Neomarksizmas. Frankfurto mokykla

438 0

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

Frankfurto mokyklos ir Neomarksizmo istorija bei pagrindiniai principai

Frankfurto mokykla – šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritikos teorija. Ją 1930 m. Frankfurto Socialinių tyrimų institute įkūrė Maksas Horkheimeris. 1933 m., stiprėjant nacių judėjimui, ji persikėlė į JAV. ,,Frankfurto mokykla” vadinama socialinės minties tradicija, susiformavusi Sociumo tyrimo institute Frankfurte. Jos nariais laikomi: Maxas Horkheimeris, Theodoras Adorno, Walteris Benjaminas, Herbertas Markuse, teigęs liberalios visuomenės kritiką, analizavęs šiuolaikinio totalitarizmo, komunizmo, valstybės atmirimo ir pilietinės laisvės alternatyvas. Kiekvienas iš išvardytų mąstytojų buvo savaip įtakingas, tačiau visi jie vienaip ar

r kitaip pritarė kritinei teorijai, kurioje socialiniai ir kultūros reiškiniai kritikuojami remiantis marksistiniais sąmonės analizės principais. ,,Frankfurto mokykla” sužadino susidomėjimą ankstyvaisiais Markso raštais. Tačiau ji oponavo materialistinei istorijos interpretacijai, jų manymu, nuvertinančiai sąmonės vaidmenį žmonių gyvenime ir skatinančiai naivų bei dogmatinį pozityvizmą.

1930 metais buvęs marksistas ir markizo Maksas Horkhaimeris tapo instituto direktoriumi. Jis irgi įsitikino, kad Markso teorija yra klaidinga. Proletariatas nesugeba vaidinti revoliucijos avangardo vaidmens. Juk Vakarų proletarai palaipsniui virsta vidurine klase, tais pačiais nekenčiamais buržua. Šeštame dešimtmetyje Frankfurto mokyklai tr

rūko žmogaus, sugebančio skleisti ir populiarinti idėjas, slypinčias sudėtinguose Horkhaimerio ir Adorno samprotavimuose. Ir čia, pačiu laiku pasirodė Herbertas Markuzė, filosofijos profesorius, kuris iš kalbančio žmogaus siekė tapti žmogumi, kuris veikia revoliucijos labui. Markuzė davė atsakymą Horkhaimerio klausimui, kas suvaidins pr
roletariato vaidmenį būsimojoje kultūrinėje revoliucijoje.

„Laiškas butelyje“ – taip vadino savo teorijas Frankfurto mokyklos atstovai. Jų idėjos palaipsniui paplito, kartu su pažiūromis tų amerikiečių, kurie atitolo nuo krikščionybės ir kapitalistinės kultūros ir dirbo, kurdami šios kultūros nuvertimo, ankstesnės Amerikos sunaikinimo teorijas. Dešimtmečius puoselėjamos, šios idėjos suklestėjo būtent 7-ame XX amžiaus dešimtmetyje.

Metodologiniai Frankfurto mokyklos principai yra pozityvizmo neigimas, humanizmo nuostatų laikymasis, jokių žmogaus engimo formų nepripažinimas, bei žmogiškojo vaidmens pabrėžimas visuose socialiniuose santykiuose. Pagrindinės Frankfurto mokyklos nuostatos yra vėlyvojo kapitalizmo ir socializmo pateikimas kaip dvi tos pačios industrinės visuomenės atmainas, proletariato revoliucinio vaidmens istorijoje neigimas ir dialektinės neigimo kategorijos suabsoliutinimas bei totalitarizmo ir autoritarizmo kritika.

Ideologija pagal Frankfurto mokyklos principus

Ideologija klasikine prasme XXa. nebetenka savo prasmės. Klasikinės ideologijos vietoje atsiranda praktinis racionalumas. Iškyla na

auji socialinės kontrolės ir individo integravimas į visuotinybę būdai. Individas pavergiamas pirmiausia per darbo ir vartojimo santykius. Kuriami vis nauji poreikiai, kuriuos tenkindami individai palaiko sistemos egzistavimą.

Taigi ideologijos kritika gali slypėti jau pačioje ideologijos sąvokoje: įvardijus kokią nors reiškinį kaip ideologiją, jis tuo pačiu yra kritikuojamas, kaip klaidingas ar iliuzinis. Taigi šią sąvoką ypač išpopuliarino K. Marksas ir jo pasiakėjai. Marksas šią sąvoką supranta kaip klaidingą sąmonę ir atstovauja valdančiajai klasei bei jos interesams. Kita prasmė ideologijos jam buvo mokslinė, pagrįsta ek

konominiais ir socialiniais argumentais. Taigi, kritikuodamas klaidingas ideologijas, Marksas joms priešpriešino mokslinę – teisingą – proletariato ideologiją. Tuo tarpu XXa. autoriai, Frankfurto mokyklos atstovai, neigia „teisingos“ ideologijos galimybę ir bet kurią ideologiją traktuoja kaip klaidingą ar iškreiptą sąmonę. Konstatuodami visuotiną ideologiškumą, bando tai ir vertinti kaip socialinio vyravimo apraišką. Frankfurto mokyklos kritinę socialinę teoriją domina ne tiek klasikinės ideologijos, kiek ideologijos situacija XX a. industrinio kapitalizmo sąlygomis. Klasikinės politinės ideologijos ir jų iškeltos vertybės (pavyzdžiui, laisvė, lygybė ar žmogaus teisės) nebetenka prasmės. Instituciškai įtvirtinus teises ir laisves, žmogus tampa nebelaisvas: laisvė, teisės, demokratija tampa vienintele jo galimybe ir netgi būtinybe ar prievole. Žmogus tampa nelaisvas ideologijos gniaužtuose, kuri skelbia žmogaus laisvę. Žmogaus poreikiai kyla, kyla ir darbo poreikis, poreikis užsidirbti pinigų, todėl žmogus tampa priklausomas nuo darbo. Taigi jo laisvė apribota. Žmogus nuo seno jau galvoja, kaip palengvinti savo darbą, ir tuo pačiu padidinti savo laisvę. Šiais laikais tai atstoja technika.

