Gamtinis kapitalas. Kokybinis ir kiekybinis ekonominis vertinimas.

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

Gamtinis kapitalas ekonomikoje

Referatas

Vilnius, 2014

Turinys

Gamtinio kapitalo samprata mokslinėje literatūroje 4

Gamtinio kapitalo svarba pridėtinės vertės kūrimo procese 6

Gamtinio kapitalo kokybinis ir kiekybinis ekonominis vertinimas 7

Literatūros sąrašas 10

Įvadas

Mūsų dienomis dėl gamtinio kapitalo nykimo vis daugiau kalbama apie tvarios plėtros svarbą. Tvari plėtra reiškia, kad tvari raida turi užtikrinti ne tik ekonominį augimą, bet ir ekonominės veiklos suderinamumą su aplinkos, socialiniais ir techniniais apribojimais. Žmogus ekonominę veiklą vykdo gamtoje, kurią sudaro tokie elementai kaip neatsinaujinančios kuro, metalų, anglies iškasenos, ar atsinaujinančių išteklių, tokių kaip bioįvairovė, vanduo, miškai. Tai ne tik gamybos ištekliai. Šie resursai atlieka ir kitas labai svarbias funkcijas. Šiuo atveju gamtinė aplinka yra „atsakinga“ už visas gyvybės palaikymo funkcijas: klimato reguliaciją, taršos asimiliaciją, vandens ciklo reguliaciją, vandens išteklių „valymą“ ir kt.

Ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip iš ribotų išteklių pagaminti kuo daugiau produkcijos, kuri kuo labiau patenkintų neribotus žmonių poreikius. Didelę dalį reikiamų išteklių sudaro gamtos ištekliai. Žmonių poreikiai – didėja, gamtos ištekliai – mažėja. Kadangi kai kurie gamtos ištekliai yra išsenkantys, ekonomistai imasi užduoties ieškoti būdų, kaip geriau panaudoti išteklius, tausojant juos ir gamtą.

Darbo tema. Gamtinis kapitalas ekonomikoje.

Darbo objektas. Gamtinis kapitalas.

Darbo tikslas: Įvertinti gamtinio kapitalo, išteklių naudą ekonomikai.

Darbo uždaviniai:

atskleisti gamtinio kapitalo sampratą ekonominės minties raidos kontekste,

atskleisti jo svarbą pridėtinės vertės kūrimo procese,

pateikti gamtinio kapitalo kokybinį ir kiekybinį ekonominį vertinimą.

Suformuluoti išvadas

Darbe naudoti metodai. – sisteminė mokslinė literatūra.

Gamtinio kapitalo samprata mokslinėje literatūroje

Gamtos kapitalą sudaro du gamtos komponentai – gyvi ir negyvi. Supaprastintai galima

teigti, kad gamtos kapitalas susijęs su aplinkos sąvoką.

Gamtinio kapitalo terminas pirmą kartą buvo naudojamas EF Schumacher savo knygoje „Small is Beaudiful“ (1989) ir yra glaudžiai susijęs su Herman Daly , Robert Costanza ir Paul Hawken Amory Lovins ir Hunter Lovins gamtos kapitalizmo ekonomikos modeliu. Kai kurie ekonomistai ir politikai, taip pat ir Paul Martin Jr, mano, kad pinigų pasiūlos ir infliacijos matavimo priemonės ir gamtinis kapitalas vaidina svarbų vaidmenį ekonomikoje.

Georgism (arba ekonominė geografija) yra ekonominė filosofija ir ideologija,kad viskas, kas randama gamtoje, priklauso visiems. Georgism filosofija pagrįsta ekonomisto Henry George (1839-1897) teorijomis, ir yra susijusi su žemės vertės įdėja. Taip pat gamtinis kapitalas yra aprašytas knygoje „Natural Capitalism“. Joje aprašoma gyvūnų ir augalų, žemės biosferos sudėtys ir kitos ekosistemos. Tai vienas iš būdų įvertinti ekosistemą ir visus pasyvius gamtos išteklius.

