Filosofijos kilmė

Filosofijos kilmėKarl Jaspers: KAS YRA FILOSOFIJA?Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.Mokslu tikinčiam žmogui blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinai reikšmingų rezultatų, t.y. nieko tokio, ką būtų galima žinoti ir turėti. Specialieji mokslai pasiekė neabejotinai tikrų ir visuotinai pripažintų rezultatų, o filosofija, nepaisant tūkstantmečių pastangų, tuo pasigirti negali. Negalima paneigti, kad filosofijoje nėra vieningos nuomonės dėl to, kas pažinta iki galo. Ką esame priversti pripažinti, kas tapo moksliniu pažinimu, tai jau nebėra filosofija, bet priklauso specialaus pažinimo sričiai.Be to, filosofiniam mąstymui, skirtingai negu moksliniam, nebūdinga pažanga. Mes tikrai pažengėme daug toliau negu graikų gydytojas Hipokratas. Bet vargu ar galėtume pasakyti, kad esame nuėję, toliau už Platoną. Tik jo naudotos mokslinio pažinimo medžiagos požiūriu mes žengtelėjome pirmyn. O filosofavimu, galimas daiktas, prie jo dar ir nepriartėjome.Kad jokia filosofija, skirtingai negu specialieji mokslai, nėra visų vienodai pripažįstama, lemia pati jos prigimtis. Jos siekiamas tikrumas nėra mokslinis, t.y. vienodas kiekvienam intelektui; tai yra įsitikrinimas (Vergewisserung), kurį pasiekus prabyla pati žmogaus esmė. Mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas.Žinoma, susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Tam tikru metu pasiektas specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielaida. Tačiau filosofijos prasme kyla iš kito prado. Pirm visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.Tokią filosofiją be mokslo mums parodys keli keisti reiškiniai.Pirma: kone kiekvienas tariasi išmanąs filosofijos dalykus. Pripažįstama, kad kitiems mokslams suprasti reikalingos studijos, išsimokslinimas ir metodas, o filosofijoje jaustis kaip namie tikimasi be niekur nieko; pakankama prielaida laikoma tai, kad esi žmogus, turi savo likimą ir savo patirtį.Nuomonė, kad filosofija prieinama kiekvienam, yra pateisinama. Juk net painiausi filosofijos specialistų klystkeliai turi prasmę, tik tada, kai jie baigiasi žmogaus būtyje, kurią lemia tai, kaip žmogus suvokia būtį ir save patį joje.Antra: filosofinis mąstymas visada turi būti pirmapradis. Kiekvienas žmogus privalo mąstyti pats.Nuostabus įgimto žmogaus polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų pateikiami klausimai. Neretai iš vaikų lūpų išgirstame tai, kas savo prasme panardina mus į filosofavimo gelmę. Štai pavyzdžiai.Vaikai stebisi: „Aš vis bandau galvoti, kad esu kas nors kitas, o vis tiek visada esu aš pats”. Šis vaikas prisiliečia prie tikrumo ištakų, prie būties suvokimo savimonės. Jį stebina savasties mįslė, kurios nesuvoksi iš nieko kito. Klausdamas jis stovi prie šios ribos.Kitas vaikas klausosi istorijos apie pasaulio sukūrimą: iš pradžių Dievas sukūre dangų ir žemę…, ir tuojau klausia: „O kas buvo iki pradžios?” Šis berniukas patyrė klausinėjimo begalybę, proto, kurio nepatenkina joks galutinis atsakymas, nerimą.Kitam vaikui pasivaikščiojimo metu, priėjus miško pievelę, sekama pasaka apie elfus, kurie naktimis čia suka ratelius… „Bet juk jų visai nėra…” Tada jam pasakojama apie tikrus dalykus, apie Saulės judėjimą, aiškinamas klausimas, ar Saulė juda, ar Žemė sukasi, įrodinėjama, kad Žemė yra rutulio formos ir sukasi aplink savo ašį… „Ak, bet juk tai netiesa, – sako mergaitė ir trepteli koja, – juk Žemė stovi vietoje. Aš tikiu tik tuo, ką matau”. Jai atsakoma: „Vadinasi, tu netiki Dievuliu, juk jo irgi negali matyti”. Mergaite sutrinka, o paskui atsako labai ryžtingai: „Jeigu jo nebūtų, tai nebūtų ir mūsų”. Ją apėmė nuostaba dėl būties: būtis nėra pati savaime. Ji suprato, kokie skirtingi dalykai yra klausti apie kokį nors pasaulio objektą ir apie būtį bei mūsų pačių egzistavimą apskritai.Kita mergaitė, eidama į svečius, kopia laiptais. Ji pajunta, kaip viskas nuolatos keičiasi, plaukia pro šalį, išnyksta tarsi nebūtų buvę. ,,Bet juk turi būti kažkas pastovu… Aš noriu prisiminti, kad štai dabar lipu laiptais pas tetą”. Nuostaba ir baimė dėl visuotinio nykimo ir laikinumo beviltiškai ieško išeities.Galėtume surinkti daug tokios vaikų filosofijos pavyzdžių. Nerimta būtų manyti, kad visa tai vaikai nusiklauso iš tėvų ar kitų žmonių. Sakyti, kad tie vaikai plačiau nefilosofuoja ir kad tokios šnekos gali būti tik atsitiktinės, – vadinasi, nepastebėti vieno dalyko: dažnai vaikai turi genialumo pradą, kurį praranda suaugę. Metams bėgant mes tartum patenkame į konvencijų, nuomonių, slepiamų dalykų ir banalybių kalėjimą ir prarandame vaiko naturalumą. Vaikas vis dar spontaniškai atsiveria spontaniškam gyvenimui, jis jaučia, mato ir klausinėja apie tai, ko jau greitai nepastebės. Jis pamiršta, kas jam atsivere vieną akimirką, ir baisiai stebisi, kai viską atsimenantys suaugusieji vėliau jam pasakoja, ką jis sakęs ir ko klausinėjęs.Trečia: autentiškai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai. Retkarčiais tarsi nukrinta visuotinio aklumo pančiai ir prabyla gilioji tiesa. Kai kurie psichiniai sutrikimai prasideda sukrečiančiais metafiziniais apreiškimais, kurie, tiesa, nei savo pavidalu, nei kalbine išraiška negali turėti objektyvios reikšmes, išskyrus tokius atvejus, kaip poeto Hölderlino ar tapytojo Van Gogh’o. Tačiau kas juos girdi, negali atsikratyti įspūdzio, kad čia nukrinta uždanga, už kurios mes paprastai gyvename. Kai kurie sveiki žmonės pabusdami iš miego taip pat patiria bauginamai gilias tiesas, kurios visai pabudus vel išnyksta, palikdamos jausmą, kad mes praradome jas amžinai. Giliai prasmingas yra teiginys: „Vaikai ir kvailiai sako teisybę”. Tačiau kuriamoji galia, kuria pasižymi didžiosios filosofinės mintys, glūdi vis dėlto ne čia, o atskiruose individuose, kurie, laisvi ir nevaržomi tarsi dvasios milžinai, retkarčiais randasi einant tūkstantmečiams.Ketvirta: kadangi filosofija žmogui yra būtina, ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politinių simbolių kalboje, o visų pirma nuo pat istorijos pradžios – mituose. Nuo filosofijos nepabėgsi. Klausimas tik toks: ar ji suvokta, ar ne, gera ar prasta, aiški ar paini. Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.Tai kas yra toji filosofija, jeigu ji pasireiškia taip universaliai ir tokiais keistais pavidalais?Graikų kalbos žodis „filosofas” (philosophos) yra žodžio sophos priešybė. Jis reiškia „mylintis pažinimą (esmę)”, skirtingai nuo to, kuris, įgijęs pažinimą, vadina save „žinančiuoju”. Ši žodžio reikšmė išliko iki mūsų dienų: tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė, kad ir kaip šią esmę iškreiptų dogmatizmas, t.y. tezėmis išreikštas, galutinis, tobulas ir doktrinieriškas žinojimas. Filosofuoti – tai būti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.Tačiau šita būtis kelyje žmogaus likimas laike – slepia savyje gilaus pasitenkinimo, o retkarčiais netgi pilnatvės galimybę. Ji glūdi ne žodžiais išreiškiamame supratime, ne tezėse ar deklaracijose, o istorinėse žmogaus būties akimirkose, kai atsiveria pati būtis. Pasiekti tokią tikrovę situacijoje, kurioje yra žmogus, – tai tikroji filosofavimo prasmė.Būti ieškojimo kelyje arba rasti akimirkoje ramybę ir pilnatvę – tai nėra filosofijos apibrežimas. Filosofija neturi nieko, kas būtų virš jos arba šalia jos. Jos negalima kildinti iš nieko kito. Kiekviena filosofija save apibrėžia įgyvendindama save. Kas yra filosofija, reikia patirti. Tuo atveju filosofija yra vientisa gyvos minties ir šios minties apmąstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nusakymas. Tik pats patyręs žmogus gali suprasti tai, kas pasaulyje vadinama filosofija.Galėtume pateikti ir daugiau filosofijos prasmės formulių. Tačiau jokia formulė neatskleidzia visos šios prasmės ir jokia nėra vienintelė teisinga. Senovės mąstytojai mums sako: objekto požiūriu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslo požiūriu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės; pagaliau plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis kokia nors specialia sritimi.Šiandien filosofiją galbūt galima apibūdinti tokiomis formulėmis, jos prasme tokia:– tikrovėje įžvelgti jos ištakas;– tikrovę mąstyti taip, kaip aš mąstydamas esu susijęs su vidinius veiksmus atliekančia savastimi;– atsiverti Aprėpties erdvei;– užmegzti ryšį su žmogumi, pasiryžus mylinčiai kovai (das liebende Kampf) visų tiesos prasmių stichijoje;– kantriai ir ištvermingai išsaugoti budrų protą pačioje tamsiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje.

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.Nors filosofija paprastomis ir jaudinančiomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys – ji gyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose, o kaip aidas – mažesniųjų. Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.Nebe pirmą kartą filosofija yra smarkiai puolama ir net apskritai neigiama kaip nereikalinga ir žalinga. Kam jos reikia? Ji nepadeda bėdoje.Autoritarinis bažnytinis mąstymas atmetė savarankišką filosofiją, nes ji atitolinanti nuo Dievo, gundanti pasaulio tuštybe, teršianti sielą niekingais dalykais. Politinis totalitarinis mąstymas priekaištauja filosofams už tai, kad jie tik skirtingai aiškina pasaulį, tuo tarpu svarbiausia esą ji pertvarkyti. Abiem mąstymo būdams filosofija atrodo esanti pavojinga, nes ji ardanti tvarką, žadinanti dvasios savarankiškumą, o sykiu maištingumą ir nepasitenkinimą, kurianti iliuzijas ir atitraukianti žmogų nuo jo realių uždavinių. Tie, kuriuos traukia apsireiškusio Dievo apšviestas Anapus, ir tie, kurie reikalauja viską atiduoti bedieviškojo Šiapus valdžiai, filosofiją norėtų visiškai sunaikinti.Be to, kasdienybės žmogaus sveikas protas vadovaujasi naudos mąsteliu, prieš kurį filosofija bejėgė. Talis, laikomas pirmuoju graikų filosofu, buvo išjuoktas tarnaites, mačiusios, kaip jis, užsižiūrejęs į žvaigždėtą dangų, įgriuvo į šulinį. Ko jam ieškoti tolybėse, jeigu toks nevikrus čia, žemėje!Taigi filosofija privalo save pateisinti. Tačiau tai neįmanoma. Ji negali pateisinti savęs remdamasi kuo nors kitu, kam ji reikalinga ir todėl yra pateisinama. Ji gali remtis tiktai jėgomis, kurios kiekvieną žmogų iš tikrųjų verčia filosofuoti. Ji gali žinoti, kad skatina žmogų betiksliam, nieko bendro su klausimu dėl naudos ir žalos pasauliui neturinčiam dalykui ir kad ji gyvuos tol, kol gyvens žmonės. Netgi jai priešiškos jėgos negali neapmąstyti savo prasmės ir nesukurti mąstymo klišių, kurios yra filosofijos pakaitalas, tačiau tarnauja tikslingai veiklai, kaip marksizmas, fašizmas. Net tokios mąstymo klišės parodo, kad žmogus be filosofijos apsieiti negali. Filosofija visada su mumis.Ji negali nei kovoti, nei įrodyti savo tiesos, tačiau gali save perduoti. Ji nesipriešina ten, kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji vienybe, kuri žmonijos gelmėse visus gali susieti su visais.Sistemiška didžiojo stiliaus filosofija jau pustrečio tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. Į mus prabyla didi tradicija. Nei filosofavimo įvairovė, nei prieštaravimai, nei viena kitą neigiančios pretenzijos į tiesą negali sutrukdyti veikti tam, kas savo prigimtimi yra viena, kuo niekas nedisponuoja ir į ką visais laikais telkiamos visos rimtos pastangos: tai viena amžinoji filosofija, philosophia perennis. Jeigu norime mąstyti aiškiai ir esmingai, privalome atsistoti ant šito mūsų mąstymo istorinio pamato.

Karl Jaspers: FILOSOFIJOS IŠTAKOSFilosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.Tačiau pradžia yra visai kas kita negu ištaka. Pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Ji duoda gyvastį dabarties filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.Tokios ištakos yra įvairios. Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs. Pirmiausia aptarkime šiuos tris motyvus.Pirma: Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba. Mūsų akis mums atveria „žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą”. Šitas vaizdas „skatina mus tyrineti visatą. Iš to išauga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų padermei”. Ir Aristotelis: „Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata.”Nuostaba verčia pažinti. Stebėdamasis aš suvokiu savo nežinojimą. Aš siekiu žinoti, tačiau dėl paties žinojimo, o ne dėl „kokios nors naudos”.Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių. Šis pabudimas reiškiasi nesuinteresuotu žvilgsniu į daiktus, dangų ir pasaulį: ir klausimu, kas ir iš kur visa tai galėtų būti. Tai klausimas, atsakymas į kuri neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.Antra: jeigu savo nuostabą aš patenkinu pažindamas esinius, tuojau pat atsiranda abejojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiškai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra nieko tikro. Jusliniai suvokiniai, nulemiami mūsų jutimo organų, yra apgaulingi ar bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, šalia manęs, nepriklausomai nuo suvokimo. Mąstymo formos yra nulemtos mūsų, žmogiškojo, intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžiamus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus. Filosofuodamas aš pasineriu į abejojimą, stengiuosi atsidėti jam iki galo, tačiau tai padaręs arba jaučiu malonumą viskuo abejodamas viską neigti, nieko nepalikti ramybėje, bet kartu nepajėgiu ne žingsnio žengti priekin, arba keliu klausimą: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereiketų abejoti ir kuris atlaiko pačią sąžiningiausią kritiką?Garsioji Descartes’o tezė „Mąstau, taigi esu” jam buvo neabejotinai tikra, nors jis abejojo visais kitais dalykais. Juk net visiškas manojo pažinimo klaidingumas, kurio galbūt aš nepastebiu, negali manęs suklaidinti dėl to, kad tas, kuris mąstydamas klysta, vis dėlto esu aš pats.Kaip metodas, abejojimas yra kiekvieno pažinimo kritinio patikrinimo šaltinis, todėl be radikalaus abejojimo negali būti sąžiningo filosofavimo. Tačiau svarbiausia, kaip ir kur pats abejojimas paruošia pagrindą tikrumui.Ir pagaliau trečia: pažindamas pasaulio objektus, abejojimo keliu eidamas į tikrumą, aš atsidedu pačiam dalykui, nemąstau nei apie save, nei apie savo tikslus, savo laimę ir savo gerovę. Priešingai, užmiršdamas save aš randu pasitenkinimą pačiame pažinime.Visai kas kita, jeigu savo situacijoje aš pradedu suvokti save patį.Stoikas Epiktetas sakė: „Filosofijos šaltinis yra savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimas”. Kaip galiu pagelbėti sau, būdamas bejėgis? Jo atsakymas toks: tik į viską, kas pranoksta mano jėgas ir yra neišvengiama, žvelgdamas abejingai, o tai, kas yra mano galioje, t.y. savo vaizdinių tvarką ir turinį, nuskaidrindamas ir išlaisvindamas mąstymu.0 dabar pažvelkime į mūsų žmogiškąjį buvimą. Mes visada esame situacijose. Situacijos keičiasi, atsiranda naujų galimybių. Jeigu jos nebus panaudotos, niekada nebepasikartos. Žinoma, aš galiu stengtis pakeisti situaciją pats. ‘I’ačiau esama tokių situacijų, kurios iš esmės nekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiškos, o jų lemtingumas tarsi pridengtas šydu: aš turiu mirti, turiu kenteti, turiu kovoti, priklausau nuo atsitiktinumo, esu įpainiotas į neišvengiamą kaltę. Šias mūsų būties pamatines situacijas pavadinsime ribinemis situacijomis. Tai tokios situacijos, kurių mes negalime nei išvengti, nei pakeisti. Šių situacijų suvokimas, greta nuostabos ir abejonės, yra vienas giliausių filosofijos šaltinių. Vitalinės egzistencijos kasdienybėje mes jų stengiames nepastebėti, užmerkiame akis ir gyvename, tarsi jų iš viso nebūtų. Mes užmirštame, kad turime mirti, užmirštame mūsų kaltumą ir priklausomybę nuo atsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir į kurias reaguojame kurdami planus, veikdami pasaulyje ir skatinami mūsų vitalinių interesų. Tuo tarpu į ribines situacijas mes reaguojame arba stengdamiesi jų nepastebėti, arba, jeigu jas priimame, puldami į neviltį ir vėl atsitokėdami: mes tampame savimi tik pasikeitus mūsų būties suvokimui.Mūsų žmogiškąjį buvimą mes galime geriau suprasti sakydami, kad mūsų būtis pasaulyje yra nepatikima.Iš naivumo pasaulį mes laikome absoliučia būtimi. Būdami laimingi, mes džiaugiamės savo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yra dabar. Kęsdami skausmą ir apimti bejėgiškumo, mes puolame į neviltį. Ir kai tik atsigavę pasineriame į gyvenimą, užsimiršę vėl naiviai pasiduodame laimingų būsenų tėkmei.Tačiau žmogus, patyręs tokius dalykus, tampa protingesnis. Grėsmė spiria jį užsitikrinti saugumą. Vitalinės būties saugumą turi užtikrinti viešpatavimas gamtoje ir žmonių bendrumas.Žmogus užvaldo gamtą, kad priverstų ją tarnauti sau; pažinimas ir technika gamtą padaro patikimą.Tačiau net užvaldžius gamtą joje išlieka tai, ko negalima apskaičiuoti, taigi nuolatinė grėsmė, galų gale pasmerkianti pralaimejimui: sunkaus, vargingo darbo, senatvės, ligos ir mirties pašalinti neįmanoma. Užvaldytos gamtos patikimumas visada yra tik inkrustacija totalinio nepatikimumo stichijoje.Ir žmonės susivienija į bendruomenę, kad apribotų ir pagaliau visai likviduotų nesibaigiančią visų kovą su visais; ieškodami abipusės paramos, jie tikisi užsitikrinti saugumą.Tačiau ir čia prieinama riba. Tik jeigu valstybės galėtų garantuoti tokią būseną, kai kiekvienas pilietis su kitu elgtųsi taip, kaip reikalauja absoliutaus solidarumo principas, būtų įmanoma garantuoti visuotinį teisingumą ir laisvę. Juk tik tuo atveju, jeigu su kuo nors pasielgta neteisingai, tam pasipriešina visi kaip vienas. Tačiau taip niekada nebuvo. Visada egzistuoja tik siauras žmonių ratas ar tik atskiri žmonės, kuriais galima pasitikėti ištikus bėdai arba kai esi bejėgis. Jokia valstybė, jokia bažnyčia, jokia bendruomenė negali garantuoti absoliutaus saugumo. Tokia globa – tik graži iliuzija, atsiradusi ramiais laikais, užmiršus [žmogaus būties] ribas.Tačiau juk kaip pasaulio nepatikimumo atsvara egzistuoja kiti dalykai: pasaulyje esama to, kuo galima tikėti, pasitikėti: esama pamatinių dalykų: tai tėvynė ir gimtoji žemė, tėvai ir protėviai, broliai, seserys ir bičiuliai, vyrai ir žmonos. Egzistuoja tvirtas istorinės tradicijos pagrindas – tai gimtoji kalba, tikyba, poetų ir menininkų kūriniai.Tačiau net toji tradicija negarantuoja saugumo ir absoliutaus patikimumo. Juk visa tai, kas per ją mus pasiekia, yra tik žmogaus kūriniai. Ir niekur pasaulyje nėra Dievo. Be to, tradicija visada implikuoja klausimą. Remdamasis tradicija, žmogus kiekvienąsyk pats turi surasti tai, kas jam teikia tikrumą, būtį ir patikimumą. Tačiau būties pasaulyje nepatikimumas yra įspėjamasis ženklas. Jis draudžia pasitenkinti tik pasauliu, jis rodo į kažką kita.Ribinės situacijos – mirtis, atsitiktinumas, kaltė ir pasaulio nepatikimumas – man atveria pralaimėjimo galimybę. Kas man belieka daryti šios galimybes akivaizdoje? Juk būdamas sąžiningas aš negaliu užsimerkti prieš ją.Stoiko patarimas pasitikėti savo laisve ir nuo nieko nepriklausomu mąstymu mūsų patenkinti negali. Tas stoikas nepakankamai radikaliai įsižiūrėjo į žmogaus bejėgiškumą. Jis nepastebėjo, kad net mąstymas, pats savaime visiškai tuščias, priklauso nuo to, kas jam duota; be to, jis užmiršo beprotybės grėsmę. Stoikas mūsų nepaguodė visišku mąstymo savarankiškumu, nes toks mąstymas neturiningas. Jis mums nedavė vilties, net bet kokia vidinio spontaniškumo pastanga, bet kokia atsiduodančios meilės pilnatvė, bet koks viltingas galimybės laukimas jam yra svetimi.Tačiau tai, ko stoikas siekia, yra pati tikriausioji filosofija. Jo mintis, kadangi jos šaltinis yra ribinės situacijos, skatina surasti kelią į būtį pralaimėjimo stichijoje.Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą: ar jis užmerkia prieš ji akis ir yra galutinai įveikiamas, ar įstengia jį aiškai regėti ir suprasti, kad tai yra neperžengiama jo būties riba; ar jis griebiasi fantastiškų sprendimų ir ramina save, ar sąžiningai ir ramiai priima tai, kas nesuvokiama. Kuo tampa žmogus, priklauso nuo to, kaip jis patiria savo pralaimėjimą.Ribinėse situacijose arba atsiveria niekas, arba pradedama justi, kas yra tikroji būtis, iškylanti virš nykstančios būties pasaulyje ir nuo jos nepriklausanti. Net viltis jau vien tuo, kad ji galima pasaulyje kaip brutalus faktas, yra nuoroda į Anapus.Kitaip tariant, žmogus siekia išganymo. Išganymą žada didžiosios, universaliosios išganymo religijos. Jų būdingiausias bruožas yra išganymo tiesos ir tikrumo garantija. Jų kelias reikalauja individualaus atsivertimo akto. Šito filosofija žadėti negali. Ir vis dėlto kiekvienas filosofavimas yra pasaulio įveika, vadinasi, išganymo analogas.Reziumuokime: filosofavimo ištakos yra nuostaba, abejojimas, pasmerkties suvokimas. Kiekvienu atveju jis prasideda nuo viso žmogaus sukrėtimo, ir į pastarąjį pasineriant ieškoma tikslo kaip išeities.Platonas ir Aristotelis būties esmės ieškojo iš nuostabos.

Dėl begalinio netikrumo Descartes’as ieškojo to, kas būtų visiškai tikra.Dėl gyvenimo teikiamų kančių stoikai ieškojo sielos ramybės.Visi tie impulsai turi savo tiesą, žinoma, vaizdinių ir kalbos požiūriu determinuotą istoriškai. Juos istoriškai perimdami, mes skverbiamės prie ištakų, kurios glūdi mumyse.Mes ieškome patikimo pagrindo, būties gelmės ir amžinybės. Tačiau galbūt nė viena iš tų ištakų mums nėra absoliuti ir besąlygiška. Būties atsivėrimas nuostaboje duoda mums ramybę, tačiau kartu gundo mus bėgti iš pasaulio ir atsidėti grynąjai, magiškajai metafizikai. Prievarta peršamas tikrumas viešpatauja tik į pasaulį orientuotame moksliniame pažinime. Stoiškas, nedrumsčiamas sielos nusiteikimas mums reikšmingas tik kaip laikina būsena patekus į bėdą, kaip išsigelbėjimas nuo totalinės žūties, tačiau pats jis neturiningas ir negyvastingas.Šitie trys motyvai – nuostaba ir pažinimas, abejojimas ir tikrumas, pražūtis ir tapimas savimi – neaprėpia viso to, kuo mus jaudina gyvasis filosofavimas.Šioje radikalaus istorinio posūkio, neregėtos suirutės ir tik neaiškiai nujaučiamų galimybių epochoje tie trys motyvai lieka reikšmingi, tačiau jų nebepakanka. Jie turi prasmę tik tuo atveju, jeigu kyla iš komunikacijos tarp žmonių.Praeityje iki pat mūsų dienų egzistavo savaime suprantamas istorinis žmogaus ryšys su žmogumi patikimose bendruomenėse, institucijose ir visuotinėje dvasioje. Net izoliuoto individo vienatvė buvo tarsi globojama. Ryškiausias mūsų dienų suirutės ženklas yra tas, kad žmonės vis mažiau supranta vienas kitą, kad jie abejingai susitinka ir išsiskiria, kad nebėra jokios neabejotinos ir tikros ištikimybės ar bendrystės.Visuotine situacija, faktiškai egzistavusi visada, šiandien tampa lemtinga: aš ir galiu, ir negaliu susivienyti su kitu tiesoje; mano tikėjimas – ir kaip tik tada, kai aš esu juo tikras – susiduria su kito žmogaus tikejimu; visada ir visur yra riba, už kurios, atrodo, nėra nieko, isskyrus kovą be galimybės susivienyti, nes ji turi baigtis arba pavergimu, arba sunaikinimu; praradusių tikejimą žmonių minkštakūniškumas ir nesugebejimas pasipriešinti verčia juos arba aklai susivienyti, arba aikstingai priešpriešinti save kitiems, – ir visa tai egzistuoja ne tarp kitko, bet nuolatos ir esmingai.Visa tai būtų normalu, jeigu aš galečiau pasitenkinti individualia tiesa, izoliuojančia mane nuo kitų. Toji kančia dėl komunikacijos stokos ar tas unikalus pasitenkinimas tikrąja komunikacija mums neturėtų lemiamos svarbos, jeigu tik aš, gyvendamas absoliučioje vienatvėje, galėčiau būti tikras savo tiesa. Tačiau aš galiu būti tik su kitais, vienas aš esu niekas.Ne tik intelekto komunikacijai su intelektu, dvasios – su dvasia, bet ir egzistencijos komunikacijai su egzistencija visos antasmeniškos prasmės yra tik terpė. Tokiu atveju pritarimas ir puolimas reikalingi ne tam, kad igytum pranašumą, o tam, kad suartėtum su kitu žmogumi. Kova yra mylinti kova, kurioje vienas atiduoda kitam visus savo ginklus. Autentiškos būties tikrumas pasiekiamas tik tokia komunikacija, kai beatodairiškai atsiskiria ir susiliečia vieno laisvė su kito laisve, kai bet koks bendravimas su kitu yra tik pirmas žingsnis, kai abi šalys sutaria dėl to, kas lemtinga, ir kai nuolat keliami lemtingi klausimai. Tik tokia komunikacija patikrinama kiekviena tiesa, tik taip komunikuodamas aš tampu savimi, ne tik gyvenu, bet ir pasiekiu gyvenimo pilnatvę. Dievas pasirodo tik netiesiogiai ir tik žmogaus meilėje kitam žmogui; prievartinis tikrumas yra fragmentiškas ir reliatyvus, pajungtas visumai; stoikų pozicija yra bergždžia ir sustabarėjusi.Filosofinės nuostatos, kurios apmąstymus aš pateikiu, šaknys – rūpestis dėl komunikacijos stokos, tikros komunikacijos ilgesys, mylinčios kovos, savastį susiejančios su savastimi, galimybė.Kartu šio filosofavimo šaknys yra trys filosofijos šaltiniai, tačiau su viena išlyga: kad ir kaip juos suprastume, kaip pagalbininkus ar kaip priešus, galų gale jie turi padeti žmonėms komunikuoti.Vadinasi, filosofijos ištakos yra nuostaba, abejojimas, ribinių situacijų patirtis, tačiau visų pirma pasiryžimas tikrąjai komunikacijai, kuri, žinoma, apima ir tuos dalykus. Jog taip buvo iš pat pradžių, galime matyti iš to, kad kiekviena filosofija siekia būti perduota, save išsako, nori būti išgirsta, kad pati jos esmė yra komunikabilumas, kuris neatskiriamas nuo tiesos.Tik komunikacija pasiekiamas svarbiausias filosofijos tikslas, įprasminantis visus kitus tikslus: susiliejimas su būtimi, meilės šviesa, tobula ramybė.Filosofijos pradžiaVakarų filosofijos lopšys – graikų kolonijos Viduržemio jūros pakrantėse, Mažojoje Azijoje, kolonizuotoje joniečių, bei žemutinėje Italijoje. Gyvai prekiaudami su anuomet žinomais kraštais, graikų miestai kolonijos ne tik suklestėjo, bet ir pasisavino žinių, kurias buvo sukaupusios kitos tautos:matematiką, astronomiją, geografiją, kalendorių, monetų kalybą, popierių.Susidūrimas su svetimomis kultūromis ugdo ir plečia dvasinį akiratį.Šio laikotarpio požymiai – prasidedantis perėjimas nuo aristokratijos prie kitų politinių formų (tironijos, demokratijos) bei jį lydintys vidaus politikos krizės reiškiniai. Tą dvasinio persiorientavimo laiką ženklina posūkis, kuriam prigijo apibūdinimas “nuo mito prie logo” (W.NESTLE). Užuot aiškinus pasaulį antropomorfiniais dievais, nuo šiol ieškoma gamtinių, racionalių principų, kuriais būtų galima paaiškinti pasaulio tvarką ir žmogaus vietą.Tačiau tas perėjimas vyksta labai lėtai, todėl mitinis mąstymas dar ilgai lieka gajus, ypač daug jo pėdsakų ikisokratikų ir netgi Platono darbuose.

Pagrindiniai Antikos filosofijos bruožai:– klausiama apie pasaulio pirminį pradą (arche) bei pirminį dėsnį (logos); su šiuo klausimu siejasi vienovės pagrindo ieškojimas;– gvildenamos su aletheia (nepaslėptis) sąvoka susijusios temos: būtis, tiesa, tikrasis pažinimas;– domimasi žmogaus prigimtimi ir jo dorovine paskirtimi: siela, gėriu (agathon) ir dorybe (arete). Individualioje etikoje sprendžiama problema, kaip pasiekti eudaimoniją (palaimą).

EpochosIkisokratikai: jiems priskiriama miletiečių gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elėjiečiai, Hėrakleitas, jaunesnieji gamtos filosofai ir atomistai.Sofistai paprastai taip pat laikomi ikisokratikais. Tačiau jiems rūpėjo žmogus bei visuomenė.Sofistų laikotarpis, kai buvo toliau atkerimi mitiniai pasaulio modeliai ir kvestionuojama tradicinė moralės samprata, dar vadinamas graikų švietimu.Klasikinis periodas: jį suformavo SOKRATAS, PLATONAS ir ARISTOTELIS; SOKRATAS buvo PLATONO mokytojas, o PLATONAS – ARISTOTELIO. Filosofijos centru tapo Atėnai.SOKRATAS padarė netiesioginę įtaką sofizmui; jis laikomas autonomiškos etikos kūrėju – jo mąstymas buvo sutelktas į pagrindinius šio mokslo klausimus. Pasak CICERONO, SOKRATAS“filosofiją nukėlė nuo dangaus ant žemės.”PLATONAS iš naujo iškėlė SOKRATO bei ikisokratikų keltus klausimus, idant juos išspręstų remdamasis savo sukurto idėjų ir sielų mokslo metafizine koncepcija.ARISTOTELIS laikomas sisteminės bei mokslinės filosofijos kūrėju. Ši filosofija mėgina aprėpti visas žmogaus patyrimo sritis.Helenistinė filosofija: istorinių bei socialinių revoliucinių permainų dirvoje (Aleksandro Didžiojo imperijos susikūrimas ir žlugimas; Romos imperija) sudygsta dvi reikšmingiausios helenizmo koncepcijos:stoicizmas ir epikūrizmas, kuriems būdingas ypatingas etikos sureikšminimas.Stoicizmo istoriją galima skirstyti į 3 tarpsnius:Senasis stoicizmas išplėtojo ir atbaigė stoicizmo sistemą. Žymiausi šios šakos atstovai yra stoicizmo įkūrėjas ZENONAS KITIONIETIS bei CHRYSIPAS.Vidurinįjį tarpsnį ženklina PANAITIJO ir POSEIDONIJO veikla; PANAITIJO dėka graikų filosofija įsigalėjo Romoje; abu filosofai siekė sušvelninti senojo stoicizmo etinį rigorizmą.Trečiasis tarpsnis – vėlyvasis romėniškasis laikotarpis, kurio atstovai SENEKA, EPIKTETAS bei imperatorius MARKAS AURELIJUS.Kitą mokyklą įkūrė EPIKŪRAS; jo mintys ataidi romėnų poetų LUKRECIJAUS ir HORACIJAUS kūriniuose.Kitos helenistinės filosofijos srovės: skepticizmas radikalia abejone tikrino įvairias filosofijas, žymiausias jo atstovas PIRONAS ELIDIETIS; eklektizmas pateisino įvairių filosofinių koncepcijų susiliejimą (pvz., CICERONAS).Didelę įtaką padarė PLATONO įkurtoji Akademija bei ARISTOTELIO įkurtoji peripatetikų mokykla.Neoplatonizmas dar kartą atsigręžė į Antikos filosofiją ir PLOTINO asmenyje pasiekė aukščiausią tašką.Peržiūrėjęs Antikos tradiciją, BOECIJUS ją perdavė Vakarams.Jau vėlyvosios Antikos laikais besiformuojanti krikščioniškoji filosofija (AUGUSTINAS ir patristika) paprastai priskiriama Viduramžiams.

