Verslo ekonomikos konspektas

TURINYS

PRATARMĖ 4

VERSLAS IR JO APLINKA 5

Verslo samprata, tikslai ir funkcijos 5

Verslo rūšys 7

Pagrindinės verslo plėtros sąlygos 8Verslo aplinka 9Ekonominės informacijos reikšmė verslo plėtrai 10Verslo struktūra ir ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas. 11Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtroskryptys 12VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI 16Įmonės apibrėžimas, pagrindiniai jos bruožai 16Įmonės tikslai 17Įmonės ekonominė pusiausvyra 18Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai 18Individuali įmonė 20Ūkinė bendrija 21Akcinė bendrovė 24Valstybės ir savivaldybės įmonė 26Įmonės steigimas 27Kitos verslo kūrimo formos 30Smulkusis ir vidutinis verslas 32Įmonių sąjungos ir susivienijimai 33Gamybos įmonės veikla. Gamybos procesas, jo elementai, rūšys ir fazės.34Gamybos tipai 37Gamybos ciklas 39Įmonės gamybos struktūra 40Produkcijos nomenklatūros ir asortimento samprata ir formavimas 41Produkcijos pardavimo ir gamybos apimčių suderinimas 42Produkcijos gamybos apimties pagrindimas gamybos pajėgumu. Gamybos pajėgumosamprata. 44Gamybos pajėgumo apskaičiavimas 45Prekybos įmonės veikla 47Paslaugų verslo organizavimo ypatumai 49VERSLO ĮMONĖS TURTAS 51

Turtas ir jo rūšys. Ilgalaikio turto klasifikavimas. 51

Ilgalaikio materialiojo turto įkainojimas. Turto vertės pasikeitimofunkcija. 53Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija) 55Turto naudojimo rodikliai 58Trumpalaikis turtas, jo sudėtis 59Atsargų įkainojimo samprata 60Trumpalaikio turto apyvartumas, jo rodikliai 61Įmonės kapitalas, jo sudėtis 63MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS 64Materialinių išteklių sąvoka ir klasifikavimas 64Medžiagų sunaudojimo normos 65Medžiagų panaudojimo efektyvumo rodikliai 65Medžiagų poreikio skaičiavimas 66Elektros energijos poreikio skaičiavimas 67Tiekimo organizavimas ir tiekėjų parinkimas 68Materialinių išteklių atsargų paskirtis. Atsargų rūšys. 69Grafinis atsargų kitimo vaizdavimas 71Optimalus užsakymo dydis 73DARBO IŠTEKLIAI 74Įmonės darbuotojų klasifikavimas 74Darbuotojų poreikio apskaičiavimas 75Darbo našumas (produktyvumas) 78

DARBO NORMAVIMAS IR APMOKĖJIMAS ……80

Darbo normavimo esmė. Darbo normos, jų rūšys.. 80Darbo užmokestis ir jo dydį lemiantys veiksniai .81Darbo užmokesčio organizavimas. 82Darbo užmokesčio formos ir sistemos. 84Naujos darbo apmokėjimo tendencijos .88

ĮMONĖS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS .90

Išlaidų apibūdinimas ir klasifikavimas .90Išlaidų klasifikavimas pagal gamybos apimties įtaką .92Išlaidų klasifikavimas pagal įskaitymą į produkcijos savikainą. 94Produkto (gamybos) ir laikotarpio išlaidos. Gamybos išlaidų elementai.95Parduotų prekių savikaina gamybos ir prekybos įmonėse. 96Produkcijos savikaina, jos reikšmė ir rūšys .97Produkcijos savikainos kalkuliavimas .98

PAJAMOS IR PELNAS .102

Pajamos ir jų susidarymo šaltiniai .102Pelnas ir jo rodikliai .102Įmonės veiklos pelningumo rodikliai .104Nenuostolingų pardavimų mastas .106LITERATŪRA 109

PRATARMĖ

Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomųdalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenįvisuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius,pagrįsti veiklos naudingumą. Verslo ekonomikos modulio studijoms dar stokojama specialiosliteratūros. Šio studijų modulio konspektai parengti pagal Ekonomikoskatedroje suderintą programą. Jie aprobuoti Ekonomikos katedroje (2005-06-22; protokolo Nr. 10) ir skirti neakivaizdinių studijų studentams, tačiaujais gali naudotis ir dieninių studijų studentai. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvosūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentaisupažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimotvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu.Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą,nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą. Konspektuose medžiaga pateikta glaustai, naudojant įvairiąliteratūrą. Kartu pateikiama savarankiškoms studijoms rekomenduojamosliteratūros sąrašas. Studentai gali savarankiškai išsamiau studijuotikiekvieną programos temą. Pateiktus verslo ekonomikos klausimus studentaiturėtų papildyti per pratybas, spręsdami konkrečias praktines užduotis.

VERSLAS IR JO APLINKA

Verslas yra žaidimas, didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu jūs žinote kaip žaisti. T. J. Votsonas1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.2. VERSLO RŪŠYS.3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS.4. VERSLO APLINKA.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI.6. VERSLO STRUKTŪRA IR EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIŲ KLASIFIKAVIMAS.7. LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS KRYPTYS.

1.1. Verslo samprata, tikslai ir funkcijos

Versle pasirodo įgimtas žmogaus noras pasireikšti, save įtvirtinti.Siekdamas sau naudos, verslo žmogus veikia ir visuomenės labui. Vakarųšalių verslo istorijoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvasorganizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savopadėtimi. Tai privertė dalį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų gamybosbūdų ir sprendimų. Tačiau tik XX a. viduryje susiklostė šiuolaikinioverslininko novatoriaus samprata, t. y. išryškinamas novatoriškumas irnaujovės kaip svarbus verslininkystės požymis. Šiam požiūriui įgyvendintireikia ne tik kūrybiškai mąstyti, bet ir suprasti jėgų, veikiančiųsusiklosčiusioje aplinkoje, išdėstymą. Šiuolaikinėje ekonomikos literatūroje verslo sąvoka apibrėžiamaįvairiai. Bendriausiais bruožais verslą galima apibrėžti taip: verslas –tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiemsprekiniams mainams. Verslo rūšių įvairovė leidžia visapusiškai tenkinti visuomenės nariųporeikius. Vadinasi, verslas kuria naudą. Verslo naudą žmogui ir visuomeneiatskleidžia jo atliekamos funkcijos: ✓ verslai gamina prekes ir teikia paslaugas; ✓ verslai sukuria turtą; ✓ verslai perskirsto išteklius, skatina konkurenciją; ✓ verslininkai kuria naujas darbo vietas; ✓ verslininkai moka mokesčius; ✓ verslai tenkina asmeninius poreikius bei siekius tų asmenų, kurie juos turi ir valdo; ✓ verslai (ypač nauji) yra tarsi laboratorijos, kuriose galima pigiai išbandyti idėjas, produktus, paslaugas, naujas rinkas; ✓ verslai užpildo ribotas geografines, gamybines, paslaugų rinkas ir kt. Verslo sampratą padeda suvokti bendroji verslo schema:

P – pradiniai pinigai; GV – gamybos veiksniai; PR – prekės ir paslaugos; P1 – pradiniai pinigai plius pelnas. Verslo sandarą galima pavaizduoti ir taip: P ( GV ( PR ( P1, Suprantama, kad čia P1 > P, t. y. pelnas, kaip pinigų prieaugis yraverslo tikslas. Tiesa, pagrindinis tikslas gali būti ir ne pelnas, bet bepelno verslas negalės vystytis. Norėdamas pagaminti prekes, teikti paslaugas, verslininkas įekonominę veiklą turi įtraukti gamybos išteklius. Gamybos ištekliai yratrijų rūšių: gamtiniai, žmogiškieji ir kapitalo ištekliai. Gamtiniaiištekliai yra natūrali gamtos dovana. Žmogiškieji ištekliai, arba darbas,yra visos tos fizinės ir protinės pastangos, kurias žmonės naudoja prekėmsir paslaugoms kurti. Kapitalo ištekliai yra pastatai, mašinos, įrankiai,kurie irgi naudojami prekėms ir paslaugoms kurti. Kadangi gaminant bet kurįproduktą ar teikiant paslaugą, visada prireiks gamtinių, žmogiškųjų irkapitalo išteklių, dažnai jie vadinami gamybos veiksniais. Su trimispagrindiniais gamybos veiksniais, ypač su žmogiškaisiais ištekliais,artimai susijęs verslumo veiksnys. Verslumas – gamybos veiksnys, kurioturinys – žmogaus gebėjimas sujungti kapitalo, žmogiškuosius ir gamtiniusišteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti inovacijas, rizikuoti savo turtuir gerove siekiant pelno. Verslininkas – asmuo, disponuojantis kapitalu ir, siekdamas jįpadidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, pasitelkiantisdalykines ir žmogiškąsias savybes. Vykdydamas savo tiesioginę funkciją – vartotojų poreikių tenkinimą –verslininkas tuo pačiu atlieka ir partnerio vaidmenį: suteikia galimybęuždirbti kitiems žmonėms. Taigi, jo noras kurti gėrybes yra naudingas nevien jam pačiam, bet ir kitiems visuomenės nariams. Nepaisant verslininkų įvairovės, randama daug dalykų, kurie yrabendri visiems verslininkams. Visų pirma, tai – verslo iniciatyvos motyvaiir veiklos stimulai. Tarp tokių motyvų yra tradiciniai ir plačiai žinomi:siekimas būti šeimininku pačiam sau ir noras uždirbti kuo daugiau pinigų.Tačiau ne visiems verslininkams tai svarbiausia. Yra ir kitų, daugiau armažiau patrauklių verslo stimulų. Kitas bendras dalykas – tai visiems verslininkams būdingi asmensbruožai. Kiekvienas žmogus, nusprendęs pradėti verslą, turėtų išsiaiškintisavo būdo bruožus ir ugdyti tuos, kurie svarbūs verslininkui. Dažniausiaiminimi verslininko asmens bruožai yra iniciatyvumas, komunikabilumas,gebėjimas vadovauti, ryžtingumas, polinkis į pamatuotą riziką,užsispyrimas, darbingumas, imlumas informacijai. Šalia to, verslininkas privalo įvertinti verslo materialinesprielaidas: koks kapitalas reikalingas verslui pradėti, kokios bankokredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo galimybės ir sąlygos, kokiosgalimybės įsigyti patalpas, techniką, kokia padėtis žaliavų, energetiniųišteklių, darbo rinkoje, ar pakankamas rinkos dydis produkcijai realizuoti,kokia gali būti konkurencija ir kt.

1.2. VERSLO RŪŠYS

Atskirų verslininkų veikla yra specializuota: vieni daugiau užsiimagamyba, mokamų paslaugų teikimu, kiti – komercine veikla. Dėl to,apibūdinant verslo struktūrą šalyje, visas verslo sritis sąlygiškai galimasuskirstyti į šias verslo rūšis:1. Gamybinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose gaminamas produktas rinkai, teikiamos mokamos paslaugos (pramonė, žemės, miškų ūkis, statyba, transportas, buitinės, turizmo, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos ir kt.). Kad verslininkas gamybininkas galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, įrengimus, įrangą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (transportas, statyba, apskaita ir kt.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Jeigu verslininkas neturi „startinio kapitalo“, tai jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su palūkanomis grąžinamas pardavus pagamintas prekes ir gavus pinigus. Netiesioginiai verslo dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos.2. Komercinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose vyrauja komercija (didmeninė ir mažmeninė prekyba, prekyba nekilnojamu turtu). Komercinio verslo pagrindas yra pirkimo ir pardavimo sandoriai, t. y. prekių perpardavimas. Komercinis verslas aprėpia: ✓ samdą darbuotojų, atliekančių įvairias prekybos tarpininkavimo operacijas (pardavimas, reklama, apskaita, transportavimas ir pan.); ✓ prekių pirkimą ir pardavimą; ✓ biuro patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą; ✓ apmokėjimą už paslaugas organizacijoms ir asmenims iš šalies; ✓ piniginių lėšų pritraukimą finansuoti sandorį ir kredito gavimą; ✓ būtinos informacijos pirkimą; ✓ mokėjimus finansų organams.3. Finansinis (finansinis-kreditinis) verslas. Pirkimo ir pardavimoobjektas čia yra specifinės, ypatingos prekės – pinigai, valiuta,vertybiniai popieriai. Verslininkas tampa tarpininku, per kurį indėlininkopinigai pasiekia investuotojus. Pagrindinis šio verslininko pajamų šaltinisyra palūkanos, gaunamos už paskolas, t. y. skirtumas tarp jo paties mokamųpalūkanų indėlininkamsir palūkanų tiems, kurie skolinasi iš jo pinigų (mažesnis palūkanųprocentas indėlininkams, didesnis tiems, kurie skolinasi). Verslo skirstymas į gamybinę ir komercinę sferas – sąlygiškas, nesįmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas,kartu atlieka ir komercines funkcijas, pirkdamos reikalingus gamybaiproduktus ir parduodamos pagamintus produktus bei paslaugas. Verslo sritys, kuriose vyrauja komercija, nėra visiškai atskirtos nuokai kurių gamybinių funkcijų (prekių rūšiavimas, saugojimas,transportavimas, pristatymas vartotojui ir pan.). Suprantama, kad gamyba, izoliuota nuo komercijos, nėra verslas. Tainatūrinė gamyba, kur produktai gaminami paties gamintojo poreikiamspatenkinti ir nėra sudedamoji verslo dalis.

1.3. Pagrindinės verslo plėtros sąlygos

Kiekvienoje šalyje privalo būti tam tikra ekonominių, politinių,juridinių santykių sistema, kuri sudarytų sąlygas verslui vystytis.Pagrindinės sąlygos yra: privati nuosavybė, ūkininkavimo laisvė,konkurencija, teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas. Privati nuosavybė skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko jausmą,verčia tobulinti gamybą, veiksmingai naudoti turimą turtą. Taip yra todėl,kad turto savininkai puikiai žino, jog turės pelną, jeigu sugebės sukurtižmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjaisutiks mokėti. Nuosavybė garantuoja žmonėms asmeninę laisvę ir galimybęlaisvai tvarkyti savo gyvenimą. Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būtiverslo laisvės. Verslininkas pats turi pasirinkti veiklos pobūdį, įmonėsorganizacinę struktūrą, numatyti įmonės ekonominę politiką. Savininkas galivaldyti ir naudoti turtą, disponuoti juo kaip nori be kitų asmenų arVyriausybės leidimo, įsikišimo. Įsigalint privačiai nuosavybei, atsiranda daug savarankiškųgamintojų, prekybininkų. Tarp jų kyla konkurencija. Konkurencija verčiaverslininkus: ✓ ieškoti tokių produkcijos ar paslaugų rūšių, kurios patiktų pirkėjams; ✓ gaminti geros kokybės produkciją prieinamomis kainomis; ✓ taikyti efektyvesnius gamybos būdus, nes gamybos efektyvumas rodo vienos ar kitos firmos konkurencingumą; ✓ greitai atsižvelgti į pirkėjų norus, taip pat į visus ekonomikos pokyčius. Viena iš svarbiausių verslo vystymo sąlygų yra teisinė verslininkųapsauga ir verslo skatinimas. Kad verslininkas nebijotų imtis rizikos,susijusios su ekonomine veikla, nuosavybės teisės turi būti aiškiaiapibrėžtos, nepažeidžiamos, jas turi būti galima perduoti kitam asmeniui,paveldėti. Praktika rodo, kad tos valstybės, kurių Vyriausybės palaikė irskatino privatų verslą, pasiekė didžiausių laimėjimų ekonomikoje.

1.4. Verslo aplinka

Bet kokia įmonė veikia nuolat kintančioje aplinkoje. Išorinę versloaplinką galima apibrėžti kaip įvykius, aplinkybes ir veiksnius, esančius užverslo įmonės veiklos ribų, tačiau darančius jai poveikį. Įmonės vadovųuždavinys – panaudoti išorinės aplinkos privalumus ir sumažinti josneigiamą poveikį. Išorinės aplinkos elementus galima klasifikuoti pagal jų poveikioįmonei dydį ir dažnumą. Šiuo požiūriu išskiriama mikroaplinka (artimojiaplinka, tiesioginio poveikio aplinka) ir makroaplinka (tolimoji aplinka,netiesioginio poveikio aplinka). Tiesioginio poveikio aplinka (mikroaplinka) betarpiškai daro įtakąįmonės veiklai ir pati jaučia atoveiksmį iš įmonės pusės. Ši aplinka daropoveikį įgyjant įvairių gamybos išteklių bei paskirstant pagamintąprodukciją vartotojams. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro veiksniai,kurių poveikis dažnas ir tiesioginis, t. y. pirkėjai, konkurentai,pardavimo tarpininkai, tiekėjai. Netiesioginio poveikio aplinka (makroaplinka) – tai visuma jėgų,darančių įtaką įmonės veiklai, o įmonė joms įtakos tiesiogiai darytinegali. Dažniausiai nagrinėjami šie makroaplinkos elementai: ✓ teisinė aplinka; ✓ ekonominė aplinka; ✓ politinė aplinka; ✓ technologinė aplinka; ✓ socialinė ir kultūrinė aplinka. Teisinė aplinka – tai teisės normos, reguliuojančios verslo įmonės veiklą. Ekonominė aplinka – ekonominiai reiškiniai (gyventojų pajamų kitimas,nedarbo ir infliacijos lygis ir kt.), veikiantys verslo įmonę. Benatūraliai vykstančių pokyčių, verslo įmonės veiklai turi įtakos irvalstybės ekonominė politika. Valstybės ekonominė politika gali suteiktiverslo įmonei papildomų galimybių, tačiau gali jos veiklą ir riboti. Politinė aplinka – politinių jėgų ir vyriausybės veiklos poveikisverslo įmonei. Įmonei turi įtakos ne tik valstybės politinis gyvenimas, betir tarpvalstybinių institucijų darbas. Valstybė daro didžiulę įtakąekonomikai per mokesčių sistemą, privatizaciją ir su ja susijusiusprocesus, konkurencijos skatinimo priemones, regioninę politiką, pagalbąsmulkiajam ir vidutiniam verslui. Technologinė aplinka – technologinių veiksnių poveikis verslo įmonei.Technologijų pokyčiai turi įtakos naujų prekių atsiradimui bei seniauvartotų išnykimui ir naujų gamybos procesų sukūrimui. Verslo įmonės veiklabūna sėkminga, jeigu ji sugeba prie šių pokyčių prisitaikyti. Socialinė ir kultūrinė aplinka – socialinių ir kultūrinių veiksniųpoveikis verslo įmonei. Prie jų priskiriami demografiniai (gyventojųskaičius, pasiskirstymas pagal amžių, gimstamumo lygis) bei kultūriniai irgyvenimo būdą lemiantys veiksniai. Kiekviena įmonė veikia tam tikrojekultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jųpaisantys žmonės. Kultūriniams veiksniams būdingas pastovumas, svarbiausiostradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o jas stiprina visuomeniniaiinstitutai: įstatymai, bažnyčia ir pan. Svarbu numatyti, ar vyksta esminiaikultūrinės aplinkos pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Makroaplinka turi didelį poveikį mikroaplinkai. Makroaplinka tamtikrą laikotarpį yra bendra visiems verslo dalyviams. Ji yra natūrali,pradinė ir esminė sąlyga, apsprendžianti verslo dalyvių veiksmus. Verslodalyviai makroaplinkos tiesiogiai nevaldo. Makroaplinkos pokyčiai verslodalyviams gali būti palankūs arba nepageidaujami. Nepriklausomai nuopokyčių pobūdžio verslo dalyviai turėtų įdėmiai juos sekti, prisitaikytiprie jų. Dabartinė verslo makroaplinka turi poveikį konkretiems verslodalyvių veiksmams šiuo metu. Tuo tarpu verslo dalyvių dabartiniai veiksmaigali paveikti ateities makroaplinkos formavimąsi. Žinoma, atskiro verslodalyvio veiksmai makroaplinkos paveikti negali. Tačiau verslo dalyvių kaipvisumos šiandieniniai veiksmai gali paveikti ir net pakeisti tam tikrusmakroaplinkos parametrus ateityje. Tuo tarpu vieno verslo dalyvio mikroaplinka skiriasi nuomikroaplinkos, formuojamos kito verslo dalyvio. Kiek yra verslo dalyvių,tiek gali būti ir mikroaplinkų. Mikroaplinkose skirtumus sąlygoja kiekvienoverslo dalyvio verslo vedimo tikslai, verslininko bei jo komandos nariųpotencialas, pasirinkta verslo organizavimo forma, valdymo sistema,makroaplinkos supratimas bei sugebėjimas prisitaikyti prie jos ir kt.

1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI

Dabartinė informacinė visuomenė kuriama atviros, laisvos rinkosaplinkoje. Visuomenės aktyvumas ir gebėjimas naudotis atsiradusiomisinformacinėmis galimybėmis bei žiniomis apie ekonomines sistemas, būdus,kaip geriau naudoti išteklius, sudaro sąlygas kurti verslą ir geriaupatenkinti didėjančius poreikius. Žodis informacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio informatio,reiškiančio išsiaiškinimas, pranešimas. Įmonės veiklos požiūriu informacijasuprantama ir vertinama kaip visuma pranešimų apie procesus, vykstančiusįmonėje ir ją supančioje aplinkoje. Ekonominė informacija vertinama kaip vienas iš labiausiai reikalingųišteklių, turinčių ne mažesnę reikšmę nei gamyboje naudojami ištekliai:žaliavos, medžiagos, energija ir kt. Dabartinėmis sąlygomis susiduriama su nepaliaujamu informacijosapimties didėjimu. Yra žinomas teiginys: jeigu gamybos apimtys didėjaaritmetine progresija, tai informacija – geometrine. Todėl galima teigti,kad verslo efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręstiinformacijos rinkimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus. Bet kuri ekonominė informacija turi būti kokybiška, pateikiama laiku.Kad ekonominė informacija būtų kokybiška, ji turi būti:1. Stabili. Jeigu verslo sprendimams priimti naudojama informacija nuolat keičiasi, sprendimai negali būti priimami remiantis pasenusia informacija. Stabilumas – požymis, apibūdinantis laikotarpį, per kurį informacija nepraranda savo vertės (nepasensta).2. Patikima. Informacijos patikimumas priklauso nuo to, iš kokio šaltinio ji buvo gauta ir ar teisingai užfiksuota. Patikima informacija reiškia, jog ji yra aktuali ir pagrįsta. Valdymo sprendimams priimti turi būti naudojama tik patikima informacija.3. Objektyvi.4. Pakankama.5. Glausta.6. Aiški.7. Technologiška. Informacija lengvai prieinama vartotojui, ją nesunkiai galima keisti, papildyti, o jei nereikalinga – panaikinti.

6. Verslo struktūra ir ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

Pagal tarptautinę klasifikaciją šalies ekonominė veikla skirstoma į tris lygius: ✓ Pirminis lygis – tai veikla, susijusi su gamtinių išteklių bei žemės ūkio produktų gavyba, pavyzdžiui, žvejyba, medžioklė ir kt. ✓ Antrinis lygis – kai gaminami daiktai, medžiagos, pusgaminiai ir kt. ✓ Tretinis lygis – kai teikiamos įvairios paslaugos, pavyzdžiui, buitinės, gydymo, finansinės, komercinės ir kt.

|žemės ūkis |pramonė |paslaugos || |Kalnakasyba |Prekyba || |Energetika |Transportas || |Dujų ir vandens ūkis |Ryšiai || |Gamyba |Finansai || |Statyba |Socialinės paslaugos |

1.1 pav. Ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

Visų rūšių ekonominės veiklos visuma sudaro šalies ūkį. Šalies ūkįsudaro juridiškai laisvi privatūs ir valstybiniai ūkiai, kurie tarpusavyjeyra glaudžiai susiję mainų santykiais. Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės visą šalies ūkį skirstotaip:

|Žemės ūkis, medžioklė, |Nekilnojamasis turtas, nuoma ir ||miškininkystė. |kita verslo veikla. ||Žuvininkystė. |Viešasis valdymas ir gynyba. ||Kasyba ir karjerų eksploatavimas |Privalomasis socialinis draudimas. ||Apdirbamoji pramonė. |Švietimas. ||Elektros, dujų ir vandens tiekimas.|Sveikatos priežiūra ir socialinis ||Statyba |darbas. ||Didmeninė ir mažmeninė prekyba. |Kita komunalinė, socialinė ir ||Viešbučiai ir restoranai. |asmeninė aptarnavimo veikla. ||Transportas, sandėliavimas ir |Privačių namų ūkių veikla. ||ryšiai. |Eksteritorialinių organizacijų ir ||Finansinis tarpininkavimas. |įstaigų veikla. |

1.7. Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtros kryptys

Kadangi Lietuvos gamybos ištekliai niekada nebuvo „industriniai“ irturint galvoje, kad visą 19 amžių ir iki 1918 m. šalis buvo Rusijosimperijos provincija, darosi akivaizdu, kad Lietuva iki nepriklausomybėsneturėjo jokių galimybių išplėtoti pramonę. Nepriklausomybės periodas ikisovietinės okupacijos buvo per trumpas tai padaryti ir šalis liko agrarinėiki sovietinės industrializacijos. Lietuvos ekonomikos industrializacija buvo vykdoma pagal sovietinioplanavimo taisykles. Pirma, TSRS ministerijos rūpinosi kooperacija tikšakos viduje, neatsižvelgiant į tai, kiek toli viena nuo kitos buvokooperuojančios įmonės. Antra, regionais buvo laikomos gerokai didesnėsteritorijos negu viena nedidelė respublika. Lietuva paprastai buvopriskiriama Šiaurės – Vakarų regionui (priklausė ir Leningradas) arbaPabaltijo respublikų regionui, prijungus prie jų Baltarusiją irKaraliaučiaus sritį. Vykdoma pagal tokius principus ekonominė plėtraiškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai.Sovietinio planavimo sąlygomis Lietuvos valdžia stengėsi plėtoti Lietuvaisvarbias šakas. Tokios buvo elektronika, staklių ir įrengimų gamyba,chemija, visa karinio komplekso produkcija. Šių šakų darbuotojų buvoaukštesni atlyginimai ir aukštesni „vartojimo fondai“. Taip pat buvo svarbuplėtoti galutinių produktų, kurių buvo pastovus deficitas (maisto irlengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt.) gamybą. Lietuvoje ganagriežtai buvo laikomasi tolygios visos teritorijos plėtotės politikos,siekiant absorbuoti Lietuvos kaime atsilaisvinančią darbo jėgą. Svarbiausi Lietuvos gamtos ištekliai yra dirbama žemė ir mediena. Yraužtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip patdurpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geroskokybės naftos telkiniai – 250 tūkst. tonų per metus. Atrastas nemažasgeležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. 200 metrų gylyje yragigantiški kiekiai anhidrito ir gipso. Žaliavų buvimas tik iš dalies lėmėpramonės plėtotės sprendimus. Energetikos šakos (elektros gamyba ir naftosperdirbimas) pajėgumai buvo pastatyti daug didesni, negu reikėjo vidausvartojimui, nors visus pirminius energijos išteklius reikėjo atvežti ištoli. Trąšų gamyklos pastatytos gerokai didesnės, negu reikėjo vidausporeikiams tenkinti, o žaliavos taip pat buvo tiekiamos iš Rusijos. Tuobūdu, industrinis kapitalas buvo kuriamas nepaisant realių Lietuvosporeikių. Tai sudarė papildomų sunkumų pereinamuoju laikotarpiu po 1990 m.Žinoma, svarbiausi sunkumai kilo dėl industrinio kapitalo technologinioatsilikimo ir drastiško įprastų rinkų sumažėjimo. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (1990 m.), iškilouždavinys pertvarkyti ūkio struktūrą, įvertinant rinkos, politiniuspasikeitimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt.Pasikeitė ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos, kurios daro įtakąLietuvos ūkio plėtrai. Pramoninkai palaipsniui pereina į Europos rinką,pertvarko pramonės struktūrą, diegia naujus gaminius ir kt. Šalies ūkį ypačpaveikė privatizavimo procesas. Kuriamos akcinės bendrovės, individualios,bendros su užsienio šalimis įmonės. Privatizavimo procesas neišvengiamaikeičia įmonių specializaciją, stambios įmonės skaidomos į mažesnes ir pan.Pertvarkant pramonę, iškilo gaminamos produkcijos kokybės klausimas, nesRytų rinka kokybei buvo nereikli. Ekonomikos plėtros politika turi atsižvelgti į turimus išteklius,esamą situaciją ir artimiausius bei tolimesnius tikslus. Suprantama, kadšalis gali pasiekti aukštą gyvenimo lygį tik gamindama aukštų technologijųgaminius. Tačiau šiuo metu pramonės šakų proporcijos pasislinkusios nuosudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto,tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis, lyginant su paslaugomis,sumažėjusi per daug. Kadangi trūksta finansinių bei materialinių išteklių, reikia išskirtiprioritetines ūkio šakas ir jomis labiausiai rūpintis. Lietuva, turėdamataikomųjų tyrimų potencialą, pakankamai gerą darbuotojų išsilavinimo lygį,patirtį gaminant techniškai gana sudėtingus produktus, gali plėtoti aukštų

technologijų gamybą, o turėdama ne tik kvalifikuotą, bet ir pigesnę darbojėgą, gali gaminti Europos rinkai konkurentiškas prekes (mikroelektroniką,medicininę įrangą, tiksliosios mechanikos gaminius ir kt.). Jau dabarLietuvoje gaminami kai kurie aukštų technologijų gaminiai: lazeriai irsusijusi optinė bei medicinos įranga, tikslaus matavimo prietaisai,biocheminiai gaminiai ir kt. Statyba per pirmuosius metus po nepriklausomybės atkūrimo labaisumažėjo, bet dabar atgauna buvusias pozicijas. Didelė statybos svarbaartimiausiu metu kuriant naujas darbo vietas, pertvarkant ir plėtojantpramonę. Didėjant užsienio ir vidaus investicijoms į infrastruktūrą, biurųir viešbučių statybą, pramonės objektus ir gyvenamuosius namus, statybosšaka turėtų augti gana sparčiai. Priklausomai nuo to augimo, turėtųatsigauti ir statybinių medžiagų gamyba. Gamtos ištekliai leidžia toliauplėtoti tradicinių ir naujų statybinių medžiagų gamybą iš molio, stiklo,plastikų, anhidrito ir kt. Lietuva turi patenkinamas sąlygas plėtoti stabilų ir produktyvų žemėsūkį. Žemės ūkio paskirties žemė apima 48,5 % šalies teritorijos. Lietuvosžemės ūkio plėtojimo perspektyvos pakankamai geros technologiniu požiūriu:klimato sąlygos leidžia įgyvendinti jau parengtas žemės ūkio mokslorekomendacijas ir pasiekti reikiamą žemės ūkio produktyvumą. Tačiau šįtikslą nelengva pasiekti dėl išorinių sąlygų ir socialinių problemų kaime.Lietuvai sunku konkuruoti net tradicinėje Rytų rinkoje su stipriaisubsidijuojama ES šalių produkcija. Tuo tarpu Lietuva neįstengia teiktiatitinkamas subsidijas. Vidaus problema ta, kad vargu ar pavyks greitaisumažinti darbo jėgą žemės ūkyje, kai nedarbas šalyje yra pasiekęs ganaaukštą lygį. Tai turi įtakos restruktūrizavimo ir technologijos gerinimoproceso trukmei. Kalbant apie Lietuvos ūkio struktūrą, reikia pasakyti, kad LRVyriausybės teisės aktais patvirtinta per 600 veiklos rūšių. Jos praktiškaiapima visas ūkio sritis ir struktūras: žemės ūkį ir medžioklę;žuvininkystę; kasybą ir karjerų eksploatavimą; visą apdirbamąją pramonę,paslaugas ir t. t. O jų struktūroje nurodoma labai daug konkrečių versloobjektų. Pavyzdžiui, apdirbamojoje pramonėje: rūkytų mėsos produktų gamyba;duonos, šviežių konditerijos kepinių ir pyragaičių kepimas; gėrimų irtabako gamyba; tekstilės, vilnos ir pan. pluoštų ruošimas ir verpimas;medienos bei jos gaminių ruošimas ir gamyba ir t. t. Svarbiausias Lietuvos ekonominės plėtros veiksnys – narystė ES.Narystė ES yra svarbi, nes padiktuoja ekonominės plėtros gaires, siekiamusuždavinius ir priemones jiems išspręsti. Europos Sąjunga disponuodama finansiniais instrumentais, kurievadinami struktūriniais fondais – padeda spręsti ilgalaikes socialines irekonomines problemas. Glaudžiai dirbdamos ES narės ir regioninės valdžiosinstitucijos naudoja šiuos fondus, norėdamos paskatinti plėtrą ir sumažintiskirtumus tarp regionų ir socialinių grupių. ES remiamų programų ir projektų įgyvendinimas, nepriklausomaekspertizė ir finansinė parama yra tokie pat svarbūs augimo veiksniai, kaipir ES narės įvaizdis, kuris padeda pritraukti užsienio investicijas.

2. VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI Verslo mechanika nėra labaisudėtinga, kai prisikasi iki jo šaknų. Tereikia pagaminti kokį nors daiktą ir jį parduoti kitam, tačiau brangiau negu kainavo tau. Štai ir viskas, gal dar vienas kitas milijonas smulkmenų. Dž. L. Makafrėjus2.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS, PAGRINDINIAI JOS BRUOŽAI.2.2. ĮMONĖS TIKSLAI.2.3. ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA.2.4. ĮMONIŲ KLASIFIKAVIMO TIKSLAI IR POŽYMIAI.2.5. INDIVIDUALI ĮMONĖ.2.6. ŪKINĖ BENDRIJA.2.7. AKCINĖ BENDROVĖ.2.8. VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBĖS ĮMONĖ.2.9. ĮMONĖS STEIGIMAS.2.10. KITOS VERSLO KŪRIMO FORMOS.2.11. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS.2.12. ĮMONIŲ SĄJUNGOS IR SUSIVIENIJIMAI.2.13. GAMYBOS ĮMONIŲ VEIKLA. GAMYBOS PROCESAS, JO ELEMENTAI, RŪŠYS IRFAZĖS.2.14. GAMYBOS TIPAI.2.15. GAMYBOS CIKLAS.2.16. ĮMONĖS GAMYBOS STRUKTŪRA.2.17. PRODUKCIJOS NOMENKLATŪROS IR ASORTIMENTO SAMPRATA IR FORMAVIMAS.2.18. PRODUKCIJOS PARDAVIMO IR GAMYBOS APIMČIŲ SUDERINIMAS.2.19. PRODUKCIJOS GAMYBOS APIMTIES PAGRINDIMAS GAMYBOS PAJĖGUMU. GAMYBOS PAJĖGUMO SAMPRATA.2.20. GAMYBOS PAJĖGUMO APSKAIČIAVIMAS.2.21. PREKYBOS ĮMONIŲ VEIKLA.2.22. PASLAUGŲ VERSLO ORGANIZAVIMO YPATUMAI.

