Įmonės pelnas ir jo formavimosi ypatumai Lietuvoje

171 0

Turinys

Įvadas 3

1. Įmonės pelnas 4

1. Daugiapakopė pelno skaičiavimo sistema 5

2. Pelno paskirstymas 7

2. Pelno analizės apžvalga 9

2.1. Išoriniai veiksniai darantys įtaką pelnui 12

2.2. Vidaus veiksniai nulementys įmonės pelną 12

3. Pelningumas 14

3.1. Pelningumo rodikliai 16

3.2. Pelningumo rodiklių analizė 19

4. Prognostinės pelno ataskaitos parengimas 22

4.1. Pelningumo lūžio taškas 24

4.1.1. Lūžio tašką veikiantys veiksniai 25

5. Įmonės pelno mokestis 26

IŠVADOS 27

Literatūra 28 Įvadas

Kiekvienos Lietuvos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis,

veiklos efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno

suma. Pelnas yra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus.

Pats pelno uždirbimo arba nuostolio patyrimo faktas reikalauja arba

paskirstyti uždirbtą pelną, arba padengti patirtą nu

uostolį.

Šiame darbe siekiau paaiškinti, kas tai yra įmonės pelnas, jo rūšis,

kaip jis parodomas Lietuvos atskaitomybėje, jo formavimosi ypatumai, kaip

Lietuvoje skaičiuojamas pelnas, pagal vadinamąją daugiapakopę sistemą,

atskirai parodant kiekvienos veiklos pajamas ir skirtingas sąnaudas. Kokia

tvarka yra paskirstomas faktinis ir planinis pelnas. Kokie uždaviniai

keliami analizuojant įmonės pelną ir kokios skiriamos pagrindinės analizės

kryptys. Pateikiau grynojo pelno formavimo ir jo didinimo veiksnių analizei

taikytiną schemą, išdėsčiau kokie išoriniai ir vidiniai veiksniai nulemia

įmonės pelną.

Norėjau aprašyt, kas tai yra pelningumas, kokie dažniausiai

skaičiuojami su pelningumu susiję rodikliai, ir ką ji
ie apibudina, kodėl

įmonės finansinėj analizėje taikytini ne mažiau kaip trys pelningumo

rodikliai. Kokiomis sąlygomis stabilizuojasi pelningumas, kaip analizuoti

ir prognozuoti pelningumą ir į kokius strateginius pelningumo veiksmus

atkreiptinas kiekvienos įmonės dėmesys.

Kaip parengti prognostinę pelno ataskaitą, nes pelno prognozė- tai

galimos gauti grynosios pajamos, esant tam ti
ikriems ištekliams. Jei

prognozėse numatomas pelnas verslininko netenkina, jis gali numatyti

papildomus išteklius. Prognozuojant įmonės veiklą labai svarbu numatyti,

kad ši veikla būtų nenuostolinga. Net tada, kai greta maksimalaus pelno

siekimo įmonė kelia sau kitus tikslus, ji turi gauti didesnes pajamas, negu

joms uždirbti reikia sąnaudų. Šiuo metu Lietuvoje nuolat keliamas įmonių

išgyvenimo klausias. Konkrečiai nustatytina, kiek įmonė turi būtinai

parduoti prekių (paslaugų), kad jos veikla būtų nenuostolinga. Tada padeda

apskaičiavimas pelningumo lūžio taško.

Taip pat pateiktas įmonių pelno mokestis.

Darbe pateiktos 5 lentelės: įmonių pelno rodikliai, ataskaitinio

laikotarpio pelno paskirstymas, pelningumo rodikliai, išlaidų

klasifikavimas, įmonės pelningumo lūžio analizė. 1. Įmonės pelnas

Įmonės pelnas- tai vienas pagrindinių jos gamybos veiklos rodiklių.

Jis rodo įmonės gamybos ekonominį efektyvumą. Pelno didinimas- vienas iš

pagrindinių įmonių, dirbančių rinkos ekonomikos sąlygomis, uždavinių.

Pelnas- tai finansinė nauda, gaunama pajamų ir joms užsidirbti

padarytų sąnaudų sk
kirtumas, pajamų perviršis.

Įmonės, kurių pajamos už parduotą produkciją viršija gamybos išlaidas

(savikaina), vadinamos pelningomis, arba rentabiliomis. Priešingu atveju

įmonės yra nuostolingos (nerentabilios, nepelningos). Pelnas – vienas iš

pagrindinių finansinių rodiklių ir pagrindinis įmonės veiklos įvertinimas.

Ekonomikos teorijos disciplinose dažniausiai aptariamos dvi pelno rūšys:

buhalterinis ir ekonominis. Įmonės bendrųjų įplaukų ir buhalterinių išlaidų

skirtumas vadinamas buhalteriniu (apskaitiniu) pelnu, o bendrųjų įplaukų ir

ekonominių išlaidų skirtumas- ekonominiu pelnu. Buhalterinis išlaidos yra

realiosios verslo įmonės išlaidos, kai pinigai sunaudojami darbo

užmokesčiui, medžiagoms, kurui, nuomai, palūkanoms.

Ekonominės išlaidos skiraisi nuo buhalterinių išlaidų tuo, kad į

pirmųjų su
udėtį dar yra įtraukiamos ir prarastos alternatyvios pajamos

(prarasta nauda, prarastas šansas), kurias verslininkai gautų palūkanomis

arba kaip atlyginimą už darbą ir pan. Tokias negautas pajamas jis gautų

arba palūkanomis, įdėjęs pinigus į banką, ar paskolinęs kitiems, jei

kapitalą būtų panaudojęs ne savo verslui, arba kaip atlyginimą už darbą,

pasisamdęs svetimoje įmonėje atlikti tas pačias pareigas.

Nagrinėsime buhalterinį pelną.

Įmonės balanse paprastai einamojo ir ankstesnio laikotarpio

nepaskirstytas pelnas. Tačiau finansinių ataskaitų vartotojai nori daugiau

informacijos. Todėl yra sudaromos pelno (nuostolio) ataskaitos. Ataskaitose

smulkiai parodoma, kaip buvo gautas grynasis pelnas. Kadangi pelnas įmonei

yra labai svarbus rodiklis, ypač vertinant galutinius jos veiklos

rezultatus, kai įmonės savininkams reikia dalytis naudą, atskira pelno

ataskaita yra viena iš pagrindinių įmonės finansinių ataskaitų. Pelnas

rodomas balanse, yra suma, kurią įmonė skolinga savininkams.

Pelno optimizavimu yra suinteresuotos visos gamybinės įmonės, kurios

Lietuvoje turi bendrą pavadinimą: “pelno siekiančios įmonės”.

Tačiau į pelno optimizavimą nereikėtų žiūrėti labai kategoriškai.

Būtina atsižvelgti į šias aplinkybes:

1) maksimalaus pelno siekimas gali nuvesti į nepagrįstai rizikingus

valdymo sprendimus;

2) sprendimas tik pagal būsimą finansinę naudą dažnai nesuderinamas su

kvalifikuotų darbuotojų praradimu, vienadieniu taupymu ateities

sąskaita (pvz., pažangių, bet brangių technologijų taikymo delsimu

ir pan.).

Pelno rūšys

Pagrindinės pelno rūšys:

a) Buhalterinis pelnas- įmonės bendrųjų įplaukų ir buhalterinių

išlaidų skirtumas. Buhalterinės išlaidos yra realios verslo

įmonės išlaidos, kai pinigai sunaudojami darbo užmokesčiui,

medžiagoms, kurui, nuomai, palūkanoms ir t.t. Tokio tipo

išlaidos vadinamos eksplicitinėmis arba aiškiomis. Jos

įrašomos į buhalterinę knygą, todėl vadinamos bu
uhalterinėmis

išlaidomis.

b) Ekonominis (grynasis ) pelnas – bendrųjų pajamų ir ekonominių

išlaidų skirtumas, arba pelnas, didesnis už normalųjį pelną.

Ekonominės išlaidos skiriasi nuo buhalterinių išlaidų tuo, kad

į pirmųjų sudėti dar yra įtraukiamos ir prarastos

alternatyvios pajamos, kurias verslininkas gautų palūkanomis

arba kaip atlyginimą už darbą ir pan. Tokias negautas pajamas

jis gautų arba palūkanomis, įdėjus pinigus į banką, ar

paskolinęs kitiems, jei kapitalą būtų panaudojęs ne savo

verslui, arba kaip atlyginimą už darbą, pasisamdęs svetimoje

įmonėje atlikti tas pačias funkcijas.

c) Netikėtas pelnas – pelno padidėjimas dėl netikėto rinkos

. sąlygų pasikeitimo.

d) Nepaskirstytas (akumuliuotas) pelnas – įmonių pelno dalis,

kurios ji nepaskirsto akcininkams, o pasilieka sau (įmonei

plėsti arba modernizuotu).

e) Normalusis pelnas – teorinio pelno, gaunamo tobulos

konkurencijos sąlygomis, apibrėžimas. Jis būtinas, kad

kiekvienas papildomas subjektas tęstų gamybą, kiekybiškai

apima implicitines išlaidas.

f) Nulinis pelnas – ekonominė situacija, kai produkto pardavimo

kaina lygi vidutinėms išlaidoms.

g) Pelnas produkcijos vienetui – grynojo pelno ir produkcijos

kiekio santykis

h) Ribinis pelnas – pelno pasikeitimas padidinus gamybos kiekį

vienu vienetu.

