D. Berklly apie zmogiskojo pazinimo principus

3914 0

Turinys

Įvadas .......................3

Dž. Berklly apie žmogiškojo pažinimo principus .......5

Išvados ........................10

Įvadas

Man geriau surasti vieną priežastinį

paaiškinimą, negu užimti Persijos sostą.

Demokritas

Skurdas demokratinėje valstybėje geriau už tai, kas vadinama laimingu gy-

venimu monarchijoje, kiek laisvė geriau

už vergiją.

Demokritas

Tai didžios filosofinės mintys, kurios pasako viską ir tuo pačiu nieko konkretaus.

Kada atsirado filosofija? Kas tai yra ir ko ji verta – ginčijamas dalykas.

Prieš 2500metų prieš mūsų erą, kaip pasaulio pažinimo mokslas, susiformavo filosofija. Pirmasis pavartojo Pitagoras – mylėti ir išmintis. Filosofija išsirutuliojo iš mitologijos ir religijos. Jos tėvynė – Graikija, o

ištakos yra Indija ir Kinija. Filosofija – mąstymas apie mąstymą, jos vienos kaip mokslo nėra, pvz.: filosofija ir religija, filosofija ir psichologija.

Iš filosofijos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajonių išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš
š tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.

Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.

Pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yr
ra šaltinis, teikiantis paskatą

filosofuoti. Ji duoda gyvastį dabarties filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.

Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba. Mūsų akis mums atveria ,,žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą”. Šitas vaizdas ,,skatina mus tyrinėti visatą. Iš to išauga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų padermei”. Ir Aristotelis: ,,Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata”.

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių

Jeigu savo nuostabą aš patenkinu pažindamas esinius, tuojau pat atsiranda abejojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiškai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra nieko tikro.

Sokratas savo proto šviesa susiliesdamas su nežinojimo Aprėptimi ėjo savo ke
eliu nesvyruodamas, netrikdomas neapykantos, pasipiktinimo ir įsitikinęs savo kelio tiesumu; jis nedarė jokių nuolaidų, nebandė išsisukinėti ir numirė linksmas, visiškai pasikliaudamas savo tikėjimu. (Karl Jaspers mintys ir pamąstymai)

Kadangi filosofija yra ne kas kita kaip išminties ir tiesos ieškojimas, pagrįstai galima būtų tikėtis, kad paskyrusieji jai daugiausia laiko ir pastangų turėtų jausti didesnę dvasios ramybę ir giedrumą, didesnį žinojimo aiškumą ir akivaizdumą ir būti mažiau trikdomi abejonių bei sunkumų negu kiti žmonės. (Antanas Nesavas)

1710m. Dž. Berklis publikuoja ,, Traktatą apie žmogiškojo pažinimo pr
rincipus” ir jame išdėsto svarbiausius savo teorinius argumentus. Bet ši knyga nesulaukė pripažinimo ir Dž. Berklis su kartėliu rašė: ,,Šis traktatas, kiek pastebėjau, vargu ar buvo lig šiol kam nors žinomas už šios salos ribų”. Šio kūrinio pagrindinė svarstymo tema – materijos neigimas, todėl niekas ir nenorėjo artimiau susipažinti su autoriaus argumentacija. Bet 1734m. Dž. Berklis ryžtasi pakartotinai išleisti ,,Traktatą” ir jis tapo britų empiristinės filosofijos klasika.

,,Traktato” tikslas buvo ne tik atskleisti ,,korpuskulinės” filosofijos trūkumus, bet ir, kaip nurodyta šio veikalo paantraštėje, ištirti skepticizmo, ateizmo ir bedievystės pagrindus. Vienas iš svarbiausių Dž. Berklio tikslų – apginti religiją ir grąžinti žmogui pažinimą, o žmogų – Dievui.

Konceptualiniu požiūriu svarbiausios ,,Traktate” yra trys sąvokos: idėja, materija ir protas. Pirmąją sąvoką Dž. Berklis vartoja specifine prasme. Idėja jam – tai bet koks juslinis objektas, vadinasi – kiekvienas suvokiamas, atsimenamas arba įsivaizduojamas kūniškas objektas. Būtent taip suprasdamas ,,įdėją”, Dž.Berklis neigia abstrakčias idėjas, dėl kurių buvo tiek diskutuojama naujųjų amžių filosofijoje. Jo įsitikinimu, jusliniai objektai iš esmės yra konkretūs, nes žmogus mato ne erdvę, ne spalvą ir ne materiją apskritai, bet konkrečias šviesos ir spalvos formas, ir sprendžia apie daiktus remdamasis savo juslėmis.

