Europos ekonominė ir pinigų sąjunga

316 0

Pinigai šiandien suvokiami kaip variklis, be kurio būtų sunku įsivaizduoti dabartinius ekonomikos ir finansų procesus, vykstančius ne tik tarp fizinių asmenų, bet ir tarp juridinių ūkio subjektų, o taip pat ir tarp skirtinguose kontinentuose įsikūrusių valstybių ar skirtingais tikslais besirūpinančių tarptautinių organizacijų. Spartėjant globalizacijos procesams tampa akivaizdu, kad kuo mažesnis skaičius pasaulyje cirkuliuojančių valiutų, tuo tarptautinės prekybos organizavimas tampa paprastesnis ir aktyvesnis

Europos ekonominės ir pinigų sąjungos įkūrimo idėja gimė daugiau negu prieš pusę šimtmečio. Tokia buvo politinių vadovų, 1952 m. įkūrusių Eu

uropos anglių ir plieno bendriją (EAPB) , kurią sudarė šešios valstybės – Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai, vizija

Ir ta vizija išsipildė

2. Dabar Euras yra 19 Europos Sąjungos šalių piliečių kasdienybės dalis. Euras apyvartoje nuo 2002 m. ir jį kasdieniams poreikiams tenkinti, taupyti rytojui bei investuoti į ateitį naudoja per 337 mln. žmonių. Dabar jis viena svarbiausiu valiutu pasaulyje. Kito tokio tvirto ir tokio masto pinigų srities bendradarbiavimo tarp suverenių šalių pavyzdžio nėra. Euras yra didžiulis Europos integracijos laimėjimas tokia ekonominė integracija ir solidarumas anksčiau buvo ne

eįsivaizduojami.

Euro įvedimas ir tuo pačiu įstojimas į Europos pinigų sąjungą iki šiol lieka vienas iš svarbiausių ekonominės politikos uždavinių ES narėms neesančioms šioje sąjungoje. Visos ES valstybės narės yra ekonominės ir pinigų sąjungos dalis, o tai reiškia, kad jie koordinuoja savo ek

konominę politika ES naudai. Tačiau, ne visos ES valstybės narės yra pinigų sąjungoje, o tik tos, kuriuos yra įsivedusios eurą.

Europos šalių, kuriuos sėkmingai įstojo į Europos pinigų sąjungą, patyrimas yra gana svarbus Europos šalims, siekiančioms įstoti į šią sąjungą. Europos sąjungos šalys, kadaise prisijungę prie ES, sutiko su Mastrichto sutarties dalimi, jog jie privalo įsivesti eurą, kai tik įvykdys būtinas sąlygas, todėl kol kas nesančioms Europos pinigų sąjungos narėmis, negali kilti klausimo įsivesti eurą ar ne. Nors tikslios datos kada valstybes turi isivesti euro nėra nustatyta, Antra vertus, tikimasi, jog bendros valiutos įvedimas suteiks šioms šalims daugiau privalumų negu galimų praradimų.

Norėdama įsivesti eurą, ES šalis narė turi išpildyti tam tikras sąlygas (atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus),

infliacija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES

S valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, infliacijos vidurkio1;

1 2016 m. balandžio mėn. apskaičiuota pamatinė infliacijos lygio vertė buvo 0,7 %, o trys valstybės narės, kuriose kainos buvo stabiliausios – Bulgarija, Slovėnija, Ispanija.

bendrojo šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP;

valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP;

ilgalaikės palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, praėjusių metų ilgalaikių palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais2;

šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų sv

vyravimo ribų3.

3ES valstybė ne mažiau kaip dvejus metus turi dalyvauti Valiutų kurso mechanizme (VKM) II, kuriame leidžiamos valiutos kurso svyravimo ribos – +/- 15 proc.

1998 m. gegužės mėn. ES viršūnių susitikime Briuselyje buvo patvirtinta, kad 11 iš tuometinių 15 ES valstybių narių – Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija – atitiko kriterijus bendrai valiutai įsivesti. 1999 m. sausio 1 d. šios šalys įsivedė eurą kaip bendrą valiutą. Graikija, įgyvendinusi kriterijus, prie šios šalių grupės prisijungė 2001 m. sausio 1 d. Įgyvendinusios konvergencijos kriterijus prie euro zonos prisijungė ir dar kelios valstybės narės:

2007 m. sausio 1 d. – Slovėnija,

2008 m. sausio 1 d. – Kipras ir Malta,

2009 m. sausio 1 d. – Slovakija,

2011 m. sausio 1 d. – Estija,

2014 m. sausio 1 d. – Latvija,

2015 m. sausio 1 d. – Lietuva.