Graikai neabejotinai suformavo vakarietiškąjį mąstymą. Dvasios istorijos raida atspindi jų suformuluotas problemas ir mąstymo modelius. Nuostaba. OntologijaMileto gamtos filosofija. Talis, Anaksimandras, AnaksimenasPirmosios filosofijos teorijos remiasi mintimi, kad visa, kas yra, kyla iš bendro pirmojo prado (arche), kuris, kaip vieninga pirminė medžiaga, sąlygoja daiktų daugį ir yra juslėmis patiriamos kaitos priežastis.Pirmuoju filosofu laikomas Talis Miletietis (apie 624-546 pr. Kr.), pirmine medžiaga laikęs vandenį.Visa sudaryta iš vandens ir, kadangi arche laikoma gyva ir save judinančia, visa yra savaime gyva (vad. hilozoizmas).Be to, TALIS buvo matematikas (TALIO teorema) ir astronomas (apskaičiavo Saulės užtemimą 585 m. pr. Kr.).Jo mokinys Anaksimandras (apie 611-546 pr. Kr.) pirmąjį pradą apibrėžė abstrakčiau, pavadindamas jį apeironu, t.y. tuo, kas yra begalinis, beribis ir neapibrėžtas. Iš apeirono kyla pasaulio daiktai kaip priešybės ir vėl jame sunyksta:“Daiktų pradas yra apeironas. Iš ko esamybė atsiranda, į ten iš būtinybės žūdama ji ir sugrįžta.”Anaksimenas (apie 585-525 pr. Kr.) arche vėl apibūdina kaip konkrečią medžiagą; jo nuomone, pirminis pradas yra oras.Orui tankėjant, atsiranda tai, kas šalta (pvz., vanduo, žemė, akmenys), o retėjant – tai, kas šilta (pvz., ugnis).Taigi jis kokybines apibrėžtis kildina iš kiekybinių pokyčių. Žmonės irgi dalyvauja šiame procese, nes ir sielos sudarytos iš oro.Pitagorininkai, Empedoklas, AnaksagorasPITAGORO (apie 570-500 pr. Kr.) įsteigtojoje mokykloje buvo sukurtas mokslas, kurio branduolį sudaro klausimas apie skaičiaus reikšmę. Mokyklos nariai gyveno Krotone (žemutinė Italija) į vienuolių bendruomenę panašioje bendrijoje.Veikiausiai remdamiesi atradimu, kad muzikinės gamos intervalus galima kildinti iš virpančių stygų ilgių santykių, pitagorininkai iškėlė mintį, kad visos tikrovės esmė yra skaičiai.Skaičiai sukuria kosmoso tvarką apibrėždami ir apribodami tai, kas neapibrėžta (apeiron). Daiktai esą skaičių atvaizdai, jų esmės forma esąs matematinis pavidalas.Skaičių sekoje yra skirtumų: antai vienetas pranoksta kitus skaičius – jis yra jų pradas.Nelyginis skaičius laikomas ribotu ir tobulu, o lyginis – neribotu ir netobulu.Pitagorininkai taikė skaičių teoriją įvairiose srityse:Matematikoje jie siekė sukurti sistemas ir pagrįsti jas aksiomomis. “Pitagoro teorema” veda į iracionalių skaičių atradimą.Jie sukūrė kosmoso įvaizdį, pagal kurį tam tikrais intervalais išsidėstę dangaus kūnai ratu sukasi apie nejudamą centrą.Etikoje taip pat vyrauja harmonijos idėja; pitagorininkai netgi bandė tapatinti dorybes su tam tikrais skaičiais.Nors pitagorininkų matematikos ir muzikos tyrinėjimai buvo moksliniai, vis dėlto ši mokykla yra religinio bei mistinio pobūdžio. Tai labai gerai matyti įsigilinus į pitagorininkų sielų persikūnijomo mokslą, į kūno ir sielos atskyrimo idėją:siela yra tikroji žmogaus esmė, kurią būtina išlaisvinti iš ją teršiančio kūnu.

Anot Empedoklio (apie 492-432 pr. Kr.), egzistuoja keturi elementai, kuriuos judina meilės ir neapykantos jėgos:vanduo, žemė, ugnis ir oras.Viešpataujant vien meilei, jie susilieja į homogenišką vienį, tuo tarpu neapykanta juos išskiria. Jei abi jėgos veikia tarpusavyje rungtyniaudamos, tai, sumišus elementams, randasi konkretūs daiktai. Suvokimo teorijoje EMPEDOKLIS laikėsi požiūrio, kad iš daiktų sklindančios išskyros įsismelkia į jutimo organų angas, jei tik jas tiksliai atitinka, todėl tik panašūs dalykai atpažįsta vienas kitą.

Anaksagoro (apie 500-425 pr. Kr.) nuomone, egzistuoja be galo daug kokybiškai skirtingų elementarių medžiagų. Kiekvienoje, net pačioje mažiausioje bet kokio daikto dalelėje yra visos šios medžiagos, to daikto pobūdį apsprendžia tam tikra šių medžiagų mišinio proporcija.Medžiagas judina planingai tvarkantis nous (protas).Atomistai: Leukipas, DemokritasLeukipas (V a. pr. Kr.) laikomas atomų teorijos įkūrėju. Šią teoriją perėmė ir toliau išplėtojo DEMOKRITAS.Viskas sudaryta iš ne-dalomų (a-tomos) dalelių, kurios, medžiagos požiūriu būdamos visiškai vienodos, skiriasi tik pavidalu, padėtimi ir išsidėstymu.Mechaninis, slėgio ir stūmio sukeltas atomų judėjimas vienas kito atžvilgiu yra amžinas. Tarp atomų yra tik tuščia erdvė. Įvairūs daiktai randasi tik iš vienaip ar kitaip susitelkusių atomų. Viename išlikusiame LEUKIPO fragmente suformuluotas priežastingumo dėsnis:“Nė vienas daiktas neatsiranda be tvarkos, o tik prasmingai ir iš būtinybės.”Demokritas (apie 460-370) išplėtojo LEUKIPO atomų mokslą ir sukūrė materializmo sistemą.Iš atomų sankaupų sudarytus daiktus sąlygoja vadinamosios pirminės, objektyvios savybės – erdviškumas, tįsumas, tankis ir kietumas; spalva, kvapas, skonis ir t.t. yra antrinės, subjektyvios savybės, apie kurias teikia žinių juslės. Daiktai suvokiami todėl, kad jie išskiria mažyčius savo atvaizdus.Siela taip pat sudaryta iš mažų (ugnies) atomų, kuriuos minėtieji atvaizdėliai judina ir kurie tokiu būdu sukelia pojūtį. Tad suprantama, kad visą žmogaus protinę veiklą DEMOKRITAS aiškina kaip materialų procesą, atomų judėjimą.DEMOKRITO etikoje žmogaus siekių tikslu laikoma teisinga sielos būsena – pusiausvyra ir rimtis, pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų bei pagarba dvasinėms gėrybėms.“Dvasia turi paprasti iš savęs pačios semti savo džiaugsmus.”Elėjos mokyklaKsenofanas yra Elėjoje (žemutinė Italija) įkurtos elėjiečių mokyklos pirmasis atstovas. Pagrindinė jo apmąstymų tema – kova prieš antropomorfinius dievus, kuriuos vaizdavo Homeras ir Hesiodas, ir vieno Dievo idėjos skelbimas:“Vienas Dievas yra, dievų ir žmonių pats didžiausias, Nei mintimi jis nėra panašus į žmones, nei kūnu.”Filosofijos istorijos požiūriu nepaprastai reikšmingas buvo Parmenido (apie 540-470)būties vienovės mokslas. Esinija pasižymi šiais atributais: ji “be pradžios, nenykstama, vientisa, nejudama, amžina, viena, tolydi.”PARMENIDAS ginčija nebūtį savo pagrindiniu teiginiu:“Viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra.”Visa pripildanti būtis yra nejudama ir nekintama, nes kitaip turėtume tarti, kad esti nuo esinijos skirtinga ne-esinija, kurioje vyksta judėjimas. Neatitikimą tarp šios tezės ir kasdienio patyrimo (liudijančio nuolatinę kaitą) PARMENIDAS panaikina teigdamas, jog juslinis patyrimas yra klaidingas bei iliuziškas.Taip griežtai atidalijamas empirinis stebėjimas ir protinis pažinimas. Tikrasis pažinimas – tai vientisos, nekintančios būties pažinimas.“Nes juk mąstyti ir būti – yra tai tas pat ir vis viena.”PARMENIDO mokinys Zenonas Elėjietis mėgino pastiprinti savo mokytojo mokslą įvairiais argumentais, kurie išgarsėjo dar Antikos laikais. Antai jis parodo, kad judėjimo, kaip vietos pakeitimo laike, prielaida yra prieštaringa:Remiantis laiko, kaip atsietų momentų visumos, samprata, būtų galima teigti, kad, suskirsčius paleistos strėlės trajektoriją į atskirus momentus, kiekvieną atskirai paimtą momentą ji nejuda, taigi apskritai neskrieja.Tačiau jei į laiką žiūrėsime kaip į begalinį kontinuumą, tai rasis paradoksas, kad, pavyzdžiui, su vėžliu lenktynių einantis Achilas niekaip negali aplenkti pirma jo ropojančio vėžlio. Achilas leidžia vėžliui kiek paropoti į priekį. Kol Achilas nubėga šį atstumą, vėžlys pajuda dar truputį, todėl nors atstumas tarp jų ir mažėja, tačiau niekados visai neišnyksta.HerakleitasElėjiečiams priešingą požiūrį skelbė Hėrakleitas (apie 550-480), pabrėžęs visus daiktus valdančius nuolatinius tapsmą ir nyksmą. Žinoma, kad“Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti.” Nes:“Niekas nestovi vietoje ir niekas neišlieka.”Jis pasaulį vaizdavosi kaip nuolatinę priešingų apibrėžčių kaitą:“Šalti šyla, šilti šąla, drėgni džiūsta, sausi šlampa.”Niekas neįmanoma be savo priešybės:“Tas pats būva gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena.”Iš priešybių įtampos santykio išplaukia visa, kas vyksta.Šiuo požiūriu vaidas (karas), kaip nuolatinė priešybių kova, paskelbiamas visų tėvu.Tačiau visa valdo logosas; jo, kaip dėsnio, dėka vyksta kaitos procesas. Išmintis yra jo pažinimas.Logosas duoda įstatymus (taip pat ir etikos prasme), jis visa kam bendras, jis priešybių vienybė:“Iš visų viena ir iš viena visi.”Dėl savo skelbtosios priešybių vienybės idėjos HĖRAKLEITAS laikomas pirmuoju dialektiniu mąstytoju. Sykiu vienas, normatyvus logosas yra prigimtinės teisės pagrindas.HĖRAKLEITAS, taip, kaip PARMENIDAS, skiria juslėmis patiriamus ir vien mąstymu suvokiamus dalykus. Tačiau tikrąją išmintį galima pasiekti tik mąstymu, kuris būtų darnoje su logu, pasauliniu protu:“Gimtis mėgsta slėptis. Tokių dalykų nenuvokia dauguma, kurie su jais susiduria, ir nepažįsta patyrę, o jiems tiktai regisi.”PlatonasPlatono (427-347 pr. Kr.) sukurta idėjų teorija buvo ne tik sistema, kuri, remdamasi sokratiškuoju klausimo kėlimu, vėl galėjo prasmingai įimti didelę dalį ikisokratinės filosofijos, bet ir minties darinys, palikęs tokią gilią žymę Vakarų dvasios istorijoje, kokios nepaliko jokia kita sistema. Todėl, A.N.WHITEHEADO požiūriu,visa Vakarų filosofija turėtų būti suprantama kaip “pastabos PLATONO paraštėse”.PLATONO 385 m. pr. Kr. įkurtoji mokykla, akademija, gyvavo kone 1000 metų. Platonizmo klestėjimo laikai – tai PLOTINO sukurtas helėnizmo epochos neoplatonizmas bei italų Renesansas.

PLATONO idėjų teorijos turinys – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų (gr. eidos; idea) pasaulis.PLATONO teikiama prasme idėjos yra tikrovės pirmavaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai.Šios idėjos egzistuoja objektyviai, t.y. nepriklausomai nuo mūsų žinių ar minčių. Tad mūsų sąmonė jas ne nustato, o pažįsta. Todėl PLATONO požiūrį būtų galima įvardyti kaip objektyvųjį įdealizmą. Pavyzdys:Įvairias būtybes, kurių pavidalai nepaprastai skirtingi, kaip antai musę, žuvį ar arklį, suvokiame kaip gyvūnus. Šitai leidžia daryti išvadą, jog esti vienas bendras “gyvūno” pirmavaizdis, kuris bendras visiems gyvūnams ir kuris lemia jų esmės formą. Tad tik gyvūno idėjos dėka tokie skirtingi organizmai tampa gyvūnais. Anot bene autentiškiausios PLATONO filosofijos interpretacijos – dviejų pasaulių teorijos, – laikinų daiktų pasaulis yra subordinuotas nekintančių idėjų pasauliui. Tik pastarasis egzistuoja iš tikrųjų, panašiai kaip būtis, apie kurią kalbėjo dar elėjiečiai.Fizinis pasaulis ir etikos, ir ontologijos požiūriu pavaldus idėjų pasauliui:Jis įsibūtina tik dalyvaudamas (methexis) iš tikrųjų egzistuojančiame idėjų pasaulyje arba šį pasaulį pamėgdžiodamas (mimesis).Visa tai, taip pat ir gnoseologinį bei metodinį komponentus, galima įžvelgti ir tiesės alegorijoje, kurią aptinkame PLATONO dialoge “Politeia” (“Valstybė”). Pagal šią alegoriją pasaulį galima padalyti į dvi sferas, kurių kiekviena savo ruožtu taip pat susideda iš dviejų sferų:regimųjų daiktų pasaulistai, kas netiesiogiai suvokiama (pvz., šešėliai ir atspindžiai);tai, kas tiesiogiai suvokiama (pvz., daiktai ir gyvos būtybės);tik dvasia pasiekiamas pasaulismokslo (pvz., matematikos) sferos; peržengdamas tai, kas jame dar turi regimą pavidalą (kaip antai geometrinės figūros), mokslas pasiekia dvasinį pažinimą bei bendruosius teiginius;idėjų pasaulis, pasiekiamas grynuoju protu, kuriam nebereikia jokių stebinių.

PLATONO filosofijos šerdis yra gėrio idėja. Jau SOKRATAS visą dėmesį buvo sutelkęs į gėrio problemą, tačiau nepalyginamai erdvesniame PLATONO mąstyme ši idėja tapo taip sureikšminta, kad peraugo etiką ir virto visos būties tikslu bei ištaka, tad gėris čia yra svarbiausia ir gnoseologijos, ir ontologijos problema.Todėl gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos ir kuris visas jas viršija.Tik gėris suteikia idėjoms, o drauge ir visam pasauliui būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę.“Tačiau klausimas – kodėl gėris yra gėris? – PLATONUI yra beprasmis. Galima klausti, kas gi slypi už esinijos, tačiau neįmanoma klausti, kas yra už gėrio.” (O.GIGON)Saulės alegorijoje (taip pat “Valstybėje”) PLATONAS teigia, kad tik gėrio šviesoje žmogus įstengia pažinti būtį:“Tad tai, kas pažįstamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui – sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi … pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis; reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.” Gėrio santykis su tuo, kas mąstoma, lyginamas su saulės ir regimojo daiktų pasaulio santykiu:“…Saulė regimiems daiktams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą, maistą, nors pati Saulė nėra tapsmas.”

PLATONO fizika išdėstyta dialoge “Timaijas”:Materialųjį tapsmo pasaulį žiūrėdamas proto planingai kuria (teleologija) pasaulio kūrėjas, demiurgas. Jis formuoja šį pasaulį pagal idėjų pavyzdį.Todėl pasaulis, PLATONO nuomone, taip pat yra kosmosas, natūrali harmonija.Dar beformę materiją, kurioje atvaizduojamos idėjos, PLATONAS vadina “dechomenon”, “tuo, kas įima”. Kaip trečias narys ji įsiterpia tarp būties ir tapsmo.Kadangi proto neturinti materija taip pat veikia kaip viena iš pasaulio buvimo priežasčių, idėjų atvaizdas pasaulyje iškreipiamas.

Idėjų teorija leido PLATONUI pranokti savo pirmtakus ir gnoseologijoje.Elėjiečiai dar buvo priversti įrodinėti, kad savyje rymančio viseto nepaneigia empiriniai kontrargumentai, tuo tarpu PLATONAS jau galėjo visiškai atmesti juslėmis suvokiamą pasaulį kaip pažinimo šaltinį.Gnoseologinė tiesės alegorijos (žr. 39 p.) šerdis yra nuoroda į racionalizmą. Juo aukštesnis tam tikro objekto ontologinis rangas, juo vertingesnis jo pažinimas ir juo tas pažinimas tikresnis, juo labiau jo šaltinis yra protas, o ne stebinys.Antai alegorijoje išvardintas būties sferas PLATONAS priskiria šioms pažinimo pakopoms:“Atidėk mūsų atkarpose šiuos dalykus, kurie įvyksta sieloje:įžvalgą (gr.noesis) aukščiausioje atkarpoje, svarstymą (gr.dianoia) antroje atkarpoje, tuo tarpu trečiajai priskirk tikėjimą (=laikymą teisingu, pistis) ir galiausiai paskutinei nuomonę (eikasia).”Kaip tikrasis pažinimas, “noesis” ir “dianoia” yra pažinimo būdai, nepriklausomi nuo empirijos, nuo juslinio pažinimo. SOKRATAS dar kalbėjo apie bendrybės gavimą iš atskirybės indukcijos būdu, tuo tarpu PLATONAS aukščiausios pažinimo formos jau nebelaiko išvestine. Idėjos ne išvedamos iš atitinkamų jų “inkarnacijų”, o besąlygiškai įžvelgiamos:

“Protas (noesis) skverbiasi iki pat jokiomis prielaidomis nesiremiančios visa ko pirmosios pradžios, kad prisilietęs prie jos, vėl … pultų žemyn. Tam jam nereikia nieko, kas yra jusliškai suvokiama, pakanka vien idėjų; jis eina nuo idėjos prie idėjos ir galiausia apsistoja vėl idėjoje.” “Iš kur siela pažįsta idėjas? Remdamasis savo antropologija (žr. 43 p.), Platonas taip atsako į šį klausimą: siela pažįsta idėjas iš ankstesnio, anapusinio gyvenimo. Idėjos ne sukuriamos, o įžvelgiamos – siela jas prisimena. Visas pažinimas ir mokymasis yra prisiminimas, arba anamnesis:Siela idėjas regi ankstesniame gyvenime, tačiau apsigyvenusi kūne jas pamiršta.

Garsiojoje PLATONO olos alegorijoje vaizduojamas kilimas į idėjų pasaulį:Žmonės panašūs į olose surakintas būtybes, kurios nemato tikrojo pasaulio. Jie mano, kad šešėliai, kuriuos ant olos sienos meta šviesos apšviesti dirbtiniai daiktai, yra tikrovė.Anamnezė – tai tarsi toks vyksmas, kai kuris nors iš tų nelaimėlių, išvestas į dienos šviesą, pamato saulę bei natūralius daiktus ir suvokia, kokie jie iš tikrųjų yra.Šešėliai ir oloje esantys daiktai – tai juslėmis suvokiamų dalykų atitikmenys, tuo tarpu pasaulis atitinka inteligibilumo, t.y. protu pažįstamų dalykų, sritį.Kilimo pakopos atitinka tiesės alegorijos sferas. Akstiną, kuris žmogų nuolat verčia veržtis į tikrosios būties bei gėrio sritį, PLATONAS vadina “erosu”. Jis žmoguje pažadina idėjų regėjimo ilgesį. “Puotoje” erosas pateikiamas kaip filosofinis žinių grožio siekimas. Jis atlieka tarpininko vaidmenį tarp juslinio ir dvasinio pasaulių. Santykyje su kitu žmogumi jo pedagoginis aspektas (epimeleia) reiškiasi tuo, kad ir kitiems leidžiama dalyvauti pažinime. Metodą, vedantį į pažinimą, PLATONAS vadina “dialektika”. Šis metodas reiškia bet kokį tikrosios būties žinojimą, kitaip negu fizika, tirianti vien empirinio pasaulio vyksmus.PLATONO požiūriu, prisiminti galima dalyvaujant dialoge. Jame ištisai vartojamos sąvokos, kurios reprezentuoja idėjas.Dialoge idėjos turi būti atskleidžiamos bei jų tarpusavio santykis turi būti išryškinamas vien dialektika, be pavaizdumo.Tai padaroma analizuojant bei sintezuojant sąvokas, taip pat kuriant hipotezes – jos turi būti tikrinamos, o paskui priimamos arba atmetamos.PLATONO dialogų veikėjai sąmoningai esti priešingose pozicijose, idant tezes taip būtų galima patikrinti jų antitezėmis.

Dauguma PLATONO veikalų yra dialogai, kurių pagrindinis veikėjas SOKRATAS. Jų interpretavimą sunkina tai, kad jie buvo kuriami ilgai ir atspindi dinamišką PLATONO pažiūrų raidą. Be to, laisva dialogo forma PLATONUI leidžia išdėstyti savo mokslo turinį, o pačiam likti nematomam prisidengus veikėjų kauke.Maždaug 25 PLATONO dialoguose, kurių autoryste neabejojama, gvildenami įvairūs klausimai: nuo klausimų apie dorybę (daugumoje ankstyvųjų dialogų) bei pažinimą (pvz., “Menonas”, “Tėaitetas”) iki politikos (antai “Politeia”, “Nomoi”) bei gamtos filosofijos (“Timaijas”) klausimų.

PLATONO antropologija, kaip ir metafizika, yra dualistinė:kūnas ir siela griežtai atidalyti; siela valdo kūną.Iš pitagorininkų, taip pat orfikų kulto PLATONAS perėmė nemirtingos sielos sampratą, kurią pagrindė tokiais argumentais:siela yra homogeniška substancija, tad, panašiai kaip idėjos, ji yra amžina;panašūs dalykai pažįsta panašius, o kadangi siela pažįsta grynąją būtį (idėjas), tai siela ir idėjos yra panašios, vienodos kilmės;siela pati save judina;dialektinė išvada, kad siela, kurios esminė ypatybė yra gyvybė, niekada negali įimti savo priešybės, mirties.Šiuos argumentus PLATONAS sutraukia vienu sakiniu “Faidone”“siela labiausiai panaši į dieviška, nemirtinga, tik mintimi suvokiama, tolygu, nesuardoma, visada vieninga ir pastovu.”Su nemirtingumu siejasi sielos gyvenimas prieš įsikūnijimą ir po įsikūnijimo. Siela gyveno dar prieš savo žemiškąją egzistenciją ir lygiai taip pat gyvens po mirties.Pagal anamnezės tezę siela yra kilusi iš nous – dieviškojo, protingojo prado – sferos, o jos įsikūnijimo priežastis yra juslinis geismas. Susijungusi su kūnu, ji tampa įkalinta “tarsi kokioje ligoje”. PLATONAS tai nusako dviem žodžiais:“soma = sema”, t.y. kūnas (soma) yra sielos kapas (sema).Todėl žemiškojo gyvenimo tikslas – sielos sugrįžimas į pirmapradę būklę:tačiau ryšys su šia pradžia įmanomas tik tada, kai sieloje viešpatauja protas.Sielą PLATONAS dalija į tris dalis, sykiu neatsisakydamas ir pamatinio dualizmo:dieviškoji dalis:protas;juslių pasauliui priklausančios dalys:aukštesnioji: įniršis;žemesnioji (nes priešinasi protui): geismas.Sielos padalijimą į tris dalis – protą, įniršį ir geismą -PLATONAS iliustruoja vežėčių pavyzdžiu:protas atitinka važnyčiotoją, įniršis paklusnų arklį, troškimas užsispyrusį. Kiekvienai iš trijų sielos dalių PLATONAS skiria po dorybę:protingosios žmogaus sielos dalies uždavinys – tapti išmintingai:jos dorybė – išmintis;įniršio uždavinys – savąją energiją pajungti protui:jo dorybė – narsumas;geismas taip pat turi paklusti proto įsakymams:todėl jo dorybė yra nuosaikumas.Virš šių trijų kiekvieną sielos dalį atitinkančių dorybių PLATONAS iškelia ketvirtą:tai teisingumo dorybė (dikaiosyne).Jai viešpataujant kiekviena sielos dalis deramai atlieka savo uždavinius ir vykdo priedermes. Būtent ši dorybė itin aiškiai atskleidžia graikų polinkį nuosaikumą, harmoniją tapatinti su dorybe.Visos 4 dorybės ligi šiol vadinamos kardinalinėmis dorybėmis (lot. cardinalis: prie durų vyrio esantis, esmiškas dalykas).Idėjų pasaulio protingumas sąlygoja ne tik postulatą apie proto viešpatavimą bei jo sukonkretinimą kardinalinėse dorybėse. Teikiant pirmenybę inteligibiliam dvasios pasauliui, nuvertinamas kūniškumas. Šiuo atžvilgiu PLATONO antropologija bei etika sutampa su jo požiūriu į pažinimą:Juslinis pasaulis teikia ne tikrąjį pažinimą, o tik nuomones.Ir etikoje dera siekti dvasios pasaulio. Išminčius stengiasi ir vienur, ir kitur pasprukti iš kūno ir juslių kalėjimo.Atlygis, kurio jis už tai gali tikėtis, – gyvenimas po mirties:Išminčiaus siela po mirties sugrįžta į grynosios dvasios pasaulį, tuo tarpu neišmintingo žmogaus siela nepakyla iki idėjų ir todėl turi atgailauti.Kita vertus, atlygis už dorybę iš esmės glūdi joje pačioje:Anot PLATONO, žmogaus kilmė ir esmė yra tokia, kad jo gyvenimas yra skirtas pasiekti įžvalgai, tad nėra geresnio gyvenimo už tą, kuris gyvenamas vadovaujantis protu.Tai idėjų regėjimas bei gėrio siekimas.Tačiau išminčiui yra skirta ir pedagoginė bei politinė užduotis. Tai aiškėja iš olos alegorijos:Nors regėtoją ir pavergia idėjų grožis, tačiau tai, ką jis regi, jis privalo perkelti ir į “kasdienybę”.Šitai jis privalo padaryti visų pirma tam, kad padėtų kitiems pasiekti idėjų pasaulį.Malonumo taip pat nederėtų visai išguiti iš gyvenimo, žinoma, jei tai yra malonumas protingai tarnauti gėriui. Todėl “Filebe” PLATONAS rašo, kad gyvenimas, kurio derėtų siekti, yra mišinys, sudarytas“iš malonumo medaus ir vėsaus įžvalgos vandens”.

Dialoguose “Politeia” (“Valstybė”) ir “Įstatymai” PLATONAS pateikia idealios valstybės modelį, kuris pastarajame veikale yra kiek kitoks negu pirmajame. Nors PLATONO veikaluose atpažįstamos konkrečios graikų istorijos problemos, jie nėra realios situacijos aprašymas. Veikiau PLATONAS pateikia savąją geriausios įmanomos valstybės sampratą. Todėl jo valstybės teoriją aptariantys veikaliai veikiau yra utopijos.

Valstybingumas kildinamas ne iš žmogaus polinkio kurti valstybę, o iš individo silpnumo. Pats vienas individas geba atlikti tik tam tikrą veiklą, todėl jis priverstas jungtis su kitais.Tad žmonių bendrabūviui iš principo būdingas darbo pasidalijimas.Esminis PLATONO aprašytos valstybės bruožas yra jos panašumas į individą: pasak PLATONO, siela padalyta į tris dalis, todėl ir valstybė turi būti dalijama į tris luomus:valdovų luomas: tik išminčiai gali rūpintis, kad visi piliečiai teisingai gyventų. Todėl PLATONAS reikalauja, kad filosofai vadovautų valstybei (mokytojų luomas);sargybinių luomas: rūpinasi valstybės gynimu nuo išorės ir vidaus priešų (karių luomas);kitų piliečių sluoksnis – tai amatininkai, verslininkai ir valstiečiai, privalantys aprūpinti bendruomenę (maitintojų luomas).“Valdovai-filosofai” pasižymi ypatingais gabumais, kurie 50 metų visapusiškai lavinami. Jų asmenyje išmintis turi susijungti su valdžia.Ypatinga reikšmė tenka lavinimui; PLATONO nuomone, tai viso valstybingumo pagrindas.Valdovų valdžios nevaržo jokie konstituciniai apribojimai, todėl valstybės gerovės laidas – lavinimu įgytas pačių valdovų minėtos gerovės supratimas.Lavinimas apima šias sritis:elementarų auklėjimą muzika, poezija bei gimnastika (iki dvidešimties metų);mokslinį lavinimą matematika, astronomija, harmonijos mokslu (dešimt metų);dialektikos studijas (filosofiją) (penkeri metai);praktinę veiklą valstybėje (penkiolika metų);valdžios perėmimą arba kontempliatyvų gyvenimą.Per visą mokymosi laiką saujelės tų, kurie pasirodo tinką būti valdovais-filosofais, laukia sunkūs egzaminai ir griežta atranka. Abu aukštesnieji luomai savo gyvenimą turi visiškai paskirti bendruomenės labui, todėl PLATONAS rūpinasi, kad turto bendrumas iš pat pradžių pakirstų bet kokį savanaudį mąstymą:Privati nuosavybė draudžiama.Moterys ir vaikai taip pat bendri. (Taip karių luomas netenka motyvacijos savo galią panaudoti pačioje valstybėje).Valstybė netgi sprendžia, kurie jos nariai geriausiai tinka vaikams gimdyti.Žmogaus dorybė (arete) gimsta iš proto viešpatavimo, o gera valstybė randasi iš filosofijos viešpatavimo, t.y. iš valdovų-filosofų.Tad karių luomas atitinka įniršį, kuriame kaip idealas glūdi drąsa.Pagal panašumą su geidulingumu maitintojų luomui dera nuosaikumas.Ir individo, ir valstybės atveju teisingumo dorybė – tai ne kurios nors vienos dalies savybė, o harmonija, kuri randasi kiekvienai daliai vykdant atitinkamą veiklą:čia kalbama apie totalitarinę valstybę, kuri piliečių veiklą visiškai pajungia savo labui.Šios valstybės santvarka aristokratinė, t.y. ji pagrįsta geriausiųjų viešpatavimu.PLATONO pateikiamame santvarkų rate aristokratiją uzurpuoja timokratija – pereinamojo laikotarpio reiškinys. Joje valdovai pripažįstami, tačiau, didėjant pinigų įtakai, ji ima virsti kita valstybės forma –oligarchija. Čia valdžia susislieja su nuosavybe. Šioje labai nuo idealios valstybės nutolusioje nuosmukio formoje turtas užima centrinę vietą:“Dorybė ir turtas vienas kito atžvilgiu yra tarsi du svarsčiai, padėti ant priešingų svarstyklių lėkščių: kai viena lėkštė leidžiasi, kita kyla.”Oligarchiją palaidoja perversmas – ligi tol neturėję valdžios neturtingiejiįveda demokratiją. Ši, vis didėjant anarchijai, padeda įsigalėti pačiai blogiausiai valdymo formai –tironijai.Apskritai PLATONO ideali valstybė tikrovėje niekada nebuvo sukurta. (Jo paties bandymas ją įkurti Sicilijoje buvo nesėkmingas.)

“Įstatymuose”, senatvėje parašytame veikale, PLATONAS nebesivadovauja idealaus valdovo įvaizdžiu: valstybės gyvenimas reguliuojamas įstatymais. Išsamūs įvadai aiškina įstatymų prasmę, idant jie taptų piliečių mokytojais.AristotelisAristotelis (384-324 pr. Kr.) gimė Stagiroje ir dvidešimt metų mokėsi PLATONO akademijoje. Apie 342 pr. Kr. jis tapo ALEKSANDRO DIDŽIOJO mokytoju. Vėliau ARISTOTELIS Atėnuose įkūrė savo – peripatetikų – mokyklą.Dauguma išlikusių jo raštų – tai paskaitų tekstai, naudoti likėjuje, jo mokykloje (vadinamieji ezoteriniai raštai). Jie sudaro Corpus Aristotelicum:logikos knygos, vėliau pavadintos organonu (=įrankis, instrumentas),gamtamoksliniai veikalai,metafizika,etikos veikalai,knygos apie estetiką.