1.1 Daugiapakopė pelno skaičiavimo sistema

Lietuvoje , kaip daugelyje kitų pasaulio šalių, pelnas yra

skaičiuojamas pagal vadinamąją daugiapakopę sistemą, atskirai parodant

kiekvienos veiklos pajamas ir skirtingas sąnaudas. Skiriamos dvi veiklos

sritys: įprastinė ir neįprastinė. Įprastinė veikla apima tą veiklą, kuria

paprastai užsiima įmonė:

a) gamyba ,paslaugų suteikimas, pardavimas (perpardavimas).

b) kita veikla. Šios veiklos pajamos yra gaunamos kaip nuoma ir kitos

pajamos iš ilgalaikio turto, komisiniai, pajamos iš kitų šaltinių.

Kitos veiklos sąnaudoms apskaitoje priskiriamos turto perleidimo,

taip pat ve

eiklos mokesčiai (Lietuvoje- tai mokesčiai už gamtos

išteklius, nekilnojamą turtą, žemės nuoma, muitai), turto draudimas

c) finansinė ir investicinė veikla. Šios veiklos pajamos – palūkanos,

baudos, delspinigiai iš pirkėjų, diskontai, nuolaidos, kapitalo

subsidijos, ir pan.

d) Neįprastinės veiklos esmę nusako ir šios veiklos pavadinimas: ši

veikla yra neįprasta, retai pasitaiko, o jos rezultatai iš esmės

nepriklauso nuo įmonės valdytojų valios. Net ir gautas pelnas arba

patirti nuostoliai dėl šios veiklos turi savo pavadinimus:

1) pagautė (Gain);

2) netekimai (Loss );

Pvz:, pagautė- grynosios pajamos anksčiau susigrąžinus skolas,

netekimai – nuostoliai dėl nelaimintų atsitikimų, turto nusavinimo ir pan.

Pardavimų ir paslaugų bendros apimties ir prekių bei atliktų darbų

savikainos skirtumas parodo bendrąjį pelną.

Toks veiklos suskirstymas matomas ir Lietuvoje taikomo pelno

(nuostolio ) ataskaitoje.

Lietuvos atskaitomybėje atskirai parodomos dvi veiklos sąnaudų grupės:

1) Pardavimų (paslaugų, skelbimų, reklamos ir kitos marketingo

sąnaudos);

2) Bendrosios ir administracinės (nuoma, eksploatacija, audito, pašto

išlaidos, vadovaujančio personalo išlaikymas, veiklos mokesčiai,

turto draudimas ir pan.

Sumažinę bendrąjį pelną veiklos sąnaudomis, nustatome veiklos pelną..

Įprastinės veiklos pelną sudaro veiklos pelnas kartu su kitos veiklos

ir finansinės veiklos pelnu.

Ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą tai įprastinės veiklos

pelnas, padidintas pagaute ir sumažintas netekimais. Atskaičiavus pelno

mokestį, lieka grynasis pelnas paskirstymui.

Lietuvoje yra gana detalios pelno paskirstymo ataskaitos sudarymas. Ši

forma labai akivaizdžiai parodo įmonės balanso, kuriame pateikiamas

nepaskirstytas pelnas ataskaitinių metų pabaigoje, ir pelno ataskaitos,

kurioje parodomas gautas per visus metus pelnas, ryšį.

Paskirstytinas pelnas – tai paskirstytino pelno ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje, akcininkų įnašų nuostoliams padengti ir pervedimų iš

rezervų algebrinė suma. Jei bendra suma neigiama, įmonė neturi ką

skirstyti, jei teigiama, pelno paskirstymą nulemia:

a) įmonės statutas

b) tam tikri įstatymai ir nutarimai, reglamentuojantys šį procesą

c) akcininkų susirinkimo sprendimai.

Pvz., Įmonės pelno rodikliai (J.Žvinklys, E.Vabalas,2001, p.153)

1 lentelė

|Straipsniai . |Suma, Lt |

|Įplaukos (pajamos) už parduotas prekes (apyvarta) |200000 |

|Parduotų prekių savikaina |110000 |

|(atimama) | |

|Bendrasis pelnas |90000 |

|Veiklos sąnaudos: | |

|Pardavimo ir paskirstymo sąnaudos |20000 |

|(atimama) |40000 |

|Bendrosios ir administracinės sąnaudos | |

|(atimama) | |

|Veiklos pelnas |30000 |

|Kita veikla: | |

|Kitos pajamos |10000 |

|Finansinė ir investicinė veikla: | |

|Pajamos iš investicijų |5000 |

|Palūkanų sąnaudos |6000 |

|(atimama) | |

|Įprastos veiklos pelnas |39000 |

|Pagautė (ypatingasis pelnas) |1000 |

|Netekimai (ypatingieji mpraradimai) |500 |

|(atimama) | |

|Pelnas prieš apmokestinimą |39500 |

|Pelno mokestis |11455 |

|Grynasis ataskaitinių metų pelnas, numatytas paskirstyti |28045 |

|Dividendai |13000 |

|(atimama) | |

|Nepaskirstytasis metinis pelnas |15045 |

Lentelėje matome, kad įmonės pelnas turi daug rodiklių (pavidalų).

Galutinį įmonės veiklos rezultatą rodo grynasis pelnas. Visą grynąjį pelną

gali pasiskirstyti savininkai, tačiau nemažai jo dažnai paliekama įmonei

plėsti ir tobulinti.

1.2 Pelno paskirstymas

Panagrinėsime, kaip paskirstomas planinis ir faktinis pelnas.

Skirstant tiek planinį, tiek faktinį pelną, pirmiausiai iš balansinio pelno

turi būti atskaitomas įmonės žinioje paliekamas ir pagal tikslinę paskirtį

naudojamas pelnas. Atskaičius iš įmonės balansinio pelno tikslinės

paskirties pelną, padengiami privalomieji mokėjimai.

Planinis pelnas skirstomas tokia tvarka. Pirmiausiai sumokami

biudžetui mokesčiai už pagrindinius gamybinius fondus ir apyvartines lėšas,

fiksuotieji (rentiniai) mokėjimai ir priskaitytosios palūkanos už

naudojimąsi banko kreditu. Po to pelnas skiriamas sudaryti ekonominio

skatinimo fondams, iš likusios planinio pelno dalies padengiami kreditai,

suteikti centralizuotiems kapitaliniams įdėjimams, taip pat kreditai, duoti

padengti išlaidoms vartojamų prekių gamybai padidinti. Dalis pelno skiriama

finansuoti savų apyvartinių lėšų padidėjimui, dalis pelno pervedama

aukštesniajai organizacijai ir nustatyta tvarka naudojama kitiems tikslams.

Likęs pelno likutis įnešamas į biudžetą.

Viršplaninis pelnas pirmiausiai panaudojamas mokesčiams už

pagrindinius gamybinius fondus ir apyvartines lėšas ir fiksuotiems

(rentiniams) mokėjimams į biudžetą, taip pat palūkanoms už banko kreditą

sumokėti. Viršplaninio pelno lėšomis padengiamas dėl įmonės kaltės

susidaręs savų apyvartinių lėšų trūkumas, taip pat grąžinamos banko

paskolos, gautos laikinam savų apyvartinių lėšų trūkumui padengti. Dalis

viršplaninio pelno skiriama finansinės paramos rezervui sudaryti.

Kitokia tvarka skirstomas įmonės faktinis pelnas, kai pelno planas

neįvykdomas. Pirmiausiai sumokami biudžetui mokesčiai už gamybinius fondus

ir apyvartines lėšas, fiksuoti (rentiniai) mokėjimai ir p.alūkanos už banko

kreditą. Po to daromi atskaitymai į visus ekonominio skatinimo fondus.

Likusi pelno dalis paskirstoma kitoms planinėms įmonės išlaidoms ir

laisvajam pelno likučiui, įneštinam į biudžetą tokiomis proporcijomis,

kurios nustatytos įmonės finansiniame plane.

Teisingas pelno paskirstymas yra aktualus ne tik įmonei, bet ir

biudžetui, nes kaip minėjom, ne maža pelno dalis mokesčio už fondus,

fiksuotųjų (rentinių) mokėjimų ir pelno laisvojo likučio pavidalu sumokama

į biudžetą.

Pelno paskirstymas bus sėkmingas tada, kai lėšų, skirtų materialiniam

skatinimui, bus pakankamai ir kai jos skatins įmonės darbuotojus gerinti

gamybos rezultatus.