2.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS, PAGRINDINIAI JOS BRUOŽAI

Rinkos ekonomika suteikia nemažas laisves ūkinei veiklai, sudaropalankias sąlygas privačiai iniciatyvai, kurios gali būti realizuotossteigiant įvairias įmones. Stabiliai veikiančios įmonės, kurios yrapagrindinis ūkinis vienetas bet kokioje ekonomikoje, yra ekonominės plėtrosveiksnys ir gyvenimo lygio augimo pagrindas. Įmonė yra savo vardą turintis atskiras ūkio vienetas. Ekonominėje literatūroje, kalbant apie įmones, jų veiklosorganizavimą, planavimą, vertinimą ir pan. vartojama organizacijos sąvoka.Žinoma, kiekviena įmonė yra organizacija. Organizacija yra tam tikra grupėžmonių. Kad ši grupė žmonių būtų organizacija, ji turi turėti savo narius(žmones), vieną bendrą tikslą (tikslus) ir darniai dirbti kartu, kadpasiektų visiems jiems svarbų tikslą (tikslus). Vadinasi, organizacijągalima apibūdinti taip: organizacija – tai grupė žmonių, kurios veiklasąmoningai koordinuojama, siekiant bendro tikslo (tikslų). Įmonė – tai užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, įgaunantifabriko, gamyklos, kepyklos, dirbtuvių, leidyklos, parduotuvės ar kitąpavidalą (pramonėje, žemės ūkyje, transporte, statyboje, prekyboje ir kt.),kuri vykdo vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydamaįvairias prekes bei teikdama paslaugas. Įmonė apibrėžiama ir kaip ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkaiorganizacija. Kaip ekonominė organizacija įmonė skaičiuoja visas savo pajamas irišlaidas ir, gauna pelną (ar patiria nuostolį). Būdama savarankiška organizacija, įmonė daugelį uždavinių sprendžiapati: kokią produkciją (paslaugas) gaminti, kada gaminti, kam parduoti,kada parduoti, už kiek parduoti, kiek mokėti darbininkams ir pan. Įmonėsniekas neišlaiko, ji pati turi užsidirbti pinigų. Jei to padarytinesugebės, turės bankrutuoti. Kadangi įmonė yra gaminanti rinkai organizacija, tai negalima vientik gaminti ir negalvoti, ar pavyks parduoti norima kaina. Įmonė turiįvertinti rinkoje esančius konkurentus, numatyti galimus produkcijospirkėjus, palaikyti ryšius su pardavėjais ir kitomis įmonėmis beiorganizacijomis ir pan. 2.2. ĮMONĖS TIKSLAI

Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras, jiems pasiekti yranukreipta visa įmonės veikla. Įmonės tikslai formuojami derinantindividualius ir grupinius interesus. Tai konfliktinis procesas, kadangi,tenkinant vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi savarankiškaiar priverstinai perimti dominuojančios grupės interesus. Tikslų formavimuituri įtakos ir išorės veiksniai. Įmonės tikslai skirstomi į socialinius ir ekonominius. Įmonėssocialiniai tikslai turi padėti teisingai atlyginti už įmonės interesusatitinkantį darbą, užtikrinti saugias darbo sąlygas ir pan. Ekonominiųįmonės tikslų pavyzdžiais galėtų būti: optimali rinkos dalis, pardavimoapimties didinimas, gamybos išlaidų mažinimas, pelno ir pelningumodidinimas ir kt. Ekonominiai ir socialiniai tikslai sudaro įmonės tikslų sistemą,išreiškiamą konkrečiais rodikliais, loginėmis užduotimis. Tikslai turibūti: 1) realūs; 2) suderinti tarpusavyje; 3) tikslų sistema turi būtisuderinta laiko požiūriu; 4) tikslai turi atitikti įmonės organizacinęstruktūrą ir sudaryti galimybę nustatyti konkrečius užduočių vykdytojus; 5)būtina užtikrinti tikslų vykdymo kontrolę. Ekonominiams ir socialiniams tikslams būdinga ir vienovė, irprieštaravimai. Ignoruojant socialinius tikslus, blogėja ekonominiairezultatai, nes nepatenkinti darbuotojai prasčiau dirba. Tačiau socialiniųtikslų tenkinimas reikalauja lėšų, kurių yra daugiau, kai yra geriekonominiai rezultatai. Todėl kapitalo savininkai ir vadovybė dažniauakcentuoja ekonominius tikslus, o darbuotojai – socialinius. Optimalusrezultatas gaunamas tik juo derinant.

2.3. ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA

Įmonės veikla yra gana sudėtinga. Pvz., perdirbimo įmonėje skiriamostokios jos veiklos sudedamosios dalys (veiklos fazės):1. Aprūpinimas. Įmonė aprūpinama reikalingomis žaliavomis, medžiagomis, įrankiais, įrengimais, darbuotojais.2. Gamyba. Gamybos objektai perdirbami į gatavus gaminius.3. Pardavimas. Parduodami įmonėje pagaminti gaminiai. Įmonės veikla bus efektyvi tik tada, jei bus pasiekta visų veiklossudedamųjų dalių (veiklos fazių) pusiausvyra. Įmonės veiklos pusiausvyraužtikrinama, kai aprūpinimo fazė kiekvienu momentu atitinka gamybos fazę, ogamybos fazė – pardavimo fazę. Įmonės veiklos pusiausvyrą pirmiausia veikia aplinka. Aplinkosnuolatinis kitimas verčia pastoviai koreguoti įmonėje vykstančius procesus.Be to, veiklos pusiausvyrai turi įtakos aprūpinimo, gamybos, pardavimoprocesų įgyvendinimo formos įmonėje.

2.4. Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai

Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirųšalių įmones, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Panašios įmonėsgali būti grupuojamos pagal vieną ar kelis požymius. Vieno tipo įmonėse kurkas lengviau sprendžiamos kai kurios ekonominės bei organizacinėsproblemos: galimi tipiniai technikos, technologijos, gamybos, valdymo,darbo organizavimo, apskaitos ir kt. sprendimai. Įmonių klasifikavimas ypačreikšmingas statistikoje bei atliekant ekonominę analizę. Literatūrojepateikiamos labai skirtingos verslo įmonių klasifikavimo schemos. Ūkinės veiklos požiūriu svarbus įmonių klasifikavimas pagal šiuospožymius:1. Pagal dydį: ✓ mažos įmonės; ✓ vidutinės įmonės; ✓ didelės įmonės. Šis skirstymas reikšmingas tuo, kad, siekiant skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą ir apriboti ūkio monopolizavimą, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms gali būti suteikiama įvairių lengvatų.2. Pagal veiklos pobūdį: ✓ Paslaugas teikiančios įmonės. Tai remonto, komunalines, juridines, buhalterines, sveikatos apsaugos, mokymo ir kt. paslaugas teikiančios įmonės. ✓ Prekybos įmonės. Tai įvairios parduotuvės, didmeninės prekybos bazės ir kt. Šios įmonės įsigyja jau pagamintus gaminius ir juos perparduoda pirkėjams. ✓ Perdirbimo įmonės. Šios įmonės perka žaliavas, medžiagas, įrankius bei įrengimus, samdo žmones, organizuoja gamybos procesą ir pagamina produkciją, kurią parduoda prekybos įmonėms arba tiesiog vartotojams. ✓ Mišrios įmonės. Pvz., ta pati įmonė gamina produkciją ir teikia paslaugas.3. Pagal teisines formas: ✓ individualios įmonės; ✓ ūkinės bendrijos: tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos; ✓ akcinės bendrovės: uždarosios akcinės bendrovės ir (atvirosios) akcinės bendrovės; ✓ valstybės ir savivaldybių įmonės. Šios įmonės skiriasi nuosavybės forma, kapitalo pritraukimo būdais,teisinės atsakomybės lygiu ir kt. 2.1 paveiksle parodytas išsamesnis šiųįmonių apibūdinimas.

| |Ribotos civilinės |Šių įmonių savininkai už įmonių||Uždarosios akcinės|atsakomybės juridiniai|įsipareigojimus atsako ne visu ||bendrovės, akcinės|asmenys |savo asmeniniu turtu, bet tik į||bendrovės, | |įmonę investuota jo dalimi ||valstybės | | ||(savivaldybės) | | ||įmonės | | ||Individualios |Neribotos civilinės |Šių įmonių savininkai už įmonių||įmonės, tikrosios |atsakomybės juridiniai|įsipareigojimus atsako ne tik ||ūkinės bendrijos, |asmenys |investuotu į įmones, bet ir ||komanditinės | |visu asmeniniu turtu, jeigu ||ūkinės bendrijos | |įmonėms neužtenka į jas || | |investuotų lėšų skoloms bei || | |kitiems įsipareigojimams || | |padengti |

2.1 pav. Įmonių klasifikavimas Juridinis asmuo yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktateisė ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti, jis turi teisę sudarytisandorius savo vardu, gali būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridiniaiasmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešieji juridiniaiasmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų,nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas –tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, viešosiosįstaigos ir t. t.). Privačiųjų juridinių asmenų tikslas – tenkintiprivačius interesus. Išsivysčiusiose laisvosios rinkos valstybėse daugiausia yraindividualių įmonių – jos paprastai sudaro apie 70 proc. visų kurioje norsvalstybėje veikiančių įmonių, o neribotos civilinės atsakomybės įmonės –net 80 proc. Tačiau tik apie 20 proc. bendro įmonių skaičiaus sudarančiosribotos civilinės atsakomybės įmonės parduoda net 90 proc. visų prekių.Taip yra todėl, kad šios įmonės paprastai būna daug didesnės, jų irgalimybės gerokai viršija individualių įmonių bei ūkinių bendrijųgalimybes. Tačiau tai nereiškia, kad neribotos civilinės atsakomybės įmoniųvaidmuo yra menkas. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos labai aktyvinavalstybių ekonomiką, nemaža dalimi yra laisvos konkurencijos garantas. 2.1 lentelė Veikiančių ūkio subjektų skaičius 2004 metais

|Ūkio subjektų rūšis |Ūkio subjektų || |skaičius ||Valstybės įmonė |134 ||Savivaldybės įmonė |74 ||Tikroji ūkinė bendrija |315 ||Komanditinė ūkinė bendrija |197 ||Uždaroji akcinė bendrovė |24833 ||Akcinė bendrovė |578 ||Žemės ūkio bendrovė |478 ||Užsienio įmonės filialas |25 ||Viešoji įstaiga |1451 ||Biudžetinė įstaiga (iš valstybės biudžeto) |1179 ||Visuomeninė organizacija |3831 ||Individuali įmonė |27898 ||Iš viso |69861 |

2.5. Individuali įmonė

Individuali įmonė (IĮ) nuosavybės teise priklauso vienam fiziniamasmeniui (savininkas yra vienas, juo gali būti tik fizinis asmuo, jisnegali būti kitos IĮ savininku). Individuali įmonė yra neribotos civilinėsatsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad už individualiosįmonės prievoles visiškai atsako įmonės savininkas visu savo, taip pat irasmeniniu turtu, t. y. bankrutavus įmonei kreditoriai skolą gali išieškotiiš savininko turto (kai kuriais atvejais tai gali būti nuosavas namas,piniginės santaupos, automobilis ir t. t.), jei tam įmonės turto nepakanka.

Individualių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą,likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas reglamentuoja LRindividualių įmonių įstatymas. IĮ-ę steigia vienas fizinis asmuo. IĮvadovaujasi nuostatais, kurie yra IĮ steigimo dokumentas.  IĮ nuostatuose turi būti nurodyta: ✓ individualios įmonės pavadinimas, teisinė forma, buveinė; ✓ individualios įmonės veiklos tikslai, nurodant veiklos sritis; ✓ individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos); ✓ individualios įmonės vadovo, jei jis nėra IĮ savininkas, skyrimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija ir kt. Individualių įmonių pranašumai yra šie: ✓ tokios įmonės lengvai steigiamos, nes jų savininkas yra vienas asmuo, todėl su niekuo nereikia derinti veiksmų nei steigiant įmonę, nei vėliau;

✓ tokioms įmonėms sukurti paprastai nereikia didelių kapitalinių investicijų, nėra nustatytas minimalus kapitalo dydis; ✓ visas individualios įmonės pelnas atitenka jos savininkui; ✓ tokių įmonių savininkai gali labai lanksčiai elgtis, tuoj pat atsižvelgti į pasikeitusią padėtį rinkoje – vienam žmogui lengviau šiek tiek pakoreguoti savo veiklą pagal pakitusias rinkos sąlygas; ✓ savininkas pats yra savo verslo šeimininkas ir turi didelę veiksmų laisvę, naudojant įmonės išteklius. Vienintelė jų prievolė valdžiai – laiku sumokėti mokesčius. Tačiau ši verslo organizavimo forma turi ir trūkumų. Pagrindiniai yrašie: ✓ kadangi savininkas yra vienas, tokioms įmonėms beveik neįmanoma sukaupti didelį kapitalą ir plėsti veiklos mastą; ✓ maži vadybiniai ištekliai, menkos karjeros perspektyvos samdomiems darbuotojams; ✓ individualios įmonės savininkui būdinga neribota turtinė atsakomybė už savo finansinius įsipareigojimus, t. y. jis rizikuoja ne tik įmonės turtu, bet ir savo asmeniniu turtu.

6. Ūkinė bendrija

Tai visiškos turtinės atsakomybės įmonė. Šias įmones jungtinės veiklossutartimi tam tikrai ūkinei veiklai gali steigti keli fiziniai arjuridiniai asmenys. Šių kelių fizinių ar juridinių asmenų turtas yrasujungiamas į bendrą dalinę nuosavybę (tai reiškia, kad iš anksto yražinoma kiekvieno nario bendrosios nuosavybės dalis). Kaip ir individualiįmonė, ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės privatusisjuridinis asmuo. Ūkinių bendrijų steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą,pabaigą, šių įmonių dalyvių teises ir pareigas reglamentuoja LR ūkiniųbendrijų įstatymas. Ūkinės bendrijos skirstomos į tikrąsias ūkines bendrijas (TŪB) irkomanditines ūkines bendrijas (KŪB). TŪB yra įmonė, kurios visi dalyviaiyra tikrieji nariai. TŪB turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaipdvidešimt tikrųjų narių. Kai prievolėms užtikrinti neužtenka bendrijosturto, bendrijos tikrieji nariai už bendrijos veiklos padarinius atsakosolidariai visu savo turtu.  KŪB susideda iš tikrųjų narių ir komanditorių. KŪB turi būti nemažiau kaip trys dalyviai (du tikrieji nariai ir vienas komanditorius) irne daugiau kaip dvidešimt dalyvių. KŪB tikrųjų narių padėtis niekuonesiskiria nuo TŪB narių padėties. Tuo tarpu komanditoriai už bendrijosveiklos padarinius atsako tik tam tikra, įnešta į bendriją, turto dalimi.Todėl komanditoriai gerokai mažiau rizikuoja, bet jų įtaka tvarkant įmonėsreikalus yra daug mažesnė. Bendrijos tikraisiais nariais negali būti kitų bendrijų tikriejinariai, individualių įmonių savininkai, valstybė, savivaldybės, valstybėsįmonės, savivaldybės įmonės, biudžetinės įstaigos, taip pat ūkinėsbendrijos ir individualios įmonės. Pagal LR ūkinių bendrijų įstatymą bendrijos steigimo ir veiklospagrindas yra jungtinės veiklos sutartis. Sudarytą sutartį pasirašokiekvienas steigiamos bendrijos narys, ji tvirtinama notariškai. Sutartyje turi būti numatyta: ✓ bendrijos pavadinimas, teisinė forma (TŪB ar KŪB), buveinė; ✓ bendrijos veiklos tikslai; ✓ tikrųjų narių duomenys (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė); ✓ bendrijos steigėjų įnašai, jų įnešimo tvarka ir terminai. Jeigu įnašas nepiniginis, turi būti nurodyta jo vertė; ✓ tikrųjų narų atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą; ✓ tikrojo nario teisių perleidimo kitam asmeniui tvarka, naujų tikrųjų narių priėmimo tvarka; ✓ atsiskaitymo su tikraisiais nariais, kurių narystė bendrijoje pasibaigė, tvarka; ✓ bendrijos kasoje esančių pinigų kaip avansu išmokamo pelno paėmimo tikrųjų narių asmeniniams poreikiams tvarka; ✓ bendrijos veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas. KŪB jungtinės veiklos sutartyje be nurodytų sąlygų, turi būtinustatyta asmenų tapimo komanditoriais tvarka. Bendrijos reikalus tvarko ir sprendimus visais bendrijos veiklosklausimais priima bendrijos tikrieji nariai. Sprendimai priimami visųtikrųjų narių bendru sutarimu. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje galibūti numatyta, kad sprendimai priimami tikrųjų narių balsų dauguma.Kiekvienas tikrasis narys, įgyvendindamas priimtus sprendimus, turi teisęveikti bendrijos vardu, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyjenenustatyta kitaip. Jeigu bendrijos vardu turi teisę veikti tik visitikrieji nariai kartu, sandorius pasirašo visi tikrieji nariai, o kai yrakitų tikrųjų narių rašytinis įgaliojimas sudaryti sandorius, juos galipasirašyti vienas tikrasis narys. Pasibaigus bendrijos finansiniams metams, iš bendrijos veiklos gautaspelnas paskirstomas visų tikrųjų narių sprendimu. Šis sprendimas priimamastikrųjų narių bendru sutarimu. TŪB pelno dalis, skirta tikriesiems nariams,paskirstoma kiekvienam tikrajam nariui proporcingai jo įnašo dydžiui (jeigubendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip). KŪB pelno dalis,skirta dalyviams, pirmiausia paskirstoma komanditoriams komanditoriųsutartyse nustatytomis sąlygomis. Likusi suma paskirstoma tikriesiemsnariams proporcingai jų įnašų dydžiui, jeigu bendrijos jungtinės veiklossutartyje nenustatyta kitaip. Yra šie ŪB pranašumai, palyginus su kitomis verslo organizavimoformomis: ✓ panašiai kaip ir individualias įmones ŪB lengva įsteigti, nebent reikia šiek tiek daugiau laiko būsimiesiems partneriams susitarti; ✓ dėl didesnio ŪB narių skaičiaus (lyginant su individualia įmone) gali bendradarbiauti ir dalyvauti valdyme skirtingo profesinio pasirengimo specialistai; ✓ galimybė sujungti atskirų bendrijos narių kapitalus, todėl susidaro palankesnės sąlygos (lyginant su individualia įmone) plėsti veiklos mastą. Tai ypač pasakytina apie narius komanditorius, kurie dažniausiai drąsiai investuoja savo turtą, nes rizikuoja tik į įmonę įdėtąja dalimi; ✓ tokioms įmonėms bankai gerokai lengviau nei individualioms suteikia paskolas, nes asmenų, rizikuojančių prarasti turtą dėl negrąžintų paskolų, yra daugiau; Tačiau ŪB turi kai kurių trūkumų, jose iškyla problemos, nebūdingosindividualioms įmonėms. ŪB trūkumai yra šie: ✓ visiems bendrijos nariams dalyvaujant valdyme galimos skirtingos nuomonės bei interesai. Tokiu atveju ŪB valdymas gali būti neoperatyvus ir nepakankamai efektyvus; ✓ didelė savininkų tarpusavio priklausomybė pasireiškia ir tuo, kad jie priversti kolegialiai atsakyti už kiekvieno iš jų priimtus su įmonės veikla susijusius sprendimus. Jei verslas žlunga, kreditoriai gali išreikalauti apmokėti skolas iš visų ar bet kurio vieno bendrijos nario. Tam būtų panaudotas narių asmeninis turtas; ✓ nors ŪB finansiniai ištekliai viršija individualios įmonės išteklius, tačiau jų gali neužtekti tam, kad būtų plečiama pelninga veikla; ✓ neribota turtinė atsakomybė. 2.7. Akcinė bendrovė (AB)

Norint užsiimti veikla, susijusia su didesne ūkine rizika, patartinasteigti ribotos civilinės atsakomybės privatų juridinį asmenį — akcinębendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t. y. įmones, kurios užsavo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu ir neatsako akcininkųturtu. Kiekvienas akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tiktuo turtu, kurį įneša į bendrovę, tiksliau už kurį įsigijo bendrovėsakcijų. AB yra įmonė, kurios nuosavybė (kapitalas) padalyta į dalis vadinamasakcijomis. Akcinį kapitalą sudaro kapitalo suma, kuri gaunama pardavusakcijas. Įsigiję akcijų žmonės tampa bendrovės bendrasavininkiais ir jieturi teisę dalyvauti AB valdyme. Bendrovės akcinis kapitalas negali būtiišdalintas akcininkams, nebent likviduojant bendrovę. Todėl atskirasakcininkas negali reikalauti iš bendrovės savo dalies, jis gali tikparduoti akcijas kitiems asmenims. AB ir UAB veikia pagal LR akciniųbendrovių įstatymą, kuris nustato šių įmonių steigimo tvarką ir kapitaloformavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo irkontrolės organus. Be to, bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais,Civiliniu kodeksu ir kitais įstatymais bei teisės aktais. Bendrovėssteigėjai gali būti fiziniai bei juridiniai asmenys. Akcijos (kaip nuosavybės popieriai) skirtingai cirkuliuoja rinkoje.Vienų bendrovių savininkai nusprendžia, kad šiais nuosavybės popieriaisgali būti laisvai prekiaujama, o kiti laikosi nuostatos, kad akcijosneturėtų būti parduodamos bet kam ir savininkai turėtų, kiek tai leidžiaįstatymai, kontroliuoti nuosavybės formavimo procesą bei turėti pirmenybęįsigyjant kurio nors savininko perleidžiamas akcijas. Pirmosios įmonės yraAB (atvirosios), antrosios – UAB. AB įstatinis kapitalas (įstatinis reiškia, kad toks kapitalo dydisužfiksuotas bendrovės įstatuose, kurie turi būti registruojami atitinkamoseinstitucijose) negali būti mažesnis kaip 150000 Lt, o UAB – nemažesnis kaip10000 litų. Be to, UAB turi būti mažiau kaip 250 akcininkų. Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė — AB ir UAB turto savininkai turitiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės turto. Svarbiausius sprendimusakcininkai priima balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuoturimų akcijų. Pagrindinis teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi bendrovė savoveikloje, yra jos įstatai. Įstatuose turi būti nurodyta: ✓ bendrovės pavadinimas, teisinė forma (AB ar UAB), buveinė (adresas); ✓ bendrovės veiklos tikslai ir ūkinės veiklos pobūdis (gaminamos produkcijos, atliekamų darbų, teikiamų paslaugų rūšys); ✓ bendrovės įstatinio kapitalo dydis; ✓ akcijų skaičius, taip pat jų skaičius pagal klases, jų nominali vertė ir suteikiamos teisės; ✓ visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo šaukimo tvarka; ✓ kiti bendrovės valdymo organai, jų kompetencija, šių organų narių rinkimo ir atšaukimo tvarka; ✓ bendrovės pranešimų skelbimo tvarka ir kt. Akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrusįsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijoskaina. LR akcinių bendrovių įstatyme nurodytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės. Akcininkai turi šias turtines teises: ✓ gauti bendrovės pelno dalį (dividendą); ✓ gauti likviduojamos bendrovės turto dalį (kuri lieka atsiskaičius su kreditoriais); ✓ nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų; ✓ pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendžia šią teisę visiems akcininkams atšaukti; ✓ palikti testamentu visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn; ✓ perleisti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn (UAB ši teisė ribojama). Akcininkai turi šias neturtines teises: ✓ dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; ✓ pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; ✓ gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą ir kt.

AB privalumai yra šie: ✓ galimybė sukaupti didelį kapitalą. Bendrovės gali surinkti lėšų plėtrai, parduodamos papildomai išleidžiamas akcijas arba skolindamosi pinigų, platindamos obligacijas. Tai leidžia šioms įmonėms iš karto įsitraukti į konkurencinę kovą; ✓ ribota akcininkų turtinė atsakomybė. AB savininkai rizikuoja tik ta suma, kokią jie sumokėjo pirkdami akcijas. Jų asmeniniam turtui pavojus negresia, jeigu AB bankrutuoja. Kitaip tariant AB turtas atskirtas nuo akcininkų asmeninio turto, nes kreditoriai gali pateikti ieškinį bendrovei kaip juridiniam asmeniui, bet ne bendrovės savininkams kaip privatiems asmenims; ✓ profesionalus valdymas. Turėdamos didesnį pradinį kapitalą, taip pat galėdamos greičiau didinti savo turtą dėl efektyvesnės veiklos, šios įmonės paprastai sugeba pritraukti geriausius atitinkamų veiklos sričių specialistus. Tai joms pavyksta ne tik dėl didesnių atlyginimų, kuriuos pajėgia mokėti, bet ir dėl to, kad šiose kolektyvinės nuosavybės formos įmonėse samdomi darbuotojai jaučiasi saugiau, nes mažiau priklauso nuo atskirų savininkų valios. AB privalumai paprastai nusveria jų trūkumus. Tačiau norintvisapusiškai įvertinti šią verslo organizavimo formą, būtina žinoti ir jostrūkumus: ✓ steigti šios nuosavybės formos įmones yra daug sudėtingiau nei individualias įmones ar ūkines bendrijas; ✓ kontrolinį akcijų paketą turintys akcininkai gali diktuoti savo valią kitiems; ✓ savininkai negali naudotis bendrovės pelnu kol jis nepaskirstytas; ✓ stambių AB trūkumas tas, kad jos riboja aktyvią konkurenciją, skatina monopolizavimą ekonomikoje. Apskritai, AB vaidmuo prieštaringas: 1. jos sudaro sąlygas efektyviam ūkininkavimui, padeda gauti ekonomiją dėl verslo masto atskiroje įmonėje ir geriau tenkinti pirkėjų poreikius; 2. silpnindamos konkurenciją, jos mažina verslo efektyvumą, riboja geresnio vartotojų poreikių tenkinimo galimybes.

2.8. Valstybės ir savivaldybės įmonė

Valstybė arba savivaldybės taip pat gali būti verslo įmoniųsavininkės. Šito jos paprastai imasi tada, kai rinka neįstengia pateiktireikiamo kiekio konkrečių prekių ar paslaugų. Dažnai tai būna paslaugos,kurioms teikti reikia labai didelių pradinių investicijų į infrastruktūroselementus – geležinkelio linijas, jėgaines, – taip pat brangiaikainuojančios ir mažai pelningos komunalinės paslaugos (vandentiekis irnuotekų valymas, pašto tarnyba, miesto transportas ir pan.). Valstybėsįmonė ir savivaldybės įmonė nuosavybės teise visiškai priklauso valstybeiar savivaldybei. Pavyzdžiui, valstybės įmonė „Lietuvos paštas“, valstybėsįmonė „Registrų centras“ ir kt. Valstybės (savivaldybės) įmonė yra ribotoscivilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Valstybės įmonės (VĮ)savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina per Vyriausybę arba josįgaliotą valstybės valdymo instituciją, pavyzdžiui, Ūkio ministeriją.Savivaldybės įmonės (SĮ) savininko teises ir pareigas savivaldybėįgyvendina per savivaldybės valdymo instituciją. VĮ ir SĮ savininko teisesir pareigas įgyvendinančios institucijos vadinamos įmonės savininko teisesir pareigas įgyvendinančiomis institucijomis. Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija: ✓ nustato įmonės veiklos strategiją; ✓ tvirtina įmonės įstatus; ✓ skiria ir atšaukia įmonės vadovą, tvirtina įmonės vadovo pareigybės nuostatus; ✓ tvirtina pelno (nuostolių) paskirstymą; ✓ parenka audito įmonę; ✓ priima sprendimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę ir atšaukti įmonės likvidavimą ir kt. Pagrindinis teisinis steigimo dokumentas, kuriuo vadovaujasi įmonėsavo veikloje yra jos įstatai. Įstatuose turi būti nurodyta: ✓ įmonės pavadinimas, teisinė forma, buveinė (adresas); ✓ įmonės veiklos tikslai, kurie turi būti apibrėžti aiškiai ir išsamiai, nurodant įmonės veiklos sritis bei rūšis (gaminamos produkcijos, atliekamų darbų, teikiamų paslaugų rūšis); ✓ įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir jos kompetencija; ✓ įmonės vadovo kompetencija, jo skyrimo bei atleidimo tvarka ir kt. Steigiamos įmonės įstatus rengia ir tvirtina įmonės savininko teisesir pareigas įgyvendinanti institucija. Ši institucija taip pat tvirtinapakeistus įmonės įstatus. Įmonė privalo užtikrinti jai patikėto valstybės (savivaldybės) turtoišsaugojimą ir efektyvų naudojimą. Valstybės turtą įmonė naudoja užmokestį, kuris mokamas iš įmonės pelno.

2.9. Įmonės steigimas, reorganizavimas, likvidavimas

ĮMONIŲ STEIGIMO PROCEDŪRA Įmonių steigimo tvarką nustato atskirų įmonių rūšių įstatymai, LRcivilinis kodeksas. Įmonių steigėjais gali būti Lietuvos valstybė ir LRsavivaldybės, atstovaujamos savo institucijų, taip pat LR ir užsieniovalstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Įmonė laikoma įsteigta ir galipradėti veiklą nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre (JAR). Juridinių asmenų registras laikomas vienu iš pagrindinių valstybėsregistrų, kuriame registruojami ekonominiu ir teisiniu požiūriu svarbūsvalstybės objektai – juridiniai asmenys bei duomenys apie juos. Juridiniaiasmenys privalo Juridinių asmenų registre nurodyti apie save ir savo veikląvisus įstatymų reikalaujamus duomenis. Registro tvarkymo funkcijųįgyvendinimą užtikrina valstybės įmonė Registrų centras, vadinamas Registrotvarkytoju. Visi juridiniai asmenys, jų dokumentai, duomenys irinformacija, taip pat dokumentų, duomenų ir informacijos pakeitimairegistruojami valstybės įmonės Registrų centro filialuose (Alytaus, Kauno,Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos irVilniaus). Prašymai ir dokumentai taip pat priimami ir išduodami šiųfilialų skyriuose. Įmonei registruoti pateikiami šie dokumentai: ✓ nustatytos formos steigėjų (steigėjo) prašymas įregistruoti įmonę, kartu pateikiant duomenis, kurie turi būti įtraukti į juridinių asmenų registrą; ✓ tinkamai įforminti įmonės steigimo dokumentai; ✓ licencija, jei pagal įstatymus licencija turi būti išduota iki įmonės įsteigimo (Nustatytos veiklos rūšys, kurioms reikia licencijos, t. y. be LR Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos veikla draudžiama. Pvz., atlikti žemės gelmių tyrimus, naudoti žemės gelmių išteklius, užsiimti veterinarine praktika, gaminti, importuoti tabaką ir jo gaminius, užsiimti farmacine veikla, steigti mokymo įstaigas, užsiimti asmens sveikatos priežiūra, gaminti alkoholio produktus, projektuoti ir tiesti valstybės kelius, gaminti antspaudus, užsiimti vertybinių popierių biržų veikla, atlikti auditą, gaminti ginklus, užsiimti ūkine – komercine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, teikti turizmo paslaugas ir t. t. ); ✓ dokumentai, patvirtinantys registrui pateikiamų duomenų tikrumą ir steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams, taip pat dokumentai, patvirtinantys, kad juridinį asmenį registruoti galima (surašo ir tvirtina notaras); ✓ registravimo rinkliavos sumokėjimą patvirtinantis dokumentas. Įmonės steigimo dokumentai yra įmonių steigimo sutartys (steigimoaktai), įmonių įstatai, įmonių nuostatai. Atskirų rūšių įmonėms registruoti gali būti pateikiami ir papildomidokumentai. Įregistruotai įmonei Registro tvarkytojas išduoda nustatytosformos pažymėjimą ir suteikia juridinio asmens numerį (kodą). Įmonės, kurioms pagal įstatymus reikia mokėti mokesčius, turiužsiregistruoti mokesčių inspekcijoje. Įmonės turi pateikti registravimodokumentus ir tada joms suteikiamas mokesčio mokėtojo identifikavimonumeris. Įmonė turi būti užregistruota Valstybinio socialinio draudimoskyriuje. Įregistravus teks už samdomuosius darbuotojus mokėti draudimoįmokas, kad būtų galima sukaupti reikalingas lėšas ateityje mokėti senatvėspensiją, pašalpas, įvykus nelaimingiems atsitikimams ar susirgus ir kt. Gavus įmonės registracijos pažymėjimą, pasidaromas antspaudas, jįsuderinus Vyriausiajame policijos komisariate. Gavus Vyriausiojo policijoskomisariato leidimą, pateikiamas užsakymas antspaudo gamybai. Tuo užsiimaspecialios firmos. Daugeliui veiklos rūšių reikalingas Visuomenės sveikatos centroleidimas (leidimas – higienos pasas). Tai susieta su vartotojų irdarbuotojų sveikatos apsauga. Prieš pradėdama savo veiklą, įmonė turi pranešti apie taiValstybinei darbo inspekcijai. Jei įmonėje yra bent vienas samdomasdarbuotojas, būtina turėti pažymą apie darbdavio atestaciją darbo saugosklausimais. Valstybinė darbo inspekcija gamybinėse įmonėse atlieka naujaikuriamų darbo priemonių projektų ekspertizes ir pateikia išvadas, ar šieprojektai atitinka darbų saugos reikalavimus, išduoda leidimus eksploatuotigamybos priemones. Atidarant atsiskaitomąją sąskaitą banke, reikia vadovautis LietuvosRespublikos buhalterinės apskaitos įstatymu. Rašomas prašymas, kuriuoįsipareigojama laikytis lėšų laikymo ir disponavimo tvarkos, pateikiamikiti reikalingi dokumentai.

|Įmonės steigimo schema ||1. Licencijos gavimas (jeigu reikia) ||Valstybės institucijos ||2. Atsidaryti kaupiamąją sąskaitą ||Komercinis bankas ||3. Užregistruoti įmonę juridinių asmenų registre ||Registrų centras ||4. Užsiregistruoti mokesčių mokėtoju ||Valstybinė mokesčių inspekcija ||5. Užsiregistruoti draudimo įmokų mokėtoju ||Miesto (rajono) socialinio draudimo įstaiga ||6. Gauti leidimą pasigaminti antspaudą ||Vyriausiasis policijos komisariatas ||7. Leidimas – higienos pasas ||Visuomenės sveikatos centras ||8. Suderinimas su Darbo inspekcija (jei yra bent vienas samdomas ||darbuotojas) ||Valstybinė darbo inspekcija ||9. Komerciniame banke atsidaryti atsiskaitomąją sąskaitą |

2.2 pav. Bendroji įmonės steigimo schema

Įmonės reorganizavimas ir likvidavimas Prireikus įmonė gali būti reorganizuota. Reorganizavimas – tai įmonėspertvarkymas be likvidavimo procedūros. Įmonės gali būti reorganizuojamosšiais būdais: ✓ įmones jungiant; ✓ įmones skaidant; ✓ įmones pertvarkant (keičiant jų rūšį). Reorganizavimas jungiant galimas prie veiklą tęsiančios įmonėsprijungiant kitas, kurios kaip juridiniai asmenys baigia veiklą, arbajungiant įmones, kurios kaip juridiniai asmenys baigia veiklą, t. y.įsteigiant naują įmonę. Reorganizavimas skaidant galimas: ✓ įmonę, kuri baigia savo veiklą, išdalijant kitoms, tęsiančioms savo veiklą įmonėms; ✓ iš veiklą baigiančios įmonės, steigiant naujas įmones; ✓ iš savo veiklą tęsiančios įmonės atskiriant dalį, kuri jungiama prie kitos įmonės arba iš kurios steigiama nauja įmonė. Kai įmonė pertvarkoma keičiant jos rūšį, ji gali būtireorganizuojama,pavyzdžiui, iš UAB į AB ar atvirkščiai. Bet kuriuo atveju parengiamas reorganizavimo projektas, atliekama šioprojekto ekspertizė, viešai paskelbiama apie numatomą reorganizavimą.Reorganizavimo projektą tvirtina akcininkų visuotinis susirinkimas. Įmonės likvidavimo pagrindas gali būti: ✓ pasibaigęs įstatuose nurodytas bendrovės veiklos terminas; ✓ teismo ar kreditorių susirinkimo nutarimas likviduoti bankrutavusią įmonę; ✓ teismo sprendimas likviduoti bendrovę už LR įstatymų nustatytus teisės pažeidimus; ✓ teismo sprendimas pripažinti bendrovę neteisėtai įsteigta; ✓ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas likviduoti bendrovę. Apie bendrovės likvidavimą viešai skelbiama bei kiekvienam akcininkuiar kreditoriui pranešama raštu.

