Estetikos mokslo konspektas

349 0

1.

Estetikos mokslo objektas ir uždaviniai

2.

Estetikos santykis su giminiškais mokslais

3.

Indų estetinės tradicijos specifiškumas

4.

Kinų estetinės tradicijos specifiškumas

5.

Japonų estetinės tradicijos specifiškumas

6.

Arabų — musulmonų estetinės tradicijos specifiškumas

7.

pagrindiniai Antikos estetikos principai

8.

Viduramžių estetikos principai

9.

Renesansas kaip pasaulinės kultūros reiškinys

10.

Apšvietos epochos specifiškumas

11.

Vokiečių klasikinė filosofija (Kantas, Shelingas, Hegelis)

12.

Iracionalizmas (Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche)

13.

Estetinis skonis, jausmas, estetinis santykis su tikrove (teste galima bus

pasirinkti kažkurį laisvai iš tų)

14.

Estetinių kategorijų sistema (irgi pasirinktinai)

15. Modernizmo ir postmodernizmo

estetika

16.
Estetinis santykis su menu.

Estetinis suvokimas. Interpretacija 
estetikoje

1. Estetikos mokslo

objektas

ir uždaviniai: kitoniški kiekvienoje civilizacijoje, jie nuolat keisdavosi.

Baumgarteno veikaluose figūruoja dvi grupės: estetinės(grož,skon, juslinės

vertybės, es

stetikos požiūris į aplinką) ir bendrosios meno teorijos(m. būtis,

m. pasaulio sandaros, m. kūrybos subjekto ir veiklos problemos). Klasikinė

vakarų estetika — grožio kategorija pagrindinė. Estetikos mokslo objektas yra

įvairiausios estetiškumo apraiškos. Estetikos uždaviniuose figūruoja estetiniai

kūrybinės veiklos aspektai, idealo ir skonio estetiškumo ir meniškumo sąveikos

problemos, estetinio suvokimo, dialektiniai estetinių vertybių ir vertinimų

ryšiai, estetinių vertybių diferencijacijos ryšiai. estetikos reiškinių sfera 1.

natūralius gamtos objektus 2. utilitarinės paskirties daiktuose 3. Specialiai

sukurtus objektus.

2. Estetikos

santykis

su giminiškais mokslais: su m.filosofija : m.f. savo dėmesį kreipia į ne į

gamtinę ar utilitarinę veiklą, o į specialiai sukurtus meninius objektus, ku

urie

tarnauja dvasinėms meno funkcijoms.

3. Indų estetinės

tradicijos specifiškumas: estetinė mintis išsivagoja į dvi tendencijas:

Filosofinę„E.iš viršaus“(Tęsia brah.upa. metafizinės problemų principus)ir

Menotyrinę“E.iš apačios“(meno būtis,funkcionavimas,) iš jos išeina trys

pagrindinės kryptys ir traktatai. Natyašastra(lit.E.) Gitalamkura(Muz.E.)

Čitralakšana(Arch.Tap.Skulpt.)

Natyašastra:

drama(dramaturgija, režisūra,sceninės erdvės organizavimas, aktoriaus darbas,

teatro statybos. Estetinis išgyvenimas skelbiamas pagrindiniu tikslu.

Gitalamkura: nagrinėjamos pamatinės Muz.E. pr

rob. Auklėjamoji, šviečiamoji,

komunikacinė, hedonistinė M. paskirtis.E.suvokimas. Kūrybos ir muzikavimo

technikos prob. Čitralakšana: Apibendrina amžiais susiklosčiusius tapybinės

estetikos tradicijas. Alamkarikų mokykla: Tikslas nustatyti bendriausius M.

kūrybos dėsningumus. Tyrinėjama M.išraiškos priemonės ir stiliaus ypatumai. Tai

mažai domino mokslininkus ir jie kritikavo empirišką gilinimąsi į formalias

technines prob. Pradininkas Bhamaha, jo svarbiausias E.koncep. Objekt. yra

meninės išraiškos priemonių analizė ir meninės kalbos elementai, o centrinė

estetikos kategorija alamkara(proetinė figūra arba pagražinimas).KašmyroSimPoMok:

Kašmyre, ort.buizm. priešprieša neigianti asketiškumą. Žemiški jausmai tampa

vertybėmis ir estetika įgauna ne intelektualinę problemetiką, o jausminę,

ieškančią žmogaus prigimties padarinių. Grožis – subjektyvi realybė. Tantrizmas

– sąmoningai neigia visuotinas moralės normas. ignoruoja kastinių skirtumų

suabsoliutinimą, Meilės aktą ir erotinę energiją tapatina su aukščiausiu

dvasiniu pradu.

4.

Kinų estetinės tradicijos

specifiškumas: Stiprios E. tradicijos palyginus su jautriomis Jap ir Ko kultūromis.

Kosmosas, žmogus ir gamta suvokiami kaip vientisas, kupinas grožio ir

harmonijos gyvas organizmas. Žm

mogus — integrali visatos dalis. Hieroglifai-

vaizdinis asociatyvus mąstymas. daugiasluoksnis tikrovės suvokimas.

Konfucionizmas

orientuotas į didingą praeities kultūrą ir meną. E. principai —Tradicijos

svarba, sekimas senove.

FenLiu

E. atsiribojimas nuo išorinių gyvenimo ir kūrybos formų. Priešinimasis

reglamentuotiems konfucionistinės estetikos principams.

Non-konformizmas,estetizmas, gyvenimo natūralios gamtos prieglobstyje

aukštinimas, meninės būties artistizmo iškėlimas. Spontaniškumas ir ekspresija.

Įkvėpimo šaltinis — gamtos pasaulis. Meditacija, menininko atsiribojimas nuo

išorinio pasaulio.

5. Japonų estetinės

tradicijos specifiškumas: Nėra subjekto objekto idėjos ir vaizdinio dualizmo.

Vienybė su gamtos pasauliu. „Neveiklos“ principas Grožis egzistuoja pasaulyje

ir yra imanentinis būčiai. Vadinasi, žmogus negali sukurti to, kas jau yra, jis

gali tik įž

žvelgti. Jap estetikai nepasitiki analitine proto galia, kadangi

giluminę grožio esmę galima pasiekti tik tiesiogine intuicija, jautriausiais

emociniais išgyvenimais. Heijano Epochos E. klasikinės literatūrinės estetikos

ir literatūros „aukso amžius“. Aukšč. autent. kūrybos. idealų ieškojimas nacionalinės

poezijos tradicijose. Grožis neatsiejamas nuo gyvenimo tiesos. Dzen — meilė

gamtai kaip autentiško meno ištakos ir įkvėpimo šaltinis. Aukština asimetriją,

atmesdami statiką, Zen menininkai ieško judėjimo. Būdinga paprastumo poetika ir

natūralumas. laisvumas neapibrėžtumas susikaupimas rimtis orientacija į vidines

dvasines vertybes.

6. Arabų —

musulmonų

estetinės tradicijos specifiškumas: Arabų-musulmonų pasaulyje estetika yra

idėjų visuma suformuluota kitoniškų kultūrinių tradicijų mąstytojų, išpažinusių

Islamą. Islamiškoji kultūra yra dinamiška ir jauna palyginti su Indų, kinų.

Islamo kultūros ištakos yra ambivalentiškos, siejančios rytų ir vakarų

tradicijas į bendrą sintezę, kurioje gimsta unikali estetika ir meno

filosofija. Metafizinė religinė etinė žmogaus temos yra labai svarbios arabų

šventojoje knygoje — Korane. Harmonija grožis ir tobulumas siejamas su

matematiniais principais, saiku, idealiomis proporcijomis. Harmoningi

matematiniai santykiai. Sufijų E. Sufizmas Įvairiais raidos tarpsniais buvo

opozicija ortodoksiniam Islamui, veikianti per „slaptas draugijas“.

