Laisvė ir atsakomybė

471 0

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

 

Referatas Nr. 1

FILOSOFIJA LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ

 

Įvadas

 

Laisvė tokia žmogaus galia, kurią jis vykdo kaip savo paties valią savo atsakomybe.

Laisvė visada susijusi su atsakomybe , jos viena be kitos neegzistuoja.Laisvei svarbu tai ,

ką žmogus daro , t.y. veiksmo tikslas ir realizavimo būdas. Šiame referate pateiksiu kai

kurių filosofų ir etikų mintis apie žmogaus laisvės ir atsakomybės sąryšį.Įvairiose srityse

skirtinga ir laisvė, ir atsakomybė: vienur laisvė didesnė, kitur – mažesnė. Be to laisvė priklauso nuo asmenybės, nuo žmogaus sugebėjimų. Kuo žmogus laisvesnis , tuo jis labiau ats

sakingesnis. Žmogaus laisvę sąlygoja daugelis veiksnių : visuomenė, kurioje žmogus gyvena, t.y.valstybė ,jo paties charakteris, valia ir t.t. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą.Žmogus , žinodamas gamtos dėsnius, gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti.Taigi šiame referate bandysiu apie tai pakalbėti.

Filosofų mintys apie laisvę ir atsakomybę

Tik žmogus yra laisvas,nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas.Apsisprendimo galimybė,kuri yra pats laisvės branduolys yra dvasios dalykas.Pagrindas,kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę,ir yra ne kas kita kaip laisvė.

Laisvė yra tai , kas žmogų padaro žmogumi , j

jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių,visa savo būtimi priklausančių gamtai.Tai galima teigti,kad laisvė yra pati žmogaus esmė.

Kanto žodžiais,laisvė yra ne duota,o užduota , būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima.Trumpiau tariant,ne laisvi gimstame,o privalome laisvi tap

pti.Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti.

Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu.Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti.Atskleisdami juos tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtai simboliais, gamtos padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąją gamtinę tikrovę paverčiame savo pasauliu.Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu.Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno , negu esame gavę iš tėvų , ar kitokio charakterio , negu nulėmė paveldėjimo veiksnių sąveika , bet moralinę savo atsakomybę galime laisvai plėtoti.

Laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievolę. Schellingo perspėjimu,nėra laisvės tik geram , nes laisvė visada lygiai yra ir geram , ir blogam.Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę.Pašaukti patys save sukurti , esame kaltės perspėjami savęs nesuabsoliutinti , savo lai

isvės nepaversti chaotiška savivale.Laisvė yra ne savivalės pateisinimas , o atsakomybės reikalavimas.

Laisvė yra visų vertybių versmė : nėra nieko žmogiškai vertinga , kas nėra laisvai pasiekta .Kur nėra laisvės , ten nėra nė vertybių.Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas ,nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį.Tačiau laisvė nėra pati vertybių matas , t.y. , kad visa galėtų būti laisvės vardan pateisinama.Ne pati laisvė visa pateisina , o greičiau laisvė įprasmina tai , kas vertinga ja pasiekiama.Žmogus kuria save kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis moraliniais principais , skiria gera nuo blo

oga , nėra žmogaus kūriniai , nors jie tikrovėje gali būti realizuoti tik per žmogų.Moralinės normos nepaneigia laisvės , nes :

jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia ,

jos išreiškia ne kažką žmogui svetima , o jo paties idealą.

Žmonės paprastai laisvės neįvertina tol , kol ją turi .Kas nėra kentęs prievartos , tas laisvę ima laikyti savaime suprantamu dalyku , kuriuo nereikia nė rūpintis.Laisvam galima būti tik savo paties pastangomis.

Nėra laisvės be mąstymo, ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas , kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava , tas nėra ir laisva.

“Būti laisvam yra lygu būti savimi pačiu patetine to žodžio reikšme.Tiek giliai laisvė išplėtojama , kiek giliai paties žmogaus dvasiškai išaugama.”

Etikų nuomonės apie laisvę ir atsakomybę

Pirmoji ir pagrindinė laisvės prielaida yra laisvė. Be laisvės nėra atsakomybės. Jeigu žmogus ką nors daro nelaisvai iš prievartos, t.y. neturėdamas galimybės pasirinkti ir savarankiškai apsispręsti, tai ir atsakomybė už tokius veiksmus nekyla. Ji atsiranda tik tuomet, kai asmuo turi galimybę laisvai pasirinkti ir sąmoningai apsispręsti, tai jis pasirenkamų poelgių ir numato galimus savo veiksmų padarinius.

