1. EKONOMIKA1.1 EKONOMIKOS SAVOKA. Ekonomika – tai mokslas padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausia. Ekonomikos teorija : mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika nagrineja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų individualiujų vartotojų, įmonių išteklių savininkų, ekonomikos šakų. Makroekonomika tiria bendrą eonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas, infliacijos tempas, nedarbo lygis, valstybes biudžieto deficitas.1.2 EKONOMIKOS SAVOKOS. Ekonominė gerybė- realios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius. Gerybes gali buti laisvosios. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Poreikiai : materialiniai, dvasiniai, socialiniai, gamybiniai, negamybiniai,. Įštekliai – visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Ištekliai: ekonominiai, riboti, gamybos veiksniai (žeme,darbas,kapitalas). 4 gamybos veiksnių grupes: 1 darbas – bet kokia fizinė ar protinė žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę; 2 žemė – naturalus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas; 3 kapitalas : realusis ir finansinis kap; realusis kapitalas – tai įrenginiai, pastatai, gamyklos ir kitos aukščiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje; finansinis kapitalas – tai fondai realiojo kapitalo įsigijimui: a) piniginis; b) nominalusis; žmogiškasis kapitalas – tai mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios, bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklų produktyvumą. 4 verslumas – naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų kapitalo įdejimo sferų naudojamasis, sferų tereotipų ir ribų įveikimas. 1.3 ŪKINĖ VEIKLA. Ūk veik išskiriami 4 jos tipai: 1.gamyba; 2.paskirstymas; 3.mainai; 4.vartojimas. Materialinė gamyba – tai technologinis procesas, kuriuo metu gaunamos ekonominės gerybes t. y. prekės ir paslaugos. Yra 3 ekonomines šakos: 1.pirminės šakos; 2.antrinės šakos; 3.tretinės šakos. Paskirstymas – tai , kai pajamos, gautos realizavus rinkoje produktą, paskirstomą visiems gamyboje dalyvavusiems veiksniams. Mainai – kai kiekvienas darbuotojas dalį savo pagamintų produktų iškeičia į kitus jam reikalingusdaiktus,naudodamas pinigus. Vartojimas – pasiektas gamybos tikslas, jis yra gamibinis ir asmeninis. Bendrasis įm pelnas (BPL) – tai skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų (BK), susidarančių gaminant ir parduodant produkciją. BPL=BPJ-BK BPJ – bendros pajamos. Vidutinis pelnas (VPL) – tai bendrojo pelno dalis, atitenkanti pagamintos produkcijos vnt-ui. Normalus pelnas – minimalus pelnas, kuris būtinas kapitalui tam tikroje veiklos srityje sukaupti ir išlaikyti. Ekonominis pelnas – tai bendrojo pelno dalis , kuria jis viršija normalujį pelną.
