1.EKONOMIKA IR EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS, METODAI, JŲ YPATYBĖS. GRAFIKŲ NAUDOJIMAS 22.MIŠRI EKONMIKA. VALSTYBĖS VAIDMUO MIŠRIOJE EKONOMIKOJE 33. ELASTINGUMO SAMPRATA, SKAIČIAVIMAS, ELASTINGUMO RŪŠYS. PAKLAUSOS KREIVĖS (TIESĖS) ELASTINGUMO KITIMAS. VIDURIO TAŠKO ELASTINGUMAS. PAKLAUSOS ELASTINGUMAS PAJAMOMS IR KRYŽMINIS ELASTINGUMAS 34. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMĄ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI 45.PREKĖS NAUDINGUMAS: BENDRAS IR RIBINIS NAUDINGUMAS. MAŽĖJANČIOS RIBINIO NAUDINGUMO DĖSNIS. RIBINIS NAUDINGUMAS IR PAKLAUSOS KREIVĖ. VARTOTOJO PUSIAUSVYROS FORMALIZAVIMAS 511. MONOPOLIJOS PUSIAUSVYRA. MONOPOLIJOS GALIA IR JOS MATAVIMAS. MONOPOLIJOS PASEKMĖS. DISKRIMINACIJA KAINOMIS 512. OLIGOPOLINĖ RINKA, JOS POŽYMIAI. KLASIKINIS LAUŽTOS PAKLAUSOS KREIVĖS IR NELANKSČIOS KAINOS MODELIS 513. KAINŲ NUSTATYMAS ESANT SUSITARIMAMS (KARTELIUI) IR DOMINUOJANČIAI FIRMAI OLIGOPOLINĖJE ŠAKOJE. KAŠTAI PLIUS PELNAS KAINODARA 614. GAMYBOS VEIKSNIŲ RIBINIO PRODUKTYVUMO TEORIJA. GAMYBOS VEIKSNIŲ PAKLAUSA TOBULOS KONKURENCIJOS IR NETOBULOS KONKURENCIJOS SĄLYGOMIS 615. GAMYBOS VEIKSNIŲ RIBINIO PRODUKTYVUMO TEORIJA. GAMYBOS VEIKSNIŲ PAKLAUSA TOBULOS KONKURENCIJOS IR NETOBULOS KONKURENCIJOS SĄLYGOMIS. 616. KELIŲ GAMYBOS VEIKSNIŲ OPTIMALUS DERINIMAS. KAŠTŲ MINIMIZAVIMO IR PELNO MAKSIMIZAVIMO TAISYKLĖS ESANT GRYNOS KONKURENCIJOS IR NETOBULOS KONKURENCIJOS RINKOMS 817. PALŪKANOS IR JŲ NORMA. VEIKSNIAI, LEMIANTYS PALŪKANŲ NORMOS DYDĮ IR DIFERENCIACIJĄ. BŪSIMŲPAJAMŲDABARTINĖ VERTĖ. 818. ŽEMĖS IR NATŪRALIŲ IŠTEKLIŲ RENTA. EKONOMINĖ RENTA 919. INDVIDUALAUS DARBO PASIŪLA. DARBO UŽMOKESČIO KITIMO SUBSTITUCIJOS IR PAJAMŲ EFEKTAI. VISUMINIO DARBO PASIŪLA. 1220. DARBO UŽMOKESTIS, JO LYGĮ IR DIFERENCIACIJĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI 1421. DARBO RINKOS STRUKTŪROS IR DARBO UŽMOKESTIS 1522. PAJAMOS IR TURTAS. PAJAMŲ DIFERENCIAVIMO VEIKSNIAI IR ĮVERTINIMAS. LORENZ’O KREIVĖ IR GINI KOEFICIENTAS, KITI PAJAMŲ NELYGYBĖS MATAI. PAJAMŲ PERSKIRSTYMAS 1723. NETURTAS, JO KRITERIJAI. NETURTO PAPLITIMAS IR NETURTO MAŽINIMO PRIEMONĖS 1924. RINKOS MECHANIZMO RIBOTUMAS IR VALSTYBĖS DALYVAVIMO EKONOMIKOJE KRYPTIS. APMOKESTINIMO MENAS. LAFFER’IO KREIVĖ 2125. VISUOMENINĖS GĖRYBĖS: GRYNOSIOS IR NEGRYNOSIOS. MIŠRIOS IR PRIVAČIOS GĖRYBĖS. VISUOMENINIŲ GĖRYBIŲ RINKOS PAKLAUSA. 2426. MAINŲ EFEKTYVUMAS. EDGWORTH’O DĖŽUTĖ IR KONTRAKTŲ KREIVĖ. PARETO KRITERIJUS IR PARETO OPTIMALUMAS. RIBINIŲ SUBSTITUCIJOS NORMŲ LYGYBĖ – MAINŲ EFEKTYVUMO SĄLYGA. 2727. GAMYBOS EFEKTYVUMAS. RIBINIŲ TECHNINĖS SUBSTITUCIJOS NORMŲ LYGYBĖ – GAMYBOS EFEKTYVUMO SĄLYGA. 2928. MAINŲ IR GAMYBOS EFEKTYVUMO DERINIMAS. RIBINĖS TRANSFORMACIJOS NORMOS IR RIBINĖS SUBSTITUCIJOS NORMOS LYGYBĖ. 3029. KONKURENCINĖ RINKA IR EKONOMINIS EFEKTYVUMAS. SOCIALINĖS GEROVĖS FUNKCIJA. ANTRO – GERIAUSIO TEOREMA. 3230. BNP, JO APSKAIČIAVIMO METODAI. NOMINALUSIS IR REALUSIS BNP 3331. BVP, GNP, NPAJ, APAJ ir disponuojamos pajamos 3432. Visuminė paklausa (AD) ir visuminė pasiūla (AS). Jų sąveikos traktavimas klasikinėje teorijoje. Infliacijos ir nedarbo aiškinimas klasikinėje ir keinsistinėje teorijose. 3433. Vartojimo ir taupymo funkcija. Ribinis polinkis vartoti ir taupyti. Vidutinis polinkis vartoti ir taupyti. Numatomos investicijos ir jų veiksniai 3634. Pusiausvyros prielaidos ir pusiausvyros bendrasis (arba vidinis) produktas. Investicijų ir jų kitimo poveikis pusiausvyros BNP. Multiplikatorius ir jo efektas 37S 3735. ŪKINĖS VEIKLOS CIKLIŠKUMAS 4036 NEDARBAS, JO RŪŠYS IR MAŽINIMO PRIEMONĖS 4237 INFLIACIJA: TURINYS, MATAVIMAS, ATMAINOS, 4238. Ryšys tarp infliacijos ir nedarbo lygio 4639. VISUMINĖ PASIŪLA (AS) 4740 tikslinė fiskalinė politika ir ekonomikos stabilizavimas. Subalansuoto biudžeto multiplikatorius 4841. Netikslinė fiskalinė politika. Automatiniai stabilizatoriai 5142. BIUDŽETAS IR BIUDŽETINĖ POLITIKA. ĮVAIRUS POŽIŪRIAI Į BIUDŽETINĘ POLITIKĄ. 