TURINYS
Įvadas……………………………………………..3
Gamybos kaštai……..……………………………3-4
Pastovieji ir kintamieji kaštai……………………4-5
Bendrieji ir vidutiniai gamybos kaštai………….5
Ribiniai gamybos kaštai………………………….5-7
Ilgalaikiai gamybos kaštai……………………….7-8
Įvadas
Šiuolaikinis požiūris į gamyba neapsiriboja tik materialaus produkto gaminiu. Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos srityse kaip mokslas, švietimas, kultūra, informacijos apdorojimas, valdymas ir pan. Bendriausia prasme gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas – įvairių prekių ir paslaugų kūrimas; poreikių tenkinimas, nes pagrindinis rinkos subjektas yra vartotojas. Tačiau be gamintojo šio tikslo pasiekti neįmanoma, o poreikiai negali būti tenkinami be išlaidų.
GAMYBOS KAŠTAI
Gamybos kaštai – tai firmos piniginės išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti, už prekės pagaminimą ar paslaugos teikimą. Kitaip tariant gamybos kaštai yra gamybos išteklių pavertimo aukštesnės vertės prekių ir paslaugų produkcijos kaina. Produktų gamybos kaštai apima žalaiavų, energijos darbo užmokesčio išlaidas, įmonės įrengimų naudojimą, nusidevėjimą bei įmonės pastatų nuomą ir mokeščius, apšvietimą bei šildymą ir t.t. Gamintojai – verslininkai, kaip ir vartotojai, turi galimybę pasirinkti. Pirmiausia jie privalo pasirinkti prekių gaminimo ar paslaugų teikimo būdą, t.y. firmos apsisprendžia, kokį pasirinks gamybos veiksnių derinį, konkrečius pajėgumus, medžiagas naudos gamybos procese. Pavyzdžiui, ar javus auginantis ūkininkas naudos daugiau dirbamos žemės ir mažiau trąšų? Ar traktorių gamintojui pigiau kainuos traktorius, gamyboje naudojant automatizuotą surinkimo liniją, t.y. daugiau įrengimų ir mažiau darbuotojų? Įvairūs sprendimai labiausiai skiriasi reikalingų kaštų apimtimis.Kaštais įvertinti sprendimai bus geriausi, jeigu galutinis jų rezultatas bus tolygus konkuruojantiems tikslams.
Kaštai – tai pagrindinis veiksnys, kuris lemia firmos norus ir galimybes pasiūlyti prekę rinkoje. Ekonomistai juos supranta kaip išlaidas ir prarastas galimybes.
Reikia atkreipti dėmesį, kad į gamybos kaštus pereina tik ta dalis fizine prasme naudojamo kapitalo, kuri susidėvi gamyboje. Tad gamybos išlaidas pagamintų prekių ir teikiamų paslaugų vertė, matuojama joms pagaminti sunaudotų gamybos išteklių išlaidomis. Verslininkas – gamintojas pelną gauna tada, kai pardavimo kaina yra didesnė už gamybos kaštus. Todėl visose verslo rūšyse svarbūs atsakymai į du pagrindinius klausimus:
1. Kokia kaina tikimasi parduoti prekę ar teikti paslaugą; 2. Kaip galima sumažinti gamybos kaštus, nebloginant prekių ir teikiamų paslaugų kokybės?Įgyvendinant sprendimus, vadibininkams būtina žinoti įvairių objektų kaštus: produkcijos vieneto kaštus, mašinos darbo valandos kaštus ir pan. Todėl kaštų objektai parenkami taip, kad būtų lengviau priimti sprendimus. Dažniausi yra tokie kaštų objektai: prekės, paslaugos, gamybos operacijos, firmos eksplotacinės tarnybos ir t.t. Tačiau visus kaštus nesunkiai galima sugrupuoti į tris pagrindines grupes: 1. Materialinės vertybės ir joms prilyginti kaštai 2. Darbo jėgos kaštai; 3. Pridėtiniai kaštai. Taip kaštus skirstyti lengva ir didelėse firmose ir mažose, beto, tada patogu analizuoti jų veikla. Kaip matome, kaštų klasifikavimas gali būti įvairus. Pradiniai kaštai apima firmos veikloje atsiradusius kaštus.Būdinga yra tai, kad pradiniai kaštai susideda iš daugelio elementų, nepasikartojančių nuo veiklos pradžios. Naujai įsigytų įrengimų, aparatūros ar kitos technikos pradiniai kaštai apima pirkimo kainą, pristatymo išlaidas, sumontavimo ir derinimo išlaidas. Pagamintų gaminių – prekių pradiniai kaštai apima inžinerinio projektavimo ir įdiegimo kaštus, bandymo ir tobulinimo kaštus, techninio gamybos rengimo bei gamybos kaštus ir t.t. Vėliau formuojasi kita grupė kaštų – gamybos ir eksplotavimo kaštai.
