Tiesioginiai mokesčiai Lietuvoje

891 0

ĮVADAS

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.”

Žmogaus poreikis suskaičiuoti ir išmatuoti yra visai natūralus. Šiuolaikiniai ekonomistai (matematikų paveikti) mokslą, tyrimą, studiją, traktatą laiko vertingu tik tada, jei jame gausu formulių ir skaičių. Ekonomistai imasi suskaičiuoti viską – praeitį ir ateitį, ir tai, kas iš

šmatuojama skaičiais, ir tai, kur skaičiai yra bejėgiai. Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos).

Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamas ir pristabdo visuminės paklausos augimą.

Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Mokesčiai yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mo
okesčiai ir kt.) ir netiesioginiai (pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai). Tiesioginiai mokesčiai – moka asmenys ir organizacijos tiesiogiai iš savo pajamų.

Mokesčiai yra ta sritis, kurioje gali būti skaičiuojama ir netgi keliais būdais, bet, deja, dažnai pamirštama, jog visus šiuos skaičiavimus reikia sv
varstyti su didelėmis išlygomis. Jie tik tam tikrais atvejais gali suteikti informacijos apie tai, dideli ar maži mokesčiai, pakeliama ar nepakeliama jų našta. Politikai susiginčijo, dideli ar maži Lietuvoje mokesčiai. Ministras pirmininkas kviečia investuoti sakydamas, kad mokesčiai Lietuvoje maži. Jam antrina ir mokesčių konsultantai. Antai „Ernst&Young“ studija rodo, jog Lietuvos mokesčių sistema konkurencinga. Pelno, pajamų mokesčių tarifai ne didesni nei Europoje, padėtį kiek blogina tik tai, jog „Sodros“ įmokoms netaikomos lubos. Tačiau opozicija su tuo kategoriškai nesutinka ir teigia, kad Lietuva nėra joks mokesčių rojus.

Pagrindinis šio darbo tikslas – aprašyti tiesioginių mokesčių ypatumus Lietuvoje ir paanalizuoti jų taikymo praktikoje problemas bei aptarti jų reikšmę visuomenės socialinę reikšmę.

Darbo objektas – tiesioginiai mokesčiai (gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, įmokos į garantinį fondą, atskaitymai nuo pa
ajamų pagal LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, nekilnojamojo turto).

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

• Surinkti medžiagą (literatūrą, straipsnius), kurioje būtų aptariami tiesioginiai mokesčiai;

• Trumpai peržvelgti ir pateikti Lietuvos tiesioginių mokesčių reikšmę.

• Aprašyti tiesioginių mokesčių pagrindines jų taikymo praktikoje problemas;

• Padaryti šio darbo išvadas bei pateikti pasiūlymus apie tiesioginių mokesčių fiskalinę ir socialinę reikšmę Lietuvoje.

Išsiaiškinant tiesioginių mokesčių taikymo problemas, kaip metodinę medžiagą naudojau teorinę literatūrą apie mokesčius bei publicistinius straipsnius, kuriuose pateikiamos šio mokesčio mokėtojų nuomonės apie tiesioginius mokesčius.

1. TIESIOGINIAI MOKESČIAI LIETUVOJE

Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro ap

pie 20 mokesčių (įmokų, rinkliavų). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.

Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma, netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiai mokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniam mokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti.

Šių mokesčių įplaukos patenka į nacionalinį biudžetą (valstybės bei savivaldybių), kelių fondą, valstybinio sacialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus. Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis.

Iš mokestinių įplaukų ir BVP santykio galima susidaryti bendrosios mokesčių naštos vaizdą, taip pat suvokti mokesčių vaidmenį perskirstant pajamas. BVP rodiklio dydis ir permainingumas priklauso nuo konkrečių vietos ir laiko sąlygų: šalyje egzistuojančios mokesčių bazės, jos potencinių galimybių panaudojimo, mokesčių administravimo efektyvumo, valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti mokestines įplaukas, priimto gyventojų socialinių poreikių (pvz., švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir pan.) tenkinimo būdus (privatus ar visuomeninis), prievolės mokėti mokesčius įsisąmoninimo laipsnio ir t. t. Tačiau, be abejonės, mokesčių mokėtojų, pramonininkų, kai kurių politikų taip pageidaujamas mokesčių naštos mažinimas – tai sudėtinga ir ne taip greitai sprendžiama problema.

Tiesioginiai mokesčiai – nustatomi pa
ajamoms ir turtui. Tai yra toks apmokestinimo būdas, kai mokėtojas atsižvelgdamas į apmokestinimo objektą mokestį sumoka pats.Tiesioginiai mokesčiai yra gyventojų pajamų mokestis, turto mokesčiai, socialinio draudimo mokestis, įmokos į garantinio fondą.

1.1. Gyventojų pajamų mokestis

„Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostatas pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Pajamų mokesčio mokėtojai – pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.Mokestinis laikotarpis – pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.

Pagal įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mokestinio laikotarpio pozityviųjų pajamų gavimo momentu laikoma to mokestinio laikotarpio gruodžio 31 diena. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nurodo kokios yra neapmokestinamosios pajamos ir neapmokestinamieji pajamų dydžiai ir papildomi neapmokestinamieji pajamų dydžiai..

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.”[3]

Gyventojų pajamų mokestis sk

kaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas – dažnas žino tik algą „į rankas“, visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai – nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo išlaidos nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir visuotinumo.

“Gyventojų pajamų mokestis jau 2006 metais bus sumažintas 3 proc. ir sudarys 30 proc. O per ateinančius dvejus metus šis mokestis bus sumažintas iki 24 proc.”[4]. Premjero teigimu, gyventojų pajamų mokesčio mažinimas valstybės biudžetui „kainuos“ apie 1 mlrd. 200 mln. litų. Tačiau šio mokesčio sumažinimas, A. Brazausko žodžiais, „ir iš išorės gerai atrodo, ir investuotojams gerai, ir aplinkui kaimyninėse šalyse šis mokestis yra mažesnis, dėl to ir mums šį mokestį reikia mažinti“. Gyventojų pajamų mokestis pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių surinktas į valstybės biudžetą pavaizduotas 1 priede.

1.2. Pelno mokestis

Tobulinant mokesčių sistemą priimtas Pelno mokesčio įstatymas. Pagrindinis šio įstatymo tikslas – sukurti ir įtvirtinti aiškią Lietuvos ir užsienio įmonių pelno apmokestinimo tvarką, kuri sudarytų palankias prielaidas žinių visuomenei kurti ir kapitalo judėjimo laisvei užtikrinti.

“Pelno mokesčio įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. Pelno mokestį moka: Lietuvos vienetas ir užsienio vienetas. Pelno mokestis apskaičiuojamas pagal paskutinės mokestinio laikotarpio dienos būklę. Pelno mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą.

Šio Įstatymo nustatyta tvarka pelno mokesčio nemoka:

1) biudžetinės įstaigos;

2) Lietuvos bankas;

3) valstybė ir savivaldybės, išskyrus šio Įstatymo VII skyriuje numatytus atvejus;

4) valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos;

5) valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“;

6) Europos ekonominių interesų grupės.

Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Į Lietuvos vieneto pajamas taip pat įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka. Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos šio Įstatymo 39(1) straipsnyje nustatyta tvarka. Užsienio vieneto mokesčio bazė yra išvardyta 4 straipsnyje.

Mokesčio tarifai (yra daug išimčių):

1) Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita;

2) užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, išvardytos šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, apmokestinamos be atskaitymų, taikant 10 procentų mokesčio tarifą;

3) pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą.

Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Jie sutampa su kalendoriniais metais, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita.

Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų:

1) atimamos neapmokestinamosios pajamos;

2) atskaitomi leidžiami atskaitymai ( V skyrius, 17 str. 1 d.)

3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai ( V skyrius, 17 str. 2 d.)

Neapmokestinamosios pajamos yra išvardytos šio įstatymo 12 straipsnyje.