5243. BIUDŽETO DEFICITO FINANSAVIMAS. IŠSTŪMIMO EFEKTAS 5444. VALSTYBĖS SKOLA, JOS DIDĖJIMO RIBOS IR PASEKMĖS. 5545. Pinigų prigimtis ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų rūšys. Kreditinės kortelės ir prekybos kreditas. pinigų perkamoji galia. 5646. Bankų atsiradimas ir jų veiklos ypatybės. Dalinio rezervo principas. Bankų sistema, jos organizacija ir f-jos. 5747. Pinigų kūrimas bankų sistemoje. Depozitų multiplikatorius, jo kitimo veiksniai. 5748. (1) Šalies centrinis bankas; (2) f-jos monetarinėje sistemoje. 5849. Pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigų S, D, ir palūkanų norma (I). 5850. Keinsistinis požiūris į pinigų poveikį visuminei paklausai. Pinigų rinkos, palūkanų normos ir investicijų ryšys. 6051. Pinigų vaidmuo ekonomikoje: monetaristinis požiūris. Kiekybinė pinigų teorija. 6152. Fiskalinės politikos pasekmės. Grynoji fiskalinė politika. Du požiūriai į fiskalinės politikos poveikį realiajam BNP ir kainų lygiui. 6153 Monetarinės politikos pasekmės ilguoju laikotarpiu. Fisk ir Mon pol derinimo sunkumai, jų realizacijos laikas. 6254. Tarptautinė prekyba. Absoliutus pranašumas. Lyginamasis pranašumas, jo grafinė išraiška. Tarpt prekybos nauda ir kaštai 6255. Valstybės užsienio politika. Laisvoji prekyba ir protekcionizmas, jo priemonės ir ekonominės priežastys. 6356. Nominalus ir realus valiutų kursai. Jo kitimo ilguoju, vidutiniu ir trumpuoju laikotarpiu veiksniai. Perkamojo pariteto teorija. 6457. Valiutos kurso režimai: aukso standartas, Bretton Woods sistema, svyruojantis, bet valdomas valiutų kursas. Fiksuoto ir paslankaus valiutos kurso palyginimas. 6658. Ekonomikos augimo samprata ir matavimas. Ekonomikos augimo modeliai: klasikų požiūris į ekonomikos augimą. R.F.Harrod’o ir E.Domaro modelis, mokslinis augimo teorijos (Cobb-Duglas gam. funkcija, R.Solow modelis). 67
1.EKONOMIKA IR EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS, METODAI, JŲ YPATYBĖS. GRAFIKŲ NAUDOJIMAS Materialinis visuomenės gyvavimo pagrindas yra jos ekonomika, ūkis. Vystantis visuomenei, ekonomika darėsi sudėtinga: smulkus uždaras, natūralus ūkis virto atviru, vis platesniu, gamybiniais, prekiniais, finansiniais ryšiais apraizgytu pasauliniu rinkos ūkiu. Sisiformavo įvairaus dydžio ūkiniai vienetai. Ūkinė veikla įgavo įvairias formas, apėmė kone visas žmonių veiklos sritis. Bendrosios ekonomikos (ek.) teorijos objektas yra ūkinė veikla arba ekonomika. Tyrinėdama ekonomiką, ek. teorija siekia atskleisti bendruosius , esminius veikimo, augimo ir vystimosi ryšius, priklausomybės veikiančios apskritai ekonomika ar tik tam tikrą jos stadiją. Ūkinė veikla siejama su gėrybių (paslaugų, produktų, informacijos) gamyba, paskirstymu, mainais vartojimu visuomenėje, t.y. su taupia visuomenine gamyba. Visuomeninėje gamyboje sąlygiškai galima išskirti 2 tarpusavyje susijusias sritis: techninę (gamybinę) ir visuomeninę. Pirmoji sudaro gamybinę sistemą, susidedančią iš darbo (d) priemonių, (d) objekto, (d) jėgos, (d) rezultatų bei technologinių gamybinių ryšių tarp jų. Trys pirmi kartu paėmus yra gamybos ištekliai. Vienas svarbiausių gamybinės sistemos charakteristikų – produktyvumas (rezultatyvumas). Žmonės gamybinėje veikloje dalyvauja kaip objektai ir kaip subjetai. Ir vienu ir kitu atveju tarp jų tam tikri ryšiai, kurių visumą sudaro socialinę gamybos sistemą. Dėl gamybos išteklių nuosavybės žmonės visuomenėje užima atitinkamą socialinę vietą. Ekonominės nuosavybės turinys reiškiasi ekonomine nauda ir atsakomybe, susijusiomis su nuosavybės objekto valda, naudojimu ir disponavimu juo. Kad funkcionuotu nuosavybės santykiai, o kartu ir ekonomika, jie turi būti visuomenės pripažintomis normomis įtvirtinti.
