Filosofijos konspektas

1.FILOSOFIJOS SAMPRATA1) kas ir kaip sukūrė žodį “filosofija” ir kaip atsirado filosofija?Terminą “filosofija” 6-5 a pr Kr sukūrė graikų mąstytojas Pitagoras (tačiau tuo metu filosofija kaip tokia jau egzistavo, šią dvasinės veiklos sritį graikai vadino sofija). Jis, kurdamas šį žodį mąstė taip: žmogui nekuklu save vadinti išminčiumi, išmintis yra dievų privilegija. Žmogui, pasak Pitagoro, būdinga ne išmintis, o jos siekimas – išminties meilė, todėl žmogų tikslingiau vadinti ne išminčiumi, o išminties mylėtoju.Filosofija (lietuvių k.) – išminties meilė.Filosofija atsirado vykstant kultūros diferenciacijai. Mitologinė sąmonė buvo sinkretinė – išgyvenimai, mintys, vertinimas, tikėjimas sudarė neišardomą visumą. Laukinis buvo “bėgiojanti enciklopedija” – visapusiška asmenybė, tik labai žemas visapusiškumo lygis. Sinkretinė mitologinė sąmonė buvo efektyvi tik tam tikrą laiką, sudėtingėjant visuomenei, prasidėjo kultūros diferenciacija – kultūra įgijo tam tikras formas:menas, religija, mokslas, dorovė, filosofija.Filosofija išaugo iš mitologijos, mitologinėms sąvokoms (kitokių nebuvo) suteikė kitokį atspalvį.2) kuo skiriasi filosofinis požiūris į pasaulį nuo mitologinio jo suvokimo?Filosofija – demitologizacijos procesas (netikras žinojimas yra mitas). Mitologijoje tikrovės reiškiniai suvokiami kaip dievybių valdomos sritys, filosofija to atsisako ir pačiuose reiškiniuose ieško pagrindų, kurie lemia jų egzistavimą. Filosofija yra paremta universalios tiesos ieškojimu remiantis žmogaus protu, tai pasyvus tikrovės analizavimas stebint ir mąstant.Mitologiškai pasaulį suvokiantis žmogus mąstė nesavarankiškai, jis vadovavosi iš praeities paveldėtomis sąvokomis, kurios įkūnijo dievybes, kurioms būtina paklusti; vadovavosi principu: mirusysis griebia gyvąjį. O filosofiškai mąstantis žmogus vadovaujasi savo protu ir viską sprendžia pats. Filosofiniam mąstymui būdingas kritiškumas. Filosofija galėjo atsirasti tik tada, kai žmogus iš nesavarankiško bendruomenės nario tapo asmenybe.3) kas skatina žmogų filosofuoti?Žmogus yra dvilypės, prieštaringos prigimties (du pradai:dieviškumas ir žemiškumas, mirtingumas; protingumas ir kvailumas). Žmogus yra tarp dviejų būties polių: tarp dievų ir gamtinių būtybių. Siekti dieviškumo žmogui trukdo žemiškos savybės. Žmogus siekia pažinimo (neturi atsakymų į daugelį klausimų, kurie kyla stebint aplinkinį pasaulį), nes jis jo stokoja,bet jis turi pradus: mąstymą, vaizduotę, valią. Žmogaus tikslas yra išsiveržti iš savo netobulumo ir priartėti prie tobulumo – dėl to žmogus filosofuoja. Žmogus dėl savo netobulumo yra pasmerktas filosofuoti, dievai nefilosofuoja – jie viską žino.4) kokios filosofijos sampratos susiformavo Senovės Graikijoje?Sen. Graikai sukūrė 3 skirtingas filosofijos sampratas:1. Filosofija – tobulo, absoliutaus žinojimo siekimas (atstovai: Platonas, Sokratas). Šis filosofijos supratimas gali būti pavadintas sofistiniu (sofia – išminties ieškojimas; šis veiksmažodis buvo beveik sinonimas pažinti, ieškoti).2. Filosofija – aukščiausias mokslas, valdantis kitus mokslus (Aristotelis). Episteminis – filosofinis supratimas, paremtas mokslu.3. Filosofija – meistriškas mąstymas, tačiau tai susiję su visuomenės patvirtinimu, bet ne su ieškojimu (sofistai). Techneminis – mąstymas dėl mąstymo, techniškai sofistų sukurtas mokslas, kaip išsisukti ir parodyti, kad esi teisus.5) kokį vaidmenį kultūroje atlieka filosofija?Žmogus filosofuoja todėl, kad jis yra priverstas pats susikurti savo gyvenimo sąlygas ir pažinti tikrovę, pats turi suformuoti gyvenimo programą – kultūrą. Be kultūros, tiek materialinės, tiek dvasinės, žmogus negalėtų išlikti, nes gamtiniu pažiūriu jis yra netobulas. Filosofijos studijos ugdo mąstymo kultūrą.Filosofija duoda žmogui tai, kas padeda jam susivokti pasaulyje ir jaustis visaverčiu.Filosofija – savita dvasinės kultūros sritis, kuri jungia kitų dvasinių kultūrų savybes, tačiau duoda savitą, naują rezultatą, pažinimą, skirtingas kultūros sritis sujungia į vieną visumą ir duoda universalumą.Filosofuoti  tapti žmogumi; kurti save kaip žmogų.

2. RYTŲ IR VAKARŲ FILOSOFIJOS YPATYBĖS1) kodėl pasaulinė filosofija, kilusi iš vieno šaltinio, suskilo į dvi skirtingas šakas?