1.4 PAGRINDINĖ EKONOMIKOS PROBLEMA. Pasirinkimo problema: KĄ gaminti? KAIP gaminti? KAM paskirstyti produktus? Alternatyvieji kaštai – išteklių naudojimo alternatyva, kuriuo atsisakome gamindami tam tikrą produktą. 1.5 EKONOMIKOS SISTEMOS. – tai būdas tirti trukumo ir pasirinkimo klausimus. Ekon. sistemų tipai: 1. papročių ekonomika – joje problemos sprendžiamos remiantis religiniais ar socialiniais papročiais ir tradicijomis. 2. rinkos arba laisvosios verslinynkystės ek. – remiasi privačia nuosavybe, individu laisve. Valstybės organai ar kitos grupes nesikiša į ekonomiką. 3. komandinė ek. – jos salygomis visus sprendimus apie tai, ka, kaip ir kam gaminti lemia vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. 4. mišrioji ek. – tai dviejų ekonominių sistemų rinkos ir komandines ek derinys. Joje viešpatauja ekonomine laisve.2. RINKA .2.1 RINKOS SISTEMA IR VYRIAUSYBES VAIDMUO. Rinka – tai visuma mainų santykių, pasireiškinčių pirkimo-pardavimo aktais tarp pardavejų ir pirkejų, kurių sprendimai ir perkamoji galia formuoja paklausą ir pasiūlą bei jų tarpusavio ryšį. Rinkos ekonominiai subjektai: 1.namų ūkis – tai ekonominis vnt-as, kuris sudaro vienas ar keli asmenis ir kuris laisvai priima sprendimus, yra kokio nors gamybos veiksnio savininkas. 2. įmonė – tai ekonominis vnt-as kuris: a) laisvai priima sprendimus; b) stengiasi maksimizuoti pelną c) naudoja gamybos veiksnius produkcijos gamybai ir pardavimui. 3. valstybė – tai valstybinės įstaigtos turinčios juridinę ir politinę valdžią , kad galėtų vykdyti ūkinių subjektų rinkos kontrole, siekiant bendrų, visuomeninių tikslų. Rinkos f-jos: 1. užtikrina racionalų gamybos veiksnių paskirstymą ekonomikoje; 2. rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vientisą reprodokcijos procesą; 3.suderina gamintojo ir vartotjo interesus; 4. rinkoje išriškėja prekių ir paslaugų visuomenės naudingumas irjų gamybos sanaudų visuomeninis pripažinimas; 5. rinka gerina ek-kos būklę, nes pašalina nuostuolingas nekonkureciškas įmonės; 6.rinka per kainų mechanizmą, kad gamintojų apimtis ir strūktura atitiktų vartotojų paklausą; 7. rinka skatina techninępažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų.
2.2 KONKURENCIJA. RINKOS STRŪKTURA MODELIS. Konkurencija – tai rinkos situacija,kai yra pakankamai pirkėjų ir pardavėjų. Pagrindinės kainų funkcijos: 1. suteikti info ekonomikos subjektams; 2. suderinti ek-kos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą; 3. apriboti vartojimą ir pranešti apie netobulą visuomenes išteklių naudojimą; 4. skatinti parodyti kur gamintojas investuodamas pinigus gali gautididesnį pelną, o vartotojas sutaupyti pinigų pradejęs nauduoti kitą prekę. Rinkos struktūros modelių požymiai: 1.tobuloji konkurencija: a)didelis dalyvių skaičius; b)produktas yra standartinis arba tapatus; c) išsami info apie produktą ir kainas; d) yra laisvas patekimas į rinką; 2. monopolinė konkurencija: a) daug pardavėjų, parduodančius vienodus produktus, kurie skiriasi tik reklama, įpakavimu, formos ženklu, papildomis paslaugomis… 3. oligopolija: a) keletas įm gamina panašius produktus, lemia kainas ir kontrolioja patekimą į rinką; 4. monopolija: a) vienintelis gamintojas nustato kainą produktui ir neleidžia patekti į rinką konkurentams; 5. monopsonija: a) daug gamintojų parduoda prekę vienam pirkėjui; 6. oligopsonija: a)keletas pirkėjų ir daug pardavėjų; 7.dvipusė monopolija: a) vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.