Pelno paskirstymą tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas. Čia

labai dažnai pagrindinis dėmesys skiriamas dividendams, nors Lietuvoje

neturėtų dažnai to būti. Prasiskolinusios arba mažai pelningos įmonės

turėtų atidžiau nagrinėti savo balansą, kuriame akivaizdžiai matomas

detalus turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo komponentų skaitmeninis

įvardijimas konkrečiai datai.

Palikta verslui plėsti pelno suma vadinama nepaskirstytuoju pelnu.

Nepaskirstytasis vienais metais pelnas (ar nuostolis) gali būt paskirstytas

kitais. Sudarydami Pelno (nuostolio) ataskaitą jį ir parodome. Prieš tai

pateiktoje lentelėje buvo daroma prielaida, kad nepaskirstyto rezultato-

pelno (nuostolio) ataskaitinio laikotarpio pradžioje visai nebuvo. Be to,

parodyti įvairius pelno rodiklius, lentelėje sujungtos dvi ataskaitos:1)

Pelno (nuostolio) ataskaitą; 2) Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą;

Pelno (nuostolio) ataskaita paprastai baigiasi įmonės grynojo (pelno iki

paskirstymo) apskaičiavimu (2 lentelė J. Žvinklys, E. Vabalas, 2001 m. p.

154)

2 lentelė

Ataskaitinio laikotarpio pelno paskirstymas

| |Ataskaitiniai metai |Ankstesni metai |

|Nepaskirstytas rezultatas- pelnas |20000 |16000 |

|(nuostolis) | | |

|Ataskaitinio laikotarpio pradžioje | | |

|Ataskaitinių metų pelnas |28045 |14000 |

|Paskirstytinas pelnas |48045 |30000 |

|Dividendai (atimama) |13000 |10000 |

|Nepaskirstytas rezultatas- pelnas |35045 |20000 |

|(nuostolis) | | |

|Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje | | |

Taigi matome, kad pelno paskirstymas yra susijęs su atitinkamo

praėjusio laikotarpio nepaskirstyto rezultato- pelno žinojimu.

Greta dividendų, iš paskirstytino pelno rodiklio sumos gali būti

atimamos ir kitiems tikslams skirtos sumos: išmokos vadovams, kurios, kaip

ir dividendai reiškia pinigų išėmimą iš verslo, pervedimai į rezervus, jei

pastarųjų nepakanka (įstatymuose numatyto dydžio).

2 lentelėje aptarti pelno rodikliai (bendrasis, veiklos,

apmokestinamasis, grynasis, nepaskirstytasis) turi skirtingą ekonominę

prasmę ir yra vartojami skirtingiems vertinimams. Sprendžiant apie įmonės

kapitalo pelningumą, reikia remtis apmokestinamuoju ir grynuoju pelnais.

Veiklos pelno nesutapimas su apmokestinamuoju rodo, kad įmonė gauna pelną

ne tik iš pagrindinės (tipinės) veiklos, kuri gali būt produkcijos gamyba,

pardavimas ar paslaugų teikimas, bet ir iš kitos (netipiškos jai) veiklos

bei iš finansinės ar investicinės veiklos.. 2.Pelno analizės apžvalga

Analizuojant pelną keliami šie uždaviniai:

– nustatyti pelno užduočių (jei jos yra) pagrįstumą ir jų ryšį

su kitų užduočių rodikliais;

– įvertinti pelno užduočių įvykdymą, pelno dinamiką ir sudėtį;

– įvertinti pelno kitimą nulėmusius veiksnius;

– numatyti neigiamų veiksnių pašalinimo galimybes bei būdus.

Pelno analizė turėtų būti atliekama ne tik visos įmonės mastu, bet jos

padalinių lygyje, turi būt tvarkoma padalinių pajamų ir išlaidų apskaita,

kad galėtumėm gauti informaciją apie jų pelną. Pelnas, kaip ir kiti

finansiniai rodikliai, analizuotinas taikant jo ataskaitose pateikiamus

dydžius.

Skiriamos šios pagrindinės pelno analizės kryptys;

1. Pelno analizės vertikalioji ir horizontalioji analizės

Horizontali pelno analizė- tai jo ataskaitose parodomų tų pačių

rodiklių apimties pasikeitimas, įvertintas kaip absoliutus nukrypimas arba

procentinis dydis (lyginant su prognozėmis, planais, ankstesnių metų

duomenimis ir pan.). Tačiau nukrypimai patys savaime neatskleidžia

pasikeitimų priežasčių, todėl naudotini ir kiti analizės metodai.

Tendencijoms nustatyti taikytina horizontalios analizės atmaina-

trendo analizė. Trendo analizė padeda įvertinti ilgalaikę pelno dinamiką

lyginant ją su giminingos įmonės, šakos analogiška dinamika arba su kitais

rodikliais, pvz., pardavimų ar sąnaudų kaita.

Atliekant vertikalią analizę, kiekvienas ataskaitos rodiklis

lygintinas su kitu pasirinktuoju baziniu, pvz., pardavimų apimtimi,

nepaskirstytu pelnu ir pan.

2. Bendro pelno veiksnių analizė.

3. Pelno segmentinė analizė:

a) pagal teritorinius padalinius;

b) pagal gamybos padalinius;

c) pagal gaminius;

d) pagal ūkinės veiklos sritis.

1. Prognozuojamo pelno analizė.

2. Pridėtosios vertės analizė.

Prieš pradedant nagrinėti pelno veiksnius, tiriama pelno sudėtis.

Nustatomas pelnas, gautas iš įprastinės veiklos. Gamybinio pobūdžio įmonės

didžiausią įprastinės veiklos pelną gauna iš produkcijos realizavimo, o

finansinės organizacijos, investicinės bendrovės- iš finansinės ir

investicinės veiklos.

Kitą pelno dalį sudaro pelnas arba nuostolis iš ypatingos veiklos,

t.y. iš ūkinių operacijų, kurios aiškiai skiriasi nuo įmonės įprastinės

veiklos.

Be to svarbu išsiaiškinti įmonės pelno šaltinius ir įvertinti veiklos

sritis, kurios mažiausiai pelningos ar net nuostolingos.

Reikia detalizuoti analizę pagal įmonės grynąjį pelną formuojančius

veiksnius. Verslininkas turėtų žinoti ne tik lengvai pasiekiamus pelno

gavimo būdus, bet ir paanalizuoti savo grynoji pelno formavimą bei jo

didinimo veiksnius.

Grynojo pelno formavimo ir jo didinimo veiksnių analizei taikytina

schema, pateikta 1 paveiksle.

1 paveikslas

Grynojo pelno formavimo ir jo didinimo veiksniai

Ši schema yra supaprastinta. Įvairių verslo vienetų atskiri pelno

didinimo veiksniai gali labai skirtis. Tačiau, jei tokie veiksniai, kaip

pasenusių technologijų keitimas pažangesnėmis, akivaizdūs dar neatlikus

visapusiškos analizės, tai to negalima pasakyti apie veiklos sąnaudas,

teisėtą pelno mokesčių bazės sumažinimą.

Kadangi svarbiausią įprastinės veiklos pelno dalį sudaro bendrasis

pelnas (pardavimų pajamos minus savikaina), todėl jo veiksnių analizei

skiriama daugiausia dėmesio. Veiklos pelnas apskaičiuojamas kaip bendrojo

pelno ir veiklos sąnaudų skirtumas, todėl jis labiau priklauso nuo

pridėtinių išlaidų, kurios analizuojamos nagrinėjant visos įmonės išlaidas.

2.1 Išoriniai veiksniai, darantys įtaką pelnui

Pelnui įtaką daro vidaus ir išorės veiksniai. Vidaus veiksniai susiję

su įmonės vidaus veikla, jos turimais ištekliais bei jų panaudojimu. Išorės

veiksniai yra labiau makroekonominio pobūdžio, susiję su politiniais,

teisiniais, kultūriniais, demografiniais, techniniais, ekonominia.is

procesais. Įmonės pelną veikia ūkinė politika, vietinės veiklos sąlygos.

Rinkos ekonominėmis sąlygomis didelę įtaką pelnui daro pasiūlos ir

paklausos veiksniai. Todėl analizuojant įmonės pelną pirmiausiai reikia

tirti produkcijos paklausą:

– analizuoti produkcijos pardavimo lygį nagrinėjamu

laikotarpiu;

– nustatyti pardavimo dinamiką esamu ir praėjusiu laikotarpiu,

taip pat prognozuoti jos apimtį ateičiai;

– apibūdinti paklausą veikiančius veiksnius bei numatyti jų

įtaką ateityje;

– ištirti tų veiksnių įtaką produkcijos paklausos struktūrai,

dinamikai, dydžiui.

Tokis analizė atliekama norint nustatyti paklausos poveikį produkcijos

kainoms tai gi ir pelnui.