Gamybos ir eksploatavimo kaštai– tai gamybos ir eksplotacijos personalo darbo kaštai, technologinio kuro ir jėgos kaštai, dalis netiesioginių išlaidų, gamybos ir eksploatacijos išlaidos, atsargų ir remonto išlaidos, draudimas ir mokesčiai. Šių suminėtų kaštų atsiradimo laikas labai skirtingas, tačiau jie fiksuojami per visą įrengimų, aparatūros ir kitos technikos eksplotavimo laikotarpį. Gaminių, statinių, inžinerinių tinklų ir kt. gyvavimo ciklas prasideda jų poreikio esminiu indentifikavimu ir baigiasi jų nurašimu, likvidavimu. Šis orietacinės veiklos laikas apima tyrimus, projektavimą – konstravimą, eksperimentinius bandymus ir tobulinimą, techninį gamybos rengimą, gamybą, eksplotaciją ir jos nutraukimą. Apskritai, gyvavimo ciklą sudaro dvi didelės fazės: įsigijimo ir eksploatacijos.
Gyvavimo ciklo kaštai apima visas išlaidas: ir grįžtamąsias ir negrįžtamąsias. Įsigijimo fazėje negrįžtamosios išlaidos yra padarytos; jos sudaro įrengimo, statinio arba sistemos pradinius kaštus. Eksplotavimo metu padaromos grįžtamosios išlaidos. Gyvavimo ciklo kaštų analizė apima visas gyvavimo ciklo išlaidas, ir ieškoma ekonominio balanso tarp įsigijimo ir eksplotavimo išlaidų. Daug naudingų projektinių sprendimų gali būti priimta gyvavimo ciklo įsigijimo fazėje, ir tai leidžia minimalizuoti produkcijos nauodojimo ir eksplotavimo išlaidas.PASTOVIEJI IR KINTAMIEJI KAŠTAI Pastovieji arba fiksuotieji kaštai – tai išlaidos, kurios nekinta, keičiantis gaminamos produkcijos kiekiui. Kitaip tariant, pastovieji kaštai, arba pridėtinės išlaidos – tai kokios nors išlaidos, kurios tiesiogiai nesusijusios su gaminamuoju produktu ar teikiamąja paslauga t.y. visos išlaidos, išskyrus tiesioginių medžiagų sąnaudas ir darbo užmokestį. Pastoviųjų kaštų dydis nepriklauso nuo gamybos apimties. Šie kaštai būna ir tada, kai produkcija išvis negaminama. Pavyzdžiui, avalinės negaminanti firma vis tiek privalo mokėti palūkanas už pradinį kapitalą, t.y. lėšas, kurias jis pasiskolino įrengimams pirkti ar pastatams statyti. Taip pat yra ir su nuomos, turto mokeščiais, draudimo įnašais ir t.t. Kol avalinės gamintojas nesumano pakeisti arba išplėsti savo įmonės, jo mokama žemės nuoma lieka tokia pati. Firma gamintoja privalo padengti įrengimų nusidėvėjimą, darydama amortizacinius atsiskaitymus nuo pastatų ir įrengimų vertės, vadovaujantis nustatytoms normoms, nepaisant to, ar gaminamosios produkcijos kiekis didėtų, ar mažėtų. Firmos taip pat privalo mokėti įvairius draudimo mokeščius (pavyzdžiui, nuo gaisro ar kitokių nenumatytų nelaimių). Kintamieji kaštai paprastai apibūdinami kiap gamybos kaštai, kurie tam tikru santykiu kinta, keičiantis gamybinės veiklos mąstui. Kintamieji kaštai didėja arba mažėja kartu su produkcijos apimtimi. Galima tikėtis, kad gamyboje medžiagų poreikis produkcijos vienetui liks nepakitęs, todėl išlaidos medžiagoms kis tiesiogiai proporcingai produkcijos vienetų skaičiui.