Pasaulinė filosofija skirstoma į Rytų ir Vakarų. Abu srautai atsirado iš noro pažinti save, bet toliau dėl sociogamtinių faktorių raida buvo skirtinga. Skilimo priežastys:1. Akmens amžiaus klimato atšalimas labiau paveikė Rytus – ėmė trūkti maisto, aplinka nederlinga. Kad nebūtų bado, bendruomenės ėmė riboti vartojimą (susiklostė despotiški režimai). Vakaruose klimatas buvo švelnesnis, nepatirta ypatingų pokyčių. Žmonės rūpinosi ne kaip save riboti, o kaip daugiau paimti iš gamtos (demokratija).2. Rytų civilizacija – labiau išsivystęs dešinysis pusrutulis (intuityvusis mąstymas), Vakarų – kairysis (racionalusis).(Rytuose visuomenė yra stagnacinė, valdo sukurtos dogmos. Griežtai neatsiribota nuo mitologijos, kuri kalbėjo apie dieviškąsias gamtos galias, dėl to garbinama gamta Ten filosofija nesidiferencijavo iš kultūrinės visumos į atskirą sritį. Labai glaudus ryšys su religija (daoizmas, konfucionizmas) ir medicina (joga, kinų medicina).)2) ko mokė žmogų Rytų filosofija ir ko – Vakarų?Rytų šalys kūrė kultūrą, kur žmogus siektų harmonijos su gamta. Didžiausia vertybė – religija ir dorovė. Pagrindiniai Rytų žmogaus bruožai – kontempliatyviškumas, išorinis pasyvumas, individo gebėjimas ištirpti visatoje, idealas – būti dulkele.vakarai siekė gamtą pajungti sau. Didžiausia vertybė – mokslas (galios šaltinis). Pagrindiniai Vakarų žmogaus bruožai – aktyvumas, racionalumas, organizuotumas, pragmatiškumas, orientuotas į individualybės iškėlimą.3) kodėl Rytų filosofija mūsų laikais tapo aktuali?vienas iš žmogaus tikslų buvo nukariauti gamtą, bet prieita riba. Vakarų civilizacija vadinama prometėjiška, bet plėtra gresia susinaikinimu. Norint išvengti susinaikinimo, reikia keisti požiūrį į save ir į aplinką, o Rytų kultūra skatina palaikyti ryšį su gamta ir pan.

3. SENOVĖS INDŲ FILOSOFIJA1.Kokie yra pagrindiniai senovės indų filosofijos raidos etapai?1.Dieviškasis vienis reiškiasi daugiu.Ištakos glūdi vedose.2.Ryškiausias atstovas Kapila.Pasaulį aiškina kaip gamtos ir dvasios priešpriešą.Dvasia nekinta,gamta kinta.3.Budizmas.4.Vedanta-vedu pabaiga.2.Kokioms problemoms indų filosofija skyrė daugiausia dėmesio?Svarbiausia religiniai ir moraliniai tikslai.Svarsto būties pažinimo ir vertybių problemas.3.Kaip indų filosofijoje suprantamas pasaulis?Pasaulis neturi substancijos(galutinis,save išlaikantis pradas).Tikrovė sudaryta iš būties elementų.Iš kombinacijų susidaro aplinka.Pasaulis-nuolatinio tapsmo srautas.Budizmui pasaulis:a)sakralizuotasb)iliuzija.4.Kokias tiesas skelbia budizmas?1.Gyvenimas kančia.2.Kančių priežastis-troškimai.3.Kančias galima įveikti.4.Egzistuoja būdas šiam idealui pasiekti.5.Kaip budizme suprantama žmogaus Aš?Žmogaus aš yra iliuzija.Dorovinis tobulėjimas suprantamas kaip savo išimtinumo atsisakymas.6.Kas yra ahimsa?Ahimzos principas-nieko nežudyti.

4.SENOVĖS KINŲ FILOSOFIJA1)koks yra seniausias kinų filosofijos veikalas ir kas jį parašė?Senovės kinų filosofijoje pirmasis ir seniausias šaltinis yra Orakulų knyga (išminties arba permainų knyga). Kinų kalba ji vadinama Idzin.2kas yra Dao?)pagr. kinų filosofijos sąvoka – Dao – (liet.k) kelias. Ji iš pradžių žymėjo dangaus šviesulių orbitą, vėliau įgavo tvarkos ir amžinybės prasmę. Dao – amžina tvarka; ji lemia žmogaus gyvenimo tvarką. Gamtoje glūdi amžinybės simbolis – Dao, todėl kinai stengiasi gyventi harmonijoje su gamta. Dao – vyriško In ir moteriško Jan pradų darna, pusiausvyra, harmonija.3)ko moko žmogų neveiksenos etika?Pagr. daoizmo, kaip filosofijos ir religijos, principas yra vuvej (veikimas neveikiant). Tai reiškia nedaryti nieko, kas prieštarautų gamtos aplinkai ir žmogaus prigimčiai – eiti gamtos nubrėžtu keliu, neardyti tvarkos.4)kokių dorybių mokė žmogų Konfucijus ( Kungzi, VI – V a pr. Kr)?Reikia siekti žinojimo pilnatvės, kurią duoda filosofija. Konfucijus pabrėžė žmogaus pareigas – ką kiekvienas turi daryti (šeimos hierarchija, principas: nedaryk kitam to, ko pats nenori, kad tau darytų); iškėlė žmogaus priklausymą nuo aplinkos, t.y. slopino individualumą.Svarbiausia yra: pareiga, išsilavinimas, taupumas, šeima, sugebėjimas prisitaikyti, tradicijų tęsimas …5)kokio modelio pagrindu Konfucijus siūlė kurti teisingą visuomenę?

Konfucionizmo turinys – orientacija į socialinį gyvenimą. Jį reikia tvarkyti pagal šeimos principus, kur yra griežta hierarchija ir pareigų pasiskirstymas. Visuomenėje nė vienas individas nėra laisvas ir nepriklausomas. Žmogus yra visuomenės dalis. Žmogaus gyvenimui prasmę suteikia jo vieta visuomenėje. Tai nulemia jo charakterio savybes: žmona – paklusni, sūnus – pagarbus, tėvas – švelnus… santykiai šeimoje keliami kaip modelis viso pasaulio tvarkai.

