Verslo ekonomika

VERSLO EKONOMIJOS KLAUSIMAI

Verslininkas, jo funkcijos, pareigos ir teisės

Verslininkas – tai kūrybingas žmogus, kuris organizuoja, vadovauja įmonei ir imasi rizikos. Kitaip tariant, verslininkas yra asmuo, turintis kapitalą ir pelnui maksimizuoti ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, remdamasis dalykinėmis žmogiškomis savo savybėmis. Taigi verslininkai yra žmonės, turintys pelno siekiančias firmas. Verslininko funkcijos:• Pasirengti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį.• Sujungti atskirus gamybinius išteklius.• Kūrybiškai organizuoti gamybinę komercinę veiklą, ekonominius rizikos sąlygomis siekiant pelno.Esminė verslininko funkcija – imtis rizikos, slypinčios gamyboje – yra visai kas kita, negu šiaip darbas arba organizacinė veikla ar vadyba (valdymas). Jo veikla taip pat skiriasi ir nuo kitų gamybos veiksnių atliekamų funkcijų.Verslininko darbas turi būti nuspręstas iš anksto, nes sudėtingoje ekonominėje sistemoje gamyba pradedama pirmiau, negu atsiranda paklausa, ir remiasi numatytu į priekį, todėl čia ir rizika neišvengiama. Verslininko sėkmė ir reputacija priklauso nuo įžvalgumo, išminties bei drąsos. Visa tai jam padeda prognozuoti, planuoti daryti sprendimus. Naujų prekių ir paslaugų sukūrimas bei naujų išradimų įdiegimas labiausiai priklauso nuo pasiryžimo ir sugebėjimo asmenų, kurie imasi pradininkų vaidmens ir išdrįsta rizikuoti. Todėl, neturėdami pakankamos veikimo laisvės ir nematydami galimybės daug laimėti, šie asmenys nesiima naujo verslo rūpesčių ir rizikos. Pasiryžimas rizikuoti laikomas savarankišku gamybos veiksniu, kuris aiškiai skiriasi nuo kitų veiksnių.Ši verslininko funkcija negali būti perduota jo samdomiesiems padėjėjams. Pvz.: vadybos (valdymo) funkcija gali būti perduota vienam ar keliems apmokamiems vadybininkams (menedžeriams), o rizikavimas lieka tik pačiam verslininkui, ir tai teikia jam specialų atlyginimą – pelną. Verslininko tikslas – patenkinti visuomenėje egzistuojantį nepatenkintą poreikį ir gauti už tai pelną, kaip atpildą už įdėtą triūsą, pastangas ir riziką.

Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme. Verslininkas atsakingas už:• Už sumanymą ir gamybos organizavimą, sujungiant gamybos veiksnius – žemę, darbą ir kapitalą – prekių ir paslaugų kūrimo tikslui;• Priimtus verslo sprendimus, prekių gaminimą, interesų pagrįsta iniciatyvą;• Rizikos naštą arba netikrumą, kurio neišvengs joks sumanymas;• Produktų gamyboje taikomas naujos technologijos ir verslo organizavimo formas.Norėdamas sėkmingai realizuoti nurodytuosius verslo gebėjimus,įmonininkas privalo gauti informacija apie ekonomikos pasikeitimus,be to, jis siekia žemų kaštų ir aukšto efektyvumo. Verslininkas veikia kaip tarpinė grandis tarp neorganizuotų vartotojų ir neorganizuotų gamybos veiksnių – pinigų, darbo priemonių, darbo jėgos ir žaliavų bei medžiagų. Jis rizikuoja, kad jo gaminamos prekės arba teikiamos paslaugos gali neatlikti vartotojų reikalavimų.Verslininkui būtini sugebėjimai ir žinios:1. Nuodugnus verslininkystės esmės ir turinio suvokimas, gebėjimas atskirti realius faktus nuo gandų ir perdėto verslininkystės vaizdavimo2. Realus gyvenimo reiškinių, buitinių situcijų bei socialinės ekonomikos vertinimas3. Menas numatyti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus4. Profesionali orientacija ir racionali ekonominė elgsena, optimalių sprendimų priėmimas tikimybiškai neapibrėžtomis ūkininkavimo sąlygomis
5. Naujų gamybinių ir komercinių idėjų kėlimas ir organizavimas6. Objektyvus naujų idėjų perspektyvumo vertinimas7. Teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai naujų verslo įmonių steigimo klausimais8. Mokėjimas valdyti mažas verslo įmones9. Profesionalus nešalikas savo veiklos rezultatų vertinimas10. Objektyvi išorinės socialinės ekonominės aplinkos analizė11. Ūkinių veiksmų ir ekonominės elgsenos vertinimas etikos ir moralės požiūriu12. Mokėjimas sudarinėti sutartis13. Gebėjimas užmegzti partneriškus kontaktus, vesti derybas34. Įmonės pajamos, jų gavimas, apskaičiavimas

