J.A.Herbačiausko publicistinė veikla žurnale „Gaisai“

5871 0

Turinys

1. J. A. Herbačiausko asmenybė ir jos raiška...................3

2. Išraiškos ypatumai..............................5

3. J. A. Herbačiausko veikla „Gaisuose“......................6

3. 1. Eseistinė meno kritika............................6

3. 2. Visuomeninės kritikos eseistika......................10

4. Išvados..............................13

Literatūros sąrašas..............................141. J. A. Herbačiausko asmenybė ir jos raiška

Literatūrinės Juozapo Albino Herbačiausko (1876–1944) veiklos neįmanoma objektyviai tyrinėti prieš akis neturint šio kūrėjo, eseisto, kritiko asmenybės, išsiskyrusios tiek tuometiniame Lietuvos kūrėjų kontekste, tiek visoje lietuvių literatūroje.

J. A. Herbačiauskas: ryškus, ironiškas maištininkas ir vienišius, savo povyza, net fizine išore primenantis Don Kichotą. Su nenumaldoma aistra teigiantis tai, kas jam svarbu, negailestingai pliekiantis tikrus ir susikurtus priešus, kaip apibūdina V.

. Kubilius: „Lietuvos nepriklausomybės metais Kauno universiteto lenkų kalbos ir literatūros lektorius, ekstravagantiškų manierų „Gyvenimo artistas“ ir ambicingas polemistas, po vieno aštraus susikirtimo 1933 m. išdūmęs į Krokuvą, kur piktais straipsniais kapojo Lietuvą ir išdidžiai badmiriavo“. Pats Herbačiauskas didžiavosi savo vienišumu ir visu elgesiu provokavo tuometinę visuomenę, o savo eseistika sąmoningai erzino ir audrino šviesius protus, skatino dialogui, mėgavosi nusistovėjusių normų laužymu ir originalaus, nors ir piktinančio, požiūrio atviru demonstravimu. Taip apie save Herbačiauskas kalba „Traukinio Nr. 13 nakties sonatoje“: „Pasirinkau jaukiausią „kupe“, at
tsisėdau ir pradėjau dūmoti apie šio gyvenimo niekingumą (toks jau aš „pesimistas“). Gyvenimiška laikysena perkeliama ir į grožinę kūrybą: atsiribojimas, kritiškumas ir reiklumas su išankstine pesimizmo doze, kurią Herbačiauskas kurdavo naudodamasis kandžios ironijos forma. Netgi vieną svarbiausių savo darbų — eseistikos rinkinį „E
Erškėčių vainikas“ — Herbačiauskas pradeda autoportretu, nusakydamas jį tokiais žodžiais kaip „megalomanas“, „psichopatas“, „neurastenikas“, „dekadentas“, „pusgalvis“. Ir visi šie epitetai, anot A. Jurgutienės, pasiskolinti iš oponentų. Tokie pavyzdžiai akivaizdžiausiai demonstravo, kaip Herbačiauskas sąmoningai konstravo savo paties — kultūrinio autsaiderio — mitą, siekė iššaukti atsakomąją reakciją ir sumaniai ja naudojosi. „Genijaus kultas, kaip ir demoniška ekstazė, — būdingi romantinės literatūros leitmotyvai, kuriuos Herbačiauskas bandė atgaivinti, suliedamas su savo paties — chiromanto, mago togą dėvinčio psichoanalitiko, niūrių pranašysčių skelbėjo — legenda.“