Ekonomikos teoriją domina, tam tikros sistemos aspektas, susijęs su taupiu išteklių naudojimu tenkinant žmonių poreikius, ir kaip toks išteklių naudojimas veikia visuomeninės gamybos raidą bei visos visuomenės vystimąsį. Visuomenė visada ribotais gamybos ištekliais. Tad kyla reikalas iš tam tikrų ištekllių gauti kuo daugiau gėrybių poreikiams tenkinti arba tam tikrą kiekį gėrybių gauti mažiausiomis išteklių sąnaudomis. Pagrindiniai ekonomikos bruožai.1)verslumas 2) racionalumas, 3) proporcingumas 4) ekonomika turi savo struktūrą sudarytą iš elementų ir ryšių tarp jų . Ek. tikslai 1 žemas nedarbo lygis; 2 kainų stabilumas; 3 efektyvumas; 4 teisingas pajamų paskirstymas; 5 ekonominis augimas; 6 ekonominė subjektų laisvė; 7 aplonkos apsaugos gerinimas; 8 ekonominis – socialinis saugumas. Ekonomikos teorijos metodas – tai tam tikras ekonominių reiškinių tyrimo būdas. Prie bendrųjų mokslų metodų priskiriami tiek tradicinei (analizė, sintezė, indukcija, dedukcija, istorinis ir loginis), tiek ir naujausi metodai (modeliavimas, formalizavimas, hipotekinis – deduktyvinis ir t.t.). Daugelis autorių priskiria ir matematikos, statistikos, sistteminį, stryktūrinį – funkcionalinį, kibernetikos metodus. Tiriant ekonomiką, plačiausiai naudojama abstrachavimo galia. Abstrahavimas – tai svarbiausių bruožų , ryšių, santykių mintimis išskyrimas ir atsiribojimas reiškiniuose bei procesuose. Abstrakcijos lygis gali būti įvairus ir priklauso nuo tyrimo tikslo. Abstakciją tiriant ekonominius reiškinius, einama nuo atskirybės prie bendrybės. Sintezės būdu nustatomi ryšiai tarp abstrakčių savokų. Analizuojant eknominius reiškinius, tyrimai laipsniškai konkretizuojami. Tai yra dedukcija, nes einama nuo bendrybės prie atskirybės. Čia gali būti plačiai taikomi ir formalūs metodai, tarp jų matematiniai. Kadangi ekonomika sudaro sudėtingą sisitemą, tai ek teorija vis plačiau taiko sisteminę analizę, nagrinėja reiškinius sisteminiu struktūriniu požiūriu. Sistema – tai tarpusavyje susijusių elementų kompleksas (ūkis, jo sudėtinės dalys, šakos, regionai ir įmonės). Sistemos samprata taikoma, sprendžiant kompleksines sudėtingų sistemų problemas (užimtumo, infliacijos, ekonomikos plėtros ir kt. Matematiniai metodai yra ekonominės tikrovės tyrimo instrumentas. Tai duoda rezultatus, kurie negali būti gaunami kitomis priemonėmis. Ekonominio proceso matematinis modeliavimas atspindi faktiškai egzistuojantį ekonominį procesą ir apibrėžia norimą jo eigą. Ek. teorijoje plačiai taikomi matematinės statistikos metaodai. Jie naudojami prireikus kiekybiškai įvertinti atskirų ekonominių reiškinių ryšius, surinkti ekonominę informaciją ir ją apdoroti. Dabartinis ek mokslas naudoja ir matematinį programavimą (pasirenkama skaičių visuma, kurie užtikrina tam tikros funkcijos optimumą) bei lošimų teoriją (nustato optimalią elgsenos strategiją, kai susiduria su konfliktinėmis situacijomis). Ekonominiai reiškiniai ir procesai gali būti aiškinami ir analizuojami, naudojant grafikus. Grafikai atspindi didesnį duomenų skaičių, palengvina jų interpretavimą bei analizę. Grafikai naudojami dviejų kintamųjų priklausomybei parodyti. Pvz.: prekės D ir P ryšį vaizduoja D kreivė, bet ji neinformuoja apie vartotojų pajamas, kitų prekių kainas ir kt. Taigi abstrahuojamasi nuo daugelio veiksnių. Viena svarbiausių ek teorijoje naudojamų kreivių savybių – tai kreivių nuolydis ir jo kitimas judant horizontalia ašimi į dešinę.Tiesės nuolydžio variantai: a) neigiamas nuolydis; b) teigiamas nuol; c) nuolydis =0; d) neribotas nuolydisggggggggPasvirimas: vertikalus poslinkis, horizantalus poslinkis per kiek skaičių).Tiesios linijos pasvirimas bet kuriuose 2 jos taškuose vienodas, o kreivės skirtingas. Kreivės pasvirimas tam tikrame taške – tai tiesės kuri yra kreivės tangentas, pasvirimas šiame taške. Kreivės turinčios kalvos formą aukščiausio ar žemiausio taško pasvirimas yra =0. Kai tenka analizuoti problemą, kuri turi daugiau kaip 2 kintamuosius naudojamas ekonominis žemėlapis (trijų dimensijų).
2.MIŠRI EKONMIKA. VALSTYBĖS VAIDMUO MIŠRIOJE EKONOMIKOJE Daugumoje šalių pagrindinias ekonomikos problemas sprendžia ne tik laisvi ekonominiai subjektai, bet ir valstybė. Tai vadinama mišria ekonomika t.y. tarpinis variantas tarp rinkos ek ir centralizuotai valdomos ek. Pagrindiniai mišrios eknomikos šakų bruožai: 1) jose funkcionuoja rinka; 2) turi ilgą kapitalizmo vystimosi istoriją, gilias tradicijas; 3) daugelis pergyveno pramonės revoliuciją; 4) sutinka kad reikia modernizuoti kapitalistinę sistemą. Tai visos kapitalistiniu požiūriu išsivysčiusios šalys.Valstybė daro pioveikį rinkai. 1) per išlaidas (gali investuot į gamybą ir nuspręst ką gaminti) 2) per mokesčius (vienur didesni kitur mažesni) 3) tiesiogiai reguliuojama (nustato kiek turi būti pagaminta); 4) per valstybines įmones (gali gaminti atskirą produktą, pvz. vaistus ar kt.)Valstybė ekonomikoje atlieka 4 funkcijas: 1) Formuoja teisinę ir institucinę struktūrą, kurioje funkcionuoja rinka (teismai, prokuratūra, pinigai, matavimo standartai, vartotojų teisių ginimas).2) Dalyvauja išteklių paskirstyme vykdydama mokesčių politiką, per išlaidas ar tiesiogiai tam tikros šakos gamyboje. Prekės kurias gamina valstybė – visuomeninės prekės. Jų savybė – neišsemamumas (diėjant vartotojų skaičiui nei kaštai, nei naudingumas ne didėja – skiepijimas, užtvanka, gynyba, parkai). 3) Dalyvauja pajamų perskirstyme. Mišrioje ekonomikoje piliečiai kurie negali būti gamintojai ar resursų tiekėjai, turi gauti minimalią paramą iš valstybės. Todėl rekalingas pajamų perskirstymas tarp tų kas turi ir kas neturi arba iš bendro fondo (pensijos, draudimas). Čia valstybė tiesiogiai kišasi į rinkos mechanizmą. 4) Stegiasi užtikrinti ekonomikos stabilizavimą. Norint sumažinti svyravimą, krizės metu reikia didinti išlaidas, o kai infliacija – mažinti.5) Skatina globojamų prekių gamybą. Kai žmonės nesusigaudo prekių naudingumuose, valstybė skatina naudoti naudingus produktus ir nenaudoti kenksmingų. Vyriausybė aktyviai reguliuoja kai kurias veiklos sritis, siekdama neleisti kurtis monopolijoms, apsaugoti visuomenę nuo klaidingos reklamos, kenksmingų produktų, aplinkos teršimo. Daugelyje veiklos sričių reguliavimo butinybė yra savaime suprantama ir beveik neginčijama. Tačiau reikalinga verslo laisvės ir vyriausybinio reguliavimo pusiausvyra.