2.3 PAKLAUSA: DĖSNIS, KREIVĖ. PAKLAUSOS VEIKSNIAI. Paklausa – lentelė arba grafikas, rodantis, kiek prekių ir paslaugų pirkėjai nori ir gali nupirkti visomis galimomis kainomis per tam tikrą laikotarpį. Paklausos dėsnių – vadinamos kainos ir perkamos prekės kiekio ryšys, kai pastarasis kinta priešinga kainos keitimo linkmė. Paklausos f-ja: Q(D)=f(P,J,P(s) ,P(c),N,CT,…) Mažejant prekių kainai, paklausa didėja dėl 2 priežasčių: 1. esant ,ažesniai kainai, galima įsigyti daugiau tos prekės vnt; 2. kainos mažėjimas pritraukia daugiau pirkėjų. Paklausa gali mažėti arba didėti del šių priežasčių: 1. vartotojų pajamos ir jų paskirstymas; 2. substitutų kainos pokečiai; 3. kitų, komplementarių kainų pokyčiai; 4. vartotojų skonis irpokyčiai madoje; 5. vartotojų optimizmas ir pesimizmas. Paklausos kreivė rodo prekės paklausos kiekio ir kainos tarpusavio oriklausomybę per tam tikrą laikotarpį.2.4 PASIŪLA:DĖSNIS,KREIVĖ. PASIŪLOS VEIKSNIAI. Pasiūla – tai parduodamas prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo kainos. Pasiūlos dėsnių vadinamas ryšys tarp kainos ir parduodamas prekės kiekio, kaip pastarasis kinta kainos kitimo linkme. Pasiūlos kiekis matuojamas siūlomų prekių kiekių per laiko vienetą. Pasiūlos f-ja: Q(S)=f(P,P(r),T,N,…). Pasiūlos kreivė rodo siūlomu pirkti prekės kiekio ir kainos tarpusavio priklausomybe per tam tikrą laiką. Veiksniai lemiantis pasiūlos pokeičius: 1. sąnaudos; 2.technologijos; 3.gamtinės,klimatinės sąlygos; 4. tarpusavyje susijusių prekių kainos; 5kiti būdai gauti pelną; 6. ateities lūkeščiai. 2.5 RINKOS PUSIAUSVYRA. Pusiausvyros kaina – tai kaina, kuriai esant prekės ar paslaugos paklausa lygi jos pasiūlai. Esant pusiausvyrai, pirkėjai norintys įsigiti prekių rinkos kaina, lengvai įgyvendina savo interesus,pardavėjai norintys parduoti šią kainą nesunkiai suranda šiai prekiai pirkėjų.2.6 PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS. Elastingumas – paklausos ir pasiūlos kiekio kitimo procentas,kainoms pakitus vienu procentu. Absoliutus elastingumas – elastingumo tipas kai be galo mažas kainų pasikeitimas sąlygoja didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą. /Ed/= iki begalibes. Santykinis elastingumas – elastingumo tipas, kai tam tikras keinų kitimas lemia didesnį paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą. /Ed/>1, /Es/>1 Vieneto elastingumas – elastingumo tipas, kai tam tikras kainų kitimas, išreikštas procentais, sukelia tokį pat paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą. /Ed/=1 Santykinis neelastingumas – elastin tipas ,kai kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą. Absoliutus neelastingumas – elastin tipas, kai kainų kitimas nepakeičia paklausos bei pasiūlos. /Ed/=0 Substitucija – vartojimų prekių pakeičiamumas.3. VARTOTOJO ELGSENA.3.1. BENDRASIS IR RIBINIS NAUDINGUMAS. Vartotojo naudingumo teorijai priklauso šios prielaidos: 1. vartotojas disponoja ribota pinigų suma ir sieka gauti maksimalų pasitenkinimą, išleisdamas šiuos pinigus prekėms bei paslaugoms pirkti; 2. jis gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms išleisti pinigus; 3. visi kiti veiksniai yra nekintami. Naudingumas – tai prekės ar paslaugos vartojimo teikiamos pasitenkinimas. 2 naudingumo tipai: 1. bendrasis naudingumas (BN)- tai bendras suvartoto prekių ar paslaugų kiekio teikiamas pasitenkinimas; 2. ribinis naudingumas (RN) – tai bendrojo naudin pasikeitimas, sunaudojus kiekvieną papildomą prekės ar paslaugos vienetą. Mažėjantis ribinis naudingumo dėsnis – tam tikru periodu,esnat nekintačiam vartotojo skoniui,kiekvienas vartojamo produkto vnt teikia mažėjantį ribinį naudingumą. 