Kintamieji kaštai – tai išlaidos, kurios kinta priklausomai nuo gaminamosios produkcijos kiekio. Taigi išlaidos, sudarančios kintamuosius kaštus, keičiasi priklausomai gamybos apimties pokyčių ir susijusios su kintamojo veiksnio sanaudomis gamybos procese. Kad ir kiek gamintojas pagamintų produkcijos, įrengimai ir pats pastatas kainuos tiek pat, tačiau jei šis verslininkas nusprendžia gaminti daugiau, ir įmonė dirba didžiausiu pajėgumu, tai gamybos kintamieji kaštai padidės, kadangi prireiks daugiau žaliavų, energijos ir darbuotojų. Kai gamyba sumažėja įmonės vadovas gali atleisti darbininkus sustabdyti keletą įrengimų ir pirkti mažiau žaliavų bei medžiagų. Didėjančios arba mažėjančios išlaidos, keičiantis produkcijos kiekiui, sudaro vadinamuosius gamintojo „pirminius“ kaštus. Taigi kintamieji kaštai išnyksta, kai gamykla sustoja veikusi. Įmonės kaštų balanse jiems skiriamas žymiai didesnis dėmesys nei pastoviems kaštams. Todėl prie kintamųjų kaštų, arba pirminių gamybos kaštų, priskiriamos išlaidos: 1. Žaliavoms ir pagrindinėms medžiagoms; 2. Darbo jėgai; 3. Energijai; 4. Įrankiams; 5. Įrengimų aptarnavimui.BENDRIEJI IR VIDUTINIAI GAMYBOS KAŠTAI
Įmonė, pagaminusi tam tikrą kiekį produkcijos arba realizavusi tam tikras paslaugas, kaip jau minėta ankščiau, turi pinigų išlaidų, sudarančių jos „gamybos kaštus“, kurie vadinami bendraisiais gamybos kaštais. Pastovieji kintamieji kaštai sudaro firmos (įmonės) bendruosius gamybos kaštus. Bendrieji kaštai (BK) suskaičiuojami, sudėjus pastoviuosius (fiksuotus) kaštus (PK) ir kintamuosius kaštus (KK). Gaunama tokia išraiška:
BK=PK+KK Bendrieji kaštai – tai visos piniginės išlaidos, susijusios su produkcijos pagaminimu arba tam tikru paslaugų realizavimu. Pastoviųjų ir kintamųjų kaštų, gaminant tam tikrą produkciją ar teikiant paslaugas, bendra suma per tam tikrą laikotarpį. Bendruosius kaštus sudaro visų sąnaudų elementų, naudojamų produkcijai pagaminti, verčių suma. Firmai taip pat svarbu žinoti gamybos kaštus, tenkančius produkcijos vienetui, nes bendrųjų kaštų kategorija išsamiai neatskleidžia firmos ūkininkavimo efektyvumo ir konkretūs tos veiklos rodikliai išreiškiami vidutinių kaštų kategorijomis.