Jei praėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos neviršijo 100 tūkst. litų, vienetas mokestiniu laikotarpiu avansinio pelno mokesčio mokėti neprivalo. Avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio dieną, o už paskutinį mokestinio laikotarpio ketvirtį – ne vėliau kaip iki šio ketvirčio paskutinio mėnesio 25 dienos.Pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną. Jeigu metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuota pelno mokesčio suma viršija už mokestinį laikotarpį sumokėtą avansinio pelno mokesčio sumą, mokesčio mokėtojas privalo šį skirtumą sumokėti į biudžetą. Mokesčio permoka grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.[5]

Pelno mokesčio, įsigaliojusio 2002 m. sausio 1 d. instrumentarijus:

Lietuvos apmokestinamasis vienetas

Mokesčių subjektas

Užsienio apmokestinamasis vienetas

Mokesčio objektas Pajamos

Mokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu

Apmokestinimo vienetas Piniginis

Mokesčio tarifas Procentinis-proporcinis

Mokesčio tarifo ir paties mokesčio sumažinimas

Apmokestinimo lengvatos

Neapmokestinamosios pajamos

Mokesčio ėmimo būdas Tiesioginis (iš pajamų)

Mokesčio nustatymo metodas Pelno mokesčio deklaracijos

Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Pelno mokestis – tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos – akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas.

Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms bei ofšorams. Nors ir įmanoma įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikom pelno mokestį, jo įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė. Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių sprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną.

Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių, tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones, konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja „nepamalonintus“, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai.

Juridinių asmenų pelno mokesčio problemos bei jų sprendimo būdai:

Apmokestinamos negautos pajamos. Kaupimo būdu vedant apskaitą, pajamos pripažįstamos uždirbtomis ir apmokestinamos, kuomet išrašomos sąskaitos už atliktus darbus (parduotą produkciją). Jei pirkėjas nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, įmonė ne tik negali nurašyti patirtų nuostolių, bet dar privalo sumokėti pelno mokestį nuo negautų pajamų. Šią problemą reikia spręsti pripažįstant beviltiškas skolas mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Siūloma beviltiška skola laikyti per 6 mėnesius neapmokėtas sąskaitas, nepriklausomai nuo to, kur yra registruotas skolininkas (mažai į eksportą orientuotai ekonomikai didžiausios įtakos turi ir turės užsienio partneriai). Sąskaitas apmokėjus, gautos sumos būtų įskaitytos į apmokestinamas pajamas. Piktnaudžiavimų baimė neturėtų sustabdyti šio sprendimo, nes norintys sumažinti apmokestinamą pelną ir šiandien turi daug galimybių tai daryti, o su realiomis (neapmokėjimo) problemomis susidūrusios įmonės neturi legalių galimybių išspręsti problemas.

Investicijos sąvoka nepagrįstai susiaurinta iki ilgalaikio materialaus turto. Nematerialaus turto (pavyzdžiui, programinės įrangos) reikšmė įmonių konkurencingumui sparčiai auga. Vadinasi, konkurencingumo augimas neatsiejamas nuo nematerialaus turto lyginamojo svorio investicijose didėjimo. Dabartinis įstatymų palankumas materialaus turto investicijoms gali sąlygoti nepažangių investicinių sprendimų ekonomikoje plitimą. Šios problemos sprendimas – išplėsti investicijos sąvoką, ją papildant ilgalaikiu nematerialiu turtu.

Investicija nelaikomas lengvųjų automobilių įsigijimas, nors tai ir yra ilgalaikis materialus turtas, būtinas įmonės veiklai analogiškai kitam turtui. Kontroliuoti lėšų naudojimą lengviesiems automobiliams turėtų įmonių savininkai, o ne mokesčių taisyklės. Todėl LLRI siūlo panaikinti tokį nepagrįstą apribojimą.

Investicija nelaikomas ilgalaikio turto įsigijimas iš skolintų lėšų. Mokesčių taisyklės turėtų būti neutralios lėšų, naudojamų investicijoms, šaltinių atžvilgiu. Įmonė turi spręsti apie nuosavų ir skolintų lėšų naudojimą priklausomai nuo galimybių ir jų santykinės naudos, bet ne priklausomai nuo mokesčių taisyklių. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad verslą pradedančios įmonės, neturinčios nuosavų lėšų, taigi ir pasirinkimo galimybių, yra diskriminuojamos, nes plėtra iš kreditų dėl mokesčių taisyklių joms tampa daug brangesnė. Komerciniai bankai negali naudoti pirmojo investicijos atskaitymo būdo, nes banko skolintomis ir investicijoms panaudotomis lėšomis nepagrįstai laikomi visi indėliai. Tikslinga būtų investicija laikyti viso ilgalaikio turto įsigijimą iš savų ir skolintų lėšų.

Dėl įstatymo nuostatų neaiškumo dviprasmiškai traktuojamas remontas, viršijantis 50 procentų turto vertės. Aiškinamaisiais raštais keičiama įstatymo nustatyta investicijų pripažinimo logika. Taip sudaromos nevienodos mokestinės sąlygos investuojant į naują turtą ir remontuojant seną (taisyklės turėtų būti vienodos). LLRI siūlo vienareikšmiškai nustatyti, kad remontas, viršijantis 50 procentų turto vertės, yra laikomas investicija.

Nustatomi grynojo pelno paskirstymo apribojimai. Taikant pirmąjį investicijos atėmimo būdą, visų investicijų dydžio sumą reikalaujama paskirti į nepaskirstytinuosius rezervus. Būtina panaikinti grynojo pelno skirstymo apribojimus.

Iš apmokestinamo pelno leidžiama minusuoti tik dalį (50 procentų) realių reprezentacijos sąnaudų. Taip apmokestinama dalis sąnaudų, sukuriamos motyvacijos fiktyvioms reprezentacijos išlaidoms. Ekspertizėje siūloma panaikinti reprezentacijos sąnaudų pripažinimo ribojimą ir palikti tik vieną apribojimą – apyvartos procentu.

Nors šitų pasiūlymų įgyvendinimas leistų pagerinti verslo sąlygas, vis dėlto teisingiausias sprendimas būtų ryžtis visiškai panaikinti šį vieną ydingiausių mokesčių, kaip buvo žadama dabartinės valdžios rinkimų programoje ir kaip be skambių pažadų tai padarė Estija.

“Lietuvos laisvosios rinkos institutas ne kartą ir įvairiomis progomis pasisakė už tai, kad būtų panaikintas vienas iš ydingiausių mokesčių – pelno mokestis. Šiandien, nesileisdami į didelius teorinius išvedžiojimus, pateikiame mūsų skaitytojams vienuolika konkrečių argumentų, kodėl šio mokesčio reikėtų atsisakyti ir kokią naudą tai duotų.

1. Veikiančio pelno mokesčio ir mokestinės apskaitos panaikinimas leistų įmonėms daugiau laiko, lėšų ir pastangų skirti vertės bei darbo vietų kūrimui, investicijoms, verslo plėtrai. Verslo išlaisvinimas nuo beprasmio ir vertės nekuriančio biurokratinių reikalavimų tenkinimo sukurtų palankesnę investavimo atmosferą.

2. Įvedus PVM, ta pati sukurta pridėtinė vertė yra apmokestinama du kartus: vieną kartą pajamų ir pelno mokesčiais, antrą – PVM. Lygiagrečiai taikant pajamų mokesčius ir PVM, sukuriamas ne tik dvigubas tos pačios vertės apmokestinimas, bet ir mokesčių apmokestinimas mokesčiais.

3. Juridiniai asmenys (tarp jų ir įmonės) neegzistuoja patys savaime. Tai yra fizinių asmenų organizacijos. Juridinio asmens pajamos yra už jo stovinčių fizinių asmenų – žmonių – pajamos. Pelno apmokestinimas sukuria dirbtinio objekto ir subjekto apmokestinimą, o taip pat dvigubą tų pačių pajamų apmokestinimo galimybę. Užskaitos mechanizmai ne visuomet padeda šio dvigubo apmokestinimo išvengti.

4. Pelno mokesčio objektas – apmokestinamasis pelnas – yra dirbtinai nustatomas, skaičiuojamasis objektas. Norint apskaičiuoti mokesčio sumą, visų pirma reikia apskaičiuoti patį apmokestinamąjį pelną. Tam kuriamos specialios apmokestinamojo pelno apskaičiavimo taisyklės, kurios, kad ir tobulinamos daug metų, yra netikslios, neapima ir negali apimti visų gyvenimo atvejų. Taigi apmokestinamas yra ne tikrasis veiklos rezultatas – finansinis pelnas, o dirbtinis dydis, pelno ir veiklos sąnaudų hibridas.

5. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas atima daug laiko ir darbo sąnaudų, verčia vesti dvigubą apskaitą – finansinę ir mokestinę, taigi uždeda didelę mokesčio administravimo naštą įmonėms. Pasak verslo atstovų, įmonių buhalterija tris ketvirtadalius laiko skiria mokesčiams ir tik ketvirtadalį finansinei apskaitai, finansų politikai, lėšų valdymui. Tai reiškia, kad nesudaromos prielaidos taupyti ir planuoti finansines įmonių lėšas.