Neaomarksizmas ir Farnkfurto mokykla pagal M. Horkheimerio ir T. W. Adorno knygą „Apšvietos dialektika“

Adorno ir Horkheimeris analizuoja mokslo (gamtos racionalizavimo ir

užvaldymo) raidą nuo maginių gamtos valdymo formų, kur, siekiant paveikti kokį nors nesuprantamą ar sau nepavaldų gamtos reiškinį ar objektą, būtina su juo supanašėti. Norint supanašėti reikia pažinti gamtą. “Vienintelis dalykas, ko žm

monės nori išmokti iš gamtos, yra žinojimas, kaip ją panaudoti, kad visiškai ją užvaldytų ir ją, ir žmones.”1 Pasak neomarksizmo pasiekėjų visada buvo aišku, kad žmogaus pranašumą sudaro žinios.

Autoriai teigia, kad žmogaus noras užvaldyti gamta siejamas su mitu. Pasak Horkheimerio ir Adorno mitai, kaip magiški ritualai, kurie praneša apie pasikartojančią gamtą. Mitas bando įvardinti žmogų bauginančias gamtos jėgas, paaiškinti jų tarpusavio santykius, ir suprasti galimybę įveikti šias jėgas. Taigi žmogus čia susiduria ne su pačia gamta, o su jos būtybėmis. “Nuo seno mito pagrindu Apšvieta laikė antropomorfizmą, subjektyvumo projekciją į gamtą. Visa, kas antgamtiška, dvasios ir demonai, tapo gamtos jėgų bijančio žmogaus atspindžiu.”2 Apšvieta neatskiriama nuo mitologijos: “ [.] mitologija savo figūromis atspindi esamybės esmę – cikliškumą, likimą, pasaulio valdymą – kaip tiesą ir atsisako vilties.” 3

Atsiradus mitui prasideda apšvieta – praktinio racionalumo įsigalėjimas. Racionalumas, protas šioje knygoje suprantamas, kaip tam tikras ginklas, kovojant su gamta. Pagal Adorno ir Horkheimerą, ir šiandien niekas esmingai nepasikeitė nuo Odisėjo laikų, kuris savo protu ir gudrumu nugalėjo gamtos jėgas. Taigi daug išmanantis ir žinantis žmogus yra pranašesnis. “Mąstymas Apšvietos prasme yra vieningos mokslinės tvarkos atkūrimas ir faktinio žinojimo išvedimas iš principų [.]”. 4 Pasak autorių pažinimo sistemingumas – tai rišlumas paremtas vieninteliu principu.

Yra keletas svarbių praktinio racionalumo valdomų sričių, viena iš

š jų kultūros industrija. Frankfurto mokykla skyrė gana daug dėsio šiam klausimui. Pasak autorių, menas ir yra būtent ta sritis kuri trancenduoja praktinį racionalumą, sritis, kurioje, atrodytų, pats kūrėjas reiškiasi laisvai, laisvai įtvirtina savo įdėjas, emocijas, bei vidinį savo pasaulį, trumpai tariant laisvai atskleidžia save. O viskas yra atvirkščiai. Jis atskleidžia ne save, o visuotinybę, kuri veikia jo savastį, todėl ir atrodo kad menininkas išreiškia save, tačiau išreikšti dalykai yra bendri visiems. Padėtis pablogėja, kai pačiame mene atsiranda masinė kultūra. Tai turi įtakos šiuolaikinė technika ir galimybės. menas tampa marionetė, kurią visi reklamuoja, pardavinėja, jis tampa lengvai prieinamu masės įrankiu. Įrankiu atsipalaiduoti, pabūti su savimi, ir atitolti nuo susvetimėjimo su savimi. “Tai pačios su savimi susvetimėjusios visuomenės savybė būti prievartos visuomene. [.] Kol kultūros industrijos technika buvo paversta tik standartizacijos ir serijinės gamybos fenomenu, buvo paaukota tai, kas meno kūrinio logiką skyrė nuo socialinės sistemos.”5 Dar blogesne situacija susiklosto meno idustrijoje, kai atsiranda masinės kultūros ir ją gaminančios kultūros industrijos: ” Talentai kultūros industrijai priklausė dar iki tol, kol ji juos parodė, – kitaip jie nebūtų taip stengęsi įsijungti į ją.”6 Taigi industrinis menas kuria tai, kas žmogui reikalinga, kitaip sakant taikosi prie žmogaus poreikių. Sukurtoje dainoje ar filme, ar nutapytame paveiksle ž. . .

HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, Margi raštai, Vilnius 2006, ISBN 9986 – 09 -305 – 8.

FISKE J., Įvadas į komunikacijos studijas., Vilnius: Baltos lankos, 1998.

3. NOREIKIENĖ Jusgita, Filosofija. Socialogija, 2004. Nr. 1.

1 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 23.

2 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 25

3 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 49

4 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 113

5 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 161

6 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 161

7 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 221

8 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 244

9 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 240

10 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p. 236.

11 HORKHEIMER Max, ADORNO Theodor W., Apšvietos dialektika, VILNIUS 2006, p 10.

Join the Conversation