Trys Europos Sąjungos (ES) valstybės narės – Didžioji Britanija, Danija ir Švedija – neįvedė euro ir išsaugojo savo nacionalines valiutas. Dviem iš šių valstybių narių – Didžiajai Britanijai ir Danijai – galioja ypatingas statusas ir jos turi teisę neįvesti euro. Šios valstybės tai galės padaryti, kai manys esant reikalinga. Švedijai išimtis naudoti nacionalinę valiutą taikoma laikinai.

Iš lentelės, kurioje pateikti 2016 metų Europos centrinio banko ataskaitos duomenys, matome, jog visom be išimties ES valstybėm narėm iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą neužtenka 1 ar daugiau Mastrichto kriterijų įvykdymo punkto.

Visų, be išimties, valstybių valiuta būvo devalvuota kitų EPS valiutų atžvilgiu. Norint įstoti į Europos pinigų sąjungą, ji tu

uri būti stabili nors 2 metus.

Švedija

Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995 metais ir pagal įstojimo sąlygas, privalo įvesti šalyje eurą. Tačiau vienas iš reikalavimų, reikalingų įvedent šalyje eurą yra dviejų metų narystė VKM II. Švedija šiuo metu vengia dalyvauti šiame mechanizme. Nors vyriausybė palaiko nacionalinės valiutos pakeitimą, tarp visų partijų yra susitarimas, įvesti eurą tik po visuotinio referendumo su teigiamu rezultatu.

Nepaisant to, eurai gali būti naudojami atsiskaitant už prekes ir paslaugas įvairiose vietose Švedijoje.

Švedija atitinka keturias iš penkių sąlygų, reikalingų įvesti eurą.

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų.

Vienos iš būdų, tai Švedijos Centrinis bankas turėtų didinti bazinę palūkanų normą ar didinti obligacijų pirkimo apimtį šalyje norėdamas sumažinti infliaciją.

Bulgarija

Bulgarija į ES įstojo prieš devynerius metus, tačiau jai vis dar nepavyko prisijungti nei prie laisvo judėjimo zonos, nei prie monetarinės sąjungos.

Bulgariją stipriai paveikė Graikijos skolų krizė, o šią vasarą šalis pajuto ir pabėgėlių antplūdžio padarinius.

Šalies skolos lygis siekia 27% BVP, o biudžeto deficitas šiais metais turėtų neviršyti 1,9%. Tai reiškia, kad Bulgarija laisvai telpa į euro zonos nustatytus limitus, kuriais reikalaujama ne didesnio nei 60% BVP bei iki 3% biudžeto deficito.

Po to, kai kandidatė prisijungs prie ERM-II mechanizmo, ne anksčiau kaip po dviejų metų ji gali ba

andyti įsivesti eurą.

Vengrija ir Kroatija

Kroatijai įžengti į Europos pinigų sąjungą neleidžia viršinantis normą šalies biudžeto deficitas (taipogi ir Vengrijai) bei milžinišką valstybės skola. Kroatijos valstybinė skola nuo pat 2007 metų turi tendenciją augti. Pats Kroatijos Premjeras Tihomir Orešković apie skolos dydį ir įstojimą į Europos pinigų sąjungą ironiškai sako: “ kad įvykdyti Mastrichto kriterijus turėtume nustoti mokėti pensijas dvejus metus ir nemokėti jokių atlyginimų viešajame sektoriuje šešis mėnesius“. Valstybės turi imtis priemonių, kad sumažinti valstybės skolą ir biudžeto deficitą.

Septynios iš ES šalių, kurios yra potencialios kandidatės tapti euro zonos dalimi, kol kas dar neatitinka visus kriterijus, kad jos būtų priimtos į valiutos bloką.

Jungimusi prie Ekonominės ir pinigų sąjungos siekiama šalies gyventojų gerovės augimo, kurį lemia konkurencingumo didėjimas dėl valiutos keitimo kaštų praradimo, nacionalinės valiutos neapibrėžtumo išnykimo, kainų skaidrumo padidėjimo, finansinės integracijos augimo, palūkanų normų vienodėjimo. Tuo pat metu prarandamos savarankiškos ekonominės politikos priemonės, kyla mažų palūkanų normų pavojus, patiriamos vienkartinės administracinės išlaidos, atsiranda kainų augimo galimybė.

Join the Conversation