Filosofijos rašto darbas tema„Trys dvasios A.Maceinos filosofijoje“
Turinys
Įvadas………………………………………………………………………….1psl.1.Dvasių pasiskirstymas dabartyje…………………………………..3psl.2.Trijų dvasių charakteristika…………………………………………5psl.3.Buržuazinės dvasios tipai……………………………………………9psl. hedonistinis buržujus……………………………………………10psl. utilitaristinis buržujus…………………………………………..11psl.4. Trijų dvasių istorinis išsivystymas………………………………..15psl.5.Trijų dvasių susitikimas dabartyje…………………………………16psl.6.Trijų dvasių perspektyvos…………………………………………….18psl.7.Naudota literatūra………………………………………………………..20psl.
ĮvadasLabai sunku įsivaizduoti Lietuvių filosofinės ir etinės minties istoriją, be vieno žymiausių jos kūrėjų ir atstovų – Antano Maceinos ( 1908-1987). A.Maceina gimė 1908m. Marijampolės apskrityje . 1924m.baigęs Prienų Žiburio gimnazijos 5 klases, stojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. A.Maceina turėjo pakankamai retą galimybę tiek tais laikais, tiek per visą Lietuvos istoriją eiti mokslus Lietuvoje , stažuotis užsienyje bei ruoštis dėstytojo ir pedagogo darbui savo tautos bei krašto labui. Jis 1928-1932. Vytauto Didžiojo Universiteto teologijos – filosofijos fakultete studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1932-1935 m. studijavo bei žinias gilino užsienio universitetuose ( Liubline , Strasburge , Freiburge, bei Briuselyje ).1934m. apsigynęs filosofijos daktaro laipsnį, nuo 1935m. dėstytojavo Vytauto Didžiojo Universiteto filosofijos-teologijos fakultete. Tačiau A.Maceinos darbas ir gyvenimas Lietuvoje baigėsi tuo metu , kai Lietuvą užgriuvo okupacija su ja sekusia teroro banga . Po bolševikų invazijos į Lietuva čia pasilikti tapo pavojinga , nes A.Maceina buvo katalikiškų orientacijų filosofas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Taigi jis buvo priverstas emigruoti į Vokietiją, kur gyveno , dirbo ir kūrė iki gyvenimo pabaigos.A.Maceinos veikalai ir veikla priklauso Įvairioms sritims, kaip ir jo asmenyje yra suteikti įvairūs talentai. A.Maceina nėra filosofas siaurąją to žodžio prasme , o drauge ir teologas, poetas, visuomenininkas. Lietuvoje jis daugiausia rūpinosi trimis sritimis : pedagogika , kultūros filosofija bei socialiniu klausimu. Vokietijoje jo veikalai visų pirma priklauso plačiai suprastai religijos filosofijai. Visuomeniškai A.Maceina yra daugiausia reiškęsis ateitininkuose. Savaime suprantama nereikėtų užmiršti ir jo pedagoginės veiklos.A.Maceinos neapykantą blogio jėgoms dalinai galima būtų paaiškinti bolševikų invazija ir okupacija, dėl ko jis buvo priverstas emigruoti. Tačiau tai paaiškintina dar ir tuo , kad jis visą gyvenimą domėjosi gėrio ir blogio pradų ontologija . Tai ir nulėmė jo gyvenimo kelio pasirinkimą, filosofinę problematiką, išlikusiąją kūrybos ir darbų šerdimi tiek Lietuvoje , tiek ir emigracijoje . Tai lėmė ir A.Maceinos, kaip būsimojo mąstytojo , apsisprendimą išstoti iš kunigų seminarijos ir atsidėti minėtų dalykų filosofinei analizei. Pats mąstytojas šį savo žingsnį motyvavo tuo, kad jis iš prigimties esą buvo linkęs ne tiek Dievo žodį skelbti, kiek jam atstovauti. S. Šalkauskio mokinys , išėjęs tomistinę mokyklą, A.Maceina nėra tomistas, o tiesiog krikščioniškas filosofas.A.Macemo filosofinių pažiūrų “etiškumą” sąlygojo pati krikščioniškoji filosofija jos tradicijos, krikščioniškojo tikėjimo doktrina , religija , kuri ir yra orientuota į dorovinį žmogaus egzistavimo pasaulyje įprasminimą bei pagrindimą. Taigi krikščionybės (ir kai religijos, ir kaip josios intelektualinio pagrindo – krikščioniškosios filosofijos) esmę sudaro nuostata , kad pasaulis, visa tikrovė yra doroviškai prasmingi, įprasminti. Gėris ir blogis čia nėra suvokiami tik kaip žmogui ir jo susikurtam pasauliui būdingi egzistenciniai atributai, o kaip pačią tikrovės esmę, jos pradus bei pamatus įprasminantys Būties ženklai ir simboliai . Jų analizei, filosofiniam iššifravimui ir yra skirta visa A.Maceinos filosofinė kūryba. Prieš karą jo filosofiją labiau žadino vertybių filosofija , pokario metais – egzistencinė. Tačiau abejais atvejais jos buvo priimtos krikščioniškuoju žvilgsniu ir integruotos į krikščioniškąją sampratą.
Kadangi šiame darbe neįmanoma apžvelgti viso A.Maceinos socialinės filosofijos palikimo, tad apsiribosiu “trijų dvasių“ koncepcijos, kurią autorius išdėstė knygoje “Buržuazijos žlugimas ” , trumpu aptarimu. 1.Dvasių persiskyrimas dabartyjeA.Maceinos nuomone dabartinius laikus (laikas, kuomet autorius dėstė Šias savo mintis galima vertinti labai įvairiai. Galima juos kritikuoti , peikti, aukštinti jų civilizaciją, galima pranašauti jų žlugimą arba juose nematyti nieko ypatingo , ko nebūtų buvę anksčiau. Įvairioms pažiūroms atstovų yra daug. Kadangi vertinimo esmėje slypi pasaulėžiūriniai principai, todėl pasaulėžiūrų įvairumas kaip tik ir sukuria labai nevienodą mūsų laikų vertinimą. Tačiau , autoriaus įsitikinimu , beveik visi sutinka , kad dabartyje yra gyvenama savotiškame chaose , kuriame skilimas, irimas ir kova rungiasi su vienybe , kūryba ir rimtimi. Išcentrinės ir įcentrinės jėgos yra praradusios pusiausvyrą ir šių jėgų kova kaip tik ir yra visuotinė šių dienų .Kai kas visa tai nori pavadinti “dvasios persilaužimu” ir siūlo JĮ laikyti pagrindine amžiaus žyme. Tačiau A.Maceina tam prieštarauja , teigdamas, kad bendros dvasios persilaužimo mūsų laikais nėra jau tik dėl to , kad dabarčiai nėra bendros dvasios. Kadangi nėra vienos objektyvinės dvasios, vienos pasaulėžiūros, vieno įsitikinimo ir tikėjimo , tad negalima kalbėti ir apie šitos dvasios persilaužimą. Posakis “dvasios persilaužimas ” tiko viduriniųjų amžių pabaigai apibūdinti, nes tuo laiku iš tikro buvo viena dvasia ir viena širdis. Tuo tarpu dabar , kada skilimas yra pasiekęs aukščiausiąjį laipsnį, toksai posakis yra negyvenimiškas. Kur yra maišatis , ten stinga vienybės , o kur nėra vienybės , ten negali būti net ir bendro pasisukimo viena kryptimi. Filosofas mano , kad šiandien reikia kalbėti ne apie dvasios persilaužimą , bet apie dvasių persiskyrimą. Įvairios pasaulėžiūros , įvairios teorinės ir politinės sistemos, kurios anksčiau buvo susimaišiusios viena su kita , dabartyje vis labiau ryškina savo bruožus ir grynina savo principus. Religija jau nebėra privatinis dalykas , bet arba pilnutinis gyvenimas ,arba opiumas liaudžiai svaiginti. Mokslas, kuris dar neseniai tarnavo daugiausia praktikai, nebetenka pragmatinio charakterio. Visuomeninis gyvenimas, susiformavęs liberalizme ir apsireiškęs įvairiais demokratiniais pavidalais , šiuo metu suka arba į organinę valstybę arba į