3.2 OPTIMALAUS PIRKIMO TAISYKLĖ. : labiausiai vertinamas išsirinkimas tos prekės, kurios nauda didesnė už pinigų naudą, t.y. suteikia maksimalų ribinį naudingumą didesnį už kainą. 3.3 SMITO VETRĖS PARADOKSAS. Vertė – tai prekės galia pasireiškianti ją mainant į kitas prekės ir paslaugas. Smito vertės paradoksas – yra nemažai produktų,kuriu ribinis naudingumas labai mažas arba lygus nuliui, esant labai dideliam bendrajam naudingumui. Naudingumo teorijos 2 ydos: 1. produktų nedalamumas; 2.naudingumo matavimo problema. 3.4 VARTOTOJO ABĖJINGUMO KREIVĖS. Vartotojas – tai pagrindinis vartojimo vnt, tai kiekvienas, kuris naudoja prekes ir paslaugas. Visuma – tai nauda, kurią gauna vartotojai pirkdami prekes ir paslaugas. Vartotjų prekių krepšelių vadinamas ivairių prekių rinkinys apimantis atitinkama prekių kiekį derinį. Indiferentiškumo teorijai priklauso 2 prilaidos: 1. vartotojas yra pasirengęs sumažinti vienos prekės vartojimą, kad padidintų kitos prekės vartojimą; 2. alternatyvinių kaštų kitimas. Iniferentiškumo kreivė – atitinka vartotojo norą pirkti tam tikrą vienos ar kitos prekės kiekį. Ribinė pakeitimo norma (MRS) – kai rinkinys sudarytas iš labai mažo vienos prekės kiekio ir labai didelio kitos prekės kiekio, vartotojas pasirengęs atsisakyti didesnio skaičiaus antros prekės,kad nors nežymiai padidintų pirmosios prekės vartojimą.
3.5 VARTOTOJO BIUDŽETAS. VARTOTOJO NAUDOS MAKSIMIZAVIMAS. Vartotojo biudžetas – pinigines pajamos skirtos ir išleistos prekėms bei paslaugoms pirkti. Vartotojo biudžieto f-ja – priklausomybė tarp vartotojų pajamų dydžio bei prekių ir paslaugų kiekio ir kainų sandaugų sumos. M=(QA*PA)+(QB*PB). Biudžeto tiesė – nusako vartotojo galimybę pirkti prekę, esant pastovioms kainoms ir pajamoms. Vartotojo biudžieto sistema – biudžietinės tiesės aprobotas plotas kordinačių sistemoje. 3.6 VARTOTOJO NAUDINGUMO MAXIMIZAVIMAS. Vartotojo naudingumo maximizavimo f-ja – vartot elgsenos abėjingumo ir vartotojų f-jos priklausomybė pasirenkant ir perkant prekių rinkinį labiausiai tenkinanti vartotojo poreikį. Vartotojo pusiausvyros taškas – padėtis, kai sumažėjus prekės kainai ir net išlikus tokiam pačiam naudingumo lygiui, pirkėjas mieliau rinksis šią prekę, nei kita, kurios kaina nepakito.4. GAMYBOS KAŠTAI. 4.1 EKONOMINIŲ KAŠTŲ SAMPRATA IR PELNAS.4.1.1 ALTERNATYVIEJI KAŠTAI. Kaštai – tai panaudoti ištekliai tam tikram tikslui. Gamybos kaštai – tai įmonės piniginės išlaidos būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti už prekes pagaminimą arba paslaugų teikimą. Ekspliciniai (buhalteriniai) kaštai – tai įm piniginės išlaidos darbo užmokėsčiui, palūkanoms, mokesčiams sumokėti,žaliavoms,kurui,įrengimams pirkti. Impliciniai (numatomieji) kaštai – tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai, kurie skaičiuojami pajamomis, kurias galima būtų gauti kitu geriausiu budu. 4.1.2 NORMALUS IR EKONOMINIS PELNAS. Normalujį pelną sudaro impliciniai kaštai lygus mažiausioms pajamoms, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių panaudojimą. Ekonominis (grynasis) pelnas – tai lėšos, kurios lieka atskaičius iš bendrųjų pajamų visus kaštus,tai yra pelnas virš normaliojo pelno. 4.2 TRUMPOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI. Trumpas gamybos laikotarpis – laiko tarpas, per kurį neįmanoma pakeisti įm gamybinių pajėgumų t.y. pagrindinio kapitalo. Trumpojo laikotarpio gamybos f-ja nusako ryšį tarp gamybos rezultatų ir gamybos veiksmių. Q=f(K,L). Bendrasis produktas – visas pagamintų per tam tikrą laikotarpį produktų kiekis. Vidutinis produktas – bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kintamojo veiksnio sąnaudų vienetų. Ribinis produktas – tai bendrojo produkto kitimo laipsnis, pakitus kintamojo veiksnio vnt-ui.
