VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA
Infliacija. Rūšys ir samprata.
Referatas
Vilnius,
2015
Turinys
ĮVADAS 2
1.Infliacijos samprata 3
1.1 Infliacijos apibrėžimas 3
2.Infliacijos rūšys 8
3.Naujienos apie infliaciją Lietuvoje 10
3.1 Rugsėjį Lietuvoje prognozuojama nulinė mėnesinė infliacija 10
3.2 Infliacijos šuolis kitais metais – neišvengiamas 11
Išvados 12
Naudota literatūra 13
ĮVADAS
Infliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.
Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu infliacijos problema taip pat nepamirštama.
Taigi infliacija tiesiogiai paliečia kiekvieną šalies gyventoją.
Infliacija – vienas svarbiausių ekonominių rodiklių, kuriuos reikia stebėti ir siekti, kad atitiktų pasirašytos Europos sąjungos sutarties sąlygas. Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį ekonomikai. Esant spartiems, bet neprognozuojamiems jos tempams sutrinka sandorių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, menkėja fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas. Bet kokios ilgesniam laikotarpiui numatytos ūkinės akcijos darosi rizikingos. Daugėja spekuliacinių sandorių. Todėl infliacijos procesai gausiai tyrinėjami.
Darbo tikslas: susipažinti su infliacijos sąvoka, aptarti jos rūšis ir sampratą.
1.Infliacijos samprata
1.1 Infliacijos apibrėžimas
Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas, kai tuo pačiu metu sumažėja lygiai tokio paties dydžio grupės prekių kainos nesukelia infliacijos. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.
Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.
Įprastai esant nedidelei infliacijai vienos prekės kaina nekyla po truputį kiekvieną mėnesį. Ji gali pakilti net keliais dešimtimis nuošimčių vieną kartą per kelis metus, bet jei išlaidos tai prekei sudaro nedidelę dalį išlaidų, toks vienos prekės kainos pakilimas nesukelia didesnio infliacijos šuolio.
Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.
Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70 – 100 metų, todėl viena žmonių karta to beveik nejausdavo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir kitomis politinėmis negandomis. Dažnai ją sukeldavo ligų epidemijos.
Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme.
1.2 Infliacijos priežastys
Infliacijos priežasčių nustatymas ne visada yra labai lengvas ir paprastas dalykas. Tai yra sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija – visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ekonomistai ją kartais lygina su temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis. Kaip ir temperatūra, infliacija yra įvairių veiksnių pasekmė. Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.
Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.
Infliacijos priežastys:
Netikėtas kainų augimas, kuris mažina vartojimą.
Vartojimo augimas, kuris kelia kainas.
Deficitinis valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas).
Valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privalomą bankuose laikomų pinigų rezervą padidėja pinigų multiplikacija, ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją).
Importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų augimas.
Ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas (smunka nacionalinės valiutos kursas, todėl didėja importuojamų prekių ir paslaugų kainos).
Ūkio recesija (smunkant darbo našumui auga produkcijos kaina).
Ūkio monopolizacija ar oligopolizacija (monopolistai ar oligopolistai vaikydamiesi pelno net ir nesusitarę gali pakelti kainas).
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų vadinamų, šokais. Pasiūlos šokas – įvykis kurio išdavoje staigiai kyla gamybos veiksnių kainos, o dėl to padidėja gamybos kaštai.
Išskiriamos dvi infliacijos priežastys: 1) Trumpalaikės infliacijos priežastys.
Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Taip užsisuks taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba didės.
Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan.
2) Ilgalaikės infliacijos priežastys.
Visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą, infliacijos laukimas, visuminės pasiūlos veiksniai. Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos sąlygota infliacija.
Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio nustatymu.
Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija.
Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos sąveikos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
Bendrosios paklausos infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.
Bendrosios pasiūlos infliacija, vadinama kaštų infliacija.
1. Bendrosios paklausos sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija. Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kai bendroji paklausa padidėja, kainos kyla ir ekonomika veikia jau visu pajėgumu. Kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias politikas – fiskalinę ir monetarinę – politikas. Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils.
Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys:
Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės.
Deficitiniai valstybių biudžetai.
Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo.
Paklausos sukelta infliacija – tokia situacija, kai „kapšas pinigų vieną prekę medžioja“ dažnai yra vadinama paklausos sukelta infliacija. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau negu gamintojai gali ją patenkinti, pakyla kainos. Pavyzdžiui, vykstant karui Vietname, vartojamąsias prekes gaminusios JAV įmonės ėmė gaminti karinę produkciją. Valstybės išlaidos karo reikalams padidino daugelio amerikiečių perkamąją galią. Padidėjo prekių ir paslaugų paklausa, tačiau pramonės galimybės patenkinti šią paklausą buvo ribotos. Kadangi gamyba didėjo per lėtai, pradėjo kilti kainos.
2. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija. Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t. y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis.
Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:
Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);
Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;
Infliacijos lūkesčiai.
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių. Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produktų kainų lygio. Šiuos pasiūlos pasikeitimus dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai. Jie gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu.
1.3 Infliacijos neigiami ir teigiami padariniai
Infliacijos neigiami padariniai:
Perkamosios galios kritimas – krentant perkamajai galiai mažėja rinka ir sunkiau parduoti prekes. Sumažėjęs prekių pirkimas smukdo ūkį.
Nuvertėja indėliai – esant didesnei infliacijai žmonės linkę nelaikyti pinigų, o juos greičiau išleisti, ar pakeisti į kitą valiutą, taip dar labiau didindami infliaciją. Taip pat atsisako jų kaupimo ir pasidaro sunkiau gauti ilgalaikių paskolų, tuo pačiu žlugdomas brangių daiktų pirkimas išsimokėtinai.
Prekiautojai, tikintys, kad pirkėjai mažiau gaudosi kainose, jas užkelia daug aukščiau negu jos turėtų būti net esant didesnei infliacijai. Tokių būdu krenta pragyvenimo lygis.
Ateities nežinojimas – žmonės nežino ateities ir todėl gali nutraukinėti savo ūkinę veiklą.
Esant hiperinfliacijai ar tiesiog didelei infliacijai žmonės gali atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir net jei nesant ignoruoti savo valstybės pinigus, o naudotis kitų valstybių pinigais. Tokiu atveju viena valstybė negalės vykdyti dalies savo pinigų politikos ir dengti kitos valstybės atspausdintus pinigus, tuo tarpu ir infliaciją savo prekėmis.
Nedidelės infliacijos teigiami padariniai:
Esant infliacijai žmonės iš dalies atsisako besaikio pinigų kaupimo ir juos investuoja, išleidžia ar padeda bent į banką.
Valstybė, vykdydama pinigų emisiją (spausdindama pinigus), turi papildomų lėšų savo išlaidoms padengti.
Kartais išaugus infliacijai lengviau atiduoti skolas (ypač jei skolos perskaičiavimas nenumatytas sutartyje).
Krentant nacionalinei valiutai šalies ūkis darosi konkurencingesnis su kitų valstybių ūkiais.
2.Infliacijos rūšys
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mąstą ir pan.
Pagal vietą skirstoma:
1) lokalinė – pasireiškianti atskirose šalyse;
2) pasaulinė – apimanti visas šalis arba šalių grupes.
Anksčiau infliacija būdavo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse ir trukdavo neilgai. Ji pasibaigdavo pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė, nors šios problemos aktualumas įvairiose šalyse yra nevienodas.
Pagal reiškimosi pobūdį:
1) atvira – pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Jai būdingi aiškiai matomi kainų lygio pokyčiai. Kainos reaguoja į rinkos mechanizmo siunčiamus signalus, o jie atitinkamai orientuoja prekių ir paslaugų gamintojus, jų pardavėjus ir pirkėjus.
2) paslėpta – atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Kainos gali formaliai išlikti nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais, dėl ko dažniausiai didėja deficito mastai. Taip pat paslėpta infliacija pasireiškia tada, kai kainų kilimas dirbtiniai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.