Gamtinė aplinka, kurioje žmogus vykdo ekonominę veiklą, susideda iš daugybės elementų, tokių kaip neatsinaujinančios kuro, metalų, anglies iškasenos, ar atsinaujinančių išteklių, tokių kaip bioįvairovė, vanduo, miškai. Tai ne tik gamybos ištekliai – jie atlieka ir kitas svarbias funkcijas. Tiksliau, gamtinė aplinka yra „atsakinga“ už visas gyvybės palaikymo funkcijas: klimato reguliaciją, taršos asimiliaciją, vandens ciklo reguliaciją, vandens išteklių „valymą“ ir kt. Be to, gamta – tai genetinės informacijos šaltinis, kuris gali būti panaudojamas moksliniuose tyrimuose. Yra aišku, kad gamta tiesiogiai teikia žmogui malonumą, pasitenkinimą, o tuo pačiu ir naudingumą, jau vien dėl to, kad ji egzistuoja ir kad ja galima grožėtis. Iš tikrųjų yra taip, kad rinkoje gamtiniai ištekliai vertinami tik kaip gamybos veiksniai, o tam tikri svarbūs ekologiniai elementai, nedalyvaujantys gamybos procese, tiesiog neturi jiems priskirtos vertės. Taigi, pastarųjų atsargų ar potencialo sumažėjimas visuomenei taip pat nereiškia kažkokių ekonominių praradimų. Tokiu būdu kyla grėsmė, kad rinka negalės savaime sureguliuoti ar sustabdyti visiško gamtinių išteklių sunaudojimo dėl tos priežasties, kad neįvertins jų tikrosios reikšmės žmogaus raidai ar net jo gyvybės palaikymui.

Ši problema tampa dar aštresne dėl dviejų su gamtiniu kapitalu susijusių savybių, vadinamų negrįžtamumu ir neužtikrintumu. Negrįžtamumas – tai kai kažkoks gamtinis resursas yra sunaikinamas, o žmogus nebegali jo atkurti. Pavyzdžiui, jei dėl neapdairios žmogaus veiklos išnyksta tam tikra gyvūnų rūšis, tai mažai tikėtina, kad ją bus galima atkurti su esamomis technologijomis ir žiniomis. Neužtikrintumas susijęs su tuo, kad žmonija iš tikro žino ne viską, arba labai mažai apie tikrąją gamtos reikšmę žmonijos raidai, tuo labiau kokia bus gamtos vertė tolimoje ateityje. Tai tik padidina riziką, kad gamtai priskirta ekonominė vertė negalės tinkamai įvertinti tikrosios jos svarbos.

Gamtinio kapitalo savybės ir plati jo atliekamų funkcijų sritis bei ypatingas vaidmuo palaikant gyvybę žemėje lėmė griežtesnės tvarios raidos sąlygos atsiradimą, kuri teigia, kad būtent gamtos kapitalo palaikymas pastoviame lygyje garantuotų žmonijos potencialo tenkinti poreikius nemažėjimą ateityje ir tuo pačiu tvarią nenutrūkstamą raidą. Pastovaus gamtinio kapitalo koncepciją itin rėmė vadinamoji Londono mokykla (Barbier, Pearce, Turner ir kiti), o šis reikalavimas vadinamas stipraus tvarumo sąlyga.

1.1 Lentelė

Autorius, metai Gamtinio kapitalo sąvoka
Lawn, 2001 Gamtinis kapitalas turi

palaikyti optimalias žmogaus sukurto kapitalo atsargas.

Davidas Ricardo ir Thomas

Malthusas XIXa

Akivaizdu, kad be gamtinės žaliavos

neįmanoma nieko pagaminti.) Natūraliojo

(gamtinio) kapitalo svarbą ekonominei raidai

itin pabrėžia vadinamosios ekologinės ekonomikos.