6. Nesant tikslių mokesčio apskaičiavimo taisyklių, lemiamas mokesčio nustatymo vaidmuo tenka pačiai žemiausiai valdymo grandžiai – mokesčių administratoriui. Interpretacijų galimybė, žmogiškasis mokesčių administratoriaus faktorius mažina mokesčio objektyvumą, administravimo skaidrumą, diskredituoja tiek mokesčių administratoriaus instituciją, tiek pačią mokesčių sistemą.

7. Naikinant pelno mokestį nėra visiškai naikinamas pelno apmokestinimas. Visiškai panaikinama tik ydinga mokestinė apskaita, o mokesčiui apskaičiuoti parenkama objektyvi bazė, t.y. išmokami dividendai, paskirstomas pelnas.

8. Pelno mokestis yra ne tik biudžeto finansavimo priemonė, bet ir valstybinio reguliavimo įrankis. Reguliavimas mokesčių pagalba Lietuvoje jau pripažintas neefektyviu, Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje nustačius, kad mokesčiai skiriami biudžetų ir fondų pajamoms sukaupti. Tačiau kol taikomas pelno mokestis, šio ir mokesčių neutralumo principo nepavyks įgyvendinti. Pelno mokestis savo esme sąlygoja reguliavimą, nes pelno mokestis taikomas sėkmingiems verslams. Bausmė už sėkmę niekuomet nebuvo geru skatinimo ar reguliavimo pavyzdžiu. Be to, kol yra pelno mokestis, tol išlieka valstybės diskrecija pripažįstant pajamas bei išlaidas. Taigi, atsisakius mokesčių reguliuojamojo vaidmens ir siekiant mokesčių neutralumo, iškyla būtinybė panaikinti pelno mokestį.

9. Pelno mokesčio našta tenka ne įmonėms, kaip dažnai teigiama. Jei įmonei sekasi realizuoti savo produkciją, pelno mokesčio našta perkeliama vartotojui – prekių ir paslaugų pirkėjui. Kai įmonės prekių ir paslaugų konjunktūra komplikuojasi, pelno mokesčio našta slenka darbuotojų pusėn. Įmonės savininkams pelno mokesčio našta tenka išimtinais atvejais, kai visos mokesčio numetimo galimybės išnaudotos ir dėl mokestinių taisyklių įmonė vis dar turi pelno.

10. Pelno mokesčio panaikinimas yra artimas užsienio valstybėse vykstantiems procesams, kuomet mokestinė apskaita artinama prie finansinės. Panašus rezultatas ten pasiekiamas aplinkiniu, sudėtingesniu keliu, leidžiant minusuoti vis daugiau sąnaudų.

11. Pelno mokesčio panaikinimas yra įtvirtintas vyriausybės programoje, įteisintas Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje. Tai – įsipareigojimas verslui. Verslui ne naujiena vykdyti savo įsipareigojimus, belieka, kad savo pažadus tesėtų ir valdžia. “

1.3. Turto mokesčių ydos

Lietuvoje veikia žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto bei paveldimo ir dovanojamo turto mokesčiai. Turto mokesčių taikymas dažnai remiasi nuostatomis, kad jais apmokestinamas kažkoks kitas šaltinis. Iš tiesų, mokesčiui nustatyti pasirenkamas naujas objektas – turto vertė, tačiau visi mokesčiai privalo būti sumokėti iš vieno vienintelio šaltinio – sukurtos vertės. Taigi, „skirtingų šaltinių“ apmokestinimas yra subtili valdžios apgaulė, po kuria siekiama paslėpti tikrosios mokesčių naštos dydį. Turto mokesčių įtaka yra destruktyvi – jie kėsinasi į privačios nuosavybės ir šeimos pagrindus, negatyviai veikia iniciatyvą imtis veiklos bei ją plėtoti. Turto mokesčiai turi būti mokami, net jei tam nėra šaltinių – santaupų ar pajamų. Turto mokesčio apskaičiavimas susijęs su kita žymia problema – turto įvertinimu. Visi žinome, kad turto rinkos vertė išaiškėja tik tuomet, kai turtas yra parduodamas. Kiekvienu atveju ši vertė yra momentinė ir individuali. Apskaičiuojant turto mokestį, turtas vertinamas pagal direktyviai nustatytus rodiklius. Akivaizdu, kad tai sąlygoja nepagrįstą mokesčio dydį ir sudaro sąlygas naudoti mokestį reguliavimo tikslais.

Turto mokesčiai yra vieni iš nuostolingųjų mokesčių. Darbui imlus apmokestinamo turto vertės nustatymas išpučia mokesčio apskaičiavimo ir administravimo kaštus – darbas, įdėtas jiems apskaičiuoti bei administruoti, dažniausiai būna visiškai neadekvatus įplaukoms.

“2006 m. iki 1-2 proc. nuo vertės bus apmokestintas fizinių asmenų nekilnojamasis turtas – turimas antras būstas, taip pat žadama padidinti ir juridinių asmenų nekilnojamojo turto mokestį, kuris šiuo metu sudaro 1 proc. nuo turimo turto vertės. Nekilnojamojo turto mokesčiu nebus apmokestintas gyventojų turimas vadinamasis pirmas būstas, sodas bei garažas. Tikslus šio mokesčio tarifas dar bus skaičiuojamas. “

“Mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus. Mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje. Metinis mokesčio tarifas – 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamąjį turtą įvertina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtos arba įgaliotos valstybės institucijos. Nekilnojamasis turtas įvertinamas mokestine verte pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą metodiką. Įvertinimas galioja penkerius metus, jeigu vartojimo kainų indeksasneviršija 1,25 per kalendorinius metus. Mokestis mokamas po 1/4 metinės sumos pasibaigus ketvirčiui, per 25 dienas. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra turtas, biudžetą. Mokesčio lengvatos yra išvardytos šio įstatymo 5 straipsnyje. [6]

“Nekilnojamo turto mokesčio įstatymo projektas numato įvesti vieno procento nekilnojamo turto mokestį gyventojams. Pateikiame argumentus, įrodančius, kad netikslinga taikyti nekilnojamo turto mokestį:

1. Mokestis mokamas, nesant tam šaltinių. Jis sumažins realiąsias žmonių pajamas.

Turtas savaime nekuria pajamų. Nekilnojamo turto mokesčio ydos slypi tame, kad jo objektas yra daiktas. Apmokestinimui šis, o ne kitas, objektas pasirinktas tik todėl, kad šį daiktą lengva apčiuopti, jo neįmanoma nuslėpti ir pan. Apmokestinimui neabejotinai būtų patrauklūs ir kiti daiktai, jei tik jie būtų taip tvarkingai apskaitomi, kaip nekilnojamas turtas. Istorijoje tokių faktų yra: apmokestinami langai, barzdos, kiti apčiuopiami objektai. Tačiau šių objektų apmokestinimo, tobulėjant visuomenei bei randantys efektyvesniems mokesčiams, yra atsisakyta. Šalys, kuriose veikia nekilnojamo turto mokesčiai, nuolat svarsto jų panaikinimo galimybes.

Situacija, kuomet asmuo turės turto, tačiau ne visuomet – pajamų – bus ypač būdinga Lietuvai, kur nekilnojamo turto įsigijimas tradiciškai buvo laikomas saugiausia investicija infliacijos ir bankų nestabilumo kontekste. Įvestas mokestis skaudžiai palies gyventojus, padidindamas jų socialinio nesaugumo jausmą bei sumažindami realiąsias pajamas. Būtina atsižvelgti į tai, kad jei žmogus turi pajamų, tai nuo jų sumoka visus priklausančius mokesčius, tame tarpe apmokestinamos ir pajamos iš nekilnojamo turto.

2. Brangus, tikrovės neatitinkantis apmokestinamosios vertės nustatymas. Realusis mokesčio tarifas visuomet skirsis nuo nominalaus.