diktatūrą. Tuo tarpu menas krypsta arba į idėją arba į propagandą, estetinei gyvenimo sričiai perskiriant jį į tikrąjį idealinį meną ir į pseudomeną arba ” kitchą” .Tokio perskyrimo ženklų galima lengvai pastebėti visose , net ir labai siaurose gyvenimo srityse , kuriose niekur nėra persilaužimo viena kuria linkme , o kaip tik vyrauja persiskyrimas į priešingas ir net prieštaraujančias sroves ir kryptis. Persilaužimo teorija yra pagrįsta horizontalinio istorijos tekėjimo idėja . Horizontalinis istorijos tekėjimas yra grindžiamas trimis idėjomis: persilaužimo , kuomet istorija pakrypsta nauja linkme ; nykimo , kada senoji linkmė ima silpti, atsigavimo, kada naujoji linkmė pradeda stiprėti. Šia istoriją A.Maceina palygina yra palyginęs su upe , kuri tekėdama pasisuka tai į vieną tai į kitą pusę tuo metu teigdamas , kad istorija negali būti amžinas tekėjimas, ji turi turėti savo galą. Horizontalinio tekėjimo teorijai istorijos galas yra netikėtas kažkokios galios įsibrovimas į nuolatinį vyksmą ir šio vyksmo pertraukimas. Bet tikrumoje istorijos galas turi ateiti visai natūraliai, pats istorijos vyksmas turi eiti prie pabaigos ir jos siekti, nes kitaip istorinis procesas neturėtų išvidinės prasmės . Todėl A.Maceina įsitikinęs, kad istorija teka ne horizontaliai, bet išsivysto vertikaliai. Istorija palyginama su medžiu , kuris auga ir skleidžiasi. Sis principas reiškiasi trimis dėsniais: perskyrimo , kada atskiri pradai išsivysto iš pradinės visumos kiekvienas sau ; skleidimosi, kada šie pradai bręsta savo viduje ir Įtampos, kada tarp jų atsiranda priešingybių arba antinomijų, palaikančių istorijos gyvumą ir kūrybiškumą. Istoriniame vyksme yra visi pradai ir visos dvasinės struktūros . Jos visos istorijoje veikia , kiekviena jų stengiasi istoriją palenkti sau , kiekviena valdo atskirus istorijos periodus. Bet šis valdymas nėra dvasios persilaužimas , o tai tik vienos dvasios iškilimas iš istorijos gelmių įjos paviršių ir apsireiškimas objektyvinio gyvenimo pavidalais . Tarp atskirų istorinių struktūrų visados esama didelės Įtampos. Ir kur ši Įtampa esti stipresnė , tuo kuris nors istorijos tarpsnis yra kūrybiškesnis , nes “priešingybių kova yra gyvenimo dėsnis žmogui ir žmonijai ” .Istorija eina prie išvidinės vienybės, bet šioji vienybė yra negalima be įtampos, kaip įtampa negalima be tam tikro perskyrimo . Dvasių persiskyrimas yra bendras istorijos dėsnis. Dabartiniams laikams būdinga tai, kad persiskiria visi pradai, visos dvasios, visos struktūros. Įvairių pradų susibėgimas , persiskyrimas, jų kova, įtampa, pastangos suvienyti tai, kas charakterizuoja dabartinį amžių ir kas jam suteikia judrumo , nerimo , blaškymosi ir netgi savotiško liguistumo . Norint suprasti dabartinį gyvenimą bei procesus reikia suvokti tuos pagrindinius pradus, tas pagrindines idėjas , dvasias , kurios šį gyvenimą skaldo ir aplinkui kuriamos naujos mintys , nauji darbai.2.Trijų dvasių charakteristikaA.Maceina Europos kultūroje išskiria tris idėjas, kurios lėmė Europos išsivystymą ir aplink kurias telkiasi dabarties gyvenimas: buržuaziškąją, prometėjiškąją ir krikščioniškąją. Buržuazija prometėjizmas ir Krikščionybė yra amžini dvasios tipai arba amžinos dvasinės struktūros, kurias turi kiekvienas žmogus. Kiekvieno žmogaus žygiai yra kilę iš vienos arba kitos struktūros. Visų pirma žmogus yra šios tikrovės, žemės, šio pasaulio padaras, ligi pat gelmių suaugęs su gamtine tvarka , su jaučiama ir apčiuopiama realybe . Tačiau žmogus yra laisvas padaras, jaučiantis savyje laisvės principą. Žmogus yra kūrėjas, ir jo dvasingumas, laisvė , kūrybiškumas jį iškelia neapsakomai aukščiau žemės ir padaro jį savarankišku , autonominiu kosmoso gyventoju . Taigi žmogaus kūrėjo dvasia kalba jame taip pat labai stipriai. Galų gale žmogus yra ir Dievo padaras. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pranašumą, jis niekados negali savo būties gelmėmis atitrūkti nuo savo atsiradimo ir buvimo pirmosios priežasties . Žemės dvasia , žmogaus dvasia ir Dievo dvasia yra apvaldžiusios vidinį žmogaus gyvenimą ir kreipia jį buržuaziškąją, prometėjiškąja ir krikščioniškąja linkme . Apie buržuaziškąją, prometėjišką ir krikščionišką dvasią galima kalbėti kaip apie amžinus žmogaus tipus, kaip apie amžinas išvidines struktūras, kurios pirmesnės nei jų istoriniai periodai. Tačiau šių dvasių veikimas kiekviename žmoguje nėra vienodas. Tarp dvasių vyksta nuolatinė kova , kiekviena struktūra nori iškilti, įsigalėti, nuslėgti kitas. Kova prasideda žmogaus sielos viduje , ir žmogus pats turi patirti šį susikirtimą vidiniame savo gyvenime. Ateina laikas, kai žmogus viduje turi tapti buržujų , prometėju arba krikščioniu . Tai iššaukia giliuskonfliktus, bet žmogus pats turi apsispręsti, kas jame viešpataus: žemė dvasia, žmogaus dvasia ar Dievo dvasia .Išviršinis žmogaus gyvenimas yra išvidinio jo nusiteikimo apsireiškimas . Išviršinė žmogaus istorija yra išvidinės jo istorijos projekcija laike ir erdvėje . Išvidinis dvasios nusiteikimas , išvidinis josios apsisprendimas, vienos ar kitos struktūros pergalė žmogaus viduje išsiveržia į paviršių tam tikromis formomis ir tam tikru viso gyvenimo stiliumi .Buržujus, prometėjas ar krikščionis yra skirtingi visu savo gyvenimo būdu ir skirtingi todėl, kad skiriasi savo dvasia. Vienos arba kitos dvasinės struktūros laimėjimas žmogaus viduje tampa didžiule psichologine galybe , kuri valdo visą išviršinį žmogaus veikimą: jo priemones, būdus ir tikslus.