(Barbier, Pearce, Turner ir kiti), Gamtos kapitalo palaikymas pastoviame lygyje garantuotų žmonijos potencialo tenkinti poreikius nemažėjimą ateityje ir tuo pačiu tvarią nenutrūkstamą raidą
Robertas Costanza Gamtinis kapitalas gali teikti paslaugas, pavyzdžiui, atliekų perdirbimo ar vandens nuotėkio baseino ir erozijos kontrolę.
Jonathanas Loh, 2004 sakė: “Subalansuotas gyvenimas ir aukšta jo kokybė nėra nesuderinami. Tačiau turime liautis švaistę gamtos išteklius ir atkurti pusiausvyrą tarp (išteklių) naudojimo besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse”.
 A.Daubaras, 2012 m. lapkričio 21 d. Lietuvos žalioji energetika rūdija, ištekliai yra užvaldomi monopolininkų.
Čiegis, 2004 Gamtinio kapitalo vertingumas yra susijęs su dabartine žmonių karta, kuri yra veiksmingai įtakojama susilaikyti nuo plėtros galimybių norint išsaugoti gamtinį kapitalą.
Henry George 1839 Žmonės turi savo, ką jie sukuria, bet kad viskas, kas randama gamtoje , svarbiausia žemės vertė priklauso ir visai žmonijai.

Gamtinio kapitalo svarba pridėtinės vertės kūrimo procese

Racionalus gamtos išteklių naudojimas yra svarbiausia subalansuotosios plėtros prielaidų. Ne vieną dešimtmetį svarbiausia žmogaus ir visuomenės gerovės prielaida buvo laikoma sparti ekonomikos plėtra ir gamybos augimas, tačiau gamtos išteklių vartojimas ir aplinkos tarša kai kuriose valstybėse pasiekė tokį mastą, kad iškilo reali globalių ekologijos problemų grėsmė. Senka neatsinaujinantys gamtos ištekliai (nafta, anglys, dujos, metalų rūdos…), todėl svarbu juos keisti vietiniais ir atsinaujinančiais, diegti išteklius tausojančias technologijas.

Žemės gelmėse aptinkamos iškasenos, gamtiniai ištekliai dažnai lemia šalies vietą pasaulio ekonomikoje. Kai nesirūpinama alternatyvomis, išteklių apsauga bei racionaliu naudojimu, ištekliai gali išsekti. Tai galima įvardyti kaip skurdo, neramumų ir karinių konfliktų priežastį.

Pastaraisiais metais dėl gamtinio kapitalo nykimo vis daugiau kalbama apie tvarios plėtros svarbą. Pvz., nepaliesti atogrąžų miškai pasižymi nepaprastai didele bioįvairove ir jų naikinimas reiškia nesugrąžinamus pasaulio genetinio gamtinio kapitalo nuostolius.

Gamtinę aplinką kaip natūralųjį kapitalą XIX amžiuje apibrėžė tokie politinės ekonomijos atstovai kaip Davidas Ricardo ir Thomas Malthusas, kurie Žemę laikė svarbiausia priemone kuriant ekonomines gėrybes ir paslaugas. Tačiau ilgą laiką vyravęs požiūris į natūralųjį kapitalą kaip į „laisvos gamtos dovanas“ ir jo naudojimas mūsų laikais smarkiai pakito. Didelės įtakos tam turėjo nauja ekonominės minties kryptis – ekologinė ekonomika, ypač sparčiai besiplėtojanti JAV nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Šios krypties atstovai laikosi pažiūros, kad natūralųjį kapitalą sudaro keturi komponentai (Barber 1998: 65–95):

1) atkuriami natūralūs gamtos šaltiniai –miškai, žuvys ir kt.;

2) neatkuriami natūralūs gamtos šaltiniai – nafta ir mineralinės iškasenos;

3) ekosistemos, kurios palaiko oro, vandens ir žemės kokybę;

4) plati gyvūnijos ir augalijos genetinė įvairovė, kuri dar vadinama bioįvairove.