3. ELASTINGUMO SAMPRATA, SKAIČIAVIMAS, ELASTINGUMO RŪŠYS. PAKLAUSOS KREIVĖS (TIESĖS) ELASTINGUMO KITIMAS. VIDURIO TAŠKO ELASTINGUMAS. PAKLAUSOS ELASTINGUMAS PAJAMOMS IR KRYŽMINIS ELASTINGUMAS Didėjanti kaina sąlygoja paklausos mažėjimą ir pasiūlos didėjimą ir atvirkščiai. Kiek kainos kitimas keičia paklausą ir pasiūlą priklauso nuo elastingumo. Kainos augimas tuo pačiu laipsniu turės nevienodą įtaką skirtingų prekių (pvz. druskos ir šokolado) paklausos pokyčiui. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams ivertinti naudojama elastigumo sąvoka.
Paklausos elastingumas apibudina pirkėjų reakciją į kainų pokyčius. Paklausos elastingumo kainai koeficientas Ed=DD%/DP%. (D) elastingumas kainai visada yra neigiamas, tačiau siekiant išvengti painiavos, minuso ženklas praleidžiamas.Pasiūlos elastingumo kainai koeficientas Es=DS%/DP% Jis apibudina pardavėjų reakciją į kainų pokyčius. Jis visada teigiamas – tiesioginė prikalausomybė).Paklausos ir pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Bet yra 5 skirtingi elastingumo (E) dydžiai:1 Absoliutus E, (E=begalybė). Mažas pasikeitimas sąlygoja didelį D ir S padidėjimo %.2 Santykinis E, (E>1). Tam tikras P kitimas lemia didesnį D ir S kiekio pasikeitimą. 3 Vienetinis E, (E=1). Tam tikras P kitimas procentais sukelia tokį pat D ir S pasikeitimą. 4 Santykinis neelastingumas (E<1). P pasikeitimas procentais sukelia tokį pat D ir S pasikeitimą.5 Absoliutus neelastingumas (E=0). Kainos (P) pasikeitimas nepakeičia D ir S.(E) yra apibrėžtas procentinių pokyčių terminais, o ne absoliutinių skaičių pokyčiais. Jeigu naudotume absoliutinius dydžius, tai skaičiavimą veiktų vienetų pasirinkimas.E skaičiavimo rezultatai priklauso ir nuo atskaitos taško pasirinkimo. Tarkime, kad norime apskaičiuoti paklausos E tarp taškų A ir B. Jei ataskaitos tašku skaičiavime naudotume A, tai Ed=Q%pokytis / P%pokytis= 50%(nuo 40 iki 60vnt) / 100%(nuo 2 iki 4$) = 0,333 Graf.Jei ataskaitos taškas būtų B, tai Ed=33,3%(nuo 60 iki 40vnt)/100%(nuo 2 iki 4$)=0,333Norint išspręsti šią problemą reikia vengti kraštutinių atskaitos taškų ir naudoti skaičiavimui vidurio tašką.Vidurio taško elastingumas Ed=DQ(dviejų kiekių vidurkio pokyčio procentas) / DP(dviejų kainų vidurkio pokyčio procentas)Tarp A ir B prekių Q pokytis sudaro 20vnt., o kiekio vidurkis =50 (t.y. (40+60)/2=50) Tada formulės skaitiklyje įrašome 40% (t.y., 20:50)x100%=40%)Kainos pokytis sudaro 2$, o vid. P=3$ (t.y. (4$+2$):2=3$. Tada formulės vardiklyje įrašome 66,7% (t.y., 2$:3$)x100%=66,7%).Ed=40%/66,7%=0,6Pardavėjas gali įvertinti parduodamų prekių Ed fiksuodamas, kaip kinta jo pajamos, kintant prekių P. Bendrąsias pardavėjo pajamas sudaro parduotų prekių P ir Q sandauga. Pajamos lygios stačiakampio P1,E,Q,0 plotui. GRAF.Priklausomai nuo Ed keičiasi ir bendrųjų pajamų priklausomybė nuo P kitimo. Kai Ed>1, P augimas sumažina pajamas nuo P1,E1,Q1,0 iki P2,E2,Q2,0. GRAFKai Ed=1, P augimas nepakeičia pajamų. GRAFKai Ed<1, didėjant P, pardavėjo bendrosios pajamos irgi didėja nuo P1,E1,Q1,0 iki P2,E2,Q2,0. GRAFPrekių paklausa kinta, kintant vartotojo paj. Ed=DD%/DPaj%. Kitimas priklauso nuo prekių paskirties. Kasdieninio prekių vartojimo apimtis didėja tik esant nedidėlėms pajamoms (0A atkarpa, kuri sparčiai kyla aukštyn). GRAF.Po to, esant normaliam vartojimui, šių prekių vartojimas, didėjant pajamoms auga labai nežymiai, arba net yra pastovus (po taško A). Taigi tokių prekių D yra neelastinga.Prabangos, poilsio, ilgo vartojimo prekių vartijimas sparčiai kyla aukštyn didėjant pajamoms (nuo taško A), kai jau yra patenkinti būtiniausių prekių poreikiai. Taigi labai elastinga pajamų kitimui. GRAF. Vienos prekės D ryšio glaudumą su kitų prekių – substitutų ir komplimentarių gėrybių – kainų kitimu nusako kryžminio elastingumo sąvoka. Komplimentarių prekių (kurios viena kitą daro vertingesnėmis pvz. kava + cukrus, automobilis + benzinas) Ed yra neigiamas, nes padidėjus vienos prekės P, sumažėja su ja kartu vartojamų prekių D (pvz. brangstant benzinui sumažėja automobilių D). Prekės substitutai (kurios viena kitą daro mažiau vertinga, pvz. automobilis ir motociklas) turi teigiamą kryžminį Ed, nes padidėjus vienos prekės P, padidėja kitos prekės D, nes vartotojai nukreipia savo išlaidas į kitą prekę, kuri gali pakeisti pabrangusę prekę. Kryžminis paklausos elastingumas. Exy=DD%(x prekės) / DP%(y prekės)4. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMĄ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAIKodėl vienų produktų D yra labai elastinga, o kitų neelastinga, sąlygoja eilė veiksnių:1) Pakeičiamumas (substitucija). Produktų turinčių gerus pakaitalus, paklausa yra labai elastinga nei tų, kurie neturi pakaitalų (pvz cukrus turi, druska ne). Dėl pakaitalų svarbos Ed yra žemesnis produkto, apibudinimo plačiąja prasme, negu konkretaus produkto, kurį apibudiname siaurąja prasme.2) Būtinybė ar prabanga. Būtini daiktai (maistas, drabužiai) yra neelastingos paklausos, nes pirkėjai be jų negali apsieiti. Prabangos daiktų D yra labai elastinga.3) Pajamos. Žmogaus biudžete dideli ir brangūs daiktai yra elastigesnės paklausos nei smulkūs.Laikas. Ed didėja, ilgėjant laiko tarpui. Pvz. pabrangus benzinui vairuotojai tik per tam tikrą laikotarpį sugebės persiorentuoti į mažagabaritinius automobilius. Tačiau išimtis yra ilgalaikio vartojimo prekės. Pvz. pakilus automobilių P, jų pirks mažiau ir važinės senais. Po tam tikro laiko automobiliai susidėvės ir reiks pirkti naujus. Taigi automobilių paklausa per 1 metus yra mažiau elastinga nei trumpu laikotarpiu.S Elastingumą lemia tokie veiksniai:1) Laikas. Kylant P., gamintojas nori parduoti > prekių. Tam reikia > gamybos Q., o tai reikalauja laiko. Taigi E gali būti didesnis, tik praėjus tam tikram laikotarpiui. Yra išskiriami trys išskiriami trys laiko periodai ir jų efektai:a) momentinis arba staigus efektas, kai gamintojai nespėja sureguoti į situacijos pasikeitimą;b) trumpalaikis efektas, kai firmos gali padidinti gaminamų prekių apimtis, geriau panaudojant esamus įrengimus;c) Ilgalaikis efektas, veikiančios firmos sugeba padidinti gamybos pajėgumus, ir suspėja įkurti naujas firmas.2) Produkcija, pakeičiant ar papildanti viena kitą gamyboje (substitutai ar komplementarai). Jeigu galima darbą, žemę ir įrenginius, naudojamus vienos prekės gamybai, lengvai perorentuoti kitos prekės gamybai, tai Q labai stipriai reguos į P pokytį, o Es bus didelis. Visos prekių grupės Es yra mažesnis už atskirų prekių Es.3) Atsargų kaina ir jos pagrįstumas. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainos turi būti skubiai tiekiamos į rinką. Tokių prekių Es yra mažas.