Taikant nekilnojamo turto mokestį, nors objektas ir yra apčiuopiamas, neišvengiama daugybės administravimo problemų, kurios skaudžiausiai žeidžia mokesčio mokėtoją. Didžioji jų dalis susiję su apmokestinamosios vertės nustatymu, t.y. turto įvertinimu. Turto rinkos kaina išaiškėja tik rinkoje parduodant šį turtą, tad apmokestinamajai vertei nustatyti naudojami administraciniai turto vertinimo metodai. Pastarųjų pasirinkimas yra nedidelis, kiekvienas metodas turi rimtų trūkumų. Net ir vadinamasis „rinkos kainos“ nustatymas, pasitelkiant nepriklausomus vertintojus, yra ydingas dėl neišvengiamo subjektyvumo. Atstatomosios vertės metodą kai kuriais atvejais prasminga taikyti draudimo tikslais, tačiau apmokestinti turtą pagal vertę, kiek jis kainuotų pastatyti „dabar“ yra neprasminga, nes „dabar“ jo tokio niekas ir nestatytų. Taigi, visi administraciniai turto vertinimo metodai lemia tai, kad realusis mokesčio tarifas kiekvienam turtui skiriasi nuo įstatymo nustatytojo, mokesčių našta tampa labai diferencijuota. Galiausiai, nesant objektyvaus vertės mato, neišvengiama piktnaudžiavimų bei dirbtinio įvertinimo. Vertinimo subjektyvumo gali būti išvengiama tik taikant įsigijimo vertės metodą, t.y. apmokestinant tą vertę, už kurią turtas buvo įsigytas ir ją indeksuojant, jei infliacija viršytų nustatytą ribą. Šiuo atveju atkrenta būtinybė turtą vertinti – turto vertė turi būti tiesiog užfiksuota. Tačiau net ir šio metodo taikymas turi didelės įtakos pačiai nekilnojamo turto rinkai, kuomet mažinamas asmenų mobilumas, Lietuvoje – kylant nekilnojamo turto kainoms – didesnė mokesčių našta tektų naujakuriams. Apibendrinant, galima pasakyti, jog nėra tokio vertės nustatymo metodo, kuris atitiktų paskirtį – įvertinti turtą mokesčių tikslais. Kadangi vertė nustatoma ne rinkoje, ją nustato ne pirkėjas ar pardavėjas, o trečiasis asmuo, turto vertė niekuomet nebus pagrįsta.

3. Nekilnojamo turto mokesčiai kėsinasi į privačios nuosavybės pagrindus. Bus sunaikinti ne apleisti, o gražūs ir dideli pastatai.

Nekilnojamo turto apmokestinimas kėsinasi į privačios nuosavybės pagrindus, iškreipia žmonių motyvacijas bei skatina išlaidavimą ir valkatavimą. Užuot pasirūpinę gyvenamuoju būstu, baimindamiesi potencialaus apmokestinimo, žmonės išleis santaupas kitiems tikslams. Neteisingai teigiama, jog mokestis pagelbės sunaikinti neprižiūrėtus, apleistus pastatus. Priešingai, mokestis tokiais pavers šiandien prižiūrėtus namus ir kitus pastatus, daug pastatų apskritai nebus pastatyta. Naujai statomi namai bus tokie, jog mokesčių našta slėgtų kuo mažiau. Lietuvos architektūrinis vaizdas bus stipriai įtakotas ne žmonių poreikių, o nekilnojamo turto mokesčio.

4. Mokestis nesuvienodins įmonių ir gyventojų apmokestinimo sąlygų, o tik dar labiau pagilins skirtumus.

Argumentuojama, jog įvedant mokestį gyventojams siekiama suvienodinti įmonių ir gyventojų apmokestinimo sąlygas. Šios sąlygos negali būti vienodos, kadangi įmonė turtą naudoja veiklai, tuo tarpu asmuo – dažniausiai gyvenimui. Įmonės pajamos, iš kurių jos moka nekilnojamo turto mokestį neapmokestinamos, tuo tarpu visos gyventojų pajamos yra apmokestintos brutto. Taigi, žmogus turto mokesčius turi mokėti iš sykį apmokestintų pajamų. Sąlygų suvienodinimas turėtų būti vykdomas ne įvedant naują mokestį, o panaikinant nekilnojamo turto mokestį įmonėms.

5. Mokesčio įvedimas sąlygos dvigubą pajamų apmokestinimą.

Kadangi visos gyventojų pajamos apmokestinamos, neatimant jokių atskaitymų, nekilnojamo turto mokestis turės būti sumokėtas iš apmokestintų pajamų. Dvigubas apmokestinimas yra viena iš didžiausių mokesčių sistemos ydų, mažinančių sistemos skaidrumą ir racionalumą.

6. Lietuvoje taikoma viena iš nekilnojamo turto apmokestinimo formų.

Pajamų mokesčiu apmokestinamos pajamos už turto nuomą yra netiesioginė turto apmokestinimo forma.

7. Dėl mokesčių numetimo fenomeno, bus apmokestinami ne tie, kuriam mokestis taikomas įstatymu.

Nekilnojamo turto mokestis gali būti „numetamas“ (tax incidence), taigi tikrasis mokesčio mokėtojas bus ne turto savininkas, kurį siekiama apmokestinti, o kitas asmuo. Geriausiai mokesčio numetimo fenomeną iliustruoja atvejis, kuomet turtas yra išnuomojamas. Savininkas „nukelia“ mokestį nuomininkui, padidindamas nuomos kainą. Taigi, mokesčio našta teks ne stambiesiems nekilnojamo turto savininkams, o neturintiems turto apskritai, tačiau jį nuomojantiems, ir vidutiniokams – turintiems apmokestinamo turto, tačiau juo besinaudojantiems savo reikmėms.

8. Nekilnojamo turto mokestis grubiai pažeidžia Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje įtvirtintus mokesčių teisingumo, neutralumo, proporcingumo bei administravimo veiksmingumo principus.

Mokestis yra neteisingas, kadangi sąlygoja ne proporcingą pajamų apmokestinimą, o progresyvinį arba regresyvinį, priklausomai nuo to, kas tampa tikruoju mokesčio mokėtoju. Mokestis nėra neutralus, kadangi iš visos turto įvairovės išskiriamas vienos rūšies turtas ir jo atžvilgiu taikomos skirtingos mokesčių taisyklės. Nekilnojamo turto mokestis savo esme negali užtikrinti mokesčių lygybės, kadangi įmonė ir asmuo nekilnojamu turtu naudojasi skirtingais pagrindais ir tikslais, įmonių pajamos nebus apmokestinamos. Nekilnojamo mokesčio administravimo veiksmingumas, lyginant su kitais mokesčiais, bus žymiai mažesnis.

9. Mokestis bus taikomas ne tik prabangai.

Plačiai naudojamas turtingųjų ir prabangos apmokestinimo argumentas yra „pritemptas“. Nekilnojamo turto turėjimas nėra nei prabanga, nei turtingumo įrodymas. Nekilnojamo turto turi ir jį paveldėję ar atgavę žmonės, ir įsigiję turtą iš skolintų lėšų. Apmokestinamo turto gali turėti ir daugiavaikės šeimos, kurioms šio turto turėjimas yra būtinybė, o ne prabanga. Dideliuose pastatuose gali gyventi kelios kartos, turto apmokestinimas skatins jį skaidyti, sukeldamas ir formalių , ir asmeninių sunkumų.

10. Nekilnojamo turto mokestis prieštarauja valstybės nuostatoms remti būstų įsigijimą.

Valstybė dabartiniu metu remia būstų įsigijimą, ateityje jį numatoma plėsti. Nekilnojamo mokesčio gyventojams kontekste ši iniciatyva vertintina tik kaip nekilnojamo turto mokesčio mokėtojų atsiradimo skatinimas.

11. Nekilnojamo turto mokestis neigiamai įtakoja nekilnojamo turto bei užstatų rinką.

Dėl nekilnojamo turto mokesčio šis turtas pigs – atsiras daugiau norinčių jį parduoti. Nekilnojamo turto rinka taps mažiau likvidi. Esant tokioms sąlygoms, norint gauti kreditą banke, reikės įkeisti daugiau turto. Bankų kreditai santykinai pabrangs, net ir nesikeičiant palūkanoms. Tai ypač skaudžiai atsilieps pradedančiam arba šeimos verslui.