Jeigu kalbant plačiai apie buržuazinę dvasią, tai ši sąvoka nėra ta pati kas ir materialistinė dvasia . Tarp buržujaus ir materialisto ne visada galima padėti lygybės ženklą. Tai priklauso nuo to , kaip žmogus santykiauja su medžiaga . Jeigu jis į medžiagą žiūri kaip į naudos bei pragyvenimo šaltinį , jis tampa buržujumi. Utolitaristinė dvasia yra vienas iš buržuazinės dvasios tipų . Tačiau kai žmogus tarnauja medžiagai kaip tokiai, kai jis savo viduje yra valdomas medžiagos idėjos , jis tampa šitos pranašu bei skelbėju . Toks žmogaus kuriamas gyvenimo stilius neturi buržuazinių žymių. Bolševikų kurtas gyvenimo stilius yra materialistinis iki pat šaknų . Bet vadinti jį buržuazišku būrų neteisinga . Medžiagos gelmėse glūdi įvystyta idėja . Tas kuris savo gyvenimą, veiklą šita idėja apsprendžia jau būtų materialistas, bet jis nėra tikrasis buržujus, nes buržuazijai trūksta bet kokios idėjos. Materialistas tampa buržujumi tada, kai medžiagos idėją jis iškeičia į medžiagos duodamą naudą, malonumą.Buržuazinis gyvenimo stilius nėra tas pats, kas ir buržuazinė klasė. Šiandien buržuazinė klasė beveik neegzistuoja. Buržuazinė dvasia nuo jos nepriklauso . Žinoma susiformavusi buržuazinė klasė sudaro geras sąlygas stiprėti buržuazinei dvasiai. Buržuazinė klasė daugeliu atveju buvo tiktai buržuaziškosios dvasios objektyvacija socialiniu pavidalu, buržuazinė dvasia yra amžina dvasinė žmogaus struktūra, kuri tai veržiasi aikštėn, tai gyvena sielos gelmėse. .Buržuazinė dvasia yra reali. Ji nesivaiko utopijų, iliuzijų ji nesiilgi to, kas yra anapus šias matomas realybes. Amžinybės ir antgamtės ilgesio buržuazinė dvasia nežino. Išvidinis , nepertraukiamas susijimas su regima ir apčiuopiama realybe yra pagrindinis buržuazinės dvasios pergyvenimas. Buržujus neneigia to, to kas yra aukščiau šio pasaulio. Jis tik neturi šiems dalykams skonio. Jis nemėgsta apie juos mąstyti, jie nesudaro jam gyvenimo problemos, jis dėl jų nevargsta ir nesikankina. Buržuazinei dvasiai atrodo , kad išvidinis nerimas yra nesubrendimo ženklas. Pereidamas iš vaikystės į jaunystę , žmogus atitrūksta nuo pasaulio , išeina iš vienybės su aplinka , grįžta į save ir save kuria . Pereidamas iš jaunystės į subrendusį amžių , žmogus išeina iš savęs, atsistojapriešais pasaulį kaip priešais objektą ir pradeda kurti aplinką. Tai yra dvasinio nerimo, dvasinės kančios metas. Tai metas, kada dvasia stoja priešais gamtą, stengdamasi ją pajungti savo galiai. Subrendusio žmogaus dvasia yra nerami, nes ji kūrybiška. Tuo tarpu buržujaus dvasia kaip tik yra rami. Buržujus turi ne tik psichinę, bet ir dvasinę ramybę. A. Maceina kelia klausimą iš kur šitokia dvasios rimtis. Visų pirma iš buržuazinės dvasios krypties. Buržuazinė dvasia krypsta į žemę, jis nesistengia pamatyti tos aukštesnės realybės, kurios ilgisi prometėjiško ar krikščioniško nusistatymo žmonės. Ji gyvena tuo kas yra, o ne tuo , kas turi būti. Neturėdama savyje idėjos, kuria ji degtų, kurios siektų ir kurią gyvenime įtvirtintų buržuazinė dvasia gyvena ramų gyvenimą, nes žmogaus vidų gali sudrumsti tik idėja. Kiekviena idėja, kokia ji bebūtų medžiagos ar Dievo, gali savotiškai apsėsti visą žmogaus būtybę, nes kiekviena turi savyje mistikos pradų. Ir kuo idėja giliau suvokiama, tuo ji labiau patraukia žmogų. Idėjos slepiama realybė visada žmogui atrodo tikresnė ir įdomesnė už tą, kurią jis pergyvena tikrovėje. Didelės idėjos turi tokių galių, kad jų įtakoje žmogus gali atsižadėti savo krašto, savo mylimųjų, turto ar net savo gyvybės. Tai aiškiai matyti šventųjų, karžygių, mokslininkų ir menininkų gyvenime.Istoriniame viešajame gyvenime buržuazinė dvasia, jos rimtis pasireiškia gyvenimo pusiausvyra. Pusiausvyros ir inercijos dėsnis yra buržuazinėm istorijos pagrindas. Buržuazinė dvasia yra amžinas žmogaus menkume liudytojas, kuris egzistuos ligi pat šios tikrovės galo . Prometėjizmas ir Krikščionybė kovoja ir visados kovos su šituo liudytoju , nes abi šios dvasios stengiasi pakelti žmogų į jam priderančias aukštumas. Gyvenime gelmių buržuazija niekada nevaldo . Ji valdo tik gyvenimo paviršių , gyvenimo kaip tokio nekuria . Ji kuria tik gyvenimo manieras . Buržuazinių istorijos tarpsnių kultūra neišvengiamai sulaukė savo galo . Štai todėl tarp kūrybinės dvasios , kokia ji bebūti prometėjiška , krikščioniška ir buržuazinė dvasia eina nepertraukiama kova , nes tai yra kova už aukštesnio gyvenimo pagrindus , už žmogaus kilnumą , už istorinę žmogaus ir visos žmonijos misiją.Pasaulio sukrikščionmimas eina per šio pasaulio nuburžuazinimą. Mintis yra labai teisinga , nes niekas nėra Krikščionybei priešingas , kaip buržuaziškumas. Net ne prometėjizmas, tegul jis bus ir materialistinis, tiek nekenkia krikščioniškam žmogaus nusiteikimui, kiek buržuazija .Prometėjizmas visados palaiko žmogaus dvasios didybę ir todėl visados žmoguje palieka kelią į prarastą Dievą . Tuo tarpu buržuazija , pakerta krikščioniškąjį pradą žmogaus sieloje . Buržujaus dvasia yra akla, ir todėl bent koks atsivertimas yra nepaprastai sunkus . Š v. Augustinas yra pasakęs , kad patikimas sau pačiam yra atitolimas nuoDievo : ” Aš atitolau nuo Tavęs , nes pats sau patikau”. Ir atvirkščia nepasitenkinimas pačiu savimi , noras kiekvieną kartą peržengti realias savo egzistencijos ribas yra geriausias kelias į religiją ir į Dievą. Buržuazija su Krikščionybe atvirai nekovoja , ji ją tik ignoruoja savo viduje . Ignoravimas , nesidomėjimas yra tokios apraiškos , kurios Krikščionybės nugalėti negali , bet atitolina žmogų nuo jos. Todėl objektyviai prometėjizmas reiškiasi kaip Krikščionybės priešas : jis persekioja Bažnyčią , didina kankinių skaičių ir griauna viešąsias Krikščionybės institucijas . Bet subjektyviai prometėjiško nusiteikimo žmogus visados ilgisi aukštesnės tikrovės, ir kai jo paties sukurta realybė jo nepatenkina , jis dažnai grįžta prie paniekinto ir palikto Dievo Buržuazinė dvasia yra svetima Krikščionybei ne tik savo subjektyviu nusiteikimu, kuris žmogų psichologiškai padaro netikusį suvokti ir gyvendinti Krikščionybės paslaptis, bet sykiu ji yra svetima Krikščionybei ir objektyvizmui savo pagrindu kaip profaniškumo atstovė , Krikščionybės gyvenimo stilius yra iš esmės sakramentinis . Krikščionis gyvena ir turi gyventi sakramentinėje srityje ir sakramentiniu gyvenimo stiliumi , vadinasi turi stengtis , kad savo veiksmais , savo žodžiais ir mintimis pergalėtų nuostatas netinkančias sakramentiniam gyvenimui . Tuo tarpu buržuazinės dvasios su sijimas su žeme , su pasauliu , su tikrove yra esminis . Štai todėl Krikščionybė su buržuazija ir negali susiderinti ne tik psichologiniu , bet ir ontologiniu atžvilgiu. Visi gali priimti Krikščionybės idėjas ir sykiu palaikyti savo dvasinę struktūrą , išskyrus buržuaziją , nes josios dvasinė struktūra yra Krikščionybės paneigimas . Buržujus todėl negali būti krikščionimi , kol jis yra buržujumi . Mūsų laikais