Elastingumo teorija įgalina paaiškinti kainų kontrolės problemą. Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda link pusiausvyros, kai D=S. Valstybė, kontroliuodama rinkos P, pažeidžia pusiausvyrą, atsiranda prekių perteklius ar deficitas. Valstybiai kontroliuojant prekių kainas (nustatant minimalias minimalias ar maksimalias), efektas priklauso nuo to, ar prekių D ir S yra elastinga ar ne. Jei ne, tai nedidelis kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos PE, sukelia mažesnį perteklių arba deficitą, kurį vaizduoja atstumas tarp pardavimo apimties QE, esant pusiausvyrai ir nustačius kainos ribas – Q1.Jei D ir S elastinga, toks pat kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos PE sąlygoja žymiai didesnį prekių deficitą ar perteklių QE – Q1.Kainų maksimumo sukeltas deficitas sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo D ir S elastingumo, atsirradimą (kur prekės nelegaliai parduodamos už didesnę nei nustatytą maksimumą). Kai D ir S neelastinga, deficitas sąlygoja didesnės juodosios rinkos atsiradimą, nes yra galimybė gauti didelį spekuliacinį pelną P1,P2,B,A.Kai D ir S elastinga, vartitojai gali sumažinti vartojimo apimtį ir spekuliacinis pelnas bus mažas.Tai rodo, kad valstybė kontroliuodama kainas negali palaikyti mažų P, nes jos padidėja juodojoje rinkoje. Tačiau kainų kontrolė pajėgi perskirstyti resursus iš vienos šakos į kitq, ypač kai prekės D ir S yra elastinga.Elastingumo teorija padedasuprati ir tai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo D ir S elastingumo priklauso kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti.Mokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Tarkime, kad prekės D yra elastinga ir ši prekė apmokestinama 5Lt. mokesčiu. Tada jos kaina padidėja 5 Lt (S kreivė pasislenka į ST, o pusiausvyros taškas iš E į ET). GRAF.Valstybė paima 5Lt. už kiekvieną parduotą prekę, bet bet vartotojui išauga kaina tik 2Lt, o 3Lt apmoka pardavėjas, kurio pajamos už kiekvieną parduotą prekę sumažėja šia suma. Nauja kaina pardavėjas realizuos mažiau prekių. Mokesčių našta labiau užgula vartotojo pečius, jei D yra neelastinga: 4Lt – tenka vartotojui, 1Lt – pardavėjui. Pardavimo apimtis sumažėja Esant neelastigai S ir elastigai D prekių Q ir P kitimas yra mažesnis, tačiau pardavėjo mokesčių našta dar labiau didėja nuo 3 iki 4Lt. GRAF.Valstybės pajamas labiau padidins prekių, kurių D neelastinga apmokestinimas. Perskirstyti pajamas norima linkme galima irgi tik atsižvelgiant į E. Kuo S mažiau elastinga, tuo didesnę mokesčio dalį apmoka vartotojai. Resursų alokaciją mokesčių pagalba galima lengviau pakeisti, apmokestinant prekes, kurių S yra elastingesnė.5.PREKĖS NAUDINGUMAS: BENDRAS IR RIBINIS NAUDINGUMAS. MAŽĖJANČIOS RIBINIO NAUDINGUMO DĖSNIS. RIBINIS NAUDINGUMAS IR PAKLAUSOS KREIVĖ. VARTOTOJO PUSIAUSVYROS FORMALIZAVIMAS Vartotojo elgsena, grindžiama naudingumo teorija. Jos prielaidos yra tokios: 1) vartotojas turi ribotą pinigų sumą ir ją išleisdamas siekia gauti max pasitenkinimą (naudingumą); 2) jis gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms išleisti pinigus; 3) visi vartojami produktai yra dalūs; 4) kiti veiksniai nekintami.Skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas (n). Benrasis yra tam tikro prekių teikiamas pasitenkinmas. Ribinis (n) reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu daugiau ar mažiau. Ribinis n (MU)= Bendrojo naud pokytis / Vartojimo kiekio pokytis t.y. MU=DTU/DQ. TU-bendr. naud. 2GRAFTU max taškas sutampa su MU 0 tašku. Daugumos produktų pirmasis vnt suteikia didesnį pasitenkinimą negu paskutinieji. Tai vaizduoja mažėjančio MU dėsnis: Prekės ar paslaugos MU mažėja, kai didėja jos vnt suvartojimas. Šis dėsnis teisingas, kai kitų produktų vartojimas nesikeičia (nėra substitutų)MU samprata padeda suprasti atskirų prekių paklausos kreivę ir paaiškinti vartotojo sprendimus, paskirstant skirtingų rūšių prekių pirkimo apimtis. Vartotojas, siekdamas maksimizuoti TU, gaunamą vartojant skirtingas prekes, turi paskirstyti išlaidas perkamoms prekėms taip, kad kiekvienas litas, atskiros prekės rūšies paskutiniam vnt pirkti suteiktų jam vienodą MU: MU1/P1 = MU2/P2 = Mun/PnTokiu atveju vartotojas nesiekia pirkti vienos prekės daugiau kitos sąskaita. Tai pusiausvyros padėtis. TU yra max.Nuožulniai besileidžianti D kreivė atspindi MU mažėjimo idėją. D kreivės aukštis rodo ribinę naudą. GRAFKad gautų prekės vienetus vartotojas pasiruošias sumokėti 7Lt. Kad gautų 4 prekės vnt, jis mokėtų tik 6Lt. (tai yra ribinio naud piniginis matas) ir taip toliau mažėja. Jei rinkos kaina – 4Lt, susidaro skirtumas 7-4=3, 6-4=2 ir t.t., t.y. vartotojo premija (skirtumas tarp max P, kurią vartotojas linkęs sumokėti už prekėsvnt, ir realios rinkos P, kurią jis faktiškai moka), kuri lygi trikampio EFG plotui. TU ir MU leidžia paaiškinti A.Smito vertės paradoksą. Labiausiai vertinama gėrybė vanduo parduodama labai pigiai, o deimantai ar šampanas, be kurių galima apsieiti brangiai. Tai paaiškinti įgalina vandes ir šampano D ir S kreivės. 