2.10. Kitos verslo kūrimo formos

Gali būti kuriamos įmonės su užsienio kilmės kapitalu. Užsieniokilmės kapitalo investicijos – tai užsienio investuotojams priklausantisužsienio kilmės kapitalas, investuotas Lietuvos Respublikoje. Investicijosformomis gali būti dalis bendroje įmonėje, grynai užsienio kapitalo įmonė,Lietuvos įmonių akcijų įsigijimas. Labai paplitęs yra bendrų įmonių steigimas. Bendra įmone laikoma LRūkio subjektas, kurio įstatinio kapitalo dalis priklauso užsienioinvestitoriui (investitoriams). Partneriais gali būti asmenys ar įmonės netiš kelių šalių. Grynai užsienio kapitalo įmonės gali būti dviejų tipų: užsienioįmonių filialai (investuotojas yra užsienio įmonė) arba nauja užsieniokapitalo įmonė (įmonės Lietuvoje steigėjas – iš užsienio). Užsienio įmonės gali LR akredituoti savo atstovybes. Jos neturijuridinio asmens teisių ir negali vykdyti ūkinės veiklos (išskyrustransporto agentūras). Atstovybių darbas apribojamas ekonominių ryšiųužmezgimu, sutarčių sudarymu įmonės vardu, sutarčių vykdymo stebėjimu,įmonės produkcijos ir paslaugų reklama. Viešoji įstaiga – tai ribotos civilinės atsakomybės viešasisjuridinis asmuo. Viešosios įstaigos tikslas – tenkinti viešuosiusinteresus, vykdant visuomenei naudingą veiklą, t. y. teikti socialines,švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitų panašių sričių paslaugasvisuomenės nariams (pavyzdžiui, viešoji įstaiga „Lietuvos Respublikosapskaitos institutas“). Viešosios įstaigos pajamos, gaunamos iš ūkinėsveiklos, naudojamos pagrindinei veiklai plėtoti, t. y. pelno negalimaskirstyti steigėjams, nariams, dalininkams. Viešosios įstaigos steigėjaigali būti valstybės ar savivaldybės institucijos ir kiti iš įstaigosveiklos nesiekiantys sau naudos asmenys. Socialinės įmonės. Šių įmonių tikslas – įdarbinant asmenis,praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius,negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šiųasmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinęatskirtį. Numatoma skirti socialinėms įmonėms pagalbą darbo vietomsįsteigti, darbuotojams mokyti, darbo užmokesčio ir valstybinio socialiniodraudimo įmokų dalinę kompensaciją ir kt. ✓ Laisvosios ekonominės zonos (LEZ). Viena iš formų užsienio kapitalui pritraukti, gamybai ir eksportui skatinti, nedarbui mažinti, regionų socialinei – ekonominei plėtrai užtikrinti, integracijai į pasaulinį ūkį spartinti yra LEZ steigimas. LEZ galima apibrėžti kaip šalies teritorijos dalį, kurioje veikiantiems ūkio subjektams taikomos įstatymų numatytos lengvatinės ekonominės, finansinės ir teisinės funkcionavimo sąlygos, skatinančios socialinę – ekonominę regiono plėtrą (pvz., Klaipėdos laisvoji ekonominė zona). LEZ teritorijoje gali veikti bet kokių nuosavybės formų ir rūšių įmonės. Šiuolaikinėje verslo kalboje franšizė (licencinis verslas) – taisusitarimas, pagal kurį franšizės pardavėjas suteikia teisę už tam tikrąmokestį franšizės pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ar paslaugųženklus, marketingo sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus,kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą, perimant jau žinomosįmonės patirtį. Franšizės sutarčiai sudaryti būtina, kad franšizeris(pagrindinė įmonė, savininkė) turėtų praktikoje patikrintą technologiją,efektyvų gamybos ir produkcijos platinimo modelį, pvz., „Mcdonald’s“,„Shell“, „Coca Cola“, „Avis“, „Novotel“ ir kt. Franšizė daugiausiapaplitusi didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, restoranų ir viešbučiųversle, autoservise, ir kt. Franšizės sutartys plinta todėl, kad abi šalys turi iš jų naudos.Svarbiausia, pradedantys verslininkai lengviau išsprendžia finansinesproblemas, jiems padedama įkurti įmonę, aprūpinti ją įrengimais, ištirtirinką, nuolat tobulinama gamybos technologija ir prekyba. Be to, remiantisžinomos kompanijos prestižu, galima sėkmingiau konkuruoti vietos rinkoje.Franšizės pirkėjo verslo rizika gerokai sumažėja, tačiau tai nereiškia, joggarsios įmonės vardas išgelbės jį nuo bet kokios rizikos. Franšizės pardavėjas siekia, kad franšizės pirkėjo teikiamų paslaugųir parduodamų prekių kokybė būtų kontroliuojama, kad griežtai būtųlaikomasi standartų. Tokie griežti reikalavimai lyg ir riboja franšizėspirkėjo iniciatyvą, pvz., dažnai franšizę teikianti įmonė reikalauja, kadpirkėjas įsigytų įrengimus, žaliavas ir prekes iš jos nurodytų tiekėjų. Jųkainos gali būti aukštesnės nei vietinės rinkos tiekėjų. Tai gali sumažintigaunamą pelną, tačiau tuo siekiama išlaikyti kokybės standartus.

2.11. Smulkusis ir vidutinis verslas

Smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonės – dinamiškiausia, nuolatbesikeičianti įmonių grupė, turinti lemiamą įtaką ekonomikos augimui irsocialinių santykių stabilumui. Smulkiojo ir vidutinio verslo pranašumai, atskleidžiantys joefektyvumą ir svarbą yra šie: ✓ naujų darbo vietų kūrimas; ✓ nacionalinio ūkio pagrindų stiprinimas; ✓ iš jų „išauginamos“ būsimosios stambios įmonės; ✓ greitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas, prisitaikant prie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas; ✓ mažas kapitalo poreikis; ✓ konkurencijos didelėms įmonėms sudarymas; ✓ naujų ir dažnai geresnės kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas; ✓ orientacija į vietinius išteklius ir vietinių poreikių tenkinimas; ✓ stambių įmonių aptarnavimas; ✓ palanki šeimyninio verslo forma. Literatūroje nurodomos ir SVV sektoriuje esančios problemos bei trūkumai: ✓ dėl nedidelių apimčių mažose įmonėse didėja gamybos išlaidos; ✓ trūksta lėšų moksliniams, inžineriniams tyrimams ir naujoms technologijoms; ✓ nėra pinigų reklamai, ribotos galimybės gauti ir apdoroti informaciją apie rinką; ✓ dėl padidintos veiklos rizikos sumažėja galimybė pigiai gauti kreditų; ✓ vadovavimo kompetencijos trūkumas. Kasmet įkuriama tūkstančiai naujų verslo įmonių. Didelė jų dalis pokiek laiko nustoja gyvavusi. Smulkusis verslas kur kas dažniau negustambiosios įmonės nutraukia veiklą dėl trijų priežasčių: prastos vadybos,nepakankamo finansavimo ir negalėjimo samdyti aukštos kvalifikacijosdarbuotojų. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos įsigaliojo LR smulkaus ir vidutinioverslo įstatymas. Šis įstatymas nustato smulkaus ir vidutinio verslosubjektus, jiems taikomas valstybės pagalbos formas. Pagal šį įstatymą vidutine laikoma įmonė, kurioje dirba mažiau kaip250 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt ar įmonės turtobalansinė vertė yra nedidesnė kaip 93 mln. Lt. Maža įmonė – tai įmonė,kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, įmonės metinės pajamos neviršija24 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra nedidesnė kaip 17 mln. Lt.Mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų,įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertėyra nedidesnė kaip 5 mln. Lt. Kad įmonė būtų laikoma vidutine, maža ar mikroįmone, ji turi būtisavarankiška. Smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gali būti taikomos mokesčiųlengvatos, lengvatinių kreditų teikimas, dalinis ar visiškas palūkanųdengimas, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimo, kokybės sertifikatųįsigijimo ir kt.) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti. Be to,gali būti teikiamos įmonių savininkų, darbuotojų konsultavimo, mokymo,kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomisir kitos Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytospagalbos formos.

2.12. ĮMONIŲ SĄJUNGOS IR SUSIVIENIJIMAI

Rinkos efektyvumui, be kitų veiksnių, įtakos turi joje veikiančiųgamintojų ir pardavėjų skaičius. Jeigu šis skaičius pernelyg didelis,pasireiškia rinkos efektyvumo mažėjimo tendencija. Turi egzistuotistambaus, vidutinio ir smulkaus verslo balansas, kitaip šalies ekonomikasusidurtų su tam tikromis problemomis, iš kurių pagrindinė – nedarbo lygis. Lietuvoje galimybės kurtis stambioms įmonėms ribotos, nors kaikuriose pramonės šakose tai visiškai įmanoma: naftos perdirbimo pramonėje,trąšų pramonėje, mašinų gamybos pramonėje ir kt. Pagrindinis apribojimas –tai Lietuvos rinkos talpumas. Vykstant koncentracijos procesams formuojasi įvairios stambaus versloorganizavimo formos. Dabartinėje ekonomikoje labiausiai paplitusi stambi AB(korporacija). Lietuvoje kuriasi savanoriški įmonių susivienijimai – asociacijos(pvz., Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos lengvosiospramonės įmonių asociacija ir kt.). Įmonės gali jungtis į asociacijaspagal veiklos ar teritorinius požymius. Asociacija yra pelno nesiekiantiorganizacija, t.y. gauto pelno ji negali skirstyti savo nariams. Tačiau tainereiškia, kad įmonės sudarančios asociaciją, negali gauti pelno. (Pvz.,Lietuvos lengvosios pramonės įmonių asociacija atstovauja įmonių interesamsSeime, Vyriausybėje, tarptautinėse organizacijose, ieško naujų rinkų,tarpininkauja įmonėms tarptautinėse mugėse ir parodose). Asociacijos narysturi teisę naudotis asociacijos teikiamomis paslaugomis, sukauptainformacija. Kita stambaus verslo organizavimo forma yra koncernas. Koncernas –tai pelno siekiančių juridinių asmenų susivienijimas, kuris įgyvendinavieningą gamybinę, techninę ir ekonominę politiką, centralizuojafinansinius išteklius. Koncernai susidaro vienai akcinei bendrovei supirkuskitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus, o šioms – trečių ir t. t. Tokiubūdu susidaro visa grupė įmonių. Koncernui paprastai vadovauja didžiausiaakcinė bendrovė, atskirais atvejais sukuriama speciali valdanti kompanija(Holdingo kompanija), atliekanti ir kai kurias ūkines funkcijas:aptarnavimo, reklamos, konsultavimo (pvz., koncernas „Vikonda“). Labai daugkoncernų yra Vakarų šalyse (pvz., „Volkswagen“, BMW, Renault, Bayer,„Adidas“, „Nissan Motors“ ir kt.). Rinkos šalyse paplitusi ir kita stambaus verslo organizavimo forma –konsorciumas. Tai laikinas pelno siekiančių juridinių asmenų susibūrimas įgrupę, jungiant savo išteklius ir patirtį kokiems nors stambiems projektamsar programoms įgyvendinti. Visi į jį įeinantys asmenys išsaugo savo teisinįsavarankiškumą. Finansinės pramoninės grupės vaidina labai svarbų vaidmenį išvystytosrinkos ekonomikoje. Tai gali būti kelių stambių firmų grupės sudarymas arbasmulkių ir vidutinių firmų grupavimasis apie stambią firmą. Taip susidarovadinamieji verslininkystės tinklai, kurie remiasi turtinių ir kontraktiniųsantykių sistema tarp smulkių ir stambių oligopolinių firmų. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai irgi yra įmonių asociacijos forma.Jie užsiima užsienio prekybos organizavimu, gamybos racionalizavimo irūkio plėtojimo klausimais, profesiniu mokymu ir kvalifikacijos tobulinimu,mokesčių, kainų kreditų klausimais, statistika, ekonominių apžvalgų irpranešimų rengimu. Lietuvoje veikia penki regioniniai prekybos, pramonės iramatų rūmai: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Rūmųnariais gali būti visų nuosavybės formų verslo įmonės. Prekybos, pramonėsir amatų rūmai yra juridinis asmuo. Jų turtą sudaro narių materialiniai irfinansiniai įnašai, įplaukos už asociacijos teikiamas paslaugas, labdara irkt. Įplaukos, gautos iš bet kokių šaltinių (ir iš ūkinės veiklos),asociacijos nariams kaip pelnas neskirstomos.

2.13. GAMYBOS ĮMONIŲ VEIKLA. GAMYBOS PROCESAS, JO ELEMENTAI, RŪŠYS, FAZĖS, ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Gamybos įmonės paskirtis – gaminti vartotojams reikalingą produkciją.Todėl gamybos įmonėje organizuojamas gamybos procesas. Naujos tendencijos(inovacijų sparta, aukštas rinkos prisotinimo lygis, naujos vartotojųorientacijos ir kt.) reikalauja reorganizuoti gamybos procesą, t. y.gamybos organizavimas turi orientuotis į: ✓ kokybės gerinimą; ✓ apdorojimo trukmės trumpinimą; ✓ lankstumo didinimą; ✓ išlaidų mažinimą. Gamybos procesas yra visuma tarpusavyje susijusių darbo ir natūraliųprocesų, kurių metu pradinė medžiaga paverčiama gatavais gaminiais. Gamybosprocese galima išskirti tris sudedamąsias dalis: darbą (tikslinga žmoniųveikla), darbo priemones (įrengimai, mašinos, įrankiai) ir darbo objektus(žaliavos, pagrindinės ir pagalbinės medžiagos, komplektuojamieji gaminiaiir kt.). Įmonė gali turėti pastatus, našius įrengimus, medžiagas, reikiamusdarbuotojus – ir vis dėlto gamybos procesas nevyks. Dar būtinai reikalingaorganizacinė veikla. Gamybos proceso organizavimas – tai priemonių sistema,kuri turi atsakyti į klausimus: kas, ką, kur, kada ir kaip turi daryti, kadbūtų pasiekti įmonės tikslai ir kuo geriau patenkinti vartotojų poreikiai. Priklausomai nuo to, koks produktas yra gamybos proceso rezultatas,skiriami pagrindiniai, pagalbiniai ir aptarnavimo procesai. Pagrindiniaiprocesai – tai technologiniai procesai, kurių metu keičiamos įvairios darboobjektų savybės ir pradinės žaliavos bei medžiagos virsta pagrindineprodukcija. Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas – gatavi gaminiai(paslaugos). Kai kurioms gamyboms būdingi ir natūralūs (gamtiniai),savarankiškai be žmogaus pagalbos vykstantys procesai, pavyzdžiui, vynorūgimas, sūrių fermentacija, medienos džiūvimas ir pan. Šie procesaipriskiriami prie pagrindinių. Pagalbiniai procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniamsprocesams. Pagalbinių procesų produkcija daugiausia naudojama įmonės vidausreikmėms. Tai įrankių, prietaisų gamyba įmonės reikmėms (mašinų gamyklose),pastatų ir įrengimų remontas, suspausto oro ir garo gamyba, atsarginiųdalių įrengimų remontui gamyba ir kt. Aptarnavimo procesai sudaro būtinas sąlygas pagrindiniams irpagalbiniams gamybos procesams vykti. Jie nesukuria jokios produkcijos. Taisandėliavimo, transportavimo procesai, produkcijos kokybės kontrolė, darbovietų aptarnavimas ir kt. Gaminant produkciją, lemiamą vaidmenį atlieka pagrindiniai gamybosprocesai. Tačiau jie normaliai gali vykti tik tada, kai gerai organizuotipagalbiniai ir aptarnavimo procesai. Literatūroje ir praktikoje gamybos procesai gali būti skirstomi tik įpagrindinius ir pagalbinius, t. y. neišskiriami aptarnavimo procesai (jiepriskiriami prie pagalbinių). Kai kuriose šakose pagrindiniai gamybos procesai yra labai sudėtingiir gali būti skaidomi į fazes. Pavyzdžiui, mašinų gamybos procesassudarytas iš trijų fazių: paruošimo, apdorojimo, surinkimo. Paruošimo fazėskirta ruošinių gamybai (liejinių, kaltų, štampuotų ruošinių). Apdorojimofazėje (gaminant detales) vykdomos įvairios apdorojimo rūšys: mechaninis,terminis, cheminis. Surinkimo fazėje iš detalių atliekamas surinkimovienetų (mazgų) ir bendras mašinos surinkimas, jos reguliavimas, bandymas. Trikotažo pramonės įmonėse yra šios fazės: paruošimas, mezgimas,sukirpimas, siuvimas, apdaila. Kai kurie pagalbiniai procesai (pavyzdžiui, technologinės įrangosgamyba) taip pat susideda iš atskirų gamybos proceso fazių.

GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO PRINCIPAI Gamybos procesas turi būti organizuojamas remiantis tam tikraisreikalavimais (principais), kurie suteikia galimybę efektyviausiai

panaudoti įmonės turtą, žmonių darbą ir atlikti užduotis numatytu laiku.Gamybos proceso racionalaus organizavimo principų taikymas apsprendžiaaukštą darbo našumą, minimalias gamybos išlaidas, trumpiausią gamybosciklą. Tie principai – tai specializavimas, proporcingumas,nenutrūkstamumas, ritmingumas, sroviškumas, lankstumas, automatiškumas irkt. Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojoįmonės specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai,daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomiatskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms.Priklausomai nuo įmonės tikslų, gaminamų vienodų gaminių gamybos apimties,įmonėje gali būti specializuoti cechai, gamybiniai barai, linijos, darbovietos. Šie padaliniai gali būti specializuoti pagal daiktinę artechnologinę formas, pavyzdžiui, šlifavimo baras bus specializuotastechnologiniu požiūriu, kadangi jame atliekamos tik vienarūšėstechnologinės šlifavimo operacijos, o šlifuojami gali būti įvairūs gaminiai(A, B, C). Tuo tarpu, jei turime gaminio „A“ gamybos barą, jis busspecializuotas daiktiniu požiūriu, o tokiame bare atliekamos įvairios šiamgaminiui apdoroti reikiamos operacijos. Gamybos proceso specializavimasturi būti optimalus, siekiant, kad visi mechanizmai ir darbo vietos būtųvisiškai aprūpinti darbu. Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūriniųvienetų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintųnepertraukiamą darbą. Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tikaparatiniuose procesuose. Tačiau reikia stengtis, kad pertraukos gamybosprocese būtų kuo trumpesnės. Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamasmasinėje gamyboje. Rinkos sąlygomis masinė gamyba ne visada efektyvi irtodėl nenutrūkstamumo siekiama organizuojant lanksčią gamybą. Proporcingumas ir nenutrūkstamumas sąlygoja gamybos ritmingumą.Ritmingumas reikalauja, kad kiekviename gamybos padalinyje (darbo vietoje,gamybos bare, ceche, įmonėje) per vienodus laiko tarpus būtų pagaminamasvienodas arba palaipsniui didėjantis produkcijos kiekis (ritmingas procesasbus ir tada, kai dirbama pagal iš anksto sudarytą grafiką). Ritmingasdarbas sudaro sąlygas tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus, gerintiprodukcijos kokybę, išvengti broko ir pan. Gamybos sroviškumo principas reikalauja, kad visi darbo objektaigamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi.Pageidautina, kad darbo objektų maršrutas jokiame gamybos procese negrįžtųatgal, nedarytų „kilpų“. Sroviškumo reikia laikytis tiek visoje įmonėje,tiek ceche ir gamybiniame bare. Todėl įmonės pastatai, taip patpagrindiniai cechai juose išdėstomi laikantis technologinio procesoreikalavimų. Pagalbiniai cechai ir sandėliai turi būti kuo arčiau jųaptarnaujamų pagrindinių cechų. Įrengimai, kuriais atliekama dalis gamybosproceso, išdėstomi operacijų atlikimo eilės tvarka. Šis principas visiškaiišlaikomas masinės srovinės gamybos sąlygomis. Gamybos sroviškumas leidžiasumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarpgamybinių barų ir cechų ir kartu prisideda prie išlaidų mažinimo, gaminiogamybos ciklo trumpinimo. Įmonei dirbant rinkos sąlygomis, o taip pat veikiant mokslineitechninei pažangai, gaminiai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Todėlgamybos procesas turi būti organizuotas taip ir jo techninė bazė turi būtitokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidųpertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumoprincipas. Gamybos lankstumas pasiekiamas naudojant tokią techniką, sukuria pagal parengtas programas vykdomas technologinių įrengimųperderinimas naujų gaminių gamybai. Automatiškumas reiškia maksimaliai galimą gamybos automatizavimą,didinant jos ekonominį efektyvumą. Kompleksinis mechanizavimas irautomatizavimas ne tik maksimaliai atpalaiduoja darbininką nuo rankų darbo,bet ir automatizuoja valdymo darbą (įrengimų darbo apskaitą, informacijossurinkimą ir registravimą, buhalterinę apskaitą ir pan.).

2.14. GAMYBOS TIPAI

Nors įmonės ir jose vykstantys gamybos procesai yra labai įvairūs, betpagal tam tikrus požymius kiekvieną įmonę sąlyginai galima priskirti prietam tikro gamybos tipo. Gamybos tipas – tai visuma požymių, apibūdinančiųgaminamos produkcijos kiekį, jos nomenklatūros pastovumą (nomenklatūra –tai įmonės gaminamų produktų sąrašas), darbo vietų specializavimo lygį.Skiriami trys gamybos tipai: vienetinė, serijinė ir masinė gamyba.

Vienetinė gamyba būdinga įmonėms, gaminančioms didelės ir nepastoviosnomenklatūros gaminius, kurių poreikis – tik atskiri vienetai. Vienetinegamyba vadiname tokią gamybą, kai labai gausi produkcijos nomenklatūra,gaminama nedideliais kiekiais, tų pačių gaminių poreikis nesikartoja arbakartojasi neapibrėžtais laiko tarpais (neperiodiškai). Šiam gamybos tipuibūdingas didelis darbo imlumas ir ilgas gamybos ciklas. Darbininkai turibūti aukštos kvalifikacijos, nes toje pačioje darbo vietoje tenka gamintiįvairius gaminius. Čia darbo vietos nespecializuotos, įrengimai turi būtiuniversalūs. Todėl ir gaminių gamybos išlaidos didesnės negu serijinėje armasinėje gamyboje. Masinė gamyba yra tokia, kai pastoviai ir ilgą laiką (paprastaimatuojamą metais) įmonė gamina dideliais kiekiais vieno tam tikro tipogaminius arba ribotos nomenklatūros giminingus gaminius, kurių daug irnuolat reikia rinkai. Masinės gamybos darbo vietose atliekama viena gamybosoperacija (kartais dvi-trys panašios operacijos), todėl ši gamyba yrasiauros specializacijos. Naudojami specialūs įrengimai, automatai beispecialūs įtaisai ir įrankiai. Technologijos procesas pastovus, čiaracionaliau naudojami gamybos pajėgumai. Lyginant su kitais gamybos tipais,masinė gamyba užtikrina aukščiausią techninį ir organizacinį lygį. Todėlčia pasiekiamas didžiausias darbo našumas ir mažiausios gamybos išlaidos. Serijiniam gamybos tipui būdinga tai, kad gaminama kur kas platesnėsnomenklatūros gaminiai negu masinėje gamyboje. Tų pačių gaminių gamyba tamtikru periodiškumu kartojasi. Gaminiai gaminami tam tikro dydžio partijomis(serijomis). Partija – tai tam tikras vienodų gaminių kiekis, pradedamasgaminti vienu metu, pereinantis kartu visus gamybos procesus ir kartubaigiamas gaminti. Serijinė yra tarpinė tarp masinės ir vienetinės gamybos.Atsižvelgiant į partijos dydį ir jos dažnumą, serijinė gamyba gali būtistambiaserijinė, vidutinė ir smulkiaserijinė. 2.2 lentelė Gamybos tipų palyginimas|Palyginimo |Gamybos tipai ||Požymiai | || |Vienetinė |Serijinė |Masinė ||Produkcijos |Gausi |Ribota |Labai maža ||nomenklatūra |Epizodinis |Periodiškas, |Nenutrūkstamas, ||Gaminimo pobūdis | |serijomis |dideliais || |Atsitiktinis | |kiekiais ||Gamybos |Nėra |Reguliarus |Nenutrūkstamas ||pasikartojimas |Universalūs |Kelioms |Vienai operacijai||Darbininkų |Didelė |operacijoms |Specialūs ||specializacija |Žemas |Universalūs ir |(automatai) ||Įrengimai | |specialūs |Maža ||Vieneto savikaina| |Vidutinė |Aukštas ||Darbo našumas | |Vidutinis | |

Nors masinės ir jai artimos stambiaserijinės gamybos privalumai yraneabejotini, tačiau atsiranda ir naujų tendencijų. Sparti mokslo irtechnikos pažanga, rinkos prisotinimas ir konkurencija sutrumpinaprodukcijos gyvavimo ciklą, o tai verčia įmones dažnai atnaujinti gaminius.Pažangi technika bei technologija, lanksti automatizuota gamyba leidžiapadidinti vienetinės ir smulkiaserijinės gamybos techninį bei organizacinįlygį. Be to, masinė ir stambiaserijinė gamyba nepriimtina žmogiškuojupožiūriu, kadangi jai būdingas monotoniškas, neįdomus darbas.

15. GAMYBOS CIKLAS

Vienas pagrindinių gamybos proceso kokybės rodiklių yra gamybos ciklotrukmė. Gamybos ciklu vadinamas laiko tarpas nuo žaliavos arba medžiagospaleidimo į gamybą momento iki visiško produkcijos pagaminimo ir josperdavimo į sandėlį. Pagrindinė gamybos ciklo charakteristika yra jotrukmė. Ji dažniausiai išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis, okai gaminys paprastas – valandomis. Gali būti nustatoma atskiro gaminio,detalių partijos, atskiros detalės, technologinio proceso stadijos gamybosciklo trukmė. Gaminių gamybos ciklo trukmė įmonės veikloje vaidina svarbų vaidmenį,nes jos nežinant negalima tinkamai sudaryti įmonės gamybos programos, jąpaskirstyti trumpesniais laikotarpiais atskiriems cechams, barams, darbovietoms. Remiantis gamybos ciklo trukme, rengiama produkcijos pradėjimo irbaigimo gaminti programa. Atsižvelgiant į gamybos ciklo trukmę, nustatomireikalingi sandėlių plotai pusgaminiams laikyti, tikslinami žaliavų,medžiagų ir pusgaminių pristatymo grafikai. Gamybos ciklo trumpinimassumažina nebaigtą gamybą bei paspartina atsargų apyvartumą. Sutrumpinusgamybos ciklą, sumažinamos gamybos išlaidos, reikia mažiau plotų nebaigtosgamybos likučiams sandėliuoti. Gamybos ciklas susideda iš darbo periodo ir pertraukų laiko. Į darboperiodą įeina: ✓ technologinių operacijų laikas; ✓ natūralių (džiovinimas, rauginimas ir pan.) procesų laikas; ✓ kontrolės laikas; ✓ produkto transportavimo tarp cechų ir jų viduje laikas; ✓ pusfabrikačių buvimo tarpcechiniuose sandėliuose laikas. Pertraukos yra: ✓ su įmonės darbo režimu susijusios pertraukos (pietų pertraukos, pertraukos tarp pamainų, šventės ir poilsio dienos); ✓ tarpoperacinių laukimų pamainos metu laikas tais atvejais, kai įrengimai apkrauti kitais darbais. Šios pertraukos susietos su gamybos organizavimu ir operacijų derinimu. Ciklo trukmė priklauso nuo gaminamų dirbinių sudėtingumo ir darboimlumo, nuo technikos ir technologijos lygio, pagrindinių ir pagalbiniųoperacijų mechanizavimo ir automatizavimo lygio. Gamybos ciklo trukmė gali būti sutrumpinta dviem būdais:1. Tobulinant gamybos techniką ir technologiją.2. Gerinant gamybos organizavimą.Tobulinant techniką, sutrumpinamas technologinių operacijų laikas, onatūralūs procesai pakeičiami trumpesniais dirbtiniais technologiniaisprocesais.Vienas iš būdų gamybos ciklui trumpinti yra visų arba daugeliooperacijų vykdymas vienu metu. Gamybos organizavimo gerinimas leidžiatrumpinti pertraukas. Gaminant sudėtingus produktus, technologinių operacijų trukmė sudaronedidelę visos gamybos ciklo trukmės dalį (apie 0,1 viso gamybos ciklo, onaudojant robotus – dar mažiau). Todėl labai svarbu trumpinti visų kitųoperacijų trukmę (sandėliavimo, kontrolės, transportavimo ir kt.) irpertraukų laiką.

2. 16. ĮMONĖS GAMYBOS STRUKTŪRA

Įmonė – tai gamybinis ūkinis kompleksas, kurį sudaro įvairūssudėtingais ryšiais susieti struktūriniai vienetai. Šių struktūriniųvienetų visuma ir jų tarpusavio ryšiai sudaro įmonės struktūrą. Įmonės struktūra yra gamybos ir bendroji. Gamybos struktūrą sudarogamybos (cechai, gamybos barai) ir valdymo vienetai, tarp kurių susiklostętam tikri tarpusavio ryšiai. Bendrąją struktūrą sudaro gamybos struktūra irįmonės darbuotojus aptarnaujantys struktūriniai vienetai (valgyklos,medicinos punktai ir kt.). Šie struktūriniai vienetai labai svarbūs,sprendžiant įmonės socialinius uždavinius. Pagrindinis gamybos struktūros vienetas yra cechas . Mažesnėseįmonėse cechų gali ir nebūti (patartina vadovautis teiginiu, kad gamyboscechas gali būti organizuojamas tik tada, jei jame dirba bent 100darbuotojų, o pagalbinis – kur dirba bent 75 darbuotojai). Tokiose įmonėsepagrindinis gamybos struktūros vienetas yra gamybos baras. Priklausomai nuo paskirties cechai arba gamybos barai skirstomi įpagrindinius, pagalbinius, aptarnavimo ir šalutinius. Pagrindiniai cechai skirti įmonės pagrindinei produkcijai gaminti.Pavyzdžiui, staklių gamyklose prie pagrindinių priskiriami visi cechai(barai), kuriuose gaminami šioms staklėms reikiami pusgaminiai, detalės,jos surenkamos į mazgus ar gatavus gaminius. Tai ruošinių pjovimo, liejimo,kalvystės, štampavimo, mechaniniai, terminiai, mazgų ir galutinio surinkimocechai (barai). Prie pagrindinių cechų (barų) priskiriami ireksperimentiniai. Pagalbiniai cechai (barai) gamina tokią produkciją arba atliekadarbus, kurie užtikrina normalią pagrindinių cechų veiklą. Prie pagalbiniųcechų (barų) priskiriami įrankių gamybos, remonto, garo ir suspausto orogamybos ir kt. Aptarnavimo cechai (ūkiai, tarnybos, barai) negamina jokiosprodukcijos, o tik sudaro sąlygas pagrindiniams ir pagalbiniams cechamsnormaliai dirbti. Tai transporto cechai, sandėlių ūkis. Šalutiniai cechai gamina produkciją iš pagrindinės ir pagalbinėsgamybos atliekų. Įvairių pramonės šakų pagrindiniai cechai yra skirtingi, opagalbiniai, aptarnavimo ir šalutiniai cechai (barai, ūkiai, tarnybos) –panašūs. Kaip gamybos procesai, taip ir cechai (gamybos barai) gana dažnaiskirstomi tik į pagrindinius ir pagalbinius, t.y. neišskiriami aptarnavimocechai (t. y. jie priskiriami prie pagalbinių). Priklausomai nuo cechų ir barų specializavimo formos įmonės gamybosstruktūra gali būti daiktinė, technologinė ar mišri. Esant daiktinei struktūrai, atskiras cechas (baras) specializuojasigaminti sąlyginai baigtus gaminius (detales, surinkimo vienetus, gaminius).Ceche yra visi šiam gaminiui gaminti reikiami įrengimai, atliekami įvairūstechnologijos procesai. Daiktinė struktūra padidina cechų (barų) vadovųatsakomybę už gamybinių programų įvykdymą, sudaro sąlygas didinti darbonašumą, mažinti gamybos išlaidas. Ši struktūra dažniausiai taikoma masinėjeir stambiaserijinėje gamyboje, nes dėl mažo vienodų gaminių skaičiausvienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje sunku visai ir tolygiai apkrautiįrengimus. Esant technologinei struktūrai, atskiri cechai (barai)specializuojami atlikti tam tikro pobūdžio technologines operacijas(apdorojami labai įvairūs objektai). Ši struktūra dažniausiai taikomavienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje. Daugumoje įmonių taikoma mišri gamybos struktūra. Joje dalis cechų(gamybos barų) specializuojama pagal daiktinį principą, kita dalis – pagaltechnologinį. Rinkos sąlygomis įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prierinkos reikalavimų. Todėl gamybos struktūra negali būti sustingusi, čialabai svarbu jos lankstumas. Ieškant būdų esamai gamybos struktūraipatobulinti, pirmiausia būtina atlikti gilią esamos struktūros analizę.Struktūros tobulinimo kryptys labai įvairios netgi tos pačios šakosįmonėse.