Krikščionybėje kilo visiškai naujas dalykas , kuris kaip tik pašauktas kovoti su buržuaziniu nusiteikimu . Tai Katalikiškoji akcija arba katalikiškųjų jėgų sutelkimas krikščioniškam atsakingumui už pasaulį įvykdyti . Krikščionybė yra atsakinga už pasaulį ir šitą atsakingumą ji turi įvykdyti. Katalikiškoji akcija turi nuburžuazinti pasaulį , pakeisti buržuazinius jo pavidalus sakraliniais ir sakramentinį gyvenimą grąžinti nukrikščionėjusiam pasauliui . Bet kad šitas darbas būtų tikrai vaisingas, kad iš tikro pagal Popiežiaus norą Kristus būtų įvestas į asmens , šeimos ir visuomenės gyvenimą , reikia kad pasauliečiai patys savo gyvenime įvykdytų sakralinio prado pabrėžimą . Krikščionis pergalėti buržuaziją gali tik tada , kai jis šią tikrovę , šį gyvenimą nagrinės po kryžiaus ženklu. Kryžius krikščionybėje yra ne tik išganymo , bet ir kančios simbolis Buržujus bijo kančios . Tuo tarpu ši baimė turi būti tolima krikščioniui . Jeigu atpirkimas atėjo tik per kančią ir jeigu krikščionio gyvenimas yra atpirkimo žygio vykdymas ir plėtimas , savaime aišku , kad jis negali būti be kančios . Krikščionio gyvenimas vyksta kančioje ir tik tokiu būdu jisgali turėti išganančios įtakos pasauliui. Krikščionybė pasekdama Kristaus pavyzdžiu , nori iš vidaus žmogų ir pasaulį perskverbti dieviškuoju pradu.Buržuazinė dvasia geriausiai atskleidžia savo esmę santykiuose su paskučiausiais daiktais , o ypač su mirtimi . Mirtis , kaip kraštutinė žmogiškosios egzistencijos situacija , išvelka žmogų iš visų šios tikrovės pavidalų ir parodo jį tokį , koks jis yra , nepridengtas , neužtemdytas . Todėl ir buržuazinė dvasia , mirties akivaizdoje pasirodo visame savo nuogume ir visame menkume . Buržujus instinktyviai jaučia , kad santykiuose su mirtimi jis turės atskleisti pats save , kad mirties akivaizdoje su aukštesne tikrove , kurią jis ignoruoja ir kurios realumo nepaiso . Todėl buržujus bijo mirties ir nuo jos bėga . Žinoma , nuo mirties niekas negali pabėgti . Tai gerai žino ir buržujus , todėl jis stengiasi pabėgti nuo mirties minties . Pagrindinis bėgimo nuo mirties motyvas yra baimė . Tiesa , mirtis su baime yra esmingai susijusi . Žodis “baimė” buržujui netinka . Buržujus mirties nebijo , bet jos išsigąsta . Buržujų lydi nuolatinis mirties išgąstis . Kitas dalykas kuris kelia buržujuje mirties išgąsti yra nenoras susidurti su savimi, su savo tikruoju aš. Buržujus gyvena būties paviršiumi ir rūpestingai saugojasi būties gelmių , kurios galėtų sudrumsti paviršutinišką jo dvasios rimtį ir sukelti jame nerimą . Vis dėlto mirtis ateina buržujui kaip ir kiekvienam žmogui. Žmogaus mirtis esmingai yra jo laikinos egzistencijos pabaiga ir perėjimas į amžinąją egzistenciją .Kai buržujiškas , prometėjiškas ir krikščioniškas gyvenimo stilius pereina iš individualios į visuomeninę gyvenimo sritį , tuomet susiduriama su buržuazija , prometėjizmu ir krikščionybe kaip istoriniais pavidalais . Buržuaziškas , prometėjiškas ir krikščioniškas tuomet tampa ne tik žmogaus vidus , bet ir visas tam tikras istorinis periodas . Žemės , žmogaus ar Dievo dvasia tuomet tvarko ir valdo ne tik žmogų , bet ir visą gyvenimą.3.Buržuazinės dvasios tipaiBendra buržuazinės dvasios žymė – pastovus įsigyvenimas tikrovėje. Bet ši regima ir apčiuopiama tikrovė, ši mūsų žemė susideda iš dviejų pagrindinių pradų: iš gyvybės ir iš medžiagos. Gyvybė ir medžiaga yra dvi: pagrindinės mūsosios tikrovės būtys, kurios mus prie savęs traukia ir riša. Buržuazinio nusiteikimo žmonės, šliedamiesi prie šio pasaulio, šioms abiem būtims jaučia išvidinės simpatijos ir prisirišimo. Jie abi jas myli, jie jomis abiem rūpinasi ir net jas adoruoja. Buržujus niekados negali paneigti nei kūno, nei kūną apsupančio pasaulio. Asketinės pirmųjų Krikščionybės amžių anachoretų praktikos ir neturto įžadas dabartiniuose vienuolynuose buržujui yra sunkiai suprantami dalykai. Buržujus myli kūną ir myli žemę.
Vis dėlto šita meilė nėra vienoda. Prisirišimas prie kūno ir prisirišimas prie materialinių daiktų yra žadinamas visai kitokių motyvų ir praktikoje kitaip apsireiškia. Buržujus, kuris labiau linksta j kūną, vadinasi, į gyvybę, yra žadinamas veikti hedonistinio motyvo. Tuo tarpu buržujus, kuris labiau linksta į materialinį pasaulį, esti stumiamas utilitaristinių akstinų. Pirmasis ieško malonumo, antrasis- naudos. Todėl platūs buržuazijos sluoksniai pasidalina į du pagrindinius tipus: į hedonistinį tipą ir utilitaristinį tipą. Pirmasis buržujaus tipas yra kūno žmogus: homo Vitalis. Antrasis buržujaus tipas yra ekonominis žmogus: homo oeconomicus, nes nauda apsireiškia visados ekonominėmis formomis. Abu juodu turi nemaža bendrų žymių. Bet juodu turi ir nemaža skirtybių, kurias kaip tik ir pravartu bus čia iškelti. Tai du pagrindiniai buržuazinės dvasios tipai. Jie apima visus kitus, kurie yra ne kas kita kaip šitų pagrindinių tipų mišiniai arba niuansai. Buržujus, krypdamas į šią tikrovę, tuo pačiu yra priverstas krypti arba į gyvybę, ieškodamas malonumo, arba į materialinius daiktus, ieškodamas naudos. Hedonistinis ir utilitaristinis nusiteikimas išsemia bendrą buržuazinį nusiteikimą. Šitie du buržuazinio nusiteikimo tipai eina per visas gyvenimo sritis. Visur, kur tik buržuazinė dvasia pasirodo, ji pasirodo arba hedonistine, arba utilitaristine forma. Visur ir moksle, ir mene, ir doroje, ir net religijoje — hedonistinis buržujus ieško malonumo, o utilitaristinis — naudos.Hedonistinis buržujus
Pagrindinė buržuazinės dvasios žymė — josios įsigyvenimas šioje tikrovėje — yra ryški ir hedonistinio buržujaus gyvenime. Tik ji čia yra specifikuota. Hedonistinis buržujus pastoviai įsigyvena savame kūne. Kūno sferos jam tampa tikrąja tėvyne. Kūninio principo reikalavimai pasidaro jo veikimo akstinais. Ne protinės idėjos, ne refleksija, net ne nauda valdo hedonistinio buržujaus gyvenimą, bet kūno reikalavimai. Kūnas reikalauja patenkinti jo norus visų pirma dėl to, kad šitie jo norai yra nukreipti į tam tikrą objektyvų tikslą. Tas tikslas arba šitoji gėrybė kaip tik ir yra pirmaeilis kūno reikalavimų pagrindas. Kūnas reikalauja, kad žmogus valgytų, nes maistas duoda kūnui reikalingos medžiagos. Kūno sveikata ir jo išsivystymas bei stiprėjimas yra tos objektyviosios gėrybės, kurios pateisina kūno reikalavimą. Kūnas verčia žmogų patenkinti seksualinę aistrą, nes šita aistra siekia naujo žmogaus. Kūdikis čia yra tasai objektyvus tikslas, kuriuo yra remiami seksualiniai lyčių santykiai. Toks objektyvus tikslas glūdi kiekviename kūno nore. Bet be šito objektyvaus tikslo, kuris valdo kūno reikalavimus ir juos kreipia tam tikra linkme, yra dar ir antras dalykas, būtent pajautimas. Pajautimas yra vienas iš stipriausių akstinų, kurie lenkia žmogų klausyti kūno balso. Kiek objektyvi gėrybė arba objektyvus tikslas yra daugiau refleksijos padaras, kiek jis gyvena daugiau kūno reikalavimų gelmėse, tiek pajautimas yra visai