Vidutiniai bendrieji kaštai – tai bendrųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui; jie (VBK) yra lygūs bendrųjų kaštų (BK) ir pagamintų produkcijos vienetų (Q) santykiui. Bendruosius kaštus sudaro pastovieji ir kintamieji kaštai. Vidutinius kaštus (VK) taip pat galima suskirstyti į du komponents: vidutinius pastoviuosius kaštus (VPK) ir vidutinius kintamuosius kaštus (VKK). Taigi vidutiniai bendrieji kaštai (VBK) lygūs pastarųjų dviejų komponentų sumai: VBK (VK) = VPK + VKK Vidutiniai pastovieji kaštai (VPK) yra pastovių kaštų (PK) ir produkcijos kiekio (Q), pagaminto per tam tikrą laikotarpį, santykis, rodantis, kiek pastoviųjų kaštų tenka vienam produkcijos vienetui. Išreiškiama tokia formulė VPK = PK / Q Vidutiniai pastovieji kaštai – tai pastoviųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos (paslaugos) vienetui; jie yra lygūs pastoviųjų kaštų (PK) ir pagamintų produkcijos vienetų (Q) santykiui. Panašiai nustatomi ir vidutiniai kintamieji kaštai (VKK), kurie yra kintamųjų kaštų (KK) ir produkcijos (paslaugos) kiekio Q, pagaminto per tam tikrą laikotarpį, santykis, rodantis, kiek Kintamųjų kaštų tenka vienam produkcijos (paslaugos) vienetui. Tai išreiškiama tokia formulė: VKK = KK / Q Vidutiniai kintamieji kaštai – tai kintamųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos (paslaugos) vienetui; jie yra lygūs kintamųjų kaštų (KK) ir pagamintų produkcijos vienetų (Q) santykiui.RIBINIAI GAMYBOS KAŠTAI
Ekonomistų įsitikinimų, į gamintojo visuminius gamybos kaštus įeina ir normalus pelnas, apskaičiuojamas kaip dalis, viršijanti palūkanas už jo kapitalą. Pelno dydis, kurį gamintojas laiko deramu, imdamasis rizikos kažka gaminti dėl negarantuotos būsimosios paklausos, gali būti traktuojamas kaip „papildomas“ kaštų elementas. Gamintojo gaunamos realizacijos pajamos turi alyginti kintamuosius ir pastoviuosius kaštus, įsiskolinant ir deramą arba normalų pelną, priešingu atveju jis atsisakys to verslo. Trumpa laiką jis gali tęsti gamybą, net jeigu neįstengia kompensuoti visų gamybos kaštų, t.y. gamintojas gali dirbti nuostolingai, bet jis stengsis iš paskutiniųjų, kad būtų kompensuoti bent jau kintamieji kaštai. Pavyzdžiui, depresijos metu gamintojas gali tęsti gamybą, išlaikydamas veikiančią savo įmonę, neatleisdamas darbuotojų ir pan., t. y. tol kol jo kintamieji kaštai bus atlyginami; o jeigu jis dar gali kompensuoti bent dalį savo pastoviųjų (fiksuotų) kaštų, tuo jam geriau. Tikėdamasis sulaukti geresnių dienų, gamintojas gal atsisakys minties uždaryti įmonę arba parduoti ją, galbūt patirdamas ir laikinų nuostolių.O atėjus geriesniems laikams, jis bando atsigriebti už egzistavimą be pelno sustingimo laikotarpiu ir gamina tiek, kiek tik galima pelningai parduoti.
Gerais ir blogais laikais, t.y. ilguoju laikotarpiu, kiekvienas gamintojas turi kompensuoti vadinamuosius ribinius kaštus, t.y. savo produkcijos ribinio vieneto kaštus. Tai tas vienetas, kuris gaminti yra mažiausiai pelningas. Versle kiekvienam gamintojui dažnai iškyla ir toks klausimas: „Ar verta didinti gamybos apimti? Į klausimą kaip tik ir padeda atsakyti ribiniai kaštai (RK). Trumpuoju laikotarpiu gamintojas, naudojamas tam tikra technologiją, siekia kuo didesnio pelno ir todėl didina gaminamos produkcijos apimtį, keisdamas darbo bei kitų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Ribiniai kaštai – tai bendrųjų kaštų padidėjimas, gaminant