Filosofijos kilmė ir Aristotelio filosofija

577 0

TURINYS

FILOSOFIJOS KILMĖ 2

Filosofijos pradžios abejotinumas 2

Filosofija ir mitologija 3

Neklausiančioji būklė 3

Filosofijos kilimas iš nuostabos 4

ARISTOTELIO FILOSOFIJA 5

Aristotelis apie būtį 6

IŠVADOS 9

LITERATŪRA 10

FILOSOFIJOS KILMĖ

Klausti filosofijos kilmės galima dvejopai: galima ieškoti jos laikinės pradžios ir galima žvelgti į jos nuolatinę tėkmę. Pirmuoju atveju norime patirti, kada ir kur yra prasidėjusi filosofija kaip istorinė apraiška arba „mąstymo kultūra“. Antruoju atveju stengiamės atskleisti tąją paskaitą, iš kurios tarsi iš kokio šaltinio teka filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška. Pradžia yra istorinis įvykis: juo kas nors pasirodo ka

aip nebuvėlis. Todėl šis įvykis turi daugiau ar mažiau tikslų kalendorinį metą, kuriuo prasideda ir šiuo prasidėjimu baigiasi: pradžia yra praeinanti pačia savo prigimtimi. Tuo tarpu kilmė nusako trunkančią paskatą, kuri paskatintajame buvoja kaip šiojo pagrindas. Kilmės galas reikštų ir kildinio galą: užvertus šaltinį, upelis liautųsi tekėjęs. Užtat kilmė ir yra ne istorinė, o esminė apraiška.

Filosofijos pradžios abejotinumas

Filosofija turinti tikslų savi atsiradimo laiką ir aiškiai apibrėžtą geografinę šio atsiradimo erdvę: ji esanti pasirodžiusi VI šimtmetį prieš Kristų Mažosios Azijos pakrantėse –

Milete, Klazomenuose, Kolofone. Same. Mums yra žinomas net „filosofijos tėvas“, kaip jį yra pavadinęs Aristotelis, būtent Talis iš Mileto. Taip pat yra žinoma ir pradinio filosofijos tarpsnio problematika. Tiesa, ilgą laiką buvo vyravęs įsitikinimas – jis ir šiandien dar nėra visiškai iš
šnykęs, – esą filosofija yra toksai Vakarų kūrinys, kurio kitose kultūrose arba iš viso nėra, arba jis yra įgabentas iš Europos. Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinės pradžios, o tik esminę kilmę, kaip jos neturi nei kalba, nei visa eilė kitų kultūrinės kūrybos sričių. Pagrįstai tad M. Heideggeris teigia, kad filosofija „kyla tik iš mąstymo mastyme. Mąstymas gi nekyla. Jis yra, kiek būtis būna“.

Tuo kaip tik ir yra nusakoma filosofijos sąsajas žmogiškuoju būviu: filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi. Tai reiškia: ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra ir pats žmogiškasis būvis. Ji prasideda ne istorijoje, o su istorija. Be abejo, pradinė filosofija galėjo būti labai paprastutė, kaip ir pradinis menas ar pradinė religija yra buvę paprastučiai. Ta

ačiau kaip pirmoji dainelė prie snaudžiančio kūdikio buvo menas, kaip pirmasis atodūsis Dievo buvo religija, taip ir pirmasis gyvenimo bei mirties klausimas buvo filosofija. Filosofija yra žmogaus susimąstymas savo būvio akivaizdoje. Todėl nebūtinai ji turi būti sisteminga ar net sąmoninga: žmogus filosofuoja net nė žinodamas, kad filosofuoja.

Filosofija ir mitologija

Tai anaiptol nėra mitologijos nutraukimas, o kaip tik savotiškas jos pratęsimas, panašus į išsivysčiusiojo meno santykį su liaudies menu. Mito slepiama idėja arba prasmė ir yra ta bendra jungtis, kuri sieja mitologiją su fi

ilosofija. Mitologija ilgisi filosofijos, kad ši bendriniu ištartų tai, ką mitologija yra ištarusi vienkartiniu būdu. Perkėlusi gi asmeninę mito vienkartybę į bendrinę atotraukos plotmę, filosofija įvykdo mito paskirtį – buvoti visados. Kitaip sakant, filosofija atbaigia mitą..Kalbėti tad apie filosofijos kilmę iš mitologijos yra tautologija: pati mitologija yra viena iš filosofavimo lyčių. Filosofija paverčia mitą logu tik todėl, kad logas jau glūdi mite. Šiuo keliu eina ir dabartiniai Azijos tautų filosofijos tyrinėtojai. Iš lietuvių šiuo keliu žengia V. Bagdonavičius, sklaidydamas tautų pasakas ir jų gelmėse rasdamas bendrinių idėjų kaip filosofavimo išraiškų.