Vienas reikšmingiausių indėlių į Vakarų dvasios raidą yra jo logika:ARISTOTELIS pirmasis ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne (tik) turinio, bet ir formos požiūriu (formalioji logika).Pirmiausia BOECIJAUS ir PETRO ISPANO pastangomis aristotelinė logika tapo visos tradicinės logikos pagrindu.ARISTOTELIS, kaip ir jo mokytojas PLATONAS, didžiausią dėmesį skiria sąvokai, tačiau ji šiuo atveju nusako kategoriją.“Kiekvienas atsietai ištartas žodis nusako arba substanciją, arba kiekybę, arba kokybę, arba santykį, arba vietą, arba laiką, arba padėtį, arba turėjimą, arba veikimą, arba kęsmą”.“Kiekvienas be ryšio pasakytas žodis žymi arba esmę (usia), arba “kiek” (poson), arba “koks” (poion), arba “kieno nors atžvilgiu” (pros ti), arba “kur” (pu), arba “kada” (pote), arba “būti kokioje nors padėtyje” (keisthai), arba “turėti” (echein), arba “veikti” (potein), arba “patirti” (paschein).” (Kateg. 1b)Tačiau paprastai žodžiai jungiami į sakinius, vadinamus sprendiniais, kuriais teigiama kas nors teisinga arba klaidinga.Tokius sprendinius pagal tam tikras taisykles galima jungti į samprotavimus. Šias taisykles ARISTOTELIS išdėsto “Pirmojoje analitikoje”. Du sprendiniai, sujungti į trečią sprendinį, vadinami silogizmu:Gryniausią silogizmo pavidalą ARISTOTELIS nusako taip:“Jei a teigiama apie visą b, o b – apie visą c, tai ir a būtinai turi būti teigiama apie visą c. Toks samprotavimo pavidalas vadinamas pirmuoju.”(Vėliau a buvo pervadinta P, b – M, o c – S.)

Klasikiniu laikomas toks silogizmas:Visi žmonės mirtingiSokratas yra žmogusvadinasi, Sokratas mirtingas;šiuo atveju (1) bei (2) teiginiai yra prielaidos, o (3) teiginys yra išvada. “Žmogus” šiame silogizme yra vidurinė sąvoka (gr. horos mesos; lot. terminus medius), kurios išvadoje nebelieka.Be šios pirmosios silogizmo formos, ARISTOTELIS pateikia dar dvi kitas; jos skiriasi tuo, kad jose vidurinioji sąvoka yra subjektas arba predikatas.

Samprotavimų grandinė yra įrodymas. Tai dedukcinis metodas, t.y. šiuo atveju einama nuo bendrybės prie atskirybės.Pasak ARISTOTELIO, mokslo tikslas yra būtinu būdu išvesti esamybę iš tam tikros priežasties (gr. aitia).Įrodymą ARISTOTELIS supranta kaip išvedimą (apodeixis).

Išvedimo, arba dedukcijos priešybė yra indukcija (epagoge). “Topikoje” ARISTOTELIS ją taip aprašo:“Indukcija yra ėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, pvz., jei labiausiai patyręs vairininkas yra pats geriausias, o patyręs važnyčiotojas taip pat yra pats geriausias, tai apskritai kiekviename dalyke labiausiai patyręs bus pats geriausias.” Skirtingai negu PLATONAS, ARISTOTELIS manė, kad pažinimą galima pasiekti ir indukcija, susiejant išankstinį žinojimą bei juslinį patyrimą. Tiesa, mokslo tikslas – sugebėti atskirybę būtinu būdu išvesti iš bendros priežasties, tačiau tai įmanoma tik taikant indukciją.Mokslas yra apodiktiškas tik tada, kai jis užbaigtas, tačiau žinių jis semiasi iš indukcijos.Indukcija ieško to, kas bendra kuriai nors rūšiai. Visos būtybės suskirstymas įgalina apibrėžimą (horismos). Jį sudaro rūšis bei požymius lemiantys skirtumai (pvz., žmogus yra protinga gyva būtybė).

Indukcijos ir dedukcijos sąveika lemia tai, kad keičiasi to, kas įvyko anksčiau, ir to, kas įvyksta vėliau, santykis:Iš tikrųjų ankstesni bendri dalykai pažįstami vėliau kaip vėliau būvanti atskirybė. Tačiau tai, kas yra visų pirmiausia ir bendriausia (principas), neįrodoma:“Principas yra netarpiškas įrodymo teiginys. Netarpiška yra tai, už ką nebėra nieko ankstesnio.”Tai teisinga, nes vedinio vedinys turėtų vesti atžangon į begalybę. Pats ARISTOTELIS tokį principą, prieštaravimo dėsnį:“Neįmanoma, kad kam nors tas pats dalykas tuo pačiu požiūriu sykiu ir tektų, ir netektų.”vadina “patikimiausiu logikos principu” (A.TRENDELENBURG)

“Metafizikos” sąvoka istorijos požiūriu atsirado atsitiktinai: kai pirmajame pilname ARISTOTELIO raštų rinkinyje 14 knygų, kuriose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų (gr. meta ta physika), radosi pavadinimas mokslo, tiriančio anapus gamtos esančius dalykus.“Metafizikoje” ARISTOTELIS nusigręžia nuo PLATONO, kurio idėjų teoriją kritikuoja pirmoje knygoje:“[Idėjos] niekuo nepadeda nei visų kitų daiktų, … nei jų pačių būčiai pažinti, nes jų nėra jose dalyvaujančiuose daiktuose.”Tai ir yra svarbiausias skirtumas tarp mokytojo ir mokinio: ARISTOTELIS mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose.ARISTOTELIO nuomone, daiktų substancija (gr. ousia) gali glūdėti tik pačiuose daiktuose. Tiesa, anot jo, rūšys taip pat yra substancijos, bet tik išvestine prasme.Todėl ARISTOTELIS skelbia kitą dualizmą:medžiagos (gr. hyle; lot. materia) ir formos (gr. eidos/morphe; lot. forma).Daikte materija ir forma reiškiasi kartu:Nebūna nei grynosios materijos, nei grynosios formos.ARISTOTELIO tikslas – paneigti visas savo pirmtakų aporijas. Savąją materijos ir formos teoriją jis susieja su tapsmo sinteze:ant medžiagos “padėklo” (gr. hypokeimenon) pastatoma daikto forma.Materijoje esmė įterpta tik kaip galimybė (dynamis/potentia), tik forma ją aktualizuoja (energeia). Daiktų esmė glūdi ne transcendentinėje jų idėjoje, o tampa tikrove tų daiktų sekoje.Šitą esmės sklaidą ARISTOTELIS vadina entelechija.Žodis entelechija kilęs iš žodžio “telos” (tikslas):ARISTOTELIO požiūriu, bet kuri raida suponuoja tikslą – “ousia” skleidžiasi kaip perėjimas nuo galimybės prie tikrovės,teleologijos idėja (kuri PLATONO filosofijoje dar buvo mitinė) ARISTOTELIO metafizikoje atsiduria pačiame centre.Bet kokią raidą ARISTOTELIS grindžia keturiomis priežastimis:formos priežastis (causa formalis). Tam tikrą daiktą sąlygoja jo forma: pvz., namą sąlygoja jo planas;tikslo priežastis (causa finalis). Pagal ARISTOTELIO teleologinę idėją, nėra nieko, kas neturėtų kokio nors tikslo: antai namas saugo nuo atmosferos reiškinių;veikiančioji priežastis (causa efficiens). Bet kuriai raidai reikalingas judintojas, kuris ją varytų pirmyn, antai statant namą tai būtų mūrininkų, dailidžių darbas;materialioji priežastis (causa materialis). Kiekvienas daiktas sudarytas iš materijos: namas – iš plytų, akmenų ir t.t.

Paskutinė priežastis yra daiktų atsitiktinumų ir netaisyklingumų pagrindas:materija “priešinasi” formavimui.Formos apsprendžiamai esmei, substancijai, priešinasi materijos neišvengiamybė (ananke), iš to kyla grynasis atsitiktinumas:ARISTOTELIS jį vadina symbebekota, o tradicija – “akcidencija”.Tai, kas apibrėžta, substancija, koreliuoja su sąvokinės išraiškos galimybe, o tai, kas neapibrėžta, akcidencija, – su tokios išraiškos negalimybe, todėl pagal aristotelinės logikos prielaidas tai, kas akcidentiška, mokslui yra nereikšminga.Vaidmuo, kurį ARISTOTELIO filosofijoje atlieka protas, dažnai gretinamas su rentgeno spinduliu:jis prasiskverbia pro tai, kas suvokiama juslėmis ir yra neesminga, prie to, ką galima išreikšti sąvoka, prie esmės.

Raidos idėja Aristotelio sistemoje grindžiama sluoksnine pasaulio sąranga. Pasaulis kyla nuo žemiausios pakopos, grynosios medžiagos, iki pačios aukščiausios pakopos, grynosios formos. Jį aprėpia visa aristotelinė fizika.Tai, kas užvis aukščiausia, dievybė, turi būti grynoji forma.ARISTOTELIS susieja formą ir mąstymą, todėl jo Dievas yra pati save mąstanti grynoji dvasia.Dievas nugrimzdęs teorijoje, grynajame dvasiniame savęs paties kontempliavime.Kita Dievo savybė kyla iš to, kad nuolat kintančiam pasauliui reikalingas judėjimas. Kadangi pirmasis judėjimą sukeliantis judesys negali nusitęsti iki begalybės, turi būti pirmasis judintojas, kuris pats nejudėtų.Tas nejudantis judintojas, Aristotelio požiūriu, yra Dievas.Apskritai šiame Dievo kaip judintojo santykyje su pasauliu sutelpa visos priežastys, taip pat ir materialioji priežastis. Aristotelio sukurtasis Dievo įvaizdis implikuoja tai, kad Dievas nesidomi pasauliu:Dievas nesikiša į įvykių eigą, o tie įvykiai jo neveikia.Kadangi Dievas pats nejuda, pasaulį judina ne Dievo veikla, o “ilgesingas” medžiagos troškimas pasiekti Dievą kaip grynąją formą.

Psichologijoje ARISTOTELIS skiria tris sielos dalis; jos susijusios su sluoksnine gamtos sąranga:vegetacinė, arba augalinė siela,juslinė, arba gyvulinė siela, beiprotas, kuris būdingas tik žmogui.Augalinei sielai tenka mityba, gyvulinei sielai – pojūčiai bei judėjimas erdvėje, o protui (nous) – dvasinė veikla.Tačiau siela kaip visetas yra kūno formos principas:“Siela yra … gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę… aukščiausia entelechija”.Protas užima ypatingą vietą:Jį galima skirstyti į imlųjį ir veiklųjį (kuriantįjį). Pirmasis atitinka medžiagą (potencialumas), o antrasis – formą (aktualumas).Imlusis protas, kuris yra susietas su antrosios sielos dalies juslėmis, priima mąstymo objektus pagal formą, o veiklusis protas yra visa lemiantis principas dvasinės sielos aktyvumo apskritai požiūriu.Skirtingai negu kitos sielos dalys, veiklusis protas nesusietas su kūnu, todėl jis nemirtingas.Kadangi mąstymas kyla tik protui susijungus su pojūčiais, protas po mirties nebūna individualus (kitaip negu PLATONO filosofijoje).

Aristotelinės etikos objektas yra žmogaus praktikos, kaip apsisprendimu pagrįstos veiklos, sritis, todėl etika atsiriboja nuo teorinės filosofijos, kuri orientuota į nekintančius, amžinus dalykus.Kiekviena būtybė iš prigimties siekia jai būdingo gėrio, kuriame ji randa savo atbaigimą.Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla.Toje veikloje žmogus randa eudaimoniją (laimę) kaip galutinį savo siekių tikslą; eudaimonija nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Antai “Nikomacho etikoje” sakoma:“Jeigu žmogaus darbu laikome tam tikrą gyvenimo būdą, t.y. gyvenimą kaip sielos veiklą ir darbą remiantis protinguoju sielos pradu, … tai aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla, jai būdingos dorybės (t.y. proto) prasme”Idant geriau apibrėžtų specifinį sielos gėrį, ARISTOTELIS skiria dianoetinę bei etinę dorybes.Dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime; protą ARISTOTELIS skirsto į teorinį bei praktinį.Tačiau iš judviejų etinei veiklai didesnę įtaką daro supratingumas (phronesis).Etinės dorybės žmogui jau yra duotos. Jas įkūnija esamas visuomenės ir valstybės (polio) susitvarkymas, jas įteisina tradicija bei visuotinis pritarimas (pvz., apdairumas, didžiadvasiškumas).Polyje egzistuojančių vertybių praktikavimą ARISTOTELIS suprato kaip esminę dorovinio auklėjimo dalį.Tik iš supratingumo ir etinės dorybės sąveikos kyla žmogaus dorovinė laikysena.“…kad neįmanoma būti supratingu žmogumi nesant dorovingam”Supratingumui tenka uždavinys įžvelgti teisingas priemones ir būdus, vedančius į gėrį, o etinės dorybės iškelia tikslą.

Supratingumas ir etinės dorybės apsprendžia į gėrį nukreiptą valią (boulesis), – pasitelkę įžvalgą, jie siekimui parodo tikrąjį tikslą. Taip lavinami prigimtiniai troškimai, o aistros (afektai) suvaldomos. Šiuo požiūriu valios laisvė ARISTOTELIUI yra abejonių nekeliantis dalykas.“Jeigu etinė dorybė yra valios laikysena, o valia yra aukštesnis siekis, tai įžvalga turi būti nukreipta į tiesą, o siekis turi būti teisingas, jei apsisprendimas turi būti geras, vianas ir tas pat turi būti tai, kam pritaria mąstymas ri tai, ko ieško siekis.”ARISTOTELIO požiūriui būdinga tai, jog dorovinė laikysena (hexis) kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi.Todėl ir tikslesnis dorybės apibrėžimas orientuojamas pagal patyrusiojo sprendinį bei pavyzdį.

Turinio požiūriu etinė dorybė apibrėžiama kaip vidurys (mesotes) tarp klaidingų kraštutinumų, kaip antai:

drąsa (bailumas – įžūlumas)saikingumas (geidulingumas – bukumas)didžiadvasiškumas (šykštumas – išlaidumas)Ypatinga pagarba apgaubiamas teisingumas, socialiniu požiūriu pati iškiliausia dorybė. Kaip paskirstantis tesingumas, jis rūpinasi teisingu gėrybių bei pagarbos paskirstymu visuomenėje, kaip sulyginantis teisingumas, jis atlygina už patirtas skriaudas.Esminė dorybė yra ir draugystė, nes ja žmogus pereina nuo individo prie bendruomenės.

ARISTOTELIO valstybės teorijoje išryškėja kai kurie saviti jo tyrimo metodo bei valstybės esmės sampratos bruožai. Kitaip negu PLATONAS, “empirikas” ARISTOTELIS daug žinių pasisemia iš lyginamųjų studijų.Antai jam priskiriama 158 valstybės santvarkų analizė, kurios, beje, išliko tik fragmentas “Atėniečių valstybė”.Kita vertus, mokytoją ir mokinį skiria realizmo mastas. PLATONAS savo valstybę kuria idėjų pasaulyje, ARISTOTELIS – galimybių pasaulyje.“Reikia turėti galvoje ne tik pačią geriausią valstybę, bet ir tokią, kuri galėtų būti.”Kitaip negu PLATONAS, ARISTOTELIS teigia, kad akstinas valstybei susikurti yra ne individo silpnumas, o jo natūralus polinkis bendruomenei. Jo klasikinė formulė taip skamba:“Žmogus iš prigimties yra valstybiška būtybė” (anthropos physei politikon zoon).ARISTOTELIO požiūriu, kalba taip pat nurodo į tai, kad žmogus surėdytas ne tik tam, kad pats išliktų, bet ir bendruomenei, kuri turi spręsti, kas yra naudinga, gera bei teisinga. Kaip ir PLATONAS, ARISTOTELIS įsitikinęs, kad valstybės uždavinys – dorovinis piliečių tobulėjimas. Valstybė egzistuoja tam, kad piliečiai laimingai ir gerai gyventų. Tik valstybėje gali visiškai išsiskleisti individo dorybė.Valstybė susikuria iš vis didesnių bendruomenių:Pirmapradės yra bendruomenės, sudarytos iš dviejų žmonių (vyras ir moteris, tėvas ir vaikai, šeimininkas ir vergas). Paimtos kartu šios bendruomenės sudaro namų bendruomenę. Kai tokių bendruomenių yra daug, randasi kaimas, o daug kaimų sudaro polį .Tik polis garantuoja bendruomenės autarkiją (t.y. savaimingumą, nepriklausomybę ir savarankiškumą).Polį formuojantis principas yra jo santvarka:“Valstybė yra tam tikros santvarkos piliečių bendruomenė.”Panašiai kaip PLATONAS, ARISTOTELIS santvarkos formas skirsto į tris “teisingas” ir tris su jomis susijusias išsigimusias, teigdamas, kaip ir mokytojas, kad viena forma virsta kita forma:monarchija ir tironijaaristokratija ir oligarchijaliaudies valdžia ir demokratija Kriterijus šiuo atveju yra valdančiųjų skaičius:vienas – keletas – visi.Gera laikoma bendram labui tarnaujanti valstybės forma, o išsigimusia – tokia, kuri paiso tik valdančiųjų interesų.ARISTOTELIS neteikia pirmenybės nė vienai iš trijų “teisingų” santvarkų. Pati tinkamiausia ir stabiliausia yra politija (nuosaiki liaudies valdžia). Tai mišri forma – joje susijungia kitų santvarkų privalumai; ji atitinka dorybės, kaip vidurio tarp kraštutinumų, principą etikoje:“Valstybinė bendruomenė pati geriausia yra toji, kuri egzistuoja remdamasi viduriniuoju luomu, … jis turi lemiamą reikšmę ir taip neleidžia nukrypti į kurį nors kraštutinumą.”Šiaip jau ARISTOTELIS iš istorinės analizės padaro išvadą, kad pati geriausia valstybės forma visada yra ta, kuri pritaikyta prie krašto bei piliečių poreikių.

Kalbėdamas apie vidinį valstybės susitvarkymą, ARISTOTELIS pripažįsta, kad joje turi būti ir šeima, ir privati nuosavybė:Šeima yra smulkesnė negu kaimas, o šis – negu valstybė, todėl šeimai, kaip natūraliam visuomenės vienetui, turi būti teikiama pirmenybė, nors už jaunimo auklėjimą iš esmės atsakinga valstybė.Privačios nuosavybės klausimu ARISTOTELIS užima viduriniąją poziciją. Jis atmeta turto bendrumą (kurį skelbė PLATONAS).Savo nuostatą jis remia Spartos pavyzdžiu, kurioje“nuosavybė privati, tačiau naudotis ja gali visi.”Neatsiejamu visuomenės bruožu ARISTOTELIS laiko vergovę, taip pat nelygybę apskritai (kaip antai vyro ir moters). Jo požiūriu, tai natūralūs dalykai. Tačiau tarp laisvų vyrų viešpatauja lygybė.

Praktinės filosofijos atšaka yra poetika. To paties pavadinimo veikale ARISTOTELIS pateikia poezijos teoriją, ypatingą dėmesį skirdamas tragedijai, mat tragedijos poveikis nelygstamas. Pagrindinės poetikos sąvokos:mėgdžiojimas (mimesis): menas privalo atvaizduoti tikrovę, bet ne vien ją užfiksuodamas (kaip tai daro istorija);veiksmo, vietos ir laiko vienovė: veiksmas turi būti vientisas, nuoseklus ir užbaigtas, o jo trukmė neturi viršyti vienos dienos;katharsis (= “nuskaistinimas”): menas privalo nuskaistinti žiūrovą; tai turi įvykti žiūrovui susitapatinant su vaizduojamuoju asmeniu ir kitame lygmenyje išgyvenant savo afektus.

Pagal reikšmingumą istorijai ARISTOTELĮ galima palyginti tik su PLATONU, o Naujaisiais laikais – su KANTU. Viduramžiais jo filosofija tapo scholastikos pagrindu.Iki pat Naujųjų laikų pradžios jo mokslas buvo laikomas neklaidingu.NeoplatonizmasPaskutine didžiąja Antikos sistema laikomas neoplatonizmas. Jame filosofai visų pirma iš kosmologinės perspektyvos atsigręžia į PLATONĄ susiedami jo bei Aristotelio ir stoikų tezes.Įžymiausi atstovai:AMONIJUS SAKAS (apie 175-242), PLOTINO mokytojas bei Aleksandrijos mokyklos įkūrėjas;PLOTINAS (apie 204-270), tikrasis neoplatonizmo įkūrėjas;PROKLAS (apie 410-485), kaip “scholastas” neoplatonizmui suteikęs labiausiai išbaigtą sisteminį pavidalą.

PLOTINO filosofija surašyta “Eneadose”, kurias išleido jo mokinys PORFYRIJAS. Jose aprašomas kilimas vienio (gr. hen) link ir kritimas nuo jo. Tas vienis, PLOTINO dar vadinamas gėriu, yra absoliuti vienybė ir pilnatvė. Iš jo kyla visa būtis, taip pat visas grožis. Nė viena būtybė neegzistuoja nebūdama susijungusi su vieniu. Antai PLOTINAS pateikia saulės pavyzdį:Šviesa neatsiejamai susijusi su saule. Jos neįmanoma nuo saulės atsieti. Šviesa visada bus ten, kur yra saulė. Panašiai ir būtis neatsiejama nuo savo šaltinio, nuo vienio.Kadangi vienis yra absoliuti vienybė, jo neįmanoma pasiekti tiesiogiai, sąvokiniu ir diferencijuotu būdu.“Jis nėra būtybė, nes tada vienį priskirtume kam nors kitam; jam netinka … joks vardas, kai vadiname jį Vieniu, tai nenorime pasakyti, kad tai yra kažkas, kas dar yra ir vienis. Greičiau jį pažįstame iš to, ką jis pagimdo – iš būties.”Vienis liejasi dėl savo pertekliaus; tai PLOTINAS vadina “spinduliavimu”, emanacija. Kiekviena būties požiūriu aukštesnė pakopa susiformuoja žemesnėje. Taip vienybė ir perteklius vis labiau senka, o galiausiai materiali būtis virsta fiziniu pasauliu.

Pirmiausia iš Vienio randasi dvasia (nous). Ji yra idėjų, t.y. visų daiktų amžinųjų provaizdžių, sfera. Todėl dvasia yra aukščiausia būtybė. Šis vien protu pažįstamas pasaulis nukreiptas į Vienį, tačiau jis pats yra diferencijuotas:Dvasios mąstymas reikalauja, kad mąstantysis ir mąstomasis būtų atsieti ir kad daiktai vienas nuo kito skirtųsi.Todėl, be būties, pastovumo ir tapatumo (juk dvasia yra amžina) principų, dvasiai priskiriami dar ir judėjimas bei skirtybė, be kurių būtų neįmanomas mąstymas.Subrendusi dvasia sunokina sielos vaisių.Kaip ištartas žodis yra minties atvaizdas, taip siela yra dvasios atvaizdas.Kaip dvasios “padarinys”, dvasios regėjimas yra aukščiausia sielos veikla. Siela sujungia dvasios ir materijos sferas.Kaip pasaulinė siela, ji persmelkia, formuoja ir gaivina kosmosą, o pasauliui suteikia harmoniją.Sieloje glūdi individualios sielos. Jos susijungia su materija ir taip sukuria fizinio pasaulio daiktus. Materiją PLOTINAS vadina ne-būtybe. Pati savaime ji yra beformė, netvarkinga ir bjauri. Ji labiausiai nutolusi nuo Vienio šviesos, todėl PLOTINAS kalba apie “materijos tamsą”.Materijos susijungimas su siela užtemdo dvasią, ir siela ją, taip pat Vienį, iš kurio ji kilusi, vargiai beįžvelgia.

Kilimą vienio link PLOTINAS supranta kaip apsivalymo procesą. Akstinas kilti yra meilė (eros) pirmapradžiam grožiui bei pirmapradžiam Vieniui. Kylama per kontempliaciją.Pavyzdžiui, menas per juslinio grožio suvokimą veda į grynųjų, savyje rymančių formų pagavą.Filosofijoje siela taip pat nugali tamsų kūnų pasaulį ir sugrįžta pas dvasią.Aukščiausias išsilaisvinimas yra ekstazė, tiesioginis nugrimzdimas vienio regėjime.

Neoplatonizmo įtaką patyrė ir BOECIJUS (apie 480-524). Jis vadinamas “paskutiniuoju romėnu ir pirmuoju scholastu”: jis vertė, komentavo ir kompiliavo Antikos filosofų (pirmiausia ARISTOTELIO) tekstus. Jis perteikė scholastikai lotyniškąjį sąvokyną bei sistemiškumo siekimą. Neteisėtai įkalintas, jis parašė “Filosofijos paguodą” – pramanytą dialogą su gydytoja Filosofija. “Gydymo” pagrindas yra diskusija apie Apvaizdą:Dievas yra šio pasaulio kūrėjas ir tvarkytojas, suteikiantis jam vienovę.Kaip toks, jis užtikrina Apvaizdos nuolatinumą. Priešingai, likimas ir jame veikiantis blogis vertintini tik kaip nutolimas nuo dieviškojo centro:“Taip … tas, kuris nutolsta nuo dieviškosios dvasios, greičiau patenka į likimo pinkles… Bet jeigu jis pasisems tvirtybės iš aukščiausiosios dvasios, jis išvengs likimo neišvengiamybės.”Žmogus turi remtis savo protu ir šaltakraujiškai pasitikti (permainingus) išorinio pasaulio dalykus. Tada (tariamai) pikta lemtis jam bus tik pamoka arba bus bausmė ir leis patobulėti.Anzelmas KenterberietisAnzelmas Kenterberietis (1033-1109) laikomas įžymiausiu XI amžiaus teologu bei “scholastikos tėvu”. Jo požiūriu, tikėjimas reikalingas racionalaus supratimo (fides quaerens intellectum). Nors tikėjimas visada yra atspirties taškas, o tikėjimo dogmų turinio negalima paneigti jokia protu paremta priežastimi, vis dėltoteisingas protas būtinai veda į tikėjimo tiesas; todėl krikščionis irgi turėtų stengtis savo tikėjimą suprasti protu.ANZELMAS mėgina parodyti, kad krikščioniškojo mokslo turinius galima išvesti tiesiog iš proto argumentų nesiremiant autoritetais (Biblija, Bažnyčios Tėvais).Vienas iš tokių argumentų yra garsusis vadinamasis “ontologinis argumentas”. “Proslogione” šiuo argumentu ANZELMAS mėgina racionaliai įrodyti Dievo buvimą netgi tam, kuris netiki į Dievą:“kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta (aliquid quo maius nihil cogitari potest)” .Šį sakinį supranta ir netikintysis, o jį suprasdamas, jis jį turi savo prote. Tad jeigu pripažįstama, kad tai, kas ne tik mąstoma, bet ir realiai egzistuoja, yra labiau tobula, tada“kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta”, turi realiai egzistuoti.ANZELMAS išplečia šį argumentą konstatuodamas, kad, remiantis pradiniu apibrėžimu, Dievo ne-buvimas negali būti mąstomas,nes tai, kas būtinai egzistuoja, yra tobulesnis negu tai, ko ne-buvimas gali būti mąstomas, taigi kas egzistuoja atsitiktinai.Šis argumentas buvo karštai diskutuojamas per visus Viduramžius ir vėlesniais laikais, antai jį mėgino paneigti KANTAS savo “Grynojo proto kritikoje” (plg. 141 p.).Kai Dievas dar nebuvo sukūręs pasaulio, šis buvo jo dvasioje kaip idėja. Pirmavaizdžiai – tai vidinis Dievo kalbėjimas, o sukurtieji pavidalai yra jo žodžio atvaizdas. Sukurtasis pasaulis negali egzistuoti pats savaime, jam reikalingas Dievo palaikymas. Žmogaus siela yra Dievo atvaizdas, jai būdingos trys galios:atsiminimas (memoria), pažinimas (intelligentia) ir meilė (amor).Ji sukurta mylėti Dievą kaip aukščiausią gėrį.Dialoge “Apie tiesą” ANZELMAS atskleidžia tris tiesos lygmenis:amžinosios tiesos Dieve (idėjos), daiktų tiesa, kuri pagrįsta sutapimu su dieviškąja tiesa, ir mąstymo bei teiginių tiesa, kai teiginys atitinka dalyką.“Todėl daiktų būties tiesa yra aukščiausiosios tiesos padarinys, o sykiu pagrindas tos tiesos, kuri tenka pažinimui, bei tos tiesos, kuri glūdi teiginyje…”Štai trumpiausias ANZELMO pateikiamas tiesos apibrėžimas:“Tiesa yra tik prote sugriebiamas teisingumas (veritas est rectitudo mente sola perceptibilis).”Teisingumas, turint galvoje žmogų, reiškia viso žmogaus – mąstymo, laikysenos, valios – atsigręžimą į amžinąjį būties pagrindą Dieve, tikrąjį dalyvavimą būtyje, įgalinantį susitikimą su Dievu.Tomas AkvinietisTomas Akvinietis (1225-1274), keletą metų mokęsis pas ALBERTĄ DIDĮJĮ, laikomas žymiausiu Viduramžių sistematiku. Jis itin nusipelnė sujungdamas aristotelizmą ir Augustino pradėtąją krikščioniškąją tradiciją.XIX a. jo kūriniai buvo paskelbti krikščioniškosios filosofijos pagrindu.Iš gausių jo veikalų pirmiausia paminėtini “Suma prieš pagonis “(“Summa contra gentiles”) bei “Teologijos suma” (“Summa theologiae”), taip pat įvairūs traktatai “Quaestiones”.Questiones parašyti tokia forma – ji būdinga ir “Teologijos sumai” – kuri nusižiūrėta nuo universitete vykstančio disputo schemos:Nagrinėjant klausimą, pateikiami jį patvirtinantys (“pro”) ir paneigiantys (“sed contra”) argumentai, o po jų pateikiamas savarankiškas atsakymas (“responsio”). Tada pateiktieji argumentai (“ad 1, ad 2, …”) gvildenami atsižvelgiant į tą atsakymą.

Tikėjimas ir protas negali vienas kitam prieštarauti, nes abu yra kilę iš Dievo. Todėl ir teologija bei filosofija negali prieiti skirtingų tiesų. Jos skiriasi tik metodu:Filosofija prieina Dievą pradėdama nuo sukurtųjų daiktų; tuo tarpu teologijoje Dievas yra pradinis taškas.Kadangi Apreiškimu žmogui pasakomos tik jo išganymui būtinos tiesos, lieka erdvės Apreiškimo nepaaiškintų dalykų savarankiškam tyrimui. Filosofija daug patarnauja teologijai, nes ji gali protu stiprinti ir ginti tikėjimo pagrindus:tikėjimo dogmos viršija protą, bet jos neprieštarauja protui.

TOMO ontologijos pradinis taškas yra juslėmis patiriamų būtybių (ens) daugis: akmenys, gyvūnai, žmonės ir t.t. Pastebėtina, kad, nagrinėdamas klausimą apie pamatinius esinijos principus, TOMAS atskiria tikrovę (actus; aktas) ir galimybę (potentia; potencija). Visoms būtybėms būdinga tai, kad jos gali būti arba nebūti, t.y. gali kisti. Kai matome paprastą akmenį, tai galimybės požiūriu jis yra skulptūra, o tikrovės požiūriu jis nėra skulptūra.Jei skulptorius akmeniui suteikė tam tikrą formą, tai tikrovės požiūriu jis yra skulptūra, o jo potencija yra, pavyzdžiui, subyrėti į dulkes.Jei būtybės gali kisti, iškyla klausimas, koks yra jų vienio principas, įgalinantis ją kintant išlikti ta pačia konkrečia būtybe, ta pačia substancija.Tas principas yra forma.Jei forma yra apibrėžtis, tai jai kaip papildantis principas reikalinga tai, kas apibrėžiama. Tai, kas savaime yra neapibrėžta, bet gali būti apibrėžta (gali būti formuojama), yra materija.Materija yra ir daugio pagrindas, nes ta pati forma gali reikštis įvairiuose individuose.Forma ir materija yra ne dvi savarankiškos, viena nuo kitos atskiriamos būtybės, o yra tai, per ką (quo est) būtybė būva tai, kas ji yra (quod est). Substancija yra visetas, susidedantis iš formos ir materijos.Šis būtybės “kas” yra jos esmė (essentia; arba jos “kas-ybė”: quiditas). Esmė realiai būva individualiose substancijose, ji mąstoma bendrųjų sąvokų forma.Esmė susijusi su formos bei materijos visetu, tačiau ji skiriasi nuo substancijos, nes ši gali priimti apibrėžtis, kurios yra atsitiktinės (akcidencijos), nepriklauso esmei (pvz., Sokratas nuplikęs).Be to, TOMAS daro antrą svarbią – esmės ir būties – perskyrą. Galiu pažinti kieno nors esmę nežinodamas, ar tas kas nors esti (egzistuoja).Būtis yra principas, kurio dėka būtybė tampa būtybe.Buvimo aktas (actus essendi) būtybę paverčia būtybe. Todėl būties ir esmės santykis yra toks, kaip akto ir potencijos.Sąvokos, kurias kaip predikatus galima priskirti kiekvienai būtybei, TOMAS išvardija transcendentalijų sąraše:kiekvienai būtybei priskirtina ens būties akto požiūriu;be to, res (realybė) nusako dalyko turinį esmės požiūriu;dėl savo vidinio nedalumo būtybė yra vienis (unum);būtybė yra kai kas (aliquid) – kitoks negu kas nors kitas.Tokios transcendentalijos, kaip tiesa (verum) ir gėris (bonum), dalyvauja sutampant dviems būtybėms – sielai su kita būtybe. Todėl “gėris” nusakomas kaip atitikimas geidimo galiai; “tiesa”- kaip atitikimas pažinimo galiai. Tad TOMAS taip apibrėžia tiesą:“Tiesa yra daikto ir proto atitikimas (veritas est adaequatio rei et intellectus).”Pagrindinė tomistinės ontologijos idėja yra visiška visos būties tvarka. Kiekvienai būtybei Dievas yra paskyręs jos vietą ir tikslą būties tvarkoje.