Išvada. Neteisingai teigiama, jog neigiamų mokesčio įvedimo pasekmių nenumatoma. Nekilnojamo turto mokestis yra žalingas žmonėms, privačios nuosavybės institutui, iškreipia žmonių motyvacijas ir rinkos procesus. Mokestis pažeidžia Vyriausybės patvirtintus mokesčių sistemos principus, todėl nekilnojamo turto mokestis gyventojams neturi būti įvedamas, priešingai, turi būti atsisakoma mokesčio taikymo tiek žemei, tiek įmonių nekilnojamam turtui. “

1.4. Atskaitymai nuo pajamų pagal LR kelių priežiūros ir plėtros

programos finansavimo įstatymą

„Kelių priežiūros ir plėtros programa (toliau – Programa) – Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtinama specialioji programa. Programos finansavimo ir administravimo vykdytojas yra Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Programos finansavimo šaltiniai:

1) atskaitymai nuo pajamų;

2) dalis akcizo pajamų, gautų už realizuotą benziną ir dyzelinius degalus bei energetinius produktus, kurie pagaminti iš biologinės kilmės medžiagų ar su jų priedais ir skirti naudoti kaip variklių degalai;

3) akcizo pajamos, gautos už realizuotas suskystintas dujas, skirtas automobiliams;

4) mokestis už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones;

5) Lietuvos Respublikoje, užsienio šalyse, tarp jų ir Europos Sąjungos valstybėse narėse, įregistruotų transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokestis;

6) mokestis už važiavimą keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse, tarp jų ir Europos Sąjungos valstybėse narėse įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, arba kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ar transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė;

7) mokestis už eismo ribojimą;

8) juridinių, fizinių asmenų bei užsienio valstybių tikslinės lėšos.

Mokėtojai atskaitymus nuo kiekvieno mėnesio pajamų apskaičiuoja patys ir moka į Programos finansavimo sąskaitą „Kelių programa – atskaitymai nuo pajamų“ iki kito mėnesio 25 dienos.

Mokėtojai apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai iki kovo 1 dienos privalo pateikti praėjusių metų atskaitymų į Programos finansavimo sąskaitą deklaraciją. Šios deklaracijos formą ir pildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Nuo pajamų atskaitymų mokėjimo į Programos finansavimo sąskaitą atleidžiami:

1) žemės ūkio veiklos subjektai, kurių apmokestinamasis pelnas pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą;

2) kūrybinės sąjungos (architektų, mokslininkų, dailininkų, dizainerių, fotomenininkų, kompozitorių, kinematografininkų, rašytojų, tautodailininkų, teatro, žurnalistų), jų įmonės ir organizacijos, kurios ne mažiau kaip 50 procentų pelno sunaudoja kūrybinių sąjungų poreikiams, nustatytiems šių sąjungų įstatuose;

3) įmonės, kuriose dirba ne mažiau kaip 50 procentų riboto darbingumo darbuotojų ir kurių pajamos gaunamos tik už jų pačių pagamintą produkciją;

4) biudžetinės įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos;

5) daugiabučių namų savininkų bendrijos;

6) laisvosiose ekonominėse zonose įregistruotos ir veikiančios įmonės;

7) valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros viešosios įstaigos;

8) socialinės globos viešosios įstaigos;

9) ikimokyklinio ugdymo įstaigos;

10) Lietuvos bankas.

Nuo 2005 m. sausio 1 d. į Programos finansavimo sąskaitą pervedama 40 procentų, nuo 2005 m. gegužės 1 d. – 50 procentų, o nuo 2006 m. sausio 1 d. – 60 procentų akcizo pajamų, gautų už realizuotą benziną, dyzelinius degalus bei energetinius produktus, kurie pagaminti iš biologinės kilmės medžiagų ar su jų priedais ir skirti naudoti kaip variklių degalai. Į Programos finansavimo sąskaitą pervedama 100 procentų akcizo pajamų, gautų už realizuotas suskystintas dujas, skirtas automobiliams. Akcizo pajamų atskaitymus kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio 25 dienos į Programos finansavimo sąskaitą perveda Finansų ministerija.

Transporto priemonių savininkų ar valdytojų kasmetinio mokesčio už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones ribiniai tarifai nustatyti Vyriausybės.[7]

1. 5. Įmokos į garantinį fondą

Lėšos iš Garantinio fondo skiriamos šiame įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę, taip pat buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios, taip pat Garantinio fondo administravimo išlaidoms Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka.

Garantinio fondo lėšas sudaro:

1) įmonių nurodytų įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos);

2) Privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal atskirą programą;

3) lėšos, gautos iš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti;

4) juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos.

Garantinio fondo lėšos kaupiamos ir saugomos Valstybės iždo sąskaitoje, kuri atidaroma Lietuvos banke. Įmokas įmonės apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis. Įmokos mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.[8]

2. SU LINIUOTE – PER MOKESČIUS

Mokesčius stengiamasi matuoti ir šiam tikslui taikomi tokie metodai:

1. Mokesčių tarifų lyginimas. Dažniausiai šis matavimo būdas naudojamas tarpvalstybinėms mokesčių lyginamosioms analizės atlikti, kai lyginami to paties mokesčio tarifai. Na, pavyzdžiui, kai „Ernst&Young“ teigė, jog Lietuvos mokesčių sistema yra konkurencinga, jie lygino Lietuvoje galiojančius mokesčių tarifus su kitų šalių analogiškų mokesčių tarifais.Tačiau mokestis – ne tik tarifas, bet ir bazė. Lyginant tarifus gaunama labai paviršutiniška informacija, kurią prasminga lyginti tik tada, kai mokesčio bazė sutampa.

1 lentelė

Šalių tiesioginių mokesčių tarifai

Pajamų Pelno Socialinio draudimo

Lietuva 33 (15) 15 31+3

Latvija 25 19 (numato 15) 26,1+9

Estija 26 (numato 24) 0 33

Lenkija 19-30-40 27 (numato) 17,6+18,5

Rusija 13 24 35,6

Čekija 32 31 35+12

Airija 42 12,5 11+4

2. Absoliutus mokesčių dydis, tiek individualus, tiek visuminis. Kiekvienas žmogus, kiekviena įmonė gali suskaičiuoti, kiek mokesčių jie sumokėjo valstybei. Gali netgi palyginti su pajamomis (apyvarta) ir pasakyti, kokią mokesčių sumą atiduoda. Šis rodiklis labai prasmingas įmonėse, ypač įvertinant mokesčių pakeitimus.

Visuminis absoliutus mokesčių dydis yra biudžetų gautos mokestinės pajamos. Iš tikrųjų, naudojantis absoliučiais dydžiais yra didžiausia tikimybė apčiuopti mokesčių apimtis, nes tik čia mokesčiai yra tiksliausiai suskaičiuojami. Deja, yra du bet. Pirma, mokesčių našta gali būti kilnojama, ir tai, jog asmuo ar įmonė sumokėjo (pervedė) mokesčius į biudžetą dar nereiškia, jog jam atiteko mokesčio našta. Štai, pavyzdžiui, „žmogaus“ mokesčiu laikomas gyventojų pajamų mokestis gali būti darbuotojo perkeltas darbdaviui, jei tarp jų sulygta fiksuota alga „į rankas“. Tokiu atveju visi pajamų mokesčio padidėjimai ir sumažėjimai darbuotojui yra nesvarbūs, nes visą mokesčio naštą jis perdavė darbdaviui. Antra, o kam gi įdomus individualus mokesčių dydis, jei jis mažai ką pasako apie sistemą (nes jis labai individualus, priklauso nuo veiklos rūšies ir pan.). Norint „ką nors pasakyti apie sistemą“ galima naudoti kitą labai tikslų ir skaičiuojamą matą – mokesčius, kuriuos sumoka vidutinis šalies gyventojas.

3. Mokesčiai vidutiniškai tenkantys vienam gyventojui. Ši našta taip pat reiškiama absoliučiu dydžiu ir skaičiuojama kaip visuminės absoliučios naštos ir gyventojų skaičiaus santykis. Žinoma, gautas skaičius atskiram individui jau yra mažai prasmingas (kaip vidutinė palatos temperatūra), be to, neparankus dėl to, kad neįvertina šalies pajamų lygio skirtumų, todėl nelabai tinkamas geografiniams lyginimams.

Būtent todėl, siekiant įvertinti viską – ir mokesčio tarifą, ir bazę, ir šalies pajamų lygį, ir padaryti rodiklį palyginamą – buvo sukurtas sintetinis mokesčių naštos matavimo rodiklis.