V. Mąstymo tipai senovės graikų filosofijoje1. Kas yra ašinis laikas?Tai XX amžiaus filosofo K.Jasperso terminas, sugalvotas apibūdinti periodui (800-200m.pr.kr.), kuriame atsirado pamatinės filosofijos idėjos, pasaulinės monoteistinės religijos. Pamatai padėti vienu metu Indijoje, Kinijoje, Persijoje, Palestinoje ir Graikijoje. Ašiniame laike vyko perėjimas iš kolektyvinės bendruomeninės sąmonės į individualų mąstymą, tame periode atsirado filosofija. 2. Kokios pagrindinės filosofinės minties kryptys susiformavo senovės graikų filosofijoje?1. gamtos filosofija (kosmologija, natūrfilosofija). Glaudžiai susijusi su empirinėmis žiniomis, tuo, kas būdinga mokslui.2. metafizika. Ieškoma visuotinio prado, kuris lemtų visus kitus, jaučiamas ryšys su mitologija, nes daug kalbama apie gamtos stichijas.3. etinė (moralės) filosofija. Pasaulio pažinimas plėtojamas spekuliatyviai : siekiama ką nors išaiškinti pačių reiškinių netiriant, o remiantis turimomis žiniomis.3. Kas yra materializmas ir idealizmas?Materializmas. Demokritas aiškina, kad viskas (net siela) sudaryta iš atomų. Gamta, materija – pirminis, mintis – antrinis visko atsiradimo pagrindas. Materialistai mano, kad pasaulį galima pažinti, nes viską lemia gamta.Idealizmas. Šią teoriją sukūrė Platonas: pasaulyje egzistuoja idealios, amžinos esmės – eidos. Susiformavo teorija, kad egzistuoja eidosų, kurios yra nekintamos, amžinos, pasaulis ir tų idealių esmių šešėliai (netobuli, nes išnyksta). Tikrovė suskaidomas į amžinų ir laikinų pradų sritis. Idealistai mano, kad pasaulį galima pažinti, nes viską lemia idėjos. 4. Kas yra monizmas ir dualizmas?Monizmas – filosofinio mąstymo tipas, kada tikrovė aiškinama vienu pradu (materija, dvasia ir t.t.)Dualizmui pagrindus padėjo Aristotelis, kuris skyrė, kad egzistuoja 2 pradai: materialusis ir idealusis.5. Kas yra agnosticizmas?Agnosticizmas – filosofinė pažiūra, neigianti galimybę žmogui teisingai pažinti pasaulį.Kokios pagrindinės moralės filosofijos mokyklos susiformavo senovės graikų filosofijoje? Hedonistai. Teigė, kad gėris – malonumas, blogis – skausmas, nemalonumas. Epikūras hedonizmą patobulino: didžiausi yra dvasiniai malonumai (pažinimas, draugystė ir t.t.). Stoikai. Manė, kad žmogaus gyvenimą lemia likimas, todėl žmogus turi ugdyti savo sielos tvirtybę, kad galėtų atsispirti gyvenimo negandoms. Pagrindinis tikslas – malonumų atsisakymas.

6. VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJA IR DIEVO BŪTIES PROBLEMA1. Kaip filosofija aiškina krikščionybės dogmą apie tai, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko?Filosofiniu požiūriu tai klausimas apie absoliutybės ir reliatyvumo santykį. Kūrimas iš nieko būtų žmogaus mąstymui neprieinamas, jeigu būtų loginė negalimybė, t.y. jei vienas sandas būtų kito priešingybė. Kūrimas reikalauja nebūties, t.y.daiktas yra tiek naujas, kiek jo anksčiau nebuvo. Vadinasi, absoliutinė naujo daikto sąvoka nėra prieštaravimas kaip ir kūrimas iš nieko. Todėl pasaulis kilo iš nebūties dieviškuoju veiksmu. Pasaulis yra reliatyvybė. Iš Dievo pasaulis kaip reliatyvybė negali ištekėti, todėl turėjo atsirasti iš nebūties. Pasaulis nesuplakamas su Dievu-absoliutu, nes būtų grįžtama prie panteizmo.2. Kokius pagrindinius raidos tarpsnius praėjo viduramžių filosofija?1. Pantristika – Bažnyčios tėvų suskurta teologija. II-VIII a. Žymiausia atstovai – Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Grigalius Nazenietis, Augustinas Aurelijus, Tertorianas. Jie buvo pirmieji krikščionių mąstytojai, suformulavę pagrindines krikščionybės doktrinas, kovoję su pagoniškąja pasaulėžiūra ir polemizavę su antikine filosofija.2. VII-IX a. susiformavo scholastika (mokyklinė filosofija). Mokyklose bandyta atskleisti krikščioniškosios pasaulėžiūros turinį. Pagrindinė šios filosofijos paskirtis – religijos dogmų pagrindimas. Žymiausi atstovai: Abeliaras, Anzelmas Kenterberietis, Tomas Akvinietis, Duncas Škotas, Viljamas Okamas.

3. Kokie Dievo buvimo įrodymai buvo pateikti viduramžių filosofų?1. Teologinis – visata yra harmoningas, sutvarkytas organizmas, todėl turėjo būti antgamtinis protas (Dievas), kuris viską sutvarkė;2. Kosmologinis – visa kas egzistuoja yra priežastinga, o pasaulis egzistuoja, vadinasi, yra ir priežastis – Dievas. O Dievas yra pats sau priežastis (pirmoji, galutinė priežastis).3. Ontologinis – grindžiamas Dievo kaip aukščiausios esybės apibrėžimu, t.y. Dievui būdingos visos galimos savybės, o viena tų savybių – egzistavimas.4. Kaip šie įrodymai buvo kritikuojami ir kokios išvados padarytos?1. Teologinį įrodymą kritikavo D.Hiumas: Šis įrodymas remiasi analogija tarp gamtos ir žmogaus kūrinių. Tačiau tikslingumui gamtoje paaiškinti galima rast daugybę kitų priežasčių, ne tik pradinę idėją. Analogija dar nėra įrodymas. Šio įrodymo esmė, kad iš pasekmių panašumo galima kildinti priežasčių panašumą, bet tada negalima sakyti, kad Dievas yra begalinis ir tobulas. Pagal šį įrodymą suformuluotas Dievo paveikslas neatitinka religijos suformuluoto Dievo paveikslo. Pasaulio atsiradimas iš Dievo idėjos gali būti ne vienintelis pasaulio atsiradimo variantas, tai gali būti tiesiog atsitiktinių kosminių aplinkybių rezultatas.2. Kosmologinį įrodymą kritikavo F.Beikonas ir I.Kantas. F.Beikonas: galutinė priežastis (Dievas) yra nereikalinga. I.Kantas: priežastis ir pasekmės yra žmogaus sukurtos pažymėti procesams, kurie vyksta gamtoje. O kai šios sąvokos išplečiamos įrodymui, jos iškeliamos už pasaulio ribų, o žmogus neturi galimybių išeiti už pasaulio ribų ir konstatuoti faktą, kad Dievas sukūrė pasaulį. Nekorektiška įrodinėti religijos sąvokas remiantis mokslu, nes tada sąvokoms suteikiamos funkcijos, kurių tos sąvokos neturi.3. Ontologinį įrodymą kritikavo Tomas Akvinietis ir I.Kantas. T.Akvinietis: žmogus mano žinąs Dievo prigimtį. Dievo egzistavimą reiktų patirti kitais būdais ir tik sukaupę pakankamai žinių galime naudoti šį įrodymą. I.Kantas: egzistavimas nėra savybė, kuri būtinai turi įeiti į sąvokos apibrėžimą. Dievo sąvoka neįgis būties, jei mes mąstysim apie jį kaip egzistuojantį.Išvados:1. Kategoriškai Dievo egzistavimo neigimas – ateizmas. Radikalu ir nepagrįsta. Jei negali įrodyti buvo, tai neįmanoma įrodyti ir nebuvimo.2. Agnosticizmas – pažinimo neigimas. Neįmanoma įrodyti nei buvimo, nei nebuvimo, todėl geriausia susilaikyti nuo sprendimų nepritariant nei vienai pozicijai.Fideizmas – religiniai įsitikinimai negrindžiami nei racionalia, nei gamtine informacija, o tik tikėjimu. Žmogaus mėginimas įrodyti Dievo buvimą protu ar patirtim rodo pasipūtimą. Norėdamas to išvengti žmogus turi laikytis filosofinio skepticizmo, kad galėtų tapti geru krikščioniu. Dauguma filosofijų pripažįsta, kad tikėjimas yra iracionalus.