papildomą produkcijos vienetą. Jie išreiškiami bendrųjų kaštų prieaugio (padidėjimo) (BK) ir bendrojo produkcijos prieaugio (Q) santykiu. Kitaip tariant, ribiniai kaštai yra papildomos išlaidos patiriamos, kai per trumpą laiką vienu vienetu didinama produkcijos apimtis. Kadangi pastovieji kaštai nekinta su produkcijos apimtimim, ribiniai kaštai, arba ribinės išlaidos, yra vien tik ribinės kintamosios išlaidos. „Ribinių“ ir „prieaugio“ kaštų terminai atitinka tą pačią aąvoką. Paprastai atkreiptinas dėmesys į kaštųpadidėjimą nuo vienų ar kitų veiksnių, todėl išskiriami prieaugio kaštai produkcijos vienetui. Ribiniai kaštai remiasi gamybos apimties (kiekio) augimu, kas tiesiogiai padengiama gautosiomis piniginėmis įplaukomis (pajamomis). Ribiniai kaštai apskaičiuojami, bendrųjų kaštų pokyti (BK) padalyjus iš bendrojo gamybos apimties (kiekio) pokyčio (Q): RK = BK / Q Ribiniai gamybos kaštai, veikdami kainą pasiūlos požiūriu, atlieka tokią pačią funkciją, kokią atlieka ribinis naudingumas paklausos požiūriu. Kaip matėme anksčiau, kaina, kurią vartotojas sutinka mokėti už prekių kiekio vienetą, artima tos pasiūlos ribiniam naudingumui, t.y. naudingumo mažiausio būtino vieneto. Bet turime žinoti ir tai, už kokią kainą tų prekių gamintojas sutinka skirtis su savo prekėmis. Ir šį simetrišką poveikį kainai daro tos pasiūlos ribiniai kaštai, t.y. prekių pasiūlos papildymo dar vienu vienetu kaštai. Prekių ir paslaugų pasiūlą kuria nevienodai efektyviai dirbantys gamintojai. Dalis jų galbūt dėl modernios technologijos ir įrengimų stokos, – o nebūtinai dėl to, kad prastai tvarkosi – vos teįstengia „plūduriuoti“. Tokios firmos vadinamos „ribiniais gamintojais“. Jos išlieka šalyje todėl, kad jų indelis į bendrąją pasiūlą pakelia ją iki lygio, būtino paklausai patenkinti. Ir to paklausos lygio prekės kaina bus tokia, kad vos tik atlygins gamintojų vidutinius bendruosius kaštus, t.y. bendrąsias gamybos išlaidas, įskaitant ir minimalų pelną. Tačiau gamintojų gamybos efektyvumo lygis bus nevienodas. Kai kurie jų gaus vidutinio dydžio pelną, kiti – neįprastai didelį, tačiau visi jie bus linkę didinti gamybą tol kol ribiniai kaštai susilygins su kaina. Kol ribiniai kaštai, t.y. papildoma prekės vienetą pagaminimo kaštai, yra mažesni už kainą, gamintojo pajamos padidėja daugiau negu gamybos kaštai. Kai ribiniai kaštai viršija kainą, vadinasi, dalis produkcijos gaminama nuostolingai, ir gamintojas laimės sumažinęs gamybos apimtį (kiekį). Ilgai plečiant gamyba ribiniai kaštai, produkcijai didėjant, jis mažės. Pasiekus tam tikrą lygį, toliau gamyba didės jau kaštams didėjant, t.y. ims veikti mažėjančio rezultatyvumo dėsnis. Tačiau tokiomis sąlygomis, gamyba gali būti pleciama tol, kol ribinės produkcijos kaštus, t.y. paskutinio gaminio kaštus, bent kompensuos jo pardavimo kainos. Paprastai ribiniai kaštai (ir ribinių gamintojų produkcijos vieneto kaštai, ir efektyviau dirbančio ribinės produkcijos kaštai) nusako brangiausiai kianuojančios esamajai paklausai patenkinti skirtos pasiūlos dalies gamybos kaštus. Tačiau vienintelis skirtumas tas, kad efektyvesnieji gamintojai gamins esant mažesniems vidutiniams kaštams, kurie gali būti žymiai mažesni už kainą. Todėl jie ir gaus didesnį pelną, atitinkantį jų efektyvumą.ILGALAIKIAI KAŠTAI