4. Mokesčių naštos rodiklis. Matuojamas kaip biudžetų mokestinių pajamų ir bendrojo vidaus produkto (bendrojo nacionalinio produkto) santykis, išreikštas procentais. Šį dydį taip pat galima išreikšti simboliškai – kaip laisvės nuo mokesčių dieną. Kaip matosi, šis rodiklis jau labai toli nutolęs nuo individo ir nieko nepasakantis apie jo mokesčių naštą. Nes lyginama visų sumokėta mokesčių suma su visų sukurta gėrybių suma – bendruoju vidaus produktu (tai dar vienas ekonomistų sukurtas skaičiukas – daugiau dangaus nei žemės matas). Šis mokesčių naštos dydis, kitaip dar vadinamas perskirstymu, ir yra dažniausiai naudojamas įvairiausiuose istoriniuose, geografiniuose palyginimuose, politikų pašnekesiuose.

Svarbu žinoti, kad šis skaičiukas gali būti gana apgaulingas. Jis gali mažėti, kai tuo pačiu metu yra keliami ir tarifai, ir bazė, t.y. kai yra didinami mokesčiai (matematiškai kalbant, tai nutinka, kai vardiklis auga greičiau nei skaitiklis). Mažas mokesčių naštos rodiklis, esant plačiai bazei ir aukštiems tarifams, taip pat gali byloti apie mažėjantį žmonių ekonominį aktyvumą arba apie prastą mokesčių administravimą, „pralaidžias“ sienas, arba apie išsikerojusią korupciją.

Taigi, kaip ir dauguma sintetinių ekonominių rodiklių, kuriais siekiama pamatuoti viską, labai dažnai nebepamatuojama nieko. Beveik panašus likimas ištiko ir aptartąjį sintetinį mokesčių naštos rodiklį, kurį, nieko nesakau, reikia skaičiuoti, bet nereikia daryti pernelyg toli siekiančių išvadų, kad ir apie mokesčių sunkumą (ne pats rodiklis blogas, bet jo interpretuotojai jį pervertina). Ir štai dar dėl kokių priežasčių.

Kad ir kokiais būdais būtų matuojama tiesioginė mokesčių našta, neįvertinamos kitos dvi labai svarbios mokesčių naštos sudedamosios – netiesioginė administravimo ir paslėptoji našta. Gali būti, jog net ir mažai mokesčių sumai administruoti yra sukurta tokia paini administravimo sistema, gausi taisyklių arba vertinamųjų nuostatų, biurokratizuota (pvz., specialios apskaitos sąskaitos faktūros) ir nepastovi, kad vien tik tai gali atbaidyti investuotojus ir išsekinti mokesčių mokėtojus. Paslėptoji mokesčių našta pasireiškia kaip įtaka, kurią mokesčių taisyklės daro žmonių sprendimams, kai dėl reguliuojamojo mokesčių poveikio priimamas ne pats efektyviausias sprendimas. Paslėptosios mokesčių naštos skaičiais neįmanoma įvertinti, bet ji egzistuoja ir yra reikšminga. Galiausiai mokesčių naštos rodikliai neįvertina vadinamųjų „mokesčių ne mokesčių“ – virškainio, kurį dėl valdžios nustatytų reikalavimų, draudimų ar ribojimų vartotojas sumoka gamintojui apeidamas biudžetą. Tokia įmantri nebiudžetinė, bet subsidija, Lietuvoje yra itin akivaizdi cukraus pramonėje, kai dėl muitų už cukrų permokame mažiausiai trečdalį kainos.

Kaip jau minėjau, mokesčių naštos rodiklis nieko nepasako apie žmogaus galimybę geriau gyventi. Nei apie mokesčius mokančiojo, nei apie mokesčius „valgančiojo“. Nes šis rodiklis neįvertina to (ir neskirtas tam), ką žmogus gali įpirkti, sumokėjęs kad ir to paties dydžio mokesčius skirtingose šalyse per skirtingus laikotarpius. Šalyse, kur pajamos mažos (o Lietuva kaip tik tokia, jos pajamų lygis tesiekia vos 40 proc. Europos vidurkio), net ir sumokėjus santykinai mažą (33 proc.) mokesčių naštą, iš likusių pinigų žmogus sunkiai gali įsigyti automobilį, būstą, išmokslinti vaikus ir t.t. Tuo tarpu net ir didesnė mokesčių našta sumokėjus mokesčius kitose šalyse palieka žmonėms solidžią sumą padoriam gyvenimui. Taigi, esant kainų konvergencijai (vienodėjimui), bet dideliems pajamų skirtumams, mokesčių naštos lyginimas yra mažai prasmingas.

Jau turbūt aiškėja visa šio straipsnio moralė. Skaičiukai gali pasakyti, bet ne visą tiesą. Nereikia jų sureikšminti ir pervertinti, ypač kai kalbama apie vidutinius vidurkinius dydžius. Mokesčių sumas turi skaičiuoti verslininkai savo veikloje. Tai būtina jų išlikimui ir efektyvumui. Na, o valdžia turėtų neieškoti, kaip čia dar pateisinus savo išlaidų didinimą, o nuolat mažinti mokesčius. Ne tiek dydis, kiek kryptis – mažėjimo tendencija – yra mokesčių sistemos „gerumo“ matas ir valdžios veiksmų gidas.

Fiskalinė politika nėra tinkama priemonė spręsti bet kokias iškylančias problemas ir vienas iš svarbiausių dalykų yra nutarti, kurių problemų fiskalinė politika spręsti neturėtų. Pakeisti racionalią politiką atskiruose ūkio sektoriuose fiskalinė politika negali. Didelių mokestinių įplaukų sumų išleidimas (ar atitinkamas atleidimas nuo mokesčių) įgyvendinant trumpalaikę sektorių politiką nepadeda išspręsti šių sektorių problemų. Buvo bandoma jas spręsti taikant PVM, akcizų ir juridinių asmenų pelno mokesčio lengvatas (energetikos ar žemės ūkio sektoriuose), tačiau visiškai nepanašu, kad tai turėjo geidžiamą poveikį. Tačiau tokie fiskaliniai “sprendimai” iškraipo natūralias ekonomines paskatas – vienai “ypatingai” grupei tenka mažesnė mokesčių našta nei kitai, ir galiausiai tokie sprendimai stabdo konkurencingą įmonių plėtrą.

Taigi fiskalinės politikos veiksmais nereikėtų pakeisti įmonių ar bankų restruktūrizavimo; fiskalinės politikos nereikėtų naudoti siekiant suteikti prekybos lengvatas kokioms nors įmonėms; fiskalinė politika neturėtų būti naudojama dirbtinai reguliuoti kainoms bandant pakeisti monetarinę politiką, teikiant naudos gamintojų ar vartotojų grupei. Užuot tam tikroms įmonių rūšims sudarius ypatingas fiskalines sąlygas, yra geriau paspartinti privatizavimą ir tęsti įmonių sektoriaus dereguliavimą.

„Padidėjo/didėja atlyginimai: 2004 m. vidutinis mėnesinis atlyginimas išaugo 6,1 proc. iki 1121 Lt/mėn. Gegužės mėnesį nuo 450 Lt iki 500 Lt padidinta minimalus mėnesinis atlyginimas. Planuojama ją kelti dar 10-20 proc. ir 2005 m. Nuo kovo 1 d. padidėjo senatvės, invalidumo ir našlaičių pensijos. Senatvės ir invalidumo pensijos padidėjo asmenims, turintiems būtinąjį stažą ir gaunantiems pačias mažiausias (mažesnes nei 325 litų) pensijas. Tokiu būdu mažos pensijos, priklausomai nuo dabar gaunamos pensijos dydžio ir asmens įgyto stažo trukmės, išaugo vidutiniškai 20 litų. Vaikams našlaičiams mokamos našlaičių pensijos padidėjo nuo 25 iki 30 proc. mirusiajam priklausiusios ar galėjusios priklausyti pensijos. Motinystės (tėvystės) pašalpa nuo kovo 1 d. padidinta iki 70 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Nuo liepos 1 d. buvo pradėtos mokėti išankstinės pensijos žmonėms, turintiems 30 metų darbo stažą, kuriems iki pensijos liko 5 arba mažiau metų. Nuo balandžio mėn. 20 litų iki 172 Lt/mėn. padidinta bazinė pensija, o nuo rugsėjo 1 d. nuo 901 Lt iki 990 Lt vėl padidintos draudžiamosios pajamos, nuo kurių skaičiuojama senatvės pensijos papildoma dalis. Padidinus draudžiamąsias pajamas, vidutinė senatvės pensija pakilo vidutiniškai 28 Lt (nuo 344 iki 372 Lt). “[9]

2 lentelė

Mokesčiai į Lietuvos biudžetus ir fondus 1 [10]

Tūkst. litų

Mokesčiai 2003

9 mėn. iš jų: 2004

9 mėn. iš jų:

II ketv. III ketv. II ketv. III ketv.