2GRAFVandens pusiausvyros P yra labai maža, nes mes jo naudojam daug, net ten kur nebūtina. Maža P atspindi mažą jo MU. Šampano MU yra labai didelis. Tačiau TU apima ne tik paskutinės stiklinės naudingumą, bet visų. TU, pavaizduotas grafike yra labai didelis. Taigi vanduo yra labai vertinamas, nors jo P yra daug mažesnė. P lemia MU. 11. MONOPOLIJOS PUSIAUSVYRA. MONOPOLIJOS GALIA IR JOS MATAVIMAS. MONOPOLIJOS PASEKMĖS. DISKRIMINACIJA KAINOMISMonopolijos (Mon.) pusiausvyra. Monopolijos galia ir matavimas. Monopolijos pasekmės. Diskriminacija kainoms.Diskriminacija kainoms. (DP.) mon. tam tikromis sąlygomis gali nustatyti skirtingiems vartotojams skirtingas P. (Pvz. LAL, bilietai biznio klasė, studentams). Gaunam P.diferenciaciją ir vartotojų diskriminaciją. P. skirtumas ne visada reiškia DP.:-1, rib. C., > P.Monop. pasekmės: 1) Mon. gamina < Q prekių, parduoda > P. 2) vartotojo perviršis <. 3) gaminant pervirš. >. 4) susidaro naudingumo nuostoliai (gerovės nuostoliai).Monopolijos efektyvumas (galia). 3. efektyv. pažiūriu (formų):1. Technologiškai – gali būti neefektyvi C, nebus žemiausiame lygyje. Monopol. nesirūpina savo išlaidų kontrole. 2. Ryšys tarp monopol. ir dinaminio efektyvumo – ne toks akivaizdus. Monopol. yra suinteresuoti ir pajėgūs vystyti mokslinius tyrimus.3. Alokacinis efektyv. – visuomenei yra naudinga, kai visuomenės rib. C=gamint. rib. C., vėliau monopolistas gamins kai rib. C= rib. paj. ir gaminsP. GRAF12. OLIGOPOLINĖ RINKA, JOS POŽYMIAI. KLASIKINIS LAUŽTOS PAKLAUSOS KREIVĖS IR NELANKSČIOS KAINOS MODELIS Oligopolinė rinka (OR), jos požymiai. Klasikinės laužtos paklausos kreivės ir nelanksčios kainos modelis.Oligopolija – tokia rinkos situacija, kada dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų. Kiekviena O. įm. turi žymų poveikį savo produktų P. ir privalo nustatyti kitų konkuruojančių oligopolinių firmų reakciją.Keleto pardavėjų dominavimo šakoje koncentracijos laipsnis nustatomas:1. Keturių (4) įm. ir 8. įm. konsultacijos koeficientas. 4 įm. koncentrac. koef. – visos pramonės šakos gamybinės apimties, procentinė galis, tenkanti 4 stambiausiems (atitinkamai 8) duoda šakos produkcijos gamint.2. Herfindakl – Hirschman indeksas (HHI). HHI – skaičiuojamas kiekvien. įm. rinkos dalies procentinę išraišką, pakeltą kvadratu. (max. 10.000).Viena iš priežasčių, sąlygojančių keletos stambių įm. vyravimą pramonės šakoje – C. Pasireiškia masto ekonom. – > gamyb. apimčiai, < vid. C. Kai C nustoja <, tada įm. neturi paskatų stambėti ir tapti monopol.Laužta D kreivė – tai tokia olig. įm. D, kuri susidaro skirtingai konkurentų reakcija į P. pokyčius: < P. konkurentai taip pat <, > P. nereaguoja. Kaip max. pelnas? ar grafik. max pelnas E1, parduodame Q1 už P1. Didinant arba mažinant Q, užbrūkšniuotas stačiakampis mažės. b grafik. perneša lūžusi D kreivė.Paklausos kreivę (Dn) judant iš A®Df, tai dabar rib. paj. F. Taigi rib. paj. kreivė susideda iš AF®FG®GH ir kerta RK, esant produkcijai Q, ir užtikrina max pelną.Ši idėja buvo suformuota 1930 m., naudoj. aiškinant digopol. rink. stabilumą P., asmeniškai (atskirai) > Q. Dėl technologinių pokyčių didesnio masto gamyba gali užtikrinti < vid. C. Kartelis iširtų, prasidėtų žūtbūtinė konkurencija.(OPEC`O suokalbis).14. GAMYBOS VEIKSNIŲ RIBINIO PRODUKTYVUMO TEORIJA. GAMYBOS VEIKSNIŲ PAKLAUSA TOBULOS KONKURENCIJOS IR NETOBULOS KONKURENCIJOS SĄLYGOMIS Monopolinės konkurencijos rinkos požymiai. Monopolinės konkurencijos (MK) įm. pusiausvyra trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu.MK – tokia rinkos situacija, kai pakankamai daug konkurentų, parduodančių besiskiriantį (diferencijuotą) produktą ir galinčių nežymiai paveikti jo kainą. Dažniausiai reiškiasi mažmeninėje prekyb. ir kai kuriose paslaug. sferose (kirpykla).Tokios įm. D kreivė nebus horizontalios formos ir skirsis nuo tobulos konkurencijos rinkos įm. D kreivės (pastaroji yra horizontali). Jei parduodami produktai yra identiški, tai jie gali skirtis kitais požymiais. Pvz. prekybos vieta gali suteikti galimybę tam tikra prasme kontroliuoti P. Pirkėjas gali ignoruoti > P.Laisvas įm. įėjimas į rinką MK sąlygomis panaikina viršpelnį, kaip ir tobulos konkurencijos atveju. Jos