2.17. PRODUKCIJOS NOMENKLATŪROS IR ASORTIMENTO SAMPRATA IR FORMAVIMAS

Kiekvienai gamybos įmonei tenka atsakyti į labai svarbius ir sunkiusklausimus: ką ir kiek gaminti bei parduoti ir kokiomis kainomis parduoti.Priimdama šiuos sprendimus, įmonė rengia savo gamybos programą, t. y.planuoja būsimam laikotarpiui pardavimų apimties ir gamybos apimtiesrodiklius natūrine ir vertine išraiška. Sprendžiant klausimą, kas turi būti įmonėje gaminama (arba jaugaminama), neišvengiamai susiduriama su nomenklatūros ir asortimentosąvokomis. Nomenklatūra – tai įmonėje gaminamų gaminių sustambintas sąrašas,kuriame išvardijamos tik asortimentinės gaminių grupės ar pavieniaigaminiai. Pavyzdžiui, įmonės gaminamų gaminių nomenklatūra yra dulkiųsiurbliai ir elektros varikliai. Asortimentas – tai nomenklatūrosdetalizavimas, parodantis įmonės produkcijos sudėtį pagal jos tipą, dydį,fasoną, raštą ir t. t. Pavyzdžiui, dulkių siurbliai gali būti gaminami X irY modelių, elektros varikliai – X, Y ir Z modelių ir t. t. Įmonė, spręsdama dėl kiekvieno pavadinimo produkcijos (esamos arplanuojamos gaminti) įtraukimo į savo asortimentą, turi numatyti, kokiąvietą rinkoje užims šis gaminys, palyginti jį su analogiškais kitų įmoniųgaminiais. Tai sužinoti įmonė gali tirdama ir analizuodama rinką. Tirdamarinką, įmonė sužino ne tik kokių gaminių, bet ir kokių šių gaminių savybiųnori vartotojas, kaip jis šias savybes išdėsto prioritetine tvarka.Vadinasi, įmonė turi įvertinti, išanalizuoti savo padėtį ir numatytitolesnę asortimento formavimo politiką. Atsakymą į klausimą kiek gaminti įmonė gauna prognozuodama paklausą,t. y. galimą pardavimo apimtį. Ši prognozė ir tampa gamybos masto planavimopagrindu. Ne mažiau svarbus gamybos masto planavimo veiksnys yra ir įmonėsgamybinis pajėgumas t. y. gamybos apimtis turi būti pagrindžiama įmonėsgebėjimu pagaminti tokį produkcijos kiekį.

2.18. PRODUKCIJOS PARDAVIMO IR GAMYBOS APIMČIŲ SUDERINIMAS

Nustačius produkcijos nomenklatūrą ir asortimentą, kyla ne mažiausvarbus klausimas – kiek gaminių reikės gaminti. Įmonės planuojamos gamintiprodukcijos apimtis nulemia daug įvairių kiekybinių ir kokybinių veiklosrodiklių – darbo, finansinių ir materialinių išteklių dydį, o šių ištekliųracionalus naudojimas gali nulemti ne tik kokybiškesnį gamybos procesoorganizavimą, bet ir padidinti produkcijos apimtį, jos pardavimą. Produkcijos apimčiai matuoti yra taikomi natūriniai, darbo,vertiniai, sąlyginiai mato vienetai. Vertine išraiška nustatomi parduotosprodukcijos, pagamintos (gatavos) produkcijos ir gamybos masto (bendrosiosprodukcijos) rodikliai. Parduota (parduotina) produkcija – tai produkcija, išsiųstavartotojams, bet gali būti dar neapmokėta. Parduotos (parduotinos)produkcijos apimtis apskaičiuojama parduotos (parduotinos) produkcijoskiekį dauginant iš kainos, veikusios (kuri veiks) pardavimo metu. Įparduotos produkcijos kiekį gali įeiti baigti gaminti gaminiai, parduotosatsarginės dalys ir pusgaminiai, įmonės pagalbinių padalinių pagaminta irparduota produkcija ir kt. Pagaminta (gatava) – tai produkcija, kuri visiškai sukomplektuota,supakuota, techninės kontrolės tarnybų pripažinta kokybiška ir atiduota įpagamintos produkcijos sandėlį. Labiausiai apibendrinantis rodiklis yragamybos mastas (bendroji produkcija). Šis rodiklis apibūdina bendrą įmonėjeatliktų darbų (baigtų ir nebaigtų) apimtį vertine išraiška. Įmonės gamybos padaliniai savo veiklą turi derinti su pardavimusplanuojančiomis tarnybomis (pvz., Marketingo skyriumi). Taip yra todėl, kadplanuojant produkcijos gamybos apimtį (gatavos, pagamintinos produkcijosapimtį) reikia įvertinti planuojamos parduoti produkcijos apimtį.Produkcijos gamybos apimtis (pagamintos, gatavos produkcijos) – taiprodukcijos kiekis, kurį turėtų pagaminti įmonė per planuojamą laikotarpį,kad užtikrintų reikalingas pardavimų apimtis ir tam tikro dydžio gatavos(pagamintos) produkcijos atsargas. Pagamintos (gatavos) produkcijos atsargos yra svarbus įmonėsekonominės veiklos rodiklis. Šios atsargos yra įmonės trumpalaikio turtoelementas, rodo įmonės kapitalo investavimą. Įmonė, turėdama pagamintos,bet nerealizuotos produkcijos atsargų sandėliuose, gali greitai vykdytiužsakymus, operatyviai tenkinti vartotojų poreikius. Žinoma, atsargomssaugoti reikalingi plotai ir saugojimo išlaidos. Planuojant gatavos (pagamintos) produkcijos atsargų pokytį reikiaįvertinti: ✓ kiekius, reikalingus užtikrinti produkcijos pardavimo poreikius; ✓ gamybos ciklo trukmę; ✓ sandėliavimo galimybes ir su tuo susijusias išlaidas; ✓ riziką, susijusią su atsargų laikymu (dėl kainų mažėjimo, atsargų pasenimo ir t. t.). Produkcijos gamybos (pagamintos, gatavos produkcijos) apimtį galimaapskaičiuoti taip: Produkcijos gamybos apimtis = Parduotos produkcijos apimtis –Pagamintos (gatavos) produkcijos atsargų likučiai laikotarpio pradžioje +Pagamintos (gatavos) produkcijos atsargų likučiai laikotarpio pabaigoje. Jau minėjome, kad gamybos mastas įvertina ne tik baigtų, bet irnebaigtų gaminių apimtį, t. y. nebaigtą gamybą. Nebaigtos gamybos likučiųturėjimas sudaro sąlygas racionaliai organizuoti gamybą. Nebaigta gamyba(nebaigta gaminti produkcija) – tai gaminiai, kurie yra gamybos procese arjau baigti, tačiau dar nepatikrinti kontrolierių, todėl neperduoti įpagamintos (gatavos) produkcijos sandėlį. Nebaigtos gamybos apimtisnustatoma natūrine ir vertine išraiška. Vertinė išraiška parodo nebaigtągamybą kaip trumpalaikio turto elementą ir reikalinga apskaitant įmonėsturtą. Nebaigtos gaminti produkcijos kiekis natūrine išraiška (tonomis,kilogramais, metrais) vadinamas įdirbiu. Nebaigtos gamybos apimtis natūrineišraiška reikalinga nustatant cechų ar barų programas bei gamybinesužduotis darbininkams. Skaičiuojant gamybos mastą reikia atsižvelgti į visą laikotarpioprodukcijos gamybos apimtį ir į nebaigtos gamybos atsargų likučiuslaikotarpio pradžioje ir pabaigoje: Laikotarpio gamybos mastas = Per laikotarpį pagamintos produkcijosapimtis – nebaigtos gamybos atsargų likučiai laikotarpio pradžioje +nebaigtos gamybos atsargų likučiai laikotarpio pabaigoje. Produkcijos gamybos apimtis (gatavos, pagamintos) ir gamybos mastasgali sutapti, jei nebaigtos gamybos atsargų likučiai laikotarpio pradžiojeir pabaigoje planuojami vienodi. Be to, tose įmonėse, kuriose gaminamųproduktų gamybos ciklas yra trumpas, nebaigtos gamybos atsargų likučiaigali būti neplanuojami. Gamybos mastas planuojamas ir trumpesniems laikotarpiams –ketvirčiams, mėnesiams. Metinė gamybos programa mėnesiams (ketvirčiams)paskirstoma įvertinant šiuo veiksnius: ✓ sutartus su pirkėju produkcijos išsiuntimo terminus; ✓ produkcijos gamybos padidėjimą, padidėjus pajėgumui ar pagerinus jo panaudojimą; ✓ ritmingą visų įmonės padalinių apkrovimą darbu; ✓ produkcijos realizavimo sezoniškumą, pavyzdžiui, avalynės gamyba; ✓ darbo sezoniškumą, pavyzdžiui, cukraus gamyba. Kai produkcija gaminama tolygiai, jos kiekis nekinta, tai metinėapimtis mėnesiams ir ketvirčiams skirstoma, atsižvelgiant į darbo dienųskaičių.

2. 19. PRODUKCIJOS GAMYBOS APIMTIES PAGRINDIMAS GAMYBOS PAJĖGUMU. GAMYBOS PAJĖGUMO SAMPRATA.

Jau žinome, kad paklausa ir produkcijos pardavimo prognozės yra vieniiš svarbiausių veiksnių, lemiančių produkcijos gamybos apimtį. Tačiau nemažiau svarbus gamybos apimties planavimo veiksnys yra ir įmonės gamybinispajėgumas, t. y. gamybos apimtis turi būti pagrindžiama įmonės gebėjimupagaminti tokį produkcijos kiekį. Gamybos pajėgumas – tai produkcijos kiekis, kurį įmonė gali pagamintiir pateikti pardavimui per metus (ar kitą laikotarpį) visiškai panaudodamaturimus įrengimus, darbo išteklius ir gerai organizuodama gamybą. Gamybospajėgumo apibrėžimas rodo, kad jis yra svarbus gamybos planavimo rodiklis,nes leidžia planuoti galimą pagaminti produkcijos kiekį ne tik visojeįmonėje, bet ir atskiruose jos padaliniuose. Įmonės gamybos pajėgumas priklauso nuo daugelio veiksnių.Svarbiausieji veiksniai yra šie: ✓ Darbininkų ir kitų darbuotojų kvalifikacija, jų skatinimo sistema. Tai nulemia, kaip bus naudojami įrengimai, įrankiai, medžiagos. ✓ Racionalus darbo organizavimas. ✓ Turimi įrengimai, jų skaičius, našumas, nusidėvėjimas. ✓ Gamybą aptarnaujančių tarnybų veikla. Prie tokių tarnybų priklauso įrankių ūkis, įrengimų remonto ir priežiūros tarnyba, sandėlių ūkis ir kt. Rinkos ekonomikos sąlygomis pagrindinis gamybos pajėgumąribojantis veiksnys yra paklausa. Informacija apie produkcijos paklausąrinkoje gali riboti tolesnį produkcijos gamybos didinimą arba, atvirkščiai,jį skatinti, ieškant galimybių plėsti gamybą, kad išaugusi produkcijospaklausa būtų patenkinta. Gamybos pajėgumas yra kintamas dydis, todėl nustatomas tam tikrolaikotarpio gamybinis pajėgumas. Dažniausiai skaičiuojamas pajėgumaslaikotarpio pradžioje bei laikotarpio pabaigoje ir vidutinis laikotarpiopajėgumas. Įmonės vidutinis metinis pajėgumas (Pv) gali būti apskaičiuojamastaip:

Pv = [pic]čia: Ppr – pajėgumas metų pradžioje; Pįv – per metus įvedamas pajėgumas; Plikv – per metus likviduojamas pajėgumas; Tįv – mėnesių skaičius nuo pajėgumo įvedimo iki metų pabaigos; Tlikv – mėnesių skaičius nuo pajėgumų likvidavimo iki metų pabaigos.

Per metus faktiškai pagamintos produkcijos (planuojamos pagaminti)apimtį padaliję iš vidutinio metinio pajėgumo, gausime pajėgumo panaudojimokoeficientą. Šis koeficientas leidžia spręsti apie nepanaudotus rezervus(išsivysčiusiose šalyse laikoma, kad gamyba organizuota labai gerai, jeipajėgumų panaudojimas viršija 85 proc.).

2.20. GAMYBOS PAJĖGUMO APSKAIČIAVIMAS

Įmonių gamybos pajėgumų skaičiavimas turi ypatumų, kurie priklausonuo gamybos pobūdžio (pvz., mašinų gamyklų net atskirų cechų pajėgumaiskaičiuojami pagal skirtingas metodikas). Nežiūrint skirtumų, bendra yratai, kad bet kurios įmonės gamybinį pajėgumą lemia įrengimų skaičius, jųnašumas ir darbo laikas, produkcijos asortimentas ir darbo imlumas. Didelę įtaką pajėgumų dydžiui turi įrengimų skaičius. Per metus galiatsitikti taip, kad vieni įrengimai bus likviduoti, o kiti pastatyti nauji.Tada įrengimų skaičius metų pabaigoje (Į1) skaičiuojamas pagal formulę: Į1 = Į0 + Įp – Įn ,čia: Į0 – įrengimų skaičius metų pradžioje; Įp – naujai pastatytų įrengimų skaičius; Įn – likviduotų įrengimų skaičius. Kai planuojamu laikotarpiu keičiasi įrengimų skaičius, tenka vartotividurkį. Vidutinis metinis įrengimų skaičius dažnai apskaičiuojamas kaiparitmetinis arba svertinis vidurkis. Didelę įtaką gamybos pajėgumo dydžiui turi ne tik įrengimų skaičius,bet ir jų darbo laikas. Įrengimo darbo laikas gali būti: kalendorinis,režiminis (nominalus), planinis (naudingas, efektyvus), faktiškai dirbtas.Kalendorinis laiko fondas apima įrengimo darbo bei nedarbo laiką ir permetus sudaro 365 įrengimo dienas arba 8760 įrengimo val. (365 dienos · 24val.). Vieno įrengimo metinis planinis (naudingas, efektyvus) darbo laikasnustatomas tokiu nuoseklumu. Iš kalendorinių dienų skaičiaus per metusatėmus nedarbo (švenčių ir poilsio) dienas gaunamas režiminis (nominalusis)vieno įrengimo darbo laikas dienomis. Kadangi šis laikas nustatomasvalandomis, todėl reikia atsižvelgti į pamainų skaičių ir pamainos trukmę: T režiminis = (kalendorinių dienų skaičius – švenčių dienos – poilsiodienos) ( pamainų skaičius ( pamainos trukmė. Planinis (naudingas, efektyvus) vieno įrengimo darbo laikasapskaičiuojamas iš režiminio (nominaliojo) atimant planuojamą įrengimoprastovėjimo remonte laiką (šis laikas daugeliui įrengimų yra nedidelis – 1-2 procentai). Vieno tipo įrengimų grupės gamybos pajėgumas gali būti apskaičiuojamas formulėmis: 1. Metalo, medžio apdorojimo staklių, siuvimo mašinų grupės gamybos pajėgumas:

[pic] 2. Audimo, mezgimo, verpimo staklių grupės gamybos pajėgumas:

P = Į ( Tplan ( N,čia: Į – vienodų įrengimų skaičius; Tplan – vieno įrengimo planinis (naudingas, efektyvus) darbolaikas, mašinų valandomis;

t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti, val.; N – įrengimo našumas per laiko vienetą (produkcijos apimtiesmatavimo vienetais).

Tų cechų ir gamybinių barų, kurių pajėgumą sąlygoja gamybinis plotas(pvz., surinkimas ant grindų vienetinėje ir serijinėje gamyboje), gamybinispajėgumas apskaičiuojamas taip:

P = [pic]čia: Pl – cecho (baro) gamybinis plotas, m2; Tplan – cecho (baro) planinis (naudingas) darbo laiko fondas, val.; pl – gamybinio ploto norma 1 gaminiui, m2; t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti, val.

Skaičiuojant gamybos pajėgumus, stengiamasi išsiaiškinti „siaurasvietas“ („silpnas vietas“) gamyboje, t. y. cechus, gamybinius barus,įrengimų grupes, atskirus įrengimus, kurie įmonėje duotu momentu ribojagamybos apimtį.

2.21. PREKYBOS ĮMONĖS VEIKLA

Prekybos įmonių veiklos specifika pasireiškia tuo, kad jos priešparduodamos pirkėjams įsigytų prekių neperdirba ir neapdoroja (neskaitanttokių prekybai būdingų operacijų kaip prekių išfasavimas, įpakavimas,sandėliavimas ir kt.). Be to, gamybos įmonėse sukurtas prekes jos parduodakartu su savo specifinėmis paslaugomis. Pagal vietą prekių paskirstymoprocese skiriama mažmeninė ir didmeninė prekyba. Mažmeninė prekyba – tai prekių pardavimas galutiniams vartotojams jųasmeniniams ir namų ūkio (šeimos) poreikiams tenkinti. Mažmeninėms prekybosįmonėms priskiriamos tokios įmonės, kurios išimtinai arba daugiausiaužsiima mažmenine prekyba. Jose gali būti vykdoma ir kita ūkinė veikla(gamyba, paslaugų teikimas), tačiau mažmeninei prekybai tenka svarbiausiasvaidmuo. Didmeninė prekyba – tai prekių pardavimas prekybininkams arbagamybiniams vartotojams. Prekyba šiuo atveju vyksta tarp įmonių irdideliais kiekiais. Prekybos įmonės veiklos procesą sudaro šios dalys: ✓ prekių, medžiagų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių pirkimas; ✓ atsargų sudarymas ir valdymas; ✓ prekių pardavimas ir paslaugų suteikimas. PREKIŲ PIRKIMO PROCESAS Prekių (kurios skiriamos parduoti) pirkimas, medžiagų, kuro (skirtųsavo tikslams) įsigijimas yra suprantamas kaip veiklos proceso pradžia.Prekių pirkimo procesas prasideda nuo pasirengimo prekių pirkimui.Rengiantis prekes pirkti reikia atsakyti į šiuos klausimus: ką pirkti, kiekpirkti, kada pirkti, kur pirkti, kokiomis kainomis pirkti? Pirmo klausimo atsakymą nulemia pasirinkta veiklos kryptis,asortimento politika, prekybininko patirtis ir intuicija. Ne mažiau sudėtingas klausimas – kiek pirkti, kad prekės neužsigulėtųir jų netrūktų tarp dviejų pristatymų. Atsakant į šį klausimą, reikiaatsižvelgti į praėjusio laikotarpio faktinį prekių pardavimą ir veiksnius,kurie ateityje gali pakeisti prekių paklausą (madą, konkurenciją, kainųpasikeitimą, ekonominę situaciją ir pan.). Be to, reikia įvertinti prekiųatsargų apimtį, jų laikymo sąlygas, fizines prekių savybes ir kt. Klausimas kada pirkti susijęs su ankstesniu bei kitais klausimais,nes kuo didesniais kiekiais užsakoma, tuo rečiau perkama ir atvirkščiai.Bet visais atvejais užsakoma tiek ir tada, kad naujos prekės būtų gautosprieš parduodant paskutinę prekių dalį (prekę). Prekių užsakymo momentaspriklauso nuo prekių gavimo (užsakymo vykdymo) trukmės, prekių apyvartumogreičio, sandėliavimo plotų, reikiamo laiko prekės paruošimui, kainodarosypatumų (pavyzdžiui, standartizuotais kiekiais ir terminais – su nuolaida,skubūs užsakymai – padidintomis kainomis). Klausimas kur pirkti prekes susijęs su pirkimo partnerių ir jųskaičiaus parinkimu. Pasirenkant potencialius prekių pardavėjus, lyginamospirkimo kainos, tiekimo sąlygos, siūlomų prekių aktualumas asortimentui,partnerių patikimumas, jų veiklos stabilumas ir kt. Patikimiau turėti kelistos pačios prekės (ar prekių grupės) tiekėjus, tačiau dažnai išauga valdymoišlaidos (reikia turėti daugiau darbuotojų, stebėti užsakymų kontrolę irpan.). Be to, turint daug prekių gavimo šaltinių tuo pačiu metu, susmulkėjaužsakymų dydžiai, padažnėja užsakymai ir prarandami stambaus užsakovopranašumai (pavyzdžiui, kainų nuolaidos). Tačiau nė vienas tiekėjas negalidiktuoti sąlygų pirkėjui. Mažas tiekėjų skaičius gali turėti neigiamosįtakos asortimentinės politikos įgyvendinimui. Todėl labai svarbu nustatytioptimalias pirkimo šaltinių koncentracijos ir plėtimo ribas. Pasirengus pirkti prekes, sudaromos pirkimo sutartys. Pirkimosutartyse nurodoma: ✓ prekių pirkimo apimtis, sudėtis; ✓ prekių kainos; ✓ apmokėjimo sąlygos; ✓ tiekimo terminai; ✓ užsakymų pateikimo tvarka; ✓ papildomos tiekimo sąlygos. Prekių pirkimo procesas baigiamas, įforminant prekių gavimą (priėmimaspagal kiekį ir kokybę, kainą ir kt.), atsiskaitant už prekes. PREKIŲ ATSARGŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS Prekybos įmonė savo veiklai perka medžiagas, kurą, įrengimus, mašinas,įrankius ir kt. savo reikmėms tenkinti ir prekes toliau perparduoti. Prekių atsargos – tai prekės saugomos sandėlyje, prekybos salėje irkitose patalpose. Sudarant ir laikant prekių atsargas, svarbu teisingaiišspręsti du klausimus:1. Nustatyti teisingą, t. y. ekonomiškai pagrįstą jų dydį.2. Racionaliai talpinti prekių atsargas jų laikymo vietose. Prekybos įmonės atsargų dydis priklauso nuo įmonės dydžio, prekiųasortimento, tiekimo sąlygų, paklausos intensyvumo ir kitų specifiniųveiklos sąlygų. Pernelyg didelės atsargos įšaldo lėšas, užima patalpas,sulėtina investuoto kapitalo apyvartumą. Per mažos atsargos neigiamaiveikia prekių asortimento formavimo procesą, didina prekių užsakymo irpristatymo išlaidas, gali turėti neigiamos įtakos aptarnavimo kultūrai. Optimalus atsargų dydis labiausiai priklauso nuo pirkimoorganizavimo, nuo to, kaip dažnai, kokio dydžio partijomis gaunamosnupirktos prekės. Prekių atsargų dydis turi būti toks, kad palankiai veiktųprekių pristatymo ir pardavimo procesą, o atsargų formavimo ir laikymobendros išlaidos būtų mažiausios. PREKIŲ IR PASLAUGŲ PARDAVIMO PROCESAS Pardavimas yra baigiamoji prekybos įmonės veiklos fazė. Jos metuprekės ir paslaugos pateikiamos pirkėjų pasirinkimui ir parduodamos, jeijos tenkina pirkėjų paklausą. Pirmiausia reikia pasiruošti pardavimui. Tam reikia ypatingo prekybosįmonės aktyvumo ir nemažai išlaidų. Yra formuojama prekių pasiūla, dirbamasu pirkėjais, surenkami jų užsakymai. Kontaktų su pirkėjais užmezgimui ypačdidelės reikšmės turi tokie realizavimo politikos instrumentai kaipasortimento ir kainų politika, reklama. Prekių pardavimo proceso turinys priklauso nuo prekių pardavimoformos, įmonės veiklos pobūdžio, prekių asortimento. Tai prekiųkomplektavimo, prekių išdavimo, pinigų priėmimo ir kitos operacijos. Pardavimo procesas baigiasi prekiavimo įplaukų inkasavimu, kreditoišdavimu, kreditinių atsiskaitymų organizavimu, priminimų ir raginimųatsiskaityti organizavimu, pirkėjų aptarnavimu po prekių pardavimo ir kt.

2. 22. PASLAUGŲ VERSLO ORGANIZAVIMO YPATUMAI

Dabar Lietuvoje reikalingos itin kokybiškai teikiamos paslaugos: ✓ transporto (prekių ir keleivių vidaus ir tarptautiniai vežimai); ✓ turizmo; ✓ finansinės; ✓ namų ūkio paslaugos ir kt. Ypač didelės galimybės verslui plėstis yra informacinių paslaugų irinformacinių technologijų rinkoje. Paprastai paslaugos apibrėžimuose iškeliama viena ar kelios paslaugųsavybės, kurias autoriai laiko universaliomis. Dažniausiai yraakcentuojama, kad:1. Paslauga – tai veikla arba veikimo procesas.2. Paslauga – neapčiuopiama.3. Paslauga – tai santykiai tarp teikėjo ir paslaugos vartotojo. Kadangi paslauga – ne daiktas, o procesas arba veiksmų eilė, jigaminama (teikiama) ir vartojama vienu metu (aviakompanijos, viešbučiai,sanatorijos, kino teatrai, gydymo, mokymo ir t. t.). Tiesa, kai kurieprocesai, susiję su paslauga, gali būti atliekami be vartotojo, tačiaubūtent ta dalis, kurioje dalyvauja vartotojas, pageidaudamas tam tikrospaslaugos ir atlikdamas jos kontrolę, yra esminė pačiai paslaugaiatsirasti. Paslaugų teikimo procesui turi įtakos: ✓ paslaugų neapčiuopiamumas; ✓ paslaugų nepatvarumas (paslaugos negalima kaupti, sandėliuoti, transportuoti); ✓ paslaugų heterogeniškumas (ta pati paslauga kiekvieną kartą būna kiek kitokia); ✓ vartotojo dalyvavimas. Didžiulė paslaugų įvairovė leidžia teigti, kad kiekviena paslaugaturi unikalią teikimo sistemą. Vartotojo ir teikėjo sąveika (kontaktai)lemia, kaip paslauga bus pritaikyta vartotojų poreikiams, t. y. kokia jibus – individualizuota ar standartizuota. Taikant standartizuotą paslaugą (aviakompanijos, kino teatrai,bankai), kurios visos teikimo operacijos numatytos iš anksto, galimataikyti parengtas procedūras ir vadovautis laiko ir kokybės standartais. Teikdamas individualizuotą paslaugą, jos teikėjas atlieka ekspertovaidmenį ir nustato būtinų operacijų seką. Teikėjas privalo atsižvelgti įvartotojų reakciją, todėl atskiros operacijos ir jų eiga numatoma ne iškarto, o paslaugos teikimo eigoje (pvz., gyvenamojo namo projektavimas).

3. VERSLO ĮMONĖS TURTAS

Didėjant turtui, didėja ir rūpesčiai. Horacijus

3.1. Turtas ir jo rūšys. Ilgalaikio turto klasifikavimas. 3.2. Ilgalaikio materialiojo turto įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija. 3.3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija). 3.4. Turto naudojimo rodikliai. 3.5. Trumpalaikis turtas, jo sudėtis. 3.6. Atsargų įkainojimo samprata. 3.7. Trumpalaikio turto apyvartumas, jo rodikliai. 3.8. Įmonės kapitalas, jo sudėtis.

3.1. TURTAS IR JO RŪŠYS. ILGALAIKIO TURTO KLASIFIKAVIMAS.

Verslo įmonėms, siekiant išlikti ir plėstis kintančioje aplinkoje,svarbu įvertinti savo galimybes ir vartotojų poreikius, išlaikytikonkurencinį pranašumą jos pasirinktose prekių ar paslaugų rinkose. Įmoniųvadovai, žinodami ateities tikslus, privalo išsiaiškinti ir apibrėžti, koreikia tikslams pasiekti. Todėl reikia nustatyti ir nagrinėti išteklius,kuriuos galima naudoti produktams, prekėms ar paslaugoms kurti ir vartotojųporeikiams geriausiai tenkinti. Turtas – tai ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir, kuriaisdisponuodama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Turtas gali būti įvairių rūšių. Visų pirma, turtas yra materialusis(pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas, pvz., pastatai,įrengimai, medžiagos, prekės) ir nematerialusis (neturi materialiossubstancijos, pvz., patentas). Pagal tai, kaip planuojama panaudoti turtą įmonės veikloje, skiriamosdvi jo formos: ilgalaikis ir trumpalaikis. Ilgalaikiu turtu laikomas tasturtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau kaip vienerius metus. Ilgalaikį turtą sudaro:1. Ilgalaikis materialusis turtas. Ilgalaikis materialusis turtas (IMT)sudaro svarbiausią ilgalaikio turto dalį. IMT priskiriami objektai, kuriedaugelį kartų dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir, išsaugodami savonatūrinę formą, nusidėvi naudojami ilgiau nei vienerius metus. Be to, šioturto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina turi būti ne mažesnė už įmonėsnusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę (minimali vertėnustatoma kiekvienai turto grupei). IMT priskiriama žemė, pastatai (gamybiniai, administracijos ir kt.),statiniai (keliai, bokštai), mašinos ir įrengimai (staklės, elektrosgeneratoriai, kompresoriai), transporto priemonės (automobiliai,elektriniai vežimėliai, transporteriai), įrankiai ir kitas materialią formąturintis turtas. IMT taip pat priskiriama pagal finansinės nuomos sutartįvaldomas turtas, t. y. išsinuomotas turtas, kuris, pasibaigus nuomosterminui, pereina nuomininko nuosavybėn arba jam suteikiama teisėnusipirkti šį turtą. IMT sudedamoji dalis yra nebaigta statyba irišankstiniai apmokėjimai. Jei įmonė pati savo jėgomis vykdo IMT objektostatybą ir iki finansinių metų pabaigos jo visiškai neužbaigė, tai šionebaigto statyti objekto vertė (tiksliau – faktinė statybos išlaidų suma)vadinama nebaigta statyba. Jei įmonės ilgalaikio turto objekto statybąpagal sutartis vykdo rangovas, o įmonė už statybos darbus atliekaavansinius mokėjimus rangovams, tai įmonės ilgalaikis turtas (konkrečiai –išankstiniai apmokėjimai) didės kaupiantis avansiniams mokėjimams ikiilgalaikio turto objekto statybos baigimo. Pagal turto vaidmenį įmonės veikloje IMT skirstomas į pasyvųjį iraktyvųjį. Pasyvusis – tai turtas, tiesiogiai nedalyvaujantis gaminantprodukciją ar perparduodant prekes, bet sudarantis sąlygas šiai veiklai(pastatai, perdavimo įrenginiai). Aktyviuoju turtu laikomos mašinos,įrengimai, transporto priemonės, įrankiai ir kitas turtas, tiesiogiainaudojamas įmonės veikloje. Įmonės veiklos rezultatams svarbūs visi IMT elementai, tačiaudidžiausią įtaką turi ta turto dalis, kuri aktyviai veikdama leidžiagarantuoti paklausios produkcijos gamybą. Ši aktyvioji IMT dalisdažniausiai sudaro didžiausią lyginamąją dalį. Todėl IMT nagrinėjimasvadovams teikia informacijos, rodančios IMT potencialą (jo padidėjimą arsumažėjimą) ir leidžia priimti verslui naudingus sprendimus. Įmonės veiklaididžiausią įtaką daro technologiniai įrengimai. Todėl apsirūpinimastechniškai pažangiais technologiniais įrengimais, efektyvus jų darbo laikoir pajėgumų naudojimas gerina verslo įmonės veiklos rezultatus.2. Ilgalaikis nematerialusis turtas. Įmonė savo veikloje gali disponuoti ne tik materialiuoju, bet irnematerialiuoju ilgalaikiu turtu. Ilgalaikis turtas, kuris nėra fiziškaiapčiuopiamas, o pagrįstas teisėmis ar privilegijomis, vadinamas ilgalaikiunematerialiuoju turtu (INT). Nematerialusis turtas per tam tikrą laikotarpįįmonei padeda sukurti reikšmingus ir naudingus santykius bei ryšius su josišorine aplinka. Pagrindiniai INT požymiai yra šie: ✓ tikėtina, kad įmonė ateityje iš turto gaus ekonominės naudos; ✓ šis turtas neturi materialaus (daiktinio) turinio; ✓ turi vertę, kurios būtina išraiška – už tą turtą sumokėta kaina; ✓ suteikia jo savininkui tam tikras teises ir privilegijas; ✓ šis turtas naudojamas ilgą laiką (ilgiau nei vienerius metus). Prie ilgalaikio nematerialiojo turto priskiriama: ✓ Teisė į išradimus (patentas). Patentas – išradėjui valstybės suteikiamos monopolinės teisės tam tikrą laiką naudotis savo išradimu (gaminti, parduoti, nuomoti ir kitais būdais gauti iš jo pelną). ✓ Autorių teisės – išimtinė teisė naudotis savo intelektualios veiklos produktu – knyga, muzikos kūriniu ar jo įrašu ir kt. ✓ Licencijos. Licencija – leidimas panaudoti verslo tikslams išradimą, naudingą modelį, prekės ženklą, gamybos paslaptį. Licencijos įgalina verslininkus palankiu būdu įteisinti patento naudojimą ir kontroliuoti santykius tarp įmonių. ✓ Prekės (firmos) ženklas. ✓ Plėtros darbai (pavyzdžiui, naujo modelio gaminių projektavimo, konstravimo ir išbandymo prieš pradedant gaminti išlaidos; įrankių pavyzdžių projektavimo pagal naujas technologijas išlaidos; naujų alternatyvių medžiagų, įrangos, produktų, procesų ar paslaugų projektavimo išlaidos ir t. t.). ✓ Įmonės prestižas. Prestižas – skirtumas tam tikru laiku tarp įmonės rinkos vertės ir jos turto balansinės vertės. Pavyzdžiui, jei kita įmonė nori įsigyti šią įmonę, įmonės prestižas yra kaip priemoka, kurią pirkėjas pasirengęs sumokėti už įmonės prekybos sutartis, reputaciją, patyrimą, kvalifikuotus darbuotojus, valdymo privalumus. Prestižas atspindimas tik įmonės pirkimo ar pardavimo atveju. Atskirai prestižo nusipirkti neįmanoma – jį galima įgyti tik tuo atveju, kai nusiperkama veikianti įmonė, turinti gerą vardą, kartu ir prestižinę vertę. ✓ Kompiuterių programos ir kt.3. Ilgalaikis finansinis turtas. Tai ypatingos rūšies turtas, atspindintistam tikras įmonės teises bei privilegijas kitų įmonių veiklos atžvilgiu.Pvz., finansinio turto atsiranda, kai įsigyjami kitų įmonių vertybiniaipopieriai (akcijos ar obligacijos). Šiuo atveju įmonė turtą tikisipadidinti akcijų dividendais ar obligacijų palūkanomis.