7. Antikos

estetikos principai.
Greta senųjų kultūrinių tradicijų, Egipto ir Artimųjų

Rytų civilizacijų ir jų stipriai veikiama formuojasi jaunos Graikijos ir Romos

antikinės kultūros, vėliau darysiančios milžinišką įtaką visai vakarų estetinės

minties raidai.

Graikijoje

pasklinda Rytų šalių mitai, orfizmo religija, Dioniso kultas, daugybė mokslo ir

meno laimėjimų. Daugelis garsių graikų filosofų, mokslininkų, menininkų vyko į

Rytų (Egiptas, Babilonas, Persija, Etiopija) šalis mokytis. Graikų filosofija

ir estetika susiformuoja ne europinėje dalyje, o gr

raikiško pasaulio

periferijoje — Jonijoje ( Mažojoje Azijoje ir greta esančiose salose.)

Sinkretiška dorėnų ir jonėnų genčių tradicijų kultūra, pastaroji išsaugojo

mikėniškosios ir Kretos Mino kultūros paveldą bei sąveikavo su senosiomis

Artimųjų rytų civilizacijomis įnešant dinamišką kultūros augimą. Polis graikams

tapo civilizacijos židinys, jam būdinga visuomeninė kultūra ir socialinis

gyvenimas nulėmė Antikinės estetikos pobūdį. Antikinės estetikos istorijos

periodai: archajinis, klasikinis, helenistinis. Grožio (kalos) sąvoka senovės

Graikijoje buvo labai plati, reiškė tai kas patinka, kelia susižavėjimą ar

dvasinį pasitenkinimą. suvokiant jutimo organais. Taigi grožio sampratos

išeities tašku tampa regimas, girdimas ir jusliškai suvokiamas kosmosas,

nelyginant gyvas ir gražus žmogaus kūnas. Poezija dieviško įkvėpimo vaisius,

nepriklausanti žemiškoms meno kategorijoms. Graikai iš Egipto perėmė plastinį

erdvės suvokimą ir daugelį kitų kanonų.

8. Viduramžių

estetikos principai
: Viduramžių estetinę mintį formuoja vientisas

pasaulėvaizdis, kuriame į visumą jungiasi vyraujantis dangiškasis ir mažiau

reikšmingas žemiškasis pasaulis. Žodis menas tiesiogine prasme neturėjo nieko

bendra su estetika. Menas — metodiškas meistriškumas. Grožis retai susijęs su

menu šiuolaikine šio žodžio prasme. Estetikos problemos gvildenamos atskirai

nuo meno. Grožio samprata labai plati, abstrakti, aprėpianti visus reiškinius.

Aukščiausias grožio simbolis — Deivas ir jo sukurto harmoningo pasaulio idėja,

kuri buvo fundamentalus ir nekintantis visos viduramžių estetikos postulatas.

Menai neatsiejami nuo transcendentinio pasaulio, tarsi mėgdžioja dieviškąjį

kūrybinį aktą. Viduramžių estetika perimdama antikinę meno sampratą perkelia „tikrojo“

pasaulio meną į dieviškosios kompetencijos sritį. Menų hierarchijoje

dangiškasis pasaulis dominavo žemiškąjį ir lėmė vaidmens vertę. Muzika

aukščiausioje hierarchinėje vietoje, kadangi yra ne

emateriali ir artima

dangiškajai kontempliacijai. Architektūra kaip techniško meno aukščiausia

sritis, dėl bažnytinės architektūros svarbos. Skirtingai nei Antikoje žmogus,

viduramžiais  pagrindinę vietą užima

Dievas, angelai, šventųjų pasaulis. V. Žmogaus pasaulėvaizdyje visa jiems

subordinuoja ir paklūsta, taip sukuriant nepaprastai vientisą ir išbaigtą

pasaulį. Kadangi visa ko šaltinis buvo Dievas, tai materialiam žemiškajam

pasauliui teko neautentiškos antrinės „iliuzinės“ būties vaidmuo. Dangiškajam

pasauliui priskiriamas aukščiausias realumas, o materialaus pasaulio daiktai

suvokiami kaip nerealūs. Žemiškasis grožis alegorinė tikrojo, dangiškojo grožio

atmaina.