Pajamos yra galutinis ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) ir veiklos rezultatas. Šio nuosavybės tipo įmonės Lietuvoje moka pajamų mokestį. Kitaip yra šalyse, kur nėra tokio įvairių nuosavybės tipų įmonių galutinio veiklos rezultato apmokestinimo skirtumų. Ten visų verslo įmonių apmokestinamasis objektas yra veiklos pajamos (=pelnas). Be to, nėra finansinės apskaitos skirtumų, kurių yra tik Lietuvos įmonėse. Pajamos nusako įmonės veiklos galutinį rezultatą (rodiklį). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtinimą pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarką. Vienas iš esminių šios tvarkos punktų skelbia, kad pajamos apskaitoje pripažįstamos jas uždirbus – išrašius sąskaitą ir perdavus pirkėjui (klientui), kuris nebūtinai iš karto turi atsiskaityti. Pajamos yra skaičiuojamos iš bendrųjų įmonės įplaukų atskaičius (atėmus) juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintas sąnaudas toms įplaukoms gauti. Bendrosios įplaukos – tai realizavimo įplaukų ir nerealizacinių įplaukų suma.Kokios sąnaudos yra atimamos atliekant pajamų skaičiavimus? Individualiose įmonėse ir ūkinėse bendrijose sąnaudos yra klasifikuojamos pagal tokius elementus:1) materialios ir joms prilygintos sąnaudos;2) nusidėvėjimas ir amortizacija;3) darbo apmokėjimo sąnaudos;4) socialinio draudimo įmokos;5) privalomojo draudimo įmokos;6) žemės mokestis;7) sumokėtos už kreditus palūkanos;8) kelių mokestis;9) kitos išlaidos (mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą, neviršijant nustatytų normų ir limitų, pridėtinės vertės mokestis ir kt.).

Įmonėse skaičiuojant pajamas, sąnaudos sugrupuotos pagal ekonominius elementus. Tie elementai vienas nuo kito skiriasi tik ekonominiu turiniu, t.y. ekonominiu požiūriu. Bet elementai neparodo išlaidų padarymo vietos (kuriame įmonės padalinyje jos susidarė), ir veiklos, su kuria jos susijusios (gamybos, pardavimo, reklamos).

63. Gamybos struktūros tobulinimo kryptys

Mokslinės techninės pažangos sąlygomis įmonės gamybinė struktūra negali būti sustingusi. Atvirkščiai: ji turi būti mobili, nuolat pritaikoma prie besikeičiančių mokslinės techninės pažangos reikalavimų. Įmonėms dažnai tenka įdiegti vis naujus gaminius, naujas konstrukcijas, naujas technologijas, keičiasi kooperacijos ryšiai, o visa tai reikalauja atitinkamų gamybos struktūros pokyčių.Rinkos sąlygomis keliama papildomų reikalavimų ir įmonių gamybos struktūrų formavimui. Pirmiausia todėl, kad įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų: pasikeitus rinkos sąlygoms, greitai persiorientuoti – nustoti gaminti anksčiau gamintą produkciją ir pereiti prie naujų, paklausą turinčių gaminių gamybos. O čia svarbus gamybinės struktūros lankstumas.Ir toliau reikėtų nuosekliai organizuoti daiktiškai uždarus cechus ir barus (pelno centrus). Daiktinis cechų bei barų specializavimo principas masinei gamybai būtinas, bet jį verta plačiau taikyti ir serijinėje gamyboje bei gamyboje mažomis serijomis. Daiktinis cechų ir barų specializavimo principas ne tik supaprastina ryšius tarp cechų ir barų, bet ir padeda gerokai sumažinti vidinio transporto išlaidas. Taip pat jis leidžia padidinti padalinių vidinę savivaldą ir jų darbuotojų motyvuotumą. Struktūros lankstumas neatsiejamas nuo jos plokštumo, todėl reikia mažinti valdymo lygių skaičių.Įmonės gamybos struktūros lankstumą labai gali padidinti projektų vadybos diegimas. Nestandartiniams, vienkartiniams uždaviniams – projektams realizuoti organizuojamos projektinės grupės, kurios pasibaigus darbui likviduojamos – darbuotojai išsiskirsto į ankstesnius savo padalinius. Projektinėje grupėje darbuotojai atleidžiami nuo kasdieninių, su struktūra susijusių uždavinių vykdymo ir susikoncentruoja tik prie patikėtos užduoties vykdymo. Padidėja jų atsakomybė, motyvuotumas. Kartu nesugriauna ir suformuotoji struktūra.