3.2. IMT įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija.

Remiantis natūriniais IMT rodikliais, sprendžiama apie įmonėsgamybinį pajėgumą bei jos galimybes, apie turto naudojimo laiką, jotechninę būklę. Turto piniginis įkainojimas reikalingas įvairiems ekonominiamsskaičiavimams: IMT nusidėvėjimui apskaičiuoti, jo visai apimčiai, dinamikainustatyti ir kt. Kiekviena turto sudėtinė dalis turi būti įkainojamaatskirai. IMT įkainojimo rūšys yra šios:1. Įsigijimo savikaina (vertė), o jeigu įmonė ilgalaikį turtą pasigaminapati, – pasigaminimo savikaina (vertė). IMT įsigijimo savikaina vadinama irpradine verte. IMT įsigijimo vertė turi būti nustatoma prie pardavėjuisumokėtos arba mokėtinos už šį turtą pinigų sumos pridedant muitą, akcizą,kitus mokesčius (išskyrus pridėtinės vertės mokestį), susijusius su šioturto įsigijimu, atvežimo bei šio turto parengimo naudoti išlaidas(sumontavimo, remonto, instaliavimo, išbandymo, derinimo ir panašias),padarytas iki turto naudojimo pradžios. Pvz., už tam tikrą įrangą sumokėta10000 Lt, jos transportavimo išlaidos 500 Lt, o montavimas ir išbandymasdar 2000 Lt. Šios įrangos įsigijimo savikaina (vertė) 12500 Lt. Į nekilnojamojo turto įsigijimo savikainą (vertę) įskaitomosinfrastruktūros, turto registravimo, žemės sklypo ir statybos aikštelėsparuošimo išlaidos, remonto (atlikto iki turto naudojimo pradžios)išlaidos ir kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos. IMT pasigaminimo vertė turi būti nustatoma prie pagrindinių žaliavų,medžiagų, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų gaminant ilgalaikį turtą,įsigijimo savikainos pridedant tiesiogines darbo ir netiesiogines(pridėtines) gamybos išlaidas, padarytas gaminant šį turtą iki jo naudojimopradžios. IMT naudojimo pradžia turi būti įforminta įmonės vadovo (savininko)patvirtintu turto perdavimo naudoti aktu.2. Likutinė vertė. Ji apskaičiuojama iš IMT įsigijimo (pasigaminimo)savikainos atimant nudėvėtą turto vertę. Šio įkainojimo ekonominė reikšmėyra ta, kad apskaičiuojama reali ilgalaikio turto vertė ir kartu nustatomasturto nusidėvėjimo lygis.3. Likvidacinė vertė. Tai tokia vertė, kurios nereikia nudėvėti.Tai tasuma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laikopabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo išlaidas.4. Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš IMT įsigijimo (pasigaminimo)savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.5. Atstatomoji vertė. Ji parodo, kiek kainuotų atkurti esamos fizinėsbūklės ir esamų naudingumo bei eksploatacinių savybių objektus pagalvertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Tam, kad būtų galima teisingai apskaičiuoti nusidėvėjimą, reikiažinoti, kaip turto vertė keičiasi per visą šio turto naudojimo laiką. Taidaroma, panaudojant matematinį modelį, kuris funkcijos pavidalu rodo turtovertės pasikeitimą priklausomai nuo laiko. Kaip matyti iš 3.1 paveikslo, pradiniu laiko momentu turto vertė lygiįsigijimo vertei, o periodo gale nukrenta iki likvidacinės. Naudodamiesišiuo grafiku, galime apskaičiuoti turto nusidėvėjimą bei jo likutinę vertębet kuriuo laiko momentu.

3.1. pav. Turto vertės pasikeitimas priklausomai nuo laiko

3.3. ILGALAIKIO TURTO NUSIDĖVĖJIMAS (AMORTIZACIJA)

IMT per visą jo naudojimo laikotarpį dėvisi, t. y. netenka dalies savovertės, kuri perkeliama į gaminamą produkciją, t. y. įskaičiuojama įgaminamos produkcijos savikainą. Todėl IMT nusidėvėjimu laikomaslaipsniškas vertės netekimas, jiems funkcionuojant. Ekonominiuoseskaičiavimuose nusidėvėjimu (įrengimų, pastatų) ir amortizacija (patentų)vadinama ta ilgalaikio turto dalis, kuri virs išlaidomis. IMT dėvisi dėl fizinio arba moralinio senėjimo proceso. IMT dėvisi dėlįvairių priežasčių: juos veikia cheminės medžiagos, jie lūžta, dyla,deformuojasi. Jie dėvisi ir rimties būklėje (pavyzdžiui, pastatai) dėldulkių, lietaus, korozijos ir pan. Ir vienu, ir kitu atveju turtas nusidėvifiziškai. Fizinis nusidėvėjimas pasireiškia tam tikro turto nesugebėjimuatlikti jam skirtas funkcijas dėl fizinių procesų poveikio. Fizinįnusidėvėjimą veikia ne tik technologinių procesų aplinka, naudojimosąlygos. Jo greitis priklauso ir nuo turto kokybės, darbo intensyvumo,apkrovimo laipsnio, taip pat nuo darbininkų kvalifikacijos, turtopriežiūros bei remonto kokybės ir pan. IMT dėvisi ne tik fiziškai, bet ir morališkai – nustoja savo vertės,dar nesibaigus jo naudojimo laikui. Moralinis nusidėvėjimas pasireiškiatuo, kad veikiančios mašinos, įrengimai paseno savo techninėmis ireksploatacinėmis savybėmis ir neatitinka gamybos keliamų technologiniųreikalavimų (pavyzdžiui, tikslumo, našumo ir kt.), taip pat ir dėl to, kadšį turtą dabar galima pigiau pagaminti. Tokie įrengimai tampa nereikalingi,nors fiziškai gali būti ir nesusidėvėję. Todėl būtina keisti irmodernizuoti pasenusius įrengimus, įrangą, nes jie stabdo gamybą ir didinanaudojimo išlaidas. Moralinis nusidėvėjimas pasireiškia tuo, kad keičiasiporeikis toms funkcijoms, kurioms atlikti yra skirtas šis turtas. Reiškia,moralinio nusidėvėjimo esmė yra ta, kad naujai sukuriami našesni, tikslesniir pigesni tos pačios paskirties įrengimai ir kita technologinė įrangaišstumia senuosius, fiziškai dar nesusidėvėjusius, bet mažesnio našumo.Todėl būtina prognozuoti ir įvertinti turto moralinį nusidėvėjimą, laikupakeisti nauju, nes kris gamybos techninis lygis, gali būti prarasta rinka. Norint apskaičiuoti, kiek per tam tikrą laikotarpį IMT nusidėvi,reikia žinoti:1. IMT įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.2. Likvidacinę vertę. Likvidacinę vertę nustato pati įmonė, tačiau objekto likvidacinė vertė turi būti ne mažesnė už 1 litą ir neturi viršyti 10 % jo įsigijimo (pasigaminimo) savikainos.3. Kiekvieno IMT objekto nusidėvėjimo per visą jo naudojimo laikotarpį sumą (nudėvimąją vertę). Ji apskaičiuojama iš įsigijimo savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.4. Metinę nusidėvėjimo normą. Šią normą įmonės nusistato pačios, atsižvelgdamos į planuojamą turto naudingo tarnavimo laikotarpį bei patvirtintus nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus metais (įmonė pasirenka laikotarpį ne trumpesnį negu nustatyti normatyvai). Planuodamos turto naudingo tarnavimo laikotarpį, įmonės turi įvertinti planuojamą IMT naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, nusistatytą likvidacinę vertę, technologijų bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą ir kt. Žemės, bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų nusidėvėjimasneskaičiuojamas.Nenaudojamo IMT nusidėvėjimas taip pat neskaičiuojamas.Nenaudojamu laikomas užkonservuotas turtas. Nusistatyta IMT metinė nusidėvėjimo norma, naudingo tarnavimo laikasir likvidacinė vertė gali būti tikslinami, gavus papildomos informacijos. Yra šie IMT nusidėvėjimo skaičiavimo metodai:1. tiesiogiai proporcingas (tiesinis);2. produkcijos;3. metų skaičiaus;4. dvigubas – mažėjančios vertės (dvigubo balanso). Paskutiniai du metodai vadinami pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimometodais. Tiesiogiai proporcingas metodas – kai turtas nudėvimas vienodadalimi per visą jo tarnavimo laiką. Taikant šį metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagalformulę: N = [pic][pic],čia: N – metinė nusidėvėjimo suma; V1 – IMT įsigijimo vertė; V2 – IMT likvidacinė vertė; T – naudojimo laikas metais.

Produkcijos metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma priklauso nuo tamtikru IMT objektu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekio. Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

N = [pic],čia: N – nusidėvėjimo suma, tenkanti pagamintai produkcijai (atliktomspaslaugoms); P – per atitinkamą laikotarpį pagamintos produkcijos (atliktųpaslaugų) kiekis; Pma( – maksimalus ilgalaikio turto objektu pagamintos produkcijos(atliktų darbų) kiekis (per visą turto naudojimo laikotarpį).

Metų skaičiaus metodo esmė yra ta, kad pirmaisiais turto naudojimometais į produkcijos (darbų, paslaugų) savikainą įskaitoma didžiausianusidėvėjimo suma, antraisiais – mažesnė, trečiaisiais ir dar vėlesniaismetais – tolygiai mažėjanti nusidėvėjimo suma priklausomai nuo pasirinktoturto naudojimo laiko. Taikant metų skaičiaus metodą, nusidėvėjimo suma skaičiuojama pagalformulę:

N = [pic],čia: N – metinė nusidėvėjimo suma; i – metai, kuriems skaičiuojamas nusidėvėjimas.

Taikant dvigubą – mažėjančios vertės (dvigubo balanso) metodą,nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo objekto likutinės vertės pagal du kartuspadidintą procentą. Taikant šį metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagalformulę:

N = L ( n; n = [pic],čia: N – metinė nusidėvėjimo suma; L – IMT likutinė vertė; n – nusidėvėjimo koeficientas.

Paskutiniais turto naudojimo metais nusidėvėjimo suma apskaičiuojamaiš likutinės turto vertės (paskutinių turto naudojimo metų pradžioje)atėmus likvidacinę šio turto vertę. Pradėjus naudoti IMT, nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kitomėnesio 1 dienos. IMT nusidėvėjimas nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio 1dienos, kai turtas nustoja būti naudojamas arba kai visa naudojamoilgalaikio turto vertė (atėmus likvidacinę vertę) perkeliama į prekių,produkcijos, paslaugų savikainą. IMT, kurio nusidėvėjimas skaičiuojamas, objektas įmonės nuožiūra galibūti grupė identiškų vienarūšių turto vienetų, atskiras turto vienetas arbaturto vieneto sudėtinė dalis, jeigu jos naudingo tarnavimo laikotarpisskiriasi nuo to turto, kurio sudėtinė dalis ji yra, naudingo tarnavimotrukmės ir jeigu įmanoma įvertinti šios dalies įsigijimo arba pasigaminimovertę. Nematerialusis turtas amortizuojamas taikant tiesiogiai proporcingą(tiesinį) amortizacijos skaičiavimo metodą. INT likvidacinė vertė turi būtilaikoma nuliu, išskyrus atvejus, kai yra įsipareigojimai nupirkti turtą jo

naudingo tarnavimo laiko pabaigoje arba yra aktyvioji to turto rinka irtikėtina, kad ši rinka bus ir turto naudingo tarnavimo laiko pabaigoje (t.y., įmonė tikisi INT perleisti jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje).

3.4. Turto naudojimo rodikliai

Kiekviena įmonė turėtų būti suinteresuota kuo efektyviau naudotiturimą turtą, su turimu turtu uždirbti daugiau pajamų ir pelno. Turtonaudojimo efektyvumą įvertinti padeda šie rodikliai: turto pelningumas(grąža), turto apyvartumas, ilgalaikio turto apyvartumas ir kt. Turto pelningumas arba grąža apskaičiuojamas taip:

Kpeln = (Grynasis pelnas / Vidutinė turto vertė) · 100 proc.

Šis rodiklis parodo, kiek grynojo pelno gaunama vienam turto litui.Jis apibūdina firmos sugebėjimą pelningai naudoti turtą. Aukštesnė rodiklioreikšmė parodo efektyvesnį turto panaudojimą. Įmonės turtas panaudojamas labai gerai, jei šis rodiklis didesnis kaip20 proc., gerai – kai rodiklis didesnis negu 15 proc., patenkinamai – kairodiklis didesnis negu 8 proc. Ilgalaikio turto apyvartumas:

Kit = Pardavimai / Vidutinė ilgalaikio turto vertė

Rodiklis rodo, kiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Kuodidesnė šio rodiklio reikšmė, tuo aukštesnį efektyvumo lygį turi įmonė. Optimalu, kai gamybos įmonės rodiklio reikšmė yra 1 – 2, o prekybosįmonės – apie 10. Turto apyvartumo rodiklis nustatomas taip:

Kvt = Pardavimai / Turto vidutinė vertė

Turto apyvartumas rodo, kiek vienas turto litas uždirba pajamų.Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo aukštesnį efektyvumo lygį. Optimalu, kai gamybinės įmonės šio rodiklio reikšmė yra didesnė už 1,o prekybos įmonės – 3 – 5. Visi trys rodikliai leidžia vertinti įmonę kaip prekių gamintoją,atspindi jos veiklos ekonominį efektyvumą, atsižvelgiant į vartotojųinteresus. Turto naudojimo efektyvumui turi įtakos labai daug veiksnių. Taigaminamos produkcijos (paslaugų) asortimentas, produkcijos (paslaugų)kokybė bei paklausa. Įmonė turėtų daug dėmesio skirti gaminamos produkcijos(paslaugų) konkurencingumo didinimui, reklamai ir kitiems rėmimo veiksmams,kainodarai, savikainos mažinimui. Didelę reikšmę turi tiekimo irrealizavimo tinklo būklė, jo patikimumas, plėtros galimybės. Nemažesnę reikšmę turi esama gamybos technologija, galimybė techniškaipertvarkyti, modernizuoti įrengimus, diegti pažangesnes technologijas.Svarbu optimaliai panaudoti turimus pajėgumus, racionaliai panaudotiįrengimus, mašinas, įrangą laiko požiūriu (mažinant vidines prastovas,didinant pamainumą ir pan.).

3.5. Trumpalaikis turtas, jo sudėtis

Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vienerius metus pajamomsuždirbti sunaudojamas turtas. Įmonėje trumpalaikis turtas (pvz. atsargossandėlyje) fiziškai gali būti ir kelerius metus, tačiau pradėtas naudotipajamoms uždirbti šis turtas bus sunaudotas visas iš karto, o nepalaipsniui ir jo vertė į naujai gaminamą produkciją bus perkelta visa iškarto, o ne palaipsniui. Tuo būdu, priešingai negu ilgalaikis, šis turtas nenaudojamaspajamoms uždirbti ilgiau nei vienerius metus. Trumpalaikio turto dydį įmonėje lemia gamybos apimtys, gamybosproceso ypatumai, ekonominės sąlygos ir kai kurie kiti vidiniai beiišoriniai veiksniai, iš kurių svarbiausias – pasirinkta trumpalaikio turtovaldymo strategija. Tačiau nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio trumpalaikis turtas – taita varomoji gamybos proceso dalis, be kurios neįmanoma pagamintiprodukcijos ar atlikti paslaugų. Todėl įmonė turi numatyti ne tik bendrąjątrumpalaikio turto apimtį, bet ir jo sudėtį, tiekimo šaltinius, pristatymoritmingumą ir pan., siekdama garantuoti gamybos (veiklos) procesonenutrūkstamumą. Trumpalaikiam turtui pirmiausia priskiriamos materialinės vertybės.Materialinėms vertybėms priklauso įvairios atsargos. Perdirbimo įmonėje –tai žaliavų,medžiagų, komplektavimo gaminių atsargos, nebaigtos gamybos irpagamintos produkcijos atsargos. Jei įmonė įsigyja daiktų, kurie pagalpaskirtį galėtų būti priskirti prie ilgalaikio turto, tačiau įmonė jųnenaudos savo veikloje, o perparduos, tai jie taip pat priskiriami prietrumpalaikio turto. Prekybos įmonėje didžiausią atsargų dalį sudaro pirktųprekių, skirtų perparduoti, atsargos. Apibendrinant atsargų sąvoką tiek gamybos, tiek prekybos įmonėse,galima teigti, kad atsargos tai įmonės trumpalaikis turtas, kuris: ✓ skirtas perparduoti; ✓ yra arba bus apdorojamas su tikslu pagaminti produkciją, skirtą parduoti (žaliavos, medžiagos, komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba); ✓ buvo apdorotas gamybos metu ir dabar gali būti parduotas (pagamintos produkcijos atsargos – tai įmonėje visai pagaminta produkcija, tačiau per laikotarpį neparduota ir likusi įmonėje). Įmonė gali sumokėti tiekėjams už žaliavas, medžiagas, komplektavimogaminius iš anksto, dar negavusi šio turto. Taip susidaro trumpalaikioturto elementas išankstiniai apmokėjimai. Skolon pardavus prekes ar paslaugas susidaro dar vienas trumpalaikioturto elementas pirkėjų skolos (gautinos skolos). Pirkėjų skolos atsirandadėl to, kad nesutampa prekių pardavimo ir pinigų gavimo laikas. Šios skolosdydis priklauso nuo to, kokie nustatyti sąskaitų apmokėjimo terminai irkaip pirkėjai jų laikosi. Trumpalaikės investicijos, t. y. valstybinės obligacijos, kitų įmoniųakcijos, kiti trumpalaikiai vertybiniai popieriai, kuriuos įmonė gali ganalengvai parduoti taip pat yra trumpalaikio turto sudedamoji dalis. Trumpalaikiam turtui priskiriami ir grynieji pinigai sąskaitoje irkasoje, t. y. visos įmonės turimos piniginės lėšos.

3.6. ATSARGŲ ĮKAINOJIMO SAMPRATA

Atsargų įkainojimo pagrindas yra jų įsigijimo arba pasigaminimoišlaidos (savikaina). Atsargų įsigijimo išlaidomis (savikaina) yra laikomafaktiškai padarytų išlaidų, susijusių su atsargų įsigijimu, suma. Į šias išlaidas pirmiausia įskaičiuojama atsargų pirkimo kaina,atmetus pirkimo diskontus (diskontai suteikiami tiems pirkėjams, kurieatsiskaito už prekes anksčiau nustatyto apmokėjimo laiko) ir prekybinesnuolaidas bei netiesioginius mokesčius (pridėtinės vertės mokestis). Be to,į atsargų įsigijimo savikainą turi būti įtrauktos ir visos kitos piniginėsišmokos, kurios buvo patirtos pristatant atsargas į numatytą vietą(papildomos išlaidos). Tokioms papildomoms išlaidoms priskiriamos atsargųatsivežimo (pakrovimo — iškrovimo bei transportavimo) išlaidos, prekiųdraudimo kelyje išlaidos, muitai, atitinkami mokesčiai.

3.7. TRUMPALAIKIO TURTO APYVARTUMAS, JO RODIKLIAI

Įmonė, norėdama uždirbti pajamų ir gauti pelno, veiklos procesenaudoja įvairius išteklius. Kuo efektyviau šie ištekliai panaudojamigamybos procese, tuo greičiau jie virsta produkcija. Tačiau sklandžiamgamybos procesui reikia finansavimo, t. y. kad vyktų gamybos (paslaugųteikimo) procesai reikalingi pinigai.

3.2. pav. Lėšų apytaka gamybos sferoje Kaip matyti iš pateiktos schemos pinigų srautas (pinigai I) padedagamybą aprūpinti materialiais ištekliais, o darbuotojų sugebėjimai,apdorojant sukauptas žaliavas ir medžiagas, duoda konkretų rezultatą –pagamintą produkciją, skirtą parduoti. Pirkėjams įsigijus prekes ir už jasapmokėjus, į įmonės sąskaitą įplaukia pinigai (pinigai II). Vadinasi, įmonėbe joje cirkuliuojančio trumpalaikio turto funkcionuoti negali.Trumpalaikis turtas keičia savo būseną, t. y. iš materialiosios atsargųformos (I apytakos stadija) pereina į nebaigtos gamybos (II), po to įpagamintos produkcijos stadiją (III) ir į atsiskaitymų stadiją (IV).Pirkėjams atsiskaičius už prekes gaunami pinigai, tik didesnės apimties neipradiniai, nes gamybos procese sukuriamas pelnas. Prekybos įmonėje lėšų apytakos procesas vyksta greičiau, aplenkdamasgamybos proceso, t. y. nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijosstadijas. Tačiau nepriklausomai nuo veiklos sferos pinigų cirkuliavimoprocesas ir jo greitis yra labai svarbūs įmonės finansinei būklei. Kad gamybos ir pardavimų procesai vyktų normaliai ir nenutrūkstamai,piniginės lėšos vienu metu turi būti visose apytakos stadijose. Kuogreičiau šios lėšos iš vienos apytakos stadijos pereina į kitą, tuomažesnio jų kiekio reikia gamybos, prekybos ar paslaugų procesui.Paspartėjus lėšų apyvartumui, dalis jų gali būti išlaisvinama irpanaudojama papildomam produkcijos kiekiui gaminti (paslaugoms teikti) arpanaudotos kitiems reikalams. Apibūdintiems reiškiniams įvertinti naudojami trumpalaikio turtoapyvartumo rodikliai. Svarbiausieji iš jų yra šie:1. Atsargų apyvartumas kartais (Kap). Rodiklis apskaičiuojamas taip:

Kap = [pic]čia: Pa – parduotų prekių savikaina (laikotarpio pardavimo pajamos); A – laikotarpio vidutinės atsargos.

Šis rodiklis parodo, kiek atsargos padaro apyvartų per laikotarpį. Nustatant atsargų apyvartumo kartais rodiklį, vidutinės atsargosapskaičiuojamos kaip atsargų kiekio laikotarpio pradžioje ir pabaigojearitmetinis vidurkis arba kaip chronologinis vidurkis. Įvairių veiklossričių atsargų apyvartumo rodikliai yra skirtingi. Teigiamai vertinamasdidelis atsargų apyvartumo kartais rodiklis.2. Atsargų apyvartumas dienomis (Tap). Šis rodiklis apskaičiuojamas taip:

Tap = [pic]; arba Tap = [pic];

Šis rodiklis parodo laiką (dienomis), per kurį atsargos paverčiamospagaminta produkcija ir ši produkcija parduodama. Kuo trumpesnis laikas,tuo efektyvesnis atsargų tvarkymas įmonėje. Nedidelis apyvartumo dienomisrodiklis dažniausiai būna tuomet, kai parduodama produkcija turi didelępaklausą, kai gerai organizuotas gamybos ir pardavimo procesas, palankiosrinkos sąlygos ir pan.3. Pirkėjų įsiskolinimo apyvartumas dienomis (Tpirk). Apskaičiuojamas taip:

Tpirk = [pic];čia: PS – vidutinės laikotarpio pirkėjų skolos (gautinos sumos); Pa – laikotarpio pardavimai.

Rodiklis rodo, per kiek dienų vidutiniškai gaunamos skolos iš pirkėjų,t .y. per kiek dienų vidutiniškai pirkėjai perveda pinigus įmonei. Nedidelėtrukmė rodo sparčią apyvartą. Šis rodiklis taip pat informuoja apie įmonėsmokėjimų politiką vartotojų atžvilgiu, apie sėkmę išieškant įsiskolinimą.

3.8. ĮMONĖS KAPITALAS, JO SUDĖTIS

Kapitalas – tai lėšos, naudojamos įmonės turtui ir jos veiklaifinansuoti. Kaip traktuoja bendrosios ekonomikos atstovai, kapitalassusideda iš nuosavo ir skolinto. Šiuo požiūriu kapitalas – tai nuosavybėssinonimas, t. y. rodo kam priklauso įmonės veikloje naudojamas turtas.Ūkinėje veikloje naudojamas turtas gali priklausyti įmonės savininkui(savininkams) visas arba tik jo dalis. Individualioje įmonėje nuosavokapitalo yra vienas savininkas, o ūkinėje bendrijoje – keli savininkai.Akcinėje bendrovėje savininkams priklausantis kapitalas vadinamas akciniukapitalu. Jei savininkui (savininkams) priklauso tik turto dalis, tai kitaturto dalis yra pasiskolinta iš kitų (skolintas kapitalas). Pasiskolinusturtą, atsiranda įsipareigojimų (įsiskolinimų) skolintojams (kreditoriams): ✓ kredito organizacijoms (pavyzdžiui, banko paskolos); ✓ tiekėjams; ✓ darbuotojams (priskaičiuoti, bet neišmokėti atlyginimai); ✓ socialinio draudimo organizacijoms (mokėtinos socialinio draudimo įmokos); ✓ mokesčių rinkimo organizacijoms (mokėtini mokesčiai) ir t. t.

4. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Tas nestato oro pilių, kuris jas gali pasistatyti iš plytų. I. Saveljeva

4.1. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS. 4.2. MEDŽIAGŲ SUNAUDOJIMO NORMOS. 4.3. MEDŽIAGŲ PANAUDOJIMO EFEKTYVUMO RODIKLIAI. 4.4. MEDŽIAGŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS. 4.5. ELEKTROS ENERGIJOS POREIKIO SKAIČIAVIMAS. 4.6. TIEKIMO ORGANIZAVIMAS IR TIEKĖJŲ PARINKIMAS. 4.7. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ ATSARGŲ PASKIRTIS. ATSARGŲ RŪŠYS. 4.8. GRAFINIS ATSARGŲ KITIMO VAIZDAVIMAS. 4.9. OPTIMALUS UŽSAKYMO DYDIS.

4.1. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS

Produkcijai pagaminti (darbams atlikti) naudojamos įvairios žaliavos,medžiagos, energija, kuras, vanduo. Nuo jų racionalaus naudojimo priklausoįmonės veiklos ekonominiai rodikliai. Žaliavos (pagrindinės medžiagos)paprastai sudaro pagrindinę užbaigto produkto dalį tiek natūrine išraiška,tiek ir vertiniu požiūriu. Žaliavos – tai objektai, paimti tiesiai išgamtos (nafta, grūdai, ir pan.). Jei žaliavos apdorojamos jos tampamedžiagomis. Priklausomai nuo to, kaip žaliavos ir medžiagos naudojamosprodukcijos gamybos procese, jos skirstomos į pagrindines ir pagalbines. Pagrindinėmis vadinamos tokios, iš kurių gaminami produktai ir kuriossudaro jų materialų turinį. Pavyzdžiui, mediena naudojama baldų gamybai,oda – avalynės gaminimui, lakštinis plienas – automobilių gamybai. Pagalbinėmis vadinamos tokios medžiagos, kurios užtikrina mašinų,įrengimų veikimą gamyboje (pvz., kuras, valymo medžiagos, emulsijos,tepalai ir kt.) arba prijungiamos prie pagrindinės medžiagos (pvz., lakas,klijai, dažai ir t. t.), arba padeda atlikti darbo operacijas (pvz.,elektros energija), arba naudojamos normalioms darbo sąlygoms sukurti(pvz., darbininkų spec. darbo drabužiai). Ta pati medžiaga vienoje gamybojegali būti pagrindinė, o kitoje – pagalbinė. Pavyzdžiui, mediena baldųgamyboje yra pagrindinė medžiaga, o staklių gamyboje – pagalbinė.

4.2. MEDŽIAGŲ SUNAUDOJIMO NORMOS

Medžiagų, žaliavų, kuro ir energijos poreikiui apskaičiuoti taikomosjų sunaudojimo normos. Sunaudojimo norma – tai maksimaliai leistinasmaterialinių išteklių (žaliavų, medžiagų, kuro, energijos) sunaudojimasnustatytos kokybės produkcijos vienetui pagaminti (tam tikram darbui arpaslaugai atlikti) numatomomis gamybos sąlygomis. Normą sudaro grynosiossąnaudos ir gamybinės atliekos. Grynosios sąnaudos išreiškiamos grynuoju detalės (produkto) svoriu arkitu natūriniu mato vienetu. Gamybinės atliekos – materialinių ištekliųlikučiai, kurie susidaro produkcijos gamybos ar darbų atlikimo procese. Jiegali būti visiškai arba iš dalies praradę pirmines vartojimo savybes.Gamybines atliekas lemia technologinio proceso savitumai arba nukrypimainuo tiekimo sąlygų (pvz., įmonė nusiperka jai nepritaikytų, netinkamųišmatavimų medžiagų). Gamybinės atliekos gali būti panaudojamos (grįžtamosios) irnepanaudojamos (technologiniai nuostoliai, negrįžtamosios atliekos).Panaudojamos atliekos yra tokios, kurios gali būti panaudojamos arbapačioje įmonėje, arba parduodamos. Nepanaudojamos atliekos (technologiniainuostoliai) technologinio proceso metu išgaruoja, sudega ir pan.

4.3. MEDŽIAGŲ PANAUDOJIMO EFEKTYVUMO RODIKLIAI

Gamyboje labai svarbu kuo taupiau naudoti medžiagas, nes nuo topriklauso gamybos efektyvumas. Medžiagų sunaudojimo naudingumui įvertintitaikomi atitinkami rodikliai: produkcijos išeigos, medžiagų panaudojimokoeficientai, planinių ir faktinių sąnaudų santykis ir kt. Produkcijosišeigos rodiklis rodo, kiek įmonė pagamina produkcijos iš tam tikrosmedžiagos (pvz., cukraus išeiga iš vienos tonos cukrinių runkelių, pjautosmedienos išeiga iš kubinio metro rąstų ir pan.). Skaičiuojami planinis irfaktinis medžiagų panaudojimo koeficientai. Planinis medžiagų panaudojimo koeficientas gali būti apskaičiuotastokia formule: [pic]Čia: Gs – produkcijos vieneto grynasis svoris (grynosios sąnaudos); Sn – medžiagų sunaudojimo norma produkcijos vienetui.

Faktinis medžiagų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas taip:

[pic]čia: Sf – faktiškai sunaudotos medžiagos kiekis produkcijos vienetui.

Tarkime, kad grynasis detalės svoris yra 1 kg, medžiagos sunaudojimonorma – 1,2 kg, faktiškai sunaudota 1,1 kg. Vadinasi, planinis medžiagospanaudojimo koeficientas bus 0,83 (1/1,2), o faktinis – 0,91 (1/1,1). Šiuoatveju faktiškai medžiaga buvo naudota efektyviau, negu buvo planuojama.Medžiagų panaudojimo koeficientas rodo, kokia medžiagų dalis įėjo į gaminįir buvo naudingai panaudota jam gaminti ir kokią dalį sudaro atliekos.Panaudojimo koeficientas daugiausia priklauso nuo technologijos, įrengimųbūklės, darbininkų kvalifikacijos ir kitų veiksnių.

4.4 MEDŽIAGŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Medžiagų poreikis planuojamas įvairiais metodais, kurie parenkamipriklausomai nuo medžiagų vartojimo ypatybių ir įmonės veiklos specifikos.Dažniausiai naudojami šie metodai: tiesioginio skaičiavimo, analogijos,dinaminių koeficientų, tipinių atstovų ir kt. Tiesioginio skaičiavimo metodu medžiagų poreikis apskaičiuojamas pagalšią formulę:

Mm = ( N · Sn;čia: N – gamybos užduotis (gaminių skaičius, darbų apimtis) planiniu laikotarpiu, natūriniais vienetais; Sn – medžiagos sunaudojimo norma atitinkamam gaminiui.

Kai kurių rūšių pagrindinių ir pagalbinių medžiagų poreikis gali būtiapskaičiuojamas pagal praėjusio laikotarpio faktines medžiagų sąnaudasįmonėje, t. y. taikomas dinaminių koeficientų metodas: Mm = Mf · Ig · In ;čia: Mf – faktinis medžiagų sunaudojimas įmonėje per praėjusį laikotarpį; Ig – gamybinės programos pokyčio indeksas; In – medžiagų sunaudojimo normų vidutinio pokyčio indeksas planiniulaikotarpiu.

Planuojant gaminti naujus gaminius, kuriems medžiagų sunaudojimonormos dar nenustatytos, medžiagų poreikis apskaičiuojamas analogijosmetodu. Jo esmė ta, kad naujas gaminys atitinkamais koeficientaisprilyginamas jau gaminamam gaminiui, kuriam medžiagų sunaudojimo norma jaunustatyta: Mm = Sb · Nn · Kng ;čia: Sb – medžiagos sunaudojimo norma baziniam gaminiui; Nn – planuojama naujo gaminio gamybos programa, natūriniais vnt.; Kng – koeficientas, įvertinantis naujo gaminio medžiagų sunaudojimo ypatybes (pvz., naujo gaminio ir bazinio gaminio masės santykis).

Tose įmonėse, kur labai didelė gaminamos produkcijos nomenklatūra,medžiagų poreikis gali būti apskaičiuojamas pagal tipinį objektą, t. y.gaminį, aiškiausiai rodantį medžiagų sunaudojimą visai jo atstovaujamaiproduktų grupei (medžiagų sunaudojimo norma tipiniam objektui dauginama išgamybinės programos apimties, perskaičiuotos tipiniais objektais.