yra panašios. Todėl nerekomenduojama vyriausybei reguliuotigrafikasa). gaminant diferencijuotą produktą, D1 <. Esant pusiausvyrai E1, gaunamas viršpelnis, kuris vilioja naujus konkurentus. Jie pastumia įm. D į D2. Nauja pusiausvyra E2. b). viršpelnis panaikinamas. E2®E3 min. vid. C. Visuomenei būtų naudinga, bet sumažėtų pasirinkimo galimybė.15. GAMYBOS VEIKSNIŲ RIBINIO PRODUKTYVUMO TEORIJA. GAMYBOS VEIKSNIŲ PAKLAUSA TOBULOS KONKURENCIJOS IR NETOBULOS KONKURENCIJOS SĄLYGOMIS. Gamybos veiksnių ribinio produktyvumo teorija padeda geriau išsiaiškinti g-bos veiksnių (GV) D. Kuo > GV efektyvumas ir aukštesnė pagamintų p&p vienetų P, tuo didesnė GV D.TK rinkoje firma yra P gavėja. Tarkim, kad trumpu laikotarpiu gali keistis tik kintamo veiksnio sąnaudos (darbo), o visų kitų veiksnių sąnaudų dydis pastovus. Tarkime, kad:FL-darbo sąnaudų apimtis per laiko vienetąTPL-bendrasis produktas (baigtinio produkto bendra apmtis)MPPL-ribinis fizinis prod yra bendro produkto prieaugis, gautas panaudojus GV-io papildomą vnt.MPPL =delta TPL/delta FL PX-baigtinio prod vnt PTRL-bendrosios paj, kurios TK rinkoje yra bendrojo prod ir pastovios P sandauga: TRL= TPL x PX.NK rinkoje yra BP ir ribinių paj sandauga: TRL= TPL x MRL.VMPL-ribinio produkto vertė. TK rinkoje: VMPL= MPPL x PX = MRPL.MRPL-darbo ribinių paj produktas yra NK rinkoje: bendrųjų paj prieaugis gautas padidinus kintamo gamybos veiksnio sąnaudos 1 vnt. MRPL=delta TRL/delta FL. APPL-vidutinis fizinis produktas, kuris apskaič kaip bendro BP ir veiksnių kiekio santykis, t.y: APPL=TPL/FL ARPL-vidutinių paj produktas, kuris yra bendros paj padalintos iš darbo sąnaudų apimties. TK sąl ARPL g.b. apskaič ir kaip vidut. fizinio produkto ir pastovios prod P sandauga (ARPL=TRL/FL), nes konkurencinėje rinkoje MR=PX. NK rinkoje: ARPL=TRL/FL.Lentelė: GV bendrasis ribinis, fizinis produktas ir MRPL bei ARPL, kai GV ir prekių rinkos yra TK ir NK.F L TP L MPP L P X TR MRP APP L ARP L TK NK TK NK TK NK TK NK TK NK0 0 2 – – 0 0 0 01 7 7 (1-0) 2 2.3 14 16.1 14 16.1 7 7 14 16.12 20 13 (2-1) 2 2.2 60 44.0 26 27.2 10 10 20 223 34 14 2 2.1 68 71.4 28 27.4 11.3 11.3 22.67 23.84 47 13 2 2.0 94 94 26 22.6 11.75 23.5 23.55 57 10 2 2.0 114 108.3 20 14.3 11.4 22.8 21.666 64 7 2 1.9 128 115.2 14 6.9 10.67 21.33 19.27 69 5 2 1.8 138 117.3 10 2.1 9.86 19.71 16.768 72 3 2 1.7 144 115.2 6 -2.1 9 18 14.49 74 2 2 1.6 148 4 8.22 16.44 10 75 1 2 150 2 7.5 15 11 75 0 2 150 0 6.82 13.64 12 74 -1 2 148 -2 6.17 12.33
Iš žemiau pateiktos lentelės matome, kad didėjant darbo sąnaudom, o kt. GV nekintant, darbo sąnaudų bendrasis produktas didėja lėtėjančiai ir didž. reikšmę pasiekia naudojant 11 darbo darbo sąnaudų vnt., nes 11-ojo ribinis natūrinis produktas = 0, 12 yra neig. Tšk. B, kuriame darbo ribinis natūrinis produktas yra max, vadin. mažėjančios grąžos dėsnio pradžios tšk. Nuo B papild. darbo sąn. vnt. vis mažiau padidina bendrąjį produktą.Lentelė: Graf 1 ir 2Pastarasis max dydį tšk. A pasiekia naudojant 11 darbo sąnaudų vnt., nes 11-ojo darbo sąn. vnt. MPPL=0. (MPPL) Vid. produktas pasiekia max esant tokiam darbo sąn. kiekiui, kuriam esant mažėjantis MPPL susilygina su APPL. Darbo ribinio paj prod ir vid paj prod kreivės: Kristinos Mažėjant MPPL mažėja ir APPL, bet gerokai lėčiau.Darbo rib paj prod ir vid paj prod kreivės:
graf 3 ir 4Darbo sąnaudų rib paj prod kreivės yra tokios pat formos kaip ir MPP tik skiriasi vertikalios ašies masteliu. MRP pasiekia max dydį taške B, naudojant 3 darbo sąnaudų vnt, be to šis prod mažėja lėtėjančiu tempu. ARP kreivė pradžioje kyla lėčiau, didž. Reikšmę pasiekia naudojant 4 darbo vnt, o po to mažėja. E tšk yra MRP ir ARP susikirtimo tšk, kuris yra ypatingai svarbus nustatant darbo D kreivę (DL). Nuo E pasireiškia mažėjančio rezultatyvumo dėsnis, kai kt veiksniai nekinta, o kinta tik darbo sąn trumpu laikotarpiu. MRP kreivė kaip ir MPP pradžioje didėja ir pasiekia max samdant 4(Ievos) darb. MRP kreivė priklauso nuo 2 paramentrų: 1) MPP ir p&p P, 2) PX. Kadangi MRPkreivė formuoja kintamo GV D kreivė trumpu laikot, tai seka išvada, kad kintamo veiksnio D priklauso nuo tų 2 veiksnių. MRP kreivė reikšminga tuo, kad ji ar jos dalis yra DL kreivė. Firmos siekdamos max pelno, gamina MC=MR. Panašiai yra ir GV rinkoje. Firmos siekdamos gauti didž pelną samdo ir perka tokų GV Q, kad papildomas GV vienodai padidintų MR ir MC. Bendrųjų paj prieaugis dėl papild sąnaudų vnt panaudojimo MRPL, o bendrųjų išlaidų prieaugisyra GV ribiniai C, kurie žym MCFL. MCFL=MRPL. Darbo rib C TK rinkoje yra W, taigi firma samdys tokį darb skaičių, kad paskutinio darb rib C būtų = rib paj 7produktui: MCFL=MRPL=W. Mažėjant MPPL mažėja ir APPL, bet gerokai lėčiau.GV D NK rinkoje. GV D NK rinkoje turi t.t. ypatybių. Taip yra dėl to, kad NK prekių rinkoje didinant g-bos apimtis, prekių P mažėja. Dėl to GV ir darbo sąn D kreivė yra statesnė arba mažiau eleastinga nei TK rinkoje. 