7. Pažinimo problema naujųjų laikų filosofijoje1. Kaip renesanse atsirado humanitariniai mokslai?Renesanso metu dėmesys buvo pradėtas kreipti į žmogų, nebe į Dievą. Taip atsirado nauja kultūra- humanizmas. Viduramžių mokslininkus daugiausiai domino Dievo ir pasaulio santykiai, Dievo pažinimo būdai. Renesanso mokslui šie klausimai buvo svetimi: jie tyrė gamtą, jos reiškinius, tobulino pažinimo būdus, iš kurių svarbiausiu laikytas patyrimas. Tai lėmė humanitarinių mokslų atsiradimą: suklestėjo geografijos, medicinos ir kiti mokslai, susiję su praktiniu gyvenimu. 2. Koks samprotavimo metodas tapo vyraujančiu Renesanse? Naujaisiais laikais į pirmą vietą iškyla indukcija (loginis mąstymo būdas). Čia tiriami atskiri konkretūs atvejai, o ne bendros tiesos. Iš atskirų išvadų daromos bendros išvados. Žmogus pats siekia pire jų prieiti. Čia iškyla žinojimo ir tikėjimo santykio klausimai. Žinios- proto veiklos pasekme, pasiekta racionaliu mąstymu. Tikėjimas labiau siejamas su lūkesčiais, siekimais. Jis yra aktualus, kai yra žinojimo, patirties stoka. 3. Kodėl renesanse individualizmas tapo vyraujančiu moralės principu?Sumažėjo feodalų, padidėjo vidutiniųjų sluoksnių įtaka. Kūrėsi kapitalistiniai santykiai. Italijoje (renesanso tėvynėje) dar nebuvo biurokratinio aparato, luominio uždarumo, todėl valstybines pareigas galėjo užimti įvairių sluoksnių atstovai. Tai keitė visuomenės sąmonę- formavo energingo žmogaus tipą. Pačiam humanizmui būdingas pasaulietiškumas, proto kultas, tikėjimas žmogaus jėgomis, asmenybės laisvės ir nepriklausomybės skelbimas. Taip ir formavosi individualizmas, tapęs pagrindiniu moralės principu.

4. Kodėl naujųjų laikų filosofijoje ėmė dominuoti gnoseologija?Gnoseologija- pažinimo teorija. Renesanso epochoje buvo atsigręžiama į praeitį, istoriją. Tam reikėjo atskiros filosofijos srities – istorikos arba gnoseologijos. 5. Kas yra deizmas ir kodėl jis atsirado?Deizmas- doktrina, pripažįstanti Dievą kaip pasaulio priežastį, bet neturintį poveikio jo raidai. Deizmo atsiradimas siejamas su humanizmo keliamomis vertybėmis- žmogaus galimybe savo jėgomis pasiekti tikslus. Taip Dievas suprantamas, kaip neturintis jokios įtakos- viskas priklauso tik nuo žmogaus individualių poelgių. 6. Koks filosofas laikomas naujųjų laikų filosofijos tėvu ir kodėl?Naujųjų laikų filosofijos tėvu yra laikomas prancūzas R.Dekartas (XVIIa). Jis iškelia nusistatymą nepriimti tradicinių pažiūrų, jų nepatikrinus. Tai buvo priešinga Viduramžiškam tikėjimui. Naujųjų laikų žmogui jau pačiam reikia surasti, kas teisinga, o kas ne. Dekartas ieškojo kriterijaus, pagal kurį galima atskirti tikra nuo netikro. Jo išvada: pažinimas atsiranda iš to, kas jau yra mūsų sąmonėje, suvokime, patirtyje. Juslinis suvokimas dar nėra pažinimas. Juslės yra gamtinis evoliucijos padarinys, prisitaikymo, o ne pažinimo tikslu atsiradęs. Dekartas teigia, kad mūsų pojūčiai mus klaidina, jais negalime pasitikėti. Pasitikėti galima tik protu, kuris remiasi pačiu savimi.7. Kokia yra racionalizmo ir empyrizmo (sensualizmo) kaip pažinimo teorijų esmė ir vertė?Naujųjų laikų folosofijoje susiformuoja 2 metodologinės kryptys, kurios skirtingai grindžia mokslo raidos pagrindus:Racionalizmas (racio- protas)Empyrizmas (empeiro- patirtinis, faktiškas)Racionalizmas remiasi absoliučia proto galia. Žmogus savaime jau žino viską pats, o juslės jam tik primena ar atkreipia dėmesį į tam tikrus dalykus. Pagrindinės idėjos Platono ir Dekart, Spinozos. Empyrizmo pradininkas – anglas Dž. Lokas. Jis atkreipė dėmesį į juslinį suvokimą. Žinojimo pagrindu laikė papratąsias idėjas – juslinius įspūdžius. Žmogus per jutimą įgyja idėjas- juslines daiktų savybes. Pojūčiai teikia protui tas savybes, o protas suvokia, mąsto, konstruoja bendrą pasaulio suvokimą. Empyrizmo esmė: nieko nėra prote, ko anksčiau nebuvo pojūčiuose.