4.5. ELEKTROS ENERGIJOS POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Įmonėms reikia įvairių rūšių energijos (elektros energijos, šiluminėsenergijos ir kt.). Energija įmonėje naudojama įvairiems reikalams:technologiniuose procesuose, įrengimų varikliams varyti (varomojienergija), apšvietimui, vėdinimui ir kt. Technologiniams tikslams reikalingas energijos poreikis kaip irmedžiagų gali būti apskaičiuojamas pagal sunaudojimo normas produkcijosvienetui: jos dauginamos iš planuojamos gamybos apimties. Elektros energijos poreikis įrengimų varikliams varyti (jėgai)apskaičiuojamas pagal šią formulę: Ev = ∑Gv · C · T1 įr · Kg;čia: Gv – atitinkamos rūšies įrengimo variklio galingumas, kw; C – įrengimų skaičius, vnt.; T1 įr – vieno įrengimo efektyvus darbo laiko fondas, val.; Kg – variklių galingumo panaudojimo koeficientas (dažnai būna 0,6-0,8).

Apšvietimui reikalingas elektros energijos kiekis gali būtiapskaičiuojamas pagal apšvietimo plotą arba šviestuvų skaičių. Pagalapšvietimo plotą elektros energijos poreikis apskaičiuojamas taip: Ea = Pl · Ta · np · Kd;čia: Pl – apšviečiamas plotas, m2; Ta – patalpų apšvietimo trukmė per tam tikrą laikotarpį, val.; np – 1 m2 patalpų ploto apšvietimo norma, w; Kd – koeficientas, įvertinantis vienu metu degančias lempas (dažnaibūna 0,7-0,8).

Skaičiuojant elektros energijos poreikį pagal šviestuvų skaičių,remiamasi sumontuotų šviestuvų skaičiumi, jų vidutine galia ir planuojamuapšvietimo valandų skaičiumi. Elektros energijos sąnaudos ventiliacijai nustatomos pagal vėdinimoįrenginių galią ir jų veikimo valandų skaičių.

4.6. TIEKIMO ORGANIZAVIMAS IR TIEKĖJŲ PARINKIMAS

Medžiagų pirkimo (tiekimo) apimtis skiriasi nuo apskaičiuoto medžiagųporeikio produkcijai pagaminti. Metinė medžiagų pirkimo (tiekimo) apimtisskaičiuojama taip:

Mpm = Mlpb + Mm – Mlpr;Čia: Mm – medžiagų poreikis produkcijai pagaminti per metus; Mlpr, Mlpb – medžiagų likutis metų pradžioje ir pabaigoje.

Įmonės reikalingomis medžiagomis aprūpinamos įvairiomis formomis.Daugumoje įmonių sudaromos ilgalaikės tiekimo sutartys ir atsargoskaupiamos sandėlyje. Tai garantuoja nuolatinį įmonės veiklai reikalingųmedžiagų tiekimą, tačiau būna didelės sandėliavimo išlaidos. Gali būti taikomas su gamyba sinchronizuotas tiekimas („tiksliailaiku“). Čia taip pat sudaromos ilgalaikės sutartys su tiekėjais irmedžiagos tiekiamos griežtai apibrėžtomis apimtimis ir griežtais terminais.Medžiagos tiekiamos tiesiai į gamybos padalinius (sandėlių nėra). Ši formareikalauja labai gero tiekimo ir gamybos organizavimo. Medžiagos gali būti gaunamos vienkartiniais tiekimais (atsiradusporeikiui), o kai aprūpinama specialiomis medžiagomis, sudaromosindividualios tiekimo sutartys. Organizuojant aprūpinimą medžiagomis, reikia gerai žinoti įmonėsporeikius ir reikalavimus, išsiaiškinti pasiūlą bei surengti derybas sutiekėjais. Ši veikla reikalauja labai gerai pažinti rinką, sugebėtisudaryti sutartis, įvertinti pasiūlą. Įvertinant pasiūlą, atliekama tiekėjųapžvalga, kurioje be kainų ir tiekimo sąlygų analizuojama informacija apietiekimo kokybę ir terminų laikymąsi. Tiekimo sutartyje turi būti apibrėžtosšios tiekimo sąlygos: medžiagų techninės sąlygos, tiekimo apimtys,įpakavimo reikalavimai, tiekimo terminai, pristatymo vieta, kaina,apmokėjimo sąlygos, garantijos, baudos, papildomos sąlygos.

4.7. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ ATSARGŲ PASKIRTIS. ATSARGŲ RŪŠYS.

Be tiesioginio medžiagų poreikio, įmonė savo veiklai turi turėti jųatsargų (prekybos įmonė – prekių atsargų). Tam tikro dydžio materialiniųišteklių atsargos įmonės sandėliuose užtikrina normalią įmonės veiklą. Permažos atsargos neigiamai veikia gamybos procesą: gamybos nenutrūkstamumą,darbo ritmingumą, produkcijos kokybę. Pernelyg didelės atsargos įšaldolėšas, užima patalpas, sulėtina investuoto kapitalo apyvartumą. Vadinasi,atsargų dydis turi būti optimalus, t. y. planinis minimalus materialiniųišteklių kiekis įmonės sandėliuose, leidžiantis gaminti produkcijąnenutrūkstamai, ritmingai ir kokybiškai. Sandėliuojamų medžiagų atsargos gali būti papildomos įvairiomisformomis. Pavyzdžiui, medžiagas išdavus iš sandėlio į gamybos barus,apskaičiuojamas atsargų likutis ir nustatoma pristatymo apimtis. Atsargosgali būti papildomos konkrečiais laiko momentais (pvz., kiekvienam mėnesiuipasibaigus), kartu nustatoma tiekimo apimtis, leidžianti palaikyti reikiamąatsargų lygį. Atsargų dydžiai gali būti nustatomi natūrine ir vertine išraiška beisantykiniu dydžiu. Atsarga natūrine išraiška (vnt., kg ir t. t.) rodo, kiekir kokių materialinių išteklių yra įmonės sandėliuose. Atsargų natūrinėforma svarbi rengiant užsakymus, kontroliuojant atsargų pakankamumą arnepakankamumą, nustatant reikalingą sandėlių plotą ir kt. Vertinė atsargųforma labai reikšminga finansiniuose skaičiavimuose, kadangi rodo kiekkapitalo yra investuota į šią atsargų dalį (kiek išleista pinigų šiomsatsargoms įsigyti). Santykinės atsargos rodo, kokiam laikui įmonė aprūpintatam tikromis atsargomis (dažniausiai išreiškiamos dienomis). Gamybos atsargos, priklausomai nuo jų paskirties ir jų dydį lemiančiųveiksnių, skirstomos į einamąsias, paruošiamąsias ir draustines(rezervines). Einamosios atsargos tenkina kasdienį gamybos poreikį ir padedaritmingai dirbti tarp medžiagų eilinių tiekimų. Einamosios atsargos dydispriklauso nuo vidutinio medžiagos (prekių) kiekio, sunaudojamo per parą irtiekimo periodiškumo (intervalo). Jei vienodą medžiagą tiekia kelitiekėjai, reikia apskaičiuoti vidutinį tiekimo intervalą. Maksimaluseinamosios atsargos dydis apskaičiuojamas taip: Ae max = Md · I;čia: Md – vidutinis medžiagų (prekių) poreikis (sunaudojimas) per parą,natūrine išraiška; I – vidutinis tiekimo intervalas, dienomis.

Vidutinis medžiagų poreikis (sunaudojimas) per parą skaičiuojamastaip: Md = Mm / Dk ;čia: Mm – medžiagų poreikis per metus ar kitą planinį laikotarpį; Dk – kalendorinių dienų skaičius per metus ar kitą planinįlaikotarpį.

Nustatant einamosios atsargos vidutinį dydį daroma prielaida, kadatsargos naudojamos nuolat, o jų dydis tarp dviejų tiekimo sumažėja nuomaksimumo iki minimumo tos medžiagos eilinės partijos gavimo dieną. Todėleinamoji vidutinė atsarga apskaičiuojama taip:

Ae v = (Md · I) / 2

Einamoji vidutinė atsarga daugiausia skaičiuojama, kai reikiaišreikšti einamosios atsargos dydį pinigine forma. Taip yra todėl, kadįmonės įvairius išteklius gauna nevienodais intervalais ir nevienodaiskiekiais. Dėl to įmonėje bet kuriuo momentu vienų išteklių atsargų yradaug, kitų mažiau. Pinigai, kurie buvo investuoti į tam tikrus išteklius,pardavus produkciją grįžta įmonei ir naudojami atsiskaitymui už dabargautus kitus išteklius. Tuo tarpu natūrine forma ištekliai, naudojamiskirtingai produkcijai gaminti, vienas kito pakeisti negali. Paruošiamoji atsarga yra gamybinių atsargų dalis gamybai aprūpintitais atvejais, kai gaunamas medžiagas (prekes) reikia paruošti naudoti.Paruošiamosios atsargos gali būti paprastosios ir specialiosios.Paprastosios atsargos sudaromos todėl, kad gaunamoms medžiagoms priimtireikia laiko iškrauti, patikrinti gaunamų medžiagų kiekį bei kokybę.Specialioji paruošiamoji atsarga sudaroma tik tose įmonėse, kuriose gautasmedžiagas dar reikia paruošti gamybiniam naudojimui, pvz., supjaustyti,išdžiovinti, išpilstyti ir pan. Paruošiamosios atsargos dydisapskaičiuojamas taip: Ap = Md · Ip ;čia: Ip – medžiagos priėmimo ir (ar) paruošimo gamybai trukmė, dienomis.

Draustinė atsarga skiriama gamybai (prekybai) aprūpinti medžiagomisdėl galimų tiekimo sutrikimų ar didesnio medžiagų (prekių) sunaudojimo,gavus papildomų užsakymų. Šių atsargų dydis gali būti apskaičiuojamasšiomis formulėmis:

Ad = Md · Iv arba Ad = Md · Is ;čia: Iv – vidutinis medžiagų pristatymo vėlavimas, dienomis. Is – skubaus medžiagų pristatymo trukmė, dienomis.

Į skubaus medžiagų pristatymo trukmę įeina laikas, reikalingasvartotojui medžiagai užsakyti, tiekėjui medžiagai išsiųsti, medžiagosgabenimo laikas ir laikas medžiagai priimti ir perduoti gamybai. Draustiniųatsargų dydį galima nustatyti ir surinkus statistinius duomenis. Praktikojepriimta, kad draustinės atsargos sudaro apie 25-30 proc. einamųjų atsargųdydžio. Norint žinoti optimalų atsargų dydį, svarbu ne tik žinoti kiekužsakyti, bet ir kada užsakyti. Tuo tikslu gali būti apskaičiuojamaužsakymo taško atsarga. Užsakymo taško atsarga – tai toks medžiagų (prekių)

kiekis, kuriam esant reikia užsakyti eilinę medžiagų (prekių) partiją. Užsakymo taško atsargą galima apskaičiuoti taip:

Aut = Ad + Ap + (Md · Iu);čia: Iu – normalus laikas nuo užsakymo momento iki medžiagų partijosgavimo, dienomis.

Šis atsargų dydis turi garantuoti gamybos poreikių (pirkėjų paklausos)patenkinimą per užsakymo įvykdymo laiką.

4.8. GRAFINIS ATSARGŲ KITIMO VAIZDAVIMAS

4.1 paveiksle pateiktas atsargų kitimo grafikas. Kiekviena vertikalilinija reiškia naują atsargų pristatymą. Senkančios atsargos kaip naudojimoar pardavimo rezultatas vaizduojamos pasviromis linijomis. Kai atsargųkiekis nukrinta iki užsakymo taško lygio, užsakoma nauja medžiagų partija.Nuo užsakymo pateikimo iki atsargų pristatymo praeina tam tikras laikotarpas, atsargos tuo metu mažėja toliau. Šis laiko tarpas yra užsakymoatlikimo laikas. [pic] Svarbi materialinių išteklių atsargų valdymo priemonė yra vadinamojiABC analizė (Pareto analizė). Šiuo atveju tiriamieji materialiniaiištekliai suskirstomi į tris grupes: A – labai svarbūs; B – vidutiniškaisvarbūs; C – nelabai svarbūs (4.2 pav.). ABC analizė pagrįsta empirinePareto taisykle, kurios esmė yra ta, kad apie 20 proc. svarbiausių ištekliųatsargų pagal nomenklatūrą sudaro apie 80 proc. visų atsargų vertės.

Didžiausia atsargų išlaidų dalis (apie 75-80 proc.) tenka nedidelei(apie 15-20 proc.) medžiagų pavadinimų (nomenklatūros) grupei (grupė A).Šiai grupei priskiriamos brangiausios, didžiausiais kiekiais naudojamosmedžiagos, todėl jų valdymui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Reikiaatidžiai apskaičiuoti grupės A medžiagų atsargų dydžius, užsakymų pateikimoterminus, griežtai kontroliuoti jų išdavimo tvarką ir terminus, jaskruopščiai patikrinti inventorizavimo metu. Grupės B medžiagų atsargųkontrolė gali būti kiek mažiau griežta, o grupės C medžiagoms atsargųvaldymo procedūros gali būti paprasčiausios. Grupės C medžiagos dažniausiaiyra pigios, naudojamos nedideliais kiekiais, jų atsargos kinta lėtai.

4.9. OPTIMALUS UŽSAKYMO DYDIS

Per tam tikrą laikotarpį reikalingas medžiagų kiekis gali būtigaunamas įvairiai: ✓ gaunamas iš karto visas nupirktas kiekis; ✓ nupirktas kiekis gaunamas per kelis kartus tam tikro dydžio siuntomis. Kuo didesnė bus gaunama medžiagų (prekių) siunta, tuo didesnės bus irįmonės medžiagų atsargos. Todėl atrodytų, kad naudingiau yra gauti kuomažesnėmis medžiagų siuntomis, t. y. kuo dažniau. Tačiau perkant ir gaunantmedžiagas didesniais kiekiais, tiekianti įmonė daro kiekio nuolaidą, sudarogeresnes tiekimo ir atsiskaitymo sąlygas, t.y. siūloma iš esmės palankesnėpirkimo kaina. Tuo pačiu, padidėjus sandėliavimo apimtims padidėja irsandėliavimo išlaidos, kadangi didėja plotų poreikis ir su tuo susijusiospatalpų išlaikymo išlaidos. Šiuo atveju taip pat padidėja medžiagų gedimoir senėjimo, dingimo ir grobstymo rizikos išlaidos. Be to, medžiagų gavimodažnumą riboja kita išlaidų grupė, kuri vadinama užsakymo išlaidomis(užsakymo parengimo ir išsiuntimo, transportavimo ir kt.). Užsakymo siuntosmažinimas, dažnina medžiagų (prekių) gavimą. O tai didina su užsakymususijusias išlaidas, nes dažniau reikės parengti ir išsiųsti užsakymus,dažniau atgabenti medžiagas (prekes). Todėl reikia rasti optimalų šių dydžių santykį. Optimaliu vadinamastoks užsakymo dydis, kai visų išlaidų suma tiekiamam vienetui yramažiausia. Optimalus užsakymo dydis dažnai nustatomas, vadovaujantis praktiniaissamprotavimais, pvz., transporto priemonių keliamąja galia. Galima remtisir statistiniais duomenimis apie vidutines einamąsias atsargas praėjusiaismetais. Apskritai, atsargų dydis priklauso ne vien tik nuo įmonės vadovųnorų ir jų sugebėjimų gerai apskaičiuoti. Dažnai pasitaiko tokie atsargųdydžio apribojimai: ✓ tiekėjo gamybos ypatybės ir jo politika; ✓ siuntas galima gauti tik iš anksto sutartais terminais; ✓ pigiau kainuoja užsakyti didesnį kiekį (galima nuolaida); ✓ sandėlių talpa dažnai būna ribota, o jų išplėtimas reikalauja nemažų lėšų; ✓ kai kurios medžiagos (prekės) gali būti saugomos tik ribotą laiką ir kt.

5. DARBO IŠTEKLIAI

Viskas mūsų rankose, todėl jų negalima nuleisti. K. Šanel

5.1. Įmonės darbuotojų klasifikavimas. 5.2. Darbuotojų poreikio skaičiavimas. 5.3. Darbo našumas (produktyvumas).

5.1. ĮMONĖS DARBUOTOJŲ KLASIFIKAVIMAS

Darbas – tai fizinės ir protinės pastangos, skirtos produkcijaigaminti ar paslaugoms teikti. Labai svarbu, kad įmonėse būtų sudarytosvisos galimybės kuo racionaliau naudoti darbo išteklius, siekiant geriausiųdarbo rodiklių. Įmonės darbuotojai apibūdinami įvairiomis sąvokomis: darbo jėga,personalas, darbo ištekliai, žmonių ištekliai. Dažnai vartojama sąvoka„žmogiškasis kapitalas“. Žmogiškasis kapitalas – tai žmonių sugebėjimai,žinios ir įgūdžiai, padedantys didinti produkciją ir pajamas. Žmoniųsugebėjimams, žinioms ir įgūdžiams ugdyti daromos įvairios išlaidos, kuriosapibūdinamos kaip investicijos į žmones. Investicijos į darbuotojus yratokios pat svarbios kaip ir kitų rūšių investicijos, kadangi tik žmonėsgarantuoja nuolatinį konkurencinį įmonės pranašumą. Literatūroje ir praktikoje priimta įmonės darbuotojus klasifikuotipagal įvairius požymius. Pagal profesinę specializaciją įmonės darbuotojaigali būti sugrupuoti taip: ✓ vadovai; ✓ specialistai; ✓ kiti tarnautojai; ✓ darbininkai; ✓ mokiniai. Vadovai – darbuotojai, priimantys valdymo sprendimus irorganizuojantys jų įgyvendinimą. Jiems priskiriami tiek aukščiausio irvidutinio lygio, tiek ir pirminių kolektyvų vadovai (direktoriai, skyrių ircechų viršininkai, gamybinių barų vadovai ir kt.). Specialistai – asmenys, profesionaliai pasirengę dirbti tam tikroseveiklos srityse. Tai darbuotojai, atliekantys inžinerinius, techninius,ekonominius ir kt. specialių žinių reikalaujančius darbus: inžinieriai,konstruktoriai, vadybininkai, technologai, ekonomistai, psichologai,teisininkai. Jie parengia galimas įmonės veiklos sričių sprendimoalternatyvas. Specialistų sprendimus paprastai patvirtina vadovai. Kiti tarnautojai (aptarnaujantis personalas) techniškai aptarnaujavadovus ir specialistus, renka informaciją (sekretorės, technikai,operatoriai, tiekimo agentai, ir kt.). Darbininkams priskiriami asmenys, tiesiogiai dalyvaujantys gamybosprocese ir atliekantys technologines, remonto, transporto operacijas arkitus darbus. Darbininkai gali būti skirstomi į pagrindinius irpagalbinius. Pagrindiniai darbininkai tiesiogiai gamina įmonės produkciją,o pagalbiniai darbininkai aptarnauja pagrindinius (remonto darbininkai,transporto darbininkai, elektrikai, valytojos ir t. t.). Mokiniai įmonėje mokosi tam tikros profesijos, įgyja jos įgūdžių. Jiedažniausiai ruošiami darbininkų profesijoms.

5.2. DARBUOTOJŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Darbuotojų skaičius įmonėse nuolat kinta, nes keičiasi veiklosapimtys, tobulinami technologiniai procesai, gerinamas darbo organizavimas.Kinta ir darbuotojų sudėtis. Planuojant žmonių išteklius, reikiagarantuoti, kad bus pasamdyta tiek darbuotojų, jog jų pakaks siekiantįmonės tikslų. Darbuotojų poreikis skaičiuojamas pagal darbuotojų grupes: vadovai,specialistai, kiti tarnautojai, darbininkai. Kiekvienos darbuotojų grupėsporeikio skaičiavimas turi savo ypatumų. Vadovų, specialistų, kitųtarnautojų skaičius nustatomas pagal etatų sąrašus, kurie sudaromi pagalšiems darbuotojams numatytas darbų apimtis, atsižvelgiant į konkrečiosįmonės specifiką bei taikomą darbuotojų poreikio apskaičiavimo metodiką. Daugelyje įmonių didžiausią dalį bendrame įmonės darbuotojų skaičiujesudaro darbininkai. Numatytoms užduotims įvykdyti reikalingas darbininkųskaičius gali būti skaičiuojamas šiais metodais: ✓ pagal darbo imlumą; ✓ pagal išdirbio normas; ✓ pagal aptarnavimo normas; ✓ pagal darbo vietų skaičių. Pagal darbo imlumą vidutinis sąrašinis darbininkų skaičiusapskaičiuojamas tokia formule: [pic]čia: Di – gamybinės programos darbo imlumas, norm. val.; Fef – vieno darbininko planinis efektyvus darbo laiko fondas, val.; Kn – planuojamas išdirbio normų įvykdymo koeficientas.

Gamybinės programos darbo imlumas (Di) apskaičiuojamas kiekvienopavadinimo gaminių (detalių, operacijų) skaičių dauginant iš planinės laikonormos vienam gaminiui (detalei, operacijai). Vieno darbininko planinis efektyvus darbo laiko fondas (Fef)apskaičiuojamas tokia tvarka:1. Apskaičiuojamas įmonės darbo dienų skaičius (nominalus darbo laiko fondas): iš kalendorinių dienų skaičiaus atimamas poilsio ir švenčių dienų skaičius. Nominalus darbo laiko fondas per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, per metus) visose įmonėse yra vienodas.2. Apskaičiuojamas efektyvus darbininko darbo laiko fondas darbo dienomis. Jis apskaičiuojamas iš nominalaus darbo laiko fondo atimant leistinus (planuojamus) neatvykimus į darbą, tenkančius vidutiniškai vienam darbininkui. Prie planuojamų neatvykimų į darbą priskiriama: ✓ kasmetinės atostogos; ✓ neatvykimai dėl ligos; ✓ mokymosi atostogos; ✓ kiti leistini neatvykimai. Čia neįtraukiami darbo laiko nuostoliai, susidarantys dėl pravaikštų,vėlavimų, prastovų. Šie skaičiai atsispindi ataskaitiniame darbo laikobalanse, kuris rodo faktinį darbo laiko panaudojimą.3. Apskaičiuojamas efektyvus vieno darbininko darbo laiko fondas valandomis. Tai daroma efektyvų darbo laiko fondą dienomis dauginant iš darbo dienos trukmės. Darbo dienos trukmė gali būti 8 ar 7 valandos. Normali darbo laikotrukmė negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę. Darbo dienos trukmėnustatoma pagal darbo dienų skaičių per savaitę. Šio metodo privalumas yra tas, kad darbininkų skaičių galimaapskaičiuoti pagal profesijas, kvalifikaciją, padalinius. Tais atvejais, kai įmonės padalinyje gaminama vienarūšė produkcija,padaliniui reikalingų darbininkų skaičius gali būti skaičiuojamas pagališdirbio normas:

[pic]čia: Gp – gamybos apimtis (darbo mastas) natūriniais vienetais; N – valandos išdirbio norma natūriniais vienetais.

Įmonėse, kuriose yra daug vieno tipo įrengimų, darbininkų skaičiusgali būti nustatomas pagal aptarnavimo normas. Taikant šį metodą, nustatomaįrengimų (mašinų, staklių, agregatų) aptarnavimo norma vienam darbininkui.Pagal šį metodą vidutinis sąrašinis darbininkų skaičius nustatomas tokiaformule:

D = (Į / į) · p · Ksąr;čia: Į – aptarnaujamų įrengimų skaičius; į – aptarnavimo norma vienam darbininkui; p – darbo pamainų skaičius; Ksąr – koeficientas atvyktiniam darbininkų skaičiui perskaičiuoti įsąrašinį.

Koeficiento atvyktiniam darbininkų skaičiui perskaičiuoti į sąrašinįdydis apskaičiuojamas kaip nominalaus ir naudingo laiko fondų santykis.Pavyzdžiui, jei kurių nors metų nominalus darbo laiko fondas yra 254 darbodienos, o leistini neatvykimai į darbą dėl atostogų, ligos ir kt. įmonėjesudarys 34 darbo dienas, tai šis koeficientas apskaičiuojamas taip: Ksąr = 254 / (254 – 34) = 1,15 Gautas koeficientas rodo, kad vidutinis sąrašinis darbininkų skaičiusyra 15 proc. didesnis už atvyktinį. Vidutinis sąrašinis darbuotojų poreikis, atsižvelgiant į darbo vietųskaičių, nustatomas tokia formule:

D = Dv · p · Ksąr;čia: Dv – darbo vietų skaičius.

Valdymo darbuotojų poreikis nustatomas remiantis įmonės organizacinevaldymo struktūra, atsižvelgiant į šiems darbuotojams numatytas darbųapimtis bei konkrečios įmonės specifiką. Jau veikiančioje įmonėje darbuotojų skaičius gali būti apskaičiuotaspagal pasiektą lygį:

D = Df · Ka · Kp;čia: Df – faktinis praeito laikotarpio darbuotojų skaičius; Ka – apimties augimo koeficientas; Kp – pataisos koeficientas, įvertinantis darbo našumo augimo ir kitųveiksnių įtaką.

3. DARBO NAŠUMAS (PRODUKTYVUMAS)

Našumas yra labai svarbus įmonės sėkmės rodiklis. Jis parodo gamybosefektyvumą: atliktas darbas yra lyginamas su gamybos veiksnių, reikalingųdarbui atlikti, sąnaudomis. Darbo našumas – tai rodiklis, kuris parodo produkcijos kiekį,pagamintą per darbo laiko vienetą (išdirbį), arba darbo laiko kiekį,sunaudotą produkcijos vienetui pagaminti (darbo imlumą). Darbo laikas,sunaudotas gaminiui pagaminti, rodo darbo našumą laiko vienetais, o gaminiųkiekis, pagamintas per laiko vienetą, – darbo našumą, išreikštą natūriniaisvienetais, piniginiais matais ar sąlyginiu įvertinimu. Jei per tą patįlaiko tarpą pagaminama daugiau gaminių, vadinasi našumas padidėjo. Įmonėse dažniausiai skaičiuojamas vieno darbuotojo ir vienodarbininko darbo našumas, išreikštas vidutiniu vieno darbuotojo ir vienodarbininko išdirbiu. Atsižvelgiant į darbo laikotarpio trukmę,skaičiuojamas vidutinis valandos, dienos, mėnesio, ketvirčio ir metų darbonašumas.

Metinis išdirbis = Pagamintos produkcijos kiekis per metus / Vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičiusDieninis išdirbis = Pagamintos produkcijos kiekis / Darbo dienų, sunaudotų šiai produkcijai pagaminti, skaičiusValandinis išdirbis = Pagamintos produkcijos kiekis / Valandų skaičius, kurias dirbo darbuotojai, gamindami šią produkciją

Kuo didesnis darbo našumas, tuo efektyviau dirbama, mažėja gaminiųišlaidos, auga gaminių konkurencingumas. Taip yra todėl, kad didėjant darbonašumui: ✓ gaminama daugiau su tuo pačiu sąnaudų kiekiu; ✓ gaminama tas pats kiekis su mažesnėmis darbo sąnaudomis; ✓ produkcijos daugėja greičiau negu darbo sąnaudų ar produkcija mažėja lėčiau už darbo sąnaudas. Visų įmonių vadovai turi siekti darbo našumo didinimo, panaudodamivisus jo didinimo veiksnius. Darbo našumas visų pirma priklauso nuožmogiškojo veiksnio, žmogaus noro ir sugebėjimo dirbti. Ar bus panaudotasžmogaus turimas darbo potencialas, žymia dalimi priklauso nuo žmogausnusiteikimo, pasiruošimo dirbti, o tai priklauso nuo žmogaus fiziniopajėgumo ir psichologinio nusiteikimo. Psichologinį nusiteikimą dažnaisąlygoja materialus ir nematerialus atlyginimas už darbą. Tačiau ne viską lemia pats žmogus. Turint skirtingus įrengimus,galima pasiekti skirtingų rezultatų. Tačiau esant ir vienodiems įrengimams,bet skirtingai organizuojant darbą, rezultatai taip pat bus skirtingi.Vadinasi, darbo našumui didelę įtaką daro techniniai ir organizaciniaiveiksniai. Darbo našumas gali būti didinamas pakeičiant naudojamusįrengimus, mašinas ar aparatus patobulintais, modernesniais, mechanizuojantbei automatizuojant gamybą ir tobulinant gamybos bei darbo organizavimą.

6. DARBO NORMAVIMAS IR APMOKĖJIMAS

Atlyginimą moka ne darbdavys. jis tik perduoda pinigus. Atlyginimą moka produktas. H. Fordas

6.1. DARBO NORMAVIMO ESMĖ. DARBO NORMOS, JŲ RŪŠYS. 6.2. DARBO UŽMOKESTIS IR JO DYDĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI. 6.3. DARBO UŽMOKESČIO ORGANIZAVIMAS. 6.4. DARBO UŽMOKESČIO FORMOS IR SISTEMOS. 6.5. NAUJOS DARBO APMOKĖJIMO TENDENCIJOS.

6.1. DARBO NORMAVIMO ESMĖ. DARBO NORMOS, JŲ RŪŠYS.

Bet kurį darbą galima atlikti įvairiais metodais, įvairiaisįrengimais ir įrankiais. Todėl ir laiko kiekis, reikalingas tam darbuiatlikti, bus skirtingas. Darbo laiko sąnaudų dydis taip pat priklauso nuodarbuotojo kvalifikacijos bei darbo vietos organizavimo lygio. Į visa taireikia atsižvelgti, nustatant kuriam nors darbui atlikti reikalingą laiką.Tai padaryti padeda darbo normavimas. Darbo normavimas – darbo procesųtyrimo metodas, kuriuo remiantis nustatomos darbo normos. Įmonėms,nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, suteikta teisė savarankiškaispręsti darbo organizavimo, darbo normavimo ir darbo apmokėjimo klausimus. Darbo normavimas ypač svarbus ekonomikoje. Tik remiantis darbonormavimu galima nustatyti darbo normas, kurios atitinka technikos,technologijos, gamybos organizavimo lygį, apskaičiuoti darbo užmokestį irdarbininkų poreikį (atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę irkvalifikaciją) bei kitus įmonės veiklos rodiklius. Įmonėse daugiausia naudojamos šios darbo normos: laiko norma,išdirbio norma, aptarnavimo norma ir darbuotojų skaičiaus norma. Laiko norma – tai laikas, reikalingas produkcijos vienetui (gaminiui,mazgui, detalei) pagaminti arba operacijai atlikti. Ji apskaičiuojamapačioje įmonėje, remiantis darbo proceso tyrimo duomenimis, įmonėjenaudojamų įrengimų našumu ir kt. veiksniais. Laiko norma išreiškiama laikovienetais: sekundėmis, minutėmis, valandomis. Išdirbio norma – tai produkcijos kiekis (operacijų skaičius), kurįdarbininkas turi pagaminti (atlikti) per laiko vienetą (valandą, pamainą,mėnesį) tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis. Išdirbionorma išreiškiama natūriniais vienetais: kilogramais, metrais, vienetais irt. t. Šios normos apskaičiavimo pagrindas yra laiko norma. Išdirbio normayra išvestinė: [pic]čia: N – išdirbio norma; tpm – pamainos trukmė; t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti.

Išdirbio norma yra atvirkščias dydis laiko normai. Laiko normaididėjant, išdirbio norma mažėja ir atvirkščiai. Aptarnavimo norma – tai nustatytas įrengimų, darbo vietų skaičiusarba gamybinio ploto apimtis, kurią per pamainą turi aptarnauti vienasdarbininkas arba brigada tam tikromis organizacinėmis ir techninėmissąlygomis. Pavyzdžiui, staklių derintojo aptarnavimo norma yra 10 staklių. Darbuotojų skaičiaus norma – tai nustatytas darbuotojų skaičius,būtinas tam tikrai darbų apimčiai atlikti (įrengimams valdyti, darbovietoms aptarnauti, patalpoms valyti ir pan.) tam tikromis organizacinėmisir techninėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, jei ceche yra 40 staklių, oaptarnavimo norma 1 derintojui – 10 staklių, tai derintojų skaičiaus normašiame ceche yra 4 žmonės (dirbant viena pamaina). Pagal galiojimo laiką visos darbo normos skirstomos į pastovias,laikinas, sezonines ir vienkartines. Pastovios yra tokios, kurioms nenurodytas galiojimo laikas. Taisąlygiškai pastovios normos, nes jos keičiasi pasikeitus techninėms arbaorganizacinėms sąlygoms. Laikinos normos nustatomos tam tikram laikotarpiui (pavyzdžiui,naujos technologijos įdiegimo laikotarpiui). Sezoninės normos nustatomos sezoniniams darbams (pavyzdžiui, vasaroslaikotarpiui). Vienkartinės normos nustatomos vienetinėje gamybojenepasikartojantiems darbams normuoti.

6.2. DARBO UŽMOKESTIS IR JO DYDĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI

Gyventojų pajamas rinkos sąlygomis sudaro darbo užmokestis,nuosavybės pajamos (pavyzdžiui, dividendai), pajamos iš biudžeto(pavyzdžiui, stipendijos), kiti pajamų šaltiniai (pavyzdžiui, honorarai). Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagaldarbo sutartį. Darbo užmokestis yra pagrindinis ir papildomas. Pagrindinis darboužmokestis mokamas už atliktą darbą. Tai gali būti pareiginė alga (mėnesinėalga), vienetinis arba laikinis uždarbis, premijos bei įvairios priemokos.Papildomas darbo užmokestis mokamas ne už atliktą darbą, bet atsižvelgiantį galiojančius įstatymus, pavyzdžiui, kasmetinių atostogų apmokėjimas. Darbo užmokestį gali sudaryti pastovioji ir kintamoji dalys.Pastoviosios darbo užmokesčio dalies dydį lemia darbo vietoje atliekamodarbo turinys. Kintamosios darbo užmokesčio dalies dydį lemia darbuotojosavybės ir jo elgsena darbe.

|IŠORINIAI VEIKSNIAI |VIDINIAI VEIKSNIAI ||Darbo paklausa ir pasiūla darbo |Darbo kiekis ||rinkoje | ||Darbo užmokesčio lygis regione |Darbo kokybė ||Kolektyvinė sutartis |Konkretaus darbo vertė ||Pragyvenimo lygis |Darbuotojo reliatyvi vertė ||Vyriausybės įtaka |Įmonės veiklos rezultatai |

6.1 pav. Darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai

Iš 6.1 pav. matome, kad darbo užmokesčio dydį lemia įmonės veiklosrezultatai, o tuo pačiu įmonės veiklos rezultatai priklauso nuo darbuotojųmaterialinio suinteresuotumo, t.y. teisingo atlyginimo už atliktą darbą.Darbo užmokesčio organizavimo sistema turi skatinti dirbti našiai irgaminti aukštos kokybės produkciją, turi būti išlaikytos tam tikrosproporcijos tarp paprasto ir sudėtingo darbo, atsižvelgiama į darbosąlygas, atlyginama už papildomą darbą.