4.2.1 KAŠTŲ PASKIRSTYMAS. Bendrieji pastovus kaštai (BPK)=((BFK) – tai išlaidos,kurios nekinta keičiantis gaminamos produkcijos kiekiui. Bendrieji kintami kaštai (BKK) – tai išlaidos, kurios kinta priklausomai nuo gaminamos produkcijos kiekio,pvz žaliavos, darbininko darbo užmokestis. BKK=BK-BPK Bendrieji kaštai (BK) – tai visos piniginės išlaidos susijusios su produkcijos pagaminimu, arba tam tikrų paslaugų realizavimu. BK=BPK-+BKK Vidutiniai bendrieji ka6ati (VBK) – tai bendrųjų kaštų dalis tenkanti vienam produkcijos vnt. VBK=VPK+VKK Ribiniai kaštai (RK) – tai bendrųjų kaštų padidėjimas gaminant papildomą produkcijos vnt-ą. RK=BK-BK/Q-Q .5. TOBULA KONKURENCIJA IR EKONOMINĖS EFEKTYVUMAS. Pelnas yra skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų. Identiškos prekės – tobulos konkurencijos rinkos ypatybė, kai rinkoje yra daug produktų, pagamintų didelio skaičiaus gamintojų, tačiau visi produktai nesiskiria savo kokybinėmis charakteristikomis ir tai vartotojas neteikia panašumo atskiriems tos pačios rūšies produktams. Neribotas įšteklių mobilumas – tobulos konkurencijos rinkos ypatybė, kai nėra įėjimo į bet kokios prekės rinką barjerų. Įmonės pasivumas kainų atžvilgiu – tobulos konkurencijos rinkos ypatybė, kai nė vienas iš pardavėjų negali paveikti laisvos rinkos kainos. Išsami informacija – tobulos konkurencijos rinkos ypatybė, kai visi pirkėjai ir pardavėjai turi info apie paklausos ir kaštų kreives, žino kokiomis kainomis gai pirkti ir parduoti prekes. Atskirų įmonių bendros pajamos – pajamos ,kurios lygios parduotų prekių skaičiaus ir jų kainos sandaugai. Vidutinės pajamos – pajamos už vieno produkto vnt-ą. Ribinės pajamos – bendrųjų pajamų pakitimas, pardavus papildomą prekės vnt-ą. Trumpuoju laikotarpiu, esant ekonominiam pelnui, neoptimali gamybos apimtis leidžia išsilaikyti įmonei. Technologinis ir dinaminis efektyvumas – efektyvumas, kuris yra geriausias paskirstytų išteklių panaudojimas produktų gamybai ir gali būti išreikštas minimaliomis sąnaudomis produkcijos vnt-ui. Pareto efektyvumas – pasiekiamas, kai susidaro tokia padėtis, jog nėra kitokio alternatyvaus išteklių panaudojimo būdo, kuris pagerintų bent vieno visuomenės nario padėtį, nepabloginus nė vieno kito.