spontaniškas akstinas, kuris yra artimai susijęs su visu kūno buvimu. Visi kūno reikalavimų akstinai galima rasti ir hedonistinio buržujaus gyvenime. Bet pirmasis objektyvus akstinas čia yra labai silpnas. Hedonistinis buržujus, tenkindamas savo kūną, vaduojasi ne objektyviu kūno norų tikslu, bet subjektyviu šitų norų patenkinimo pergyvenimu. Pajautimas yra pagrindinė hedonistinio buržujaus gyvenimo forma. Hedonistinis buržujus Kūrėjo įdiegtą kūnui akstinų eilę absoliučiai sukeičia: pirmoje vietoje jis pastato pajautimą, o antroje objektyvų tikslą arba objektyvią gėrybę. Kūno reikalavimų patenkinimas paprastai yra susijęs su malonumu, o nepatenkinimas su nemalonumu. Šitos dvi kategorijos — malonumas—nemalonumas — kaip tik ir sudaro svarbiausias hedonistinio buržujaus vertybių kategorijas. Hedonistinis buržujus į jas sutelkia visą gyvenimą. Jis viską vertina malonumo arba nemalonumo atžvilgiui. Tiesa, reikia pripažinti, kad malonumas ir nemalonumas yra pirmykščio instinkto apraiškos. Pirmykštis žmogaus instinktas visų pirma vaduojasi malonumu, kad atrinktų tai, kas žmogui naudinga, ir nemalonumu, kad išvengtų to, kas jam yra kenksminga. Malonumas arba nemalonumas yra pirmykštis gėrio arba blogio pasirodymas ir net jojo ženklas. Todėl net ir labai aukštai pakilusiai dvasiai malonumo—nemalonumo kategorijos negali būti paneigtos. Malonumas hedonistiniam buržujui nėra gėrio palydovas, bet nepriklausomas pergyvenimas, kuris yra vertingas pats savyje. Tokio tipo buržujus vertybių atžvilgiu yra nusistatęs hedonistiškai. Laimės be pojustinio malonumo buržujus nesupranta ir negali suprasti. Taip yra ne tik dorinėje srityje. Toks buržujus hedonistiškai supranta ir visą, gyvenimą. Hedonistinis buržuaziškumas yra pagrįstas ne kolektyviniu rūšiniu principu, bet individualiniu. Hedonistiniam buržujui rūpi ne rūšis kaip tokia, ne josios gyvenimas, bet jo paties kūnas. Hedonistinio buržujaus kūnas yra jo kūnas. Kad jis gali patarnauti rūšiai, kad per šitą kūną kalba rasė, hedonistiniam buržujui yra beveik nesvarbu. Hedonistinis buržujus rūpinasi savo kūnu be ryšio su rasės idėja. Jo higiena yra individualinė higiena. Hedonistiniam buržujui svarbu tik, kad jis pats išliktu. Savęs ir rūšies išskleidimo paneigimas padaro buržuaziją menkai reikšmingą istoriniame žmonijos vyksme. Tiesa, istorijai yra reikalingas tam tikras žmonių skaičius. Tam tikras plenitudo temporum net skaičiaus atžvilgiu yra reikalingas, kad istorija galėtų pasiekti savo galą. Vis dėlto skaičius pats vienas, skaičius kaip toks nėra jokia vertybė. Egzempliorių didinimas yra tik kopijavimas, o kopijavimas nėra kūryba. Naujo žmogaus atsiradimas šiuo metu turi visiškai kitos prasmės negu pirmojo žmogaus pasirodymas pasaulyje. Pirmojo žmogaus atsiradimas buvo nepaprastai naujas ir originalus aktas. Tuo tarpu tolimesnis žmonių gimimas yra tik kartojimas to, kas yra įvykę anuo pirmuoju aktu. Žmogaus atsiradimas jo tėvų atžvilgiu nėra jokia kūryba. Kūryba yra tik šito žmogaus ugdymas. Todėl buržujus, rūpindamasis atsiradimu, o ne ugdymu, ne tobulinimu, savaime atsistoja šalia kūrybos ir tuo pačiu šalia istorijos, nes istorija iš esmės yra kūryba. Jis taip pat atsistoja ir šalia istorijos išsimezgimo problemos. Istorijoje eina kova tarp gėrio ir blogio. Istorijos išsimezgimas yra gėrio pergalė antgamtinėje srityje. Šitoji gėrio pergalė ateina ne iš masės daugumo, tik iš asmenų tobulumo. Istorinė šeimos prasmė glūdi ne tiek žmonių skaičiaus didinime, kiek žmogiškos prigimties ir žmogiško asmens tobulinime. Šitos tiesos buržuazinė dvasia nesupranta. Sekdama savais instinktais, ji didina žmonių masę, todėl istorija eina pro josios šalį. Hedonistinis buržuaziškumas yra nevertingiausia žmogiškojo gyvenimo apraiška. Ji stovi arčiausiai gyvuliškosios srities ir todėl žmonijos gyvenimui turi mažiausiai reikšmės.
Utilitaristinis buržujusUtilitaristinis buržujus yra artimas hedonistiniam buržujui. Skirtumas yra tas, kad hedonistinis buržujus daugiau vaduojasi pojūčiais, o utilitaristinis buržujus yra daugiau apsprendžiamas proto. Bet abu juodu siekia to paties dalyko: patenkinti save ir savo reikalus. Abu juodu yra subjektyvistai, individualistai ir net egoistai. Abu juodu rūpinasi individu, o nepaiso visuomenės. Vis dėlto utilitaristinio buržujaus pakrypimas į medžiagą savotiškai nudažo išvidinį jo nusiteikimą, jo darbus ir visą jo gyvenimą. Hedonistinio buržujaus vertybių kategorijos yra malonumas—nemalonumas, utilitaristinis buržujus visas vertybes suskirsto pagal naudingumą—nenaudingumą. Visas gyvenimas, visos jojo sritys, net ir aukščiausios, kaip religija, mokslas, menas, dora, yra apsprendžiamos naudos matu. Vertinga yra tai, kas yra naudinga. Pragmatizmas yra utilitaristinio buržujaus pasaulėžiūra. Malonumo pakeitimas naudingumu savotiškai keičia visą išvidini utilitaristinio buržujaus nusiteikimą. Kas yra vedamas malonumo, to viduje yra vyraujanti jausmų sritis, nes malonumas, kaip minėjome, priklauso pajautimo sferai. Tuo tarpu kas yra vedamas naudingumo, tas turi šitą naudingumą suvokti, turi jo ieškoti, turi mokėti jo pasigaminti. Praktiškas protas todėl čia ima viršų ir nuslegia jausmo gyvenimą. Malonumas dažniausiai yra susijęs su pačiu daikto pasisavinimu ir su kūno reikalavimų patenkinimu. Paprastai jis nėra išsikovojamas, nes kova žadina nemalonumą. Todėl hedonistinis buržujus nėra kovos žmogus. Jis ima tai, ką duoda pati gamta. Jis smaguriauja. Visai kitaip yra su naudingumu. Naudingumas nėra tiktai vienos gamtos duomuo. Naudingų daiktų kaip tokių gamtoje yra labai maža. Gamta daugiau duoda malonių daiktų negu naudingų. Todėl utilitaristinis buržujus, norėdamas turėti kuo daugiausia naudingų daiktų, yra priverstas pasaulį apvaldyti ir palenkti jį sau, nes kitaip neapvaldytas pasaulis neduotų reikiamos ir laukiamos naudos. Štai kodėl utilitaristinis buržujus yra priverstas kovoti su pasauliu.