Dž. Berklio filosofijoje ,,kūniškumas” nėra ,,materialumas”, – jam kūniškumas reiškia jusliškumą, o jusliška – tai, kas yra arba gali būti ju
untama; spalva – tai, kas matoma, forma – kas matoma ir apčiuopiama, kvapas – kas užuodžiama ir t.t.

Antroji svarbi ,,Traktato’’ sąvoka – materija. Dž. Berklis ja nusako ne kūniškumą apskritai, bet vartoja šią sąvoką dviem siauresnėmis: kaip kūniškumą, neprieinamą baigtiniam suvokiančiam protui, arba kaip atskirai nuo bet kokio suvokiančio proto egzistuojantį kūniškumą.

Apie trečiąją svarbią sąvoką – protą – Dž.Berklis kalba nedaug. Protu jis vadina pažįstančią esybę, dvasią, sielą, mąstantį daiktą, savąjį Aš. Nemąstantys daiktai, pasyvios idėjos negali reprezentuoti proto veiklos – kūniškumas yra proto priešybė. Kūniškumas yra priklausomas, pasyvus, tįsus; protas – savaime egzistuojantis, aktyvus, netįsus ir neišnykstantis. Suvokiame turį protą, tačiau mėginimas suvokti jį per idėjas, pasak Dž.Berklio, – bergždžias darbas, nes protas nėra kokia nors viena mūsų idėja, bet kažkas visiškai skirtinga. Proto, arba suvokiančio subjekto, esmė – racionali veikla.

Kadangi idėjos yra neveiklios, o vienintelė aktyvi būtis yra protas arba dvasia , vadinasi, ,,yra kita valia, arba dvasia”, kuri sukuria juntamus daiktus. Daiktų pastovumas, jų tvarka ir nepriklausomumas nuo mūsų veiklos rodo, kad jie sukurti absoliutaus proto. Taigi nėra substancijos be sielos, nėra pasaulio be Dievo – tokia pagrindinė Dž.Berklio minties gija.

Štai taip įtikėdami savo įdėjomis ir tiesomis mirtį pasitikdavo žymūs filosofai ir jie nebijodavo to kas jų laukia po mirties. Jie išsakė savo mintis, požiūrį į gyvenimą, žmogų, jo gyvenimą, va
aldžią ir t.t. Jų protingas mintis analizuojame ir šiais moderniais laikais, nes niekas ,,neišrado dviračio iš naujo.”

D. Berklly apie žmogiškojo pažinimo principus

Kadangi filosofija yra ne kas kita kaip išminties ir tiesos ieškojimas, pagrįstai galima būtų tikėtis, kad paskyrusieji jai daugiausia laiko ir pastangų turėtų jausti didesnę dvasios ramybę ir giedrumą, didesnį žinojimo aiškumą ir akivaizdumą ir būti mažiau trikdomi abejonių bei sunkumų negu kiti žmonės. Tačiau vos tik liaujamės vadovautis pojūčiais ir instinktu ir pasirenkame aukštesnįjį principą – mąstyti, svarstyti ir nagrinėti daiktų prigimtį, – mūsų protus beregint apninka tūkstančiai abejonių, susijusių su tais dalykais, kurie anksčiau atrodė mums visiškai aiškūs. Bet po ilgų klaidžiojimų painiais labirintais pagaliau atsiduriame ten, nuo kur pradėjome, arba – dar blogiau – pasineriame į beviltišką skepticizmą.

Žmogiškojo pažinimo objektai yra arba juslėse tikrai įspaustos idėjos,arba tie, kuriuos mes suvokiame stebėdami proto aistras ir veiksmus, arba pagaliau idėjos kuriamos pasitelkus atmintį ir vaizduotę – jungiant, skaidant ar tiesiog išreiškiant tai, kas buvo iš pradžių suvokta anksčiau minėtais būdais. Regėjimu susidarome šviesos ir spalvų, skirtingų jų laipsnių bei rūšių idėjas. Lytėjimu suvokiam, pvz.,kietumą ir minkštumą, šilumą ir šaltį, taip pat judėjimą ir pasipriešinimą, – ir visus juos daugiau ar mažiau kiekybės bei laipsnio požiūriu. Uoslė teikia mums kvapus, skonis – skonio pojūčius, klausa perduoda v

. . .

Komentuokite!