Pagaliau laisvė yra ne tik atsakomybės prielaida. Atsakomybė tiesiog proporcinga laisvei. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis atsakingesnis ir atvirkščiai: kuo siauresnė asmens laisvė, tuo menkesnė ir jo atsakomybė. Pagaliau nesant gal

limybės laisvai pasirinkti išvis nebelieka ir atsakomybės. Taigi laisvė ir atsakomybė neatskiriamos. Jos glaudžiai tarpusavyje susijusios, viena be kitos negali būti mąstomos, o juo labiau – realizuojamos.

Nurodant labai atvirą laisvės ir atsakomybės sąvokų sąsają, dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir laisvė, ir atsakomybė yra savimonės konstruktai. Subjektyviai savo laisvę žmogus įsisąmonina ir ją realizuoja tik per savimonę, savęs pažinimą ir vertinimą. Šią laisvės ir savimonės sąsają ypač pabrėžė vokiečių filosofas Georgas Hėgelis. Jis teigė: „Laisvas esu, kai esu pats savimi. Toks dvasios būtis yra savimonė, sąmonė apie patį save.“ Analogiškai su asmens savimone susijusi ir atsakomybė. Be sugebėjimo save pažinti ir vertinti , be sąmonės apie save patį ir apie savo valią bei vaidmenį visuomenės gyvenime nėra ir atsakomybės.

Atsakomybės subjektas turi būti laisvas. Tai reiškia, kad žmogaus poelgius turi sąlygoti jo paties veiksmai. Laisvas poelgis „pagrįstas asmens iniciatyva, ir tiek apsisprendimo momentu, tiek atliekant patį veiksmą yra nepriklausomas nuo tų jį betarpiškai supančių aplinkybių, kurios iš esmės galėtų turėti įtakos asmens apsisprendimui ir veiksmo realizavimui“ – R. Ingardenas.Pasak jo veiksmą galima laikyti laisvu tik tuomet, kai jis priklauso nuo veikiančiojo žmogaus valios, t.y. kai jis nėra sąlygotas išorinių aplinkybių. Bet izoliuotas nuo išorinių aplinkybių žmogus apskritai negalėtų nieko veikti. Tik būdami aktyviais vis

suomenės nariais, tampame laisvais žmonėmis. Žmogaus laisvė priklauso nuo žmogaus sugebėjimo būti sąmoningu visuomenės nariu. Kaip tik sielos vienybė ir suteikia žmogui tą tapatumą, be kurio nebūtų įmanoma atsakomybė.

Išvados

Tik žmogus gali būti laisvas ir tuo pačiu atsakingas už savo poelgius , nes tik jis gali mąstyti .

Laisvė yra tai , kas žmogų padaro žmogumi , išskiria jį iš kitų gyvųjų būtybių , priklausančių gamtai.

Susikurdami kultūrą mes , žmonės , tampame laisvi gamtos atžvilgiu.

Kiekvienas yra tiek laisvas , kiek jis pats savo laisvę išplėtoja.

Be laisvės nėra vertybių.

Laisvė neįvertinama tol , kol ji yra suprantama kaip savaime suprantamas dalykas.Laisvu tampama tik savo pastangomis.

Laisvės nėra be mąstymo.

Laisvė yra atsakomybės prielaida.

Laisvę ir atsakomybę žmogus įsisąmonina per savęs pažinimą ir vertinimą.

Atsakomybės subjektas yra laisvas .Žmogaus poelgius turi sąlygoti jo paties veiksmai.

Įgydami pažinimo , įgyjame laisvės.

Dorovinė laisvė ir atsakomybė pagrįstos doroviniais reikalavimais.

Siekiant dorovinės laisvės , būtina stiprinti savo valią , grūdinti charakterį , nes silpnavalis negali atsispirti blogiems išoriniams poveikiams ir savo paties ydoms pilnai pasireiškia tik kūrybiniame akte. bei silpnybėms.

Laisvės ypatumai aiškėja iš to , kad ji esmingai susijusi su kūryba.Laisvė be kūrybos negalima , ji apsireiškia tiktai kūryboje , įvairiuose jos padariniuose – meno veikaluose , pažinimo rezultatuose ir t.t.

 

Komentuokite!