Kiekvienam kūriniui būdinga būties ir esmės perskyra. Tik Dieve būtis ir esmė sutampa.Dievo būtis yra tobulybė pati savaime, tokia, kad dėl jos paprastumo nebeįmanoma prie jos ką nors pridėti ar iš jos ką nors atimti.Dievas visą kūriniją laiko jos būtyje. Sukurtosios dvasios (angelai) skiriasi nuo Dievo, nes jų būtis jau skiriasi nuo jų esmės, nors pastaroji ir neturi materijos (taigi yra grynoji forma). Prisidėjus materijai, randasi individualios, skirtingos substancijos, kuriose būtis ir esmė, forma ir materija nebesutampa.Nemateriali, nemirtinga žmogaus siela individualumą išlaiko todėl, kad ji, kaip gyvo kūno forma, ir atsiskyrusi nuo kūno išlaiko individualumo apibrėžtį.TOMAS pateikia penkis Dievo buvimo įrodymus (quinque viae). Kadangi žmogaus (kaip kūniškos būtybės) pažinimas prasideda nuo juslių, TOMAS atmeta apriorinius Dievo buvimo įrodymus. Todėl jo įrodymai remiasi patyrimu. Jie pagrįsti regressus in infinitum (grįžimo į begalybę) draudimu.Bet koks judėjimas ir kitimas turi turėti judintoją. Kadangi judinamų judintojų seka negali tęstis iki begalybės (juk tada nebūtų judėjimo pradžios), tai turi būti pirmasis judintojas, kuris pats būtų nejudamas, o tai yra Dievas.Kiekvienas veiksmas turi priežastį. Kadangi niekas negali būti savęs paties priežastimi (juk tada jis turėtų būti ankstenis už save patį), o priežasčių seka negali nusitęsti iki begalybės, tai turi būti pirmoji priežastis, kuri nebūtų savęs priežastimi, o tai yra Dievas.Aptinkame daiktus, kurie gali būti arba nebūti. Jei viskas galėtų būti arba nebūti, tai kažkada galėjo nieko nebūti, tačiau tada niekas nebūtų galėjęs pradėti egzistuoti. Vadinasi, yra daiktų, kurie yra būtini, būtent – patys savaime arba kitų daiktų dėka. Kadangi seka, sudaryta iš daiktų, kurie reikalingi kitų daiktų, negali būti begalinė, tai turi būti pirmas ir savaime būtinas daiktas – Dievas.Visų daiktų kokybės būna įvairaus laipsnio. Tai yra įmanoma tik tada, kai esti tam tikras matas, kuris būtų tų apibrėžčių tobulybės šaltinis – Dievas.Idant pasiektų tikslą, neturintys proto daiktai reikalingi to, kuris tą tikslą žino ir kuris juos į jį kreiptų (pvz., strėlei reikalingas šaulys). Todėl tikslingas pasaulio sutvarkymas reikalingas Dievo kaip aukščiausiojo valdytojo.Dievas sukūrė pasaulį kaip visetą tobulą, taigi blogis pasaulyje randasi ne iš Dievo. Kadangi visa, kas turi būtį, kyla iš Dievo, blogis negali turėti tikrosios būties. Todėl TOMAS blogį vadina stygiumi (privatio), kiekvienai būtybei būdingo gėrio nebuvimu. Jei blogis suprantamas kaip stygius, tai visada reikalingas subjektas, kuriam tas stygius būtų būdingas – gėris. Todėl blogis negali sueikvoti visos būties, nes tada jis pats sunaikintų save.

Žmogus yra substanciškas sielos (forma) ir kūno (materija) junginys. Siela ir kūnas neatskiriami, jie sudaro žmogaus substancijos vienybę, todėl žmogus visada yra apibrėžtas sielos ir kūno požiūriu. Nors siela kaip anima separata po mirties gali gyvuoti atsieta nuo kūno – juk ji nemirtinga – ji, būdama žmogaus siela, reikalinga kūno, nes tam, kad galėtų pažinti, jai būtinas juslinis suvokimas.Todėl žmogus, galima sakyti, yra kūrinijos vidurys:Savo proto dėka jis dalyvauja grynosios dvasios pasaulyje, savo kūno dėka – materijos pasaulyje.Žmogaus sielos forma įsirikiuoja į hierarchiškos sąrangos seką; toji sąranga kyla nuo negyvų kūnų ir augalų iki gyvūnų ir žmogaus.Sieloje glūdi įvairios galios: vegetatyvi (gyvybės jėga), sensityvi (juslinis suvokimas), apetityvi (geisminis troškimas), motyvi (judėjimas erdvėje) ir racionali (protas).Juslumo galia dar skirstoma į atskiras jusles, bendrąją juslę (aprėpiančią įvairių atskirų juslių objektus), vaizduotę (saugančią juslinius atskirus atvaizdus), juslinę sprendimo galią (paprastą, su konkrečia situacija susijusią sprendimo galią) ir aktyvią atmintį.Protas susideda iš galimo (intellectus possibilis) ir aktyvaus (intellectus agens) intelekto. Taip atidalijamas žmogaus gebėjimas pažinti ir tikrasis pažintumas. Pažinimo procesą būtų galima taip pavaizduoti:Iš pradžių fizinis kūnas kuriame nors jutimo organe sukuria atvaizdą; iš to organo atvaizdas patenka į bendrąją juslę, idant paskui kaip atskiras atvaizdas (species sensibilis) įsitvirtintų vaizduotėje.Šis procesas vyksta juslėmis suvokiamų dalykų sferoje. Tačiau kadangi galimas intelektas krypsta į bendrybę (species intelligibilis), todėl įsijungia aktyvusis intelektas. Jis abstrahuoja atskirų juslėmis suvokiamų dalykų bendrąją formą ir taip įgalina pažinimą galimame intelekte.

Transcendentalinė apibrėžtis “gėris” yra ontologijos bei etikos objektas.Gera yra ta būtybė, kuri kitai būtybei reiškia tobulėjimą, taigi ir jos siekių tikslą.Ir ARISTOTELIO, ir TOMO nuomone, gėris yra tai, ko kiekvienas siekia pagal savo esmę.Aukščiausias žmogaus, kuriam tarnauja atskiri tikslai, tikslas yra laimė (beatitudo). Kadangi žmogus pagal savo formą yra apibrėžtas protingosios sielos, jis tikslą randa protu paremtoje sielos veikloje.Dorybes TOMAS skirsto į teologines bei prigimtines kardinalines dorybes. Pirmąsias žmogus gali pasiekti tik veikiant Dievo malonei (tikėjimas, meilė, viltis), be to, meilė visus žmogaus veiksmus nukreipia į galutinį, dieviškąjį tikslą. Kardinalinės dorybės apibrėžiamos kaip galimai geriausias prigimtinių galių sutvarkymas. Antai protą atitinka išmintis bei protingumas, valią – teisingumas, siekimą – narsumas, o troškimą – santūrumas.Dorybės apsprendžia vidinę žmogaus laikyseną; išorinė veikla bei veiksmai vadovaujasi įstatymais. Aukščiausias įstatymdavys yra Dievas, nes jis nustato tvarką visam pasauliui.Amžinasis įstatymas (lex aeterna) yra visa valdanti dieviškoji išmintis. Dalyvavimas amžinajame įstatyme per žmogaus protą yra prigimtinis įstatymas (lex naturalis).Dievo įstatymas neriboja valios laisvės. Tik neturinčių proto būtybių atžvilgiu įstatymas veikia kaip vidinė būtinybė. Žmogui jis galioja tik kaip norminė taisyklė. Žmogus dalyvauja Dievo Apvaizdos plane tuo būdu, jogjis pats gali numatyti sau ir kitiems.Iš prigimtinio įstatymo kyla bendrieji, aukščiausieji veiklos principai. Įžvalga, kad gera yra tai, ko visi siekia, gimdo aukščiausiąjį praktinio proto principą:reikia elgtis gerai ir nesielgti blogai.Kadangi prigimtinis įstatymas teikia tik principus, tai konkrečiam žmonių bendruomenės sutvarkymui valstybės sistemoje būtinas žmogiškasis įstatymas (lex humana). Jis turi būti pagrįstas prigimtine teise ir turi viešpatauti visuotinės gerovės vardan.

TOMAS AKVINIETIS sujungė aristotelizmą ir krikščioniškąją filosofiją. Tik turėdami galvoje dvasinę situaciją ano meto universitetuose, kur aristotelizmas ir teologija atrodė nesuderinami dalykai, galėsime deramai įvertinti to sujungimo reikšmę.

Išsami ARISTOTELIO recepcija XIII šimtmetyje atvedė į vadinamąjį “radikalųjį aristotelizmą” (lotyniškąjį averoizmą), kurio žymiausi atstovai buvo SIGERAS BRABANTIETIS (1240-1284) ir BOECIJUS DAKIETIS. Ši filosofijos srovė ryžtingai neigė teologijos ir filosofijos susiejimą. Filosofiniai argumentai būdavo laikomi nepaneigiamais net tada, kai prieštaraudavo teologijai. Dėl tokiu būdu įtvirtinamo filosofijos autonomiškumo bei kai kurių ARISTOTELIO teorijų nesuderinamumo su krikščioniškąja dogma Bažnyčia buvo laikinai uždraudusi kai kuriuos ARISTOTELIO raštus, o Paryžiaus vyskupas pasmerkęs (1277) kai kurias jo filosofines tezes.

Abejonė. GnoseologijaSkepticizmasPIRONO ELIDIEČIO (365-275 pr. Kr.) skepticizmą (skepsis pažodžiui reiškia “dairymasis”) sistemiškai pateikia SEKSTAS EMPIRIKAS (apie 200-250 po Kr.):“Skepticizmas yra menas priešstatyti vienas kitam įvairiausiais būdais esančius ar mąstomus daiktus, kad, suvokę priešingų dalykų bei argumentų lygiavertiškumą, iš pradžių taptume pajėgūs susivaldyti, o paskui įgytume dvasios ramybę.”PIRONO skepticizmo pradžios taškas yra susilaikymo nuo sprendinių (gr. epoche) ir sielos ramybės (ataraxia) sąryšis.Visa nerimastis kyla iš veržimosi pažinti ir įvertinti daiktus.Dogmatiškas tikėjimas įgimtu gėriu arba blogiu žmoguje sukelia sąmyšį ir baimę. Jei skeptikaisusilaikys nuo sprendinių ir juos užvaldys abejingumas, tai dvasios ramybė lydės juos it šešėlis kūną.Susilaikymas nuo sprendinių apie daiktų prigimtį PIRONO skepticizme grindžiamas “vienodo stiprumo priešybių prieštara” (isostenija):Kiekvienam teiginiui galima rasti lygiavertį priešingą teiginį.Norėdami pasiekti epoche, skeptikai tiria prieštaravimo galimybes. Kokį nors reiškinį arba mintį jie gretina su (priešingu jam) reiškiniu arba mintimi.Šiuo požiūriu SEKSTAS pateikia tris tropų (figūrų) grupes.Dešimt tropų, pagrįstų reliatyvumu. Reliatyvūs yra šie dalykai:tas, kas sprendžia, nes gyvos būtybės, žmonės, kurie suvokia, juslės ir aplinkybės, kuriomis vyksta suvokimas, yra skirtingos;tai, apie ką sprendžiama: žiūrint kiekybės daiktai atrodo vis kitaip (smiltelė kieta, o smėlio krūva minkšta); skirtingi ir tautų papročiai bei gyvenimo formos;ir tas, kas sprendžia, ir tai, apie ką sprendžiama: daiktai atrodo vis kitaip, nelygu kokia stebėtėjo padėtis, kitaip sakant, ir viename, ir kitame yra tam tikrų “priemaišų”; reiškinio reikšmingumui daro įtaką ir tai, kaip dažnai jis kartojasi.Penki tropai remiasi prieštara ir begaliniu regresu, į kurį veda kiekvienas teiginys, taip pat reliatyvumu, dogmatinėmis prielaidomis bei argumentacijoje glūdinčiu uždaru ratu.Du tropai: iš esmės kiekvieną dalyką pažįstame arba per jį patį, arba per ką nors kitą.Pirmoji galimybė neįmanoma dėl faktinės prieštaros, kylančios kalbant apie daiktus.Tad ir antroji veda tik į begalinį regresą arba į uždarą ratą (dialelę).Skepticizme šita metodiškai pagrįsta abejonė išreiškiama priežodžiais (phonai):“Negeresnis” (vienas teiginys už kitą), “Galbūt”, “Nieko tikrai negalima žinoti” ir t.t.Savo ruožtu priežodžių reikšmingumas nedogmatiškas, t.y. jais galima abejoti. PIRONO mokykla griežtai laikosi fenomeno, kuriam skeptikas gali neprieštarauti tiesiog apie jį nespręsdamas.Antai, pasak SEKSTO, neginčijama, kad medus gardus, tačiau ginčijama, kad jis yra saldus.Būdamas ištikimas savo prielaidoms, skeptikas turėtų nusišalinti ir nuo veiklos. Tačiau tai neįmanoma, todėl jis gyvena pagal tai, “kaip pataria kasdienė patirtis”. Šiuo požiūriu be prigimties nuorodų ir įgimtos išgyvenimo būtinybės, dar yra svarbūs ir skeptiką supančio pasaulio papročiai bei jo įgyti įgūdžiai.(Nedogmiškai) paklusdamas šioms nuorodoms, jis veikdamas gali susilaikyti nuo sprendimo.

Su ARKESILAJU (315-240) ir KARNEADU (213-128) Naujoji Akademija taip pat pasuka į skepticizmą. Epoche tikslas – visų pirma įgyti tikresnį pažinimą. Prieštaraudami stoikams, akademijos skeptikai teigia, kad neegzistuoja “kataleptiniai” vaizdiniai, sukeliantys pripažinimą.Tiesos kriterijaus nėra, esti tik tikimybės.Vaizdiniai gali būti arba tik tikėtini, arba sykiu ir “nekliūvantys”, t.y. tokie, kai jie neprieštarauja kitiems vaizdiniams. Pats didžiausias įmanomas tikrumas gaunamas tada, kai vaizdiniai papildomai “patikrinami”:Ištiriami visi klaidų šaltiniai, galintys daryti įtaką “normaliam” suvokimui.

DescartesRene Descartes’o (RENATUS CARTESIUS, 1596-1650) filosofijoje abejojimas tradicija susiejamas su proto ( lot. ratio) išaukštinimu ir tuo būdu švietimas įgyja konkretų pavidalą. Matematikas DESCARTES pasitelkia tiksliųjų gamtos mokslų laimėjimus bei matematikos metodus. Kiti švietėjiški jo filosofijos aspektai: itin sureikšminamas subjektas bei siekiama įgyti kuo didesnį tikrumą. Skeptiškai atsigręždamas į pažįstantįjį subjektą, DESCARTES suformuoja esminį Naujųjų laikų filosofijos bruožą.

Savo metodo pagrindinius bruožus DESCARTES išdėstė “Samprotavime apie metodą gerai nukreipti protingumui ir rasti mokslų tiesą” . Tie bruožai yra tokie:rūpestingai vengiant išankstinio nusistatymo, tikra laikyti tik tai, ką įmanoma aiškiai ir ryškiai suvokti (“clare et distincte percipere”).analizuojamus dalykus kiek įmanoma skaidyti į dalis.nuo paties paprasčiausio objekto “palaipsniui” eiti prie sudėtingo.suskaičiuojant apsidrausti, kad nieko nepraleista.Šis iš matematikos perimtas metodas turėtų būti taikomas įvairiausių objektų tyrinėjimui.Jo tikslas – prasiskverbit iki “elementų” (analitinis metodas):jie turi būti įžvelgiami tiesiogiai akivaizdžiai (intuicija).Iš tokio pažinimo (“certe et evidenter cognoscere”) turi būti dedukuojami, t.y. išvedami logiškai pagrįsti teiginiai.

Tikrasis kartezinės filosofijos pradžios taškas yra abejonė:Vadovaudamasis savuoju metodu, DESCARTES ieško tokio atsparos taško, kuriuo būtų neįmanoma suabejoti.Remdamasis į tokį tašką, jis nori būtinų sprendinių seka pasiekti sudėtingesnes, tačiau neginčijamas tiesas.Pirmajame (iš šešių) “Metafiziniame apmąstyme” DESCARTES nusprendžia “atsikratyti ankstesnių nuomonių”:Jis sugriauna visus savojo mąstymo pamatus ir suabejoja ne tik pojūčiais, bet ir atmintimi, o galiausiai ir akivaizdžiais dalykais:“…tai iš kur man žinoti, ar Dievas ir manęs nesutvėrė tokio, kad klystu kiekvieną sykį, sudėdamas du ir tris?” Nes juk gali būti, kad ir Dievas arba piktasis genijus, “genius malignus”, nori visur kur apgauti žmogų.Galiausiai DESCARTES per abejojimą prasiskverbia prie akivaizdžiausio ir neabejotino dalyko – prie savimonės. Net abejojant turi būti suponuojamas Aš:“Nors ir buvau sutikęs, kad viskas netikra, vis dėlto reikėjo pripažinti, jog aš, šitai mąstantis, vis tik buvau kažkas. Tada, pastebėjęs, kad tiesa mąstau, vadinasi egzistuoju, – yra tokia nesugriaunama, jog visos ekstravagantiškiausios skeptikų prielaidos bejėgės ją išjudinti, aš nusprendžiau be baimės galįs ją laikyti pirmuoju savo ieškomos filosofijos principu.” Tad subjekto savimonė yra pamatas, ant kurio DESCARTES nori vienu ypu suręsti visą filosofiją.

Tačiau manasis Aš taip ir liktų užsklęstas savimonės tikrume, jei jis neatkurtų abejonės nutraukto ryšio su išoriniu pasauliu. DESCARTES’UI tai pavyksta padaryti Dievo įrodymu nenuginčijamų sprendimų rėmuose. Tai darydamas, jis pradžios tašku pasirenka savo sąmonės vaizdinius (ideae), tuo pačiu netiesiogiai pritardamas ANZELMO KENTERBERIEČIO ontologiniam argumentui. Idėjos gali kilti arba iš pačios sąmonės, arba iš išorinio pasaulio, arba jas sąmonėje gali įterpti aukštesnė instancija:Kalbant apie Dievo idėją, išorinis pasaulis atpuola, nes jis apskritai negali teikti aiškių vaizdinių.Taip pat ir sąmonė pati negali susikurti Dievo vaizdinio:“Juk, nors substancijos idėją turėčiau todėl, kad aš pats esu substancija, vis dėlto, būdamas ribota būtybė, negalėčiau turėti beribės substancijos idėjos, jei man jos nesuteiktų kokia nors tikrai beribė substancija.”Toks požiūris pastiprinamas argumentu, kad priežastyje visada yra daugiau būties negu pasekmėje:Todėl ontologiškai menkesnis dalykas, idėja, negali būti aukštesnio dalyko, dieviškosios substancijos, priežastis.Dievo idėja yra “idea innata”, įgimtoji idėja. Viena vertus, tokių idėjų samprata kyla iš psichogenetinio požiūrio, pagal kurį tokius vaizdinius Dievas yra įterpęs į sielą. Kita vertus, pasak šios sampratos, tai apskritai patys patikimiausi vaizdiniai: tos vientisos idėjos būva sąmonėje nepriklausomai nuo išorinio pasaulio. Tad jos turi būti itin aiškios ir, DESCARTES’O nuomone, itin patikimos.Be to, Dievo idėja aprėpia ne tik tai, kas absoliučiai substanciška ir aktualiai neturi ribų. Nuo “ens perfectissimum”, tobulos būties neatsiejama ir tiesakalbystė:Melas ir apgaulė kyla iš stygiaus.Todėl ir “genius malignus” hipotezė pasirodo esanti klaidinga:Dievo tiesakalbystė laiduoja pasaulio tikrumą ir jo pažinimo teisingumą.Tuo galutinai pagrindžiamas tiesioginis akivaizdumas, natūrali proto šviesa.

DESCARTES tyrinėja tą Aš, kuris atsilaiko prieš abejonę ir vadina jį res cogitans, t.y. mąstančiu daiktu. Jame sutampa “dvasia, supratimas arba protas” . Taigi res cogitans yra daiktas,“kuris abejoja, suvokia, supranta, teigia, neigia, nori, nenori, įsivaizduoja ir jaučia” .Jo priešingybė yra res extensa, atstovaujantis išoriniam fiziniam pasauliui. Išoriniams daiktams visų pirma būdingi tįsumas (lot. extensa=ištįsęs) ir judėjimas, taip pat forma, dydis, skaičius, vieta bei laikas. Tai pirminės daiktų savybės. Be to, jos racionalios, nes yra kiekybinės ir matematiškai apskaičiuojamos. Tai atitinka DEMOKRITO pirminių ir antrinių savybių perskyra. Todėl antrinės yra tik vaizdinių savybės: spalva, kvapas, skonis ir kt., nes jos kokybinės. Juslinis kokybinių dalykų suvokimas visada yra įsivaizdavimas (imaginatio), o matematinių-kiekybinių dalykų suvokimas yra tikras (proto) pažinimas (intellectio).Juslinis suvokimas mums pateikia tik subjektyvius ir neaiškius išorinio pasaulio įspūdžius, tad jis nepateikia tikro gamtos vaizdo. Tik apie pirmines daiktų savybes protas gali teikti tikrus fizikinius teiginius. Apie vien subjektyvius pojūčius, kaip antai spalva, pasakytina, kad“…kai kam nors sakome įžiūrį spalvas daiktuose, yra visiškai akivaizdu, jog tai tas pats, jei sakytume, kad tuose daiktuose įžiūrime kažką, nors ir nežinome, kas tai yra. Bet tas “kažkas” sukelia mumyse aiškų ir ryškų pojūtį, kurį vadiname spalvos pojūčiu” .

Reikšmė, kurią DESCARTES teikė protui (lot. ratio), paaiškina, kodėl jo paties bei kai kurių vėlesnių mąstytojų filosofija vadinama racionalizmu.Iš DESCARTES’O reikalavimo, jog tik aiškūs ir akivaizdūs dalykai gali būti tikri, seka:Tikra gali būti tik tai, ką galima suvokti loginiu ir racionaliu būdu.Vadinasi, vienintelis tiesos garantas yra proto veikla.Dviejų substancijų, res cogitans ir res extensa, koncepcijoje glūdi ryškus dualizmas:Šalia nesukurtosios ir tobulos Dievo būties, pasaulyje egzistuoja dvi visiškai atsietos tįsių kūnų ir grynojo mąstymo sritys.

Dvasinio ir materialiojo pasaulio dualizmą atitinka fizinio pasaulio nudvasinimas, sąlygotas suklestėjusių gamtos mokslų:Kūnus valdo gamtos dėsniai, kaip antai mechaniniai slėgio ir smūgio dėsniai.Tuo tarpu dvasia yra laisva. Žemiausia šios laisvės forma yra mano valios sprendimas, kylantis iš indiferentiškumo:Niekuo neribojama valia sprendžia apie proto vaizdinius.Jei savo sprendinius ji taiko objektams, kurių protas dar nėra visai suvokęs, randasi klaida. Pastarosios galima išvengti tik tada, jei, stingant žinojimo, nuo sprendimo susilaikoma.DESCARTES aukščiau vertina laisvę, kylančią iš pritarimo aiškiam sprendiniui: “Jeigu aš visada aiškiai žinočiau, kas yra tikra ir kas gera, man niekada nebūtų sunku ką nors nuspręsti ir pasirinkti. Taigi aš būčiau laisvas ir niekada nebūčiau abejingas”.

DESCARTES’O antropologijoje paliko žymę fizinės ir dvasinės substancijos dualizmas:Žmogus esti abiejuose pasauliuose.DESCARTES nori, kad tie du pasauliai žmoguje harmoningai derėtų, todėl jis sukuria gyvybės dvasių teoriją: šios dvasios įgalina perėjimą iš to, kas fiziška, į tai, kas dvasiška, ir atvirkščiai.Smegenyse esančioje kankorėžinėje liaukoje jos sielai perduoda fizinius nervų impulsus.Šiuo požiūriu DESCARTES postuluoja griežtą abiejų žmoguje sujungtų substancijų paralelizmą: tam tikrą kūno būseną turi atitikti tam tikra sielos būsena. Dvasioje kilęs refleksas su didele tikimybe parodo, kas kūnui naudingiausia.Antai kai norime gerti, labai tikėtina, kad mums naudinga gerti.Sistemos naudingumo garantas yra gerojo Dievo konstrukcija.

Iš dekartiškosios kūno ir sielos problemos išsirutuliojo filosofinė okazionalistų mokykla. Jos žymesnieji atstovai buvo A.GEULINCX (1624-1669) ir N.MALEBRANCHE (1638-1715), kurie teigė, kad atsietos kūno ir dvasios substancijos gali būti susietos tik tiesioginiu Dievo įsikišimu:Dievas pasirūpino, kad, esant tinkamoms aplinkybėms (lot. occasio), fizinis ir dvasinis procesas vyktų lygia greta; tarsi dvasia būtų informuojama apie tuo pačiu metu vykstantį fizinį vyksmą.

J.O.DE LAMETRIE (1709-1751) teorija taip pat pagrįsta kartezinėmis idėjomis:DESCARTES gyvūną suvokia kaip sudėtingą mašiną. Jo požiūriu, žmogus nuo gyvūno skiriasi tik protu. Nebedarydamas šios perskyros, LAMETTRIE ir žmogų paskelbia esant mašina.SpinozaBaruchas (BENEDICTUS) de Spinoza (1632-1677) vienų yra laikomas giliai Dievą tikinčiu, šviesiu, giliu filosofu, tačiau kitų nuomone, tai bedievis, tamsus panteistas.SPINOZOS kūrybą neabejotinai galima vadinti mokslu, nes, nuskaistėjusi, ji spinduliuoja prakilnią rimtį.Savotiška etikos propedeutika laikomas “Traktatas apie proto patobulinimą” (1677) metodiniu požiūriu parengė jo koncepciją. SPINOZOS pagrindinis veikalas “Etika” (1677), kaip ir ankstyvasis jo veikalas “Descartes’o filosofijos principai” (1663), parašytas vadovaujantis geometriniu metodu (lot. “more geometrico demonstrata”).Kiekvienas skyrius sudarytas iš apibrėžimų, aksiomų, teiginių su įrodymais, išvadų, pagalbinių teoremų, pastabų ir postulatų (A pieš.).Matematinė tvarka čia nėra vien išorinė forma (kaip Viduramžių “Sumose” arba WITTGENSTEINO “Tractatus logico-philosophicus”). Ji rodo, kad ir filosofijoje, ir matematikojevisi teiginiai dedukuojami iš aukščiausių principų.SPINOZA nori parodyti, kad ši pateikimo forma pretenduoja į kitą, aukštesnę negu įprasta tiesos normą:ji nekelia žmogiško klausimo apie tikslą.Mat niekas taip nesujaukė žmonių protų, kaip tikslinis mąstymas:esą visa, kas egzistuoja gamtoje, vertintina tik kaip priemonė žmonėms naudingiems dalykams pasiekti.

“Etika” padalyta į penkis skyrius, kuriuose kalbama “Apie Dievą”, “Apie gamtą ir dvasios kilmę”, “Apie afektus”, “Apie žmogaus nelaisvę” ir “Apie proto valdžią arba žmogaus laisvę”.

Pradėti nuo Dievo, o ne nuo žmogaus reikia todėl, kad,jei Dievo įvaizdis bus klaidingas, tai negalės būti teisinga ir žmogaus samprata.“Dievas” apibrėžimuose vadinamas substancija. Pastaroji apibrėžiama kaip“tai, ko sąvoka nereikalauja kito daikto sąvokos, kad iš jos būtų sudaryta”.Substancija konstituojama atributais, t.y. savybėmis, kurias protas suvokia kaip esmines. Substancijos būsenas SPINOZA vadina modusais.Baigtiniais SPINOZA vadina tokius dalykus, kurie yra ribojami kitų tokios pat prigimties dalykų.“Pavyzdžiui, kūnas vadinamas baigtiniu, nes mes visada galime įsivaizduoti kitą dar didesnį negu jis kūną… Tuo tarpu joks kūnas nėra ribojamas minties [nes ji yra kitos prigimties].”Priešingai, Dievas yra absoliuti begalinė būtis, kurioje nėra jokių (ribojančių) neiginių, taigi ji sudaryta iš be galo daug atributų. Iš to SPINOZA daro išvadą, kad Dievas būtinai egzistuoja, kad jis yra vienintelė substancija ir todėl yra nedalus.Todėl tįsūs ir sąmonę turintys daiktai esti arba Dievo atributai, arba Dievo atributų būsenos.

Tad SPINOZA pirmiausia apibrėžia, kas yra begalinė substancija, o paskui – kas yra baigtiniai modusai (pasaulis ir žmogus). Skirtumą tarp jų galima nusakyti ir kitomis negu substancija ir akcidencija sąvokomis:natura naturans ir natura naturata;kuriančioji gamta nesutampa su sukurtaja gamta. Tačiau:“Visa, kas yra, yra Dieve, nieko negali būti be Dievo ir niekas negali būti suprasta be Dievo.”Į klausimą, ar tai ne panteizmas, SPINOZA atsako:“Tačiau jei kai kurie žmonės galvoja, kad Dievas ir gamta (ją jie supranta kaip masę arba fizinę materiją) yra tas pat, tai jie didžiai klysta.”Lygybė “Dievas arba [ir] gamta” (Deus sive natura) reiškia:Dievas yra kuriančioji (naturans) gamta ir visa, kas būva, yra atsiradę per jį (naturata) ir per jį gali būti būtyje.Todėl ir bet koks pažinimas turi būti Dievo atributų arba modusų, “ir nieko kito” pažinimas.

Atskleidus pirmą ir galutinį tikrovės pagrindą, einama prie žmogaus metafizikos. Jos pagrindas yra SPINOZOS tezė, kad tįsumas ir sąmonė – tai tos vienintelės substancijos, kurią mes galime suvokti, atributai. Iš to seka, kad“idėjų tvarka ir sąsaja yra tokios pat, kaip daiktų tvarka ir sąsaja.”Pasak SPINOZOS, daiktų ir idėjų tikrovės sąlyga yra tai, kad jie glūdi Dievo atributuose. Kūnai yra tįsumo atributo, o idėjos – sąmonės atributo modusai Dieve.Todėl, kalbant apie žmogų, kūno ir dvasios santykis turi būti suprantamas paralelistiškai: kūnas ir dvasia yra du vieno individo “aspektai”.

Anot SPINOZOS pažinimo teorijos, žmogaus dvasios idėjos adekvačios ir teisingos būna tada, kai jos susijusios su Dievu. Kiekviena teisinga idėja yra Dieve, nes idėjos yra Dievo mąstančio atributo modusai. Teisingos idėjos yra aiškios ir ryškios. Jose glūdi jų tiesos tikrumas, nes tiesa yra jos pačios mastelis ir nėra jokio kito jos kriterijaus, tik ji pati (veritas norma sui et falsi est).“Idėjos adekvatumas yra dieve esančių idėjų tarpininkaujamas jos santykis su realiai egzistuojančiu dalyku. … Mūsų idėjos gali būti adekvačios tik tuo mastu, kuriuo mūsų mąstymas iš esmės yra Dievo mąstymas.” (W.RÖD)

SPINOZA skiria tris pažinimo būdus:juslinį, kuris kyla iš afektų ir kuris gali sukurti miglotas ir netvarkingas rūšines sąvokas;racionalų, kuris dedukuoja operuodamas bendrosiomis sąvokomis;intuityvus, kuris pažįsta “sub specie aeternitatis”, t.y. Absoliuto požiūriu.Tik pirmasis pažinimo būdas gali būti klaidos šaltinis.