Ši kova yra savotiška. Su materialiniu pasauliu kovoja ir prometėjizmas, ir Krikščionybė. Bet šitie dvasios tipai stengiasi pasaulį pergalėti išvidiniu būdu, patį gamtos principą palenkti dvasios reikalavimams. Tuo tarpu utilitaristinis buržuaziškumas bando apvaldyti pasaulį tiktai iš viršaus. Ligi gamtos principo šitas apvaldymas nenusileidžia. Gamtos gelmių jis nepasiekia. Jis net nėra tikra prasme apvaldymas. Geriau yra jį vadinti pasaulio pavergimu žmogaus reikalams. Kadangi šitie reikalai daugumoje yra utilitaristiniai, todėl ir pasaulis pirmoje eilėje yra pavergiamas naudai. Utilitaristinis buržujus apvaldo pasaulį tam, kad tuo būdu jis daugiau sutaupytu laiko ir energijos, nes ir laikas, ir energija yra pinigai. Taupumas yra utilitaristinio buržujaus gyvenimo forma.Pelnas yra utilitaristinio buržujaus gyvenimo tikslas. Buržujus gyvena tam, kad pelnytų. Pelno praradimas jam reiškia tokią gyvenimo dramą, kurios dažnai jis negali pakelti. Utilitaristinis buržujus žudosi ne dėl idėjos, ne dėl jausmų konflikto, bet dėl materialinio bankroto. Dingus pelnui ir pasirodžius nebepataisomam nuostoliui, buržujui sykiu dingsta ir jo gyvenimo prasmė. Charakteringa yra tai, kad utilitaristinis buržujus stengiasi pelnyti ne dėl reikalo, bet dėl paties pelno. Jis pelno tam, kad pelnytų. Utilitaristinio buržujaus gyvenimo simbolis yra pinigas. Pinigas yra sutartinė, alegorinė vertybė. Pinigu paremtas gyvenimas yra nerealus: tai popieriaus ir skaičių karalystė. Viskas čia yra suvesta prie tam tikrų sutartinių ženklų, prie tam tikrų alegorijų, kurios valdo visą utilitaristinio buržujaus gyvenimą. Pinigas su buržuaziniu nusiteikimu yra susijęs iš esmės. Utilitaristinis buržujus tikriausia šio žodžio prasme yra pinigo žmogus. Pinigas yra tiktai priemonė, net ir naudingumo sferose. Pats savyje, būdamas sutartinis dalykas, jis jokios vertės neturi. Jis tik tarnauja kitoms vertybėms. Todėl utilitaristinis buržujus, paversdamas šitą priemonę savo gyvenimo tikslu, pažemina savo asmenį ir savo gyvenimą, kaip gatvės moteris save pažemina prostitucijoje. Utilitaristinio buržujaus tipas yra dvasios išdavimas žemesnio materialinio pasaulio jėgoms. Labai savotiškas yra utilitaristinio buržujaus santykiavimas su idealinėmis gyvenimo sritimis: su mokslu, su menu, su visuomene ir su religija.Realizuodamas savo gyvenime naudingumo vertybę, utilitaristinis buržujus visų pirma kreipiasi į mokslą, nes mokslas savo laimėjimais labiausiai gali patarnauti naudingumui. Utilitaristinis buržujus šiuo atžvilgiu yra gana gabus. Aukščiausio laipsnio utilitaristinio buržujaus pažinimas yra pasiekęs tailorizme. Tailorizmas yra savotiška antropologija, arba savotiškas žmogaus mokslas. Jis tyrinėja žmogaus būtybę, jos pradų santykius, jos gyvenimą, kad galėtų žmogų kuo tiksliausiai panaudoti ekonominiam veikimui. Tailorizmas yra tokia sistema, kuri reikalauja, kad per trumpiausią laiką būtų padaryta kuo daugiausia darbo, išeikvojant kuo mažiausia energijos. Šiam reikalui ir yra tiriamas žmogus. Dar vienas mūsų dienomis suekonominto pažinimo pavyzdys yra reklamos psichologija, kuri jau pradeda virsti specialia psichologine disciplina. Kiek tailorizmas yra atremtas į fizinį žmogaus pradą, tiek reklamos psichologija specialiai tyrinėja žmogaus sielą. Jai yra svarbu ištirti žmogaus psichiką, kad paskui šiuos tyrinėjimus būtų galima panaudoti biznio reikalams. Todėl niekas taip gerai nežino žmogaus silpnybių, žmogaus pasidavimo sugestijai, kaip reklamos psichologai. Bet šitos pažintys čia tarnauja ne pedagoginiams ar moraliniams, tik ekonominiams tikslams.Išnagrinėje šiuos pavyzdžius matome, kiek mokslo laimėjimai utilita rištinės buržuazinės dvasios gali būti nuidealinti ir paversti priemone naudai didinti. Utilitaristinis buržujus vertina tik tas mokslo pažintis, kurias jis gali panaudoti savo reikalui arba pritaikinti ekonominėje srityje. Todėl mūsų amžiuje vadinamieji „pritaikomieji mokslai” kaip tik ir yra labiausiai išsivystę. Visa, kas tiesioginiu būdu praktiškai nėra panaudojama, utilitaristiniam buržujui neturi reikšmės. Gražumas yra tiesioginė priešginybė naudingumui. Estetinės vertybės visados yra suprantamos kaip nesuinteresuotos. Todėl kur prie estetinių gėrybių prisijungia utilitarizmas, ten šitos gėrybės smarkiai nukenčia. Menas sunkiai gali būti palenktas naudai. Štai kodėl ir utilitaristinio buržujaus santykiai su menu yra savotiški. Estetinę sritį naudai jis palenkia kitaip negu teorinę. Utilitaristiniam buržujui menas tarnauja liuksuso vietoje. Liuksusas gali būti suprantamas dvejopai: liuksusas yra visa tai, kas nereikalinga pragyvenimui, ir liuksusas yra visos tos gėrybės, kurios tarnauja gyvenimui pamaloninti. Utilitaristinis buržujus į meną kaip tik ir žiūri šia antrąja liuksuso prasme. Visoks menas jam pasidaro pritaikomasis. Pats savyje prasmės jis nebeturi. Menas jam atrodo esąs tik išviršinis priedas prie ekonominių gėrybių.Visuomeninėje srityje naudingumas reiškiasi egoizmu. Utilitaristinis buržujus yra egoistas. Jis žiūri tik savęs ir savo reikalų. Išlaikyti savo gyvenimą jam yra pagrindinis rūpestis. Todėl jo santykiai su visuomene yra visiškai kitokie negu kitų. Su visuomene jis santykiauja tik tiek, kiek jam iš to yra naudos. Socialinės meilės ryšys jam yra nežinomas. Žmonės jam atrodo tiktai kaip ekonominių gėrybių naudotojai, gamintojai ir tarpininkai tarp vienų ir kitų. utilitaristinis buržujus artimo meilės dėsnio nesupranta. Dar labiau jam yra nesuprantamas šios meilės mastas: „mylėk savo artimą kaip pats save”. Savo meilę jis gali laikyti tiktai panašia į artimo meilę. Bet efektyvaus lygumo matas utilitaristiniam buržujui yra utopija. Net psichologiškai jis to nepajėgia suprasti. Religija nuo naudingumo yra dar labiau nutolusi negu menas. Todėl tiesioginiu būdu panaudoti ją utilitaristiniams tikslams yra beveik neįmanoma. Vis dėlto utilitaristinis buržujus randa kelią ir į šią sakralinę sritį. Jis įjungia ją į ekonominę sritį, savotiškai išaiškindamas religijos prasmę ir jos platinimą panaudodamas ekonominiams interesams.Labai dažnai religija yra aiškinama kaip naudinga vertybė. A.Maceina sako kad, mes ne kartą girdime sakant, kad visas žemės gyvenimas, visos mūsų sistemos sugriūtų, jeigu nebūtų religijos; kad religija padedanti žmogui gyventi, saugojanti jo turtą, jo sveikatą, jo gyvybę, todėl verta esą jos laikytis ir ją praktikuoti. Tai yra buržuazinis apskritai ir specialiai utilitaristiškas buržuazinis religijos supratimas. Čia religija yra paverčiama naudinga priemone žemiškam gyvenimui palaikyti. Čia ji yra matuojama naudos matu: religijos reikią dėl to, kad ji yra naudinga. Utilitaristinis buržujus, viską vertindamas nauda, neužmiršta šio mato pritaikyti ir religinei sričiai. Dar vienas dalykas, kuriame pasireiškia utilitaristinio buržujaus brovimasis į sakralinę sritį, yra religijos platinimas. Visa misijų istorija yra perpinta lyg kokia raudona gija utilitaristinio buržujaus pastangomis paskui religijos skelbėjus siųsti pirklius, steigti fabrikus, pavergti žmones ir juos išnaudoti. Šios pastangos buvo žymios praeityje, jos yra žymios ir dabartyje. Jeigu daugelyje šalių misijos sunkiai vyksta, tai dėl to, kad prie jų kaip kokie parazitai yra prikibę ekonominiai utilitaristinių buržujų reikalai. Utilitaristinis buržujus šiuo atžvilgiu su priemonėmis nesiskaito: viskas jam yra gera, kas tik gali duoti didesnio pelno.3.Trijų dvasių istorinis išsivystymasA.Maceina pastebi, kad Europos kultūros istorijoje tokį procesą, tokį trijų dvasių kelią galima pastebėti gana lengvai. Daugelio žmonių sielose Kritaus žygio pažadinta natūrali krikščioniškoji struktūra laimėjo kovą su buržuaziškąja ir prometėjiška struktūra. Visas patristinis periodas yra perpintas šios kovos atgarsiais .Patristikos metu krikščioniškoji dvasia pirmiausia susirėmė su buržuazine, kuri helenizmo metu buvo vyraujanti. Šv. Augusto sieloje