Gamtinio kapitalo vertė gali mažėti, išskyrus tuos atvejus, kai atsinaujinantys ištekliai atsinaujina sparčiau nei yra sunaudojami. Kitaip sakant, kai ignoruojamas galimas gamtinio kapitalo padidėjimas dėl išteklių, pavyzdžiui, naftos atrastų naujų šaltinių. Gamta susideda iš trijų skirtingų tipų išteklių: neatsinaujinančių, atsinaujinančių išteklių bei gamtinių funkcijų, tad jų atsargų pokyčiai tikrajame taupyme vertinami taip pat skirtingai. Gamtinis kapitalas negali būti pakeistas jokiu kitu kapitalu, jokiomis žmogaus sukurtomis technologijomis ar žiniomis.

Taigi, gamtinis kapitalas yra labai svarbus, nes atlieka esminę funkciją – gyvybės palaikymą žemėje. Šio kapitalo atsargų palaikymas tam tikrame lygyje yra būtinas jau vien dėl to, kad žmogus neišgali vien savo jėgomis atkurti to gamtinio kapitalo, kurį sunaikino.

Gamtinio kapitalo kokybinis ir kiekybinis ekonominis vertinimas

Kokybiniam tyrimams skirta daug dėmesio, įtraukiant interpretavimus, požiurį į gamtą. Tai reiškia, kad mokslininkai studijuoja kokybinius dalykus natūralioje aplinkoje, bando ieškoti prasmės ar aiškinti reiškinius.

Kokybinis vertinimas – žmogaus aprūpinimas gamtiniais ištekliais.

Kiekybinis vertinimas – gamtos išteklių poveikis ekonomikai ir žmogui. Tai žmonių įdėtos fizinės ir protinės, kiekybinės ir kokybinės pastangos naudoti išteklius.

G.H.Brundtland teigia, kad gamtinių išteklių naudojimas gali ir turi būti daug veiksmingesnis. Didinant gamybos ir vartojimo ekologinį veiksmingumą sumažėja išteklių poreikis ir į aplinką patenkančių teršalų kiekis sukurtos produkcijos ar paslaugų vienetui. Taip netiesiogiai padidėja aplinkos absorbcinė galia (ji gali absorbuoti išaugusio ekonominio sektoriaus teršalus).

Gamtinės aplinkos poveikis ekonomikai daugiausia pasireiškia per tiekiamus gamtos išteklius, o ekonomikos sektorius labiausiai veikia aplinką grąžindamas jai gamybines atliekas ir taip ją užteršdamas. Siekiant darnaus vystymosi svarbu mažinti sąveikos tarp aplinkos ir ekonomikos abiejų krypčių srautus, tai yra gamtos išteklių naudojimą gamybai bei paslaugoms ir atliekų (teršalų) srautus iš ekonomikos sektoriaus į aplinką. Duomenų analizė rodo, kad iš pradžių, augant ekonomikai ir gyventojų pajamoms, neigiamas poveikis aplinkai (gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša) sparčiai auga, tačiau pasiekus tam tikrą ekonomikos išsivystymo lygį, šis augimas sustoja, po to pradeda mažėti. Aplinkos ir visuomenės sąveika pasireiškia tuo, kad aplinka visų pirma aprūpina visuomenę gyvybiniais ištekliais (oras, vanduo, dirvožemis), o visuomenės poveikis aplinkai yra dvejopas – visuomenė rūpinasi aplinkos tvarkymu ir jos apsauga, tačiau, kita vertus, visuomenė tiesiogiai prisideda prie aplinkos teršimo (būstų šildymas, buitinės užteršto vandens nuotekos, buitinės atliekos, individualus transportas).