8.Moralės problema Šviečiamojo amžiaus filosofijoje2. Kur naujųjų laikų filosofija įžvelgia moralės šaltinį?Moralė kyla iš žmogaus kūno ir proto. Moralė kildinama iš biologinės žmogaus prigimties ir ištobulinama proto.[Moralės filosofija-protingasis egoizmas (kapitalizmo esmę išreiškianti moralės filosofijos teorija). Žmonės iš prigimties yra egoistai, tačiau visuomenėje tokia filosofija negalima. Protingasis (apšviestasis) egoizmas aiškina, kad žmogaus prigimtis siekti sau naudos yra faktas. Kadangi viskas priklauso nuo proto, tai žmogus savo protu gali jį riboti, žinodamas, jog už skriaudą sulauks atpildo. Jei nori ką nors gauti, reikia atsižvelgti į kitus. Kylančio kapitalizmo teorija.]3. Kaip I. Kantas sprendė pažinimo problemą ir kaip jis iš pažinimo teorijos pereina į moralės teoriją?Kantas atkreipė dėmesį, kad protingojo individo teorija paremta vien individu. Moralė reikalauja slopinti įgimtus polinkius. Iš kur tai kyla? “Praktinio proto kritikoje” Kantas siekė įveikti priešpriešą tarp empyrizmo ir racianalizmo, siekė paaiškinti, kaip galimas pažinimas, turintis visuotinę reikšmę. Kantas priėjo išvadą, kad žmogaus pažinimas yra patyrimo, juslumo ir apriorinio pažinimo sintezė. Apriorinės juslumo formos – laikas ir erdvė. Tas suvokimas priklauso nuo žmogaus kaip subjekto. Pažinimas žmogiškas, subjektyvus, neduodantis absoliutaus žinojimo. Žmogaus pažinimo ribotumas bandomas kompensuoti praktinio proto pažinimu. Praktinis protas pažįsta ne tai kas yra, o tai kas turi būti. Praktinis protas turi postuluoti dievo, laisvės ir nemirtingumo idėjas. Kantas: “Žmonių moralinius įstatymus diktuoja jų pačių protas”.4. Kas yra Kanto hipotetinis ir kategorinis imperatyvai?Žmogaus protas formuluoja tam tikrus imperatyvus. Jie skirtingi:1. hipotetinis imperatyvas – galioja tik tam tikrom sąlygom. Pvz. Nori būti sveikas – nerūkyk

2. kategorinis imperatyvas – kalba apie tokius poelgius, kurie geri savaime, o ne dėl ko nors kito. 5. Kokius moralės bruožus akcentuoja Kantas? Kantas daugiau išplėtojo pareigos, sąžinės etiką. (Aukso taisyklė: kaip nori kad su tavim elgtųsi, taip elkis su kitais)

9. Istorijos problema filosofijoje1.Kas ir kada pirmasis pavartojo istorijos filosofijos sąvoką?Klausimas “kas yra istorija?” seniai atsispindėjo filosofijos turinyje, tačiau iki pat XVIII a. filosofai nebuvo pabrėžę, kad istorija- atskira filosofijos dalis. 1756 m. Volteras pirmąkart pavartojo terminą “istorijos filosofija”. Istorijos filosofija (istoriosofija)- filosofinio pažinimo sritis, apimanti gnoseologinius (kaip pažinti?), ontologinius (kaip tai vyksta?) ir aksiologinius (tikslas ir prasmė?) istorijos vyksmo klausimus.2. Kas yra istorija?Istorija- žmonių visuomenės raida, kuri turi savus dėsnius, neadekvačius su gamtos kitimo procesais. Gamtos kitimo procesai apibūdinami evoliucija. Šią sąvoką suformulavo Č. Darvinas. Istorija atskleidžia žmogaus prigimtį, yra svarbi žmogaus savižinos sritis. Tai žmogaus dorovinio tobulėjimo procesas.Istorijos suvokimo koncepcijų būta labai įvairių:vieni sakė, kad tai- nepažinus procesas, kiti- kad tai gamtos ciklų aidas, treti- kad tai pralaužtas amžino kartojimo ratas. Pastarieji buvo paveikti krikščionybės, kuri skelbė, kad pasaulis yra sukurtas, vadinasi turi pradžią. Žmogus- taip pat sukurtas, todėl irgi turi pradžią. Viskas, kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Istorija vyksta nuo pradžios iki paskutinio teismo, o tai ir yra pralaužtas amžino kartojimosi ratas.3. Kokias istorijos pažinimo formas žmonės sukūrė?Istorija yra atskira, specifinė tikrovės sritis. Jai pažinti žmonės sukūrė tokias istorijos pažinimo formas:1. istorijos teologija- kuri aiškina žmogaus gyvenimo raidą kaip reiškinį, kurį lemia Dievas;2. istoriografija (istorijos mokslas)- aprašo, aiškina įvairių šalių raidą. Pati forma priklauso prie mokslinio pažinimo. Istorijos mokslo specifika- humanitarinis mokslas;3. istorijos filosofija- kadangi istorinė realybė labai sudėtinga, pažinimas susijęs su sąmonės vaidmeniu, tai kyla daug problemų, kurių istorija, kaip mokslas, nesprendžia. Jas aiškina istorijos filosofija.4. Kuo visuomenės raida skiriasi nuo evoliucijos gamtoje?Kalbant apie istoriją, ji neatsiejama su žmonių, kaip biologinės rūšies Homo sapiens, iškilimu. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad gyvūnų rūšys pastoviai juda uždaru ratu “gimsta- miršta”, o žmonių gyvenimas keičiasi. Vienos karos patirtį perima kitos kartos, taip atsiranda pažangos reiškinys. Tai nulemia žmonių gyvenimo pasikeitimus. Tokiu būdu, vienoje laiko atkarpoje žmonių gyvenimas vienoks, kitoj- kitoks.Žmonių gyvenimo nepakartojamumas skatina pažinti tuos procesus. Kadangi žmonės savo gyvenimą planuoja, tai čia įtakos turi sąmonės faktorius. Sąmonės reiškiniai daro didelę įtaką žmonių gyvenimui, nes planuoja jį, o žmogus po to tų tikslų siekdamas ir kuria istoriją. Taip atsiranda naujas pažinimo objektas- kaip vyksta tas procesas, kurį vadiname istorija?5. Kaip ir kada susiformavo istorinė sąmonė?Istorijos filosofijoje svarbiausia yra istorijos subjekto problema, kas kuria istoriją. Ši problema neiškart išryškėjo, neiškart suvokta, kad istoriją kuria tauta. Suvokimas, kad istorijoje veikia individai, susiskirstę į grupes, turėjo subręsti.Senovinis žmogus neturėjo istorinės sąmonės, nemanė, kad žmogaus gyvenimas nuolat keičiasi. Istorinė sąmonė atsirado, kai suvokta, kad yra praeitis, o tarp dabarties ir ateities tvyro įtampa. Iki tol manyta, kad viskas vyksta dabartyje.6. Kaip istoriją aiškino krikščioniškoji filosofija?Istorijos filosofija prasideda religiniam (krikščioniškam) lygmeny. Krikščionybė iki tol vyravusį istorijos, kaip amžino kartojimosi, suvokimą paneigė ir interpretavo ją kaip “Dieviškąją epopėją”- žmonių vadavimąsi iš prigimtinės nuodėmės.Čia istorijos turinys- gėrio ir blogio kova, einanti per žmogaus širdį.Susiformavo viena iš istorijos pažinimo formų- istorijos teologija, aiškinanti, kad žmogaus gyvenimą lemia Dievas.

