Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika

544 0

Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika

Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika

Vykintas Pugačiauskas,

Įvadas

Nėra didelių nesutarimų, kad globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai „globalizacija“ yra veikiau klišė, negu griežtai apibrėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo dešimtmečio viduryje1, žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didejančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.

Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių st

truktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“.2 Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės. Šiame darbe globalizacija bus tiriama ekonominiu aspektu, kaip integracijos procesas, keičiantis pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą.

Pasaulinių ri

inkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų3. Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos „transnacionalizacijai“ valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jautriausia gl
lobalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos — tačiau strateginės prekybos teorijos ją žymiai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi.

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Todėl šis darbas ir bus skirtas aptarti globalizacijos padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai bei Lietuvos vyriausybės atsaką į rinkų integraciją, pirmiausia turint galvoje strateginę politinės integracijos kryptį — stojimą į Europos Sąjungą. Re

eikia pripažinti, jog šiame darbe bus daroma prielaida, jog Lietuva yra per maža valstybė ir per maža ekonominė galybė, kad būtų analizuojama kaip savarankiškas vienetas pasaulinėje rinkoje (tą netiesiogiai rodo ir santykinai nedidelis Lietuvos pažeidžiamumo laipsnis per pasaulines ekonomines krizes, bet aukšta priklausomybė nuo regioninių), išskyrus kai kuriuos atvejus, kai Lietuvos integracija į pasaulio ekonomikos struktūras, pirmiausia Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), buvo suvokiama ir kaip tam tikras precedentas būsimam Rusijos priėmimui, todėl susilaukė išskirtinio didžiųjų ekonominių galybių dėmesio. Tuo tarpu regioninio ly
ygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikacijoms.

Vienas požiūris į globalizaciją, deterministinis, implikuoja, kad prekybos politikos liberalizacija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rinkos skverbimuisi yra beprasmiška (ypač kapitalo rinkų atveju)4. Kitas požiūris pabrėžia didesnę rinkų integracijos naudą, vertinant alternatyviais rinkų užvėrimo kaštais (nors kapitalo judėjimo kaštai yra pažeidžiamumas krizių atveju, o prekybos liberalizavimo ilgalaikei naudai pagrįsti nėra pakankamai argumentų). Iš tikrųjų, Lietuvos atveju ir vienas, ir kitas požiūris gali būti apibendrinti: vertinant alternatyviais kaštais, Lietuvos tikslą integruotis į Europos Sąjungą galima laikyti optimalia globalizacijos strategija, ir alternatyvų ieškojimas savaime neturi didelės prasmės. Žinoma, toks požiūris yra šališkas, tačiau turiu pripažinti, kad šis darbas ir remsis liberalizmo argumentais.

Požiūris į Lietuvos ekonominę politiką globalizacijos atžvilgiu visų pirma kaip į jos integraciją į Europos Sąjungą (ir pirmiausia prekybos integracijos aspektus), lems šio darbo struktūrą. Pirmiausia bus aptarti globalizacijos proceso teoriniai ir empiriniai ypatumai. Čia bus apsistota ties keliais ir Lietuvai aktualiais as

spektais — pirmiausia mažas pajamas turinčių bei savo gyventojų skaičiumi nedidelių valstybių prekybos bei kapitalo atvirumo problematika apskritai. Antrojoje dalyje pereisiu prie Europos Sąjungos vaidmens pasaulinėje rinkoje. Galiausiai bus analizuojami Lietuvos ekonomikos raidos, integruojantis į Europos Sąjungą scenarijai, pirmiausia prekybos liberalizavimo ir dereguliavimo kaštai bei nauda.

1. Globalizacijos teorija ir praktika

1.1. Globalizacijos parametrai

Pasaulio ekonomiką galima laikyti ir globalizacijos atspindžiu, ir laidininku. Šis procesas daro reikšmingos įtakos tarptautinėms kapitalo rinkoms, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui. Galima skirti tris globalizacijos lygius: (1) transakcijas per sieną (cross-border transactions), (2) transakcijas bendroje rinkoje (open-border transactions) ir (3) transakcijas be sienų (transborder transactions)5 — dažniausiai naudojamą „interneto amžiaus“ ekonomikos pavyzdį.

Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius: (1) tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas — naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas; (2) inovacijų kaupimasis, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas); (3) strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“6. Per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pr

ramonės šakų eksportą — į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios šalys — dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas ir naudotis inovacijų rezultatais7. Kadangi pažangiausios valstybės, kaip rodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitalo liberalizavimą (nes jų piliečiams prekyba yra svarbesnė), o globalizavimas ilguoju (galbūt pačiu ilgiausiu) laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūrali pažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumų mažėjimo.

Nors kai kurie globalizacijos teoretikai tvirtina, jog vertinant kokybiškai, dabar pasaulio ekonomikos išgyvenami reiškiniai turi istorinių precedentų, ypač 20-ojo amžiaus pradžioje, bent jau kiekybiškai kapitalo ir prekių rinkų augimas per pastaruosius dvidešimt metų atrodo beprecedentis. Juo labiau, pridėjus kokybinį matmenį — prekybos struktūrą: antrinės produkcijos bei paslaugų srautus8, transnacionalinių korporacijų ir prekybos TNK viduje augimą bei visa tai atspindinčius skirtumus tarp investicijų į atitinkamus sektorius — šiuo „antiglobalizaciniu“ požiūriu galima abejoti. Be to, apyvartos augimas pastarąjį dešimtmetį priklausė nuo likvidumo, todėl sparčiausiai augo valiutų prekybos mainai, portfelinės investicijos, tuomet — tiesioginės investicijos ir galiausiai prekyba9. Be to, aptariant prekybos globalizaciją, pastebima stipri koreliacija (. . .

Integracijos į Europos Sąjungą įtaka pramonės restruktūrizavimui Lietuvoje // http://www.lrinka.lt.

40 Ibid.

41 Vilpišauskas R. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė // Pinigų studijos.— 2000.— Nr. 3. (http://www.lrinka.lt)

42 Žr. ibid.— Priedas: Narystės Europos Sąjungoje poveikis Lietuvos prekybai su Rusija.

Literatūra

Garrett G. The causes of globalization // Comparative political studies.— 2000.— Vol. 33.— No. 6/7.— P. 941—991.

Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.— V., 1998.

Leontjeva E. Integracija į ES netarnauja laisvosios rinkos kūrimui // Laisvoji rinka.— 1998.— Nr. 5. (http://www.lrinka.lt)

Makarychev A. S., Sergunin A. A. Globalization // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 397—424.

Pagrindinių kapitalo rinkos plėtros kliūčių apžvalga: Analitinė medžiaga / Lietuvos laisvosios rinkos institutas // http://www.lrinka.lt.

Strange S. Valstybės ir rinkos.— V., 1998.

Tkachenko S. L. Finance and trade // International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 221—248.

Tkachenko S. L. International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 153—176.

Tsoukalis L. The new European economy revisited.— New York, 1997.

Vilpišauskas R. Integracijos į Europos Sąjungą įtaka pramonės restruktūrizavimui Lietuvoje // http://www.lrinka.lt

Vilpišauskas R. Kam naudinga ir kam nuostolinga integracija į Europos Sąjungą // Laisvoji rinka.— 1999.— Nr. 6. (http://www.lrinka.lt)

Vilpišauskas R. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: dažni nesusikalbėjimai // http://www.lrinka.lt

Vilpišauskas R. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė // Pinigų studijos.— 2000.— Nr. 3. (http://www.lrinka.lt)

Vilpišauskas R. Regioninė integracija Europoje: Baltijos šalių ekonominio bendradarbiavimo analizė // Politologija.— 1999.— Nr. 2.— P. 57—117.

Vitkus G. Integration // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 425—444.

 

Join the Conversation