Projektuojant įmonės genplaną ir gamybinę struktūrą, išdėstant įmonės teritorijoje sandėlius, barus ir kitus objektus, reikia stengtis sumažinti transporto srautus. Sudarius transporto srautų minimizavimo matematinį modelį, uždavinį gali išspręsti ESM ( žinomasis tiesinio programavimo „transporto uždavinys“).Rinkos ekonomikos sąlygomis, matyt, apsimokės įmonių bei susivienijimų gamybinės struktūrose organizuoti siauros specializacijos cechus arba barus nedidelėse bei mažose gyvenvietės, kur bus laisvos darbo jėgos.Technologijos, gaminių konstrukcijos naujovės, nauji pažangūs įrengimai reikalauja gamybinės struktūros pokyčių. Pvz.: mašinų gamyboje, atsiradus galimybei gaminti tikslesnius ruošinius, didėja paruošimo cechai. Vis plačiau gaminių ko instrukcijoje naudojant plastmases ir sintetines medžiagas, gamybos struktūroje atsiranda specializuotų plastmasinių detalių gamybos cechų bei barų. Antra vertus, statant specializuotas plastmasinių dirbinių gamyklas, atskiroms įmonėms racionaliau šių gaminių pas save negaminti, o gauti juos kooperacijos tvarka.Vienas pagrindinių gamybos struktūros tobulinimo būdų – cechų stambinimas. Didesniuose cechuose santykinai mažesnės gamybos aptarnavimo ir valdymo išlaidos, mažesni kapitaliniai įdėjimai produkcijos vienetui; juose lengviau organizuoti daiktiškai uždarus barus.Tobulinant gamybos struktūrą, būtina laikytis proporcingumo principo. Tai reiškia, kad turi būti išlaikytas atskirų struktūrinių vienetų gamybinių pajėgumų santykis. Jei to nebus, gali susidaryti tokia būklė, kad vieni cechai arba barai bus perkrauti, tuo tarpu kitų gamybiniai pajėgumai ir įrengimai ne visi bus panaudoti. Taip pat labai svarbu, kad pagalbinių ir aptarnavimo cechų bei barų galimybės patenkintų pagrindinės gamybos poreikius.Sprendžiant kiekvieną problemą, pirmiausia būtina nuodugniai išanalizuoti esamą būklę. Ieškant būdų esamai gamybos struktūrai patobulinti, taip pat pirmiausia būtina nuodugni esamos būklės analizė. Tik jos pagrindu galima suformuoti jos tobulinimo kryptis. O gamybos struktūros tobulinimo kryptys labai įvairios ne tik skirtingose pramonės šakose, bet ir įvairiose tos pačios pramonės šakos įmonėse.

98. Energijos išteklių poreikio nustatymas

Tobulėjant mokslui ir technikai, pramonė vis daugiau sunaudoja įvairių rūšių energijos: šiuo metu – beveik pusę viso kuro ir 2/3 visos elektros energijos. Todėl labai svarbu ne tik racionaliai ir taupiai ją naudoti įmonėse, bet ir numatyti būtiną jos kiekį gamybai. Tai nustatoma atsižvelgiant į energetinių išteklių sunaudojimo normas bei gamybos apimtį. Normos nustatomos, atsižvelgus į konkrečias gamybos sąlygas bei optimalius įrengimo darbo režimus. Pramonės įmonėse naudojamos sustambintos bei diferencijuotos (lyginamosios) energijos sąnaudų normas. Sustambintos energijos sunaudojimo normos nustatomos barams, cechams, įmonėms; pvz.: liejyklai – 1 t liejinių, mechaniniam cechui – apdirbamų detalių komplektui, surinkimo cechui – surinkimo vienetui ar gaminiui. Įmonėse energijos sunaudojimo normos dažniausiai nustatomos gaminamos produkcijos natūriniam, sąlyginiam vienetui arba 1000 – iui Lt produkcijos. Diferencijuotose (lyginamosiose) energijos normose numatoma, kiek energijos gali būti sunaudota tam tikriems agregatams, detalėms, produkcijos vienetui. Šios normos yra tikslesnės, tačiau pagal jas skaičiuojant energijos poreikį, sugaištama daugiau laiko. Todėl dažniausiai naudojami svarbiausių rūšių energijai taikomos diferencijuotos, o kitai – sustambintos normos.Įvairių rūšių energijos poreikis išreiškiamas šia formule:

Čia: bendras energijos poreikis (elektros energija – kw h, šilumos energija – Gkal, dujos – ir t.t.); – planinė energijos sunaudojimo norma produkcijos vienetui arba 1000 – iui Lt produkcijos ( čia paprastai įeina tik energija technologijos reikalams ir variklių naudojimą energija); planinė produkcijos gamybos apimtis natūrine arba vertine išraiška; energija apšvietimui; energija šildymui; energija ventiliacijai; energija kitiems reikalams; energija, perduota kitiems; energijos nuostoliai; pakartotinai (antrą kartą) panaudota energija.