I. Kant’o apmąstymai inspiruoti krikščioniškosios teologijos. Jam rūpėjo “karo- taikos” problema, nes tai didele dalimi moralinė problema, kur susiduria gėris ir blogis. I. Kant’o pamąstymai- filosofinio ir teologinio požiūrio sintezė. Gėrio ir blogio priešprieša- pagrindinė ir krikščionybės problema, todėl čia istorija aiškinama per gėrio ir blogio sąveiką.

7. Kaip istoriją aiškino naujųjų laikų filosofija?Naujaisiais laikais atsirado supratimas, kad istoriją kuria patys žmonės. Šiuo laikotarpiu istorija humanizuojama, iki tol buvo teologizuojama. Istorija suvokiama kaip žmogaus proto lemiama pažanga.

10. Pažangos problema istorijos filosofijoje1. Kas skatina žmones mąstyti apie pažangą ir kokia to mąstymo reikšmė?Pažangos idėja reikalinga – žmonės yra nepatenkinti gyvenimu, trokšta gerovės.Pažanga svarbi ir moraliniu požiūriu – jei niekas nesikeis, tai žmonės neturės motyvacijos , bus stagnacija.2. Kaip apie žmonių gyvenimo raidos kryptį buvo mąstoma antikoje?Antikoje viešpatavo noras užkariauti pasaulį jėga (A.Makedonietis).Gerovės sukūrimas prievarta ir jėga. Pažangą galima pasiekti tik prievarta. 3. Kaip pažanga buvo suprantama krikščioniškoje filosofijoje?Krikščionybėje žmogus ir žmogiškoji būtis atsistoja prie dieviškosios būties. Visuomeninę raidą lemia antgamtinė galia(religija). Krikščionybė stimuliavo žmogaus tobulėjimą. Taip buvo grindžiama pažanga ir tai, kad ji yra.4. Kur įžvelgė pažangos šaltinį Šviečiamojo amžiaus mąstytojai?Pažangos idėja pradedama suprasti nereligiškai , pasaulietiškai, kaip žmogaus vykdomas tobulinimo procesas, istorijos pažanga.Su pažanga švietimo epochoje yra susijęs pažinimas(knygos).Buvo aktualus principas:laisvė, lygybė, brolybė.5. Kaip pažangos problemą sprendė G.Hegelis?Pagal Hegelį blogi- istorijos varomoji galias. Jis teigė , kad blogis virsta gėriu. Tai realybė, Hegelis suranda istorijos raidai paaiškinimą. Aukščiausia raidos pakopa – laisvė. Hegelis baigė klasikinę filosofiją, nuo jo prasidėjo modernioji filosofija. Klasikinė filosofija buvo metafizinė, tyrė absoliučią, nekintančią būtį, egzistuojančią už juslios realybės. Hegelio filosofija –dielektinė. Metafizinis objektas- tikrovė , kuri pati save išlaiko. Hegelio filosofijoje skiriami du dalykai – idealistinė sistema ir dialektinis metodas.Pagrindiniai trys Hegelio dialektikos principai būtų: priešybių vienybė; triadinis dialektinio principo procesas:tezė(dvasia) , antitezė(gamtas), sintezė(žmogus); idealizmo pirmumas.Hegelio filosofija buvo grindžiama į tikrovę. Pasak jo dvasia rutuliuojasi, vystosi per prieštaravimus. Čia ir atsiranda dėsnis: priešybių vienybės ir kovos dėsnis.Hegelio dielektika – judėjimas, sistema, kuri apima viską(gamtą, žmogų ,dvasią).Hegelio pagrindas – pasaulinis protas, jo filosofija – panlogizmas. Visa kas egzistuoja yra tikra, viskas kas tikra-protinga. Subjekto ir objekto vienovės teorija. Gamta yra taip pat dvasios reiškimosi forma(sustingusi).1.Hegelio trys pagrindiniai dėsniai:neigimo- neigimo dėsnis – loginis principas, aiškinantis bet kokio vystymosi procesą.2. Kiekybinių kitimų perėjimas į kokybinius.3.Priešybių vienybės ir kovos dėsnis.6.Kaip K.Marksas keitė visuomenės raidos aiškinimą ir kur jis matė pažangos šaltinį?Marksas sukūrė materilistinę filosofiją, kuri vadinama ontologine istorijos samprata.Anksčiau visuomenė buvo suprantama kaip padidintas individas. Maksas tai pakeitė. Pasak jį visumenė tai turintis savo strukūrą objektas. Tai Markso mokslinis atradimas. Marksas buvo paveiktas tų likų požiūrių ir vėliau pasuko į mokslą. Jis žmonių visuomenę traktavo kaip procesą, kuriuo gamtos objektai transformuojami į žmogiškąją realybę – gamybą. Dėl to Marksas ir suformulavo “Gamybinių santykių atitikimo ir gamybos dėsnį”.kadangį Markso ekonominių lygių teorija buvo pateikta kaip filosofinė, tai ji turėjo tikti paaiškinti ir tai kas bus. Pagal tą dėsnį Marksas prognozavo: gamybos sistema tobulėja ir galima pasiekti aukštesnį lygį, kuris paveiks kapitalistinius santykius.Tada ateis socializmas(komunizmas). 7.Kaip F.A. von Hajekas kritikavo Markso socialinės pažangos teoriją?