Trečioje dalyje etika nagrinėja afektus, kuriuos SPINOZA vaizduoja kaip tam tikrą “aistrų mechaniką”: “tarsi būtų kalbama apie linijas, plokštumas ir kūnus”.“Ordine geometrico demonstrata” čia reiškia tai, kadžmonių veiksmai tarpusavyje susieti pagal visuotinius dėsnius.Pirmasis ir aukščiausias šios sąsajos principas skamba taip:“Kiekvienas daiktas kiek išgalėdamas stengiasi pasilikti savo būtyje (conatus sese conservandi).”SPINOZA skiria tris pagrindinius afektus:geismą, kuris yra save suvokiantis (savisaugos) instinktas, be to, džiaugsmą ir liūdesį.Iš šių pagrindinių afektų išvedami visi kiti, kaip tai matyti, pavyzdžiui, iš tokio apibrėžimo:“Meilė yra džiaugsmas, lydimas išorinės priežasties idėjos.”

Etikos požiūriu tikrąją afektų prigimtį reikia pažinti tam, kad būtų aišku, kaip įmanoma gyventi stabilų ir tobulą gyvenimą.Gerais arba blogais SPINOZA vadina tuos dalykus, kurie skatina arba varžo žmogaus“galią”, t.y. jo tikrovę.Tikroji laisvė yra neišvengiamos būtinybės suvokimas. Kuo adekvačiau protas pažįsta, tuo labiau jis išsivaduoja iš afektų, trukdančių jam pasiekti tobulybę.Žmogus pažįsta, kad viskas rymo Dieve, ir tampa laisvas, įsijungdamas į Dievo nustatytą pasaulio tėkmę.Tad aukščiausia veikla yra teisingas pažinimas, o aukščiausia teisingo pažinimo forma yra Dievo pažinimas.Tikrasis religingumas yra Dievo meilė (amor Dei intellectualis).

Prie SPINOZOS proginių raštų priskiriamas “Teologinis-politinis traktatas” (1670). Jame panaudota anksčiau parašyta apologija, kuria atremiamas ateizmo priekaištas.Svarbiausias šio traktato tikslas yra atsieti filosofiją nuo teologijos.Metodiniu požiūriu traktatas įdomus tuo, kad jame SPINOZA taiko įvairius Šventojo Rašto aiškinimo principus ir duoda pradžią moderniai istorinei-filologinei Biblijos kritikai.Tačiau tai, ką jis daro, yra ne teologinė egzegezė, o istoriškai reikšmingame tekste pateikiamos konkrečios medžiagos filosofinė kritika.Įvade prigimtinės teisės požiūriu aprašoma valstybė. SPINOZA čia pasirengęs ginti“laisvę filosofuoti bei sakyti tai, ką galvoja”.Tuo tikslu jis, viena vertus, atsiriboja nuo teologijos, kita vertus, reikalauja, kad politinė valdžia užtikrintų vidinę taiką sykiu garantuodama visišką minties laisvę.“Paprastai žmonės labiau už viską negali pakęsti, kai pažiūros, kurias jie laiko teisingomis, paskelbiamos nusikaltimu, ir kai tai, kas jiems atrodo šventa Dievo ir žmonių atžvilgiu, įvardijama kaip blogybė. Tada jie ima bodėtis įstatymais ir nebepaklūsta valdžiai, ir mano, kad ne peiktinas, o didžiai pagirtinas dalykas yra dėl šios priežasties kurstyti maištus ir griebtis visų įmanomų piktadarybių.”

SPINOZOS filosofija pasižymi įspūdinga gyvenimo ir teorijos darna, t.y. besąlygiškas jo gyvensenos teisumas neatsiejamas nuo jo idėjų tyrumo.Leibnizas, WolffasGottfriedas Wilhelmas Leibnizas (1646-1716) gali būti laikomas universalu: tai buvo diplomatas, teisininkas, istorikas, matematikas, fizikas ir filosofas viename asmenyje. FRYDRICHAS DIDYSIS jį pavadino “vaikščiojančia akademija”.

Logikoje LEIBNIZAS pasiūlė skaičiavimo idėją ir taip tapo moderniosios logistikos pradininku:Elementarios bendrosios idėjos turi būti išreiškiamos universaliais simboliais, o šie savo ruožtu pagal tam tikras taisykles turi būti sujungiami į prasmingus žodžius.Pagal kitas taisykles tokios išraiškos turi būti jungiamos į didesnius vienetus, panašiai kaip tai daroma matematiniuose skaičiavimuose.Taip elgiantis, bet kokia klaida ateityje turėtų virsti vien “skaičiavimo klaida”, o visi ginčyti klausimai turėtų būti sprendžiami sprendžiant lygtis.

LEIBNIZO filosofijos esmę sudaro tai, kad metafizikos problemas jis sprendė įvesdamas monados sąvoką. Substancija negali būti tįsi (kaip DESCARTES’O “res extensa”; 107 p.), nes ji negali būti dali. Substancijos svarbiausias bruožas yra veikimas, jėga. Tokius “jėgos taškus” LEIBNIZAS vadina monadomis.“Šios monados ir yra tikrieji gamtos atomai, žodžiu, daiktų elementai.” Šios elementarios substancijos turi tokius požymius:jos neturi pavidalo, nes tai implikuotų dalumą;kaip substancijos, jos negali nei natūraliai atsirasti, nei būti sunaikintos;jos individualios: nė viena monada netapati kitai;kaip savyje rymančios esybės jos “neturi langų”. Jokia substancija arba determinacija negali veikti iš jų vidaus į išorę arba iš išorės daryti įtaką jų vidui.

Tačiau joms būdinga nuolatinė vidinė kaita: vidinis tobulėjimo troškimas, vadinamieji siekimai (pr. appetitions) sąlygoja nuolatinį perėjimą iš vieno būvio į kitą. Šiuos būvius LEIBNIZAS vadina “suvokimais” (pr.perceptions).Šios “informacijos” bei jų “programa” nustato kiekvienos monados santykį su visomis kitomis pasaulio monadomis, tarsi ji būtų taškas, kuriame susibėga be galo daug kampų.Kadangi monada neturi langų, bet vis dėlto yra susijusi su visomis kitomis monadomis, tai galima daryti prielaidą, “jog kiekviena monada yra gyvas, vidine veikla pasižymintis veidrodis, atspindintis visatą iš savo taško.”Iš to išeina, kad kiekviena monada žino kiekvienos kitos monados būvį. Tačiau ji to nesuvokia. LEIBNIZAS skiria įvairias suvokimo pakopas (B pieš.):paprastoji, vadinamoji “plikoji monada” turi visą informaciją apie visų kitų monadų būvį, tačiau tos informacijos neįsisąmonina;kitokia yra apercepcija, – šiuo atveju suvokimas yra sąmoningas.Taip randasi kontinuumas, aprėpiantis materiją, gyvulinę sielą bei reflektuojančią žmogaus dvasią. LEIBNIZAS kalba apie patyrimu pagrįstą ribotą gyvūnų gebą, kurią žmoguje atitinka pasąmonė: “petites perceptions” (mažieji suvokimai).Visų monadų sąveiką LEINBIZAS aiškina iš anksto nustatyta harmonija. Monados telkiasi į sankaupas, į “agregatus”. Tokios sankaupos pavyzdys gali būti organizmas:“Centrinė monada” apjuosia save begaline daugybe kitų monadų; ji veikia kaip jų entelechija.Apskritai paėmus, kiekviena monada susijusi su kiekviena kita monada. Monados neturi langų, tačiau tarpusavyje viena su kita sąveikauja, todėl Dievo sutvertasis pasaulis turi būti toks, jog visų monadų perspektyviniai būviai atitiktų vienas kitą.Geriai žinomas laikrodžių pavyzdys, kuriame LEIBNIZAS iš anksto nustatytos harmonijos idėją taiko sielos ir kūno santykiui aiškinti (D pieš.):Idant du laikrodžiai rodytų vienodą laiką, juos galima arba kaip nors sujungti, arba retsykiais paderinti, arba pasikliauti tobulai nustatytu vidiniu jų dėsningumu. LEIBNIZUI priimtinas tik pastarasis atvejis.Iš anksto nustatytos harmonijos teorija padeda išspręsti ne tik kūno ir sielos problemą, kuri tapo aktuali po DESCARTES’O. Minėtoji teorija yra visos LEIBNIZO sistemos branduolys. Dievas iš pat pradžių sukūrė visas monadas tokias, kad jos tarpusavyje gražiai dera:“Kiekvienos monados viduje besiskleidžiančią suvokimų seką, kurią būtų galima pavadinti jų programa, Dievas nustatė nuo amžių amžinųjų. Dabar galėtume sakyti, kad Dievas užprogramavo visas monadas.” (R.SPECHT)

Pažinimo teorijoje LEIBNIZAS atmeta grynąją empiriją kaip šaltinį. Empiristinę formulę “prote yra tik tai, kas pirma yra buvę juslėse” LEIBNIZAS papildo taip: “išskyrus patį protą”, t.y. išskyrus įgimtas idėjas bei pažinimo struktūras.Vien kaupiant patyrimo duomenis gaunami tik apytikriai rezultatai, tačiau rezultatai, kuriuos gauname pažindami protu, bus aiškūs ir teisingi. LEIBNIZAS atsieja proto tiesas, kurios yra būtinos, o jų priešingybė neįmanoma, ir faktų tiesas, kurios esti atsitiktinės ir kurių priešingybė įmanoma.

Pagal analogiją proto ir faktų tiesų skyrimui LEIBNIZAS skiria du harmoningai susietus pasaulius: tikslo priežasčių (=sielų pasaulį) bei veikimo priežasčių (=kūnų pasaulį).Lygiai taip harmoningai dera gamtos bei malonės pasauliai; pastarasis suprantamas kaip dvasinių ir moralinių būtybių bendrija, kuriai vadovauja Dievas. Dievas veikia visur kaip iš anksto nustatytos harmonijos teikėjas, tačiau dvasios ypač glaudžiai su juo susijusios tuo būdu, jog sąmoningai dalyvauja Dievo didybėje ir gerume:jos gali pažinti visatos sistemą ir ją iš dalies atkartoti.Todėl LEIBNIZAS išpažįsta“Dievą, laikomą visatos mašinos kūrėju, ir … dieviškosios dvasių valstybės valdovą” .

Dievo buvimas – tai pakankamo pagrindo principo išdava; šį, taip pat negalimo prieštaravimo principą LEIBNIZAS vadina viso racionalaus pažinimo pagrindu. Jis reiškia,“kad joks faktas negali būti laikomas tikru ir egzistuojančiu, joks teiginys negali būti laikomas teisingu, jei nėra pakankamo pagrindo, dėl kurio jis yra toks, o ne kitoks, nors toks pagrindas dažniausiai ir negali būti žinomas”Galutinis pakankamas pagrindas turi būti Dievas. Todėl LEIBNIZAS daro išvadą, kadegzistuoja tik viena dieviškoji substancija ir kad ji yra tobula.Be galo daug pasaulių yra galimi, kiekvienas jų pagal savo tobulumo laipsnį būtų galėjęs atsirasti ir egzistuoti. Tačiau pagal geriausiojo principą Dievas sukūrė vienintelį egzistuojantį pasaulį, kuris tad ir yra pats geriausias iš visų galimų. Lyginant su kitais, jam būdingas aukščiausias vidinės dermės laipsnis:“Tuo būdu pasiekiama didžiausia įmanoma įvairovė, neatsiejamai susijusi su didžiausia įmanoma tvarka, t.y. pasiekiama tiek tobulybės, kiek tik įmanoma.”

Tai, kaip geriausiame iš visų galimų pasaulyje randasi blogis, yra pagrindinis “Teodicėjos” (1710) klausimas. LEIBNIZAS skiria tris blogio rūšis:metafizinį blogį; jis kyla iš kūrinijos sutvertumo; visa kūrinija yra netobula, nes priešingu atveju ji būtų dieviška kaip ir jos Kūrėjas;fizinį blogį (pvz., skausmas, kančia), kuris pateisinamas savo funkcija; jis gali būti naudingas (pvz., individo išlikimui) arba kaip bausmė patarnauti tobulėjimui;moralinį blogį, t.y. nuodėmę; tai žmogaus laisvės pasekmė ir krikščioniškojo išganymo pagrindas.Dievas nenorėjo blogio, bet tik leido jam egzistuoti; tad gėrio pasaulyje daug daugiau negu blogio.

Christiano Wolffo (1679-1754) nuopelnas yra tas, kad savo raštais (“Proto mintys apie gamtos daiktų tikslus”) jis iš esmės sukūrė vokiečių filosofijos kalbą. Jo sistema – tai toliau išplėtotos bei perkurtos LEIBNIZO idėjos, todėl pagrįstai kalbama apie “LEIBNIZO-WOLFFO” filosofiją. WOLFFO mokinių dėka ji tapo pačia įtakingiausia vokiečių Švietimo doktrina.WOLFFAS apibrėžia filosofiją kaip“mokslą apie visus galimus dalykus, apie tai, kaip ir kodėl jie yra galimi”.Filosofija yra sistema, kurios pagrindas ontologija. Kaip ir LEIBNIZO teorijoje, jos principai yra šie: pakankamo pagrindo ir negalimo prieštaravimo; iš pastarojo principo WOLFFAS kildina pirmąjį. Ontologijos, kaip “pirmojo teorinio protu paremto mokslo”, uždavinys –taip pagrįsti daiktų galimybę, kad nebeliktų jokio prieštaravimo, ir paaiškinti jų tvarką,Specialioji metafizika (teologija, psichologija ir kosmologija) tiria “Dievą, sielą ir pasaulį”.Etikoje, remdamasis gamtos tobulumu, WOLFFAS išveda dėsnį:“Daryk tai, kas tobulina tave ir tavo būklę, ir nedaryk to, kas tave ir tavo būklę žemina.”WOLFFO nuomone, aukščiausias politikos tikslas yra visuotinė gerovė.

Kitos reikšmingos vokiečių Švietimo asmenybės:SAMUELIS REIMARUS (1694-1768) sureliatyvino Apreiškimu pagrįstą religiją deistinės protu grindžiamos religijos vardan:vienintelis Dievo stebuklas yra prasminga kūrinija. Bibliniai stebuklai – tai apaštalų išmonė. Natūrali religija užtikrina palaimą;GOTTHOLDAS EPHRAIMAS LESSINGAS (1729-1781), žvelgdamas iš istorijos filosofijos pozicijų, mato auklėjimo ir Apreiškimo analogiją:“Tai, kas atskiram žmogui yra lavinimas, žmonijai yra Apreiškimas.”Apreiškimas kadaise buvo Dievo “elementorius” žmonėms, kurį dabar nušviečia protas.Kritikuodamas religinį dogmatizmą, jis kelia natūralios religijos bei religinės tolerancijos idėją:MOSES MENDELSSOHNAS (1729-1786) pasisakė už žydų emancipaciją:“Jeruzalėje” jis reikalauja toleruoti judaizmą kaip lygiavertę religiją.Locke’asJohnas Locke’as (1632-1704) yra vienas svarbiausių anglų empirizmo atstovų. Tai filosofija, kuri pažinimo pagrindu laiko patyrimą:bet kokios žinios kyla iš patyrimo; taip pat patyrimas jas kontroliuoja.LOCKE’O idėjos apie valstybę, religinę toleranciją bei pedagogiką padarė didelę įtaką Švietimui ir politiniam liberalizmui.Centrinę vietą LOCKE’O filosofijoje užima jo pažinimo teorija, išdėstyta veikale “Essay concerning Human Understanding” (“Apie žmogiškąjį supratimą”). Šios teorijos uždavinys – atskleisti žmogaus pažinimo kilmę bei pagrindus, taip pat proto pažinimo galios ribas.Kiekvieno žmogaus sąmonėje glūdi tam tikri vaizdiniai, kuriuos LOCKE’AS vadina idėjomis.“Visa, ką dvasia atranda savyje arba kas yra tiesioginis juslinio suvokimo, mąstymo ar proto objektas, – visa tai aš vadinu idėja.”Tačiau iš kur kyla idėjos? Jos randasi tik iš patyrimo. LOCKE’AS ginčija teoriją, jog žmogus turįs įgimtų idėjų, kurios jame esančios anksčiau už bet kokį patyrimą (vadinamąjį innatizmą, kurį gina, pvz., DESCARTES).Tik ką gimusio žmogaus protas panašus į švarų popieriaus lapą (“white paper arba tabula rasa”).Tik laikui bėgant iš patyrimo susiformuoja visi konkretūs vaizdiniai. Tačiau gebėjimas formuoti vaizdinius žmoguje visuomet jau yra.Patyrimas randasi iš dviejų šaltinių:išorinis juslinis suvokimas (sensation) ir vidinė savivoka (reflection), susijusi su mąstymo, norėjimo, tikėjimo ir t.t. aktais.Iš šių abiejų šaltinių kylantys vaizdiniai esti paprasti arba sudėtiniai.Paprastos idėjos gali būti įvairios:suvokiamos tik viena jusle (pvz., spalvos, garsai);suvokiamos keliomis juslėmis (erdvė, judėjimas);kylančios iš refleksijos (vidiniai sąmonės procesai);kylančios ir iš juslinio suvokimo, ir iš refleksijos (laikas, malonumas).Paprastų vaizdinių atžvilgiu dvasia yra pasyvi:juos tiesiogiai sukelia iš objekto kylantys dirgikliai.Jusliniame suvokime LOCKE’AS skiriapirmines kokybes, būdingas išoriniams daiktams kaip tokiems (pvz., tįsumas, forma, tankis, kiekis), irantrines, subjektyvias kokybes, kaip antai spalva, skonis, kvapas, kurios yra tik pojūčiai subjekte.Tačiau gretindama, skirstydama, susiedama ar abstrahuodama dvasia gali iš paprastų idėjų aktyviai kurti sudėtines idėjas.Dvasia kuria trijų rūšių sudėtines idėjas: substancijas, modusus ir santykius.Substancijos yra arba savaime egzistuojantys pavieniai daiktai, arba rūšys (kaip antai žmogus, augalas).Modusai yra sudėtinės idėjos, egzistuojančios ne savaime, o substancijų dėka (antai diena yra paprastas laiko modusas). Be to, būna ir mišrių modusų, kuriems priskiriamos ir moralės sąvokos (pvz., teisingumas).Santykiai yra tokios idėjos, kaip antai priežasties ir padarinio idėja.IV traktato knygoje kalbama apie žinijos paskirtį:“Mąstydama ar samprotaudama dvasia neturi jokio kito tiesioginio objekto, kaip tik savo pačios idėjas. … Tad visiškai aišku, kad mūsų pažinimas turi reikalą tik su mūsų idėjomis. Manau, jog pažinimas yra ne kas kita, kaip tik suvokimas to, kad idėjos yra tarpusavyje susijusios, arba atitinka, arba neatitinka viena kitą, arba prieštarauja viena kitai.”Todėl mūsų žinių kiekis ribotas: negalime žinoti nieko daugiau, kaip tik mūsų idėjas, tiksliau tariant, tik tai, ar jos atitinka viena kitą, ar neatitinka. Be to, mes negalime aprėpti visų savo idėjų bei jų galimų santykių. Todėl daiktų tikrovę galime pažinti tik iš dalies ir tik tuo mastu, kokiu tai leidžia padaryti mūsų juslės.Pagal aiškumo lygį LOCKE’AS skiria įvairius žinių laipsnius:aukščiausias laipsnis yra intuityvus pažinimas. Šiuo atveju dvasia tiesiogiai per save suvokia dviejų idėjų atitikimą arba neatitikimą (pvz., kad apskritimas nėra trikampis);demonstratyvių žinių atveju dvasia irgi suvokia idėjų atitikimą arba neatitikimą, bet ne tiesiogiai, o tarpininkaujant kitoms idėjoms. Šios žinios gaunamos samprotavimais paremtais įrodymais;dar yra juslinės žinios apie pavienių baigtinių būtybių egzistavimą už mūsų sąmonės ribų.LOCKE’O požiūriu, tiesa siejasi tik su teiginiais, nes ji – tai teisingas ženklų jungimas arba skyrimas, atsižvelgiant į daiktus, kuriuos tie ženklai žymi.

Mūsų žinios ribotos, o daugelyje sričių neįmanoma pasiekti patikimo tikrumo, todėl realiame gyvenime svarbų vaidmenį vaidina tikimybė, kompensuojanti žinių stygių. Tikimybė siejasi su sakiniais, kuriuos mūsų pačių patyrimas arba kitų žmonių liudijimas leidžia laikyti teisingais.Dvasios laikysena tokių teiginių atžvilgiu vadinama tikėjimu, pritarimu arba nuomone.

LOCKE’O praktinės filosofijos turinys yra visa tai,“ką žmogus (kaip būtybė, kuri veikia remdamasi protu ir žinojimu) privalo daryti, kad pasiektų kokį nors tikslą, o ypač – laimę.”Gėris ir blogis apibrėžiami pagal tai, ar jie sukelia džiaugsmą,, ar skausmą. Žmogus trokšta pasiekti džiaugsmą (laimę) ir išvengti skausmo, tad džiaugsmas ir skausmas yra veiklos kriterijai. Todėl norminiai principai, t.y. moralės įstatymai, turi sietis su atpildu arba bausme.“Todėl moralinis gėris arba blogis yra tik mūsų laisvų poelgių atitikimas arba neatitikimas įstatymui; šiais poelgiais pagal įstatymų leidėjo valią ir galią mes nusipelnome gėrio arba blogio.”Trys moralės įstatymų rūšys:Dievo įstatymas: tai nuodėmės ir pareigos mastelis, kurį Dievas tiesiogiai nustatė žmogui ir kuris siejamas su bausme arba atlyginimu anapusiniame gyvenime;pilietinis įstatymas: tai valstybės nustatytos taisyklės, numatančios bausmes už tam tikrus veiksmus;viešosios nuomonės, arba reputacijos įstatymas, LOCKE’O dar vadinamas filosofiniu įstatymu, nes jį daugiausiai gvildena filosofija: kriterijus dorybės ir ydos, užtraukiančios pagarbą arba nešlovę.

LOCKE’O politinė filosofija išdėstyta “Dviejuose traktatuose apie valdymą”. Idant atsakytų į klausimą apie valstybės kilmę, jis, kaip ir HOBBESAS, pripažįsta, kad pradžioje buvo natūrali būklė ir kad vėliau buvo sudaryta visuomeninė sutartis.Natūralioje būklėje, kol žmonės dar nebuvo susibūrę į valstybę, vyravo visiška visų žmonių laisvė ir lygybė.Individas disponuoja neribota galia tvarkyti savo paties gyvenimą bei turtą.Vis dėlto kiekvienas žmogus paklūsta prigimties įstatymui, kurio pagrindinė taisyklė – išlaikyti Dievo sukurtą prigimtį.Antai prigimtinė teisė draudžia žaloti arba naikinti kitų žmonių gyvybę, sveikatą, laisvę ir nuosavybę.Todėl, kitaip negu HOBBES’O teorijoje, natūrali būklė būtų galėjusi būti taiki, jei tik atskiri žmonės nebūtų nuolat pažeidinėję prigimties įstatymo. Kadangi visi yra lygūs, kiekvienas turi teisę būti teisėju ir pats nuteisti bei nubausti tą, kuris pažeidė taikią būklę.Kadangi kiekvienas būtų teisėjas savo reikale, tai faktiškai kiltų niekada nesibaigiantis karas, jei tik nebūtų aukštesniosios instancijos, kuri savo rankose turėtų visiems privalomą įstatymų leidimą bei vykdymą.Norėdami, kad viešpatautų taika, bei rūpindamiesi savisauga, žmonės sudaro visuomeninę sutartį ir susiburia į bendriją, o įstatymdavystės, teisminės valdžios bei vykdomosios valdžios teisę atiduoda aukštesniajai instancijai.Tačiau valstybės valdžią saisto prigimties įstatymas. Ypač būtina paisyti individo savisaugos, jo laisvės bei nuosavybės, o visumos gerovė yra įpareigojanti norma.Norint išvengti patvaldystės pavojaus, būtina atidalyti valdžias.Jei valdovas pažeidžia įstatymus, liaudis turi teisę jį nuversti revoliucija.Religijos praktikavimo požiūriu LOCKE’AS iš valstybės reikalauja tolerancijos:Kiekvienas turi galėti laisvai pasirinkti, kokiai religinei bendruomenei jis norėtų priklausyti, o valstybė neturi kištis į jų turinį.

Ypatingas LOCKE’O politinės filosofijos aspektas yra privačios nuosavybės pateisinimas. Natūralioje būklėje visas turtas yra bendras. Tačiau, idant teiktų naudą ir taip tarnautų žmogaus išlikimui, gamtos turtai turi būti pasisavinti. Turtas darbu paverčiamas privačia nuosavybe.Kiekvieno žmogaus nuosavybė yra jo paties asmuo; nuosavybe tampa ir tai, ką žmogus savo triūsu išgauna iš gamtos ir todėl jai suteikia šį tą savo.Kadangi kiekvienas gali teisėtai sukaupti tik tiek, kiek pajėgia suvartoti, iš pradžių nebūna didelių turto valdų.Tačiau visa tai pasikeičia, kai visiems pritariant įvedami pinigai.Kadangi pinigai įgalina sukaupti daugiau gėrybių negu jų įmanoma suvartoti, prasideda turto, ypač žemės valdų kaupimas. Kadangi pinigai įvedami visuotiniu pritarimu, tai dėl to atsiradęs nevienodas turto paskirstymas jau natūralioje būklėje tylomis pripažįstamas kaip teisėtas.BerkeleyAirių filosofas, teologas ir vyskupas George Berkeley (1685-1753), polemizuodamas su DESCARTES’O, MALEBRANCHE’O ir LOCKE’O teorijomis, sukūrė imaterializmo koncepciją.BERKELEY vadovaujasi LOCKE’O prielaida, kad tik idėjos (vaizdiniai) gali būti tiesioginiai sąmonės objektai. Yra dvi idėjų grupės:idėjos, kurias galima keisti žmogaus valia, nes jos kyla iš subjekto vaizduotės;idėjos, kurių subjektas negali sukurti savo valia; tai iš išorės atėję pojūčiai.Paprastai manoma, kad antrosios grupės ištakos – materialūs išorinio pasaulio daiktai. BERKELEY kritikuoja tokį materializmą; jis mėgina įrodyti, kad nebūtina manyti, jog už idėjų slypi materialūs daiktai – objektų būtis yra tik juslinis suvoktumas.“Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra, vadinasi, aš jį matau ir juntu; ir jeigu išeičiau iš savo kabineto, tai pasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savo kabinete, tai galėčiau jį suvokti, arba kad kuri nors kita dvasia jį tikrai suvokia. (…) Nemąstančių daiktų (…) esse yra jų percipi, tad neįmanoma, kad jie kaip nors egzistuotų atskirai nuo protų, arba juos suvokiančių mąstančių daiktų.”

Todėl pagrindinė BERKELEY tezė taip skamba:Esse est percipi aut percipere (objektų būtis yra suvoktumas, subjektų būtis – suvokimas).Egzistuoja tik idėjos ir dvasia, ir nėra jokios materijos. Dvasia skiriasi nuo idėjų kaip tai, kas suvokia, nuo to, kas suvokiama, t.y. kaip tai, kame idėjos egzistuoja. Dvasios veikla yra į idėjas nukreiptas norėjimas, įsivaizdavimas, prisiminimas, santykių tarp idėjų nustatymas.

BERKELEY nuomone, teiginys, kad materija egzistuoja, kilo iš klaidingos prielaidos, jog egzistuoja abstrakčios idėjos. Priešingai, jis teigia, kad neįmanoma įsivaizduoti idėjos be konkrečios apibrėžties.Negalime turėti bendros judėjimo idėjos, jei sykiu neįsivaizduosime ko nors, kas lėta arba greita; negali būti tįsumo idėjos be spalvos, dydžio, t.y. be kokios nors juslėmis patiriamos savybės.Manyti, kad egzistuoja abstrakčios idėjos, galima tik todėl, kad kalboje gyvuoja visuotinai vartojami posakiai. Žodžiai laikomi pavadinimais, ir žmonės galvoja, kad kokios nors bendybės pavadinimą turi atitikti tos bendrybės egzistavimas.Tad prielaida, kad egzistuoja materija, reiškia tik abstrakčią “daikto, neturinčio jokių apibrėžčių” idėją, o toks daiktasi, BERKELEY nuomone, neįmanomas.

BERKELEY laikosi požiūrio, kad egzistuoja nuo subjekto nepriklausoma išorinė tikrovė, kuri yra duota jusliniame suvokime. Tačiau toji išorinė tikrovė nemateriali, o visos idėjos būva dvasioje, todėl juslinių idėjų “objektai” turi glūdėti kitoje dvasioje, kuri jas suvokia.“…realų medį, egzistuojantį nepriklausomai nuo mano dvasios, tikrai pažįsta ir suvokia begalinė Dievo dvasia. … Gamtos Kūrėjo įspaustos juslėse idėjos vadinamos realiais daiktais. …todėl tiems daiktams būdingas tam tikras pastovumas, tvarka ir sąryšis, ir todėl jie neatsiranda kaip papuola.”Taigi “daiktai”, BERKELEY nuomone, yra tik idėjų sankaupos; tas idėjas suvokia Dievas, o mumyse jas sužadina poveikiai mūsų dvasiai. Dievo nustatyta tvarka ir sąryšiai vadinami gamtos dėsniais.Vadinasi, BERKELEY neigia ne išorinio pasaulio tikrovę, kurią mes pažįstame savo juslėmis, o tik tos tikrovės materialumą.“Kad tie daiktai, kuriuos matau savo akimis, liečiu savo rankomis, yra, – realiai yra, – tuo aš nė kiek neabejoju. Vienintelis dalykas, kurio buvimą mes neigiame, yra tas, ką filosofai vadina materija, aba kūniškąja substancija.”

Kadangi idėjos neveikia idėjų, tai tą aplinkybę, jog įvairiuose subjektuose idėjos gimsta panašiu būdu, pvz., žvelgiant į tą patį objektą, taip pat tai, kad subjektai gali susikalbėti ir apskritai veikti objektus bei vienas kitą, BERKELEY yra priverstas aiškintiDievo įsikišimu: Dievas suderina įvairius suvokimus bei veiksmus.

BERKELEY’IO teorija perša mintį, kad gamtamokslis turi reikalą ne su materialių daiktų sąveika, o su permanentinę tvarką atitinkačių dėsningumų stebėjimu bei aprašymu; tai tvarka, pagal kurią Dievas kuria idėjas ir jungia jas vieną su kita.

BERKELEY siekė savo mokslu sustiprinti moralę ir tikėjimą, nes materializme jis įžvelgė ateizmo pavojų.Hume’asDavidas Hume’as (1711-1776) buvo įsitikinęs, kad jo uždavinys “moksle apie žmogų pritaikyti empirinius tyrimo metodus”, t.y. remtis patyrimu ir stebėjimu. Jam būdinga saikinga abejonė, kritiškai apribojanti žmogaus pažinimo galimybes. Svarbiausias jo kūrinys yra didelės apimties “Traktatas apie žmogaus prigimtį”, vėliau dar pasirodė trumpesni straipsniai apie pažinimą, moralę, politiką bei religiją.KANTAS yra pasakęs, kad HUME’AS jį pažadino iš “dogmatinio snaudulio” .

Tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai (percepcijos). Juos HUME’AS skirsto į dvi grupes:įspūdžius (impressions) ir vaizdinius (ideas). Įspūdžiai – tai visi mūsų išoriniai pojūčiai bei vidiniai savęs suvokiniai (afektai, jausmai, norai), pasireiškiantys tiesiog sieloje. Vaizdiniai yra atvaizdai įspūdžių, kurie mums kyla tada, kai mes tuos įspūdžius apmąstome, prisimename, įsivaizduojame.Abi grupės skiriasi intensyvumo laipsniu, taip, kaip, pavyzdžiui, skausmo pojūtis, patiriamas susižeidus, skiriasi nuo to skausmo prisiminimo.Iš įspūdžių kyla paprastieji vaizdiniai. Todėlneįmanoma ką nors įsivaizduoti arba mąstyti, ko kada nors nėra buvę tiesioginiame suvokime.Tačiau žmogus savo vaizduotės (imagination) galia iš tų paprastų vaizdinių geba sukurti sudėtinius vaizdinius, kurie nėra kilę iš tiesioginio įspūdžio.Vaizdiniai jungiami pagal asociacijos dėsnį, kuris nustato tendenciją nuo vienų vaizdinių pereiti prie kitų; tas perėjimas vyksta pagal šiuos principus:panašumas, sąlytis laike arba erdvėje, priežastis ir padarinys.Sąvoka tik tada ką nors reiškia, kai ją atitinkančio vaizdinio komponentus galima išvesti iš įspūdžių. Tai neįmanoma turint reikalą su metafizinėmis sąvokomis, todėl jas būtina pašalinti iš filosofijos.“jei tik įtariame, kad filosofinis terminas yra vartojamas be jokios reikšmės ar idėjos (o taip būna gana dažnai), turime tik paklausti, iš kokio įspūdžio kilo ši tariama idėja?” Tad kyla klausimas, kuo remdamiesi mes sprendžiame apie tai, kas viršija mūsų tiesioginį suvokimą bei prisiminimą. HUME’AS pirmiausia skiria sprendinius apie santykius tarp sąvokų (proto tiesas) bei sprendinius apie faktus (faktų tiesas).Pirmoji sprendinių grupė priklauso matematikos ir logikos sričiai; joje įmanomas visiškas tikrumas, nes sąvokinės tiesos priešingybė logikos požiūriu yra negalima. Tačiau šiais sprendiniais nieko nepasakoma apie jų objektų tikrovę.

