K.Binkio gyvenimo ir kūrybos žaidimas

13648 0

Kazys Binkis buvo vienas talentingiausių pomaironinės kartos poetų, kurie lietuvių literatūroje pradėjo reikštis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Poeto kūrybos kelias, kaip ir jo paties gyvenimas, buvo vingiuotas ir šakotas. K.Binkis niekuomet nebuvo ilgiau sustojęs vienoje vietoje, apsiribojęs viena kuria veiklos sritimi ar pasitenkinęs vienu kūrybos žanru. Gyvenęs ir kūręs sudėtingoje ir dramatiškoje 20 a. pirmųjų dešimtmečių epochoje, jis kaip retas kuris menininkų buvo glaudžiai susijęs su savo meto aktualijomis, literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo poreikiais. Būdamas iš prigimties neramaus, veržlaus būdo: “S

Sodžiuj turėjau nekokią renomę, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane “vėjavaikiu”. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau”, K. Binkis visada atsidurdavo gyvenimo sūkuryje, pats veikė ir kitus ragino dirbti tautos labui, nešti šviesą ir kultūrą į plačiąsias žmonių mases. Daug jėgų atidavė įvairiai veiklai, parodydamas daug iniciatyvumo ir išradingumo, nebijodamas rizikos ir atsakomybės.

K.Binkis buvo laisvas menininkas, gyvenęs tik iš honorarų, nemaža blaškęsis ir kartais dirbęs ne patį jam įdomiausią ir reikalingiausią darbą. Dvasinę pu
usiausvyrą K.Binkis atgaudavo savo gerų bičiulių ir bendraminčių draugijoje, mėgo pasėdėti Konrado kavinėje, “Metropolyje” ir kt. Kur tik K.Binkis pasirodydavo, ten tuojau įsižiebdavo gyvos diskusijos, gimdavo nauji sumanymai arba prasidėdavo linksmi anekdotai, žaismingos improvizacijos ar sąmoju žaižaruojantys eiliuoti ketureiliai ir af
forizmai. K.Binkis savo metu buvo vienas populiariausių Kaune žmonių. Dar gyvam esant, apie jį sklido legendos.

Pasikinkęs jauną vėją,

Vėtrą šaunią apkabinęs,

Leidžiuos per padangių plynes

Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės- kelią!

Gervės- kelią!

Debesų keliu didžiuoju

Aš važiuoju!

Va kur Binkis! Toks brangus, mielas. lietuviškas, nors ir patrakęs. Ko jis garbina tą Doiblerį ir jo draugužius? Pasikinkei savo numylėtinius vėjus, ir skrisk! ( Inis L..)

Žaidžiama su įvairiomis kultūromis: su pasaulio ir lietuvių klasika, su folkloru, su krikščioniškąja kultūra, su kasdienybės “kultūra”. Žaidimas- tikros žmogaus esmės pasireiškimas. Toks valiūkavimas, nerimtumas yra patrauklus. 20 a. iškėlė naują tiesą: žmogus yra žaidėjas (lot. homo ludens), o jo žaidime egzistuoja būtis. J.Huizinga pabrėžia (Zurscher.), “bet kuris žaidimas yra laisva veikla”, jo esminis bruožas- “pati laisvė”. Žaidimu tikima. Jis jaudina ir žavi. Žaidimas, juokas dvasiškai išlaisvina ir

r atgaivina, pakylėdami kone lyg katarsio išgyvenimo.

Avangardizmas yra karnavalinis plačiąja šio žodžio prasme: ironizuodamas keičia prasmių hierarchiją, įveda netikėtas prasmes. Kaukė yra groteskiškas savojo aš slėpimas, persikūnijimas. Juokas- galimybė atnaujinti pasaulio veidą. Žaidimas išjudina kasdienybėje neatsiskleidžiančias gilumines kūrybines jėgas, ypač fantaziją, pažadina visa aprėpiantį mitinį mąstymą ( Striogaitė D..).

K.Binkis troško veikti- išjudinti inertišką lietuvių literatūrą, gyventi kartu su moderniąja Europa: “šaukiame visus, kurie jauni dvasioj”(Binkis.Raštai). Jausmingą poetiškumą keičia pašaipa: “Kam nenubodo su mūzomis laižytis, /Teverda tas lyriką”(Kubilius V.). Žaidžiama kubistinės raiškos pr
riemonėmis: kampais, kvadratais, prizmėmis: “aukštyn kojom drybso”. Binkis, kitus užkrėsdamas entuziazmu, tikino: “Bus ir pas mus Eldorado”.

“Mėgti naujumus, žaidimo formas yra taip pat įgimtas dalykas, kaip ir talentas”(Raila). Ir Binkio kūrybinė dvasia svaigo ir džiaugėsi ten, kur buvo kas nors žmogiškai nauja. Tai žmogus, beveik nevaržomas tradicijų, nestandartiškai mąstantis, drąsiai atpalaiduojantis kūrybinę vaizduotę, ieškantis naujų meno formų: “svarbu užsidegimas, ištvermė ir noras rimtai dirbti literatūros darbą”,- nurodinėjo Binkis. Siekė originalumo, žaidimo, šoko efekto, nes taip galima priblokšti publiką ir pratinti ją prie naujovių. Jis- nepavaldus normoms, žavus audroms ir vėjo siautimu. Vienas kitas žodis, laisvas polėkis- tai jau savaime poezija:

Sninga

Lyja

Sninga

Lyja

Ei, vija

Kanapija ( Binkio “Poetų maršo” ankstesnysis variantas- “Paldieninkų maršas”,

1923 m.)