Prekių pasiūlos analizė apima:

– savo šalyje pagamintos atitinkamos produkcijos pasiūlos

šaltinių ir jos struktūros tyrimą;

– eksporto bei importo apimties ir asortimento tyrimą;

– savo produkcijos kokybės palyginimą su savo šalies ir importo

atitinkamomis prekėmis;

– produkcijos atnaujinimo šalyje ir užsienyje analizę;

– naujų gaminių galimybes patekti į rinką.

Pasiūlos analizės tikslas- nustatyti jos poveikį įmonės gamybiniam

pajėgumui, taip pat numatyti jos pokyčius rinkoje, kurie turės įtakos

galiausiai ir įmonės pelnui.

2.2 Vidaus veiksniai, nulementys įmonės pelną

Įprastinės veiklos pelną apskaičiuojame iš bendrojo pelno atėmus

veiklos sąnaudas, pridėję kitos veiklos pelną bei finansinės ir

investicinės veiklos pelną. Svarbiausią įprastinės veiklos pelno dalį

sudaro bendrasis pelnas. Jis apskaičiuojamas, iš pardavimo pajamų atėmus

parduotų prekių ir atliktų darbų savikainą. Todėl bendrojo pelno dydžiui

turi įtakos:

– pardavimo apimtis natūrine išraiška;

– pardavimų kainos;

– parduotų prekių savikaina;

– produkcijos struktūra bei asortimentas.

1. Tarp bendrojo pelno ir natūrinės pardavimų apimties yra tiesioginis

ryšys: didėjant parduotos produkcijos apimčiai (jeigu ji pelninga) ir

nesikeičiant kitiems veiksniams, pelnas didės, ir atvirkščiai: jeigu mažės

parduotų prekių kiekis, tai mažės ir pelnas.

Skaičiuojamas:

[pic]

kur:

K- pardavimo pajamų padidėjimo koeficientas;

[pic]-faktiškai parduotas i- tojo produkto kiekis ataskaitiniu

laikotarpiu, vnt;

[pic]-numatytas parduoti i-tojo produkto kiekis baziniu laikotarpiu,

vnt;

[pic]- i-tojo produkto bazinė kaina, Lt/vnt.

2. Parduotos produkcijos kainos taip pat veikia pelno dydį. Jeigu

prekės parduodamos didesnėmis kainomis nei planuota ar palyginti su

praėjusiu laikotarpiu, tai pelnas didės ir atvirkščiai.

Parduotų prekių kainų pasikeitimo įtaka įmonės pelnui:

[pic]

kur:

[pic]- pelno pasikeitimas dėl parduotų prekių ataskaitiniu

laikotarpiu;

[pic]- įmonės pajamos iš pardavimų atskaitiniu laikotarpiu;

[pic]- bazinės pajamos iš pardavimų, perskaičiuotos pagal faktišką

realizaciją (bazinėmis kainomis)

3. Tarp parduotų prekių savikainos ir pelno yra atvirkštinė

priklausomybė. Didėjant produkcijos savikainai, pelnas sumažėja, o

savikainai mažėjant, pelnas didėja.

Parduotų prekių savikainos pasikeitimo įtaka įmonės pelnui:

[pic]

kur:

[pic]- pelno pasikeitimas, pasikeitus parduotų prekių savikainai;

[pic]- i-tojo parduoto produkto faktiška savikaina;

[pic]- i-tojo produkto bazinė savikaina.

4. Produkcijos struktūros ir asortimento veiksnio tiesiogiai iš pelno

skaičiavimų nematyti. Jeigu gaminama ir parduodama produkcija yra nevienodo

pelningumo, tai, padidėjus pelningesnės produkcijos lyginamajam svoriui,

pelnas padidės. Ir atvirkščiai: padidėjus mažiau pelningos arba

nuostolingos produkcijos lyginamajam svoriui, pelnas sumažės.

Produkcijos struktūros ir asortimento pasikeitimo įtaka pelnui:

[pic][pic]

. kur:

[pic]-įmonės pelnas pasikeitus produkcijos struktūrai ir asortimentui;

[pic]- i-tojo produkto bazinė savikaina.

Toliau skaičiuojamas įmonės pelno pokytis, pasikeitus parduotų prekių

struktūrai ir asortimentui:

[pic]

kur:

[pic] – įmonės pelno pokytis, pasikeitus parduotų prekių

struktūrai ir asortimentui;

[pic]- įmonės pelno absoliutus dydis, pasikeitus parduotų prekių

struktūrai ir asortimentui;

[pic]- [pic]įmonės pelnas, pasikeitus parduotų prekių kiekiui, t.y.

pirmam jo veiksniui.

Pelnas yra svarbus įmonės veiklos rodiklis. Akcininkai investuoja

lėšas į verslą, nes tikisi, kad jis bus pelningas. Pelno reikia ir įmonei

(ne tik akcininkams), jos veiklos plėtojimui ir tobulinimui. Tačiau

absoliutus pelno rodiklis nepakankami atspindi įmonės veiklos efektyvumą.

Paprastas pavyzdys: dvi įmonės gaudamos vienodą pelną, gali dirbti

nevienodai efektyviai. Todėl, norint nustatyti įmonės veiklos efektyvumą,

reikia apskaičiuoti pelningumo rodiklius. 3.Pelningumas

Pelningumo sąvoka suprantama kaip pelno marža, pardavimų pelningumas,

tai grynojo pelno ir pardavimo vertės santykis. Jis nustato, kiek pelno

gaunama kiekvienam piniginiam pardavimo vienetui, parodo, ar pelninga

parduoti prekes.

Pelningumas – įmonės turto, kapitalo, aktyvo, finansavimo šaltinio

panaudojimo efektyvumo rodiklis. Dažniausiai skaičiuojami šie su pelningumu

susiję rodikliai:

1) Įmonės pardavimų pelningumas- pelno ir pardavimų kiekio

santykis, apibūdinantis veiklos rentabilumą.

2) Vidinė pelningumo norma – pelno, gauto ataskaitiniais metais,

ir balansinės turto vertės, gautos atskaičiavus nusidėvėjimą

(amortizaciją), santykis.

3) Pelno ir nuosavo kapitalo santykis – rodiklis, apibūdinantis

nuosavų finansavimo šaltinių naudojimo efektyvumą.

4) Pardavimų kiekio ir apyvartinių lėšų santykis – rodiklis,

apibūdinantis apyvartinių lėšų cirkuliacijos efektyvumą.

5) Pardavimų kiekio ir ilgalaikio turto vertės, gautos

atskaičiavus nusidėvėjimą (amortizaciją), santykis – rodiklis,

apibūdinantis ilgalaikio turto naudojimo efektyvumą.

6) Ilgalaikio turto pelningumas – pelno ir ilgalaikio turto

vertės, gautos atskaičiavus nusidėvėjimą (amortizaciją),

santykis, apibūdinantis ilgalaikio turto naudojimo efektyvumą.

7) Parduotos produkcijos savikainos ir pardavimo kiekio santykis

– rodiklis, apibūdinantis produkcijos gamybos savikainą (jo

didėjimas rodo pelningumo mažėjimą).

Pelningumo analizės atraminis taškas yra grynasis pelnas. Tenka,

pripažinti, kad Lietuvoje dėl dar nepakankamai sustyguoto rinkos

reguliavimo, ekonomikos nestabilumo ir kitų veiksnių, labai dažnai

supaprastintai žiūrima į pelno didinimo šaltinius. Nori daug pelno, sugebėk

monopolizuoti rinką ir priversti vartotoją permokėti. Tačiau negalima

pamiršt, kad rinkos reguliavimo svertai tobulinami, vartotojų išrankumas

didėja (patiklumas mažėja), o tai mažina lengvai užsidirbamo pelno

galimybes. Todėl verslininkas turėtų žinoti ne tik lengvai pasiekiamus

pelno gavimo būdus, bet ir paanalizuoti savo grynojo pelno fornavimą ir jo

didinimo veiksnius.

Bendrasis pelningumas stabilizuojasi esant tokioms sąlygoms:

1. silpna konkurencija, neverčianti mažinti kainų;

2. tokia kainų politika, kuri siekia išlaikyti bendrąjį pelną taikant

prekybines nuolaidas, leidžiant turėti nuostolių, derantis dėl

kainų ir apskritai darant sprendimus, kurie tiesiogiai veikia

kainas;

3. esant įvairiam gaminių asortimentui, skirtingų prekių pardavimų

individualus pelningumas užtikrina planuotą įmonės bendrąjį

pelningumą;

4. individualus gaminių pelningumas, atsižvelgiant į skirtingus

pirkėjų sluoksnius, pasiekia planuotą vidutinį įmonės bendrąjį

pelningumą;

5. sąnaudos gamybai, įskaitant medžiagas, tiesiogines darbo sąnaudas,

kitas gamybos pridėtines išlaidas, atitinka planuotą santykį su

gaminių kiekiu;

6. sunaudotų medžiagų savikaina ir atsargos atitinka sąmatą.