Trumpojo ir ilgojo laikotarpio kaštai gkaudžiai susiję. Galima teigti, kad ilgasis laikotarpis apima be galo daug trumpųjų laikotarpių, kai firma (įmonė) gamina tam tikros apimties produkciją, naudodama pastovią technologiją. Trumpuoju laikotarpiu įmonė (firma) produkcijos gamybos apimtį plečia daugiau naudodama kintamųjų kaštų su atitinkamomis fiksuotomis sąnaudomis. Naudojamo kapitalo kiekis yra pastovus trumpuoju laikotarpiu, o per ilgąjį laikotarpį jo dydis gali pasikeisti:šiuo laikotarpiu nėra fiksuotųjų kaštų, visos išlaidos gali keistis. Firma gali pakeisti ne tik darbo, bet ir įrengimų kiekį, gali pastatyti naujų įmonių.Verslininkai turi apsispręsti: „Ar reikėtų jiems pirkti naujų įrengimų ir statyti naujas įmones, norint padidinti gamybos apimtį? Ar geriau nekeisti seniau įsigytų įrengimų tol, kol jie morališkai susidevės?“ Akivaizdu, kad ir ilguoju laikotarpiu firma siekia minimizuoti gamybos kaštus. Taigi firmos gamybos kaštų kreivė ilguoju laikotarpiu jungia trumpojo laikotarpio kaštų kreivių taškus yra gaubiamoji. Pastaroji pastaba labai svarbi. Jeigu ilgojo laikotarpio gamybos kaštų kreivė nebūtų gaubiamoji, t.y. pakiltų virš trumpojo laikotarpio kaštų kreivių, tada ilgojo laikotarpio kaštai konkrečiai produkcijos apimčiai būtų didesni už trumpojo laikotarpio kaštus. Tokia situacija reikštų, kad firma psirinko netinkamą technologiją, ir gamybos veiksnių deriniai nėra optimalūs. Ilgalaikių vidutinių kaštų kreivė pateikė gamintojui atsakymą i vieną iš pagrindinių jam iškylančių klausimų: koks yra ilgojo laikotarpio mažiausių darbo ir kapitalo sąnaudų derinys? Būtinas kapitalo kiekis priklauso nuo norimos pagaminti produkcijos apimties. Pvz, jeigu firma nori pagaminti produkcijos apimtį, lygią Q4 , tai įsigyja kapitalo kiekį, atitinkantį kreivę TVK4, ir samdo darbo jėgos kiekį, reikalingą J taške nurodytam produkcijos kiekiui pagaminti. Norėdami nubrėžti ilgalikių vidutinių kaštų kreivę, pavaizduotą 3 pav., darome tokią prielaidą: firma per ilgąjį laikotarpį gali pasirinkti iš daugelio skirtingų kapitalų kiekių jai tinkamiausią. Kitaip tariant 3 paveiksle galima būtų nubrėžti daugybę tarpinių TVK kreivių. Vis dėlto reikalingas kapitalo kiekis ir jo struktūra. Pavyzdžiui, firma negali įsigyti kokios nors vieno įrengimo pusės. Kapitalo Kitaip tariant 3 paveiksle galima būtų nubrėžti daugybę tarpinių TVK kreivių. Vis dėlto reikalingas kapitalo kiekis ir jo struktūra. Pavyzdžiui, firma negali įsigyti kokios nors vieno įrengimo pusės. Kapitalo „vientisumo“ atvejis buvo pavaizduotas 2 paveiksle. Firma galėjo naudotis pradiniu pagrindinio kapitalo kiekiu (vienu įrengimu) arba padidinti jį, įsigijus antrąjį įrengimą t.y. pastumti TVK1 į TVK2 padėtį. Jei kapitalo kiekis keičiasi tai kiekvieną tolesnį trumpajį laikotarpį, tai IVK kreivė bus dantytos formos (žiūrint į 2 paveikslėlio paryškintas abiejų TVK kreivių dalis).
Ilgaliakių vidutinių kaštų kreivė – tai geometrinė sąnaudų ir rezultatų priklausomybės interpretacija, naudojama minimaliems gamybos kaštams ir gamybos apimčiai (kiekiui) pagrįsti.
Išvados
Gamybos kaštai susidaro visose verslo rūšyse: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje, visuose versluose teikiančiuose paslaugas, taip pat ir materialinių gėrybių gamyboje. Gamybos kaštų didimas apsprendžia pelno didumą ir įmones vystymąsi,
Literatūra
1.V. Boguslauskas „EKONOMETRIJA“ Kaunas Technologija 1997 2.V. Sudžius „Imonių komercija: principai ir praktika“ Vilnius 1997 3. B. Martinkus, V. Zilinskas „Ekonomikos pagrindai“ Kaunas Technologija
8