Žodžiai tartum tik formuojasi iš chaoso ir stebina savo pirmykščiu gaivališkumu bei ekspresija. Žaidė su liaudies mįslėmis, jų žodžiais: teleliuja, šiūšė, kudubudu.

Binkio “Fonografas Laisvės Alėjoje” pirmąsyk pademonstravo, kad literatūrai tinka viskas: makaroninė tuometinio Kauno kalba, naujoji leksika (kokainas, amnestija, rizika), barbarizmai, žargonas ir netikėtas poezijos perliukas: “Varva laisvės aliejum / Portfelis be ministerio: / Tamsta, ei tamsta!” Kasdienybės žodis- spontaniškesnis, sodresnis, jis labiau atitinka sproginėjančią tikrovę (Striogaitė D..). Juo perteikiamas emocijos ekspresyvumas, net judesys, mostas. Binkis skaidydavo žodžius, pvz., “ban- kai”, arba vienas iš jo slapyvardžių “ Fu- Turistas”. Pasigamina originalių žodžių- vedinių: “sacharininti”, “žiauninti”.

Slaptoji žo

odžių kalba. Čia svarbios yra fonemos bei morfemos- daugiausia žodžių šaknys:

PURienai papieviuose paPURO

[.]

PURienų visiems po PŪRą.

arba

PADENGė katinas PADANGę.

Mėgstami ekspresyvūs kartojimai: “Ei, tai valia, tai valia, tai valia.” Dar žodžiais kuriama nesąvokinė kalba: “Aldorijo adrijo ada.altra ridėlija rėja”. Arba žodžio ir prasmės vienetai nesutampa, pvz., “Salem Aleikum!( pasisveikinimas? Anuomet madingos cigaretės?). Nelabai svarbios ir eilučių pabaigos: “jūromis.de jure”; “perkūnija.unija”. Eilėr. “Salem Aleikum”: prisikėlimo nuotaika, apėmusi poetą ir kurią jis nori perteikti naujajai kartai, galbūt stipriausiai poetiškai išreiškiama čia. Kvietimas veikti- svarbus ne turinys, tik prisikėlimas- randa atgarsį ritminėje- garsinėje eilėr. Struktūroje, fonemų / pl /, / kr / ir / kl / susibūrimuose, suteikiančiuose eilutėms išjudinantį toną:

Salem Aleikum!

Jaunieji, į gatvę,

Į laisvę alėjų.

Mes frontą plakatais nuklokim,

O po plakatais krūtinėj

Kad kraujas plaktų.

O ant plakatų kad-

Salem Aleikum!

Laisvė alėjų yra rafinuotas žodžių žaismas, iškart primenantis Laisvės alėją Kaune. Karo atspalviai, sukelti “fronto”, “krūtinės” ir “kraujo” įvaizdžių, nors ir visiškai n

. . .

Žaidimas vertingas savo griaunamosiomis ( parodija, farsas, groteskas ) ir išlaisvinančiomis (žaismė, fantazija, improvizacija ) savybėmis. Žaidimas- subjektyvizuotas, atviras, rizikingas. Jis nieko nežada. Galima laimėti ir pralaimėti. Bet pats žaidimas traukia kaip laisva, nešališka veikla. Aukštai pakeliama kūrybos laisvė. Žaidimo taisyklių laikymasis- meno autonomiškumo sąlyga, kū

ūrybos stilingumo prielaida. Toks ir turėtų būti menas(Kubilius V.). K.Binkis džiaugėsi J.Savickio “Šventadienio sonetais” : “pagaliau susilaukėm rašytojo, kurio raštus galės žmonės skaityti be patriotiško ir kitokio pasišventimo, be kurio lig šiol, kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga” (Binkis.Raštai).

Lyrika, kaip ir žmogus, nuolat keičiasi ir atsinaujina. Kiekviena epocha lyrikai diktuoja savo idėjas, kitokį mąstymo ir jutimo būdą, kitokias spalvas ir ritmą. Poezija- kūryba, o kūryba- tai sukūrimas naujo. “Poezija- visa!- kelionė į nežinią”,- sakė V.Majakovskis (ypač mėgiamas Binkio). K.Binkis giliai pajuto pačios epochos padiktuotą būtinybę atnaujinti lietuvių lyrikos meną, nes žmogus – kultūros kūrėjas ir kultūros kūrinys, o žaidimas laikomas kultūros pagrindu, esminiu dalyku.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Binkis K. Raštai I.,- V., 1973;

2. Binkis K. Raštai I.,- V., 1999;

3. Inis L. Pasikinkęs jauną vėją.- K., 1993;

4. Kubilius V. XX amžiaus lietuvių poetai.- K., 1980;

5. Striogaitė D. Avangardizmo sūkuryje.- V., 1998;

6. Zurcher Christ. Lietuvių avangardo pavasaris.- V., 1998.

Komentuokite!