Infliacija

229 0

KAUNO KOLEGIJA

VADYBOS IR INŽINERIJOS FAKULTETAS

VADYBOS IR FINANSŲ KATEDRA

I KURSAS, NUOLATINĖS STUDIJOS

ADMINISTRAVIMAS

RINKOS TRŪKUMAI BEI JOS VALSTYBINIS REGULIAVIMAS

Referatas

Tikrino

Lektorė Rima Slavinskienė

KAUNAS, 2017

TURINYS

ĮVADAS 3

1. INFLIACIJOS FORMOS IR ETAPAI 4

1.1 Infliacijos formos 4

1.2 Infliacijos skaičiavimo metodika 5

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 8

3. INFLIACIJOS PADARINIAI 10

3.1 Infliacijos privalumai 10

3.2 Infliacijos trūkumai 10

4. INFLIACIJOS ĮTAKA AKCIJOMS 12

5. INFLIACIJOS MAŽINIMO KELIAI 14

IŠVADOS 15

LITERATŪROS ŠALTINIAI

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas. Rinka paprastai suprantama kaip prekiavimo vieta, kurioje perkamos ir parduodamos prekės. Pagal ekonomistus, rinka – tam tikra socialinių ekonominių santykių sistema, kur prekės mainomos į pinigus, kur vyksta prekės visuomeninis įv

vertinimas, pardavėjo ir pirkėjo interesų suderinimas. Rinka – tai tam tikras ūkinės veiklos reguliavimo mechanizmas, kuriame pagrindinis reguliavimo svertas – kaina, o varomoji jėga – asmeninis interesas. Rinkoje sąveikauja 2 grupės rinkos subjektų su skirtingais interesais, kuriuos suderina kaina. Ji ir nustato rinkoje tvarką.. Remiantis ja priimami sprendimai: Ką gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti? Kiek gaminti? Ji informuoja rinkos dalyvius ir skatina jų veiklą.

Rinkos sąlygų pokyčius atspindi kainų pokyčiai, nes kainos informuoja ir skatina rinkos dalyvius, priverčia juos keisti savo elgseną. Kai kuriais atvejais ri

inkos mechanizmas veikia labai gerai, o kai kuriais atvejais turi ir esminių trūkumų. Šio referato tikslas yra išsiaiškinti rinkos esminius trūkumus ir valstybinį reguliavimą.

1. INFLIACIJOS FORMOS IR ETAPAI 1.1 Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima suskirstyti įvairiais požiūriais, t. y. pa

agal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t. t. Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas. Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir “matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja de
eficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t. t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas. Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija – ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas, prie jos galima prisitaikyti.

Šuoliuojanti infliacija – kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.

JAV ekonomistų nuomone, 3–7 % metinis kainų lygio kilimas yra šliaužianti infliacija, o 25–30 % jau šuoliuojanti infliacija. Tuo tarpu Lotynų Am

merikos šalims, kur metiniai infliacijos tempai išreiškiami dviženkliais skaičiais, kainų kilimas per metus 25-30 % yra šliaužianti infliacija. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kuri pasižymi ypač dideliais tempais. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia beveik 13 000 proc..

Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo: pvz., 9 – o dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net 7 hiperinfliacijos atvejai.

Pirmuoju labai aukštos infliacijos pavyzdžiu laikoma infliacija, kilusi antikos laikas Romos imperijoje III amžiuje. Vis dėlto iki XX amžiaus žinomi tik 3 itin aukštos infliacijos atvejai, be to, nė vienas jų nepasiekė F. Kagano nustatytos ribos. Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Taip buvo, pvz., Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo; Vengrijoje, Kinijoje, Japonijoje – po Antrojo pasaulinio karo, o 1989 m. ji pasireiškė Lenkijoje. Kainos šiose šalyse kai kuriais metais pakildavo po 20 000 proc. kas mėnesį.