Ekonominiu požiūriu itin svarbu sustiprinti visuomenės pastangas apsaugoti gyvybiškai svarbius išteklius. Kadangi didesnis darbo našumas paprastai pasiekiamas diegiant pažangias technologijas, kurios dažniausiai yra ir palankesnės aplinkai (naudoja mažiau išteklių ir mažiau teršia), didinant darbo našumą susidaro galimybė užtikrinti spartų ekonomikos augimą nedidinant neigiamo poveikio aplinkai, tuo pačiu ir žmogui, arba net jį sumažinti. Užsienio autoriai pabrėžia, kad „neįmanoma atskirai siekti norimo ekonominio ar gamtinio ar socialinio tvarumo lygio, tuo pačiu neužtikrinant bent jau minimalaus tvarumo lygio kiekvienoje iš šių tvarumo formų“. Egzistuoja keli aplinkos vertinimo principai, kurie kyla, daugelio autorių nuomone, iš skirtingo požiūrio į aplinką.

Žmogaus ryšiai su aplinka yra labai sudėtingi. Jie keitėsi įvairiuose žmonijos evoliucijos laikotarpiuose:jei anksčiau žmogus bijojo gamtos, saugojosi, stengėsi ją priversti jam tarnauti, tai vėliau žmogus pradėjo ją išnaudoti, neracionaliai naudodamas jos turtus, keisdamas aplinką, vis labiau ir labiau ją teršdamas, trikdydamas ekologinę pusiausvyrą, sukeldamas pokyčius, kurie sudaro pavojų paties žmogaus egzistavimui.

Išvados

Gamtos turtų išteklių vartojimas – tai žmonių veikla naudojanti gamtos išteklius gamybai, buičiai, poilsiui. Dauguma gamtos išteklių yra išsenkantys, todėl žmonės turi juos vartoti taip, kad jų kuo ilgiau užtektų, t .y. racionaliai ir vertinti juos ne kaip atskiros šalies turtą, o kaip pasaulio turtą. Spręsdamos sudėtingas užsienio prekybos gamtos ištekliais problemas šalys jungiasi į organizacijas. Toks jų elgesys leidžia joms laisvai koreguoti pasaulio kainas, kurios yra žymiai didesnės už ribinius kaštus. Taipogi po mažu yra sprendžiama šalių priklausomybės nuo kitos šalies gamtinių ištekliu, persiorientuojant link atsinaujinančių gamtos tos šalies išteklių, problema. Nors neatsinaujinantys gamtos ištekliai senka, jie skatina substitutų atsiradimą ir techninę pažangą, taip verčiantys pasaulį prisitaikyti prie atsinaujinančių gamtos išteklių, išmokti gyventi be naftos, dujų, anglies, geležies ir kitų neatkuriamų išteklių.

Gamtos ištekliai yra mūsų gamtinis kapitalas, taigi ir ekonomikos kertinis akmuo. Mūsų gerovė, ateitis ir ekonomikos klestėjimas priklauso nuo mūsų pagarbos gamtos ištekliams ir jų tausaus naudojimo.

Literatūros sąrašas

https://docs.google.com/viewer?a=v&q=cache:U60ue_6FOJ8J:algmisiunas.home.mruni.eu/wp-content/uploads/2009/03/14ptvari-raida.doc+autoriu+nuomones+apie+gamtini+kapitala&hl=lt&gl=lt&pid=bl&srcid=ADGEESh2UBRPdFQfQMCk9ExWxqQOwOBG0eGE1Li9i8M3xE5aeJ70BlQqh6Zmq117a2Bxvh1ph8zc4yycQtwHebQsZ7wWfbv9BYaORFWcCl2p_QU1ol8JbOe7IbOAkTRV4D2p4tjM5v34&sig=AHIEtbTByttdlOulyMwOvIv6LFexB73uEw

http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/gamtiniai-istekliai/

http://distance.ktu.lt/kursai/verslumas/pardavimai_I/116364.html

Gamtos išteklių naudojimas ir apsauga. Mališauskas V. Vilnius: Academia, 1993

http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&ved=0CCsQFjAA&url=http%3A%2F%2Falgmisiunas.home.mruni.eu%2Fwp-content%2Fuploads%2F2009%2F03%2F14ptvari-raida.doc&ei=dMezUNKROsbJtAb0s4HIDg&usg=AFQjCNFRZRvqw_MRL2kT_Q3omMC23IYF_w&sig2=flEv9dRGaTc_sfppw9ufeA