K.Binkio gyvenimo ir kūrybos žaidimas

10777 0

Kazys Binkis buvo vienas talentingiausių pomaironinės kartos poetų, kurie lietuvių literatūroje pradėjo reikštis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Poeto kūrybos kelias, kaip ir jo paties gyvenimas, buvo vingiuotas ir šakotas. K.Binkis niekuomet nebuvo ilgiau sustojęs vienoje vietoje, apsiribojęs viena kuria veiklos sritimi ar pasitenkinęs vienu kūrybos žanru. Gyvenęs ir kūręs sudėtingoje ir dramatiškoje 20 a. pirmųjų dešimtmečių epochoje, jis kaip retas kuris menininkų buvo glaudžiai susijęs su savo meto aktualijomis, literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo poreikiais. Būdamas iš prigimties neramaus, veržlaus būdo: “S

Sodžiuj turėjau nekokią renomę, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane “vėjavaikiu”. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau”, K. Binkis visada atsidurdavo gyvenimo sūkuryje, pats veikė ir kitus ragino dirbti tautos labui, nešti šviesą ir kultūrą į plačiąsias žmonių mases. Daug jėgų atidavė įvairiai veiklai, parodydamas daug iniciatyvumo ir išradingumo, nebijodamas rizikos ir atsakomybės.

K.Binkis buvo laisvas menininkas, gyvenęs tik iš honorarų, nemaža blaškęsis ir kartais dirbęs ne patį jam įdomiausią ir reikalingiausią darbą. Dvasinę pu
usiausvyrą K.Binkis atgaudavo savo gerų bičiulių ir bendraminčių draugijoje, mėgo pasėdėti Konrado kavinėje, “Metropolyje” ir kt. Kur tik K.Binkis pasirodydavo, ten tuojau įsižiebdavo gyvos diskusijos, gimdavo nauji sumanymai arba prasidėdavo linksmi anekdotai, žaismingos improvizacijos ar sąmoju žaižaruojantys eiliuoti ketureiliai ir af
forizmai. K.Binkis savo metu buvo vienas populiariausių Kaune žmonių. Dar gyvam esant, apie jį sklido legendos.

Pasikinkęs jauną vėją,

Vėtrą šaunią apkabinęs,

Leidžiuos per padangių plynes

Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės- kelią!

Gervės- kelią!

Debesų keliu didžiuoju

Aš važiuoju!

Va kur Binkis! Toks brangus, mielas. lietuviškas, nors ir patrakęs. Ko jis garbina tą Doiblerį ir jo draugužius? Pasikinkei savo numylėtinius vėjus, ir skrisk! ( Inis L..)

Žaidžiama su įvairiomis kultūromis: su pasaulio ir lietuvių klasika, su folkloru, su krikščioniškąja kultūra, su kasdienybės “kultūra”. Žaidimas- tikros žmogaus esmės pasireiškimas. Toks valiūkavimas, nerimtumas yra patrauklus. 20 a. iškėlė naują tiesą: žmogus yra žaidėjas (lot. homo ludens), o jo žaidime egzistuoja būtis. J.Huizinga pabrėžia (Zurscher.), “bet kuris žaidimas yra laisva veikla”, jo esminis bruožas- “pati laisvė”. Žaidimu tikima. Jis jaudina ir žavi. Žaidimas, juokas dvasiškai išlaisvina ir

r atgaivina, pakylėdami kone lyg katarsio išgyvenimo.

Avangardizmas yra karnavalinis plačiąja šio žodžio prasme: ironizuodamas keičia prasmių hierarchiją, įveda netikėtas prasmes. Kaukė yra groteskiškas savojo aš slėpimas, persikūnijimas. Juokas- galimybė atnaujinti pasaulio veidą. Žaidimas išjudina kasdienybėje neatsiskleidžiančias gilumines kūrybines jėgas, ypač fantaziją, pažadina visa aprėpiantį mitinį mąstymą ( Striogaitė D..).