Psichologinėms ypatybėms antrino ir J. A. Herbačiausko veiklos stilius: ugningi rašiniai, nedviprasmis kalbėjimas, drąsūs teiginiai ir reikalavimai — tai jis naujausiai literatūros teorijai pasiūlo kuriančios individualybės problematiką. Niekas iki Herbačiausko ir po jo su tokiu entuziazmu nėra šaukęsis Genijaus — Romantizmo iškelto kūrėjo, egoistiško ir bekompromisio kaip pats Herbačiauskas. Ti
iesa, visos šios idėjos, kaip teigia V. Kubilius, buvo įkvėptos lenkų literatūros ir kultūros, kurios aplinkoje nuo pat ankstyvos jaunystės gyveno Herbačiauskas. Jis „pavertė savo subjektyviu tikėjimu „Młoda Polska“ šūkius ir natūraliai perkėlė juo į lietuvių kultūros dirvą, kurioje pasijuto esąs naujų idėjų šauklys ir pranašas reformatorius“. Būtent pasijuto, nes iki Herbačiausko niekas nedrįso nei laikytis tokios iššaukiamos pozos, nei skanduoti jo iškeltas idėjas. Su iki tol neregėtu nirtuliu jis plakė dvasinį snaudulį ir sukerpėjimą — ne tik literatūroje, kultūroje, bet ir ta
autos gyvenime. Štai šioje vietoje galima pradėti apie Herbačiauską kalbėti ir kaip apie žurnalistą. „Herbačiauskas iš Nietzschės išmokęs nepasitenkinti vien pasyviais lūkesčiais „ano svieto“ ir regėdamas niūrų voratinkliais aptekusio savo krašto kultūrinio gyvenimo vaizdą su didžiausiu vitalizmu metėsi įgyvendinti idealizmą gyvenime ir kūryboje, „čia ir dabar“, užsidėjęs „erškėčių vainiką“ ir susikovęs su savo amžiaus tikrove tam, kad ją patobulintų.“

Domėjimasis ir dalyvavimas tautos gyvenime prasidėjo tautinio tapatumo paieškomis mene. Audringai nusiteikęs Herbačiauskas imasi ieškoti nacionalinio savitumo, tačiau ne išoriniuose požymiuose, o dvasinėje plotmėje. Tuo metu šis žingsnis buvo labai novatoriškas — iškeltų tautos dvasios ir tautinės kūrybos problemų anais laikais teoriškai niekas nenagrinėjo.

A. Jur.gutienė mini tris Herbačiausko estetinėje mintyje išsiskiriančias, bet kartu ir glaudžiai susijusias temas: „a) dvasios atgaivinimo kūryboje, b) kūrėjo–genijaus ir c) meninio dinamiškumo (arba originalumo), kurios buvo romantiškai saistomos su lietuviškos kultūros tautiniu savitumu“. Nuo jų atsispirdamas Herbačiauskas savo kritinėje bei eseistinėje veikloje vertino, teisė, kritikavo arba gyrė (labai retais atvejais) lietuvių ir užsienio meną — pradedant literatūra ir baigiant teatru. Tai buvo tie kriterijai, pagal kuriuos Herbačiauskas sprendė apie kūrinio vertę ir kūrėjo sugebėjimus.

Herbačiausko įvairiapusiškumą, nenuolankumą ir nesišliejimą prie jokių srovių liudija ir iki dabar besitęsiantis jo kūrybos vertinimo neapibrėžtumas. Pavyzdžiui, V. Kubiliaus nuomone, J. A. He
erbačiauskas — pirmasis lietuvių modernizmo ideologas, žadinęs tautinį susipratimą ir skatinęs atsiverti moderniosios lenkų kultūros srovėms. A. Jurgutienė vienareikšmiškai J. A. Herbačiauską vadina maištinguoju neoromantiku ir teigia, kad būtent jis sugebėjo sujungti modernistinius pasąmoninių, instinktyvių, ekspresyvių ir demoniškų prasmių aspektus su neoromantine pasaulėjauta. (Kad būtų dar suprantamiau, reikėtų pažymėti, jog A. Jurgutienė neoromantizmą laiko modernistinio romantizmo sinonimu.) O D. Striogaitė, nors ir pripažįsta J. A. Herbačiauską savo estetiniais siekiais ir tautiniais idealais nesant avangardizmo atstovu, vis dėlto teigia: „Tačiau Herbačiausko atvejis aiškiai rodo prigimties nulemtą avangardiškumą: nepaprastas asmenybės dinamizmas, polinkis į kraštutinį originalumą, sąmoningas skandalo atmosferos aplink save kūrimas, nepakantumas visuomenės snobizmui, intuicijos („viršžinojimo“) aukštinimas, radikalūs sprendimai, ironija, manifestinis bei improvizacinis stilius ir t. t.“2. Išraiškos ypatumai