Istorija parodė, kad Markso prognozė buvo neteisinga, nors kai kuriais aspektais pasitvirtina( globalizacija). Negalima pirma sukurti moralės, o po to sukurti visuomenę. Moralė išsirutuliuoja iš tarpusavio žmonių santykių, ji nėra ištraukta iš galvos, o tai darė komunistai. Dėl to žlugo komunizmas. Tokia moralė efektyvi tik mažose grupėse. Moralė- evoliucijos procese susiformavusios taisyklės. Marksas negyliai suprato dorybės prigimtį. Neteisinga buvo jo prognozė. Ji buvo abstrakti, neatitinkanti realybės. Hajeko filosofija – racjonalistinis konstruktyvizmas.

11. Istorijos kaip kultūrų ir civilizacijos samprata1. Kas ir kada sukūrė civilizacijos sąvoką ir ką ji reiškia?Civilizacinis požiūris, pakeitęs iki tol nuo XIXa. vid. vyravusį formacinį požiūrį į istoriją, ėmė įsigalėti XXa. Civilizacinis požiūris aiškina istoriją kaip kultūrų ir civilizacijų kaitą, skirtingai nuo formacinio požiūrio, leidžia išryškinti unikalias, skirtingų kraštų savybes bei ypatybes, tautų dvasinių vertybių, tradicijų skirtumus žmonių įvairovę. Pati civilizacijos sąvoka atsirado XVIIIa. Vakarų Europoje. Į mokslo apyvartą šią sąvoką įtraukė A.Ferduksonas 1768m. Lotyniškai “civilis” reiškia pilietis, tai “civilizacija” gali būti verčiama kaip piliečių visuomenė. Civilizacija yra istorinės raidos reiškinys, iš pradžių jis reiškė žmonių istorinės raidos pakopą. Civilizacija – dorovės ir teisės įtvirtinimo tvarka, tam tikra išsivystymo epocha. Vėliau ši sąvoką keitėsi ir dabar ji yra vartojama keliomis reikšmėmis. Plačiąja prasme civilizacija tai žmonių, visuomenės išsivystymo lygis, apimantis ir dvasinį ir materialinį gyvenimą, siaurąją prasme – išorinė pusė, parodanti kiek žmonės užvaldė gamtą. Pagal santykį su gamta yra skiriami du civilizacijos būdai:1. biogeninė ( ieško harmonijos su gamta)2. technogeninė ( orientuojasi į dirbtines vertybes, egzistuoja dabartiniais laikais) 2. Ar civilizacijos sąvoka sutampa su kultūros sąvoka?Civilizacijos ir kultūros sąvokos yra glaudžiai susijusios. Yra dvi kultūros ir civilizacijos sampratos:1. amerikietiškoji. Čia šios dvi sąvokos yra tapatinamos. Ši samprata būdinga ir kai kurioms Vakarų Europos šalims, pvz.: Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir t.t.2. vokiškoji. Ši samprata šias dvi sąvokas skiria, jų netapatina.Jei civilizacija suprantama siaurąja prasme, kaip išorinė pusė, parodanti, kiek žmonės užvaldė gamtą, tai ji skiriasi nuo kultūros sąvokos. Kultūra – vidinė, subjektyvi žmonių gyvenimo pusė, jų kūrybingumas. Civilizacija parodo, kiek žmonės užvaldė gamtą techniškai, o kultūra- daugiau dvasiškai, kiek žmonės yra apvaldę savo prigimtį, instinktus.3. Kaip kultūrų ir civilizacijų raidą aiškino O.Špengleris?Vienas labiausiai civilizacijos klausimą nagrinėjusių filosofų buvo O.Špengleris (XXa. antra pusė). Jis parašė veikalą “Europos (Vakarų) saulėlydis”, kuriame pranašavo Vakarų kultūros žūtį. Tai buvo paskata kurti Europos Sąjungą, nes to laiko aukštuomenė aktyviai sureagavo į tokią prognozę ir suteikė Vakarų vertybėm naują kvėpavimą. O. Špengleris išskyrė žmonijos istorijoje aštuonias civilizacijas ir kultūras: Egipto, Babilono, Kinų, Indu, Graikų ir Romėnų, Arabų, Meksikos ir Vakarų. Pasak O.Špenglerio “viskas, kas atsiranda, turi žūtį”. Jo manymu, civilizacija egzistuoja apie vieną tūkstantį metų, iki tol, kol nesukuriama, kas nors naujo. Jo manymu, pirmiausia susikuria kultūra, kuriamos dvasinės vertybės ir kai visuomenė nebetampa kūrėja, o pradeda gyventi tik jau sukurtomis vertybėmis, prasideda stagnacija, smukimas, ir tai O.Špengleris jau vadina civilizacija. Tokiu metu, civilizacija jau nieko nebekuria, neauga dvasiškai, o gali tik didėti į plotą. Civilizacijos žmogus yra ekspensyvus, paviršutiniškas, jis nori aprėpti pasaulį. Vadinasi, civilizacija – tai visuomenės raida į plotį, ji nekuria o tik aiškina ir keičia anksčiau sukurtas formas (to pavyzdys galėtų būtų graikų ir romėnų civilizacija, graikai sukūrė kultūrą, o ją užvaldę romėnai tik vartojo jau anksčiau sukurtas vertybes ir savo tikslu įvardijo kitų žemių užkariavimą). Būtent dėl šios savo teorijos O.Špengleris pranašauja V.Europos žūtį, nes jos civilizacija prasidėjo XVIIIa. ir po kelių metų ji jau turėtų išnykti. O.Špenglerio filosofija panaši į augalo gyvenimą: iš pradžių jis auga, bręsta, sužydi ir po to pradeda vysti. Taigi kylanti stadija yra kultūra, o vytimas – civilizacija. Kultūrai peraugus į civilizaciją, prasideda smukimas.

4. Kokiu principu remdamasis A.Toynbee aiškino civilizacijų raidą?Kitas mąstytojas nagrinėjęs civilizacijos klausimą buvo A. Toynbee. Jis parašė veikalą “Istorijos pažinimas”. Jo istoriosofija išaugo iš krikščioniškosios antropologijos, pagal kurią realybė skirstoma į žemišką ir dangišką pasaulį. Žemiškame pasaulyje vyksta žmonių, grupių, valstybių, civilizacijų kova, o dangiškame, šventame pasaulyje vyksta žmonių susivienijimas.Centrinė Toynbee istorijos kategorija yra civilizacija. Pasak jo, tai – laiko ir erdvės apribota kultūrinė ir istorinė sistema, sujungianti į vientisybę žmonių dvasinį, visuomeninį ir politinį gyvenimą. Kadangi civilizacija vystosi laike, tai ją galima suskirstyti į tam tikrus periodus – atsiradimą, augimą, lūžį, irimą ir žūtį.A. Toynbee pripažino ir priskaičiavo net 26 civilizacijas – Vakarų, Rusijos, Bizantijos, Arabų, Sirijos, Minų ir t.t.A.Toynbee naudoja ‘iššūkio ir atsako’ dėsnį (civilizacijos susikūrimas ir žūtis), pagal kurį ir atsiranda civilizacijos.Jis aiškina istoriją taip pat kaip civilizacijų ir kultūrų raidą, A.Toynbee šias sąvokas tapatina.Toynbee taip aiškina kodėl kai kurios visuomenės sustingsta ir nesivysto:1. nepatogi aplink2..kūrybinė mažuma