Teiginiai apie faktus remiasi patyrimu; šiuo atveju galioja vaizdinių asociacijos dėsnis bei priežasties ir pasekmės ryšys:“Kai klausiama, kokia yra visų mūsų samprotavimų apie faktus prigimtis, teisingas atsakymas, atrodo, turėtų būti toks: jie remiasi priežasties ir padarinio santykiu.” Jei, pavyzdžiui, matau, kaip vienas biliardo kamuolys rieda kito link, tai padarinį mums leidžia įžvelgti sukaupta ankstesnė patirtis. Tačiau, HUME’O nuomone, priežasties ir padarinio sąryšis nėra esmės požiūriu būtinas, priklausantis patiems objektams saryšis, todėl vien racionaliai, nepriklausomai nuo patyrimo, jo neįmanoma pažinti.“Žodžiu, kiekvienas padarinys yra įvykis, kuris skiriasi nuo priežasties.” … Būtinybė yra tai, kas yra prote, o ne objektuose.Kad įvykius A ir B sieja priežastinis ryšys, sakome tada, kai daug kartų buvo pastebėta, kad B įvyksta po to, kai įvyksta A, t.y. jei įvykių A ir B vaizdinių seką sieja asociacijos ryšys, kylantis iš mūsų įpratimo. Tačiau taip galima teigti ne apie daiktų esmę, o tik apie mums įprastą vaizdinių seką.Žmogus negali suvokti visų daiktų tikrosios kilmės ir tikrųjų priežasčių.

HUME’O požiūriu, moralės filosofijos uždavinys – remiantis empiriniais metodais paaiškinti faktiškai egzistuojančius moralinius vertinimus, nesiremiant jokiomis spekuliatyviomis prielaidomis. Moralės sferoje protas bei jausmai vaidina tam tikrą vaidmenį, tačiau už juos svarbesnis yra moralinis jausmas:“Kadangi dorybė yra galutinis tikslas ir yra siekiama dėl jos pačios … tik dėl jos teikiamo tiesioginio patenkinimo, neišvengiamai turi būti koks nors jausmas, kurį ji paliečia, vidinis polinkis, vidinis jausmas … kuris skiria moralinį gėrį ir blogį.”Veiksmai vertinami teigiamai, jei jie būna naudingi ar malonūs arba pačiam veikiančiajam individui, arba kitiems žmonėms, arba visiems. Šiuo požiūriu subjektyvūs jausmai pagrįsti dviem principais – savimeile ir simpatija.

Individas ne tik siekia savo interesų, bet ir geba įsijausti į kitų jausmus bei suvokti jų interesus, nes, kaip socialinė būtybė, jis yra įjungtas į tam tikros bendrijos visetą. Todėl moralės pagrindas yra simpatija, nes ja vieno asmens jausmai perduodami kitam asmeniui.Taip įgalinamas ir pagrindžiamas būtinas moralinių vertybių intersubjektyvumas.Moralinis sprendinys daromas, kai asmeninis pritarimas arba nepritarimas kokiam nors veiksmui gali pretenduoti į visuotinį galiojimą. Tai pasiekiama abstrahuojantis nuo konkrečių aplinkybių ir koreguojant iš privačių interesų kylantį vienpusiškumą. Taip visuomenėje susiformuoja ją pranokstantis vertinimo mastelis.Savo valstybės teorijoje HUME’AS atmeta racionalistines prigimtinės teisės ir visuomeninės sutarties teorijas. Teisinė santvarka randasi todėl, kad gamta neaprūpina žmonių visomis jiems reikalingomis gėrybėmis ir kad žmogui būdingas siekis išsaugoti tai, ką jis sykį jau yra įgijęs.Todėl reikalinga tvarka, kuri užtikrintų taiką ir saugumą. Individas paklūsta valdžiai,nes, nors kartais tenka kai ko atsisakyti, galiausia jam tai yra naudinga.Valstybės tvarka remiasi teisingumo bei ištikimybės (sutarčiai) dorybėmis.Šiuo atžvilgiu simpatijai vėl tenka ypatingas vaidmuo, nes ji padeda individui atsižvelgti į visos valstybės gerovę.Savo kritinėje religijos filosofijoje HUME’AS parodo, kaip istoriškai susiformavo įvairūs Dievo įvaidžiai, ir klausia, kokiu mastu galima jais tikėti. Jo požiūriu, religija – tai ne transcendentinės kilmės fenomenas, o žmogaus dvasios produktas.Religijos atsiradimą sąlygojo psichinės duotybės, pirmiausia baimė ir viltis, kylančios iš silpnumo bei buvimo nesaugumo suvokimo.Iš pradžių visos religijos buvo politeistinės. Žmogus linkęs daiktams bei kitoms gyvoms būtybėms priskirti tokias savybes, kurias jis įžvelgia savyje ir kurios jam yra pažįstamos. Todėlgamtoje jis regi veikiančias jėgas, kurios yra panašios į jį patį, tačiau sykiu be galo jį pranoksta. Šias jėgas jis sudievina.Prie monoteizmo pereinama ne dėl racionalių priežasčių, o dėl poreikio labiau už kitas išaukštinti vietinę dievybę; žmogus tariasi esąs nuo jos ypač priklausomas, todėl itin ją garbindamas tikisi pelnyti jos ypatingą užtarimą.Monoteizmą nuolat lydi vis didėjanti netolerancija.Laikui bėgant Dievo sąvoka vis labiau abstraktėja ir racionalėja, viršydama daugumos žmonių supratimo galią, todėl galiausia vėl suveši prietarai.“Dialoguose apie natūralią religiją” HUME’AS iš pagrindų kritikuoja racionalius “Dievo įrodymus”; toji kritika – tai sykiu pamatinė pasaulėžiūros analizė.

KantasImmanuelis Kantas (1724-1804) gimė ir mirė Karaliaučiuje. KANTO “Grynojo proto kritika” (GPK) laikomas epochiniu Naujųjų laikų tekstu. Veikalas buvo išleistas dviem skirtingais leidimais 1781 ir 1787 metais (cituojama kaip A ir B). Supaprastintą savo teorijos variantą KANTAS paskelbė 1783 metais knygoje “Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu”. Joje pateikiamas kritinis žmogaus pažinimo galios įvertinimas. Pagrindinis klausimas:“Kaip galimi sintetiniai aprioriniai teiginiai?” Taigi KANTAS bando pagrįsti sprendinius, kylančius ne iš patyrimo (a posteriori). Tačiau tokie sprendiniai neturi būti analitiniai. Analitinis sprendinys subjektą ne išplečia, o tik išskleidžia:Antai sprendinys “Apskritimas apvalus” yra analitinis, nes apvalumas esti jau pačiame apskritime. Tuo tarpu “7+5=12” yra sintetinis apriorinis sprendinys: “dvylikos” nėra nei “septyniuose”, nei “penkiuose”.Sintetiniai aprioriniai sprendiniai kaip principai būva visuose teoriniuose moksluose.Atsakymas į klausimą, kaip metafizikoje galimi sintetiniai aprioriniai sprendiniai, lemia metafizikos kaip mokslo galimumą.KANTAS siekia suderinti juslumo imlumą (kuris tik priima tai, kas jam duodama) su intelekto spontaniškumu.Juslinis patyrimas, kuris galėtų išplėsti sąvokas, racionalizmo požiūriu, yra tik netikslus mąstymas. Priešingai, empirizmas, visa kildindamas iš patyrimo, atmeta spontanišką intelekto gebėjimą.KANTO nuomone, išeitis yra “Koperniko posūkis” metafizikoje:Ne pažinimas derinasi prie objektų, bet objektai derinasi prie pažinimo.Šiame transcendentaliniame idealizme KANTAS panaikina racionalizmą ir empirizmą.KANTAS įvardija šiuos pažinimo tarpsnius:“Tad kiekvienas žmogiškasis pažinimas pradeda nuo stebinių, nuo jų eina prie sąvokų ir baigia idėjomis.” Tai apsprendžia ir “Grynojo proto kritikos” sandarą.

Pirmoje dalyje, transcendentalinėje estetikoje, nagrinėjamas apriorinis stebėjimas. KANTAS įrodo, kad erdvė ir laikas turi stebinių pobūdį; ir erdvė, ir laikas negali būti intelektinio pažinimo “kamienas”.Erdvė: ji yra visų stebinių pagrindas.Negaliu įsivaizduoti, kad nėra erdvės, taip pat negaliu įsivaizduoti, kad pati erdvė būtų padalyta arba neegzistuotų.Taigi ji aprioriniu būdu yra mūsų juslinio suvokimo pagrindas. Todėl ir galima grynoji (apriorinė) geometrija.Laikas: jo irgi neįmanoma pašalinti iš juslumo. Be laiko mes negalime įsivaizduoti trukmės, pasekmės ir t.t.Laikas yra vidinio jutimo forma, t.y. laike išdėstomi mūsų vaizdiniai.Apie erdvę ir laiką pasakytina, kad jiems būdingasempirinis realumas:“objektyvus galiojimas visiems objektams, kurie kada nors gali egzistuoti mūsų jutimuose” ,transcendentalinį idealumą: jie egzistuoja ne kaip daiktų savaime apibrėžtys, o kaip mūsų stebinių sąlygos. Todėl KANTAS suformuluoja transcendentalinio idealumo teiginį,“kad visa, kas stebima erdvėje arba laike, …yra ne kas kita, kaip reiškiniai, t.y. tik vaizdiniai” .

Sąvokų analitikoje KANTAS nagrinėja aprioriškai duotus intelekto elementus; jis vadina juos kategorijomis. Pastarosios dedukuojamos dviem būdais.Pirmuoju būdu kategorijos dedukuojamos iš tradicinės logikos sprendinių formų, nes intelekto veikla – tai nuolatinis sprendimas.Antroji, vadinamoji transcendentalinė dedukcija, grindžiama “sintetine įvairovės vienove apercepcijoje”. Visas patyrimas paklūsta vieningai tvarkai. Šios tvarkos sąlyga yra kategorija: ji esamų vaizdinių įvairovę paverčia viena apercepcija.Šios vienumo funkcijos pagrindas visada yra “Aš mąstau”.Sykiu tai ir pradžia /ištaka?/ sąvokų, kurios yra aprioriškos ir kurių funkcija esti susiejimas. Tačiau šios sąvokos yra “tuščios”, jei jos nesiremia stebėjimu. Todėl pažinimas – tai sąvokų taikymas patyrimui.Tad kategorijos reikalingos tam, kad patyrimus būtų galima įjungti į subjekto vienovę.Patyrimo objektas gali būti tik tai, kas pajungta šiai tvarkai. Visų šitų objektų sumą KANTAS vadina “gamta”, kurios įstatymdavys yra kategorijas taikantis intelektas.

Pagrindinių teiginių analitikoje (sprendimo galios doktrinoje) KANTAS tiria elementus, susiejančius sąvokas ir stebinius. Skirtingi stebiniai turi būti subsumuoti į bendras sąvokas. Gebėjimą tai atlikti KANTAS vadina sprendimo galia. Pirmiausia šis procesas vyksta schematizme: kiekvienai (savaime tuščiai) kategorijai KANTAS priskiria vieną schemą, kuri tą kategoriją susieja su stebiniu.Jungiančioji kategorijų ir stebinio grandis yra laikas.Laikas – tai ir išorinis, ir vidinis jausmas, todėl jis yra viso patyrimo pagrindas.

Paskirų kategorijų schemos:kiekybės pagrindas yra skaičiavimas, taigi išsidėstymo laike tvarka;kokybė sudaryta iš laiko išsipildymo laipsnio, nuo realaus iki ne-realaus;objektyvus ryšio santykis randasi dėl laiko struktūros (trukmė, laiko seka, vienlaikiškumas);modalumas randasi iš laiko turinio:jei kas nors būva kada nors, tai šitai yra galima; jei kas nors būva šiuo metu, tai šitai yra iš tikrųjų; jei kas nors būva visada, tai šitai yra būtinai.

Po schemų pateikiama pagrindinių teiginių sistema. Pagrindiniai teiginiai pasako, kokiomis sąlygomis galimas pažinimas, tad jie yra aukščiausieji “gamtos” dėsniai. Juose glūdi visų kitų sprendinių pagrindai, todėl jie yra mokslinio patyrimo apriorinė prielaida.Šie pagrindiniai teiginiai – taistebėjimo aksiomos, kurių principas yra ekstensyvūs dydžiai: visi mūsų patyrimo objektai turi būti kiekybiniai dydžiai erdvėje ir laike. Jie visada yra agregatai, t.y. iš dalių sudarytos visumos;suvokimo anticipacijos: visi galimo patyrimo objektai turi turėti intensyvų dydį, t.y.“poveikio juslei laipsnį” ;patyrimo analogijos: jos pagrindžia būtiną reiškinių ryšį patyrime. Šiuo aspektu dar paminėtini trys teiginiai:substancijos pastovumas. Pastovumas būtinas kaip substratas, kuriame reiškiasi laikas, įgalindamas eiliškumą ir bendralaikiškumą;kitimą laike įgalina substancija, tačiau remiantis tik ja kitimo paaiškinti neįmanoma. Tik remiantis priežastingumo dėsniu ir kitimas, ir substancija patiriami kaip būtini;jei daiktai egzistuoja vienu metu, tai jiems turi galioti sąveikos teiginys;empirinio mąstymo apskritai postulatai:“1. Galima tai, kas atitinka formalias patyrimo sąlygas.2. Tikra tai, kas susiję su materialiomis patyrimo (pojūčio) sąlygomis.3. Būtina (būtinai egzistuoja) tai, kieno ryšys su tuo, kas tikra, apibrėžtas pagal benrąsias patyrimo sąlygas.”

Šiais teiginiais apibrėžiama galimo objektyvaus patyrimo erdvė:Objektų arba, bendrai paėmus, “gamtos” pavidalu mums reiškiasi tik tai, kas yra suformuota pagal apriorinius juslumo bei grynojo intelekto principus.Nes tik taikant šiuos principus mums kas nors gali būti duota sintetiniu įvairovės vienumu. Tad pasaulis, kurį mes galime patirti, yra ne “iliuzijos”, o būtinai egzistuojantis reiškinių pasaulis:nes jis paklūsta dėsniams, mūsų gebėjimo pažinti dėsniams.

Transcendentalinė analitika nuosekliai baigiama fenomenų ir noumenų perskyra:(Tikrosios) intelekto veiklos sritį KANTAS apribojo reiškinių (fenomenų) pasauliu, t.y. intelektą susiejo su daiktais mums.Daiktai sau (noumena) yra nepažinūs. Jų pasaulis yra “problemiškas”, t.y. galimas. Šio pasaulio funkcija – riboti juslumą bei patį žmogų, nes žmogus noumenus pažįsta ne kategorijomis.

Antroje transcendentalinės logikos dalyje KANTAS nagrinėja metafizikos problemas, kurios liečia protą siauresne prasme:tai transcendentalinė dialektika.Pasak KANTO, protas yra regimybės buveinė.Protas dialektiškai veda už empirinio kategorijų taikymo ribų, kurios ir yra pažinimo ribos.Ši natūrali ir neišvengiama iliuzija kyla, bendrai paėmus, iš proto veiklos, kuria jis ieško sąlygų to, kas sąlygota, ir randa jas tame, kas besąlygiška. Tai jis pasiekia darydamas išvadas. Kaip galutinė instancija protas visada operuoja idėjomis, kurioms subsumuojami visi reiškiniai bei sąvokos.

Transcendentalinės dialektikos didžiuma skirta tam, kad būtų atskleista “bergždžių išvedžiojimų” “dialektinė regimybė”.Sielą, pasaulį ir Dievą KANTAS – remdamasis savo meto mokykline filosofija suvokia kaip transcendentalines idėjas:“Vadinasi, visas transcendentalines idėjas galima suskirstyti į tris klases, iš kurių pirmoji apima absoliutų (besąlygišką) mąstančio subjekto vienumą, antroji – reiškinio sąlygų eilės absoliutų vienumą, trečioji – visų mąstymo objektų apskritai sąlygos absoliutų vienumą.” KANTAS mėgina įrodyti, kad, jei šios idėjos bus traktuojamos kaip objektai, rasis prieštaravimų. Šį įrodymą jis išdėsto antros knygos skyriuose, kuriuose nagrinėjamiparalogizmai (siela),antinomija (pasaulis),grynojo proto idealas (Dievas).

Racionaliosios psichologijos paralogizmai (“klaidingi savo forma samprotavimai” ) pagrįsti neleistinu subjekto ir substancijos susiejimu: Aš yra subjektas, taigi, tradicinės psichologijos požiūriu, substancija. Priešingai, KANTAS skiria apercepcijos Aš (kaip subjektą) ir tariamą sielos substanciją (kaip objektą):“Sąmonės vienumas … tėra vienumas mąstyme, o vien tik mąstymu joks subjektas nėra duotas; vadinasi, jam nepritaikoma substancijos kategorija, visada numatanti duotą stebėjimą, taigi šis subjektas visai negali būti pažintas.” Todėl taip pat negalima pažinti, kad siela yra paprasta, nemirtinga ir nemateriali substancija.

Antinomijos yra prieštaravimai. Jos kyla iš tariamų įrodymų, kuriuos protas gali pateikti dviem viena kitai prieštaraujančiomis tezėmis apie pasaulį. KANTAS priešina keturias tezes (su įrodymais) keturioms antitezėms (su įrodymais).Pasaulis turi pradžią erdvėje ir laike ir pasaulis pradžios neturi.Kiekvienas daiktas pasaulyje susideda iš paprastų dalių ir nė vienas daiktas nesusideda iš paprastų dalių.Be priežastingumo pagal gamtos dėsnius, dar esti laisvė ir viskas vyksta tik pagal gamtos dėsnius.Kaip pasaulio dalis arba priežastis egzistuoja besąlygiškai būtina esybė ir besąlygiškai būtina esybė neegzistuoja.Raktą išspręsti toms antinomijoms KANTAS randa lygindamas antinomines tezes ir patyrimu paremtą pažinimą. Antai kai dėl pirmos antinomijos, tai pasirodo, kad“jei tarsite, …kad pasaulis neturi pradžios, tai jis per didelis jūsų sąvokai, nes sąvoka …niekada negali aprėpti visos praėjusios amžinybės. Jei tarsite, kad pasaulis turi pradžią, tai jis vėlgi per mažas jūsų intelektinei sąvokai…” Anot transcendentalinio idealizmo, mums duoti tik jutimai bei jų raida.To nepaiso nė vienas proto išvadų argumentas:“Jei duota tai, kas sąlygota, tai taip pat duota ir visa jo visų sąlygų eilė; betgi jutimų objektai mums duoti kaip sąlygoti, vadinasi, ir t.t.” Pirmoji premisa liečia daiktus savaime, antroji – empirinius daiktus:todėl abiem besiginčijančioms pusėms būdingas tas pats sofizmas, supainiojantis tuos du dalykus.Kosmologinės idėjos turi būti taikomos ne konstitutyviai, o reguliatyviai. Jos nesukuria naujų objektų sąvokų, o tik susieja sąvokas į visumą. Toks bendrybę hipotetiškai traktuojantis proto taikymas “siekia intelektinių žinių sisteminio vienumo, o šis vienumas yra taisyklių teisingumo kriterijus. …sisteminis vienumas (tik kaip idėja) yra vien tik projektuojamas vienumas.”

Paskutiniame dialektikos skyriuje KANTAS nagrinėja grynojo proto idealą, t.y. Dievą, ir visą dėmesį sutelkia į tris Dievo įrodymus:ontologinį, kuris kyla iš Dievo idėjos;kosmologinį, kuris remiasi aukščiausiosios esybės egzistavimo būtinybe, nes tik ja galima paaiškinti kiekvieną būtį;fizioteologinį, kuris remiasi pasaulio tikslingumu, rodančiu į to tikslingumo Kūrėją.KANTO kontrargumentai pagrįsti įrodymu, kad minėtieji Dievo įrodymai painioja noumenalius bei fenomenalius objektus ir niekada negali remtis patyrimu. Aukščiausioji esybė ir neįrodoma, ir nepaneigiama, “grynai spekuliatyviam proto taikymui [ji] … tik idealas, tačiau nepriekaištingas idealas, sąvoka, užbaigianti ir apvainikuojanti visą žmogiškąjį pažinimą”.

Trumpoje antroje “Grynojo proto kritikos” dalyje pateikiama transcendentalinė metodo teorija. Ji yra “grynojo proto išsamios sistemos formalių sąlygų nustatymas”. Disciplina, kaip “įspėjanti negatyvi teorija”, rodo į neteisingo proto taikymo galimybes. KANTAS kritikuojamatematinį metodą, kuris, pateikdamas tariamus įrodymus, filosofijoje veda į dogmatizmą;poleminį proto taikymą, kai protas į dogmatistines tezes reaguoja sukurdamas priešingas tezes; tuo tarpu protas turėtų jas patikrinti be išankstinio nusistatymo, kritiškai;abejonę, kuri, kaip bendrasis metodas, filosofijai yra nepriimtina;galiausiai hipotezes bei įrodymus filosofijoje; pirmosios leistinos tik kaip “karinis ginklas” ; įrodymai turi būti tik tiesioginiai ir atsižvelgiantys į galimą patyrimą.

Kanonas pozityviai išvardija, ką privalo atlikti grynasis protas. Kadangi protas spekuliatyviai negali pagrįsti tikrumo, tai proto vertingumas randasi iš praktinio jo taikymo, kuriam pagrįsti būtini trys postulatai:valios laisvė,sielos nemirtingumas,Dievo buvimas.Galiausiai proto tikslas negali būti spekuliatyvus pažinimas. Jo prasmė yra parama moraliniam tikėjimui:“Tad man teko pašalinti žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui”.

Architektonikoje pateikiama filosofijos sistemai.Istorinė apžvalga “Grynojo proto istorija” užbaigia metodo teoriją, sykiu ir visą veikalą.

KANTO praktinė filosofija išdėstyta “Dorovės metafizikos pagrinduose” (1785) bei “Praktinio proto kritikoje” (PPK) (1788).PPK “Analitikoje” nagrinėjamas ypatingas valios, kaip veiksmo vertinimo mastelio, vaidmuo. Taikant šį mastelį, be jokių apribojimų gera gali būti vadinama tik gera valia.Veiksmo vertė matuojama ne tikslu, kurio siekiama. Toks tikslas esti gamtinio būtinumo sferoje. Veiksmams daro įtaką empiriniai atsitiktinumai, todėl, pasak KANTO, veiksmai negali būti laikomi laisvais. Iš to plaukia išvada, kad tik protą atitinkanti valia gali nulemti veiksmo dorovinę kokybę. Iš atsitiktinių empirinių faktorių determinacijos žmogų išlaisvina pareiga. Pareiga pakeičia gamtinį būtinumą“būtinumu iš pareigos ir iš pagarbos [moralės] dėsniui” .Pareiga verčia žmogaus norą bei veikimą gerbti moralės dėsnius, kurie kyla iš proto. Kartais veiksmas iš polinkio gali sutapti su tuo, ką liepia daryti pareiga:šį “pareigą atitinkantį” veikimą KANTAS vadina legalumu ir jį priešina moralumui, kuris suponuoja veikimą “iš pareigos”.Privalėjimas turi imperatyvų formą. KANTAS skiria hipotetinį ir kategorinį imperatyvą. Pirmasis galioja tik tada, kai siekiama kokio nors tikslo, todėl jis išreiškia tik sąlyginį privalėjimą. Tuo tarpu kategorinis imperatyvas išskleidžia dėsnį formaliai ir absoliučiai. Jo bendriausia formuluotė taip skamba:“Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas.” Maksimos – tai subjektyvūs principai. Kaip valios paskatos, jos yra valios vertė, taigi ir veiksmo apskritai vertė. Dorovės požiūriu geros jos yra tik tada, kai atitinka kategorinio imperatyvo formalų kriterijų. Jos turi būti tokios, kad sykiu galėtų vienodai galioti visoms protingoms būtybėms.Pvz., nepriimtina būtų tokia maksima, kuri leistų meluoti: mat tada reikėtų norėti, kad visi meluotų.Todėl kategorinio imperatyvo sintetinis-apriorinis teiginys yra aukščiausias formalus principas, kurį protas praktiniu požiūriu gali suformuluoti kaip “prievartą” žmogaus valiai.“Vienintelį dorovės principą sudaro kaip tik nepriklausomybė nuo bet kokios materijos (būtent nuo geidžiamo objekto) ir kartu laisvo pasirinkimo determinavimas vien tik visuotine įstatymų leidimo galią turinčia forma, kuriai maksima turi būti imli.” Formalaus, visuotinę įstatymų leidimo galią turinčio veiklos principo iškėlimas yra KANTO laisvės teorijos šerdis. “Grynojo proto kritikoje” KANTAS teigė, kad laisvė yra tik galima mąstyti. Kategorinis imperatyvas kaip proto principas daro galimą privalėjimą be materialių paskatų (tokių kaip auklėjimas, moralinis jausmas, Dievo valia, laimės siekimas).Protas, paklusdamas pareigai, paklūsta savo paties įstatymams. Jis autonomiškas, t.y. jis pats sau duoda įstatymus.Tiesa, žmogus, kaip juslinė būtybė, paklūsta gamtos dėsnių heteronomijai, tačiau valia yra laisva, nes ją determinuoja protas, su kuriuo žmogus dalyvauja “inteligibiliame” (proto) pasaulyje. Todėl valia sykiu yra ir pozityviai laisva. Grynasis protas (nepriklausomai nuo empirinių bei heteronominių dalykų) “pasireiškia kaip praktinis, būtent autonomija dorovės pagrindiniame teiginyje, kuria jis ir determinuoja valią veikti” .Gera valia skiriasi nuo “patologinės” valios tuo, kad jos nesąlygoja jusliniai dalykai. Jos paskata veikiau yra pagarba įstatymui. Ši pagarba, aprėpianti ir savimeilę kaip veiklos motyvą, yra tikrasis moralinis jausmas.Kadangi gera valia ir kitame asmenyje turi būti gerbiama kaip autonomiška, KANTAS pateikia dar vieną kategorinio imperatyvo formuluotę:“Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą.”

PPK “Dialektikoje” praktinio proto objektu įvardijamas aukščiausias gėris.Moralės dėsnio laikymasis, o ne laimės siekimas yra vienintelis determinuojantis valios pagrindas. Tačiau žmogui, kaip juslinei būtybei, laimė turi padėti pasiekti visišką gėrį.KANTAS taip išsprendžia praktinio proto antinomiją: Sąsaja gali būti sukuriama tik sintetiškai kaip priežastinis ryšys, kuriuo dorybė pateikiama kaip priežastis. Eudemonija gali būti priedas.Abiejų dalykų ryšys neabejotinai tampa aukščiausiu ir visišku gėriu tik Dievo buvimo postulato dėka; juo užtikrinamas visiškas laimės ir dorovės sutapimas.Kadangi būtybės juslėmis suvokiamame pasaulyje niekada nepasiekia “šventumo”, begalinė tobulėjimo pažanga reikalauja, kad būtų postuluojama ir nemirtinga siela.

“Sprendimo galios kritika” KANTAS 1790 metais užbaigia visą “kritinį darbą”. Sprendimo galios tyrimui tenka uždavinys susieti gamtą ir laisvę. Sprendimo galia vaizduojama kaip geba, esanti tarp intelekto ir proto, o ją atitinkantis malonumo ir nemalonumo jausmas glūdi tarp pažinimo galios ir gebėjimo norėti.Apskritai paėmus, sprendimo galia yra gebėjimas subsumuoti ypatingybę bendrybei.Šioje knygoje tiriama “reflektuojanti sprendimo galia” pirmiausia turi rasti bendrybę. Čia ji taiko tikslingumo principą.Jei tikslingumas subjektyvus, tai geba yra “estetinė” sprendimo galia, o jei jis objektyvus, tada, pasak KANTO, turime reikalą su “teleologine” sprendimo galia.Aptardamas estetiką, KANTAS skiria grožį ir didingumą. Kitaip negu grožis, didingumas susijęs su tuo, kas yra begalinis, o begalybės vaizdinys neatsiejamas nuo totalumo idėjos. Grožio analitika rodo, kad estetinis sprendinys pagal kategorijas turi visuotinio galiojimo pobūdį, nes kiti skatinami jam pritarti, būtinai paklusti, mat jis ima domėn visų žmonių bendrąjį jausmą. Jis išreiškia “visiškai nesuinteresuotą patikimą”, kuris ryšio požiūriu susijęs su tikslingumo forma.“Grožis yra objekto tikslingumo forma, kiek ji suvokiama jame be kokio nors tikslo vaizdinio.” Taigi gražu yra tai, kas nesąvokiniame vaizdinyje sukelia pasitenkinimą tuo, jog tame vaizdinyje yra tikslingumas. Antai gėlės yra laisvos gamtos grožybės, nes jų dalys harmoningos, nors pats jų stebėjimas lieka betikslis.

Skonio sprendiniuose slypi antinomija: jie neįrodomi, tačiau jie pretenduoja į visuotinį galiojimą. Jie pagrįsti subjektyviu jausmu, tačiau tuo pat metu jie nukreipti į antindividualų bendrąjį jausmą.Galiausiai KANTAS estetiką susieja su dorove: kategorinė grožio paskirtis yra dorovinio gėrio analogija. Didingumas rodo į galingą gamtos visumą, pagal kurią žmogus matuoja save patį.Teleologinio mąstymo kritika tiria tikslingumo gamtoje (gamtos tyrinėjime) ribas.Gyvų būtybių požiūriu tikslingumas yra euristinis principas: dėl gyvų būtybių organinės struktūros padarinys jose vėl tampa priežastimi.Medis užaugina save patį ir savo palikuonis; tiek kaip individas, tiek kaip rūšis jis yra ir proceso priežastis, ir jo padarinys.Pažiimui toks svarbus priežastingumas biologiniame lygmenyje papildomas tikslingumu.