1. Pelningumo rodikliai

Įmonės pelno ataskaitoje pateikti pelno rodikliai dar nerodo, kokia

kaina šios grynosios pajamos gautos, t.y. kiek reikia parduoti gaminių

ir/arba atlikt paslaugų ir kiek įdėti lėšų, kad būtų galima užsidirbti

pelną. Todėl plačiai taikomi santykiniai pelningumo rodikliai.

Svarbiausi yra trys pelningumo rodikliai (arba trys rodiklių

variacijos, jei skaitiklyje imami skirtingi pelno rodikliai: bendras

pelnas, veiklos pelnas, pelnas iki apmokestinimo, grynasis pelnas, ir pan.,

o vardiklis atitinkamai keičiamas arba paliekamas tas pats). Šie rodikliai

yra tokie:

1. Pardavimų pelningumo rodiklis, arba marža.(Profit Margin- PM );

2. Turto pelningumo, arba grąžos, rodiklis (Return on Assets- ROA);

3. Akcinio kapitalo (nuosavybės), arba grąžos, rodiklis (Retu.rn on

Equity- ROE).

Verslininkui įkūrusiam įmonę kartu su užsienio kapitalu, pirmiausia

vertėtų įsidėmėt angliškus rodiklių santrupas- PR, ROA ir ROE, nes jos yra

labai plačiai taikomos verslo informacijoje.

Pelno marža dažnai yra nustatoma bendrojo pelno pagrindu. Dabartinės

apskaitos Lietuvoje sąlygomis ji yra skaičiuojama taip:

P- pelno ataskaita

Romėniškas skaičius- ataskaitos straipsnio eilutės nr., kaip parodyta

Lietuvos finansinės atskaitomybės formose.

Šis rodiklis parodo, ar yra pakankamas skirtumas tarp pardavimų

bendros apimties, t.y. jų kiekio, kainų ir savikainos, ir ar ne per

brangiai kainuoja produkcijos gamyba ir paslaugos. Bruto pelno maržos

didėjimas rodo teisingą kainų ir konkurencijos politiką, veiksmingą

marketingą, produkcijos gamybos ir pardavimų rezultatyvumo augimą..

Pelningumo rodikliai

|Rodikliai |Formulė |Turinys |Ką rodiklis |

| | | |apibūdina |

|Pelno marža,arba | |Nustato, kiek |Parodo, kiek |

|pardavimų |Pelnas |pelno gaunama |pelninga parduoti|

|pelningumas |Pardavimai |kiekvienam |prekes(paslaugas)|

| | |pardavimų | |

| | |piniginiam | |

| | |vienetui | |

|Turto | |Nustato, kiek |Parodo, kokia |

|pelningumas, arba| |pelno gaunama |viso turto dalis |

|grąža |Pelnas |kiekvienam viso |susigrąžinama |

| |Visas turtas |turto piniginiam |pelno pavidalu, |

| | |vienetui |t.y. apibūdina |

| | | |įmonės sugebėjimą|

| | | |pelningai naudoti|

| | | |turtą |

|Akcinio kapitalo | |Nustato, kiek |Parodo, kokia |

|(nuosavybės | |pelno gaunama |akcinio kapitalo |

|pelningumas arba | |kiekvienam |dalis |

|grąža) |Pelnas |akcinio kapitalo |susigrąžinama |

| |Akcinis kapitalas|piniginiam |pelno |

| |(nuosavybė) |vienetui |pavidalu,t.y. |

| | | |apibūdina įmonės |

| | | |sugebėjimą |

| | | |pelningai naudoti|

| | | |akcininkų |

| | | |nuosavybę. |

Grynasis pelningumas, arba neto pelno marža nustatomas panašiai kaip

bendrasis. Tačiau ekonominėje literatūroje yra sutinkami du šio rodiklio

skaitiklio variantai, kurie dabartinės Lietuvos sąlygomis išreikštini taip:

|1.|Ataskaitinių metų pelnas prieš |

| |apmokestinimą (P-XI) |

| |Pardavimai ir paslaugos (P-I) |

|2.|Grynasis ataskaitinių metų pelnas |

| |paskirstymui (P-XIII) |

| |Pardavimai ir paslaugos (P-I ) |

Abu šie rodikliai, lyginant juos su bruto pelno marža, yra

visapusiški, t.y. parodo įmonės visos veiklos: gamybinės, komercinės,

finansinės, kitos įprastinės veiklos, taip pat neįprastinės veiklos

rezultatyvumą. Tačiau, jei pirmasis apibūdina veiklos rezultatyvumą niki

mokesčių atskaitymo, tai antrasis rodo galutinį visos gamybos, pardavimų ir

kitos veiklos rezultatyvumą. Todėl, jei širmieji įvardyti pardavimų

pelningumo rodikliai yra vadintini tarpiniais , tai paskutinysis-

galutiniu. Tarpiniai rodikliai padeda verslininkui kontroliuoti tarpines

išlaidas ir sąnaudas. pagal jų susidarymo etapus, o pardavimų grynojo

pelningumo rodiklis (Lietuvoje nustatytinas grynojo ataskaitinio metų pelno

paskirstymo pagrindu) padeda apibendrintai vertinti visos įmonės veiklos

galutinį rezultatyvumą, lyginti jį su giminingų įmonių pardavimų

rezultatyvumu, pateikti jį, kaip vieną iš svarbiausių finansinių rodiklių

ilgalaikėms paskoloms gauti ir atsargoms nusipirkti kreditan.

Turto pelningumas, paprastai skaičiuojamas kaip grynojo pelno ir turto

santykis. Šis rodiklis geriausiai atspindi visų įmonėje naudojamų išteklių

efektyvumą. Tačiau jam apskaičiuoti gali būti panaudotas ir pelnas iki

palūkanų bei mokesčių sumokėjimo (o ne vien grynasis pelnas, t.y. pelnas,

sumokėjus mokesčius į valstybės biudžetą).

Turto pelningumo rodiklis pradėtas taikyti vertinant naujų statybų

tikslingumą. Vadovaujantis šiuo rodikliu, kapitalas buvo skiriamas gaminti

toms prekėms ir plėsti toms įmonėms, kurių didesnis turto pelningumas.

Pelningumo rodiklyje imama likutinė turto vertė, t.y. atsižvelgiama į turto

nusidėvėjimą, vėliau turto pelningumo formulė buvo suskaidyta į dvi dalis:

pardavimų pelningumą ir prekių atsargų apyvartumą:

TP = [pic]

Kur:

TP- turto pelningumas;

PA-pardavimų apimtis;

A- prekių atsargos;

P- pelnas.

Tačiau pelningumo rodikliai turi ir trūkumų. Pagrindinis trūkumas tas,

kad jiems apskaičiuoti naudojamas (skaitiklyje) pelnas. Galima situacija,

kai įmonė gauna pelno, bet negali gauti pakankamai įplaukų už parduotą

produkciją. Ir dėl tos priežasties gali sutrikti finansiniai atsiskaitymai

su ūkiniais partneriais ir pablogėti jos finansinė būklė.

Šį rodiklį priimtina lyginti su palūkanų normomis, ir jei turto

pelningumas mažesnis už palūkanas, susirūpinti rezultatyvesniu turto

valdymu, išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė nepatenkinamą turto pelningumo

lygį.

Analizuojamą pelningumą reikia išskaidyti į atskirus veiksnius,

darančius įtaką jo pasikeitimui. Kodėl? Nes dažnai iš bendro pelningumo

lygio arba stabilios būklės galima susidaryti klaidingą įspūdį apie įmonės

turto pelningumą. Tačiau, išskaidžius turto pelningumo lygį į atskirus

veiksnius, išryškėja įmonės pastangos išlaikyti norimą turto pelningumo

lygį arba atskleisti neigiamus turto pelningumo veiksnius.

Akcinio kapitalo (nuosavybės) grąža rodo, ar yra pakankamas akcininkų

nuosavybės uždirbtas pelnas, ar nevertėjo geriau parinkti kitos investavimo

srities, kuri duotų palyginti daugiau grynųjų pajamų. Lietuvos apskaitos

sąlygomis nuosavybės grąžos rodiklis yra nustatomas taip:

|Grynasis ataskaitinių metų pelnas |

|paskirstymui (P-XIII) |

|Kapitalas ir rezervai (B-A), t.y. savininkų |

|nuosavybė |

Kapitalas- tai įmonės įstatuose nurodytas ir savininkų įdėtas arba

įdėtinas jau pareikalautas įnešti turtas, reikalingas įmonei funkcionuoti.

Rezervai- tai visi įstatyme numatyti, taip pat pačios įmonės savininkų

nuožiūra suformuoti rezervai iš pelno.

Šį rodiklį plačiai taiko akcininkai (savininkai), lygindami gaunamą

pelną su grąža, gautina iš kitų potencialių lėšų investavimo formų. Toks

lyginimas padeda išsiaiškinti, ar buvo verta investuoti, ar įdėtos lėšos

atsipirks greitai, normaliai ar nepateisinamai ne greitai.

