MIKRO – MAKRO EKONOMIKOS konspektas

340 0

1. EKONOMIKOS MOKSLO DALYKAS

1.1 Ekonomika kaip visuomenės aspektas (posistemė). Ekonomika – visuomenė, nagrinėjama turto judėjimo požiūriu. Turtas turėtų judėti pagal ekonomizacijos principą – mažiausiom sąnaudom didžiausią rezultatą.

Terminas ekonomika priklauso nuo to, kur naudojamas. Turi dvi prasmes:

Ų mokslo šakos pavadinimas

Ų šalies, ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas.

Ekonomika – tai visu pirma materialinis visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla yra visų ekonomikos mokslų tyrimo objektas.

Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ek

konomikos problema, su kuria susiduria bet kokia visuomenė, tai konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir išteklių, kurie gali būti naudojami šių poreikių tenkinimui, ribotumų.

Ekomonikos teorija – tai mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialinius žmonių poreikius.

Ekonomikos teorijoje ekonomika nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.

Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir jo turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas. Ekonomikos subjektas savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir
r jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.

Ekonomikos subjektas – tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į tam tikrą objektą reiškia, kad savininkas gali su tuo objektu atlikti tuos veiksmus, kuuriuos leidžia nuosavybės įs
statymas, kartu apribojant kitų individų galimybes pasinaudoti tuo objektu. Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės.

Ekonomikos subjektai yra atsiriboję, tačiau visi ekonomikos elementai, ūkiniai vienetai yra susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie nsavo ruožtu susiję su ekonominių subjektų turto judėjimu.

Ekonomikos sistema – tai būdas kaip tirti . ir pasirinkimo klausimus.

Ekonominę sistemą formuoja tokie veiksniai:

Ų gamtiniai išteklai

Ų gyventojų skaičius, jų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas

Ų turimas gamybinis potencialas, atsargos

Ų per ilgus metus susiklostę atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas

Ų institucinė struktūra, papročiai, įstatymai.

1.2 Ištekliai, jų ribotumas. Ištekliai (resursai) – visa tai, kas naudojama, kaip sąnaudos prekių ir paslaugų gamyboje.

Yra 3 pagrindinės išteklių grupės: gamtiniai išteklai, darbo jėga, kapitalas.

Ištekliai – tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Re

ealūs naudojamiūkinėje žmonių veikloje. Potencialūs dar nenaudojami, nes žmonija dar nesugeba jų valdyti.

Gamtos ištekliai yra išsenkami ir neišsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie yra riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Dirvožemis – atkūriami. Gyvenamoji erdvė, naudingosios iškasenos – neatkuriami ištekliai.

Dauguma išteklių – riboti ištekliai, jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Juos galima suskirstyti į tris grupes:

1. Žemė – Ekonomistai šį terminą vartoja plačiąja prasme (žemė, ir kitas gamtos turtas – naudingosios iškasenos, saulėsenergija, vanduo)

2. Kapitalas – Šis te
erminas vartojamas apibūdinti tuos daiktus, kurie bus naudojami gamybos procese. Tai pastatai, įrenginiai, medžiagos. Skirtingai nuo žemės turtų, kuriuos mums teikia gamta, kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms ir paslaugoms. Kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje.

Kapitalo gamybos ir kaupimo procesas dar vadinamas investicijomis. Skirtingai nuo vartojamų prekių, kapitalinės prekės arba investicinės prekės nėra pritaikytos tiesiogiai žmonių poreikiams tenkinti. Jos yra naudojamos kitų prekių gamybai. Dabar sukurtas kapitalas tenkins mūsų poreikius netiesiogiai ir vėliau, tada kai jis bus panaudotas vartojimo prekių gamybai. Kapitalo gamyba reiškia vartojimo atidėjimą ateičiai, laukimą. Taigi, kapitali formavimas (kaupimas), priklauso nuo pasirinkimo tarp dabartinio vartojimo ir didesnio vartojimo ateityje.

Ekonomistai terminą “kapitalas” vartoja, galvodami apie realų kapitalą, o ne apie finansinį kapitalą.