KANTO antrolopogija žmogų, kitaip negu gyvūną, traktuoja kaip sąlygojamą ne instinktų, o proto. Todėl ugdant konkretų žmogų, auklėjimas turi neleisti jam atkristi į laukinę būklę. Auklėjimas turi šviesti, t.y. ne tik “dresuoti”, bet ir mokyti mąstyti. Žmogus auklėjamasvis labiau apribojant gyvuliškąjį pradą (disciplina), ugdant sugebėjimą pasirinkti savo tikslus ir kultivuojant.Didelę reikšmę turi moralizavimas, kurio uždavinys – išmokyti teisingos nuostatos.Žmogų nuo gyvūno skiria dar ir žmonijos istorija. Joje sukuriamos tobulėjimo sąlygos – iš kartos į kartą perduodant visa tai, ko žmonija išmoko ir ką įgijo. Taip gamta žmonijoje įgyvendina savo slaptą planą: išskleisti visas joje glūdinčias užuomazgas. To proceso judintojas yra žmogaus prigimties antagonizmas, jo “nedraugingas draugingumas”:Žmogus nori draugijos, bet sykiu prieš ją maištauja.Visiškai teisingos pilietinės visuomenės sukūrimas yra“aukščiausias uždavinys, kurį gamta kelia žmonių giminei, nes gamta [tik taip] gali įgyvendinti visus kitus savo planus, kuriuos ji sieja su mūsų gimine”.Pasak KANTO teisės filosofijos, kelią iš savaime beteisės gamtinės būklės nutiesia “pirmapradė sutartis”. Tik tokiu būdu susikūrusi valstybė gali garantuoti neliečiamą piliečių laisvę bei lygybę. Teisės kategorinis imperatyvas taip skamba:“Elkis taip, kad laisvai naudodamas savo valią, visuomet ją galėtum suderinti pagal visuotinį dėsnį su kiekvieno laisve”Asmens teisės lygmenyje užtikrinamos tokios prigimtinės institucijos, kaip sutarčių laisvė, santuoka ir nuosavybė.Valstybinė teisė visus piliečius subordinuoja bendrai įstatymdavystei. Iš savo pirmtakų švietėjų KANTAS perima respublikinės santvarkos, taip pat valdžių padalijimo, tautos suvereniteto bei žmogaus teisių idėjas.Tautų teisė turi užtikrinti tautų savitarpio laisvę bei taiką.Knygoje “Į amžinąją taiką” (1795) KANTAS išvardija šios situacijos sąlygas:valstybės turi būti respublikos;valstybės turi sudaryti taikingą federaciją;turi būti (nevaržoma) pasaulio piliečio teisė.Bejėgiškumas. Etika/antropologijaSofistaiPasibaigus persų karams, Graikijoje išaugo gerovė, dėl to sustiprėjo lavinimo poreikis. Drauge demokratinė valstybės forma vis labiau reikalavo, kad piliečiai mokėtų elegantiškai kalbėti.Žmonės, kurie V a. visuomenėje už atlyginimą teikė išsilavinimą ir mokė iškalbos, vadinami bendru sofistų (=išminties mokytojų) vardu.Išaugęs bendras žinių lygis (pavyzdžiui, pažinties su kitomis tautomis dėka) bei egzistuojančios filosofinės koncepcijos buvo sofistinio mąstymo pagrindas.Retorikos mokytojo reikalas – gebėti įtikinamai ginti bet kokį turinį, prireikus netgi “silpnesnį dalyką paversti stipresniu”.Visa tai veda į tam tikrą reliatyvizmą, juoba kad tam palanki ir pradinė situacija.Minėtasis reliatyvizmas reiškiasi

teisiniame mąstyme: kritiškai vertindami veikiančius įstatymus, sofistai prieina prigimtinės teisės (physei) ir įstatymo (nomo) priešstatos idėją.“Įstatymas (nomos) prievartauja žmogų ir priverčia jį daryti daugybę dalykų, kurie kertasi su jo prigimtimi”.Pozityvioji teisė ne galioja natūraliai, o yra sukuriama įstatymais, kuriuos sąlygoja įstatymdavių interesai:pasak TRASIMACHO, pozityvioji teisė yra galingųjų instrumentas silpniesiems engti.KALIKLIS moko priešingai: įstatymas yra silpnųjų gynybinis pylimas nuo stipriųjų.LIKOFRIONO nuomone, teisėtvarka yra abipusis piliečių gyvenimo ir nuosavybės laidas.

moralės filosofijoje: pasak sofistų, moralinės vertybės egzistuoja ne natūraliai, o dėl susitarimų (thesei). Todėl skirtingose vietose ir įvairiu laiku jos yra nevienodos.

religijoje: religija, panašiai kaip teisė, taip pat aiškinama kaip žmogaus išradimas. Pasak KRITIJO:“…kai įstatymas jiems [žmonėms] trukdė tik viešaidaryti bloga, nusikalsdavo slaptai. Tada …vienasvyras sumanus, didžiai protingas, sugalvojo nedoriemsmirtingiems baimę, kad bijotųsi, jei ką net slapčia darys, kalbės ar pagalvos, iš to jis įvedė dievybės sampratą…”PRODIKAS pateikia kitą argumentą:“…senovės žmonės mėnulį, upes, šaltinius ir apskritai visus mūsų gyvenimui naudingus daiktus dėl jų naudingumo laikė dievais, kaip, pavyzdžiui, egiptiečiai Nilą.”Galiausiai DIAGORAS pareiškia, jog“dieviškojo teisingumo” prielaida prieštarauja neteisingumo pasaulyje patirčiai.

pažinimo teorijoje: ją ypač paveikė iš retorinės veiklos kilęs reliatyvus požiūris: žymiausiu sofistu laikomas PROTAGORAS (apie 480-410) samprotauja taip:“…kiekvieną dalyką galima svarstyti iš dviejų pusių: už ir prieš”.Taigi teiginys kartais gali būti teisingas, kartais klaidingas. Galiausiai visa tai reiškia, kad apskritai nėra objektyvių turinių. Iš to išplaukia garsusis PROTAGORO “homo mensura” teiginys:“Žmogus yra visų daiktų matas – esančių, kad jie yra, o nesančių, kad jų nėra”.Teiginys “žmogus visų daiktų matas” yra sofistinio mąstymo branduolys:Žmogus nustato būtį, visa kita atmetama (skepticizmas), visa, kas yra, yra ne objektyvu, o subjektyvu ir kintama (reliatyvizmas).Garsiosiose GORGIJO (apie 485-410) trijose tezėse sofistinė abejonė pasiekia kulminaciją:nieko nėra;jei kas ir būtų, žmogui būtų neįmanoma tai pažinti;jei net būtų galima pažinti, tai nebūtų galima to pažinimo perteikti kitam žmogui.Taip iš anksto atmetama galimybė, kad bet koks – kaip antai elėjiečių – mėginimas rasti ir skelbti objektyvią būtį gali būti sėkmingas.Žmogus visada lieka supančiotas žodžių ir nuomonių (doxai) tinkle. Būtent žmogus yra “visų daiktų matas”.

Sofistų reikšmė: Priešingai negu graikų gamtos filosofijos tradicijoje, žmogus tampa filosofinio rūpesčio centru.Pats mąstymas tampa filosofijos tema.Su šia tema glaudžiai susijusi kalbos problema, kuri sofizme vaidina ypatingą vaidmenį.Tradicinių moralinių vertybių matų kritika mąstymui atveria visai naujas erdves ir nutiesia kelią autonominei, protu paremtai etikai.Galiausiai tolesnė klasikinės graikų filosofijos raida (SOKRATAS-PLATONAS-ARISTOTELIS) veik neįsivaizduojama be sofistikos.SokratasSokratas Atėnietis (apie 470-399 pr. Kr.), nuo kurio prasideda graikų filosofijos klasikinis periodas, laikomas autonominės filosofinės etikos kūrėju.Daugiausia žinių apie jo mokslą galime pasisemti SOKRATO mokinio PLATONO dialoguose. Iš jų sužinome, kad SOKRATAS, nuolat megzdamas pokalbius su savo miesto gyventojais, juos tarsi egzaminuodavo ir ragindavo teisingai gyventi. Dėl to priešiškumas jam vis didėjo, kol galiausiai 399 metais, apkaltintas piktžodžiavimu dievams bei jaunimo tvirkinimu, SOKRATAS turėjo stoti prieš teismą, kur buvo nuteistas myriop nunuodijant.Svarbiausias jo filosofijos klausimas yra gėrio (agathon) ir dorybės (arete) problema. Kaip paskatą šioms problemoms spręsti SOKRATAS “Apologijoje” nurodo įrašą Delfų orakulo šventykloje:“Pažink save.”Šį įrašą SOKRATAS supranta kaip raginimą patikrinti žmogiškąjį žinojimą ir nustatyti žmogiškąją gėrio sampratą. Graikų požiūriu, arete reiškia kokio nors dalyko esmę atitinkantį tinkamumą. Žmoguje arete vieta – dieviškoji ir protingoji jo paties dalis, siela.Taigi gėris yra specifinis žmogaus sielos arete (tinkamumas), kurį pažinti ir pasiekti yra pats svarbiausias iš visų uždavinių.Kalbėdamasis su miestelėnais, SOKRATAS įsitikina, kad jie visi tvirtai tiki puikiai žiną, kas yra gėris ir dorybės, tačiau iš tikrųjų jie tik tariasi žiną, ir šis tariamas žinojimas, neatsilaikęs prieš patikrinimą logosu (protu), subliūkšta. SOKRATAS sukuria tam tikrą metodą, leidžiantį pasiekti tvirtą žinojimą: tai elenktinis metodas .Keldamas tikrinančius klausimus, SOKRATAS tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs. Taip susidariusi padėtis be išeities (aporija) yra pokalbio pervartos taškas, nuo kurio prasideda tikro, proto bendrybėmis pagrįsto žinojimo ieškojimas. Žinojimas, kurio ieško SOKRATAS, yrapraktinis žinojimas: jo turinys – gėrio ir blogio pažinimas; jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai save tikrindamas; jo tikslas – teisingas praktinis žinių taikymas.Aiškiai matyti, kad šis metodas – tai ėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. SOKRATO pašnekovai regi tik reiškinių įvairovę ir į klausimą, kas yra dorybė, jie įstengia atsakyti tik pateikdami pavyzdžius, o ne apibrėždami dorybės esmę. Todėl ARISTOTELIS ir sako:“Yra du dalykai, kuriuos pagrįstai būtų galima priskirti SOKRATUI: pirma, tai pagrindimas pasitelkus patyrimą, o paskui bendrų sąvokų kūrimas.”SOKRATAS taip elgiasi todėl, kad pasitiki logosu, kuriame glūdintis teisėtumas protu paremtame pokalbyje atveda į tikrąjį pažinimą.Todėl aš “nepaklusiu niekam manyje, išskyrus logosą, kurį, remdamasis savo tyrinėjimais, laikau geriausia savo dalimi”.Pastangas rasti filosofinį pažinimą, leidžiantį įžvelgti dorybių esmę, SOKRATAS suprato kaip “rūpinimąsi (epimeleia) siela” plačiąja prasme. Iš sielos sandaros kyla viso žmogaus gerumas, nes siela yra tai, kas visa parūpina ir visu kuo aprūpina. Jei viešpatauja pažinimas ir protas, siela realizuoja jai tenkančią arete, tačiau jei viršų ima nežinojimas, siela praranda arete ir pasiduoda blogiui. Tik iš sielos kyla visa, kas žmogui yra gera, taip pat ir jo palaima (eudaimonia), kuri yra ne kas kita kaip sielos tvarka bei harmonija.Atsižvelgdami į šią mintį, atitinkamai turėtume suprasti ir tokius SOKRATO žodžius:“Niekas nesielgia priešingai tam, ką mano esant teisinga.”Juk kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo, kas yra gėris ir blogis. Žinantysis yra geras.Tačiau dauguma žmonių klysta spręsdami apie esminius gyvenimo dalykus:“…tu nesidrovi vaikytis kuo didesnio turto, šlovės ar pripažinimo, bet tau visiškai nerūpi įžvalga ir tiesa, tu visiškai nesistengi tobulinti savosios sielos.”

Savo filosofiją SOKRATAS laiko maieutika (pribuvėjos menu): jis nori būti tik padėjėjas ieškant žinojimo bei pažįstant save patį, nes šituos dalykus kiekvienas turi pasiekti pats savo jėgomis, jų negalima įduoti iš šalies.SOKRATAS idealiai įkūnijo mąstymo ir veikimo vienybę. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo “daimonion”, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas.

SOKRATO filosofijos sampratos savitumas lėmė, jog jis pats neįkūrė mokyklos. Tačiau Sokratu remiasi dvi priešingos filosofijos srovės:kirėniečiai, išplėtoję eudaimonizmą ir jį pavertę hedonizmu, pagal kurį malonumas yra veiklos maksima (ARISTIPAS);kinikai, perėmę ir išryškinę sokratiškąją panieką materialiems dalykams (DIOGENAS SINOPIETIS gyveno statinėje).StoicizmasKaip filosofijos srovė, stoicizmas darė didelę įtaką nuo pat hėlenizmo iki vėlyvosios Antikos laikų. Paprastai jo istorija skirstoma įankstyvąjį stoicizmą: jo atstovai – mokyklos įkūrėjas ZENONAS KITIONIETIS (apie 336-264 pr. Kr.), jo mokinys KLEANTAS (mir. apie 232) bei CHRYSIPAS (apie 281-208); pastarasis labiausiai ištobulino klasikinę sistemą. Todėl Antikos laikais buvo sakoma:“Jei ne Chrysipas, nebūtų ir stoicizmo.”vidurinysis stoicizmas: jam atstovaujantys PANAITIJAS (apie 180-110) bei POSEIDONIJAS (apie 135-151) nusipelnė platindami stoicizmo idėjas Romoje, be to, jie sušvelnino pradinį stoicizmo etikos kategoriškumą;vėlyvasis stoicizmas: tai visų pirma SENEKA (4 pr. Kr. – 65 po Kr.), į laisvę paleistas vergas EPIKTETAS (50-138) bei imperatorius MARKAS AURELIJUS (121-180). Pagrindinės jų temos – gyvenimo sutvarkymas ir moralės klausimai. Šiuo laiku stoicizmas jau vertinamas kaip tam tikra populiari filosofija.

Stoikai filosofiją skirsto į logiką, fiziką ir etiką. Įvairių disciplinų reikšmę jie iliustruoja sodo pavyzdžiu:Logika atitinka saugančią mūrinę tvorą, fizika yra aukštyn besistiepiantis medis, o etika – tai sodo vaisiai.

Stoikų logikoje, be formalių tyrinėjimų, pateikiamos ir kalbos bei gnoseologijos koncepcijos.Stoikai išplečia silogistiką, pridėdami penkias hipotetines, arba disjunktyvias samprotavimų formas, iš kurių būtų galima sudaryti visas teisingas sprendinių sekas. Kintamaisiais jie laiko ne sąvokas, bet teiginius (“teiginių logika”):Jei yra A, tai yra B. Kadangi yra A, tai yra ir B.Jei yra A, tai yra B. Kadangi B nėra, tai ir B nėra.Drauge negali būti A ir B. Kadangi A yra, tai B nėra.Yra arba A, arba B. Kadangi yra A, tai B nėra.Yra arba A, arba B. Kadangi B nėra, tai A yra.

Stoicizmo kalbos filosofija tiria žodžių kilmę (etimologija). Stoikai yra įsitikinę, kad galima atsekti kiekvieno žodžio kilmę.Antai žodžio “Dzeusas”(Zenos) kilmininko formą jie kildina iš “zen” (=gyventi).

Stoikų reikšmės teorijoje skiriama signifikantas, signifikatas ir realus objektas. Signifikantas yra garsų darinys, susietas su balsu bei jo poveikiu kaip kūnas.Objektas taip pat priklauso fizikos sričiai. Tačiau reikšmė (lekton) yra bekūnė. Ji yra dvasinės veiklos padarinys, nes tik sykiu dalyvaujant protui iš balsu ištariamo teiginio randasi prasminga kalba:“Kalbėti – tai balsu ištarti žodžius, kuriais apibūdinama tai, kas turima omenyje.”

Stoikų pažinimo teorijos pradinis taškas yra materialumas:Juslinis suvokimas keičia mūsų materialiosios sielos būseną (CHRYSIPAS) arba joje kaip vaške įspaudžia žymę (ZENONAS).Taip kylantis “įspūdis” jungiasi su kitais. Todėl sąvokos gali rastis natūraliai kaip įvairių pojūčių bendrybė; tai stoikai vadina “prolepsis” (užbėgimas už akių).Proto (logos) veikla vaizdinius taip pat paverčia sąvokomis. Kaip ir pojūčiams, jiems būtinas logo pritarimas. Tik taip gali rastis supratimas.Taigi tikras objekto supratimas suponuoja tikrovišką atvaizdą sieloje, kurį patvirtina sveiko proto veikla:“Žinojimas yra tvirtas ir jokiais proto argumentais [daugiau] nenuneigiamas supratimas (katalepsis).”

Stoikų fizikos požiūriu, “būtis” yra tik tai, kas veikia arba kenčia, t.y. tik kūnas.Pasyvumą atitinka materija (hyle), o veiklumą “logosas”.Logosas yra pasaulinis protas, kuris kaip alsavimas (pneuma) persmelkia neapibrėžtą materiją, taip sąlygodamas jos planingą plėtrą. Visuose daiktuose glūdi “logoso sėklos” (logoi sprematikoi), kuriose slypi tų daiktų raidos planas.“Logosas neatsiejamai susijęs su hyle. Jie yra sumišę; jis ją visai persmelkia, ją formuoja ir suteikia pavidalą ir taip sukuria kosmosą.”

Pirminis elementas yra ugnis. Iš jos kilę visi kiti elementai (oras, vanduo, žemė) bei šis pasaulis. Kaip šiluma ji visa persmelkia sukurdama to viso gyvybės kvėpavimą. Todėl ji sykiu yra ir siela bei jėga, judinanti visa, kas protinga.

Stoikai skelbė, kad egzistuoja tam tikras ciklas. Pasaulis radosi iš pirmykštės ugnies, todėl jis vėl žus ugnyje. Po pasaulio gaisro vėl užgims konkrečių daiktų pasaulis.

Stoikų teologijoje aptariamas logosas:Dievas yra kūrybinė pirminė galia, pirmoji visos būties priežastis. Jis yra tas logosas, kuriame glūdi visų daiktų protingosios augimo galios.Dievu vadinami ir formą suteikianti ugnis, ir tvarką kuriantis logosas, ir Dzeusas. Net kosmosas, gimdantis visą gyvybę ir mąstymą, stoikams yra gyva būtybė, turinti dievišką sielą.Iš logoso protingumo randasi tikslinga ir planinga daiktų bei įvykių tvarka:“Iš jo kyla teleologijos požiūriu visiškai sutvarkyto pasaulio idėja, pasaulio, kuriame visa ko sąryšis – tai prasminga tvarka, kurią kuria ir žingsnis po žingsnio įgyvendina viena vienintelė dieviškoji galia.” (M.FORSCHNER)Tą nustatytą tvarką stoikai vadina likimu (gr. heimarmene; lot. fatum), o tikslą, kurio ja siekiama, numatymu (pronoia; providentia). Pasaulyje neįmanoma išvengti būtinybės.

Stoicizmo etikos pagrindinė idėja taip pat yra priežastingai ir teleologiškai nustatyta išorinio pasaulio raida. Mes niekada negalime disponuoti išorinėmis gėrybėmis, todėl vienintelis žmogui pavaldus dalykas yra vidinė laikysena. Antai SENEKA rašo:“Kas eina savo noru, tą likimas veda gražiuoju, kas ne – tą jis jėga priverčia.”Todėl išorinė žmogaus laisvės erdvė yra jo pritarimas prigimties veikimui.

Vadinasi, žmogaus tikslas – “gyventi sutariant (su prigimtimi)”. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią žmogų į “gerą gyvenimo vagą”, bei suteikiančią jam laimę (eudaimonija).Laimę galima pasiekti tik tada, kai sielos ramybės netrikdo joks afektas. Afektas – tai pernelyg suvešėjęs geismas. Jo atsiradimo priežastis – pernelyg sureikšmintas (be to, dar ir klaidingas) vaizdinys. Savo poveikio požiūriu jis tampa “pathos”, aistra. Kadangi retai įmanoma pasiekti aistros objektą, žmogus jaučia nepasitenkinimą.Stoicizmo idealas – apatija, tokių afektų nebuvimas.Stoikai skiria keturias afektų rūšis:malonumą, nemalonumą, troškimą ir baimę.Jų galima išvengti vadovaujantis teisingu protu (orthos logos):Geismas tampa afektu tada, kai protas pripažįsta savo objekto vertingumą.Tikrosios daiktų vertės suvokimas užkerta kelią netikrų gėrybių siekimui arba pašalina tariamų blogybių baimę. Čionai priskirtina ir įžvalga, kad visos išorinės gėrybės laimės požiūriu yra nevertingos.“Afektas susiformuoja, kai protas troškimui nurodo klaidingą … tikslą, o paskui priekaištauja dėl nesėkmės.” (M.HOSSENFELDER)

Stoikai daiktus skirsto į gerus, blogus ir neutralius (adiaphora). Gerais laikomos dorybės, blogais – jų priešybės. Visi likusieji daiktai neutralūs, nes jie nesuteikia daugiau laimės. Jie arba visai neutralūs, pvz., ant galvos augančių plaukų skaičius, arba “tokie, kuriems teiktina pirmenybė” ar “tokie, kuriuos derėtų atidėti”. Pirmenybę būtina teikti tiems dalykams, kurie atitinka natūralų polinkį.Kadangi mums tenka rinktis ir iš indiferentiškų dalykų, verčiau pasirinkti tai, kas labiau natūralu, pvz., sveikata, o ne liga.Todėl stoikai dar skirsto žmogaus veiksmus:veiksmai esti blogi (dėl klaidingos įžvalgos) ir geri (dėl teisingos įžvalgos).Tarp jų įsiterpę vidurinieji veiksmai vadinami “deramais”, jei, juos atliekant, įgyvendinamas natūralus polinkis.Nors jie neišplaukia iš jokios įžvalgos, tačiau jais realizuojama natūrali gėrybė.

Laimę nulemia dorybė. Iš esmės dorybė – tai dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų tikroji vertė. Iš šios įžvalgos kyla kitos dorybės (teisingumas, drąsa ir t.t.).Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos neįmanoma prarasti.Tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas.Teisingas supratimas pagrindžia teisingą santykį su daiktais ir geismais. Taigi pasiektoji harmonija yra laimė.

Svarbiausia stoicizmo idėja yra mokslas apie oikeiosis – pasisavinimą. Pasisavinimas sąlygoja tai, kad dorovinis žmogaus siekimas glūdi pačiuose jo prigimtiniuose polinkiuose. Oikeiosis – tai atsigręžimas į tai, ką žmogus, suvokdamas pats save, pripažįsta deramu dalyku. Žmogus pasisavina jam prigimtus dalykus ir atskiria jam naudingus dalykus nuo žalingų. Todėl ir kiekviena gyva būtybė siekia išlikti.Bręsdamas žmogus pamato, kad protas iš tikrųjų yra jo prigimtinė esmė.Be to, pasisavinimas išplečia dorovinį veiklos lauką bendruomenės naudai:Individui priklauso ne tik jis pats, bet ir jo tėvai, draugai ir t.t., galiausiai visa žmonija.EpikūrasEpikūras (apie 342-271 pr. Kr.) sukūrė koncepciją, kuri buvo vienareikšmiškai orientuota į praktiką. Jo mokyklos tradiciją pirmiausia pratęsė romėnai HORACIJUS bei LUKRECIJUS. Pastarojo poema “Apie daiktų prigimtį” (apie 50 pr. Kr.) greta keleto paties EPIKŪRO ištarmių rinkinių bei jo laiškų laikoma svarbiausiu šaltiniu.

EPIKŪRO fizika pagrįsta trimis principais:niekas neatsiranda iš nebūties;niekas neišnyksta nebūtyje;visata visada buvo tokia, kokia yra dabar, ir visada tokia liks.Visata sudaryta tik iš kūnų ir tuštumos. Apie kūnų egzistavimą sužinome pojūčiais. Tuštuma yra kūnų buvimo ir judėjimo sąlyga.EPIKŪRAS remiasi DEMOKRITO atomizmu. Kūnai yra sudaryti iš atomų. Vienintelės atomų savybės yra forma, sunkis ir dydis. Matematikos požiūriu atomai dalūs, fizikos požiūriu nedalūs. Mat tik taip galima paaiškinti, kad jie nesuyra nieke ir kad sudaro įvairius pavidalus. Iš atomų įvairių pavidalų randasi kūnų formos.Dėl sunkio atomai nepaliaujamai krenta erdvėje lygiagretėmis trajektorijomis. Kai kurie atomai atsitiktinai nukrypsta, atsitrenkia į kitus, “susipina” su jais ir taip sukuria kūnus.Atomų aibė ir tuštuma begaliniai. Todėl EPIKŪRAS teigia, kad visatoje egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė pasaulių.

EPIKŪRO gnoseologija vadinasi kanonika. Jos pagrindas – atvaizdai. Pastarieji atsiranda dėl to, kad atomai atsiskiria nuo kūnų paviršiaus. Stebėtojo medžiaginėje (“subtiliojoje”) sieloje jie įspaudžia švelnų daiktų atvaizdą. Juslinis suvokimas yra tiesos kriterijus.“Tiesa yra tai, ką mes iš tikrųjų regime arba, padedant stebėjimui, sugriebiame mąstymu.”Vaizdų arba įspūdžių pasikartojimas mums leidžia pasiekti pradines sąvokas (prolepseis), kurios yra proto veiklos pagrindas. Jei proto suformuotos nuomonės (doxai) susijusios su suvokiamais dalykais, jos galibūti patvirtintos jusliniu suvokimu, ir tada laikomos teisingomis;prieštarauti jusliniam suvokimui arba būti jo nepatvirtintos, tada jos atmetamos kaip “paikos mintys”.Jei nuomonės susijusios su ne-suvokiamais dalykais, jos yraklaidingos, jei prieštarauja suvokiamiems dalykams;teisingos, jei visas juslinis patyrimas jas patvirtina.Pavyzdžiui, tuščia erdvė logiškai būtina, nes egzistuoja judėjimas, tačiau ir juslinis suvokimas jos nepaneigia.“Melas ir klaidos visada glūdi susigalvotuose dalykuose, kuriuos susiejame su tuo, ką būtina patvirtinti ar bent neatmesti ir kas paskui nepatvirtinama arba atmetama.”

Etika yra EPIKŪRO mokslo branduolys. Jos principas – malonumas. Kiekviena gyva būtybė natūraliai siekia malonumo ir vengia skausmo. Taigi gyvenimo tikslas yra malonumas. EPIKŪRAS malonumą apibrėžia kaip skausmo bei nerimo nebuvimą. Todėl tarp malonumo ir skausmo nėra tarpinės būsenos. Malonumas pasiekiamas tada, kai pašalinamas fizinis skausmas (sukeliamas stygiaus) ir dvasinis skausmas (sukeliamas baimės).EPIKŪRAS pabrėžia, kad malonumą įmanoma pasiekti. Jei, numaldžius alkį, troškulį ir t.t., patenkinami elementarūs poreikiai, tai malonumas daugiau nebedidėja, tada galimos tik jo variacijos. Tokiu atveju tik patiriama įvairesnių malonumų.Poreikius EPIKŪRAS skirsto į tris grupes:natūralūs ir būtini,

natūralūs ir nebūtini,niekiniai, kurie atsiranda dėl klaidingo požiūrio.Pirmos grupės poreikius nesunku patenkinti. Todėl, EPIKŪRO nuomone, nuosaikumas yra svarbi dorybė. Vadovaudamasi “malonumo sumetimais”, įžvalga pasveria tai, kas naudinga, bei tai, kas žalinga, vengia tokio malonumo, kuris, sukeldamas fizinį skausmą arba suneramindamas sielą, sukeltų dar didesnį nemalonumą:Antai politinė veikla, EPIKŪRO nuomone, labai sutrikdo gyvenimo tėkmę, tad žmogui patartina gyventi nuošalų gyvenimą.

Ataraksija, teisingas gyvenimas be nerimasties, tai ne tik fizinio skausmo nebuvimas, bet ir dvasinis išsivadavimas iš nerimo bei sumaišties. Tam taip pat būtina puoselėti dorybes.Pavyzdžiui, išminčius gyvens tik žiūrėdamas teisingumo, nes jis niekada negali būti tikras dėl visuomenės pritarimo.Susitarimu nusprendžiama, kuriuos dalykus laikyti teisingais; sudarydami sutartis, žmonės susivienija tam, kad būtų užtikrinti naudingi dalykai. Be to, būtina“laikytis tos išminties, kuri … mus patikimiausiai vestų į malonumą”. (CICERONAS)Klaidingos nuomonės atsisakymas padeda nugalėtį nerimastį, kuri žalinga ataraksijai.EPIKŪRO požiūriu, dievai nesikiša į pasaulio reikalus. Jų gyvenimas laimingas, jie jo netrikdo “sunkiais darbais”.EPIKŪRO nuomone, pasaulio raidos nevaldo būtinybė ir lemtis.PascalisGenialus matematikas ir fizikas Blaise’as Pascalis (1623-1662) patyrė didelę racionalisto DESCARTES’O įtaką. Galutinai atsivertęs (1654) – šį įvykį jis užfiksuoja “Memoriale”, – savo gyvenimą PASCALIS paskiria tikėjimui:“Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, o ne filosofų ir mokslininkų Dievas.”PASCALIS nusigręžia nuo dekartiškosios abstrakcijos ir atsigręžia į religinę individualią egzistenciją.PASCALIS įsitraukia į jansenizmą, malonės doktrinos stipriai veikiamą katalikybės srovę.

Liko jo sumanytos krikščionybės apologijos fragmentai “Pensees” (“Mintys”). Šiuose fragmentuose PASCALIS vaizduoja žmogų, stovintį tarp dviejų begalybių, tarp to, kas be galo didelis, ir to, kas be galo mažas. Tačiau protas aprėpia tik baigtinius dalykus, todėl širdis (pranc. coeur) yra tikroji pažinimo instancija:“Tiesą pažįstame ne tik protu, bet ir širdimi. Širdimi pažįstame pirmuosius pradus.” Tokius pirmuosius pradus (tvirtas įsitikinimas, kad egzistuoja išorinis pasaulis; erdvė, laikas ir t.t.) protas gali patvirtinti tik “atgaline data”.Į širdį orientuota dvasia yra subtilumo dvasia (“esprit de finesse”), tuo tarpu dvasia, sujungta su protu, yra geometrijos dvasia.Abu pažinimo būdai turi veikti išvien, nes matematikas negali išsiversti be apibrėžimų ir principų, o subtilus mąstytojas – be racionalių argumentų. Tad protas labiausiai nusipelno apribodamas save.Širdis privalo iš esmės apsispręsti – už arba prieš tikėjimą. PASCALIS tai išreiškia lažybų įvaizdžiu:Lažybose dėl Dievo buvimo ar nebuvimo, žmogus, statydamas už Dievą, užstato baigtinį dalyką (savo niekinę egzistenciją), kad laimėtų begalinį (savo amžinąją palaimą).Taip apsisprendęs, žmogus savo gyvenimą nuolankiai grįs Dievu. Tai PASCALIO siūlomas išsigelbėjimas iš žmogiškosios būties negandų; žmogus yra nelaiminga tarpinė būtybė: turėdamas dvasią, jis yra kone angelas, bet dėl savo menkystės jis yra beveik gyvulys.“Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, tačiau tai mąstanti nendrė.” Kierkegaard’asSörenas Kierkegaard’as (1813-1855) laikomas vienu iš didžiųjų originalių XIX a. mąstytojų. Jo (iš dalies pseudoniminiuose) veikaluose randame literatūrinių tekstų, įžvalgios filosofinės bei psichologinės analizės, teologinės polemikos; visa tai pateikiama itin individualia maniera. Tačiau (krikščioniškas) religinis aspektas, kurį galima įžvelgti ir šio filosofo asmeninėje kovoje už tikėjimą, jo kūryboje visada vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį. Jo atlikta žmogaus egzistencijos būdų analizė buvo lemiamas impulsas XX a. egzistencinei filosofijai.KIERKEGAARD’AS pirmiausia klausia:kokiu būdu aš, kaip egzistuojantis subjektas, galiu sueiti į santykį su Dievu?Tam visų pirma būtina suvokti konkrečias individo egzistencijos sąlygas, t.y. “suvokti save patį egzistencijoje”. Tačiau, KIERKEGAARD’O požiūriu, būtent šitai vokiečių idealizmo filosofija ir išgujo iš savo mąstymo ir todėl sukūrė “abstraktaus mąstytojo” tipą, kurį KIERKEGAARD’AS negailestingai kritikuoja:“Kaip tik todėl, kad abstrakčiam mąstymui būdingas sub specie aeterni [amžinybės] požiūris, jis nesugriebia egzistencijos konkretybės, laikinumo, tapsmo, egzistuojančiojo negandų…”Tačiau ir pats abstraktus mąstytojas yra konkreti egzistencija, todėl jis tampa “komišku personažu”, jei sau nenori pripažinti šio savo būties ir mąstymo pagrindo:ir jis, ir jo mąstymas tampa fantomu. Kad taip neatsitiktų, būtina tapti subjektyviam, t.y. būtina“kad pažinimas sąveikautų su pažįstančiuoju, kuris iš esmės yra egzistuojantysis”, nes “vienintelė tikrovė, kurią egzistuojantysis ne vien pažįsta, yra jo paties tikrovė – tai, kad jis tikrai yra štai čia; toji tikrovė yra jo absoliutus interesas.”Jei žmogaus egzistencija tokiu būdu pastūmėjama į patį filosofinio įsitikrinimo centrą, tai iškyla klausimas, kas yra žmogus.“Žmogus yra sintezė – begalybės ir baigtinybės, laikinybės ir amžinybės, laisvės ir būtinybės, trumpi tariant – jis yra sintezė. Sintezė yra dviejų santykis.” Tačiau šis santykis žmogaus dar nepadaro pačiu, nes:“Pats yra santykis, santykiaujantis su savimi pačiu arba yra tai santykyje, kad santykis santykiauja su savimi pačiu.” Žmogus savo Patį įgyja sąmoningai sueidamas į santykį su savo būties sinteze.Taigi Paties būtis žmogui ne tiesiog duota, o yra uždavinys, kurį jo laisvė privalo įgyvendinti.Gali būti, kad, įgyvendindamas šį uždavinį, žmogus klaidingai santykiauja su savo sinteze, todėl nesąmoningai arba sąmoningai prasilenkia su savo esatimi. KIERKEGAARD’AS tai įvardija neviltimi ir veikale “Liga mirčiai” aprašo įvairias nenoro būti savimi formas.Tačiau žmogus pats savęs nesukūrė sinteze; tokį jį sukūrė Dievas. Tad klaidingas santykis su savimi yra ydinga laikysena Dievo atžvilgiu; todėl nuodėmės apibrėžimas yra toks:nenoras būti savimi pačiu Dievo akivaizdoje.