šita dvasių kova pasiekė aukščiausia įtampą. Šv. Augustino laimėjimas buvo lyg ir simbolis ,kad ir visai krikščionybei lemta laimėti .Ir iš tikrųjų po kiek laiko Krikščionybė perėjo į viešąjį gyvenimą ir tapo istorine galybe, kurios konkreti išraiška-viduramžiai. Viduramžiaiyra krikščioniško gyvenimo stiliaus objektyvacija ,tai krikščioniškos struktūros susiformavimas istoriniu pavidalu. Bet tai nereiškė, kad kitos dvasios jau būtų išnykusios. Jos tik buvo išstumtos iš objektyvinės gyvenimo sferos, uždarytos atskirų žmonių sielose ir iš istorinių galybių paverstos individualiomis psichologinėmis galybėmis. Prometėjiškoji dvasia atsigavo Renesanso laikais. Renesanso žmogus visai įprastai šliejasi prie to graikų gyvenimo periodo ,kada graikų tautinis genijus buvo kūrybos viršūnėje ,kada jis kovojo su dievais ir stengės prieštarauti savo likimui. Renesanso žmogus pergyveno save kaip pasaulio pavergėją, kaip kūrėją ir valdovą. Nei vienas Europos istorinis tarpsnis nebuvo toks kūrybiškas ,kaip Renesansas .Dvasios gelmėse kaip tik prabilo žmogaus dvasia. Kiek viduriniais amžiais Dievas kalbėjo žmoguje ir visame jo gyvenime ,tiek dabar pašneko pats žmogus .Prometėjiškoji dvasia Renesanso metu pradėjo imti viršų prieš krikščioniškąją dvasią. Renesansas buvo ne kas kita, kaip prometėjiškosios dvasios struktūros susiformavimas istoriniu pavidalu. Savęs teigimas buvo charakteringiausia šito pavidalo žymė.
Bet jau aštuoniolikto šimtmečio pradžios Europos istorija pradeda į gyti naujų bruožų. Aštuonioliktas šimtmetis kaip tik ir buvo pirmas Europos žingsnis į buržuaziškos dvasios persvarą viešajame gyvenime. Sykiu su prometėjišku pasaulio apvaldymu Renesanse ėjo ir buržuaziškas įsigyvenimas šiame pasaulyje. Renesanso žmogus žiūrėjo į pasaulį kaip į savo kūrybos medžiagą, pasaulio apvaldymas pririšo žmogų prie gamtinės tikrovės ir padarė jį pastoviu šios tikrovės gyventoju. Gyvenimas čia buvo pradėtas jausti ne kaip kažkoks didelis sunkiai suvokiamas ir dar sunkiau vykdomas pašaukimas ,bet kaip nuolatinis tobulėjimas ,nuolatinis naudojimasis smagumais ir malonumais. Šio meto kultūra pasidarė galantiška, bet ji neteko ryšio su būties gelmėmis ,ir juo toliau ,tuo labiau nyko jos idealinis pobūdis. Paskutinis Europos istorijos periodas yra būdingas dviem dalykais: technikos išsivystymu ir socialinės problemos atsiradimu. Technikos išsivystymas tuojau nuėjo utilitaristine linkme, kuomet išradimai daromi ne idėjai ,o naudai ir pelnui. Utilitarizmo kryptimi eidami ,technikai būtinai turėjo iškelti socialinę problemą, nes ne visi žmonės galėjo turėti mašinų .Mašinos sudarė gamybos priemones , tuo pačiu savotišką galybę kuriai turėjo nusilenkti kiekvienas , kuris neturėjo pakankamai pinigų toms mašinoms įsigyti . Technikos pažanga kūrė turtą , o šis reiškė jėgą valdyti pasaulį. Deja, šutas valdimas pinigu jau buvo iš esmės skirtingas nuo renesansiškojo valdymo. Renesansas valdė pasaulį idėja. Apšvieta ir visas Europos gyvenimas iki didžiojo karo pasauli valdė turtu . Kova už pasaulėžiūrą čia pakeitė kova už duoną. . Naujieji pasaulio valdovai taip pat buvo savotiški genijai , bet jų genialumas jau buvo šios žemės vaisius : šios tikrovės ribų jie nesistengė ir net nenorėjo peržengti . Tai du paskutiniai Europos šimtmečiai buvo aiškios buržuazinės dvasios padaras . Istorinis buržuazijos periodas buvo trumpesnis už krikščionišką ir prometėjišką ir buvo baigtas didžiuoju karu.4.Trijų dvasių susitikimas dabartyjeA.Maceina iškelia klausimą kuo charakteringa dabartis ir pats į jį atsako . Buržuazinis istorijos periodas jau baigiasi , bet buržuazinė dvasios struktūra dar gyva ir stipri , buržuazinė dvasia dar liko giliai įsišaknijusi individualiniame ir privatiniame gyvenime . Bet taip pat atsinaujina ir kitos dvi dvasios , kurios varžosi tarpusavyje ir kovoja su buržuaziškąja dvasia . Todėl dabartis ir yra charakteringa šių trijų dvasių rungtynėmis . Dabartis – tai toks istorijos periodas , kuris sudaro savotišką tuštumą, nežinant , kuri iš dvasių toliau suteiks istoriniam vyksmui išviršinį pavidalą . Regima aktyvi dvasių kova , kurioje gyvena ir aktyviai dalyvauja kiekvienas. Kova už istorinius dvasinių struktūrų pavidalus persimetusi į žmogaus vidų , nes kiekvienas stengiasi , kad vidinis jo nusiteikimas susiderintų su viešojo objektyvmio gyvenimo formomis . Sprendžiamas klausimas ne tik kokia dvasia tvarkys objektyvinio gyvenimo sritis , bet ir kokia įsigalės žmogaus viduje . Istoriniai pavidalai ir išvidinis žmogaus nusistatymas abipusės apsprendžiamosios įtakos . Istoriniai dvasių pavidalai ne tik iš žmogaus vidaus kyla , bet ir patys tą vidų formuoja . Eina kova už istorinius pavidalus , taip pat ir už vidini žmogaus apsisprendimą . Todėl dabarties žmogus yra neramus , svyruojąs, išsiblaškęs ir neapsisprendęs . Jis blaškosi tarp dvasinių struktūrų , išgyvena gilią dramą , nes nuo vienokio ar kitokio šios kovos išsisprendimo priklauso ne tik istorijos , bet ir paties žmogaus kaip asmenybės likimas .Tai , kad ši kova vyksta kaip tik dabar , nėra atsitiktinių aplinkybių susibėgimas . Dabartinė kova turi pagrindą pačiame istoriniame vyksme . Dabartyje trys dvasios susitiko jau subrendusios , jau išmėgintos , kiekviena jau valdžiusi istorinį gyvenimą , vadinasi , jau “turinti praktikos”.Krikščioniška dvasia nežlugo Renesanso ir Apšvietos metu , o pasitraukė iš istorinių pavidalų daugiau į žmogaus vidų ir ten augo naujam uždaviniui . Be to buvo šalių ir sričių , kur ji niekados nebuvo išstumta ir palaikė nuolatinį ryšį su istorinėmis gyvenimo formomis . Tą patį galima būtų pasakyti ir apie prometėjizmą , kuris , 18a. Perdavęs viešąjį gyvenimą buržuazijai , dėl to pats savyje labai nenusilpo , vis dar kartą prasiverždamas į viršų , kas rodė jo gajumą ir net nuolatinį stiprėjimą . Mūsų dienomis jis išsiveržia nacionalizmo ir bolševizme pavidalais .Buržuazija dar yra faktiškoji esamojo periodo valdovė , nors n pakirsta savo šaknimis . Pralaimėjusi krikščionybei helenizmo metu . buržuazinė dvasia karts nuo karto prasiverždavo Europos gyvenime.Tokio prasiveržimo randame XI šimtmetyje kada aukštųjų sluoksnių — pasaulinių ir dvasinių — suburžuazėjimas buvo beveik visuotinis ir kada šv. Pranciškui reikėjo imtis labai griežtų priemonių sulaikyti ištižimo bangai, kuri brovėsi į krikščioniškąjį gyvenimą. Buržuazinė dvasia prasiveržė ir šešioliktajame šimtmetyje, kada prasidėjęs kapitalizmas palenkė žmones šios tikrovės kryptimi ir renesansiškąjį idealizmą daugeliu atvejų supraktikino ir sumaterialino. Galop visiškai buržuaziškoji dvasia įsigalėjo paskutiniais dviem Europos istorijos šimtme čiais. Jeigu šiandien ji yra stumiama iš viešojo gyvenimo tai nereikia manyti, kad ji savo vietą užleis lengvai. Ji turi gerų materialinių priemonių ginti savo pozicijoms, ir kova su buržuazija nėra nė kiek lengvesnė kaip kova su prometėjizmu ar su Krikščionybe.