Realusis kapitalas – tai gamyklos ir įrenginiai naudojami kitų prekių gamybai. Realios investicijos – mašinų ar kito realaus kapitalo kaupimui.

Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes – akcijas, obligacijas ar banko indėlius. Akcijų ir obligacijų savininkai turi turtą tokia forma, kuri duos pajamų ateityje, dividendų ar palūkanų. Ekonomisto požiūriu akcijos nebus tiesioginis kapitalas. Akcijos nėra išteklius, kuriuo betarpiškai gaminamos prekės ir paslaugos.

3. Darbas. Šis terminas reiškia žmogiškąjį išteklių, tai yra fizinį ir protinį žmogaus sugebėjimą, reikalingą prekių ir paslaugų gamybai. Darbo jėga taip pat yra ribotas išteklius. Ji

is pirmiausia susijęs su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas.

Būtina išskirti žmogiškąjį išteklių – tai verslumas, tai yra kažkas, kas įpareigoja. Tiksliau, tai verslininkas:

Ų organizuojantis gamybą, sujungdamas gamybos veiksnius – žemę, darbą, kapitalą, prekių ir paslaugų kūrimui;

Ų priimantis verslo sprendimus apie tai, kokias prekes ir kaip gaminti;

Ų rizikuojantis, žinodamas, kad tie sprendimai gali būti ir netikslūs, klaidingi.

Ų Teikiantis prekių gamyboje naujas technologijas ar verslo organizavimo formas.

Norėdamas, kad pavyktų organizuoti verslumo sugebėjimus, asmuo privalo gauti informaciją apie pasikeitimus ekonomikoje. Kiekvieno tokio verslininko verslo organizatoriaus klausimai yra šie: ar žmonės yra linkę mokėti už tai, ką aš galiu padaryti? Ar galiu parduoti prekę ar paslaugą pakankamai aukšta kaina, padengiančia kaštus ir atnešančia pelno.

1.3 Poreikiai ir jų tenkinimas. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) tenkinimą, atsiranda naujų, sudetingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Gamyba negali patenkinti žmonių visų poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą

Mūsų materialiniai poreikiai yra iš tiesų begaliniai. Ekonominiai poreikiai – riboti.

Ekonomikos problema – galimybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums le

eidžia riboti ištekliai.

Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius konkuruojančius žmonių poreikius.

Ekonomiškumas (ekonomiška veikla) – tai didžiausias naudos pasiekimas mažiausiais kaštais.

Sąnaudų ir rezultatų kalkuliavimas, lyginimas (kiekybinė ir kokybinė pusė). Sąnaudos – tai gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai. (darbo jėga, medžiagos ir žaliavos, įrenginiai, kapitalas ir kt.).

Ekonominės gėrybės ir laisvos (nekaštuojančios) gėrybės. Ekonominė gėrybė. Ekonomistai skiria gėrybes ir ekonomines gėrybes. Gėrybė – realios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius. Žaliavos, miškai, vanduo, įvairios prekės ir paslaugos ir tt. – tai gerybės. Gerybės gali būti laisvosios. Tačiau tokių gėrybių yra labai mažai (pvz. saulės šviesa, vėjas, lietus). Tokios gėrybės tiesiogiai negali būti ekonominės veiklos nei rezultatu, nei objektu.

Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai:

Ų Ekonominės gėrybės yra ribotos. Tai reiškia, kad jų turimas kiekis negali patenkinti visus poreikius. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų vertingos ir naudingos. Vertingumas ir naudingumas – tai irgi ekonominių gėrybių bruožai;

Ų Ekonominės gėrybės – tai būtinai nuosavybės objektas;

Ų Ekonominės gėrybės visada yra sąmoningos veiklos rezultatas. Jų gamyba reikalauja kaštų;

Ų Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes jos turi paklausą.

Pagrindinis ir svarbiausias ekonominių gėrybių bruožas yra ribotumas.

Privačios ir visuomeninės gėrybės. Visuomeninės gerybės – suteikia naudos visiems. Neįmanoma išskirti nei vieno vartotojo, nepaisant, kas už ją sumokėjo. Visuomeninėms gėrybėms nauda yra n

. . .

Komentuokite!