Klausimo santykis su filosofija kiekvienas žmogus filosofuoja. Bet taip lygiai kiekvienas žmogus gali ir nefilosofuoti. Kiekvienas vaikas pergyvena klausiamąjį amžių, kuriame yra svarbesnis negu atsakymas: tai psichologinė tikrybė. Tačiau tai anaiptol nėra pasiliekanti padėtis. Ne klausimas kildina pagrindinį patirpymą, bet pats iš jo kyla. Dar gyliau su klausimu yra susijęs jo objektas arba tai, ko klausėjas klausia, nes klausimas niekada neina ratu, o turi krypti, kuria jam ir nurodo tasai „ko“ arba objektas. Jei nežinotume, ko klausiame, negalėtume iš viso klausti. Klausimas yra filosofijos lytis, bet ne filosofavimo kilmės šaltinis. Mes filosofuojame klausdami. Klausimo negalima laikyti nebeužbėgama pradžia. Jį galima laikyti tik pradine filosofavimo ištara. Betgi pati pastanga filosofuoti, yra klausimu tik ištariama ja

au kaip esanti, tačiau anaiptol ne kildinama. Kad mūsojoje regimybėje neprapultume, o ją peržengtume, reikia kažko kito, kas pažadintų ir patį klausimą, nes neklausti žmogui taip lygiai sava kaip ir klausti. Vadinti tad filosofavimą radikaliu klausimu reiškia arba kalbėti netiksliai, padarant šį radikalumą tik žodinį, arba pateisinti Kierkegaard‘o patyčias, kad filosofija galinti prasidėti iš niekio kiekvieną akimojį, kas yra išmonė, tačiau radikalaus klausimo sampratoje neišvengiama kaip logiškai būtina išvada.

Neklausiančioji būklė

Griežčiausiai betgi klausimą kaip filosofavimo šaltinį paneigia neklausiančiosios būklės tikrovė žmogaus būvyje. Kaip jau pats pavadinimas rodo, neklausimas yra esminė šios būklės savybė. Ši būties aiškumo tariamybė kaip tik sudaro neklausiančiosios būklės esmę. Rusų poetas E. Tiutčevas eilėraštyje „Diena ir naktis“ vaizduoja dieną kaip apgaulų reiškinį, auksu ataustą skarą išskleidžiąs viršum nakties neišsakomos gelmės ir šiąją pridengiąs, tarsi jos nė nebūtų. Ši auksu atausta dienos skara ir yra tariamo būties aiškumo prasmė. Ji pridengia gelmę, aną baisią būties bedugnę, ir mes buvojame žibančiame paviršiuje, manydamiesi viską suprantą ir todėl nereikalingi klausti; buvojame taip, tarsi anos gelmės iš viso nebūtų, tarsi visas mūsų būvis išsisemtų tik šios paauksuotos skaros plokštuma. Būties aiškumas čia yra gryna tariamybė bei apgaulė.

Kas nutraukia Tiutčevo minimą paauksuotą dienos skarą, kad atsivertų nakties gelmė būties bedugnės prasme? – Atsakymas į šį klausimą re

eiškia atrasti anuos pradinius bei pagrindinius patyrimus, iš kurių kyla klausimas kaip pirmykštė filosofavimo lytis. Tai reiškia atrasti ir pačios filosofijos kilmę arba aną akstiną, kuris verčia žmogų filosofuoti ir jį lydi visą filosofavimo metą.

Filosofijos kilimas iš nuostabos

Nuostaba, pasak Hegelio, yra žmogiškosios dvasios atbudimas „iš atbukimo bei apdujimo“: tai jos atsipalaidavimas „nuo tiesioginio grynai praktinio santykio su pasauliu“ ir atsitraukimas nuo savo pačios „pavienio būvio“, kad pagerėtų tai, kas bendra, esmiška ir pastovu. Neklausiančiojoje būklėje pasaulis žmogui atrodo esąs vienamatis: tik plokščias, be gylio ar aukščio. Tuo tarpu nuostabos ištiktam žmogui jis atsiskleidžia kaip dvimatis: lėkštumas kaip būsena yra nuostabos pakeičiama gelmės sąmone. Kasdienybės akivaizdumas dingsta, ir būties aiškumo tariamybė išnyra kaip aiški apgaulė. Kodėl tai įvyksta, pasakyti vargu ar įmanoma, nes nuostaba yra kiekvieno asmens skirtinas pergyvenimas, nesuimamas į jokią bendrą ištarą. Staigumas – kalbiškai: „pervėrė kaip žaibas“ – yra šio pergyvenimo antropologinė apraiška.

Taigi, visiškai pagrįsti filosofijos atsiradimo neįmanoma. Filosofijos atsiradimo sąlyga nebuvo nei patyrimas, nei nuostaba, nei kančia ar abejonė, nes tai patyria juk įvairių kultūrų žmonės. Mano nuomone, apie filosofiją buvo visada mąstoma. Nors ją mąstyti ir kalbėti pradėjo senovės lietuviai, tačiau ji ne iš karto buvo įvardinta būtent kaip filosofija. Todėl galima teigti, kad filosofija – tai būtis kelyje bei i. . .

http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/katedros/filosofijos/Mickevi%C4%8Dius/Evaldas_Nekrasas_-_Filosofijos_Ivadas_lt.pdf

http://www.asu.lt/nm/failai/Filosofija/217544.html

http://www.aidai.us/index.php?view=article&catid=179%3A197802&id=2285%3Afi&option=com_content&Itemid=208

http://www.stud.ktu.lt/~bensuba/Htm/Referatai/Aristotelio.htm

http://www.mintysposakiai.lt/aristotelis

http://www.asu.lt/nm/failai/Filosofija/217542.html

http://peperonity.com/go/sites/mview/latelad/18353978

Join the Conversation