Pagal infliacijos mąstą, arba intensyvumą yra išskiriamos trys infliacijos rūšys:
hiperinfliacija
1) šliaužianti (lėtoji) infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikingoji infliacija. Ji ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1-3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nekinta. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.
2) šuoliuojanti infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas.
3) hiperinfliacija, arba superinfliacija – tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas (kartais viršijantis 1000 procentų per metus). Hiperinfliacijos atvejai – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Infliacija paprastai būna susijusi su politiniais sukrėtimais ir šalies ūkio suirute. Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Šiomis sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Žmonės nustoja tikėję pinigais, dažnai pereina prie natūrinių mainų.
3.Naujienos apie infliaciją Lietuvoje 3.1 Rugsėjį Lietuvoje prognozuojama nulinė mėnesinė infliacija
Pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI) apskaičiuota mėnesinė infliacija 2015 m. rugsėjo mėn., palyginti su 2015 m. rugpjūčio mėn., tikėtina bus 0 proc., prognozuoja Lietuvos statistikos departamentas.
2015 m. rugsėjo mėn. metinė infliacija gali būti neigiama ir sudaryti -1,4 proc. Vidutinė metinė infliacija taip pat gali būti neigiama ir sudaryti -0,6 proc. 2015 m. rugpjūčio mėn. metinė infliacija buvo neigiama ir sudarė -1 proc., vidutinė metinė infliacija taip pat buvo neigiama ir sudarė -0,5 proc.
Tikėtina, kad 2015 m. rugsėjo mėn. daugumos prekių ir paslaugų grupių kainos reikšmingai nekis ir turės nedaug įtakos SVKI dinamikai. 2014 ir 2015 m. aštuonis mėnesius labiausiai svyravo drabužių ir avalynės grupių prekių kainos, kurios pasižymi ryškiu sezoniškumu. 2014 m. pabaigoje staigiai kritusios transporto prekių ir paslaugų grupių kainos 2015 m. pirmąjį pusmetį palyginti sparčiai augo, tačiau rugpjūčio mėn. vėl krito. Šių metų aštuonis mėnesius labiausiai mažėjo būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro kainos, kurios prisidėjo prie vyraujančios metinės defliacijos.
3.2 Infliacijos šuolis kitais metais – neišvengiamas
Šiemet vartotojų kainų indeksą žemyn maždaug vienu procentiniu punktu nutempė atpigusi nafta ir degalai – jei ne ši palanki tendencija, šiais metais stebėtume ne defliaciją, o infliaciją. Dėl daug pigesnio kuro oficialioje statistikoje „paskendo“ net nemažai brangusios paslaugos. Tačiau žvelgiant į 2016 metus, panašaus teigiamo efekto tikėtis nebereikėtų.
Visų pirma, tolimesnis naftos pigimas yra mažai tikėtinas – investicijos į naftos sektorių smarkiai susitraukė, jau dabar dalis gamintojų yra nekonkurencingi ir mažins gavybos apimtis. Naftos gavyba savo piką pasiekė birželio mėnesį, o liepą ir rugpjūtį jau mažėjo. Daugiausia prie to prisidėjo maždaug puse milijono barelių per dieną sumažėjusi gavyba JAV. Kaip ir tikėtasi, būtent skalūnų naftos gręžiniai yra pirmieji, kurie nukritus naftos kainoms tampa nepelningi. Gavyba vis dar viršija suvartojimą, tačiau perteklinė pasiūla traukiasi ir toliau trauksis. Naftos kainos šuolio nei tikėtis, nei baimintis nereikėtų, tačiau tolimesnis ilgalaikis jos pigimas mažai tikėtinas. „Swedbank“ prognozuoja, kad vidutinė Brent rūšies naftos kaina kitais metais artės prie 60 dolerių už barelį ir bus maždaug dešimtadaliu didesnė nei šiemet.