K.Binkis troško veikti- išjudinti inertišką lietuvių literatūrą, gyventi kartu su moderniąja Europa: “šaukiame visus, kurie jauni dvasioj”(Binkis.Raštai). Jausmingą poetiškumą keičia pašaipa: “Kam nenubodo su mūzomis laižytis, /Teverda tas lyriką”(Kubilius V.). Žaidžiama kubistinės raiškos pr
riemonėmis: kampais, kvadratais, prizmėmis: “aukštyn kojom drybso”. Binkis, kitus užkrėsdamas entuziazmu, tikino: “Bus ir pas mus Eldorado”.

“Mėgti naujumus, žaidimo formas yra taip pat įgimtas dalykas, kaip ir talentas”(Raila). Ir Binkio kūrybinė dvasia svaigo ir džiaugėsi ten, kur buvo kas nors žmogiškai nauja. Tai žmogus, beveik nevaržomas tradicijų, nestandartiškai mąstantis, drąsiai atpalaiduojantis kūrybinę vaizduotę, ieškantis naujų meno formų: “svarbu užsidegimas, ištvermė ir noras rimtai dirbti literatūros darbą”,- nurodinėjo Binkis. Siekė originalumo, žaidimo, šoko efekto, nes taip galima priblokšti publiką ir pratinti ją prie naujovių. Jis- nepavaldus normoms, žavus audroms ir vėjo siautimu. Vienas kitas žodis, laisvas polėkis- tai jau savaime poezija:

Sninga

Lyja

Sninga

Lyja

Ei, vija

Kanapija ( Binkio “Poetų maršo” ankstesnysis variantas- “Paldieninkų maršas”,

1923 m.)

Žodžiai tartum tik formuojasi iš chaoso ir stebina savo pirmykščiu gaivališkumu bei ekspresija. Žaidė su liaudies mįslėmis, jų žodžiais: teleliuja, šiūšė, kudubudu.

Binkio “Fonografas Laisvės Alėjoje” pirmąsyk pademonstravo, kad literatūrai tinka viskas: makaroninė tuometinio Kauno kalba, naujoji leksika (kokainas, amnestija, rizika), barbarizmai, žargonas ir netikėtas poezijos perliukas: “Varva laisvės aliejum / Portfelis be ministerio: / Tamsta, ei tamsta!” Kasdienybės žodis- spontaniškesnis, sodresnis, jis labiau atitinka sproginėjančią tikrovę (Striogaitė D..). Juo perteikiamas emocijos ekspresyvumas, net judesys, mostas. Binkis skaidydavo žodžius, pvz., “ban- kai”, arba vienas iš jo slapyvardžių “ Fu- Turistas”. Pasigamina originalių žodžių- vedinių: “sacharininti”, “žiauninti”.

Slaptoji žo

odžių kalba. Čia svarbios yra fonemos bei morfemos- daugiausia žodžių šaknys:

PURienai papieviuose paPURO

[.]

PURienų visiems po PŪRą.

arba

PADENGė katinas PADANGę.

Mėgstami ekspresyvūs kartojimai: “Ei, tai valia, tai valia, tai valia.” Dar žodžiais kuriama nesąvokinė kalba: “Aldorijo adrijo ada.altra ridėlija rėja”. Arba žodžio ir prasmės vienetai nesutampa, pvz., “Salem Aleikum!( pasisveikinimas? Anuomet madingos cigaretės?). Nelabai svarbios ir eilučių pabaigos: “jūromis.de jure”; “perkūnija.unija”. Eilėr. “Salem Aleikum”: prisikėlimo nuotaika, apėmusi poetą ir kurią jis nori perteikti naujajai kartai, galbūt stipriausiai poetiškai išreiškiama čia. Kvietimas veikti- svarbus ne turinys, tik prisikėlimas- randa atgarsį ritminėje- garsinėje eilėr. Struktūroje, fonemų / pl /, / kr / ir / kl / susibūrimuose, suteikiančiuose eilutėms išjudinantį toną:

Salem Aleikum!

