Tiesioginiai mokesčiai Lietuvoje

17 0

ĮVADAS

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.”

Žmogaus poreikis suskaičiuoti ir išmatuoti yra visai natūralus. Šiuolaikiniai ekonomistai (matematikų paveikti) mokslą, tyrimą, studiją, traktatą laiko vertingu tik tada, jei jame gausu formulių ir skaičių. Ekonomistai imasi suskaičiuoti viską – praeitį ir ateitį, ir t

tai, kas išmatuojama skaičiais, ir tai, kur skaičiai yra bejėgiai. Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos).

Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamas ir pristabdo visuminės paklausos augimą.

Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Mokesčiai yra tiesioginiai (tai b
būtų pajamų, draudimo mokesčiai ir kt.) ir netiesioginiai (pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai). Tiesioginiai mokesčiai – moka asmenys ir organizacijos tiesiogiai iš savo pajamų.

Mokesčiai yra ta sritis, kurioje gali būti skaičiuojama ir netgi keliais būdais, bet, deja, dažnai pamirštama, jog v
visus šiuos skaičiavimus reikia svarstyti su didelėmis išlygomis. Jie tik tam tikrais atvejais gali suteikti informacijos apie tai, dideli ar maži mokesčiai, pakeliama ar nepakeliama jų našta. Politikai susiginčijo, dideli ar maži Lietuvoje mokesčiai. Ministras pirmininkas kviečia investuoti sakydamas, kad mokesčiai Lietuvoje maži. Jam antrina ir mokesčių konsultantai. Antai „Ernst&Young“ studija rodo, jog Lietuvos mokesčių sistema konkurencinga. Pelno, pajamų mokesčių tarifai ne didesni nei Europoje, padėtį kiek blogina tik tai, jog „Sodros“ įmokoms netaikomos lubos. Tačiau opozicija su tuo kategoriškai nesutinka ir teigia, kad Lietuva nėra joks mokesčių rojus.

Pagrindinis šio darbo tikslas – aprašyti tiesioginių mokesčių ypatumus Lietuvoje ir paanalizuoti jų taikymo praktikoje problemas bei aptarti jų reikšmę visuomenės socialinę reikšmę.

Darbo objektas – tiesioginiai mokesčiai (gyventojų pajamų mokestis, pelno m
mokestis, įmokos į garantinį fondą, atskaitymai nuo pajamų pagal LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, nekilnojamojo turto).

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

• Surinkti medžiagą (literatūrą, straipsnius), kurioje būtų aptariami tiesioginiai mokesčiai;

• Trumpai peržvelgti ir pateikti Lietuvos tiesioginių mokesčių reikšmę.

• Aprašyti tiesioginių mokesčių pagrindines jų taikymo praktikoje problemas;

• Padaryti šio darbo išvadas bei pateikti pasiūlymus apie tiesioginių mokesčių fiskalinę ir socialinę reikšmę Lietuvoje.

Išsiaiškinant tiesioginių mokesčių taikymo problemas, kaip metodinę medžiagą naudojau teorinę literatūrą apie mokesčius bei publicistinius straipsnius, kuriuose pateikiamos šio mokesčio mokėtojų nuomonės apie tiesioginius m
mokesčius.

1. TIESIOGINIAI MOKESČIAI LIETUVOJE

Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro apie 20 mokesčių (įmokų, rinkliavų). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.

Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma, netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiai mokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniam mokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti.

Šių mokesčių įplaukos patenka į nacionalinį biudžetą (valstybės bei savivaldybių), kelių fondą, valstybinio sacialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus. Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis.

Iš mokestinių įplaukų ir BVP santykio galima susidaryti bendrosios mokesčių naštos vaizdą, taip pat suvokti mokesčių vaidmenį perskirstant pajamas. BVP rodiklio dydis ir permainingumas priklauso nuo konkrečių vietos ir laiko sąlygų: šalyje egzistuojančios mokesčių bazės, jos potencinių galimybių panaudojimo, mokesčių administravimo efektyvumo, valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti mokestines įplaukas, priimto gyventojų socialinių poreikių (pvz., švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir pan.) tenkinimo būdus (privatus ar visuomeninis), prievolės mokėti mokesčius įsisąmoninimo laipsnio ir t. t. Tačiau, be abejonės, mokesčių mokėtojų, pramonininkų, kai kurių politikų taip pageidaujamas mokesčių naštos mažinimas &

– tai sudėtinga ir ne taip greitai sprendžiama problema.

Tiesioginiai mokesčiai – nustatomi pajamoms ir turtui. Tai yra toks apmokestinimo būdas, kai mokėtojas atsižvelgdamas į apmokestinimo objektą mokestį sumoka pats.Tiesioginiai mokesčiai yra gyventojų pajamų mokestis, turto mokesčiai, socialinio draudimo mokestis, įmokos į garantinio fondą.

1.1. Gyventojų pajamų mokestis

„Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostatas pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Pajamų mokesčio mokėtojai – pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.Mokestinis laikotarpis – pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.

Pagal įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mokestinio laikotarpio pozityviųjų pajamų gavimo momentu laikoma to mokestinio laikotarpio gruodžio 31 diena. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nurodo kokios yra neapmokestinamosios pajamos ir neapmokestinamieji pajamų dydžiai ir papildomi neapmokestinamieji pajamų dydžiai..

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio d

deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.”[3]

Gyventojų pajamų mokestis skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas – dažnas žino tik algą „į rankas“, visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai – nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo išlaidos nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar . . .

Komentuokite!