6.3. DARBO UŽMOKESČIO ORGANIZAVIMAS

Lietuvoje darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbokodeksas ir kiti juridiniai aktai. LR Vyriausybė atskirais nutarimaisnustato darbuotojo minimalią mėnesinę algą (minimalų valandinį atlygį). Darbo kodekse pasakyta, kad darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai,profesijų ir pareigų tarifiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, darbonormos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka nustatomi kolektyvinėsesutartyse. Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos,darbo normos (išdirbio, laiko ir kt.), kitos darbo apmokėjimo formos irsąlygos nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Įmonėje turi būti siekiama taikyti objektyvią darbuotojų darboapmokėjimo sistemą. Tuo tikslu rekomenduotina įmonėje įteisinti darbų(pareigų) tarifikavimą, t. y. jų skirstymą pagal sudėtingumą, atsakingumą įtam tikrus lygius bei numatyti kvalifikacinius reikalavimus kiekvienamlygiui. Visa tai galima įgyvendinti, diegiant tarifų sistemą. Būtent,tarifų sistema leidžia įvertinti darbų sudėtingumą ir jį susieti sudarbuotojų kvalifikacija. Tarifų sistemos diegimas ir turi prasidėti nuokvalifikacinių reikalavimų suformulavimo. Taikant tarifų sistemą, sudaromatarifinė lentelė (tarifinis tinklelis). Tarifinės lentelės pavyzdyspateiktas 6.1 lentelėje. 6.1 lentelė Tarifinė lentelė (pavyzdys)

|Rodikliai |Darbų ir darbininkų kategorijos || |I |II |III |IV |V |VI ||1. Tarifiniai koeficientai |1 |1,1 |1,15|1,2 |1,3 |1,5 ||2. Valandiniai tarifiniai atlygiai | | | | | | ||(normaliomis darbo sąlygomis), Lt: | | | | | | ||2.1. laikininkų |5 |5,5 |5,75|6 |6,5 |7,5 ||2.2. vienetininkų |6 |6,6 |6,9 |7,2 |7,8 |9 |

Kaip matome iš pateikto pavyzdžio, tarifinė lentelė sudaryta ištarifinių koeficientų ir tarifinių atlygių. Tarifinis koeficientas rodo,kiek kartų atitinkamos kategorijos tarifinis atlygis yra didesnis už pirmoskategorijos tarifinį atlygį. Tarifinis atlygis yra darbo užmokesčio suma uždarbo laiko vienetą, nustatyta atsižvelgiant į darbų sudėtingumą irdarbuotojų kvalifikaciją. Gali būti nustatyti valandiniai, dieniniai(pamaininiai), savaitiniai ir mėnesiniai tarifiniai atlygiai. Paprastailaikininkams nustatomi šiek tiek mažesni tarifiniai atlygiai neivienetininkams, nes pastarųjų darbo laikas savaime tampa labiau įtemptu.Minimalus valandinis tarifinis atlygis, taikomas įmonėje, negali būtimažesnis už šalyje Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlygį. Jei yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų (cheminis užterštumas,padidintas radiacinis fonas ir pan.), už darbą tokiomis sąlygomis mokamaspadidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis.Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Už viršvalandinį darbą ir darbą naktį (nuo 22 val. vakaro iki 6 val.ryto) mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinioatlygio arba mėnesinės algos. Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagalgrafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimukompensuojama per mėnesį suteikiant jam kitą poilsio dieną arba tą dienąpridedant prie kasmetinių atostogų. Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaipdvigubas valandinis arba dieninis atlygis. Prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu neiVyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvienąprastovos valandą. Prastovos dėl darbuotojo kaltės laikas neapmokamas. Kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normų dėl savo kaltės, – mokama užfaktiškai atliktą darbą. Kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normų ne dėl savo kaltės, – mokamauž faktiškai atliktą darbą, bet ne mažiau kaip du trečdalius jam nustatytoskategorijos tarifinio atlygio ir ne mažiau nei minimali alga. Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas, kad darbuotojaigalėtų įvykdyti darbo normas. Tokiomis sąlygomis laikoma:1. tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė;2. reikiamu laiku aprūpinimas techniniais dokumentais;3. darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų pateikimas reikiamu laiku;4. gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija;5. saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos;6. tinkamų sąlygų kelti profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius sudarymas;7. kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti.

6.4. DARBO UŽMOKESČIO FORMOS IR SISTEMOS

Plėtojantis rinkos santykiams, Lietuvoje iškyla būtinybė kurtilanksčias darbo užmokesčio sistemas, atitinkančias išsivysčiusios rinkossantykių prigimtį. Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi pagrindinės darboužmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Darbo užmokesčio formų ir jųsistemų pasirinkimas priklauso nuo daugelio sąlygų, būtent: ✓ produkcijos (darbų, paslaugų) pobūdžio; ✓ technologinio proceso ypatumų; ✓ reikalavimų produkcijos kokybei; ✓ darbuotojų profesinės struktūros ir kt. VIENETINĖ DARBO UŽMOKESČIO FORMA Vienetinės darbo užmokesčio formos esmė yra ta, kad darbo užmokesčiodydis tiesiogiai priklauso nuo atlikto darbo kiekio (pagamintų detalių argaminių, atliktų operacijų ir kt.). Vienetinė darbo užmokesčio forma taikytina tada, kai: ✓ darbas yra normuojamas (galima nustatyti laiko arba išdirbio normas); ✓ galima tiksliai išmatuoti atlikto darbo rezultatus; ✓ atlikto darbo kiekis yra daugiausia darbininko veiklos rezultatas; ✓ sudarytos sąlygos didinti darbo našumą, nebloginant produkcijos kokybės. Taikant vienetinę darbo užmokesčio formą labai svarbu, kad būtųteisingai nustatytos išdirbio normos, tiksli atliktų darbų apskaita. Šiforma skatina didinti išdirbį, bet kartais dėl to gali nukentėti darbokokybė.

Vienetinė darbo užmokesčio forma dalijama į sistemas.

|1. Vienetinė tiesioginė |6. Vienetinė diferencijuota (baudų) ||2. Vienetinė premijinė |7. Netiesioginė vienetinė ||3. Vienetinė fiksuotų priedų |8. Akordinė ||4. Vienetinė progresinė |9. Kolektyvinė (brigadinė) ||5. Vienetinė regresinė |10. Asmeninių priedų |

6.2 pav. Vienetinės darbo užmokesčio formos sistemos

Taikant vienetinę tiesioginę sistemą, darbininkui už kiekvieną jopagamintos produkcijos vienetą (detalę, gaminį, operaciją ir pan.) mokamapagal vienetinius (nekintamus) įkainius. Vienetinis įkainis yra darbo

užmokesčio suma, mokama už produkcijos (detalės) vieneto pagaminimą arbaoperacijos atlikimą.

Vienetinio įkainio dydis (Įk) apskaičiuojamas taip:

Įk = a · t; arba [pic] Įk = [pic]

čia: a – valandinis tarifinis atlygis, Lt; t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti, val.; N – valandinė išdirbio norma, vnt.

Darbo užmokestis (DUt ) pagal vienetinę tiesioginę sistemąapskaičiuojamas taip:

DUt = n · Įk;

čia: n – gaminių (detalių, operacijų) kiekis, vnt.

Taikant vienetinę premijinę sistemą, darbininkui už visą jo pagamintąprodukciją mokama pagal vienetinius tiesioginius (nekintamus) įkainius, ouž pasiektus rezultatus jis yra premijuojamas. Lietuvos įmonėse dažniausiaitaikomi tokie premijavimo rodikliai ir sąlygos: ✓ kiekybinių gamybos užduočių įvykdymas ir viršijimas; ✓ produkcijos kokybės užduočių įvykdymas; ✓ gaminamos produkcijos darbo imlumo sumažinimas; ✓ materialinių išteklių sutaupymas ir kt. Kaip rodo praktika, premijuojant reikėtų vienu metu taikyti suderintą2-3 premijavimo rodiklių ir sąlygų sistemą. Fiksuotų priedų vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė ta, kad užkiekvieną virš nustatytos normos pagamintą vienetą sumokamas fiksuotaspriedas. Vienetinei progresinei darbo užmokesčio sistemai būdinga tai, kad užužduotyje numatytą darbų apimtį apmokama pagal vienetinius tiesioginiusįkainius, o už darbus virš užduoties – pagal padidintus vienetiniusįkainius. Įkainiai didinami, atsižvelgiant į darbo normų įvykdymąprocentais pagal specialias skales (nustatomi laipsniškai didėjantysįkainiai). Vienetinio progresinio darbo apmokėjimo negalima plačiaipraktikuoti. Jis būtinai turi padėti didinti darbo našumą, kitaip galinepagrįstai padidinti produkcijos savikainą. Labai panaši į progresinę yra regresinė darbo užmokesčio sistema,tačiau čia – kuo daugiau viršijamos normos, tuo lėčiau didėja vienetiniaiįkainiai. Taikant vienetinę diferencijuotą darbo užmokesčio sistemą, naudojamiskirtingi tarifiniai atlygiai, priklausomai nuo normų įvykdymo lygio.Pavyzdžiui, kai normos vykdomos iki 100 procentų, taikomas tarifinioatlygio sumažinimo koeficientas (dažniausiai 0,8), o normas įvykdžius irviršijus – padidinimo koeficientas (dažniausiai 1,1-1,3). Netiesioginės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė yra ta, kaddarbininkų (dažniausiai pagalbinių) uždarbio dydis priklauso nuo jųaptarnaujamų darbininkų darbo rezultatų. Čia apskaičiuojamas netiesioginisvienetinis įkainis (Įkn):

Įkn = [pic]čia: a – aptarnaujančiojo darbininko valandinis tarifinis atlygis; Da – aptarnaujamų darbininkų skaičius; N – aptarnaujamojo darbininko valandinė išdirbio norma.

Darbo užmokestis pagal vienetinę netiesioginę sistemą apskaičiuojamasnetiesioginį vienetinį įkainį dauginant iš visų pagrindinių (aptarnaujamų)darbininkų vienetininkų pagamintos produkcijos kiekio. Akordinė sistema pasižymi tuo, kad darbo užmokesčio dydis nustatomasne už kiekvieną operaciją atskirai, o už visą darbų kompleksą, t. y. užakordinę užduotį, nurodant atlikimo laiką. Ši sistema sustiprina darbuotojųmaterialinį suinteresuotumą našiau dirbti ir atlikti darbą kuo trumpiausiulaiku, pavyzdžiui, skubiai sumontuoti, suderinti ar suremontuoti įrengimus.

Esant kolektyvinei (brigadinei) apmokėjimo sistemai darbininkų darboužmokestis gali būti apskaičiuojamas, pasinaudojant kolektyviniu(brigadiniu) vienetiniu įkainiu ir bendru tam tikro kolektyvo (brigados)pagamintos produkcijos ar atlikto darbo kiekiu. Uždirbtas darbo užmokestispaskirstomas kolektyvo (brigados) nariams (pagal įmonėje taikomą būdą). Minėtos darbo užmokesčio sistemos atsižvelgia tik į pastoviąją darboužmokesčio dalį, tačiau dabar vis labiau akcentuojamas darbuotojopripažinimas, skatinama asmeninė jo iniciatyva, todėl sukurta daug įvairiųvienetinės darbo užmokesčio formos sistemų, įvertinančių kintamąją darboužmokesčio dalį. Viena jų – asmeninių priedų. Čia darbo užmokestis susidedaiš dviejų dalių: pastoviosios dalies, atsižvelgiant į pagamintą kiekį irasmeninio priedo, kuris priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, lemiančiųjo darbo rezultatyvumą.

LAIKINĖ DARBO UŽMOKESČIO FORMA

Laikinė darbo užmokesčio forma taikoma tuomet, kai sunku ar visaineįmanoma išmatuoti darbininko pagamintos produkcijos kiekio. Be to,laikinė darbo užmokesčio forma vis dažniau naudojama, kai gamybaautomatizuojama ir produkcijos apimtis bei kokybė labiau priklauso nuogamybos technologijos ir įrengimų darbo negu nuo darbininko pastangų. Yrašios laikinės darbo užmokesčio formos sistemos: ✓ laikinė paprastoji; ✓ laikinė premijinė; ✓ laikinė su privaloma įvykdyti normuota užduotimi; ✓ asmeninių priedų; ✓ kelių atlygių ir kt. Laikinės paprastosios sistemos esmė yra ta, kad darbininko gaunamoatlyginimo dydis priklauso nuo dirbto laiko trukmės ir jo kvalifikacijos.Darbininko darbo užmokestis pagal laikinę paprastąją sistemą (DUlaik)apskaičiuojamas taip:

DUlaik = a · T;čia: a – atitinkamos kategorijos darbininko valandinis (dieninis) tarifinisatlygis; T – darbininko faktiškai dirbtas valandų (dienų) skaičius.

Taikant laikinę premijinę sistemą, darbininkai gali gauti premijas užprodukcijos kokybę, materialiųjų išteklių sutaupymą ir kt. Laikinės darbo užmokesčio sistemos su privaloma įvykdyti normuotaužduotimi esmė yra ta, kad darbininkui sumokama už dirbtą (nustatytą)laiką, tačiau jis privalo įvykdyti nustatytą normuotą užduotį. Jeigudarbininkas nustatytu laiku nepajėgia atlikti užduoties, jam leidžiamaužduotį baigti po darbo valandų arba per pietų pertrauką. Jeigu užduotisdažnai neįvykdoma, vadinasi, darbininkas su ja nesusidoroja ir todėl šiamdarbui reikia parinkti kitą darbininką. Laikinė asmeninių priedų sistema yra analogiška vienetinei suasmeniniais priedais, tik čia skirtingai apskaičiuojama pastovioji darboužmokesčio dalis: pirmu atveju – atsižvelgiant į pagamintą kiekį, antru – įvalandinį tarifinį atlygį ir dirbtą laiką. Kelių atlygių laikinės darbo užmokesčio sistemos bruožas yra tas, kadčia taikomi du arba keli tarifiniai atlygiai. Tarifiniai atlygiaidiferencijuojami priklausomai nuo to, ar darbininkai įvykdo, ar neįvykdojiems nustatytas normuotas užduotis. Buvo aptartos darbininkams taikomos darbo užmokesčio sistemos.Vadovų, specialistų, kai kurių kitų darbuotojų darbui apmokėti šiossistemos netinka. Jiems mokama pagal mėnesinio apmokėjimo sistemą. Taikantmėnesinio apmokėjimo sistemą, nustatomas pastovaus dydžio atlyginimas(mėnesinė alga), kuris priklauso nuo darbo indėlio, kvalifikacijos beiužimamos vietos. Iš esmės tai yra laikinė darbo užmokesčio forma, darbasnėra tikslai normuojamas, o nustatomas tik sąrašas darbų, kuriuos turiatlikti darbuotojas.

6.5. NAUJOS DARBO APMOKĖJIMO TENDENCIJOS

Įmonėje visiems darbuotojams reikėtų taikyti vienodus atlyginimo uždarbą organizavimo principus. Siekiant geros darbo kokybės, efektyviausiayra laikinė darbo užmokesčio forma su privaloma įvykdyti normuotaužduotimi. Šiuo atveju darbo užmokestis turėtų susidėti iš pastoviosios irkintamosios dalies.

Pastoviąją darbo užmokesčio dalį reikėtų nustatyti, taikantanalitinius kiekybinius darbų vertinimo metodus. Pastoviosios darboužmokesčio dalies dydį turėtų lemti darbo sudėtingumas, nuo kurio priklausoreikalinga darbuotojo kvalifikacija konkrečioms pareigoms atlikti, nervinėbei fizinė įtampa, konfidencialios informacijos išsaugojimo būtinumas,atsakomybės lygis ir kiti veiksniai.

Kintamosios darbo užmokesčio dalies dydį turėtų lemti darbuotojoasmeninės ir dalykinės savybės bei jo elgsena darbe, t. y. darbo kokybė,darbų atlikimo punktualumas, iniciatyva, stropumas, universalumas ir kitateigiamai vertinama elgsena darbe.

Premijos – vienkartiniai atlyginimai – turėtų būti skiriamos užnekasdieninius, unikalius veiklos rezultatus, gerokai padidinusius įmonėspelną arba pagerinusius veiklos kokybę. Šie vienkartiniai atlyginimaineturi būti įprasti ar nuolatiniai, o itin išimtiniai. Pavyzdžiui,premijuojamas darbuotojas, kai, jam itin rezultatyviai dirbant, gautadidelė lėšų ekonomija; premijuojami marketingo darbuotojai, kai žymiaiišplečiama arba randama nauja rinka; premijuojami darbuotojai, padėjęišvengti problemų, dėl kurių įmonė būtų patyrusi didelių nuostolių;premijuojami naujų efektyvių veiklos metodų parengimo autoriai, kai šiosnaujovės priimtos įgyvendinti ir pan.

Siekiant suteikti darbuotojams psichologinį komfortą, galima būtųtaikyti moralinio atlyginimo priemones (pavyzdžiui, specialūs posėdžiainusipelniusiems darbuotojams pagerbti; vertingos dovanos; pakėlimas įaukštesnes pareigas; vieši pagyrimai padaliniuose ir pan.).

7. ĮMONĖS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS

Verslas labiau nei kita veikla reikalauja sugebėjimo tikslai apskaičiuoti ir instinktyviai numatyti ateitį. H. R. Ljusas

7.1. IŠLAIDŲ APIBŪDINIMAS IR KLASIFIKAVIMAS. 7.2. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL GAMYBOS APIMTIES ĮTAKĄ. 7.3. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL ĮSKAITYMĄ Į PRODUKCIJOS SAVIKAINĄ. 7.4. PRODUKTO (GAMYBOS) IR LAIKOTARPIO IŠLAIDOS. GAMYBOS IŠLAIDŲELEMENTAI. 7.5. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA GAMYBOS IR PREKYBOS ĮMONĖSE. 7.6. PRODUKCIJOS SAVIKAINA, JOS REIKŠMĖ IR RŪŠYS. 7.7. PRODUKCIJOS SAVIKAINOS KALKULIAVIMAS.

7.1. IŠLAIDŲ APIBŪDINIMAS IR KLASIFIKAVIMAS

Įmonės, norėdamos išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, turi gaminti netik aukštos kokybės produkciją (teikti aukštos kokybės paslaugas), bet irnumatyti, kokios bus produkcijos gamybos (paslaugų teikimo) išlaidos.Įvairios išlaidos susidaro todėl, kad visos įmonės ir gamybos, ir paslaugųteikimo, ir prekybos ūkinėje veikloje naudoja įvairius išteklius, kurie yraperkami. Perkamos produkcijos gamybai (paslaugų teikimui) reikalingosmedžiagos, energetiniai ištekliai, mokama darbuotojams už darbą.Kiekvienoje įmonėje susidaro valdymo ir administracinės veiklos išlaidos.Pardavimo procesas susijęs su transportavimo, pakavimo, reklamos ir kt.išlaidomis. Išlaidos – tai per tam tikrą laikotarpį (metus, ketvirtį,mėnesį) sunaudotų išteklių piniginė vertė (arba tiesiog išleisti pinigai).Be išlaidų sąvokos vartojama sąvoka „sąnaudos“. Sąnaudos – tai išlaidųdalis, skirta pajamoms uždirbti (nustatoma tik tada, kai produktasparduotas ar suteikta paslauga). Labai svarbu visas išlaidas nustatyti ir įvertinti, nors ne visadatai lengva atlikti. Išlaidų mažinimas yra aktualus visoms įmonėms.Siekdamos pelno, įmonės priverstos ieškoti galimybių kaip racionaliaupanaudoti išteklius, taikyti pažangesnius technologinius procesus, didintigamybos efektyvumą, kad galiausiai būtų sumažintos išlaidos. Praktikoje ir literatūroje aptinkamos įvairiausios išlaidų rūšys. Josklasifikuojamos, remiantis įvairiais požymiais. Tinkamas išlaidųklasifikavimas padeda greičiau ir objektyviau surinkti informaciją apieišlaidas įvairiais aspektais ir įvairiuose valdymo lygiuose. Tik geraiparengta išlaidų klasifikavimo sistema padeda įmonės vadovams priimtiteisingus sprendimus ir siekti numatytų tikslų. Pripažįstama, kad negalibūti universalios išlaidų klasifikavimo schemos. Kiekviena įmonė turi savotikslų ir išlaidas klasifikuoja taip, kad lengviau pasiektų tuos tikslus(„įvairios išlaidos įvairiems tikslams“). 7.1 lentelė Išlaidų klasifikavimas

|Eil.|Išlaidų |Išlaidų rūšys ||Nr. |klasifikavimo | || |požymiai | ||1. |Pagal ryšį su |Pagrindinės. Jos yra tiesiogiai susijusios su gamybos|| |gamybos |technologija (žaliavos ir medžiagos, gamybos || |technologiniu |darbininkų darbo užmokestis ir kt.). Jeigu šios || |procesu |išlaidos būtinos gamybiniam technologiniam procesui, || | |vadinasi jos pakankamai svarbios, todėl ir vadinamos || | |pagrindinėmis. || | |Pridėtinės. Jos yra susijusios su gamybos valdymu ir || | |organizavimu įmonėje, cechuose, tarnybose || | |(administracijos darbo užmokestis, pašto, įvairios || | |kanceliarinės ir kt. tiesiogiai nesusijusios su || | |gamybos technologiniu procesu. ||2. |Pagal |Tiesioginės || |įskaitymą į | || |savikainą | || | |Netiesioginės ||3. |Pagal vaidmenį|Gamybinės || |gamybos ir | || |pardavimo | || |procesuose | || | |Negamybinės ||4. |Pagal gamybos |Pastovios || |apimties įtaką| || | |Kintamos ||5. |Pagal sudėtį |Elementinės || | |Kompleksinės ||6. |Pagal |Ataskaitinio laikotarpio || |periodiškumą | || | |Būsimųjų laikotarpių ||7. |Pagal |Materialios išlaidos (žaliavos ir medžiagos, pastatų,|| |naudojamus |mašinų, prekybos įrangos nusidėvėjimas) || |išteklius | || | |Darbo išlaidos (tai darbdavio išlaidos, priskiriamos || | |darbo kainai) || | |Išlaidos už paslaugas tretiesiems asmenims (samdomo || | |transporto išlaidos, telefono, juridinių konsultacijų|| | |apmokėjimas) || | |Mokesčiai, rinkliavos, įnašai || | |Kapitalo išlaidos (pavyzdžiui, palūkanos) ||8. |Pagal tikslų |Trumpalaikės (susijusios su įmonės artimiausių || |siekimo trukmę|taktinių tikslų siekimu) || | |Ilgalaikės (skirtos strateginiams tikslams, pvz., || | |mokslinio tyrimo išlaidos) ||9. |Pagal |Produktyvios || |panaudojimo | || |racionalumą | || | |Neproduktyvios ||10. |Pagal apimtį |Bendrosios (visos išlaidos) || | |Vieneto (vidutinės) ||11. |Pagal |Gamybos padalinių || |padalinius | || | |Aptarnaujančių padalinių || | |Administracijos ||12. |Pagal įmonės |Pagrindinės gamybos || |veiklos sritis| || | |Pagalbinės gamybos || | |Aprūpinimo || | |Rinkodaros ir kt. |

7.2. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL GAMYBOS APIMTIES ĮTAKĄ

Įmonėje valdymo sprendimams priimti didelę reikšmę turi išlaidųklasifikavimas į pastovias ir kintamas. Pastovios išlaidos – tai išlaidos, kurių bendra suma nekinta arbalabai mažai kinta, keičiantis gamybos (veiklos) apimčiai. Daugelyje įmoniųpastovios išlaidos – tai nuomos, draudimo, pastatų priežiūros, ilgalaikioturto nusidėvėjimo, administracinės ir kitos išlaidos. Pastovių išlaidųbūna ir tada, kai produkcija negaminama ar paslaugos neteikiamos(pavyzdžiui, administracijos darbuotojų darbo užmokestis). Svarbu apskaičiuoti ne tik bendrą pastovių išlaidų sumą, bet irpastovių išlaidų, tenkančių produkcijos vienetui, sumą. Reikia žinoti šiątaisyklę: jeigu pastovių išlaidų bendra suma per tam tikrą laikotarpį nesikeičia, tai šių išlaidų suma produkcijos vienetui kinta priklausomai nuo gamybos (veiklos) apimties, t.  y. gamybos apimčiai didėjant, pastovių išlaidų suma, tenkanti produkcijos vienetui, mažėja, o gamybos apimčiai mažėjant, pastovių išlaidų suma, tenkanti produkcijos vienetui, didėja. Gaminant kelių rūšių gaminius, pastovių išlaidų sumą konkrečiamgaminiui galima priskirti tik taikant tam tikrą išlaidų paskirstymo būdą. Kintamos išlaidos – tai išlaidos, kurios tiesiogiai priklauso nuoįmonės gamybos (veiklos) apimties. Jos didėja arba mažėja atitinkamaididėjant arba mažėjant gamybos (veiklos) apimčiai. Vienos jų kinta tiesiogproporcingai, kitos – iš dalies, netiesiogiai. Kintamoms išlaidomspriskiriama: išlaidos žaliavoms (medžiagoms), komplektavimo gaminiams,pagrindinių darbininkų vienetinis darbo užmokestis, elektros energijatechnologiniams tikslams, įpakavimo išlaidos ir kt. Kintamų išlaidųsvarbiausios savybės yra šios: ✓ bendras jų dydis kinta priklausomai nuo gamybos (veiklos) apimties; ✓ išlaidų dydis vienam gaminiui išlieka pastovus (kai gamybos apimtis svyruoja iki tam tikros ribos); ✓ išlaidos lengvai priskiriamos tam tikram gaminiui. Gamybos apimties ir išlaidų kitimo priklausomybė gali būtipavaizduota grafiškai (žr. 7.1, 7.2 ir 7.3 pav.).

Bendras išlaidas, susidedančias iš pastovios ir kintamos dalies,galima išreikšti tokia lygtimi: Ib = (Ga · Ik) + Ip;

Čia: Ib – bendrosios išlaidos, Lt; Ga – gamybos apimtis, vnt.; Ik – vieno gaminio kintamų išlaidų suma, Lt; Ip – tam tikro laikotarpio pastovių išlaidų suma.

Pavyzdys. Per ketvirtį planuojama pagaminti 1000 gaminių. Vienogaminio kintamosios išlaidos – 18 Lt, pastovių išlaidų suma per ketvirtį –10000 Lt. Bendrosios išlaidos bus: Ib = 1000 · 18 + 10000 = 28000 Lt. Šią lygtį galima taikyti, prognozuojant įmonės veiklos perspektyvas.Pavyzdžiui, jei įmonė kitą ketvirtį planuoja padidinti gamybos apimtį 500vienetų (jei kitos sąlygos nesikeičia), tai jos bendrosios išlaidos bustokios: Ib = 1500 · 18 + 10000 = 37000 Lt. Išlaidų klasifikavimo į pastovias ir kintamas ekonominė reikšmė yrata, kad didėjant gamybos apimčiai pastovių išlaidų suma nekinta ir vienogaminio savikaina mažėja dėl to, kad produkcijos vienetui tenka mažesnė jųsuma. Bendra produkcijos vienetui tenkanti išlaidų suma apskaičiuojamataip:

[pic]

Pavyzdys. Įmonė, įvertinusi savo gamybinius pajėgumus, planuoja perketvirtį pagaminti nuo 400 iki 600 vnt. rašomųjų stalų (priklausomai nuopaklausos). Vieno stalo kintamosios išlaidos – 120 Lt. Bendra pastoviųišlaidų suma, kurios reikia nurodytai gamybos apimčiai garantuoti, yra12000 Lt. 7.2 lentelė Vieno gaminio išlaidų priklausomybė nuo gamybos apimties

|Gamybos apimtis, |Vieno gaminio |Bendra pastovių |Vieno gaminio ||vnt. |kintamos |išlaidų suma, Lt |savikaina, Lt || |išlaidos, Lt | | ||400 |120 |12000 |150 ||500 |120 |12000 |144 ||600 |120 |12000 |140 |

7.3. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL ĮSKAITYMĄ Į PRODUKCIJOS SAVIKAINĄ

Pagal įskaitymą į produkcijos savikainą išlaidos skirstomos įtiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės išlaidos yra tokios, kuriasgalima tiesiogiai įskaityti į konkretaus gaminio ar kito kalkuliavimoobjekto (detalės, mazgo, užsakymo, proceso ir pan.) savikainą. Tiesioginės išlaidos dažniausiai skirstomos į du straipsnius: ✓ tiesiogines medžiagų išlaidas; ✓ tiesiogines darbo išlaidas. Tiesioginių medžiagų išlaidų straipsnį sudaro: 1) medžiagos (žaliavos); 2) komplektavimo gaminiai; 3) medžiagų atsigabenimo ir kitos parengimo išlaidos. Tiesioginių darbo išlaidų straipsnį sudaro: 1) pagrindinių darbininkų pagrindinis darbo užmokestis; 2) pagrindinių darbininkų papildomas darbo užmokestis; 3) socialinio draudimo įmokos. Netiesioginės išlaidos yra tos, kurių neįmanoma arba ekonomiškainetikslinga tiesiogiai priskirti kuriam nors konkrečiam kalkuliavimoobjektui. Netiesioginės išlaidos į kalkuliavimo objektų savikainąįskaitomos netiesiogiai, t. y. proporcingai kuriai nors paskirstymo bazei,kadangi jos susijusios ne tik su konkrečiu kalkuliavimo objektu, bet ir sudaugybe kitų kalkuliavimo objektų. Pavyzdžiui, įmonės ceche tomis pačiomisstaklėmis per ketvirtį buvo gaminami penkių pavadinimų gaminiai. Stakliųnusidėvėjimo išlaidos teks ne tik šiems, bet ir kitiems gaminiams, kuriebus gaminami ir vėlesniais laikotarpiais. Tai tinka ir patalpų apšvietimo,apšildymo ir kitoms išlaidoms. Išlaidų klasifikavimas į tiesiogines ir netiesiogines labiausiaipaplitęs, nes jis svarbus produkcijos savikainos kalkuliavimo požiūriu.Išlaidos į tiesiogines ir netiesiogines neskirstomos tose gamybose, kurgaminama viena produkcijos rūšis. Šiuo atveju visos išlaidos yratiesioginės, nes jos tenka tik vienai produkcijos rūšiai.

7.4. PRODUKTO (GAMYBOS) IR LAIKOTARPIO IŠLAIDOS. GAMYBOS IŠLAIDŲ ELEMENTAI.

Produkcijos savikainai ir pelnui apskaičiuoti svarbią reikšmę turiišlaidų klasifikavimas pagal jų vaidmenį gamybos ir pardavimo procesuose įgamybines ir negamybines išlaidas. Ši klasifikacija leidžia atskirtiprodukto ir laikotarpio išlaidas. Gamybinės išlaidos – tai visos išlaidosprodukcijai pagaminti. Gamybines išlaidas sudaro trys elementai: 1) tiesioginės medžiagų išlaidos; 2) tiesioginio darbo išlaidos; 3) gamybinės pridėtinės išlaidos (netiesioginės gamybos išlaidos). Gamybinės pridėtinės išlaidos (netiesioginės gamybos išlaidos) – taivisos gamybinės išlaidos be tiesioginių medžiagų ir tiesioginių darboišlaidų, reikalingos produkcijai pagaminti. Svarbiausios gamybinių pridėtinių išlaidų (netiesioginių gamybosišlaidų) grupės yra: ✓ pagalbinės medžiagos; ✓ pagalbinių darbininkų darbo užmokestis (remontininkų, derintojų, kontrolierių, valytojų ir kt.); ✓ pagalbinių darbininkų socialinis draudimas; ✓ gamyboje dirbančių administracijos darbuotojų atlyginimas ir įmokos socialiniam draudimui; ✓ gamybinių pastatų nusidėvėjimas; ✓ gamybinių įrengimų nusidėvėjimas; ✓ netiesioginių paslaugų apmokėjimas (energija, kuras, vanduo, gamybinių pastatų ir įrengimų nuoma, gamybinio turto draudimas ir kt.). Negamybinės išlaidos (laikotarpio išlaidos) yra susijusios supardavimo proceso ir įmonės, kaip ūkio vieneto, funkcionavimo užtikrinimuper tam tikrą laikotarpį. Joms priskiriamos pardavimų ir bendrosios beiadministracinės išlaidos (įmonės veiklos sąnaudos). Bendrosios ir administracinės išlaidos – tai išlaidos, susijusios suįmonės valdymu ir darbo organizavimu. Joms priskiriama: ✓ bendrojo ir administracijos personalo darbo užmokestis bei socialinio draudimo įmokos; ✓ nuoma (bendrojo naudojimo ir administracinių patalpų, inventoriaus ir kt.); ✓ bendrosios ir administracinės paskirties pastatų remonto, eksploatavimo, draudimo išlaidos; ✓ bendrosios ir administracinės paskirties ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas; ✓ kitos išlaidos (ryšių, kanceliarijos ir kt.). Pardavimo išlaidos – tai išlaidos, susijusios su produktų pardavimupirkėjams. Joms priskiriama: ✓ pardavimo paslaugos (transportas, sandėliavimas, įpakavimas, patalpų nuoma, apšildymas, apšvietimas, valymas, tara ir kt.); ✓ skelbimai ir reklama; ✓ kitos pardavimo sąnaudos.

7.5. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA GAMYBOS IR PREKYBOS ĮMONĖSE

Parduotų prekių savikaina rodo, kiek pačiai įmonei atsiėjo parduotųprekių pagaminimas. Parduotų prekių savikainos rodiklį visuomet reikiasieti su parduota per laikotarpį produkcija, t. y. į šį rodiklį turi būtiįskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per laikotarpį parduotaiprodukcijai pagaminti. Gamybinių įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos perlaikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į gatavosprodukcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį. Galioja tokia formulė:

PPS = PGS + PGSpr – PGSpab;čia: PPS – per laikotarpį parduotos produkcijos savikaina, Lt; PGS – per laikotarpį pagamintos produkcijos savikaina, Lt; PGSpr, PGSpab – pagamintos (gatavos) produkcijos likučių laikotarpio pradžioje ir laikotarpio pabaigoje savikaina, Lt.

