Valiutų valdybos privalumai: neutralizuojama politikų įtaka; pinigų politika tampa aiški, suprantama; ekonomine prasme fiksuotas valiutos kursas stiprina pasitikėjimą, užtikrinamos ilgalaikės užsienio investicijos. Valdžia negali įtakoti palūkanų normos; infliacijos ir palūkanų normos sumažėjimas iki bazinės valiutos normos lygio.

5. 1994-04-01 Lietuvoje priimtas Lito patikimumo įstatymassusiejo nacionalinę valiutą litą su tvirta rezervine valiuta fiksuotu kursu – iš pradžių su JAV doleriu, o 2002 m. vasario 2 d. – euru. Lietuvoje buvo įvesta valiutų valdybos sistema, stabilizavusi nualintą šalies ekonomiką po audringų lito kurso svyravimų ir skandalų, lydėjusių centrinio banko veiklą. Valiutų valdybos dėka ūkis įgavo ilgalaikį stabilumą, hiperinfliacija šalyje nusirito iki rekordinių mažumų, o žmonių pinigai tapo apsaugoti nuo valdžios intervencijų ir manipuliacijų. Nors valiutų valdyba buvo kritikuojama dėl nelankstumo, ją įvedus Lietuvos pinigų sistema tapo skaidresnė ir patikimesnė, o rezultatai – stulbinami. Per pirmuosius šešis valiutų valdybos gyvavimo mėnesius paskolų palūkanos nukrito dvigubai, o triženklį skaičių siekusi infliacija ėmė sparčiai ristis žemyn.

6. Lietuvoje valiutų valdybai buvo prognozuojama greita baigtis, tačiau ji atlaikė ne vieną verslo bendruomenės ir valdžios mėginimą atsisakyti šio pinigų politikos modelio. Šiandien įsitikinome, kad valiutų valdybos sistema išliko ir po Lietuvos stojimo į Europos pinigų sąjungą, kurioje pinigų politiką diktuoja Europos centrinis bankas. Praėjus tiek metų po valiutų valdybos įvedimo, daugelis pinigų politikos praktikų ir net dalis oponentų pripažįsta, kad valiutų valdybos įvedimas buvo bene sėkmingiausia ir reikšmingiausia ekonomikos reforma Lietuvoje [7].

7. Naivu tikėtis, kad valiutų valdybos panaikinimas Lietuvoje būtų naudingas visuomenei. Priežastis – valdžia negali nustatyti visiems tinkančių lito ir užsienio valiutų kursų. Net jeigu litas būtų „atrištas“ ir jo kursas kitų užsienio valiutų mažėtų, daliai eksportuotojų tai gal ir būtų naudinga, tačiau tik labai trumpą laiką. Po kiek laiko dėl krentančio lito kurso padidėjusi infliacija atsisuktų prieš pačius eksportuotojus. Atsisakius fiksuoto kurso, sumažėtų monetarinės aplinkos stabilumas ir prognozuojamumas ir tai apsunkintų įmonių veiklą.

Lito kurso kritimas būtų nenaudingas Lietuvos gyventojams, kurie gauna pajamas ar turi santaupų nacionaline valiuta – padidėjus infliacijai jų vertė sumažėtų. Nenaudinga būtų ir skolininkams, nes paskolų litais palūkanų normos pakiltų [13].

8. Valiutų valdybos mechanizmas labai tinkamas esant krizinėms situacijoms. Kai nieko nebėra stabilaus, bent stabilus valiutų kursas, tai padeda išlaikyti pusiausvyrą [14].

9. Be valiutų valdybos būna didesnė sprendimų erdvė. Tačiau nereikia pamiršti, kad didesnė erdvė reiškia nebūtinai geresnius sprendimus. Turint omenyje politikų kišimąsi, ekonominio supratimo trūkumą, galima nueiti eksperimentavimo keliu (kaip lenkai, o jų eksperimentavimas nelėmė geresnių rezultatų nei Lietuvos). Lietuva greitai augo, turėjo daug mažesnę infliaciją ir daug mažesnius biudžeto deficitus nei Lenkija. Bendrai pasvėrus kelias buvo teisingas, padėjo išvengti blogybių, o ar alternatyvus kelias būtų buvęs geresnis, dabar jau neaišku. Valiutų valdyba buvo tik viena iš daugelio pinigų politikos alternatyvų ir, tenka pripažinti, tikrai ne blogiausia [14].

LITERATŪRA

Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997-1999 m. (Žiūrėta 2008-03-10) Prieiga per Internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.rezult_l?p_nr=&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=valiut%F8%20valdyba&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_rus=1&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=1&p_gal.

Valiutų valdybos: praeities ar ateities pinigų politikos režimas? (Žiūrėta 2008-03-10) Prieiga per Internetą http://www.lbank.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2000_2/kopcke.pdf

Currency Boards for Developing Countries: A Handbook by Steve H. Hanke and Kurt Schuler (Žiūrėta 2008-03-01 ir 2008-03-10) Prieiga per Internetą http://users.erols.com/kurrency/icegrev.htm

Banknotų politika valiutų valdybos sąlygomis: BULGARIJOS ATVEJIS (Žiūrėta 2008-03-10) Prieiga per Internetą http://www.lb.lt/lt/leidiniai/banknotu_studijos2001_1/banknotu_studijos2001_1.html#last2

Introduction to currency boards (Žiūrėta 2008-03-13) Prieiga per Internetą http://users.erols.com/kurrency/intro.htm

Lietuva prisijungė prie Valiutų kurso mechanizmo II (Žiūrėta 2008-03-13) Prieiga per Internetą http://www.lb.lt/news/pg.dll?lng=LT&did=795

Dešimtmetį švenčianti valiutų valdyba – reikšmingiausia ekonomikos reforma Lietuvoje (Žiūrėta 2008-03-13) Prieiga per Internetą http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/pranesimai_spaudai/desimtmeti_svencianti_valiutu_valdyba_reiksmingiausia_ekonomikos_reforma_lietuvoje/1221

Reforma, kurios ne gėda (Žiūrėta 2008-03-13) Prieiga per Internetą http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/reforma_kurios_ne_geda/1853

Valiutų valdyba padėjo išlaikyti patikimus ir neliečiamus pinigus (Žiūrėta 2008-03-13) Prieiga per Internetą http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/valiutu_valdyba_padejo_islaikyti_patikimus_ir_nelieciamus_pinigus/2086

Požiūrio į šiuolaikines valiutų valdybas raida per dešimtį šio modelio gyvavimo metų Lietuvoje (Žiūrėta 2008-03-13) Prieiga per internetą http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/poziurio_i_siuolaikines_valiutu_valdybas_raida_per_desimti_sio_modelio_gyvavimo_metu_lietuvoje/2088

Lietuvos ekonomika: dabartis ir artimiausios perspektyvos (Žiūrėta 2008-03-13) Prieiga per internetą http://finansai.tripod.com/ekonomika.htm

Lietuvos Respublikos LITO patikimumo įstatymas (Žiūrėta 2008-03-10) Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=5744&p_query=&p_tr2=

Valiutų valdyba neatgyveno (Žiūrėta 2008-03-17) Prieiga per internetą http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/valiutu_valdyba_neatgyveno/1694

Valiutų valdyba išgyveno daug ilgiau nei pranašauta (Žiūrėta 2008-03-17) Prieiga per internetą http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/406d1c5f31b59.1

Vizija (Žiūrėta 2008-03-17) Prieiga per internetą http://www.freema.org/index.php/temos/kitos_temos/pinigu_politika/vizija/263

32