Pateikti pelningumo rodikliai yra plačiausiai taikomi. Tačiau, kaip

jau buvo minėta, galimos įvairios šių rodiklių variacijos. Jos dažnai duoda

palyginti siauresnį, bet kryptingesnį galutinių finansinių rodiklių

įvertinimą.

Daug specialistų tvirtina, kad turto ir nuosavybės pelningumo

rodikliuose turtas ir nuosavybė imtini ne tam tikrai datai, bet kaip šių

rodiklių metinis vidurkis. Šis tvirtinimas yra teisingas ta prasme, kad

įmonė gali visai nebeužsidirbti pelno iš metų pabaigoje įsigyto turto, nors

šis turtas jau patenka į apskaitomąjį pelno rodiklyje. Tačiau turto

vidurkio nustatymas reikalauja papildomų skaičiavimų (geriausia iš

kiekvieną ketvirt.į fiksuojamų dydžių), o finansinė analizė atliktina

pasitelkus metinius atskaitinius finansinius rodiklius. Kitaip tariant,

praktiškiau ir lengviau naudotis balanse pateikiamais turto ir nuosavybės

dydžiais tam tikrai datai.

Pardavimų, turto ir nuosavybės pelningumo rodikliai yra universalūs.

Papildydami vienas kitą, jie padeda verslininkui:

1. atlikti finansinę analizę;

2. pagrįsti verslo strategiją;

3. parengti verslo prognozes ir planus.

Tačiau, nepaisant tradicinių, Lietuvoje, verslo praktikoje vis dažniau

naudojami ir kiti galutinius finansinius rezultatus neapibendrinantys

rodikliai, pvz., grynieji pinigų srautai jau plačiai taikomi finansams

valdyti.

3.2 Pelningumo rodiklių analizė

Pelningumo rodikliai drauge su kitais įmonės finansiniais rodikliais

rodo įmonės finansinį pajėgumą. Tačiau įmonės finansiniai rodikliai patys

savaime dar nieko nepaaiškina ir neįrodo- rodikliai įgauna ekonominę prasmę

tik lyginant juos su analogiškais praėjusių metų rodikliais, šakos

(ekonominės veiklos srities) vidurkiais, kitų įmonių rodikliais. Šiuo

tikslu atlikta vadinamoji santykių analizė yra tradicinis ne tik įmonės

finansinės analizės, bet ir viso finansų valdymo mechanizmo įvertinimo

pagrindas.

Pats paprasčiausias santykių analizės pavyzdys, nagrinėjant

pelningumą, gali būt 3 lentelė (V.Kvederaitė, 1996 m., p.20).

3 lentelė

Pelningumo rodikliai

|Rodiklio |Rodiklio apskaičiavimas |N įmonė |Ekonomin|

|pavadinimas |(remiantis Lietuvos | |ės |

| |finansine atskaitomybe) | |veiklos |

| | | |vidurkis|

|1. Pardavimų | | | |

|pelningumas | | | |

|(pelno marža)| | | |

|a. Bruto |Bendrasis pelnas |[pic] |20% |

| | | | |

| |Pardavimai ir paslaugos | | |

| | | | |

|b. Neto |Ataskaitinių metų pelnas |[pic] |8% |

| |prieš apmokestinimą | | |

| | | | |

| |Pardavimai ir paslaugos | | |

| | | | |

| |Grynasis ataskaitinių metų |[pic] |6,7% |

| |pelnas paskirstymui | | |

| | | | |

| |Pardavimai ir paslaugos | | |

| | | | |

|2. Turto |Grynasis ataskaitinių metų |[pic] |10% |

|pelningumas |pelnas paskirstymui | | |

| | | | |

| |Turtas | | |

| | | | |

|3. Akcinio |Grynasis ataskaitinių metų |[pic] |15% |

|kapitalo |pelnas paskirstymui | | |

|(nuosavybės | | | |

|pelningumas) |Kapitalas ir rezervai | | |

| | | | |

Joje pateikti įmonės N ir ekonominės veiklos srities, kuriai priskirta

ši įmonė, svarbiausieji lygintini pelningumo rodikliai. Analogiškai galėtų

būti lyginami N į.monės ataskaitinių metų rodikliai su ankstesnių metų

rodikliais arba prognozuojami rodikliai su jų reikšme baziniais metais,

tačiau šiais atvejais atsižvelgtina į infliacijos įtaką, kuri turėtų būti

pateikiama įmonės metinės finansinės atskaitomybės paaiškinamajame rašte

arba nustatoma pagal skelbiamą faktinę arba prognozuojamą infliaciją.

Iš 3 lentelės duomenų matyti, kad N įmonė sugeba parduoti savo

produkciją pelningiau negu kitos tos pačios ekonominės veiklos įmonės

(imant vidutiniškai), t.y. ji įgyvendina arba naudingesnę kainodaros

politiką arba išlaidų produkcijai pagaminti taupymo politiką arba, ir tai,

ir tai paėmus kartu.

Tačiau pelno marža, arba grynasis pelningumas, N įmonėje yra mažesnis.

Vadinasi, veiklos sąnaudos N įmonėje yra palyginti didesnės ir šioje

srityje stiprintina kontrolė ir ieškotinos papildomos galimybės sąnaudoms

mažinti.

Neto pelno marža, kuri apskaičiuota remiantis pelnu prieš

apmokestinimą, įmonėje 2% (8%-6%) mažesnė negu ekonominės veiklos srityje,

o kai ši marža apskaičiuota remiantis pelnu po apmokestinimo- 1,7% (6,7%-

5%).

Tai rodo, kad N Įmonė kiekvienam pardavimų piniginiam vienetui gauna

santykinai mažiau grynojo pelno, t.y. pelno paskelbtiems dividendams

išmokėti, rezervams suformuoti ir kitiems poreikiams. Mažesnis atsilikimas

nuo ekonominės veiklos vidurkio skaičiuojant grynąjį pardavimų pelningumą

jau apmokestinto grynojo pelno pagrindu rodo, kad N įmonė sugeba nors ir

nežymiai, bet nors iš dalies kompensuoti savo atsilikimą nuo ekonominės

veiklos vidurkio išleisdama santykinai mažiau pelno jo mokesčiui. Tai gali

būti palyginti mažesnės apmokestinamo pelno dalies, didesnės reinvestuojamo

pelno dalies ar pan. Rezultatas, o gal ir „sugebėjimo“ dirbtinai sumažinti

apmokestinamą pelną rezultatas.

Palyginę N įmonės turto pelningumą su vidutinės ekonominės veiklos

pelningumu, matoma, kad N įmonė sugeba gauti daugiau pelno iš kiekvieno

viso turto lito. Tačiau N įmonės grynasis pardavimų pelningumas, kaip jau

buvo minėta, yra mažesnis negu vidutiniškai tos pačios ekonominės veiklos

įmonėse.

N įmonės turto pelningumas buvo 2,5% didesnis už analogišką vidutinį

rodiklį tos pačios ekonominės veiklos įmonėse, todėl nagrinėjama įmonė

sugebėjo tokiu laipsniu viršyti ekonominės veiklos vidutinį apyvartumą, kad

šis viršijimas padėjo ne tik kompensuoti 1,7% mažesnę pelno maržą, bet dar

ir leido pralenkti vidutinį turto pelningumą ta pačia ekonomine veikla

užsiimančiuose įmonėse.

Akcininkai ir investuotojai yra daugiausia suinteresuoti akcinio

kapitalo (nuosavybės) pelningumu. Iš lentelės duomenų matyti, kad akcinio

kapitalo (nuosavybės) pelningumas N įmonėje sudarė 5% daugiau (20-15) negu

vidutiniškai, t.y. įmonės akcininkai pelningiau investavo savo kapitalą

negu šakos akcininkai. N įmonės akcininkai gavo daugiau pelno iš kiekvieno

nuosavo (akcinio) kapitalo lito dėl dviejų veiksnių:

1. didesnės pardavimų sumos kiekvienam turto litui;

2. mažesnės nuosavo kapitalo dalies turte, t.y. santykinai didesnio

kreditinio finansavimo.

Tačiau, nors santykinai didesnis kreditinis finansavimas ir buvo N

įmonės akcinio kapitalo pelningumo veiksnys, tačiau įmonė gali apeliuoti į

jį labai atsargiai, atsižvelgdama į visus pliusus ir visus minusus.

Skolinto kapitalo didinimas gali būti tiesiogiai susijęs įmonės mokumas ir

net egzistavimas. Galima teigiamai įvertinti tai, kad N įmonėje aukštesnė

turto grąža ir santykinai didesnis jo finansavimas iš skolintų lėšų padėjo

pasiekti aukštesnį nuosavo kapitalo pelningumą negu ta pačia veikla

užsiimančiose įmonėse ir davė persvarą minėtam mažesniam negu šakoje pelno

maržos lygiui.

Pravartu žinoti, į kokius pardavimų, turto, nuosavo kapitalo

pelningumo veiksnius šiandien daugiausiai orientuojamasi.