Yra formulės, pagal kurias apskaičiuojama, kiek numatyta sunaudoti energijos. Pvz.: elektros energijos poreikis patalpų apšvietimui gali būti apskaičiuotas, atsižvelgiant į apšvietimo plotą apšvietimo normą – bei planuojamą apšvietimo trukmę

Tačiau praktiškai energijos poreikis dažnai apskaičiuojamas patyrimo statistiniu būdu, imant pagrindu pakoreguotą praėjusių metų lygį. Esant energijos deficitui, energijos ištekliams nustatomi limitai, kuriuos viršijus mokamos baudos.

Pagrindus visų rūšių energijos poreikius, sudaromi įmonės energetiniai balansai. Tai visuma, nusakanti įvairių rūšių energijos poreikius bei jų patenkinimo šaltinius. Energetiniai balansai esti labai įvairūs, todėl jie grupuojami ir klasifikuojami pagal įvairius požymius.

UŽDAVINIAI

1. Lūžio taško metodų apskaičiuoti, kai duota

PK (Lt) VKK(Lt) K (Lt) Q lūžio (vnt.) Pelnas (Lt)2400 140 180 60 Kai a =12063

PK = 2400 PK – Pastovieji kastaiVKK = 140 – lūžio taškasK = 180 VKK – vidutiniai kintamieji kaštai – ? Kai = 120 vnt. P – pelnas P – ? K – kaina

Sprendimas:

2. Apskaičiuoti :1. gamybos apimtį, kai rinkos kaina 40 Lt2. pelną prie šios kainos3. kainą, kuriai esant firma pelno negaus4. kainą, kuriai esant firma nutrauks gamybą.

Q BK KK VBK VKK RK Pelnas BP PK0 60 0 0 0 1 85 25 85 25 25 -45 40 602 100 40 50 20 15 -20 80 603 110 50 36,6 16,6 10 10 120 604 122 62 30,5 15,5 12 38 160 605 142 82 28,4 16,4 20 58 200 606 174 114 29 19 32 66 240 607 224 164 32 23,4 50 56 280 60

Sprendimas:

BP = K x Q P = BP – BK BK = PK +KKBP = 40 x 1 = 40 P = 40 – 85 = – 45 KK = BK – PKBP = 40 x 2 = 80 P = 80 – 100 = -20 KK = 85 – 60 = 25BP = 40 x 3 = 120 P = 120 – 110 = 10 KK = 100 – 60 = 40BP = 40 x 4 = 160 P = 160 – 122 = 38 KK = 110 – 60 = 50BP = 40 x 5 = 200 P = 200 – 142 = 58 KK = 122 – 60 = 62BP = 40 x 6 = 240 P = 240 – 174 = 66 KK = 142 – 60 = 82BP = 40 x 7 = 280 P = 280 – 224 = 56 KK = 174 – 60 = 114 KK = 224 – 60 = 164

VKK = VKK =

Geriausia kaina prie 6 vnt.1. Kai gamybos apimtis 6 vnt., tai pelnas 240 Lt2. Kai kaina 28,4Lt firma pelno negaus3. Kai kaina 15,5Lt gamyba nutraukiama.

3. Apskaičiuoti įrengimo susidėvėjimą kiekvienais metais ir likutinę vertę kiekvienų metų pabaigoje vienu 15 nusidėvėjimo skaičiavimo metodų, kai duota:

Nr. Pradinė vertė Likvidacinė vertė %nuo pardavimo vertės TarnavimoLaikas metais PagamintaProdukcija (vnt)19 33000 8 10 4330

TIESIOGINIO NUSIDĖVĖJIMO SKAIČIAVIMO METODAS

Nusidėvėjimas

Metai Nusidėvėjimoskaičiavimas Nusidėvėjimosąnaudos Nusidėvėjimosuma Likvidacinėvertė0 330001 3036 3036 299642 3036 6072 269283 3036 9108 238924 3036 12144 208565 3036 15180 178206 3036 18216 147847 3036 21252 117488 3036 24288 87129 3036 27324 567610 3036 30360 2640Iš viso 30360 2640

LITERATŪRA:

1. Žvinklys J., Vabalas E. Įmonės ekonomika, Vilnius, 20012. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai, Kaunas, Technologija, 1997*3. Sakalas A., Vanagas P. Ir kt. Pramonės įmonių vadyba, Kaunas, Technologija, 2000*