Mokesčiai, iš viso: 7622538,2 2507597,1 2768277,1 8792346,4 3002244,2 3257587,6

Pajamų ir pelno mokesčiai, iš viso: 3093089,1 1046961,0 1174505,0 3711344,3 1319229,7 1419649,8

Gyventojų pajamų mokestis2 2611242,1 961699,0 853563,0 2926081,7 1159440,2 941270,8

Pelno mokestis 481847,0 85262,0 320942,0 785262,6 159789,5 478379,0

Darbo jėgos ir atlyginimo mokesčiai, iš viso: 14312,0 4783,0 5009,0 16077,2 5299,6 5808,0

Įmokos į Garantinį fondą 14312,0 4783,0 5009,0 16077,2 5299,6 5808,0

Turto mokesčiai, iš viso: 170062,1 55616,5 56170,4 162430,8 51862,6 54438,1

Žemės mokestis 2329,2 745,1 487,1 3878,6 722,1 764,3

Paveldimo turto mokestis 827,3 293,2 227,4 1252,5 485,8 322,3

Įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis 166905,6 54578,2 55455,9 157299,7 50654,7 53351,5

1 Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos duomenys.

2 Įtraukti ir atskaitymai nuo gyventojų pajamų mokesčio į privalomąjį sveikatos draudimo fondą.

3 2003 metais šie mokesčiai nebuvo išskirti.

3. SOCIALINĖ REIKŠMĖ

3.1. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos

Privalomojo sveikatos draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas valstybinio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, neįtrauktas į valstybės ir savivaldybių biudžetus.

Apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiamieji privalomuoju sveikatos draudimu, kurie šio Įstatymo nustatyta tvarka moka arba už kuriuos yra mokamos šio Įstatymo nustatyto dydžio įmokos. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos – valstybės, darbdavių ar pačių draudžiamųjų mokamos šio Įstatymo nustatyto dydžio įmokos.

Privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, taip pat laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantys kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai(toliau – draudžiamieji).

Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos šios asmens sveikatos priežiūros paslaugos: prevencinė medicinos pagalba, medicinos pagalba, medicininė reabilitacija, slauga, socialinės paslaugos bei patarnavimai, priskirti asmens sveikatos priežiūrai, ir asmens sveikatos ekspertizė, vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimas

apdraustiesiems.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:

1) apdraustųjų privalomojo sveikatos draudimo įmokos bei už juos mokamos įmokos;

2) valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis;

3) institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, veiklos pajamos;

4) papildomi valstybės biudžeto asignavimai;

5) savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos;

6) valstybės biudžeto asignavimai ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms apmokėti;

7) iš sveikatos priežiūros įstaigų ar vaistinių išieškotos ar jų grąžintos lėšos už neteisėtai suteiktas ar neteisėtai pateiktas apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neteisėtai išrašytus, išduotus ar pateiktus apmokėti vaistus ir medicinos pagalbos priemones;

8) įstatymų nustatyta tvarka iš fizinių ir juridinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

Seimas gali įstatymu patvirtinti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui papildomus valstybės biudžeto asignavimus, jei dėl Fondo biudžeto tvirtinimo metu nenumatytų priežasčių padidėja jo išlaidos arba sumažėja pajamos ir dėl to Fondo biudžetas negali įvykdyti visų šio Įstatymo nustatytų įpareigojimų.

Įmonės, įstaigos bei organizacijos ir fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, moka 3 procentų darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis.

Įmonės, įstaigos ir organizacijos iš asmenims apskaičiuotos gyventojųpajamų mokesčio sumos moka ne mažesnes kaip 30 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus kas mėnesį moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios sudaro 2 procentus Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus gali šių įmokų ir šio straipsnio 1 dalyje nustatytų įmokų nemokėti, jeigu šie ūkinės bendrijos nariai ar individualios (personalinės) įmonės savininkai yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir įregistravę likviduojamos ūkinės bendrijos ar individualios (personalinės) įmonės statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai yra atleisti iš darbo.

Fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorines sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 procentų apskaičiuotos gyventojųpajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais.

Valstybinės mokesčių inspekcijos perveda į Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą 30 procentų papildomai išieškotų gyventojų pajamų mokesčio bei sankcijų, paskirtų už šio mokesčio nesumokėjimą ar pavėluotą sumokėjimą, sumų.

Draudžiamųjų teisės taikant privalomąjį sveikatos draudimą:

1) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, su kuria teritorinė ligonių kasa yra sudariusi sutartį, ir gauti privalomojo sveikatos draudimo garantuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas;

2) gauti iš sveikatos priežiūros įstaigos, su kuria teritorinė ligonių kasa yra sudariusi sutartį, informaciją apie savo sveikatos būklę, numatomus tyrimus, procedūras, gydymo būdą ir jo poveikį, teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų mastą, teikimo sąlygas ir vietą. Analogišką informaciją apie neveiksnius asmenis turi teisę gauti jų teisiniai atstovai;

3) gauti kompensaciją iš sveikatos priežiūros įstaigų už žalą, padarytą jų sveikatai dėl sveikatos priežiūros įstaigų ar asmens sveikatos priežiūros specialistų kaltės, nepaisant, ar tai buvo numatyta teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigų sutartyse. Kompensacijos dydį ir mokėjimo tvarką nustato įstatymai ar kiti teisės aktai;

4) kreiptis į teritorinių ligonių kasų komisijas, Valstybinę ligonių kasą, teismą dėl įstatymų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių privalomąjį sveikatos draudimą, pažeidimų. [11]

3.2. Valstybinio socialinio draudimo įmokos

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, atsižvelgdama į tai, kad savarankiškai dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžio apskaičiavimas glaudžiai susijęs su Pelno mokesčio įstatymo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų taikymu.

Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.

Apdraustieji asmenys – fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys ir (arba) už juos šias įmokas moka draudėjai.

Draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybinio socialinio draudimo pašalpos bei nedarbo valstybinio socialinio draudimo išmokos.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – socialinio draudimo įmokos) – apdraustųjų asmenų ir (arba) jų draudėjų mokamos įstatymų nustatyto dydžio įmokos.

Valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys.

Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje datą. Socialinio draudimo įmokos mokamos iš valstybės institucijoms patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

Socialinio draudimo išmokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.[12]

Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai 2005 metams, [13] patvirtinti draudėjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų pensijų, sveikatos, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, draudimo nuo nedarbo 31 procento tarifą ir jo dydžius atskiroms draudimo rūšims:

1) pensijų socialiniam draudimui – 23,5 procento;

2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 2,8 procento;

3) draudimui nuo nedarbo – 1,4 procento;

4) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 0,3 procento;

5) sveikatos draudimui – 3,0 procentus.

Patvirtinti apdraustųjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 procentų tarifą ir jo dydžius atskiroms draudimo rūšims:

1) pensijų socialiniam draudimui – 2,5 procento;

2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 procento.

Patvirtinti įmokos valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai gauti dydį – 50 procentų bazinės pensijos.

Patvirtinti valstybinio socialinio draudimo visų rūšių pensijų papildomai daliai gauti įmokos dydį – 15 procentų valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų.

Patvirtinti valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos tarifo dalį, skirtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomai daliai, – 10,6 procento.

Patvirtinti šiuos Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo įmokų tarifus 2005 metams:

1) valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti įmokos dydis – 50 procentų bazinės pensijos;

2) valstybinio socialinio draudimo visų rūšių pensijų papildomai daliai gauti įmokos dydis – 15 procentų deklaruojamų pajamų.

Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu, tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomas perskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstai išskiriama iš mokesčių tarpo – ji atitinka visus mokesčių požymius, todėl jai turi būti keliami tie patys reikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams. Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiu būdu darbo jėgai (išlaidų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčių našta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymą ir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmoka imama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių išimtinų kriterijų, o išmoka nedaug priklauso nuo įmokų.

Gyventojų senėjimo problema ir jos poveikis valstybės finansams turi būti sprendžiami ES lygiu. Šie sprendimai turi būti priimti artimiausiu metu, norint išvengti problemų ilgalaikėje perspektyvoje. Tai susiję ne tik su išlaidomis pensijoms, bet taip pat ir su išlaidomis sveikatos apsaugai. Pastarasis aspektas yra dar svarbesnis negu pensijų reforma: daugiau kaip 50% visų sveikatos apsaugos išlaidų skiriama pagyvenusiems žmonėms.