Hiperinfliacijos sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Žmonės nustoja tikėję pinigais, dažnai pereinama prie natūralių mainų. Todėl hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę.

1.2 Infliacijos skaičiavimo metodika

Sulyginamas kiekvienos prekės ar

r paslaugos kainos pokytis ir nustatoma, kokią dalį ta prekė ar paslauga sudaro vartojime. Prekių ar paslaugų, kurios sudaro didesnę dalį gyventojų išlaidų kainų pokytis sudaro didesnę įtaką infliacijai ir atvirkščiai.

Skaičiuojant prekių ir paslaugų vartojimą vykdant atranką siekiama aprėpti nuolatinius ir esančius Lietuvoje užsienio piliečius, institucinius ūkius, kurie reprezentuotų bendrą Lietuvoje esančių galutinių vartotojų vaizdą, taip pat gyvenamąją vietą reprezentuotų Lietuvos galutinių vartotojų teritorinį pasiskirstymą. Taip pat įmonės ir prekybos vietos turi reprezentuoti teritorinį ir struktūrinį Lietuvos įmonių ir prekyviečių pasiskirstymą. Atrinktos prekės turi sudaryti ne mažiau kaip 0,01 % išlaidų joms. Infliacijai skaičiuoti pasirinkta 821 vartojimo prekės ir paslaugos (669 prekės ir 152 paslaugos). Į jas neįeina lošimų ir finansinio tarpininkavimo paslaugos.

Detaliau skaičiuojamos prekės ir paslaugos pagal kurias skaičiuojama infliacija pasiskirsto taip:

Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai – 222;

Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai – 88;

Drabužiai ir avalynė – 98;

Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras – 35;

Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra – 98;

Sveikatos priežiūra – 58;

Transportas – 41;

Ryšiai – 7;

Poilsis ir kultūra – 79;

Švietimas – 9;

Viešbučiai, kavinės ir restoranai – 31;

Įvairios prekės ir paslaugos – 55.

Prekės ir paslaugos parenkamos labiausiai reprezentuojančiai įsigyjamas. Jos įvertinamos mažmeninėmis (galutinio vartotojo mokamomis) kainomis atsižvelgiant į sezoninius svyravimus ir nuolaidas.

  2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014
Infliacija Lietuvoje nuošimčiais 1 1,3 0,3 -1,2 1,2 2,7 4,5 8,1 8,5 1,3 3,8 3,4 2,8 1 0,2

 

1 pav. Duomenys apie Lietuvoje buvusią infliaciją 2000 m. – 2014 m.

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

1. Paklausos arba vartotojų infliacija (bendrosios paklausos pokyčių su

ukelta infliacija);

2. Kaštų infliacija (bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija).

1) Bendrosios paklausos sukelta infliacija:

Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.

Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį. Padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms tuomet, kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai.

Bendroji paklausa (BP) gali keistis keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. BP didėja naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.

Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils.

Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją yra šios:

1. šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės,

2. deficitiniai valstybių biudžetai,

3. noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.

2) Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia, tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Pinigai infliacijos procese gali atlikti s. . .

idėja, tačiau vėliau nepatyrusiems investuotojams tenka gailėtis dėl ne iki galo pasvertos infliacijos poveikio kompanijos vertei.

Aukštos infliacijos paradoksas yra tas, kad paskolos palūkanos yra gali būti mažesnės nei infliacijos lygis. Tokiu atveju paėmus paskolą ir nusipirkus įmonių, susijusių su vartojimo prekėmis, akcijas, galite tikėtis, kad akcijų vertė pakils daugiau nei sumokėsite palūkanų. Tačiau taikydami šį investavimo metodą turite būti labai atsargūs. Aukšta infliacija signalizuoja ekonomikos perkaitimą, todėl niekada negalite būti tikri, kad akcijos nenuvertės.