Šiemet infliaciją prigesino ir žaliavų rinkose atpigę grūdai – kviečiai, ryžiai, kukurūzai per metus atpigo daugiau nei dešimtadaliu. Net ir išliekant žemės ūkiui palankioms gamtinėms sąlygoms, tolimesnis maisto prekių pigimas yra mažai tikėtinas. Be to, šiemet Lietuvoje beveik dešimtadaliu atpigo ir pieno produktai – didžiąja dalimi dėl to, kad dėl Rusijos embargo susidarė didelius jų perteklius. Net ir neatsidarius Rusijos sienoms, pertekliaus problema bus mažiau opi, todėl tolimesnio pieno produktų pigimo laukti neverta.
Infliacija į Lietuvą kitais metais sugrįš dėl vidinių priežasčių – tai yra, augančio vidutinio darbo užmokesčio. Spartesniam atlyginimų augimui bus nemažai priežasčių – tai ir didėjantis minimalus mėnesinis atlyginimas, ir kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų kėlimas, ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumas daugelyje privačių sektorių. Vis dar mažėjančios gamintojų kainos signalizuoja, kad prekių brangimo artimiausiu metu nebus, tačiau daugelis paslaugų – sveikatos, švietimo, laisvalaikio, poilsio ir kultūros – ir toliau brangs.
Kokios aplinkybės galėtų lemti, jog kitais metais infliacija būtų artima nuliui? Toks scenarijus įmanomas tik pasaulio ir Lietuvos ekonomikai pasinėrus į dar vieną recesiją – mažėjanti paklausa, augantis nedarbas bei mažėjantys atlyginimai įšaldytų ir kainas. Vis tik nors dar vienos pasaulinės krizės tikimybė yra padidėjusi, labiausiai tikėtinas scenarijus yra spartėsiantis Lietuvos ekonomikos, atlyginimų ir kainų augimas.
„Swedbank“ prognozuoja, kad vidutinis darbo užmokestis kitais metais turėtų padidėti 6,5 procento, ir dėl to kils daugelio paslaugų kainos. Todėl prognozuojame, kad infliacija kitais metais turi siekti apie 2,5 procento. Ir tai nėra blogai – kainų ir atlyginimų artėjimas prie ES vidurkio yra natūralus ir sveikintinas reiškinys.
Išvados
1.Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. 2.Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba gali net sumažėti).
3. Infliacija gali būti kelių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.
4. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos sąveikos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės: bendrosios paklausos infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija ir bendrosios pasiūlos infliacija, vadinama kaštų infliacija.
5. Labiausiai dėl infliacijos nukenčia žmonės, kurie gauna minimalias pajamas – pensininkai, mažai uždirbantys, studentai, nes pajamų indeksavimas nevyksta taip sparčiai kaip infliacijos tempas. Skaudų smūgį patyria gyventojai, kai infliacija tampa hiperinfliacija – visą gyvenimą taupytos santaupos virsta bevertėmis, žmonės patyria emocinį šoką.
6. Infliacija – visos ekonomikos funkcionavimo atspindys.
Naudota literatūra
V. Snieška ir kt., Makroekonomika, 2001, Kaunas.
Makroekonomika. Kaunas, 2003
Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas, 1996.
Prieiga per internetą:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Infliacija
http://www.forex.lt/index.php/latest-news/lietuvos-ekonomika/item/28720-infliacijos-%C5%A1uolis-kitais-metais-%E2%80%92-nei%C5%A1vengiamas
http://www.forex.lt/index.php/latest-news/lietuvos-ekonomika/item/28318-rugs%C4%97j%C4%AF-lietuvoje-prognozuojama-nulin%C4%97-m%C4%97nesin%C4%97-infliacija
http://gid.lt/ekonomika/infliacija-ir-jos-priezastys-2
http://www.studijoms.lt/infliacija-2.htm/3
http://elibrary.lt/resursai/Mokslai/VGTU/Ekonomikos%20pratybos/A.Jakutis_Ekonomikos%20teorija%20ir%20pratybos.pdf