Aristotelio manymu valstybė yra tam tikra bendrija kurios tikslas aukščiausio gerio siekimas. Valstybė pirmenė už ūkį ar kiekvieną iš mūsų atskirai, nes visuma yra pranašesnė už dalį.
Aristotelis pilnaverčiais valstybės nariais pripažino, ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos kurie galėjo dalyvauti kariniuose, teisiniuose, administraciniuose organuose. Moterys ir vergai anot Aristotelio nėra žmonės, jie nelaikomi laisvais piliečiais galinčiais daryti sprendimus siekiant bendrojo gerio. Vergija aristotelis laikė natūralia santvarka. Jis vergus traktavo kaip darbo įrankius.
Valstybė kasak Aristotelio atsiranda naturaliai tai natūralaus vystimosi rezultatas. Ji išsivystė iš šeimos ir gyvenvietės.
Valstybės tikslas- funkcionuoti taip jog pasiektum gerą įmanomą gyvenimą.
Valstybė atsiranda, kai keli kaimai susivienija į didesnę bendruomenę, galinčią save apsirūpinti bendrija. Valstybė turi būti laisvų, moraliai lygių piliečiųryšys, veikiantis pagal įstatymus ir grindžiamas susitarimu, o ne jėga.
Žmogus savo prigimtimi kaip teigia Aristotelis yra valstybinis politinis padaras : tas kuris dėl vienų ar kitų priežasčių negyvena valstybėje yra blogas žmogus, žvėris arba Dievas. Aristotelis mano jog tik atsiradus valstybei yra sukuriams sąlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybės atsiskleisti aukštesniems sugebėjimams ir pilnai išreikšti žmogaus prigimtį. Aristotelis pabrėžė tai jog bendrai gyvenant neįšvengiamai reikia, kad vieni valdytų, o kiti būtų valdomi.
Jeivalstybė išreiškia visų interesus jos valdymo forma yra teisinga. O kai valdančioji grupė vadovaujasi tik savo interesais tokio valdymo santvarkos yra neteisingos. Valstybės valdymo formų įvairovę Aristotelis aiškino taip, jog kiekvienoje valstybėje yra daug skirtingų elementų iš kurių vienas tampa dominuojančiu. Jo nuomone geriausia valstybės valdymo forma yra mišri santvarka (politėja) subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus.
Aristotelis teigė, jog idialus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdinias taip, kaip savo namais ir namiškiais. Valstybėje visi daugiau mažiau turi jaustis laisvi. Pilietinis gėris anot aristotelio visiems yra naudingas. Be teisingumo ir pilietinės dorybės būtų neįmanoma tvarkyti valstybės. Blogai valdyti yra neparanku abiems, nes daliai ir visumai naudinga tas pats
Pilietis anot Aristotelio gali būti vyras išsilavinęs ir turi turėti privatinės nuosavybės. Valdžia renka tik piliečiai ir patys gali dalyvauti valdžioje.
Vergai yra šeimininko dalis. Aristotelis pasisakė už privačią nuosavybę, tačiau saikingą, nes tada, kad turi privačią nuosavybę labiau rūpiniesi valstybe, nes turi ką prarasti.
Pagrindinė aristotelio gerybė yra saikas, saiko turėjimas padeda pasiekti laimę. Saikas igijamas per patirimą.
Politinis valdymas turi apimti tokiu veiksnius: paklusnumas įstatymui ir valdinių laisvė bei pritarimas. Šie veiksniai idialios valtybės veiksniai. Žmogų dorvingą padaro :prigimtis, protas, įprotis.
Nuosavybė anot aristotelio turi priklausyti atskiriems asmenims, bet naudojama turi būti bendrai. Žemę dirba verga. Amatininkai negauna teisės i pilietybę, nes daug dirba, o žmogus kuris daug dirba anot Aristotelio negali būti dorybindas.
Valstybė gyvuoja tik tol, kol išlieka jos valdymo forma, nes pasikeitus valdymo formai, keičiasi santvarkos ir gyvenimo būdo, kurį, piliečiai stengiasi įgyvendinti pasikeitimą. Teisė, santvarka, valstybė, valdymo forma vienodai salygojantys tikslo, dėl kurio sąjunga egzistuoja. Valdymo formų klasifikaciją, Aristotelis konstitucinį valdymą atskiria nuo despotiško. Anot jo geros valstybės valdymo formos yra monarchija, aristokratija, politėja, o blogomis valdymo formomis jis laiko tironiją, oligarchiją, demokratiją.
Valstybė nėra vien materialinių poreikių tenkinimas. Ji turi garantuoti gerą gyvenimą.