Iš pateiktos formulės matome, kaip tarpusavyje yra susieti pagamintos irparduotos produkcijos savikainos rodikliai. Pavyzdys. Įmonė „Astra“ per II ketvirtį planuoja parduoti 240 vnt.rašomųjų stalų. Pagamintų (gatavų) stalų likučiai II ketvirčio pradžioje –12 vnt., ketvirčio pabaigoje planuojami likučiai – 22 vnt. Vieno stalo,esančio II ketvirčio pradžioje pagaminimo savikaina – 110 Lt, o per IIketvirtį planuojama vieno stalo pagaminimo savikaina – 112 Lt. Per IIketvirtį planuojamos parduoti produkcijos savikainos apskaičiavimaspateiktas 7.3 lentelėje. 7.3 lentelė Planuojamos parduoti produkcijos savikaina

|Per II ketvirtį |Pagamintos |Pagamintinos |Per II ketvirtį ||pagamintinos |produkcijos |produkcijos |parduotinos ||produkcijos |likučių II |likučių II |produkcijos ||savikaina, Lt |ketvirčio |ketvirčio |savikaina, Lt || |pradžioje |pabaigoje | || |savikaina, Lt |savikaina, Lt | ||28000 |1320 |2464 |26856 |

Paaiškinimai:1. Reikia pagaminti stalų per II ketvirtį: 240 – 12 + 22 = 250 vnt.2. Per II ketvirtį pagamintinos produkcijos savikaina: 250 · 112 = 28000 Lt.3. Pagamintos produkcijos likučių II ketvirčio pradžioje savikaina: 12 · 110 = 1320 Lt.4. Pagamintinos produkcijos likučių II ketvirčio pabaigoje savikaina: 22 · 112 = 2464 Lt.5. Per II ketvirtį parduotinos produkcijos savikaina: 28000 + 1320 – 2464 = 26856 Lt. Prekybos įmonėse parduotų prekių savikainos rodiklio skaičiavimaspaprastesnis. Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių,parduotų per laikotarpį, įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimoir kitas parengimo išlaidas.

7.6. PRODUKCIJOS SAVIKAINA, JOS REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Savikainos terminas yra vienas iš labiausiai neapibrėžtų terminų,kuris vartojamas įvairiomis prasmėmis ir kuriam suteikiami įvairūsaspektai. Ja įvardijama ir iš gamybos cecho išleistų pusgaminių, irpagamintos produkcijos sandėlyje esančių prekių vertė. Vakarų literatūrojedažniausiai sutinkamas toks savikainos apibrėžimas: savikaina – piniginėišraiška išteklių, panaudotų tam tikrais tikslais. Produkcijos savikainos informacija ypač vertinga, priimant sprendimustokiais klausimais: ✓ kurie produktai yra pelningi ir turi būti gaminami toliau, o kurių gamybą tikslinga nutraukti; ✓ ar tikslinga didinti tam tikrų produktų asortimentą; ✓ ar reikia keisti gamybos technologiją, įrengimus ir įrankius; ✓ kokias nustatyti produktų pardavimo kainas; ✓ ar tikslinga pačiai įmonei gaminti tam tikras produkcijos detales ir surinkimo vienetus, ar tikslingiau juos įsigyti iš kitų gamintojų. Produkcijos savikaina yra glaudžiai susijusi su visa įmonės veikla irją apibūdinančiais rodikliais: gamybos programos, darbo išteklių,materialinio aprūpinimo, turto naudojimo, pelno ir kt. Todėl produkcijossavikainai turi įtakos kiekvienas įmonės ūkinės veiklos pakitimas. Produkcijos savikainos mažinimas yra pagrindinis pelno didinimošaltinis. Sumažinti produkcijos savikainą galima mechanizuojant irautomatizuojant gamybą, tobulinant technologinius procesus, gerinant darboorganizavimą, tobulinant įmonės organizacinę struktūrą, keliant darbuotojųkvalifikaciją, racionaliai naudojant materialinius, darbo ir finansiniusišteklius. Jau minėjome, kad savikainos sąvoka yra labai bendra. Todėl,atsižvelgiant į tai, kokios išlaidos įskaitomos į produkcijos savikainą,yra skiriamos šios įmonėje gaminamos produkcijos savikainos rūšys:1. Gamybinė savikaina = tiesioginės gamybos išlaidos + netiesioginės gamybos išlaidos.2. Pilnoji savikaina = gamybinė savikaina + bendrosios ir administracinės išlaidos.3. Komercinė (pardavimo) savikaina = pilnoji savikaina + pardavimo išlaidos.

|Tiesioginės |Netiesioginės |Įmonės bendrosios |Pardavimų ||gamybos išlaidos |gamybos išlaidos |ir administravimo |išlaidos || | |išlaidos | ||GAMYBINĖ SAVIKAINA | | ||PILNOJI SAVIKAINA | ||KOMERCINĖ SAVIKAINA |

7.4 pav. Savikainos rūšys

Ar įmonėje bus skaičiuojama tik gamybinė produkcijos savikaina, ar irkitos jos rūšys priklauso nuo kiekvienai įmonei būdingo tam tikrosinformacijos poreikio. Visos šios produkcijos savikainos rūšys gali būtiapskaičiuojamos iš anksto, t. y. prieš gamybos procesą ir pasibaigusgamybos procesui. Planinė savikaina apskaičiuojama remiantis planuojamolaikotarpio vidutinėmis išlaidų normomis. Faktinė savikaina parodoataskaitiniu laikotarpiu faktiškai padarytas išlaidas. 7.7. PRODUKCIJOS SAVIKAINOS KALKULIAVIMAS

7.7.1. Produkcijos savikainos kalkuliavimo apibūdinimas

Produkcijos savikainos kalkuliavimas – tai moksliškai pagrįstaekonominių skaičiavimų sistema, skirta produkcijos vieneto, visosprodukcijos ir visų kitų kalkuliavimo objektų savikainai nustatyti,siekiant priimti atitinkamus valdymo sprendimus. Kalkuliacija – tai dokumentas (forma, blankas, lentelė), kuriameatliekami kalkuliaciniai skaičiavimai ir nustatoma konkrečių produkcijosrūšių (kalkuliavimo objektų) savikaina pagal kalkuliacinius išlaidųstraipsnius. Kalkuliavimo objektas yra visa tai, kieno savikaina apskaičiuojama.Kalkuliavimo objektu galima laikyti įvairiai apibendrintą produkciją – tai

gatavi gaminiai, pusgaminiai, detalės, paslaugos, atlikti darbai, gamybosprocesai, gamybos fazės, operacijos ir kt. Lietuvos įmonėse savikainos skaičiavimas nereglamentuojamas, todėlkalkuliavimo metodus pasirenka pati įmonė, laikydamasi tam tikrų bendrųtaisyklių.

7.7.2. Tiesioginių išlaidų įskaičiavimas į gaminių savikainą

Kalkuliuojant produkcijos savikainą, tiesioginių išlaidų įskaičiavimasį atskirų gaminių (kalkuliavimo objektų) savikainą nesukelia daug problemų.Tiesioginės medžiagų (žaliavų) ir komplektavimo gaminių išlaidosskaičiuojamos gana paprastai: nustatomas sunaudotas medžiagų, komplektavimogaminių kiekis, šių medžiagų (komplektavimo gaminių) vieneto kaina ir šiedydžiai sudauginami. Planinės medžiagų ir komplektavimo gaminių išlaidosnustatomos dauginant tų medžiagų ir komplektavimo gaminių sunaudojimonormas tam gaminiui iš tų išteklių vieneto planinės kainos. Sunkiaunustatyti konkrečių medžiagų (komplektavimo gaminių) vieneto kainą. Kalbantapie medžiagų (komplektavimo gaminių) kainas, skiriamos dvi jų rūšys:1) medžiagų, komplektavimo gaminių pirkimo kaina, kuri numatoma šių išteklių pardavimo – pirkimo sutartyje ir sumokama tų išteklių pardavėjui;2) medžiagų, komplektavimo gaminių įsigijimo savikaina, rodanti, kiek tai kainavo įmonei- pirkėjai. Tą savikainą sudaro pirkimo kaina, muitai, medžiagų (komplektavimo gaminių) atsivežimo, jų pakrovimo bei iškrovimo ir draudimo kelyje išlaidos. Siekiant kontroliuoti medžiagų (komplektavimo gaminių) atsigabenimoišlaidų dydį, tikslinga jas kalkuliacijose nurodyti atskirai nuo pirkimoišlaidų. Medžiagų (komplektavimo gaminių) atsigabenimo išlaidospaskirstomos tarp gaminių proporcingai sunaudotų medžiagų (komplektavimogaminių) pirkimo kainai ar kuriai nors kitai bazei. Tiesioginės darbo išlaidos skaičiuojamos dviem būdais, kurie priklausonuo taikomos darbo apmokėjimo formos. Taikant vienetinę darbo apmokėjimoformą, tiesioginio darbo užmokesčio išlaidų nustatymas sunkumų nesukelia.Taip yra todėl, kad darbininkas, apdorodamas tam tikrus gaminius atliekakonkrečias technologines operacijas, t. y. jo atlikto darbo kiekį beikokybę galima aiškiai įvertinti. Taikant laikinę darbo apmokėjimo formą,remiamasi tarifiniu atlygiu ir dirbtų valandų skaičiumi. Taip yra apskaičiuojamas pagrindinis darbo užmokestis. Didžiausiąpapildomo darbo užmokesčio dalį sudaro kasmetinių atostogų apmokėjimoišlaidos. Kadangi tiesioginio skaičiavimo būdu papildomo darbo užmokesčiopriskirti gaminiams neįmanoma, yra nustatoma jų proporcija procentais nuopagrindinio darbo užmokesčio. Tik reikia nepamiršti, kad čia kalbama tikapie pagrindinius darbininkus, kurie tiesiogiai dalyvauja produkcijosgamyboje. Įmokos socialiniam draudimui apskaičiuojamos nuo pagrindiniųdarbininkų pagrindinio ir papildomo darbo užmokesčio pagal nustatytusnormatyvus.

7.7.3. Netiesioginių išlaidų paskirstymas

Netiesioginių išlaidų įskaičiavimas į atskirų gaminių savikainą keliakur kas daugiau problemų negu tiesioginių. Taip yra todėl, kad tam tikrosišlaidos negali būti priskirtos tiesiogiai konkrečių gaminių savikainai.Šito padaryti neįmanoma, kadangi tam tikros išlaidos savo esme yra bendrosvisiems gaminamiems gaminiams, pavyzdžiui, cecho viršininko atlyginimas yrabendros išlaidos visiems tame ceche gaminamiems gaminiams. Netiesioginės išlaidos paskirstomos gaminiams pagal pasirinktąskirstymo bazę. Skirstymo bazė labiausiai turėtų išreikšti ryšį tarppagamintų gaminių kiekio ir tam skirtų netiesioginių išlaidų. Dažniausiaitaikomos skirstymo bazės yra: žmogaus valandos (vyrauja rankų darbas),mašinų valandos (mechanizuota ir automatizuota gamyba), tiesioginėsmedžiagų išlaidos, tiesioginės gamybos išlaidos, tiesioginės darboapmokėjimo išlaidos ir kt. Iš šiuo metu žinomų būdų, kuriais paskirstomos netiesioginėsišlaidos, pats tinkamiausias yra paskirstymo (norminių) koeficientųtaikymas. Planinis netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficientasapskaičiuojamas tokia seka: pirmiausia nustatoma, kiek netiesioginiųišlaidų bus įmonėje (padalinyje) per ateinantį laikotarpį, paskuipasirenkama netiesioginių išlaidų paskirstymo bazė, apskaičiuojamas josdydis. Numatytas netiesiogines išlaidas padalijus iš bazės dydžio, gaunamasplaninis netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficientas.

Vadinasi, netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficiento apskaičiavimoprincipas toks:

K = netiesioginės (paskirstomosios) išlaidos : netiesioginių išlaidųpaskirstymo bazės dydis

Apskaičiuotas koeficientas dauginamas iš pasirinktos skirstymo bazėsdydžio, tenkančio atitinkamam gaminiui (ar atitinkamų gaminių skaičiui), irgaunama netiesioginių išlaidų suma, įskaičiuojama į šio gaminio (šiųgaminių) savikainą. Pavyzdys. Ceche gaminami gaminiai A ir B. Varomosios energijosišlaidos staklėms per II ketvirtį numatomos 7200 Lt. Staklės, gaminantvieną gaminį A dirbs 4 valandas, o gaminį B – 5 val. Per II ketvirtįplanuojama pagaminti 150 gaminių A ir 200 gaminių B. Netiesioginių išlaidųpaskirstymo bazė – staklių darbo valanda. Sprendimas.1. Apskaičiuojamos netiesioginės išlaidos – 7200 Lt (duota sąlygoje);2. Apskaičiuojama netiesioginių išlaidų paskirstymo bazė (reikalingas staklių valandų skaičius planuojamam produkcijos kiekiui pagaminti): (150 · 4) + (200 · 5) = 1600 staklių valandų.3. Apskaičiuojamas netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficientas: 7200 : 1600 = 4,5 Lt vienai staklių valandai.4. Apskaičiuojamos vienam gaminiui tenkančios netiesioginės išlaidos: A = 4 · 4,5 = 18 Lt; B = 5 · 4,5 = 22,5 Lt. Patikrinimas: (150 · 18) + (200 · 22,5) = 7200 Lt.

Apibendrinant galima pasakyti, kad gaminių savikaina apskaičiuojama tokiatvarka:1. Apskaičiuojamos atskirų gaminių tiesioginės išlaidos.2. Apskaičiuojama tam tikro laikotarpio netiesioginių išlaidų bendra suma(atskirų padalinių ar visos įmonės mastu).3. Pagal pasirinktą netiesioginių išlaidų skirstymo bazę šios išlaidospaskirstomos atskiriems gaminiams proporcingai to gaminio skirstymo bazėsdydžiui. 8. PAJAMOS IR PELNAS Nebijok didelių išlaidų, bijok mažų pajamų. Anonimas 8.1. PAJAMOS IR JŲ SUSIDARYMO ŠALTINIAI. 8.2. PELNAS IR JO RODIKLIAI. 8.3. ĮMONĖS VEIKLOS PELNINGUMO RODIKLIAI. 8.4. NENUOSTOLINGŲ PARDAVIMŲ MASTAS.

8.1. PAJAMOS IR JŲ SUSIDARYMO ŠALTINIAI

Pajamomis yra vadinama ta pinigų suma, kurią įmonė gavo ar gauspardavusi prekes ir paslaugas pirkėjams. Įmonės pajamas sudaro:1. Pajamos, gaunamos iš įmonės įprastinės veiklos:1. Pardavimo pajamos. Prekių pardavimas būdingas ir gamybos, ir prekybos įmonėms. Pardavimo pajamos – tai tipinės įmonės veiklos pajamos (tipinė – tai veikla, iš kurios įmonė keletą ataskaitinių laikotarpių gauna daugiausia pajamų ir kurią įmonė laiko pagrindine). Pardavimo pajamos apskaičiuojamos parduotų prekių ir paslaugų kiekį natūrine išraiška dauginant iš jų pardavimo kainos.2. Kitos veiklos (netipinės veiklos) pajamos. Kita – tai veikla, kurios negalima priskirti prie pagrindinės veiklos. Pavyzdžiui, pajamos iš ilgalaikio turto naudojimo (nuoma), avalynės fabriko pajamos iš kompiuterių perpardavimo.3. Finansinės ir investicinės veiklos pajamos. Pavyzdžiui, palūkanos už banke laikomus pinigus, dividendų pajamos, gautos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, pelnas dėl valiutų kursų pasikeitimo ir kt.2. Pagautė, t. y. nepriklausanti nuo įmonės valdytojų valios nauda, kurią įmonė gavo iš neįprastinės veiklos. Ši nauda vadinama ypatinguoju (neįprastu) pelnu. Pavyzdžiui, pajamos iš kompensacijų dėl stichinių nelaimių, atgautos nurašytos beviltiškos pirkėjų skolos.

8.2. PELNAS IR JO RODIKLIAI

Galutinis įmonės veiklos rezultatas yra pelnas (nuostolis). Pelnasapskaičiuojamas iš pajamų, gautų už parduotas prekes ar paslaugas atėmussąnaudas, patirtas jas gaminant (įsigyjant) ir parduodant. Kitaip tariant,verslo įmonė turi uždirbti tiek pinigų, kad būtų padengtos visos sąnaudosir dar liktų pinigų įvairiems jos poreikiams tenkinti. Be to, taip dirbtiįmonė turi ne vienerius metus, bet pakankamai ilgai ir matyti savo veiklosperspektyvą. Pelno didinimu suinteresuotos visos gamybinės, komercinės,finansinės verslo įmonės. Pelnas yra skaičiuojamas pagal vadinamąją daugiapakopę sistemą irturi daug rodiklių. Pelno rodiklis priklauso nuo to, kokios išlaidosaprėpiamos jį skaičiuojant. Tai matyti iš pateikiamos 8.1 lentelės. Pirmiausia skaičiuojamas bendrasis pelnas. Bendrasis pelnas(nuostolis) yra apskaičiuojamas iš pardavimo pajamų atimant pardavimosavikainą (gamybos įmonėje – parduotos produkcijos gamybinę savikainą,prekybos įmonėje – parduotų prekių įsigijimo išlaidas), t. y. neįskaitantįmonės veiklos sąnaudų. Į pardavimo savikainą įskaitoma tik ta išlaidųdalis, kuri tenka parduotai produkcijai. Bendrasis pelnas nerodo tikro,galutinio įmonės veiklos rezultato ir yra tik skaičiavimams skirtas pelnas. Iš bendro pelno atimant veiklos sąnaudas, apskaičiuojamas tipinėsveiklos pelnas (nuostolis). Žinome, kad veiklos sąnaudos apima bendrąsiasir administracines bei pardavimo išlaidas (pvz., įmonės valdymo iraptarnavimo personalo darbo užmokestis ir socialinis draudimas, bendrojonaudojimo ir administracinių patalpų išlaikymo, nusidėvėjimo ar nuomosišlaidos, įmonės reprezentavimo, paramos, labdaros išlaidos, įvairūs(išskyrus pelno) mokesčiai, pagamintų prekių sandėliavimo išlaidos,reklamos ir kitos išlaidos). Toliau skaičiuojamas įprastinės veiklos pelnas (nuostolis). Šisrodiklis apskaičiuojamas prie tipinės veiklos pelno pridedant kitos veiklosbei finansinės ir investicinės veiklos pajamas ir atimant kitos veiklos beifinansinės ir investicinės veiklos sąnaudas (pavyzdžiui, mokėtinos baudosir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, nuostoliai dėl valiutų kursopasikeitimo, palūkanų sąnaudos, susijusios su paskolomis). Pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą rodiklis apskaičiuojamas prieįprastinės veiklos pelno pridedant pagautę ir atimant netekimus(pavyzdžiui, praradimai dėl stichinių nelaimių). Grynojo pelno (nuostolių) rodiklis parodo galutinį įmonės veiklosrezultatą, t.y. įmonėje liekantį pelną, kuris gali būti paskirstytas, arbanuostolius. Grynasis pelnas apskaičiuojamas iš pelno prieš apmokestinimąatimant pelno mokestį. Pelnui įtakos turi daug veiksnių, kurie gali būti sugrupuoti į išorėsir vidaus. Išorės veiksniai yra daugiau makroekonominio pobūdžio, susiję supolitiniais, teisiniais, kultūriniais, demografiniais, techniniais,ekonominiais procesais. Jie daro įtaką įmonės plėtrai. Įmonės ūkinę veiklą,o kartu ir galutinį veiklos rezultatą veikia valstybės politika, josekonominė sistema, vietinės veiklos sąlygos. Visi šie veiksniai turi įtakosišlaidoms, prekių kainoms, paklausai ir pasiūlai, produkcijos asortimentostruktūrai, įmonės konkurencingumui ir pan. Rinkos sąlygomis jie padidinaarba sumažina įmonės veiklos efektyvumą. Vidaus veiksniai, darantys įtaką pelnui, yra susiję su visa įmonėsūkine veikla. Nuo to, kaip sugebama nustatyti jų poveikį pelnui ir tinkamaijais naudotis, valdant gamybos ir pardavimo procesus, priklauso įmonėspelno dydis ir jo kitimo tendencijos. Vidaus veiksniai yra: pardavimųapimtis natūrine išraiška, parduodamos produkcijos kainos, parduodamosprodukcijos savikaina, produkcijos struktūra bei asortimentas ir kt. 8.1 lentelė Įmonės pelno rodikliai

|Straipsniai |Suma, Lt ||Pardavimo pajamos |320000 ||Pardavimo savikaina |210000 ||(atimama) | ||Bendrasis pelnas (nuostoliai) |110000 ||Įmonės veiklos sąnaudos |82000 ||(atimama) | ||Tipinės veiklos pelnas (nuostoliai) |28000 ||Kita veikla: | ||Kitos veiklos pajamos |22000 ||Kitos veiklos sąnaudos |10000 ||(atimama) | ||Finansinė ir investicinė veikla: | ||Pajamos |6000 ||Sąnaudos |4000 ||(atimama) | ||Įprastinės veiklos pelnas (nuostoliai) |42000 ||Pagautė (ypatingasis pelnas) |– ||Netekimai (ypatingieji praradimai) |– ||(atimama) | ||Pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą |42000 ||Pelno mokestis |6300 ||(atimama) | ||Grynasis pelnas (nuostoliai) |35700 |

8.3. ĮMONĖS VEIKLOS PELNINGUMO RODIKLIAI

Į verslą investuojamos lėšos, nes tikimasi, kad jis duos pelną. Pelnoreikia ne tik investuotojams, bet ir įmonei, jos plėtojimui ir nuolatiniamfinansavimui. Tačiau absoliutus pelno rodiklis ne visada atspindi įmonėsveiklos efektyvumą. Todėl yra skaičiuojami pelningumo rodikliai.

Pavyzdys. Dvi įmonės per II ketvirtį uždirbo po 20000 Lt pelno. Kuriiš jų pelningesnė? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pelną palyginti suįmonių per II ketvirtį uždirbtomis pardavimo pajamomis. Sakykime, kad pirmaįmonė tokį pelną gavo uždirbusi 160000 Lt pajamų, o antra – 100000 Lt. Pirmosios įmonės pelningumas: 20000 / 160000 = 0,125 Lt arba 12,5 %. Antrosios įmonės pelningumas: 20000 / 100000 = 0,2 Lt arba 20 %. Pelningiau dirbo antroji įmonė.

Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu,turinčiu ryšį su pelnu. Vienas iš pelningumo rodiklių yra pardavimųpelningumas. Teorijoje ir praktikoje naudojami keli pardavimų pelningumorodikliai. Dažniausiai skaičiuojami bendrasis ir grynasis pardavimųpelningumo rodikliai. Bendrasis pardavimų pelningumo rodiklis apskaičiuojamas taip:

[pic];čia: BPR – bendrasis pardavimų pelningumas; BP – bendrojo pelno suma; PP – pardavimo pajamos.

Bendrasis pardavimų pelningumo rodiklis rodo, kiek bendrojo pelnouždirbo kiekvienas litas pajamų, gautų pardavus produkciją. Iš šio rodikliogalima spręsti, ar pakankamas skirtumas tarp parduodamų produktų kainų irjų gamybos sąnaudų. Juo remiantis galima kontroliuoti parduodamų produktųsavikainą ir įmonės kainodaros politiką, vadovų gebėjimą parduoti savoproduktus. Iš šio rodiklio dydžio paprastai sprendžiama, ar įmonei ne perbrangiai kainuoja produktų gamyba arba jos teikiamos paslaugos. Jodidėjimas paprastai rodo tinkamą kainų ir konkurencijos politikosorientaciją, produkcijos gamybos efektyvumo augimą. Bendrasis pardavimųpelningumas keičiasi dėl produkcijos asortimento keitimosi, gaminių gamybossavikainos bei jų pardavimo kainų svyravimų. Grynasis pardavimų pelningumo rodiklis apskaičiuojamas taip:

[pic];čia: GRP – grynasis pardavimų pelningumas; GP – grynojo pelno suma.

Grynasis pardavimų pelningumo rodiklis rodo, kiek grynojo pelnouždirbo kiekvienas litas pajamų, gautų pardavus produkciją. Pagal šįrodiklį galima spręsti, kokią dalį grynasis pelnas sudaro nuo įmonėspardavimo pajamų, t. y. parodo, ar pelningas yra pardavimų procesas. Minėjome, kad pelningumo rodiklių dydžiai yra svarbūs ir reikšmingitiek įmonių vadovams, tiek išoriniams informacijos vartotojams beikreditoriams. Šių rodiklių dydžių mažėjimas yra signalas įmonių vadovamsieškoti galimybių padėčiai gerinti.

8.4. NENUOSTOLINGŲ PARDAVIMŲ MASTAS

Kiekvienai įmonei labai svarbu žinoti, kokia jos parduotos produkcijosapimtis užtikrina pelningą veiklą. Tuo tikslu skaičiuojamas lūžio (kritiniopelningumo, pelno slenksčio, nenuostolingų pardavimų masto, nulinio pelno)taškas. Lūžio taškas išreiškia gamybos apimtį, kurią pasiekus gamybosišlaidos tampa lygios pajamoms, kurias būtų galima uždirbti, pardavus visąpagamintą produkciją. Vadinasi, lūžio taškas atspindi būklę, kai neiuždirbamas pelnas, nei patiriamas nuostolis (todėl šis taškas kartaisvadinamas nulinio pelno tašku). Kitaip tariant, įmonės uždirbamų pajamųkaip tik užtenka išlaidoms padengti, tačiau nebelieka pelno. Reiškia,nuostolinga gaminti produkcijos mažiau negu kiekis, esantis lūžio taške.

8.1 paveiksle lūžio taškas pavaizduotas grafiškai.

Į dešinę nuo lūžio taško yra pelno zona, o į kairę – nuostolio zona.Šio tipo grafikais galima nustatyti ne tik tai, kokios apimties gamyba yrapotencialiai pelninga, bet ir kokio dydžio nuostolį gali patirti įmonė,gamindama mažesnį už lūžio taške esantį produkcijos kiekį. Pavyzdys. Gaminio pardavimo kaina yra 80 Lt, vienam gaminiuitenkančios kintamosios išlaidos – 30 Lt, pastovių išlaidų suma – 4500 Lt. 8.2 lentelė Lūžio taško apskaičiavimas

|Pagaminta |Kintamųjų |Pastoviųjų |Bendra |Pardavimo |Pelnas ||produkcija,|išlaidų |išlaidų |išlaidų |pajamos, Lt|(nuostolis)||vnt. |suma, Lt |suma, Lt |suma, Lt | |, Lt ||0 |0 |4500 |4500 |0 |(4500) ||40 |1200 |4500 |5700 |3200 |(2500) ||80 |2400 |4500 |6900 |6400 |(500) ||90 |2700 |4500 |7200 |7200 |0 ||100 |3000 |4500 |7500 |8000 |500 ||140 |4200 |4500 |8700 |11200 |2500 |

Kaip matome iš lentelės, kad įmonė dirbtų nenuostolingai, ji turiparduoti 90 gaminių.

Lūžio tašką galima apskaičiuoti pagal šią formulę:

[pic]čia: LT – lūžio taškas (išreikštas parduotų prekių skaičiumi natūrineišraiška); PI – pastoviųjų išlaidų suma; K – pardavimo kaina; KI – vieno gaminio kintamosios išlaidos.

Mūsų pavyzdyje: [pic]

Remiantis lūžio taško apskaičiavimo formule, galima nustatyti, kiekgaminių (n) reikia pagaminti ir parduoti, kad gautume tam tikrą sumą pelno:

[pic]čia: P – planuojama pelno suma.

Pavyzdžiui, planuojama uždirbti 2500 Lt pelno (pagal pateiktąpavyzdį):

[pic] Lūžio taškas vertine išraiška gali būti apskaičiuotas remiantisbendrojo pelno rodikliu. Buvo minėta, kad bendrasis pelnas nerodo tikro,galutinio įmonės veiklos rezultato ir yra tik skaičiavimams skirtas pelnas.Jo skaičiavimas leidžia daryti svarbius ūkinės veiklos sprendimus,pavyzdžiui, apskaičiuoti nenuostolingų pardavimų mastą (lūžio tašką)vertine išraiška. Lūžio taškas yra toks pardavimų mastas, kai pardavimopajamų suma lygi parduotų prekių savikainai ir veiklos sąnaudoms. Kaiįmonės pardavimo pajamos viršys lūžio tašką, ji gaus pelną, o jei busmažesnės, – įmonė patirs nuostolių. Nustatant lūžio tašką šiuo metodu,reikia apskaičiuoti bendrojo pelno koeficientą (BPK):

[pic]

čia: BP – visas bendrasis pelnas; PP – visa pardavimo pajamų suma.

Bendrojo pelno koeficientas rodo, kuri pardavimo pajamų lito dalistampa bendruoju pelnu. Todėl lūžio taškas vertine išraiška apskaičiuojamastaip:

[pic]čia: VS – įmonės veiklos sąnaudos.

Pavyzdys. Lūžio taškui apskaičiuoti reikalingi duomenys pateikti 8.3lentelėje. 8.3 lentelė Pardavimo pajamų ir pelno rodikliai

|Rodikliai |Suma, Lt ||1. Pardavimo pajamos |25000 ||2. Pardavimo savikaina |20000 ||3. Bendrasis pelnas |5000 ||4. Įmonės veiklos sąnaudos |2500 ||5. Tipinės veiklos pelnas |2500 |

Iš čia: [pic] [pic] Vadinasi, kai pardavimų mastas yra 12500 Lt, pardavimo pajamų sumalygi visų parduotų prekių savikainai ir veiklos sąnaudoms.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bagdonas, Eugenijus; Kazlauskienė, Eglė. Verslo pradmenys. Kaunas, 2002. 342 p. ISBN 9955-09-257-2.2. Jewell, Bruce R. Integruotos verslo studijos. Vilnius, 2002. 487 p. ISBN 9955-9318-1-7.3. Gineitienė, Zina; Korsakaitė, Diana; Kučinskienė, Marija; Tamulevičius, Jonas. Verslas. Vilnius, 2003. 270 p. ISBN 9986-00-325-3.4. Jovaiša, Andrius. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 2001. 233 p. ISBN 9986-487-95-1.5. JUOZAITIENĖ, Liongina; STAPONKIENĖ, Jurga. Verslo ir vadybos įvadas. Šiauliai, 2003. 175 p. ISBN 9986- 38-392-7.6. Leonienė, Birutė. Verslo pradmenys. Kaunas, 1997. 222 p. ISBN 9986-850- 04-5.7. Lydeka, Zigmas; Drilingas, Boleslovas. Firmos ekonomikos pagrindai. Vilnius, 2002. 311 p. ISBN 9955-04-054-8.8. Martinkus, Bronius; Žilinskas, Vytautas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 2001. 790 p. ISBN 9986-13-575-3.9. Martinkus, Bronislovas; ŽIČKIENĖ, Skaidrė; Žilinskas, Vytautas. Įmonės ekonomika. Šiauliai, 2002. 255 p. ISBN 9986-38-338-2.10. Martinkus, Bronislovas. Darbo procesų valdymas. Šiauliai, 2003. 140 p. ISBN 9986-38-449-4.11. Martinkus, Bronislovas; Sakalas Algimantas; Savanevičienė Asta. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas, 2000.184 p.- ISBN 9986-13-853-1.12. Martinkus, Bronislovas; Vaičiūnas, Gediminas; Venskus, Rimantas. Gamybos vadyba. Šiauliai, 2000. 205 p. ISBN 9986-38-211-4.13. Pramonės įmonių vadyba. Kaunas: Technologija, 2000. 490 p. ISBN 9986- 13-325-4.14. Sūdžius, Vytautas. Įmonių komercija: principai ir praktika. Vilnius, 1997. 180 p. ISBN 9986-872-16-2.15. Vengrienė, Birutė. Paslaugų ekonomika. Vilnius, 1998. 208 p. ISBN 9986- 19-296-X.16. Žvinklys, Jurgis; Vabalas, Eduardas. Įmonės ekonomika. Vilnius, 2001. 375 p. ISBN 9986-9349-5-8.17. Verslo įmonių veiklą reglamentuojantys norminiai aktai.18. Ekonominiai leidiniai (laikraščiai ir žurnalai).19. Campbell D. Business for Non-Business Students. – London, 1994.20. Ворст Й., Ревентлоу П. Экономика фирмы.- М.: Высшая школа, 1994.21. Шмален Г. Основы и проблемы предприятия. Под ред. проф. Поршнёва А.Ф.- М.: Финансы и статистика, 1996.

———————– Prekių ir paslaugų vartotojai

P

P1

Gamybos veiksnių savininkai

PR

GV

Verslininkas

0

1

2

3

n-1

n

Vertė

Pradinėturto vertė

Likutinė turto vertė 3-jų metų pabaigoje

Likvidacinė turto vertė

Laikas

Pinigai 2

Pinigai 1

I. Gamybinės atsargos

IV. Atsiskaitymai

II. Nebaigta gamyba

III. Pagaminta produkcija

4.1 pav. Atsargų kitimas

Ad

Ap

Ae max

Atsargos

Laikas

Iu

Aut

4.2 pav. ABC grafikas

Sukaupta medžiagų atsargų pavadinimų dalis, proc.

Medžiagų grupė (C)

Medžiagųgrupė (B)

80%

100%

95%

100%

50%

20%

Medžiagų grupė (A)

Sukaupta medžiagų vertės lyginamoji dalis, proc.

Litai

Apimtis

7.1 pav. Kintamųjų išlaidų priklausomybė

Litai

Apimtis

7.2 pav. Pastoviųjų išlaidų priklausomybė

Apimtis

Litai

Bendros išlaidos

Pastovios išlaidos

Kintamos išlaidos

7.3 pav. Bendrųjų išlaidų priklausomybė nuo gamybos apimties

Bendros išlaidos

Pastovios išlaidos

Kintamos išlaidos

Apimtis

Litai

8.1 pav. Lūžio taško grafikas

Pardavimų pajamos

Bendrosios išlaidos

Pastoviosios išlaidos

Kintamosios išlaidos

LT

Apimtis

Lt