Pati tad Europos istorija išugdė visas šias tris dvasias. Ji jas subrandino, ji pavertė jas didelėmis ne tik psichologinėmis, bet ir kultūrinėmis galybėmis. Dabartyje šioj trys galybės kaip tik ir susitiko. Dabartis yra ilgos evoliucijos padaras. Ji yra logiška išplauka iš viso Europos gyvenimo vyksmo. Jeigu kuri nors dvasinė struktūra sykį patenka į viešąjį gyvenimą, ji niekados nedingsta. Ji šiame gyvenime sustiprėja, subręsta, išsivysto ir, atėjus laikui vėl pasirodo išviršinėje istorijos realybėje. Dabartis kaip tik ir yra toksai laikas, kada sukako „plenitudo temporum“ visoms trims minėtoms dvasioms. Visos jos šiuo metu yra pakankamai išaugusios, kad galėtų kovoti. Seniau, kai istorinis jų pagrindas būdavo silpnas, jos išslinkdavo iš viešojo gyvenimo be didesnių grumtynių. Nei Renesanso pradžia, nei buržuazijos įsigalėjimas nebuvo pažymėtas dideliais sukrėtimais. Ne taip yra dabar. Dabar visos trys dvasios, visos trys galybės jau yra pasiekusios savo amžiaus pilnybę, todėl jų pretenzijos duoti viešajam gyvenimui savą stilių yra labai rimtos ir jų susikirtimas yra neišvengiamas.5.Trijų dvasių perspektyvosA.Maceinos giliu įsitikinimu visi ženklai rodo , kad buržuazija kaip istorinis pavidalas šitoje kovoje pralaimės . Buržuazija kaip istorinis pavidalas , kaip viešojo gyvenimo stilius neišvengiamai eina prie galo , bet buržuazinė dvasia kaip išvidinis žmogaus dvasios saitų su būtimi . Žmogus ontologiškai susijęs su žeme , tad ir palinkimas Į šią žemę niekados neišnyks . Vis dėlto ji bus nustumta į individualinę atskirų asmenų sferą . Viešojo gyvenimo ji neapvaldys ir istorijoje , bent jau tam tikrą laiką , didesnės reikšmės neturės.Buržuazijos vietoje kaip viešojo gyvenimo tvarkytojas atsistos prometėjizmas . Kūrybinė žmogaus energija , išsiveržusi Renesanso metu , kuri reiškėsi romantikoje ir technikos žygiuose , šiandien vis labiau skverbiasi į atskirų asmenybių dvasią ir vis labiau apvaldo istorinį gyvenimą . Dabartinių laikų gyvenimas sutelktas veikėjų rankose , kurie nėra buržujai . Visas jų darbas persunktas prometėjiška dvasia . Dabarties istorijos kūrėjai yra valdomi idėjos , kuri nepataikauja praktikai . Ji nori įsikurti gyvenimo pavidaluose ir juos perskverbti savo galia . Kiekviena idėja totalistmė , nori apimti visą pasaulį ir jį pertvarkyti pagal savo išvidinę struktūrą . Tokia prometėjiška totalistinė tendencija šiandien iškyla viešojo gyvenimo horizontuose . Prometėjizmui, atrodo , yra lemta sukurti naują Europos , o gal ir viso pasaulio gyvenimo stilių .Krikščionybės likimas šiose grumtynėse nėra pavydėtinas . Europos gyvenime savo šalininkų ji daug kur buvo susieta su buržuazija ir apvilkta buržuazinėmis formomis . Krikščionybės buržuazinės formos bus priverstos žlugti sykiu su pralairmnčia buržuazijos dvasia , kas krikščioniškai dvasiai yra išganinga . Taip ji išsiskaistina ir išsivalo . Bet tuo krikščionybės likimas dar neišsisprendžia . Ateitis prometėjizmo rankose , kuris yra krikščionybės paneigėjas ne tiek psichologiškai , kiek ontologiškai . Mat krikščionybė yra atsirėmusi į antgamtinį principą , o prometėjizmas į žmogaus dvasią , kūrybinį jos išaukštinimą . Tad krikščionybė bus priversta pasilikti gyvenimo ir žmonių gelmėse , kur grumsis su prometėjizmu. Žmogui dvasios tikėjimo galimybė atsiverianti dėl jo laisvos valios principo kurį jam kaip savo išskirtinės malonės meilės bei palankumo ženklą suteikia Dievas . Valios laisvės , apsisprendimo konkrečiam poelgiui, pasirinkimo laisvės principas padarys žmogų tuo,kuo jis yra ,kuo iš tikrųjų turi išlikti. Dėl to žmogus ir esąs moraliai ,doroviškai prieš save ,pasaulį ir Dievą atsakinga būtybė.Ateitis jai nežada viešojo gyvenimo apvaldymo, bet žada dideli laimėjimą žmogaus dvasios pasaulyje. Krikščionybė kiekvieną kartą stiprėja kaip išvidinė galia, kaip amžinoji idėja ,kaip dieviškosios dvasios skleidimas žmogaus dvasioje. Prigimtieji, žmogaus sukurti trapūs Krikščionybės pavidalai subyra vis labiau. Bet antgamtinis josios pagrindas neparprastai stiprėja visų amžių josios šventųjų ir kankinių auka. Ir tik šitas pagrindas yra laidas, kad Krikščionybė nežlugs, bet kad ji laimės, nors ir ne šioje tikrovėje.
7.Naudota literatūra
1.Antanas Maceina „RAŠTAI“ II tomas Vilnius „MINTIS“ 1992m.2. www.perkunas.vtu.lt/Filosofija/ 3. www.mokslo.centras.lt/data/darbai4. www.directory.google.com/Top/World/Lietuviu/Mokslas_ir_išsilavinimas/ Humanitariniai_mokslai/Filosofija5. www.sociumas.lt6. www.ktu.lt