5. INFLIACIJOS MAŽINIMO KELIAI

Vyriausybės tikslas paprastai būna toks – pasiekti, kad infliacijos tempai būtų bent jau saikingi. Pasipriešinimas infliacijai gali vykti per visuminės paklausos ir pasiūlos reguliavimą. Tai įgyvendinama fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis – t.y. vyriausybės išlaidomis, apmokestinimo formomis, Centrinio banko operacijomis. Paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mąstą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. Antiinfliacinės priemonės paprastai skirstomos į:

Strategines – ilgo laikotarpio:

a) Infliacijos lūkesčių slopinimas. Tai pasiekiama stiprinant rinkos sistemą arba skatinant pasitikėjimą vyriausybe. Svarbų vaidmenį vaidina infliacijos lūkesčių slopinimas. Stengiamasi nesukelti baimės, kad pakils kainos ar mokesčiai. Tai daroma stiprinant rinką. Vyriausybė remia tas firmas, kuriose kainos ir darbo užmokestis auga lėtai. Nesėkmės metu mažiau jaučiami padariniai visos ekonomikos mastu.

b) Griežti pinigų kiekio augimo apribojimai. Šiuos apribojimus lemia ilgo periodo nacionalinio produkto ir infliacijos tempai.

c) Biudžeto deficito mažinimas didinant valstybės pajamas arba mažinant išlaidas. Geriau yra mažinti išlaidas.

Taktines – trumpalaikes:

Infliacijos įtampos sumažinimas didinant pasiūlą nesitikint paklausos išaugimo arba atvirkščiai.

Infliacijos kontrolė susiduria su dilema: infliacijos augimas ar nedarbo augimas. Svarbiausias kovos su infliacija elementas yra tokios valstybinės pajamų politikos paruošimas ir įdiegimas, kuri padėtų sumažinti iki minimumo kompromiso tarp kainų stabilumo ir visiško užimtumo neigiamą efektą.

IŠVADOS

Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai“ atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.

• Infliacija – tai prekių bei paslaugų kainų lygio kilimas.

• Išskiriami trys infliacijos tipai: šliaužianti, šuoliuojanti ir hiperinfliacija.

• Infliacijos tempai nustatomi vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksu, BVP defliatoriumi.

• Infliacijos priežastys – grynųjų pinigų pasiūlos perteklius, vyriausybės išlaidų padidėjimas, ateities nežinomybė bei dirbtinai sukelta padidinta prekių bei paslaugų paklausa.

• Infliacijos pasekmės – turto ir pajamų perskirstymas, nukritęs gyventojų realusis darbo užmokestis, pinigai deramai neatlieka vertės mato funkcijos, prekių ir paslaugų perkainojimas, paveikta mokesčių sistema.

• Nedidelis infliacijos tempas teigiamai veikia ekonomikos aktyvumą, nes nežymus kainų didėjimas nuteikia verslininkus optimistiškai.

• Didelis infliacijos tempas neigiamai veikia ekonomiką. Todėl vyriausybė iždo bei pinigų politika siekia pažaboti infliaciją, kontroliuoti jos eigą.

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų.

LITERATŪROS ŠALTINIAI

Ekonomikos konspektai. [žiūrėta 2017 m. birželio 22 d.] Prieiga per internetą: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/ekonomikos_katedra/2007m/paskaitu_konspektai/ekonomikos_teorijos_konspektas.doc

Vikipedija (Laisvoji enciklopedija) [elektroninis išteklius]. [žiūrėta 2017 m. gegužės 9 d.]. Prieiga per internetą: < https://lt.wikipedia.org/wiki/Infliacija>.

Investologija.lt [elektroninis išteklius]. [žiūrėta 2017 m. gegužės 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://investologija.lt/investavimas/kur-investuoti/pinigu-nuvertejimas-infliacija-ir-investicijos/>.

Infliacijos priežastys [elektroninis išteklius]. [žiūrėta 2017 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą: <www.virtualiklase.lt/parsisiuntimas/Infliacija-ir-defliacija.doc>.

Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas, Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1997

Join the Conversation