J. A. Herbačiausko sukurtas stilius neturėjo analogo ir ryškiai išsiskyrė tuometinėje lietuvių literatūros padangėje. Beje, išsiskiria ir dabar: visų pirma žodžio ekspresyvumu ir šaukiamosios intonacijos gausa. Pirmą kartą į rankas paėmus Herbačiausko eseistikos darbus pirmiausia į akis krenta šauktukų gausa — tai vizualinė šio kūrėjo vizitinė kortelė. Kitas akivaizdus ypatumas: Herbačiauskas rašydamas jaučiasi tarsi oratorius, kuris kreipiasi į priešais ošiančią klausytojų minią, kurią turi ne tik prarėkti (vėl tiek šauktukai!), bet ir įtikinti. Tokia poza suponuoja ne tik pakylėtą toną, hiperboles, bet ir tiesioginį kreipimąsi į skaitytoją. Tačiau ir kreipimasis — tik re
etorinė figūra, nes Herbačiauskui nereikia dialogo, jis yra monologo karalius ir vergas. Karalius, nes ardė nusistovėjusį, tvirtais loginiais ryšiais paremtą literatūrinį kalbėjimą. Vergas, nes impozantiška kalba vis dėlto neįgijo „antrojo kvėpavimo“ ir atlikusi šokiravimo funkciją, kitokių atlikti nesugebėjo — koją pakišo deklaratyvumas.

Vartojama dialogo forma vėlgi yra tarsi monologo atmaina: pavyzdžiui, Herbačiauskas ginčijasi su įsivaizduojamais oponentais, beje, dažniausiai be menkiausios dozės tolerancijos ir be jokių skrupulų.

Manifestinė kalba intensyviai vartojama ir grožinėje Herbačiausko kūryboje: svarbu taip išskanduoti mintis, kad būtų juntamas gilesnių klodų atsivėrimas. Trumpi sakiniai, pakartojimai, paradoksas ir staigūs peršokimai kuria dinamiškumo įspūdį ir demonstruoja autoriaus esybę.

Vis dėlto mėgstamiausias Herbačiausko kalbinės raiškos būdas — ironija ir sarkazmas. Piktas juokas, tyčiojimasis, negailestingas kandumas — tai neatskiriami herbačiauskiškos minties palydovai, aptinkami tiek grožinėje kūryboje, tiek kritikoje. Tiesa, ir čia Herbačiauskas turėjo savo Achilo kulną: ironizuodamas ir pašiepdamas kitus, negalėjo pakęsti jam adresuojamų kritikos strėlių (net nesigilindamas į tos kritikos pagrįstumą), o svarbiausia — neturėjo nei lašo saviironijos, o tai modernumą skelbiančiam kritikui — didelis minusas.3. J. A. Herbačiausko veikla „Gaisuose“

Kaip apibūdina V. Galinis, „Gaisai“ — vyresniųjų rašytojų žurnalas. Pagal šį apibūdinimą penkiasdešimtmetį perkopęs ir tuo metu jau gerai žinomas J. A. Herbačiauskas darniai įsiliejo į „Gaisų“ kūrybinių bendradarbių gretas.

Iš viso „Gaisuose“ pasirodė 10 J. A. Herbačiausko publikacijų. Iš kurių dvi —

. . .

Nejaugi tie patriotai–„mokslininkai“ nejaučia, kad jų smegenys jau dvokia? T. II P. 190

Ir šiame straipsnyje Herbačiauskas pasirodo kaip tikras Lietuvos patriotas, giliai ir nuoširdžiai susirūpinęs ne tik jos tautiniu tobulėjimu, bet ir tarptautiniu autoritetu.

„Mūsų gyvenimo kuriozai“ pasirodė aštuntajame „Gaisų“ numeryje ir bene ryškiausiai atspindi herbačiauskišką rašymo manierą. Tai nei kritika, nei ese.istika, greičiau padrika refleksija, mėginanti aprėpti daug, o kartu dėl savo padrikumo nieko konkretaus nepasakanti.