12 tema. XX amžiaus filosofijos ypatybės.1. Kokiomis kryptimis plėtojama XX a. filosofija?Kai kalbame apie šiuolaikinę filosofiją, turime omenyje jos kryptis nuo 19 a. paskutinio trečdalio ir tas kurios įsitvirtino pasauliniuose karuose. Filosofija keičiasi, atsiliepia į naujas problemas, nes ji pašaukta jas spręsti.Yra keturios XX a. filosofijos orientacijos:1.Tradicinės orientacijos. Neotomizmas. Tai oficiali katalikų bažnyčios filosofija. Remiasi žmogaus dvasingumu, dorovinėmis vertybėmis. Dorovinės vertybės garantuoja visuomenės pastovumą, konservatyvumą.2. Praktinės orientacijos. Jos kryptys: egzistencializmas, pragmatizmas, marksizmas.3.Mokslinės orientacijos. Ji susijusi su pažinimo problema. dvi šakos: kalbos filosofija ir mokslo teorijos filosofija. Mokslas – “banginis” ant kurio viskas laikosi.4. Ekologinės orientacijos. Pradininkas Albertas Švaiceris “Kultūra ir etika”. Sukūrė didžios pagarbos gyvybei ir gyvenimui filosofiją, bioetikos pradininkas. Šakos: enviromentalizmas, socialinis globalizmas, universalusis evoliucionizmas.2. Kokių naujų bruožų įgijo filosofija XX a.? 18 a. dominavo pažinimo filosofija, 19 a. – kultūros, socialinė ir istorijos, o 20 a. ima dominuoti moralės filosofija (valia, dorovinės vertybės, gyvenimo tikslas, veiklos motyvai, harmonija su pasauliu). Šakos: egzistencializmas, neofroidizmas.Iškeliamos dramatiškos žmogaus egzistencijos, masinės kultūros, valdžios problemos. Filosofija tapo valdžios, masinės kultūros problema. Ji virto antropologiška, ima tirti žmogų, jo sąveiką su pasauliu. Jos bruožai:1. Lingvistinis šuolis. Pabrėžiama, kad kalba – pagrindinė pažinimo priemonė.2. Dėmesio koncentracija į žmogaus egzistencijos galutinius tikslus. Kam žmogus gyvena? Kur eina civilizacija?3. Neregėtai išaugo technikos vaidmuo. Ji ėmė skverbtis į visas žmogaus gyvenimo sritis. Žmogus – technikos kūrinys (pvz: klonavimas).4. Audringa mokslo raida skatino plėsti mokslo filosofiją.5. Ne mažesnis dėmesys humanizmo ir demokratijos problemoms.3. Kaip filosofijos problemas sprendė pragmatizmo atstovai?Pragmatizmo filosofija sukurta ir išplėtota Amerikoje. Pagrindinis dėmesys pažinimo ypač tiesos ir moralės problemoms. Pragmatikai mokslą traktuoja kaip instrumentą, pagal tai vertina visas mokslo teorijas t.y. kiek jos reikšmingos praktiškai. Apie elgesio teisingumą ir neteisingumą sprendžiama pagal rezultatus. Būdingas subjektyvizmas, individualizmas. Pragmatikų nuomone, filosofas tai žmogus, kuris mąsto apie savo ir pasaulio prigimtį. Jei žmogus mąsto apie savo elgesį – tai moralės filosofas, jei apie pasaulį – metafizikas, apie pažinimo vertę – gnoseologas, mąstymo esmę – logikas. Pagrindiniai atstovai: Vilchelmas Džeimsas, Džonas Hjui. Pažinimas siejamas su žmogaus veikla.Nei viena pasaulio teorija pragmatikų laikoma galutinė. Jie stengiasi viską supaprastinti. Požiūris į pasaulį gali būti racionalistinis arba sensualistinis. Pragmatizmas nori sujungti šiuos du požiūrius. Ginčams spręsti siūlomas metodas, paremtas žmogaus patirtimi ir empirine verifikacija. Pragmatikai reikalauja būti konkretiems ir laikytis faktų. Žmonės turi kovoti su blogiu ir jį įveikti – tai didysis pragmatikų pašaukimas. Pripažįstama, kad Dievas egzistuoja, nes tai praktiškai naudinga.Toks galvojimas žmogui suteikia moralines atostogas.

4.Kokius raidos tarpsnius praėjo pozityvistinė filosofijaPozityvizmas – pažinimo, mokslinės inteligentijos filosofija. Prancūzas G.Comte įvedė šį terminą. Jis parašė veikalą “Pozityviosios filosofijos kursas”, kur kalba apie tris žmogaus dvasios situacijas: teologinę, metafizinę ir pozityvinę. Ši filosofija praėjo įvairius filosofijos tarpsnius:1.G. Comte pozityvistinė filosofija; 2.Empiriokriticizmas;3. 20 a. pr. neopozityvizmas, kurį atstovauja M. Šlikas ir kt. Svarbiausia kategorija – fakto sąvoka, tai, ką galima tiksliai fiksuoti.5.Kaip žmogaus problemą kėlė ir aiškino egzistencializmasEgzistencializmas – pati svarbiausia 20 a. filosofija. Pradinis taškas – danas S. Kirkegoras, didžiausias Hėgelio filosofijos priešininkas, jis H apkaltino antihumanizmu. Žymūs atstovai – K. Jaspersas, A. Kamiu, Ž. P. Sartras. Egzistencializmo problematika: Būties prasmė, žmogaus egzistencijos santykis su Dieviškąja transcendencija, žmogaus vienišumo problema. Iš vienišumo kyla baimė, kurią išgyvendamas žmogus suvokia savo laisvę. Pagrindinis klausimas – žmogaus savižudybės klausimas – ar verta gyventi? Pabrėžiama, kad žmogus – prieštaringos prigimties būtybė.