9. Renesansas kaip

pasaulinės kultūros reiškinys: vystantis miestų kultūrai, ryškėja renesansiniai

sąjūdžiai. laipsniškai besikeičiantys nauji pasaulietiniai, humanistiniai

estetiniai idealai bekuriami naujo tipo universalių asmenybių. J.Michelet ir

J.Burckhardtas aiškina renesesansą kaip grynai lokalų vakarietiškos kultūros

fenomeną, antikinių idealų atgaivinimo epochą, idealiai papildančią viduramžių

antipodo vaidmenį, taip sukurdami galingą istorinį mitą. XX. a. įsisąmoninus

mediavistikos ir orientalistikos mokslo žinias šis farsas nuvainikuojamas ir

renesansas pradedamas traktuoti kaip sudėtingas, kontraversiškas, įvairiapusiškas

omnikultūrinis reiškinys. Renesansas tampa pereinamuoju laikotarpiu nuo viduramžių

religinių iki pasaulietinių kultūros formų. Renesansai nebuvo epochiniai

perversmai, o organiška viduramžių dalis arba logiškas raidos rezultatas.

Žlungant europocentristinėms nuostatoms vakarų istorikams atsivėrė naujas Kinų,

Japonų, Indų renesansinio fenomeno arealas. Orientalistas N.Konradas

suformulavo pasaulinio renesanso ir su juo susijusių lokalinių Rytų renesansų

teoriją, kurioje Pasaulinis renesansas iškyla kaip milžiniška kultūrinė banga,

nuriedėjusi per visą Euraziją. Rytų civilizacijos turinčios turtingas senovės

kultūros, estetinės minties ir meno tradicijas ankščiau pasiekia savo

renesansinius sąjūdžius, nei Italija. Šie kultūriniai pokyčiai tendencingai i

. . .

Nietzsche Svarbiausias tikslas —

sukurti naują meniškai interpretuojamą gyvenimo filosofiją. glaudžiai susijusią

su individualios būties problemomis. Pasaulis kaip nuolat kintantis chaotiškas

srautas, kuriam svetimas koks nors organizuojantis tikslas, būtis — valios

impulsai. Svarbiausias žmogaus siekis — ne naudą, malonumą, tiesos pažinimą, o

naujų gyvenimo perspektyvų atskleidimą, asmenybės sugebėjimų išryškinimą.

Tobuliausia gyvenimo forma — meninė būtis. Menininkas yra antžmogis, iškylantis

virs pasaulio ir suteikiantis jam norimą pavidalą, o meninis kūrybos procesas

suvokiamas kaip instinktyvių žmogaus potraukių išraiška. neišsakyta iki galo

mintis, anot Nietzsches, sukelia daug didesnį meninį įspūdį negu nuosekliai

atskleista. Menas nei ramina, nei gydo žaizdas, o skatiną kūrybą.

14. Kategorijų

sistema

(pagrindinės sąvokos). Mokslas kuris pasiekęs savo brandos aukštumas turi

išsikristalizavusią kategorijų sistemą, kuri santykiu su kitais mokslais gali

hierarchiškai būti kitoniška savo pagrindinėmis sąvokomis. Fundamentaliai

plačios mokslinės sąvokos. Mokslas turintis savo kategorijų sistemą jau yra

įžengęs į savo teorinio objekto apmąstymo fazę t.y. suvokia save kaip vieningą sistemą.

Kategorijų sistemų sąvokų pasaulis ir idėjų formavimo procesas nėra užbaigtas

ir nuolatos keičiasi.