Pelno marža lyginama su šakos vidurkiu orientaciniais tikslais, t.y.

norint išsiaiškinti, ar firma vykdo sėkmingą marketingo veiklą, ar ji gerai

kontroliuoja gamybos ir pardavimų kainas, ar nėra priartėjusi prie. toje

šakoje pavojingos pelningumo ribos (t.y. ar nepritrūks pelno būtiniems

mokėjimams ir normaliai konkurencinei veiklai). Firma taip pat nuolat

rūpinasi pakankamu pardavimo mastu, kad netektų parduoti su nuostoliais.

Turto pelningumas priklauso nuo pelno maržos ir pardavimų apyvartumo.

Šakose, gaminančiose investicines prekes ,kur dėl ilgos technologinių

procesų trukmės turtas apsiverčia lėtai, daugiausia dėmesio skiriama pelno

maržos didinimo veiksnių paieškai. Gaminant vartojimo prekes ,pvz., maisto

pramonėje,- priešingai: dėmesys daugiausiai koncentruojamas į apyvartumą. 4.Prognostinės pelno ataskaitos parengimas

Ši ataskaita yra rengtina tokiais etapais:

1. pardavimų prognozės sudarymas;

2. gamybos (paslaugų) plano parengimas;

3. pelno prognostinės ataskaitos sudarymas

Įmonės marketingo specialistai, išnagrinėję prekių pardavimo kaitos

tendencijas per paskutinius 3-5 metus, taip pat naujų prekių pardavimo

mastų galimybes, [parengia prekių pardavimų natūriniais vienetais

prognozes. Tada, pasitelkę orientacines būsimo laikotarpio kainas, jie

apskaičiuoja pardavimų apimtį pinigine išraiška. Daugumoje įmonių tokios

prognozės yra rengiamos ne tik atsižvelgiant į konkrečius gaminius, bet ir

į vartotojus. Ekspertai atlieka apskaičiavimus, kurie sudaro šalies

ekonomikos, ūkio sektorių ir ekonomikos veiklų plėtros prognozes.

Marketingo specialistai, išnagrinėję šias prognozes, gali tiksliau

numatyti būsimą įmonės produktų rinką, patikslinti savo vidines pardavimų

prognozes.

Jas parengus, sudarytinas produkcijos gamybos planas, kuriame

numatoma, kiek reikės pagaminti gaminių, atsižvelgiant į:

a) pardavimų prognozes;

b) esančias atsargas ir pageidautiną jų kiekį prognozuojamo laikotarpio

pabaigoje.

Imkime paprastą pavyzdį: Mažoji įmonė specializuojasi naminės

avalynės gamyboje. Prognozuojama, kad per ateinančius metus ji galės

parduoti 1000 porų avalynės. Laikotarpio pradžioje sandėlyje buvo 100 porų

avalynės, bet specialistų apskaičiavimais atsargos mažintinos iki 50 porų.

Šiuo atveju gamybos prognostinė apimtis nustatytina taip:

| |Vnt. |

|Pardavimų prognozė |-1000 |

|Pageidautinos atsargos laikotarpio |-50 |

|pabaigoje | |

|Atsargos laikotarpio pradžioje |-100 |

|(tikimasi) | |

|Pagamintos produkcijos kiekis |-950. |

Kitas prognozavimo etapas- prognostinės pelno ataskaitos sudarymas. Iš

pradžių apskaičiuotinos tiesioginės išlaidos, tokios išlaidos, kurių

apimtis tiesiogiai priklauso nuo prekių kiekio, normų, normatyvų, kainų,

taip pat praėjusio laikotarpio rezultatų. Netiesioginėms išlaidoms

paprastai skaičiuojama nuoma, remontas, komandiruočių, reklamos, ryšių,

transporto išlaidos, veiklos mokesčiai taip pat palūkanos.

Tada apskaičiuojamas apmokestinamas pelnas, t.y. bendrojo veiklos

pelno ir netiesioginių išlaidų skirtumas

Grynasis pelnas nustatomas apskaičiavus pelno mokestį ir atėmus jį iš

apmokestinamojo pelno.

Prognostinė pelno ataskaita rengiama ir įvardytų pardavimų pelningumo

rodiklių analizės pagrindu. Šie pelno rodikliai apskaičiuotini 3-5

praėjusių metų ir išsiaiškintinos jų kaitos tendencijos, lyginant jas su

ekonominės veiklos, kuriai priskiriama įmonė, vidutiniais dydžiais. Jei

įmonės grynojo pelno marža mažesnė už ekonominės veiklos maržos vidurkį,

grynojo pardavimo pelningumo orientyru galėtų būti jau pasiektas ekonominės

veiklos vidurkis. Paėmus šį vidurkį, kaip siektiną prognostinę neto pelno

maržą ir turint įmonės pelno bruto ir neto maržos kaitos tendencijas,

tiksliau jų skirtumą, galima apytikriai numatyti ir bruto pelno maržą. Be

abejo, atsižvelgtina į marketingo strategiją, leidžiančią prognozuoti tam

tikrą maržų skirtumo korekciją. Šis pelningumo prognozavimo būdas

plačiausiai naudojamas, sudarant bendras finansų prognozes ir strateginius

planus. Todėl jis taikytinas kaip verslo plano „pradžių pradžia“ arba

tiesiog kaip kitas pelno prognostinės ataskaitos parengimo variantas,

lygintinas su ta pačia ataskaita, parengta detaliai apskaičiavus pajamas ir

išlaidas.

Prognozuojant įmonės veiklą labai svarbu numatyti, kad ši veikla būtų

nenuostolinga. Nenuostolingumas (pelningumas) – tai pelno slenkstis, t.y.

toks pardavimų mastas, kai pardavimų suma tikslai prilygsta visų parduotų

prekių savikainai.

1. Pelningu.mo lūžio taškas

Pajamų ir sąnaudų toms pajamoms uždirbti lygybės principas apibūdina

pelningumo lūžio tašką. Prognozuojant įmonės veiklą labai svarbu numatyti,

kad ši veikla būtų nenuostolinga. Net tada, kai greta maksimalaus pelno

siekimo įmonė kelia sau tikslus, ji turi gauti didesnes pajamas, negu joms

uždirbti reikia sąnaudų. Šiuo metu Lietuvoje nuolat keliamas įmonių

išgyvenimo klausimas.

Analogiškas uždavinys iškyla ir tada, kai įmonė dar tik pradeda savo

veiklą, įsisavina naujas veiklos sritis arba produkciją (paslaugas). Šiuos

uždavinius padeda išspręst prognozavimas pagal pelningumo lūžio tašką.

Pelningumo lūžis yra toks parduotinų gaminių (paslaugų) skaičius

vienetais arba pinigine išraiška, kuris garantuoja pardavimus, dar

negaunant pelno, bet jau negaunant ir nuostolių. Pardavimų apimtis

susilygina su sąnaudomis ir iš to gaunamas pelnas yra nulinis. Pelningumo

lūžis būna tasda, kai pasiekiama lygybė:

Bendroji pardavimų apimtis vertine išraiška = Visos išlaidos

Pasiekus šį tašką ir pradėjus parduoti daugiau gaminių, bus gaunamas

pelnas, mažiau- nuostolis.

Taip yra todėl ,kad vienos išlaidos, sąlyginai vadinamos

kintamosiomis, tiesiogiai priklauso nuo pagamintų gaminių (paslaugų)

skaičiaus, o, kitos, vadinamos sąlyginai pastoviosiomis, nuo skaičiaus

nepriklauso. Todėl, kuo daugiau bus parduota produkcijos, tuo bus mažesnė

pastoviųjų išlaidų dalis, tenkanti kiekvienai prekei ir atvirkščiai.

Tarp specialistų dažnai kyla diskusijos dėl išlaidų skirstymo į

pastoviąsias ir kintamąsias. Pagal užsienio šalių finansininkų skirstymą

dar ir į pusiau (iš dalies) kintamąsias konkrečiai parodo 4 lentelės

duomenys (V. Kvederaitė, 1996,p.34,)

4 lentelė

Išlaidų klasifikavimas

|Pastoviosios |Kintamosios |Pusiau (iš dalies) |

| | |kintamosios |

|Nusidėvėjimas |Žaliavos |Komunalinės paslaugos |

|Renta |Gamybinių darbuotojų |Remontas, |

| |darbo užmokestis |eksploatavimas ir |

| | |priežiūra |

|Valdančiojo personalo |Komisiniai už pardavimą|Elektros energija |

|atlyginimai | | |

Toks išlaidų klasifikavimas padeda įmonėms savo nuožiūra,

atsižvelgiant į konkrečias išlaidų grupei. Pavyzdžiui, vienų įrengimų

priežiūros išlaidos priklauso nuo jų apkrovimo, o tai leidžia priskirti

tokias išlaidas kintamosioms, tuo tarpu kitų- nuo apkrovimo nepriklauso, o

tai rodo, kad išlaidos priskirtos pastoviųjų išlaidų grupei, elektros

energijos, skirtos apšvietimui, išlaidos priskirtinos pastoviosioms,

gamybos procesams- kintamosioms ir pan.