Pagrindine straipsnio mintis, matyt, turėtų būti ta, kad lietuvių literatūroje pradeda įsigalėti grafomanai, kuriuos mielai toleruoja ir priima skaitytojas. Pasak Herbačiausko, rimto turinio knygos dūla lentynose, nesulaukdamos nei dėmesio, nei paramos, o prasti skaitalai graibstyte graibstomi. Didžiausia bėda, Herbačiausko nuomone, yra tai, kad visuomenė nebrangina nei literatūros, nei meno kūrinių.

Tačiau šiai minčiai skiriamos tik pavienės pastraipos. Kitose dalyse — menkai susijusios autoriaus mintys, pavyzdžiui, apie krikdemus: kad krikščionys ir demokratai yra iš principo nesuderinami. Vėliau tarsi susigriebęs autorius priduria:

Ką turi bendro su literatūra kūryba mano pajudintas klausimas?

Labai daug, labai daug!

Literatūros kūryba aiškina visiems labai neaiškius gyvenimo dalykus.

Literatūros kūrybos pareiga sekti visą mūsų gyvenimą ir statyti net ir kenksmingus klausimus. T. II P. 351

Tokie mėginimai susintetinti mintis, sulydyti straipsnį į organinę visumą, deja, nėra sėkmingi, o tai kenkia ir rašinio struktūrai, ir dėstomų minčių skaidrumui bei suprantamumui.4. Išvados

J. A. Herbačiausko publikacijas „Gaisų“ žurnale galima skirstyti į grožinę kūrybą, meno kritiką ir visuomenės kritiką. Tiek meno, tiek visuomenės kritikos eseistika labai glaudžiai tarpusavyje susijusi, nes abiejų tipų straipsniuose randama tiek visuomenės kritikos, tiek meno kūrinių ar meno koncepcijos aptarimų, tik skirtingomis proporcijomis: meno kritikoje labiau akcentuota literatūra arba teatras, o visuomenės kritikoje — socialinio gyvenimo realybė, dažniausiai — visuomenės požiūris ir santykis su menu.

„Gaisuose“ pasirodžiusioje eseistikoje J. A. Herbačiauskas lieka ištikimas savo stilistikai: aštriam žodžiui, minčių šuoliams, paradoksui, retoriškam kalbėjimui, šaukiamosioms intonacijoms ir, žinoma, kandžiai ironijai.

Per visus straipsnius driekiasi juos vienijanti mintis, kad menas turi skatinti tautiškumą ir tautos sąmoningėjimą. Herbačiauskas iškyla visų pirma kaip Lietuvos ir giliai suprantamo lietuviškumo puoselėtojas, sugebantis suvokti tautiško meno svarbą, mokantis juo didžiuotis ir to paties reikalaujantis iš kitų. Herbačiausko žvilgsnio platumą rodo ir kitų tautų kūrėjų propagavimas bei mintis, kad tiek iš A. Mickevičiaus, tiek iš E. T. A. Hofmano lietuviai kūrėjai gali pasisemti vertybių, prisidėsiančių prie tautinės idėjos kūrimo ir įsisąmoninimo.

Didžiausi Herbačiausko eseistikos trūkumai: nesugebėjimas susidoroti su pateikiamų minčių gausa, kalbos padrikumas, kuriame prasmė paaukojama vardan įspūdžio. Herbačiauskas turi žurnalistinę savybę generuoti — pagauti ore tvyrančias idėjas (tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje), tačiau nesugeba išplėtoti: tvarkingai jas surikiuoti, vienaip ar kitaip argumentuoti, nuosekliai teikti pasiūlymus, projektuoti ateitį, galų gale — konstruktyviai kalbėti. Pasidavimas minčių tėkmei — puikus grožinės literatūros raiškos būdas, bet pavojingas žurnalistinei publicistikai.

Naudota literatūra

1. Jurgutienė A. Naujasis romantizmas — iš pasiilgimo. Vilnius, 1998.

2. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius,1996.

3. Striogaitė D. Avangardizmo sūkuryje. Vilnius, 1998.

Komentuokite!