Modernistams

klasikinis grožis labai dažnai nebuvo aukščiausia vertybė, verčiau teisybė,

disharmonijos jausmas, tragizmas.

Modernizme

grožio kategorija kaip pagrindinė tapo nebepakankama. Dominuojanti bjaurumo ir

grožio priešpriešos polemika, atskyrimas į polius tapo primityvus, pernelyg

supaprastintas.

Japonų

kategorija Bi (estetiškumas apskritai), tai kas yra gražu, plačiau negu grožis.

Bi tarsi universali kategorija. Atsiradus estetiškumui grožis ir kitos

kategorijos tapo priklausomos nuo jo, hierarchiškai mažiau svarbesnės.

Modernizmo

ir Postmodernizmo praktika sugriauna klasikinės grožio kategorijos dominavimą.

Estetiškumas

tampa centrine universalia kategorija, kuri talpina savyje grožį, didingumą,

tragiškumą etc.

Estetiškumas

šia prasme yra daiktinis, juslinis, objektyvių mus supančių pasaulio daiktų, jų

santykių įsikūnijimas, kuris padeda arba trukdo harmoningai plėtotis individui,

jo laisvei, kūrybiniai, veiklai. Estetiškumas taip pat apima ir subjektyvią

asmenybės pusę. Žmogaus gerėjimąsi laisvu kūrybinių galių pasireiškimu.

Grožis,

ilgai buvusi pagrindinė E. kategorija. Neatsiejamas nuo jausminio pasaulio

suvokimo, vaizduotės. Ir skirtingai nuo to kas yra naudinga, grožis visada yra

suvokiamas kaip betikslis. Grožis yra tai kas žavi asmenybę, kaip ir

estetiškumas, tačiau jis daug daugiau aprėpia nei grožis.

Estetinės

kontempliacijos ar meninės kūrybos objektas, Grožio sąvokos reliatyvumas

atsispindi analizuojant skirtingų epochų skirtingų tautų grožio idealus.

Viduramžiai — moters asketiškumas, Barokas — jos žydintis kūniškumas.

Bjaurumas

— rytuose grožis gali pereiti į bjaurumą ir atvirkščiai. vakaruose, klasikinėje

estetikoje traktuojama su minuso ženklu.

Klasikinio

vakarų mastymo desakralizacija — postmodernizmas. Atsakas į grožio vienpusišką

suvokimą.

Herojiškumas

— Ypač svarbi kategorija Antikos laikais, išskirtinė visuomeninė vertė.

Kiekviena tauta turi savo herojinį periodą, herojais tampa valstybės kūrėjai,

karvedžiai ir t.t.

Tradicinėje

vakarų estetikoje ypatingai išaukštinama didingumo kategorija. Toks požiūris

ganėtinai paviršutiniškas, ne visuomet ši kategorija funkcionali.

Tragiškumas

— meno autentiškumo jausmas. Tragiškoje situacijoje daugelis dalykų itin

aštriai atsiskleidžia, tai kas yra nematoma mūsų tikrovėje. Viena

populiariausių estetikos kategorijų. Tragiškumas gyvenime ir mene jungia

daugybę sudėtingų filosofinių problemų liečiančių giliausią žmogaus būties esmę,

tikslus, galimybes. Visada siejasi su autentiškumu, kadangi tai kas yra

tragiška yra labai sunku susimuliuoti. Nėra žaidimas išoriniais dalykais. Autentiški

išgyvenimai, artimųjų praradimas. Kančios iškrovimas kūryboje.

Tragiškas,

ieškantis gyvenimo prasmės modernizmas.

Gamta

— pats svarbiausias meninio įkvėpimo šaltinis.

Estetinė

situacija —  dvasinis išgyvenimas,  jausminis suvokimas, specifinė žmogaus

nuostata/intencija. Atsiribojimas nuo išorinių veiksnių.

Komentuokite!