Jaunieji, į gatvę,

Į laisvę alėjų.

Mes frontą plakatais nuklokim,

O po plakatais krūtinėj

Kad kraujas plaktų.

O ant plakatų kad-

Salem Aleikum!

Laisvė alėjų yra rafinuotas žodžių žaismas, iškart primenantis Laisvės alėją Kaune. Karo atspalviai, sukelti “fronto”, “krūtinės” ir “kraujo” įvaizdžių, nors ir visiškai nepanaikinami, bet linksmu, egzotišku nemotyvuotu “Salem Aleikum” paverčiami žaidimu.

Eilėraštis baigiamas kreipimusi į visus Lietuvos gyventojus pritarti kovos šūkiui “Salem Aleikum”, nes vienam nepavyks storosios dėdinos kūną sujauninti:

Ir ne taip, kad po vieną,

Galvomis žiauninti sieną

Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti,-

Bet urmu visi,

Ir du su puse milijono

Pratarkim kiek galint aiškiau,

Kaip ragas maždaug Jerichono:

Salem Aleikum! (Binkis. Raštai.)

K.Binkis žaidė, itin vertindamas hedonizmą, šventės nuotaiką ir sąmojį, humorą, ironiją- nu

uolatinius žaidimo palydovus. Tai buvo jo gyvenimo būdas, bendravimo forma. Žaidėjo dvasios laisvė padeda susikurti žaidybinę erdvę savo aplinkoje, tai gali būti ir vaizdas su piemenų švilpynėm, su galvijų bliovimu vasaros pievose: “Oi, tos karvės, kurioms džiaugsmo”. Taip reiškiama dvasios pilnatvė, laisvas šventiškumas, pašaipus, išdykėliškas juokas. Kubilius V.: “Žaidimas dedasi filosofija, kuri suvokia meną ir egzistenciją kaip malonumą, kaip nesibaigiančią šventę”. Binkio kūriniuose laisvas kosminis skrydis yra natūrali būsena, tarsi “paprastas stebuklas”. O sklandant aukštybėse išgyvenama tikroji laisvė ir triumfuojantis buvimo džiaugsmas. Kultas, liturgija- žaidimo požymiai, taikomi „žemiškam turiniui“: “Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo, / Perdien nusibostų mums rojuj!”(Binkis). Binkis įtvirtino žaidimą- parodiją. Tai sąmoningai išardyto, išversto į kitą pusę literatūrinio kūrinio ( net ir autoriaus ) išjuokimas. Žaidžiant galima keisti meną ir pasaulį. Juk poezija “niekada netaps visai rimta”(Huizinga). Binkis mokėjo pasidžiaugti vaikų kūrybiškumu, nuoširdumu, nemeluotu tikrumu. Vaiko sielos nepraradęs, poetas nepaliaudamas žaidžia žodžiais, vaizdais, motyvais, prasmėmis ir beprasmybe, tiesiog užsikrečia šios rūšies žaidimais.

Poezijoje kartojimai, rimai yra žaibiškumo elementai: “Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada”.(Binkis)

svietą- vietos- vietą- svietas

sniegas- nieko- niekas- sniegas

vilkas- tilto- tiltas- vilką.

( Binkio “Nusibodo taip po svietą” )

Binkis visus užkrėtė kalambūrų ieškojimu: “į laisvę alėjų”, “kompromisų.kompresai”, “kad nesurūgtų į girą”( Girą); žurnalą “Pjūvis” tuoj pavadino “Spjūviu” i

. . .

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Binkis K. Raštai I.,- V., 1973;

2. Binkis K. Raštai I.,- V., 1999;

3. Inis L. Pasikinkęs jauną vėją.- K., 1993;

4. Kubilius V. XX amžiaus lietuvių poetai.- K., 1980;

5. Striogaitė D. Avangardizmo sūkuryje.- V., 1998;

6. Zurcher Christ. Lietuvių avangardo pavasaris.- V., 1998.

Komentuokite!