Individo kelią į tikėjimą, kuriuo eidamas žmogus “skaidriai atsiremia į jį sukūrusią jėgą”, KIERKEGAARD’AS aprašo remdamasis įvairiomis egzistencijos pakopomis (“Arba-arba”).Estetinėje pakopoje žmogus gyvena paniręs į netarpiškumą, t.y. jis dar nepasirinko savęs kaip Paties. Jis gyvena tik išoriniuose bei jusliniuose dalykuose ir tik jais; jis vadovaujasi šūkiu: “Reikia mėgautis gyvenimu.”Pavyzdys – Don Žuanas.Tačiau realizuodamas šią gyvenimo formą, žmogus priklauso nuo išorės dalykų, t.y. nuo to, kas ne jo valioje, todėl išryškėja ligi tol nepastebėta pamatinė estetinės egzistencijos nuotaika – neviltis, kylanti iš suvokimo, jog jo egzistavimo sąlygos gali būti iš jo atimtos.Individas peršoka į etinę pakopą tada, kai, apimtas nevilties, pats pasirenka:“… nes tik save patį galiu pasirinkti absoliučiai, ir tas savęs paties absoliutus pasirinkimas yra mano laisvė; tik save patį absoliučiai pasirinkęs aš steigiu absoliučią perskyrą, būtent – gėrio ir blogio perskyrą.”Etinė egzistencija pasirinko save kaip Paties būtį, taip tapdama nepriklausoma nuo išorės dalykų, ji yra sprendimų subjektas, gyvenimas įgyja rimtumą ir nuoseklumą.Vis dėlto net ir ši pakopa negali būti atbaigimas, nesregėdamas kaltės galimybę, etikas suvokia, kad jis nedisponuoja sąlygomis, idant etikos požiūriu galėtų gyventi idealiai, nes jį valdo nuodėmė.Visa tai veda į religinę pakopą. Suvokdamas save kaip nuodėmingą, žmogus suvokia, kad krikščionybės požiūriu jis vienas pats nepajėgus išsivaduoti iš nuodėmės, nes tik Dievas gali nustatyti tiesos sąlygas:Tikėjimo turinys yra paradoksas, kad amžinybė įsikūnijo laike, t.y. kad Dievas tapo žmogumi.Dievas turėjo ateiti pas žmones, kad galėtų jiems įduoti tiesą, todėl pats žmogus savo jėgomis negali pasiekti tiesos, jas jam turi suteikti Dievas. Tikėdamas žmogus besąlygiškai įsitvirtina Dieve.SchopenhauerisArthuras Schopenhaueris (1788-1860) savo svarbiausiame veikale “Pasaulis kaip valia ir vaizdinys” išsamiai išdėsto valios metafiziką. Jis semiasi minčių iš PLATONO, KANTO bei indų “Upanišadų”.Tarsi pratęsdamas KANTĄ, SCHOPENHAUERIS pradžios tašku pasirenka apriorinį principą – pažinimo siekiančiam žmogui jį supantis pasaulis duotas tik kaip vaizdinys, t.y. tik santykyje su tuo, kuris įsivaizduoja, o tai yra pats žmogus.“Pasaulis yra mano vaizdinys.” Skilimas į subjektą ir objektą yra ta forma, kuriai paklūsta visas pažinimas:Objektai duoti tik taip, kaip juos sąlygoja subjektai.Vaizdiniai pasirodo erdvėje ir laike, jie subordinuoti “pagrindo principui”; pasak šio principo, visi mūsų vaizdiniai yra susieti dėsningai ir formos požiūriu aprioriškai apibrėžtu būdu. Taip tampa įmanomas patyrimas ir mokslas.Tačiau vaizdiniai – tai tarsi išorinė pasaulio pusė; pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime. Savo kūną mes patiriame dvejopai:kaip objektą (vaizdinį) ir kaip valią.Kūno raiškos yra tik objektyvuoti valios aktai. Todėl galima daryti prielaidą, kad ir visų kitų mūsų vaizdinių požiūriu tas pagrindinis santykis būna toks pat, taigi jo giliausia esmė yra valia.Visi reiškiniai yra tik objektyvacijos valios, kuri, kaip nepažinus “daiktas savaime” yra pasaulio pagrindas.Ši valia yra iracionalus ir aklas instinktas.Ji niekada nenurimsta, nuolatos stengiasi įgyti pavidalą. Tačiau visa, ką ji sutinka savo siekių kelyje, iš tikrųjų yra ji pati, tad ji be paliovos kovoja su savimi pačia, o iš tos kovos kyla įvairios jos objektyvacijų pakopos.Pačioje žemiausioje gamtos pakopoje valia reiškiasi kaip fizikinės ir cheminės jėgos, organinės gyvybės pakopoje – kaip gyvenimo geismas, kaip savisaugos ir lytinis instinktai. Galiausiai žmoguje jis reiškiasi kaip protas, kurį kaip savo instrumentą pagimdo (savaime buka) valia.Erdvėje ir laike pasirodantys bei pagrindo principui subordinuoti vaizdiniai sudaro tik netiesiogines valios objektyvacijas.Tiesiogiai ji objektyvuojasi idėjose, kurios, kaip daiktų pirmvaizdis, yra jų pagrindas.Idėjos turi objektų būties-subjektui formą, tačiau jos nesubordinuotos pagrindo principui. Jos yra amžinos ir nekintančios formos visų reiškinių, kurių įvairovė iš idėjų kyla erdvės ir laiko kaip individuacijos principo dėka.Regėti idėjas įmanoma tik grynai, nesuinteresuotai atsidavus, kai subjektas atsižada savo individualybės ir susilieja su objektu. Šis pažinimo būdas yra meno pradžia.Genijus geba atsiduoti idėjoms ir tokiu būdu kuria savo kūrinius. Šiuo požiūriu ypatingą vietą užima muzika. Ji – ne idėjų, o pačios valios atvaizdas.SCHOPENHAUERIO etikos pagrindas yra empirinio ir inteligibilaus charakterio perskyra.Kaip ir visi gamtos reiškiniai, žmogus pavaldus gamtos dėsniams. Todėl jo veiksmų motyvai neišvengiamai kyla iš jo charakterio, vadinasi, yra nelaisvi.Šiose elgesnose atsiskleidžia empirinis žmogaus charakteris. Tačiau jį apsprendžiantis pagrindas – inteligibilus charakteris yra absoliučiai laisva valia savaime.Žmogus veikia ne pirma pažindamas, o paskui norėdamas; žmogus veikia tik tada, kai žino, ko nori.Kadangi žmogaus veiksmai neišvengiamai kyla iš jo charakterio, SCHOPENHAUERIO nuomone, beprasmiška kurti etinius įstatymus. Todėl jis pasitenkina išvardydamas tai, kas moralės požiūriu vertintina.Moralės pagrindas yra užuojauta.Šis teiginys pagrįstas įžvalga, kad visos būtybės kilusios iš vienos valios, todėl jų visų vidus vienodas.Kitame žmoguje regiu save patį, kito kančioje regiu savo paties kančią.Dėl šio susitapatinimo kito žmogaus gerovė iš esmės tampa tarsi mano paties gerove.Tai pasakytina ne tik apie žmones, bet ir apie visas gyvas būtybes.Juo labiau žmogus įsisąmonina gyvenimą, juo aiškiau jis mato, kad visas gyvenimas yra kančia. Valia trokšta būti patenkinta ir atbaigta, tačiau pasaulyje ji neranda nei vieno, nei kito:joks pasitenkinimas nėra amžinas, nė vienas troškimas, pasiekęs tikslą, nenurimsta.Kančios neaprėpiamos, jos auga augant sąmonei. Tikregėdama idėjas mene valia trumpam nurimsta.Ši įžvalga gali būti pagrindas dviem nuostatoms gyvenimo atžvilgiu.Kai žmogus pritaria valiai, jis blaivia sąmone priima gyvenimą tokį, koks jis yra, jis pritaria savo paties gyvenimo tėkmei su visu tuo, kas buvo ir kas dar bus. Kai žmogus neigia valią, jis mėgina nugalėti kančią slopindamas gyvenimo geismą. SCHOPENHAUERIO nuomone, pastaruoju keliu ėjo indų bei krikščionių asketai.NietzscheFriedrichas Nietzsche (1844-1900) įėjo į dvasios istoriją kaip savitas genijus: jo kūrybai būdingas aistringas angažuotumas, didžiulis ryžtas siekti permainų, nepaprastas įžvalgumas ir kerinti kalba. Jo kūrybą galima suskirstyti į tris (glaudžiai susijusius) periodus.

Pirmasis periodas (1869-1876)NIETZSCHE, Saksonijos pastoriaus sūnus, gauna klasikinį filologinį išsilavinimą ir tampa klasikinės filologijos profesoriumi Bazelyje.1871 m. jis išleido “Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios”. Graikų pirmapradės galios, apoloniškasis ir dionisiškasis pradai, susijungė antikinėje tragedijoje virsdami harmoninga sinteze:Apoloniškasis pradas įkūnija saikingumą ir protą, tuo tarpu dionisiškasis – svaigulį ir siautėjimą.Tragedijos žlugimas – tai racionalios graikų filosofijos pradžia, kurią įkūnija pirmiausia SOKRATAS. EURIPIDAS – tai jau įvykęs perėjimas:“Dievybė, kalbėjusi jo lūpomis, buvo ne Dionisas ir ne Apolonas, o visai naujai gimęs demonas, pavadintas – Sokratu.” NIETZSCHE puoselėjo viltį, kad tragedijos kultūrą atgaivins RICHARDAS WAGNERIS (1813-1883), kurio muzika ir asmenybė anuomet buvo pakerėjusi NIETZSCHE.1871-1876 metais NIETZSCHE konfliktuoja su savo meto kultūra: konflitą atspindi keturi “Nesavalaikiai pastebėjimai” apieD.F.STRAUSSĄ, kuris vaizduojamas išsilavinimo filisteriu; apie istorinio mąstymo vyravimo “istorinę ligą” (HEGELIS, E.v.HARTMANNAS); apie SCHOPENHAUERĮ kaip romaus filosofo pavyzdį; ir apie WAGNERĮ.

Antrasis periodas (1876-1882)Šį savo filosofinės raidos tarpsnį NIETZSCHE apibūdina kaip “Priešpiečio filosofiją”. Jis parašo keturis veikalus: “Žmogiška, pernelyg žmogiška” (I ir II dalys), “Ryto žara” bei “Linksmasis mokslas”.NIETZSCHE rašo aforizmais; ši forma optimaliai perteikia jo stilių. Turinio požiūriu visus keturis kūrinius jungia kovos su “decadence”, su jo morale ir jo religija, krikščionybe, idėja.NIETZSCHE užima skeptiško vertintojo poziciją, jam neleidžia nurimti aistringas tiesos troškimas.Kaupdamas vis naujus pastebėjimus, NIETZSCHE priešina moralei bei tradicinei filosofijos problematikai:kalbos reikšmę:kalba žmogui trukdo pamatyti, kad jis savo šnekomis tik tariamai sugriebia dalykų esmę, o iš tikrųjų jis sukuria dar vieną, antrą, tikrovę greta pirmosios.NIETZSCHE rašo:“Taigi kas yra tiesa? Judri metaforų galybė…ilgai vartotos, jos žmonėms galiausiai pradeda atrodyti nekičios, kanoniškos ir privalomos: tiesos yra regimybės, apie kurias mes užmiršome, kad jos yra regimybės.”neleistiną būties ir vertybės sąsają:pasitikėjimas išprotautų sprendinių galiojimu jau yra moralės fenomenas;moralės reliatyvumą:moraliniai sprendiniai nėra belakiai, priešingai, galima įrodyti jų istoriškumą ir socialinį reliatyvumą.NIETZSCHE priekaištauja moralės filosofijai, kad ji neimanti domėn faktinių skirtybių;praktinius moralės prieštaravimus;moralės istoriškumą:NIETZSCHE mano galįs įrodyti, kaip iš konvencionalaus prietaringumo ilgainiui randasi dorybės;genealoginius argumentus:istorijos ir psichologijos plotmėje įžvelgus moralės motyvus, prasideda tradicinių vertybių mato neigimas. NIETZSCHE negailestingai nuplėšia dorybingo ir/arba religingo žmogaus kaukes, taip paneigdamas objektyvaus pagrindimo pretenziją. Todėl “klaidinga motyvų ir išgyvenimų psichologija” veda į krikščionybę, o tariamai iš etinių paskatų atliekamų veiksmų motyvai dažniausiai būna netyri – tai galima įrodyti.“Moralė irgi tėra afektų gestikuliacija.” NIETZSCHES nuomone, tikri yra tik pragmatiški samprotavimai, kuriais siekiama (kartais netiesioginiu būdu) patirti malonumą. Užuojautą jis laiko savigyna, o artimo meilę – savimeile.

Krikščionybei NIETZSCHE prikiša tai, jogji daug prisidėjo prie žmogaus ištižimo;dogmatikos požiūriu ji sudaryta iš neįtikimų paradoksiško Antikos vaizdinių pasaulio reliktų;ji guodžianti anapusiniu pasauliu, kurio iš tikrųjų nėra ir kuriuo šiuolaikiniai žmonės daugiau nebetiki;ji veidmainiauja: krikščionys negyvena vadovaudamiesi tuo, kuo jie apsimeta tikį.Visa tai ypač iškeliama “Linksmajame moksle” vaizduojant Išprotėjusį žmogų, kuris ieško Dievo. Tai NIETZSCHES vizija – pasaulis be horizonto, be viršaus ir apačios susvyruoja, nes“Dievas mirė! Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme!”

Trečiasis periodas (1883-1888)NIETZSCHES filosofijos, skelbiančios naują erą, viršūnė yra šie kūriniai: “Taip kalbėjo Zaratustra” (1883-1885), “Anapus gėrio ir blogio” bei “Valia valdžiai” (sudaryta iš devintajame dešimtmetyje rašytų tekstų ir pirmą sykį išspausdinta 1901 m.):šiuose veikaluose dar akivaizdus kritinis momentas, tačiau diagnozuotai ligai jau paskirtas gydymas naujosiomis NIETZSCHES idėjomis.Pats NIETZSCHE tai išreiškia trijų dvasios virsmų įvaizdžiu:iš pradžių dvasia tampa kupranugariu, kantriai nešančiu senosios moralės naštą, paskui liūtu (“aš noriu”), stojančiu į kovą su vertybių slibinu (“tu privalai”).“Sau laisvę iškovot ir šventą žodį “Ne” taip pat ir pareigai pareikšti: štai kam … liūto reikia.” Galiausiai dvasia tampa vaiku, žaidžiančiu kūrimo žaidimą.Vakarų kultūros diagnozę NIETZSCHE įvardija kaip nihilizmą:“Radikalus vertybės, prasmės ir geidžiamumo atmetimas.”Aukščiausiosios vertybės nuvertintos, pasiligojusio krikščioniškojo mąstymo bei filosofijos, SOKRATO pasekėjos, melo statinys griūva. Graikų-krikščionių tradicijoje visada tūnojo ta Nieko sėkla, NIETZSCHE tik vardija jos vaisius. Jis įsitikinęs, kad savąja vizija aplenkė savo amžininkus:silpnuosius šis faktas įstums į neviltį, stipriesiems (antžmogiams) tai bus ženklas pradėti kurti naują tvarką, perkainoti vertybes.NIETZSCHES gydymo esmė – skelbimas, kuriame svarbiausias dalykas – valia galiai:“NIETZSCHES filosofijos viršūnė buvo dvejopa vizija – antžmogio ir amžinojo atgimimo; raktas jai suprasti yra valios galiai sąvoka.” (W.KAUFMANN)NIETZSCHE labiausiai išaukština antžmogį Zaratustroje:antžmogiui būdinga tai, jog jo visiškai nesaisto tradicinės vertybės. Jo veikla matuojama žemiškaisiais matais:jis siekia stiprybės, vitališkumo ir valdžios. Jam priešstatomi minios žmonės, vis dar paklūstantys (išgalvoto) dievo diktatui ir išpažįstantys silpnumo ir užuojautos moralę.Antžmogių mažuma yra ganėtinai stipri, kad valiotų atlaikyti savo laisvės ir polinkio į vitališkumą bei šiurkštumą padarinius. Paskutinis jų išbandymas – tai gebėjimas atlaikyti amžinojo atgimimo mintį.Amžiną to paties sugrįžimą NIETZSCHE vaizduoja “Linksmajame moksle” kaip “sunkiausią svorį”:“Šitą gyvenimą…turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų… Amžinas būties smėlio laikrodis bus vis apverčiamas be paliovos – ir tu drauge su juo, tu dulkių dulkele.” Amžiną sugrįžimą, tą intuityvią NIETZSCHES nuojautą, tarsi “demonas” įsėlinusią jo širdin, NIETZSCHE vėliau mėgina pagrįsti loginiais bei gamtamoksliniais argumentais ir taip suteikti jai idėjinį pagrindą. Jos prasmė – galutinis antžmogio pateisinimas.NIETZSCHE nukaldino formulę “Valia valdžiai”, ir tai buvo tinkamiausia formulė jo filosofijai nusakyti. Įkvėptas SCHOPENHAUERIO bei SPINOZOS filosofijos, taip pat ano meto biologijos laimėjimų, NIETZSCHE žmogaus elgesyje ir visoje gyvojoje gamtoje regėjo valią išlikimui kaip kryptį rodančią gairę.Visų minčių ir veiksmų motyvas esąs valia, kuri, kitaip negu SCHOPENHAUERIO filosofijoje, veikianti ne aklai, o tikslingai:jos tikslas išlikimas, gyvenimo jausmo ir gebėjimo gyventi stiprinimas, stiprybės ir valdžios įgijimas.Kadangi šis principas galioja visame kame, NIETZSCHE trumpai apibendrina:“Šis pasaulis, šis jėgos siaubūnas, be pradžios, be pabaigos, neįveikiama geležinė jėgos didybė… Šitas pasaulis yra valia valdžiai – ir daugiau nieko! Ir jūs patys esate toji valia valdžiai – ir daugiau nieko!”Remdamasis į tokį pagrindą, NIETZSCHE imasi pervertinti visas vertybes:Senosios vertybės išblėso, o naujosios orientuojasi į valios valdžiai principą.Apie gėrį ir blogį ateityje bus sprendžiama pagal tai, kiek kuris nors veiksmas naudingas vitališkumui ir galios įgijimui:“Kas yra gėris? – Visa, kas stiprina galios jausmą, valią galiai, pačią galią žmoguje.Kas yra blogis? – Visa, kas kyla iš silpnumo.Kas yra laimė? – Jausmas, kad galia auga…Ne pasitenkinimas, o dar daugiau galios; ne taika, o karas; ne dorybė, o šaunumas.”1888 m. NIETZSCHE išleido keletą patetiškų kūrinių, tarp jų “Antikristą” bei “Ecce homo”. Pirmajame jis dar kartą piktžodžiauja prieš krikščionybę, o antrajame jau aiškiai matyti, kad jis save pervertina. Žvelgdamas į praeitį, jis konstatuoja “Kodėl aš toks protingas”, “Kodėl aš rašau tokias geras knygas” ir t.t. Šitas polinkis virsta didybės manija; galiausiai 1889 m., po išgyventos krizės, jam aptemsta protas. JaspersasIš visų XX a. egzistencializmo filosofų Karlas Jaspersas (1883-1969) buvo labiausiai veikiamas KIERKEGAARDO. Savo filosofiją jis traktavo kaip atsaką į iššūkį, kurį savo laiku metė KIERKEGAARDAS bei NIETZSCHE. Vėliau JASPERSAS reiškėsi ir kaip angažuotas politinis rašytojas.

Savo pirmajame dideliame veikale “Filosofija” (1932) JASPERSAS parodo mokslinio, objektyvaus pažinimo ribas:Mokslas redukuoja visą būtį į objektų būtį, t.y. į dalykus, kuriuos galima išoriškai ištirti.Tačiau tokiu būdu aš negaliu suvokti tos būties, kuria esu aš pats, nes save galiu žinoti tik iš vidaus, tik suvokdamas savo paties galimybes. Todėl egzistencinio nušvitimo uždavinys – kiekvienam žmogui parodyti jo buvimo-savimi-pačiu (Selbstsein) prielaidas, kurias jis privalo įsisąmoninti ir kurias tik jis pats gali realizuoti.Tai, kuo žmogus iš tikro gali būti, yra ne paprasta, empirinė žmogaus esamybės duotybė, bet uždavinys, kurį žmogus turi atlikti būdamas laisvas.Todėl JASPERSO filosofijoje egzistencija (=buvimas-savimi-pačiu) yra visa tai, kas esmiškai sudaro manąjį Pats,priešingai negu tie dalykai, kurie man priklauso tik išoriškai, kuriuos galiu sukeisti vietomis ir kurie prikauso nuo ne mano paties nustatytų sąlygų.“Būtis, kuri – pasireikšdama kaip esamybė – ne yra, o gali ir privalo būti, tad laike sprendžia, ar ji yra amžina. Toji būtis esu aš pats kaip egzistencija.”Žmogus atranda save kaip esamybę, priklausančią nuo tam tikrų ne jo paties nustatytų prigimtinio, kultūrinio, istorinio pobūdžio sąlygų. Tačiau visoje toje situacijoje jis pats sprendžia, kas jis iš esmės yra.

Kadangi žmogus paprastai gyvena pasitikėdamas išorinių sąlygų teikiamu saugumu, tai tik ypatingas sukrėtimas gali jį pastūmėti jo tikrosios egzistencijos link.Toks sukrėtimas – tai ribinės situacijos:mirtis, kova, kančia, kaltė.Išgyvenant ribinę situaciją, tampa aišku, kad nepatikima atrama – išorinės gyvenimo sąlygos – gali subyrėti, ir tada aš būsiu atgręžtas į save patį. Aiškiausiai tai matyti mirties suvokime – mirtis kelia grėsmę paprastai esamybei ir tampa kriterijumi:tai, kas mirties akivaizdoje esmiškai lieka, yra egzistenciška; tai, kas atsisijoja, yra paprasta esamybė.Tačiau žmogus negali realizuoti savo egzistencijos, neatsižvelgdamas į esamybės sąlygas. Tai aiškiausiai matyti žmogausistoriškume kaip esamybės ir egzistencijos, būtinybės ir laisvės, laiko ir amžinybės vienovėje.Žmogus negali realizuoti savo egzistencijos vienas pats, šiai realizacijai būtini ir kiti žmonės. Todėl didelę reikšmę įgyja komunikacija.Tik per kitą žmogus susivokia savyje.Egzistencinė komunikacija yra abipusis savęs paties išskleidimas kitame žmoguje. Vien paprasta esamybė negali pagrįsti egzistencijos, todėl ji turi turėti kitokį pagrindą.JASPERSO požiūriu, tas pagrindas glūdi transcendencijoje.Transcendencija yra egzistencijos orientyras, ji yra jos laisvės versmė ir galimybė.

Antrame reikšmingame filosofiniame veikale “Apie tiesą” (1947) JASPERSAS surikiuoja savo mintis į plačią sistemą, remdamasis aprėpties teorija.Aprėptis yra tai, kas aprėpia visas paskiras būtybes, bet pati lieka kito neaprėpta; tai būtis savaime.Yra šie septyni aprėpties būdai:Esamybė yra mano gyvenimas mano tiesioginėje aplinkoje. Tai patirties erdvė, į kurią turi patekti visi dalykai, kad taptų dalykais man.Sąmonė apskritai yra visuotinai galiojančio, objektyvaus mąstymo mediumas.Tuo tarpu dvasia gyvena dalyvaudama visumą bei prasmę kuriančiose idėjose.Šiems būdams – kuriais esu aš pats – kaip objektas priešstatomas pasaulis, kaip erdvė, kurioje visa, kas apskritai yra, turi įgyti pavidalą.Šiuos imanentinius aprėpties būdus viršija ir atbaigia egzistencija bei transcendencija:JASPERSAS transcendenciją dar vadina aprėpties aprėptimi, visos būties pagrindu. Ją galima patirti tik per egzistenciją ir tik šifrais (simboliais), kuriais imanencijoje prabyla transcendencija. Skaitant šifrus (jais gali tapti bet kas, pvz., gamta, istorija, žlugimas), imanencija nuskaidrėja ir atsiveria transcendencijai.Galiausiai protas yra visuose tuose būduose veikianti, vienovės ieškanti ir tiesą gimdanti jėga.

JASPERSO požiūriu, labai svarbu tai, kad visi aprėpties būdai yra kilę iš to paties pagrindo ir vienas kitą persmelkia. Kiekvieno jų tiesos prasmė glūdi priklausomybėje kitam.Netiesa atsiranda tada, kai kuris nors būdas atsiejamas nuo kitų ir jo galiojimas suabsoliutinamas.Sartre’asJeano-Paulio Sartre’o (1905-1980) egzistencializmui padarė įtaką HUSSERLIO fenomenologija, taip pat HEIDEGGERIS, HEGELIS, vėliau marksizmas. Jis, kaip ir CAMUS, rašė pjeses bei romanus, todėlegzistencializmas, ypač Prancūzijoje, vienu tarpu buvo “madinga srovė”.Pirmasis reikšmingas SARTRE’O veikalas “Būtis ir Niekas” – tai mėginimas sukurti fenomenologinę ontologiją; jame keliamas klausimas apie būtį. SARTRE’AS skiriabūtį-savaime, nuo sąmonės nepriklausomą daiktų būtį, ir būtį-sau, sąmonės aprėžtą žmogaus būtį.Būtis-savaime nesusijusi nei su savimi pačia, nei su kitu; be to, ji “tanki”, t.y. ji yra nebūties nepertrauktas pozityvumas; ji yra tai, kas yra. Tik žmogaus sąmonė sukuria Nieką. Būtis-sau sugeba versti Nieku.“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas.”Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa:tai būtis, “kuri yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.”Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama už dabarties ribų, projektuoja save ateitin; žmogų esmiškai apibrėžia jo galimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties,jis yra tai, kas jis dar nėra.Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kas faktiškai duota,jis yra ne tik tai, kas jis yra, betjis yra tai, kuo jis save padaro.Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė, nes jis negali būti kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti patį save, t.y. privalėdamas iš savęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.Laisvė yra būties-savaime naikinimas projektu.Faktinės duotybės (kaip antai daiktų priešinimasis, kiti žmonės, kūniškumas) laisvės nesunaikina, nes tik laisvė jas parodo kaip ribą; tai apribojimas, galiojantis tik konkrečiame gyvenimo projekte.Kadangi, SARTRE’O požiūriu, nėra Dievo, kuris žmogui iš anksto suteiktų jo esmę, žmogus pats apsibrėžia savo egzistenciją:“Ką reiškia, kad egzistencija yra ankstesnė už esmę? Tai reiškia, kad žmogus iš pradžių egzistuoja, sutinka save, pasirodo pasaulyje ir pagal tai save apibrėžia.”Žmogus visiškai atsako už save. Tačiau jam lieka saviapgaulės galimybė. Šiuo požiūriu faktiškumo ir laisvo projekto sąveika taip interpretuojama ir taip ja manipuliuojama,kad būtų galima išvengti atsakomybės už savo asmeninę būtį.Svarbus yra ir santykių su Kitu tyrimas. Būties-kitiems struktūrą SARTRE’AS atskleidžia analizuodamas žvilgsnį (kuris neapribojamas vien akimi kaip jutimo organu). Buvimas-pamatytu suponuoja, kad individo būtį jau konstitavo Kito dabartiškumas.Pats vienas sau-esantis individas priklauso vien nuo savo paties betarpiško veiksmo, savo sąmonėje jis nesteigia savęs kaip to, kuris tame veiksme yra esantis-savaime.Tuo tarpu tapdamas-Kito-pamatytu jis sustingsta virsdamas objektu; jis atiduotas Kito sprendimui.Šią mintį SARTRE’AS iliustruoja “slapta besiklausančio pavyduliautojo” pavyzdžiu.Pasidavęs smalsumui, žmogus ištirpsta savo veiksmuose ir praranda Aš-sąmonę. Staiga jį užklumpa (pamato) kitas; tą akimirką jis užfiksuojamas kaip tas, kas jis yra – slapta besiklausantis pavyduliautojas.Idant būtų įmanoma save pažinti, būtinai reikalingas Kitas. Šioje būtinybėje glūdintis priklausomybės nuo Kito aspektas nugalimas tada, kai individas sąmoningai save projektuoja į savo galimybes.Jis patiria savo paties-būtį nebūdamas Kitas.

Veikale “Dialektinio proto kritika” SARTRE’AS imasi nagrinėti ir visuomenės sferą, stengdamasis susieti egzistencializmą ir marksizmą. Marksizmas interpretuoja istoriją ekonominių sąlygų prieštaringumo ir individo susvetimėjimo požiūriu, nagrinėja tą istorinę bei socialinę tikrovę, kurioje realizuojamas egzistencijos projektas. Todėl SARTRE’AS mėgina dialektiškai susieti individualią laisvę ir materialias, ekonomines-socialines sąlygas. Jis kelia sau uždavinį“pasiekti tokią supratimo įžvalgą, kuri parodytų žmogų visame socialinio pasaulio kontekste ir kuri prasiskverbtų iki pat jo praktikos ar projekto, kuriame žmogus konfrontuoja su tuo, ką jis gali padaryti konkrečioje socialinėje situacijoje”.Marksizmą SARTRE’AS kritikuoja už tai, kad šis individą pajungia apriori sukonstruotos istorijos sampratos totaliniam tikslui. Todėl egzistencializmas turi būti integruotas į marksizmą, idant būtų sugriauta jo dogmatika.Camus; MarcelisAlberto Camus (1913-1960) kūrybos pobūdį galėtume įvardyti kaip “mąstymą vaizdais”.Jis rašė ne sisteminius filosofinius traktatus, o filosofinius, literatūrinius ir politinius esė, apsakymus, dramas ir dienoraščius, kuriuose plėtojo savo mintis.CAMUS “Sizifo mito” tema yra absurdo patyrimas; absurdas reiškiasi neįveikiama praraja, skiriančia Aš ir pasaulį. Absurdo jausmas gali apimti žmogų staiga, subyrėjus kasdienybės dekoracijoms, kai žmogus pasilieka vienas akis į akį su pasaulio svetimumu ir priešiškumu.“…pastebime, kad pasaulis “tankus”, suvokiame, koks svetimas ir mums nepaklūstantis yra akmuo, kaip galingai gamta, koks nors peizažas gali mus neigti…Pasaulis pro mus prasprūsta, nes vėl tampa savimi.” Tačiau kamuoja nenumaldomas prarastos vienovės ir prasmės išsipildymo ilgesys. Iš šios prarajos, skiriančios žmogaus siekimą pasiekti vienovę, aiškumą bei prasmę, ir pasaulį, kuris tuos dalykus neigia, ir kyla absurdo jausmas.“Absurdas gimsta iš šito žmogaus geismo ir pasaulio neprotingo tylėjimo priešpriešos.” Absurdas turi būti laikomas pirmuoju potyriu ir prielaida. Jo padarinys – atsisakoma teikti būčiai bet kokią metafizinę prasmę, o iš žmogaus reikalaujama įsikurti žmogaus sukurtų mastelių pasaulyje, nesitikėti anapusinių dalykų ir iki dugno išsemti tai, kas duota.Žmogaus dalia – prisiimti kančias pasaulyje be prasmės ir Dievo.Todėl absurdo herojus yra Sizifas.Bausdami už jų paniekinimą ir gyvenimo geismą, dievai Sizifui nuskyrė niekada nesibaigiančią beprasmę užduotį. Tačiau, kai Sizifas grįžta prie uolos, kad vėl iš naujo pradėtų savo kančią, tą aiškumo valandą jis pranoksta savo likimą.“Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka…”Pripažįstu, jog viskas – gerai”, – sako Edipas, ir tie jo žodžiai šventi…Likimas per juos tampa žmonių reikalu ir turi būti jų pačių tvarkomas.” Už žmogaus ir pasaulio nebegali būti absurdo, todėl išlieka vienintelė vertybė, kurios absurdas negali paneigti, nes tada jis pats save sunaikintų; toji vertybė yra pats gyvenimas.Todėl pagrindinė žmogaus laikysena yra maištas prieš absurdą. Dėl savo paties tapatumo žmogus turi likti ištikimas savo besąlygiškam vienovės ir prasmingumo poreikiui, net jei jis žino, kad tas poreikis negali būti patenkintas.Žmogaus maištas prieš jo būties sąlygas – tai esė “Maištaujantis žmogus” tema. Žmogus pamato, kad jis turi daug likimo bendrų, jis susitapatina su kitais kenčiančiais žmonėmis. Todėl kiekvieno maišto pagrindas yra solidarumas. Jei, kilus maištui, žmogus save paaukoja, tai jis tai padaro gėrio (laisvės, teisingumo), viršijančio jo asmeninę lemtį, vardan.Tokios nuostatos simbolis – Prometėjas; jis pavogė iš dievų žinojimą ir atidavė jį kenčiantiems žmonėms.Istorijos eigoje maištas įgaudavo klaidingas formas tada, kai būdavo nukertamos maištą su absurdu ir solidarumu jungiančios šaknys, kai žmonės būdavo aukojami tariamam absoliučiam galutiniam tikslui, kai maištas virsdavo nihilizmu ir panieka žmonėms.Jei neįmanoma rasti iš anksto duotos, gyvenimą tvarkančios absoliučios prasmės, tai šitai reiškia, kad žmogus pagal savo galimybes pats turi rasti tikrąjį saiką.Anot CAMUS, tą saiką padeda rasti “mediteraninis mąstymas”, kurį, jo požiūriu, įkūnija Viduržemio jūros kraštų peizažas bei ten užgimęs graikų mąstymas. Šiam kraštovaizdžiui būdinga šviesos ir šešėlio, saulės ir jūros priešybių pusiausvyra. Čia CAMUS vėl atsigręžia į graikų mitologiją:“Nemezidė, saiko, o ne keršto, deivė budi. Ji negailestingai baudžia visus, kas peržengia ribas.”

Gabrielis Marcelis (1889-1973) – krikščioniškojo požiūrio atstovas egzistencijos filosofijoje. Veikale “Būti ir turėti” MARCELIS priešina šias dvi pamatines nuostatas. “Turėjimo” modusu reiškiasi objektinanti ir savanaudiška laikysena pasaulio, artimo ir savęs paties atžvilgiu; ji atitinka abstraktų ir objektyvuojantį mąstymą. Tačiau taip žmogus praranda savo ontologinę paskirtį.Juk jis iš pat pradžių egzistuoja ne atsiribodamas, o dalyvaudamas savo artimo ir Dievo būtyje.Dievo būtį jam leidžia patirti vidinis, būčiai atsiduodantis “pamaldumas”. Dalyvavimas būtyje įkūnijamas meile, kuri besąlygiškai atsiveria Kitam, o per tai nurodo ir į Dievą kaip į absoliutų Tu.