Įgyvendinant socialinių išlaidų politiką, Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijoje pabrėžiama, kad išlaidos bus suderintos su pajamomis. Suteikus daugiau savarankiškumo savivaldybėms, galima būtų lanksčiau spręsti, kam labiausiai reikia socialinės paramos.

1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas gali būti laikomas pirmu žingsniu įtraukiant į socialinę apsaugos sistemą privatų sektorių. Tačiau tai nėra toks greitas didėjančių išlaidų, skirtų pensijoms, problemos išsprendimas, nes perėjimas nuo einamųjų įmokų sistemos prie privalomojo kaupimo pensijų fondų sistemos sąlygoja papildomas pereinamojo laikotarpio išlaidas. Priešingu atveju, tie patys darbuotojai turėtų prisidėti prie esamų pensininkų pensijų finansavimo, o taip pat ir prie savo pačių būsimų pensijų formavimo, taikant antrąją (privalomą) ir trečiąją (laisvanoriško draudimo) pakopas. Šiuo metu vykdomas pensinio amžiaus ilginimas bus spartinamas, ateityje numatant jo didinimą iki 65 metų tiek vyrams, tiek moterims. Daugumoje atvejų visas perėjimo sąnaudas padengia valstybė, nes jos įgauna mokestinių lengvatų (tokių, kaip atskaitymai iš privalomų įmokų mokestinės bazės antrajai pakopai) arba sumažintų socialinio draudimo įmokų pavidalą (įmokos į pensijų fondą kompensuojamos ekvivalentišku socialinio draudimo įmokų sumažinimu). Atsižvelgiant į Lietuvos valstybės biudžeto pažeidžiamumą, – tai problemiškas klausimas, ir šios biudžeto sąnaudos bus rimtai apsvarstytos, įvedant kaupimo lėšomis finansuojamą pensijų sistemą.

Privalomojo ir laisvanoriško kaupiamojo pensijų draudimo sistemos įvedimas gali turėti teigiamą poveikį darbo rinkai, jei įmokoms į pensijų fondą bus mažiau atskaitoma nuo darbo užmokesčio nei socialinio draudimo įmokoms. Tai taip pat gali skatinti kapitalo rinkos plėtrą, nes pensijų fondai privačias santaupas nukreips į ilgalaikį turtą ir akcijas. Tai taip pat sąlygos investicijų skatinimą.

IŠVADOS

Kaip teigia tarptautinių žodžių žodynas, „sistema – tai planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija“. Vadovaujantis šiuo apibrėžimu, Lietuvoje veikiančių mokesčių aibės sistema nepavadinsi. Mokesčiai buvo kuriami be sistemos vizijos, nekeliant jai jokių reikalavimų. Taisyklingo išdėstymo mokesčių aibėje taip pat nėra: mokesčiai persidengia, dubliuoja vieni kitus, apmokestina vien ir tą patį šaltinį. Tvarkos ir organizacijos Lietuvos mokesčių aibėje pasigendama – tai pripažįsta kiekvienas bent kiek kyštelėjęs galvą į mokesčių brūzgynus. Išvada viena – mokesčių sistemos Lietuvoje nėra. Mokesčių sistemos kokybę apsprendžia jai keliami reikalavimai – mokesčių sistemos principai. Laisvosios rinkos instituto siūloma proliberali mokesčių sistema remiasi šiais principais: lėšų surinkimo, o ne reguliavimo vaidmuo, minimali įtaka, teisingumas, nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas ir automatiškumas, administravimo pigumas. Nepristatytas liko mokesčių teisingumo principas, kuris teigia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Jeigu valstybė rūpinasi mažas pajamas gaunančiais, neišgalinčiais gyventojais, t.y. vykdo perskirstymo programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių pagalba. Kitaip tariant, tikslingiau šiems gyventojams skirti pašalpą iš biudžeto nei sumažinti jiems mokesčius. Apsisprendus dėl mokesčių sistemos principų, reikia surasti kelią, kaip iš veikiančios mokesčių aibės pereiti prie mokesčių sistemos, nuspręsti, ką daryti su veikiančiais mokesčiais. Tai padaryti padeda veikiančių mokesčių atitikimo keliamiems reikalavimams įvertinimas. Ši veikiančių mokesčių analizė padiktuoja mokesčių reformos kelią – kuriuos mokesčius reformuoti ir kaip, kurių – atsisakyti. Valdančioji dauguma mažins gyventojų pajamų mokestį, o sumažėjusias biudžeto pajamas kompensuos apmokestindama gyventojų būstą bei padidindama nekilnojamojo turto mokestį įmonėms. Verslininkai taip pat dar metus turės mokėti kelių mokestį.

Svarbu, kad reformuojant mokesčius Lietuvoje, šalia pagrindinės – fiskalinės mokesčių funkcijos nebūtų pamiršta ir reguliuojančioji jų funkcija. Pelno mokesčio, kuris šiuo metu sudaro 15 proc., Vyriausybė kol kas nekeis, taip pat kol kas – dar vienerius metus – nebus panaikintas ir kelių mokestis, kurio žadama atsisakyti nuo 2007 m.

„Mes sutarėme, kokius svarbiausius žingsnius reikia žengti mokesčių politikoje. Kol kas galime pasakyti svarbiausius principus – kasmet 3 procentinius punktus mažinti gyventojų pajamų mokestį iki 24 proc., nekeisti pelno mokesčio juridiniams asmenims bei dar vieneriems metams palikti galioti kelių mokestį. Taip pat nuo 2006-ųjų ketiname įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims bei 1-2 punktais padidinti turto mokestį įmonėms. Daugiau jokių eksperimentų mokesčių srityje“,- 2005 02 21 pareiškė premjeras Algirdas Brazauskas. A. Brazausko teigimu, visos šios mokesčių reformos priemonės turėtų padėti maždaug 17-18 proc. sumažinti šešėlinės ekonomikos apimtis.

Pagrindinis tikslas – sulyginti turto ir darbo jėgos mokesčius, pagerinti proporciją:

• didžioji dauguma Lietuvoje dirbančių verslininkų ir vadovų aiškiai supranta mokesčių svarbą jų pačių verslo stabilumui ir saugumui ir sąmoningai moka nustatytus mokesčius.

• siekiant apmokestinti kuo daugiau ūkinėje veikloje vykstančių procesų taip pat būtina pažvelgti plačiau į galimas tokių sprendimų pasekmes, įvertintų jų naudą, tos naudos įgyvendinimui reikalingas sąnaudas.

• Pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais.

Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių. Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias-didinti mokesčius.

Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Taigi ekonomistai ir verslininkai neturi bendros nuomonės apie mokesčius: vieni mano, kad iš esmės turi racionalizuoti netolygų pajamų pasiskirstymą, kiti gina teiginį, kad, nors mokesčiams būdinga nacionalinių pajamų perskirstymo funkcija, jai realizuoti būtina radikali mokesčių reforma.

.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija, 2003.

2. Chlivickas E.,Čepienė I., Meidūnas V., Puzinauskas P. Lietuvos mokesčių sistema. Vilnius : FM mokymo centras, 1996.

3. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas 2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007 (aktuali redakcija 2004-11-02)

4. 2005.02.22 http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Kitos1.asp?Kur=20&ID=33482

5. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymas 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675

(aktuali redakcija 2004-10-12)

6. Lietuvos Respublikos Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas 1994 m. liepos 20 d. Nr.I-565 (aktuali redakcija 2004-04-15)

7. Lietuvos Respublikos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo 2000 m. spalio 12

d. Nr. VIII-2032

8. Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymas 2000 m. rugsėjo 12 d. Nr. VIII-1926

(aktuali redakcija 2004-11-04)

9. Rūta Vainienė Su liniuote – per mokesčius // http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/2003.3.liniuote.phtml

10. http://www.std.lt/uploads/1105517772_mokes_1.doc

11. Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymas 1996 m. gegužės 21 d. Nr. I-1343

(aktuali redakcija 2005-01-01)

12. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymas 2004-11-26, Nr. 171-6295 (aktuali redakcija 2005-01-01)

13. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/getfmt?C1=w&C2=245893

14. Rūta Vainienė // http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/1999.3.nektur.phtml

15. Rūta Vainienė Daug atsakymų į vieną klausimą arba kodėl reikia naikinti pelno mokestį // http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/1999.5.cons.phtml

16. http://www.lrinka.lt/Leidinys/makroekonominiai/2004.4.valstfin.phtml

Komentuokite!