Pelno apimties priklausomybė nuo parduodamų gaminių apimties ir jai

tenkančių pastovių ir kintamųjų išlaidų parodyta 5 lentelėje konkrečiu

pavyzdžiu:

5 lentelė

N įmonės pelningumo lūžio analizė1

|Pardavimų |Visos |Pastoviosio|Visos |Bendra |Veiklos |

|apimtis, |kintamosios|s išlaidos,|išlaidos, |pardavimų |pelnas, |

|vnt. |išlaidos, |Lt |Lt |apimtis, Lt|(nuostoliai|

| |Lt | | | |) Lt |

|0 |0 |60 |60 |0 |-60 |

|20 |16 |60 |76 |40 |-36 |

|40 |32 |60 |92 |80 |-12 |

|50 |40 |60 |100 |100 |0 |

|60 |48 |60 |108 |120 |+12 |

|80 |64 |60 |124 |160 |+36 |

|100 |80 |60 |140 |200 |+60 |

1Ki.ntamosios išlaidos, tenkančios 1 gaminiui (paslaugai), sudaro 0,8 Lt.

Kaip matome, N įmonė, kad dirbtų nenuostolingai, turi parduoti 50

gaminių. Ar pakaks įmonei parduoti, pvz., 80 gaminių, priklausys nuo to, ar

gautų 36 Lt. Pelno pakaks mokesčiams ir kitiems fiksuotiems mokėjimams

sumokėti ir po to dar liks lėšų gamybos konkurencingumui ir (jei rinka yra)

plėtrai palaikyti. Be abejo mažiau rizikinga parduoti daugiau negu 60

gaminių ir daugiau gauti pelno.

Neverta pradėti naujos gamybos arba teikti paslaugų, be tokių

apskaičiavimų. Pasitaiko atvejų ,kai dėl būsimos rinkos, nepelningų gaminių

nuostolius galima kompensuoti kitų gaminių pelno sąskaita, tačiau reikia

artėti prie pelningumo lūžio ir jį peržengti.

Nereikėtų apsiriboti tik pelningumo lūžio prognoze, o reikėtų

papildyti šią prognozę konkrečiais apskaičiavimais, įvertinančiais galimus

pajėgumus, kokybės valdymo, sutarčių nuostatų pokyčius ir pan. Ir jų

pagrindu numatyti prognostines išlaidas.

4.1.1 Pelningumo lūžio tašką veikiantys veiksniai

Pelningumo lūžio taškui turi įtakos šie pagrindiniai veiksniai:

1. Produkcijos kaina

2. Kintamos išlaidos

3. Pastoviųjų išlaidų pasikeitimas

Todėl prognozuojamas pelningumo lūžio taškas apskaičiuojamas taikant

įvairius veiksnių kitimo variantus, pvz.:

a) Padidinama visų minėtų trijų veiksnių apimtis vienodu santykiniu

dydžiu

b) Sumažinama visų trijų veiksnių apimtis vienodu santykiniu dydžiu

c) Padidinama gaminio kaina, kitus veiksnius paliekant pastovius;

d) Sumažinama gaminio kaina, kitus veiksnius paliekant pastovius;

e) Padidinamos vieno gaminio kintamosios išlaidos, kitus veiksnius

paliekant pastovius;

Tokia grandinių keitimų analizė įgalina nustatyti, kuris veiksnys turi

didžiausią įtaką nulinio pelningumo taškui, t.y. kaip jautriai nulinio

pelningumo taškas reaguoja į vieno ar kito veiksnio pasikeitimą., taip pat

padeda nustatyti galimybes gauti norimą pelną ir numatyti, ar pakaks įmonei

turimų gamybinių pajėgumų tokiam produkcijos kiekiui pagaminti.

5.Įmonių pelno mokestis

Įmonių pelno apmokestinimą reglamentuoja 2001 m. gruodžio 20 d. seimo

priimtas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675.

Įsigaliojęs įstatymas įgyvendina kompleksą priemonių, kurios turėtų

teigiamai veikti šalies ūkio konkurencingumą, paskatinti užsienio

investuotojų atėjimą, naujų informacinių technologijų diegimą.

Pelno mokesčio įstatymas atspindi Europos valstybių tendenciją mažinti

įmonių pelnui taikomus tarifus, nes vietoj galiojusio 24 proc. Pelno

mokesčio tarifo nuo 2002 metų pelnas Lietuvoje apmokestinamas mažesniu – 15

proc. tarifu. Bet to smulkiesiems mokėtojams, kurių pajamos neviršija 500

tūkst.litų, taikomas dar mažesnis – 13 proc. –mokesčio tarifas, išskyrus

apribojimus, susijusius su vieneto dalyvių dalyvavimu, kituose vienetuose,

nurodytuose Pelno mokesčio įstatyme.

Ryškiausias veiksnys koreguojantis (mažinantis) pelną prieš

apmokestinimą, yra investicijų skatinimas: pelnas panaudotas investicijoms,

Lietuvoje kol kas neapmokestinamas. Todėl sumažėja apmokestinamas pelnas,

nuo kurio sumos skaičiuojamas pelno mokestis.

Naujasis Pelno mokesčio įstatymas pasižymi teigiama įtaka šalies ūkio

plėtrai, mažina mokesčių politikos “intervenciją” priimant verslo (gamybos

ir komercijos) sprendimus. Šis įstatymas įteisina Vakarų valstybėse įprastą

apmokestinimo modelį, skatins ir užsienio investicijų atėjimą į Lietuvos

įmones.

Išvados

Įmonės pelnas yra svarbus jos veiklos rodiklis. Pelno reikia ir įmonei

( ne tik akcininkams) , jos veiklos plėtojimui ir tobulinimui. Tačiau

absoliutus pelno rodiklis nepakankamai atspindi įmonės veiklos efektyvumą.

Todėl, norint nustatyti įmonės veiklos efektyvumą, reikia apskaičiuoti

pelningumo rodiklius.

Pelningumas nustato, kiek pelno gaunama kiekvienam piniginiam

vienetui, parodo, ar pelninga parduoti preke.s.

Įsitvirtinant rinkos ekonomikai, vis sudėtingiau užsidirbti pelną vien

intuityviai, greitai pajutus konjunktūros svyravimus, pasinaudojus

vartotojų nepatyrimu, infliacija, monopoline padėtimi ir pan. Lietuvai vis

labiau tinka garsaus XX amžiaus ekonomisto Liudviko fon Miso taiklus

pastebėjimas, kad rinkos procesas neišvengiamai šalina iš jį gaunančiųjų

pelną sąrašo tuos, kurie nenaudoja savo nuosavybės pagal visuomenės

keliamus reikalavimus.

Kiekviena įmonė , net ir klestinti, turėtų skirti reikiamą dėmesį ne

tik įsitvirtinimui rinkoje, šiandien gaunamoms didelėms pelno sumoms, bet

ir jo analizei bei prognozėms. Literatūra

1. Žvinklys J. Įmonės ekonomika/ J. Žvinys, E. Vabalas. Vilnius, 2001.

2. Gronskas V. Ekonominė analizė. Technologija, Kaunas, 2005.

3. Kvederaitė V. Pelningumo analizė ir prognozavimas, Lietuvos

informacijos institutas, Vilnius, 1996.

4. Martinkus B. Įmonės ekonomika/ B. Martinkus, S. Žičienė, V. Žilinskas.

Šiaulių universiteto leidykla, 2002.

5. Aleknevičienė V. Finansai ir kreditas

6. Gaidienė Z. Akcijos, verslas, pelnas/ Z. Gaidienė, D. Abazorius.

Vilnius, 1992.

7. Wilson P. Mažos įmonės finansinis valdymas. Vilnius,1997.

8. Mackevičius J. Pelno ir rentabilumo vaidmuo įmonėje. Vilnius, 1970.

———————–

Bendrasis pelnas (P-III)

Pardavimai ir paslaugos (P-I)

Grynasis

pelnas

Pajamos

Sąnaudos

Mokesčiai

Pardavimų ir paslaugų apimties didinimas

Prekių skaičius

Prekių kainų

Konkurencijos didinimas

Kainų mažinimas

Nesikeičiantis skaičius

Didesnis skaičius

Išlaidų ir sąnaudų mažinimas

Medžiagų imlumo

Darbo imlumo

Energijos imlumo

Pardavimų sąnaudos

Bendrųjų ir administracinių sąnaudos

Prekių skaičiaus didinimas

Taupymas

Progresyvių normatyvų taikymas

Pažangių technologijų įdiegimas

Prevencinės kokybės politikos taikymas

Pelno mokesčio mažinimas

Veiklos sričių, kur taikomos lengvatos, išplėtimas

Apmokestinimo bazės siaurinimas

Pelno dalies, nukreipiamoms investicijoms, didinimas

Komentuokite!