4 stulpelis rodo, kad P tolygiai mažėja, dėl to bendrovės paj max dydį pasiekia tik naudojant 7 darbo sąn vnt., nes 8 darbuot MRP yra neig. graf 5 ir 6Esant NK prekių rinkomsribinio paj prod bei vid paj produkto kreivės yra mažiau elastingos, dėl to darbo D kreivė, kuri yra rib paj prod dalis, nuo jos susikirtimo su vid paj prod kreive yra slenkanti žemyn ir mažiau elastinga. Dėl šios priež NK firmos, esant tam pačiam W kaip ir TK firmose, samdo < darbuot skaičių. Pvz: esant W=14lt TK rinkoje buvo samdomi 6 darb, NK-5. Padidėjus iki 20Lt ar sumažėjus iki 10Lt, t.p. samdys mažiau. GV D kreivė NK rinkojeatspindi prekių gamintojų poreikį gaminti mažiau, bet > P. Tuo pačiu, šios rinkos imlesnės technoligijoms, inovacijoms, užtikrina prekių įvairovę ir kokybę, žemesnes P ilgame laikotarpyje.16. KELIŲ GAMYBOS VEIKSNIŲ OPTIMALUS DERINIMAS. KAŠTŲ MINIMIZAVIMO IR PELNO MAKSIMIZAVIMO TAISYKLĖS ESANT GRYNOS KONKURENCIJOS IR NETOBULOS KONKURENCIJOS RINKOMSIlgu laikotarpiu gamyboje keičiasi keli arba visi veiksniai. Norint atsakyti į klausimą, koks gamybos veiksnių derinys bus optimalus, galima atsakyti taip: kai F-jos minimizuos C-us ir maksimizuos pelną. Abu šie uždaviniai yra l. susiję. Yra skirtingos vieno ir to paties reiškinio pusės, tačiau jie nėra tapatūs. C-us galima minimizuoti bet kuriai gamybos apimčiai, o pelną maksimizuojanti gamybos apimtis yra tik viena.a) C-tų kreivėje ATC kiekvienas taškas reiškia min C-tus, esant tai gamybos apimčiai. Jei gamyba vykdoma didesniais kaštais yra tai vadinamas X-neefektyvumas.Kaip tą minimumą pasiekti. Pvz.: naudojami 2 gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas. K-o vieneto P-a yra 10 Lt. Kiekvienas papildomas K-o vienetas duoda firmai 60 vienetų produkcijos, t.y. MPPk=60 vnt. L-o vieneto P-a yra 10 Lt. Kiekvinas papildomas L-o vienetas duoda 30 vnt. produkcijos, t.y. MPPl=30 vnt. Jei vienu vienetu sumažinsime L-o kiekį, tai gamyba sumažės 30 vnt., o C-tai 10 Lt. Jei vietoj to K-ą didinsim 1 vnt., tai C-ai padidės, t.y. liks, kokie buvę, o gamyba padidės 60 vnt. (arba netto padidėjimas – 30 vnt.). Išvada: Kol K-o MPPk bus didesnis už L-o MPPl, firmai bus naudinga mažinti L-o kiekį ir didinti K-o. Tuomet L-o MPP padidės, o K-o sumažės, ir taip bus iki tol, kol vieno veiksnio MPP santykis su P-a bus lygus kito veiksnio santykiui su P-a. Formulė: MPPl/Pl=MPPk/Pk (1 lygybė).Kai susidarys ši ligybė, padidinti gamybos apimties išleidžiant tą pačią sumą nebeįmanoma. Konkretų produkcijos kiekį firma gamins minimaliais C-tais, jei kiekvieno veiksnio MPP, tenkanti 1 to veiksnio P-os vienetui bus vienodas. Tobulos konkurencijos rinkoje P=MC, todėl galioja 1 lygybė.Netobulos konkurencijos rinkoje: MPPl/MCFl=MPPk/MCFk. MCF nelygu P. MCF – veiksnio ribiniai kaštai.b) Kad rasti pelno max taisyklę, reikia kalbėti apie MRP. Pelnas yra įplaukų ir C-ų skirtumas. Vadinasi pelnas augs tol, kol kurio nors gamybos veiksnio MRP bus didesnis už to veiksnio MC-us. Firma nustos didinti kurį nors gamybos veiksnį, kai jo MRP taps lygus jo ribiniam C-ų produktui (MCF).Samdomo L-o kiekis, duodantis max pelną, turi būti toks, kad šio veiksnio P-a būtų lygi jo sukurtam MRP. P=MRPl. Atitinkamai K-ui Pl=MRPk.Padalinkime abi formules puses iš P-os:Pl/Pl=MRPl/Pl=1; Pk/Pk=MRPk/Pk=1;Kai MRPl/Pl=MRPk/Pk=1 yra maksimizuojamas pelnas.Netobulos konkurencijos rinkoje: MRPl/MCFl=MRPk/MCFk=1.Pelno maksimizavimo taisyklė: visų gamybos veiksnių MRP-ų santykiai su tų veiksnių P-omis arba MC-ais turi būti lygūs 1. Esančiai sąlygai gamybos veiksnių kombinacija pelno požiūriu yra optimali. Galime teigti, kad turėdami max pelną, turėsime min C-us (bet ne atvirkščiai).
17. PALŪKANOS IR JŲ NORMA. VEIKSNIAI, LEMIANTYS PALŪKANŲ NORMOS DYDĮ IR DIFERENCIACIJĄ. BŪSIMŲPAJAMŲDABARTINĖ VERTĖ.Kapilatas – metinė produkcijos dalis, kuri atskiriama nuo vartojimui skirtų produktų. Kapitalas yra tai, kas pagaminta ir nesuvartojama, o skiriama gamybos procesui pakartoti, išplėsti. Kapitalo pasiūla priklauso nuo taupymo, o taupymas nuo palūkanų normos. Palūkanos – pinigai gauti už pasinaudojimą pinigais. Plūkanų norma – piniginė suma mokama už naudojimąsi pinigų vienetu vienerius metus. Todėl palūkanų norma išreiškia pinigų naudojimo alternatyvius kaštus. Palūkanų norma priklauso nuo: 1. Rizikos laipsnio. Jei paskolos grąžinimas visiškai garantuotas – bazinė palūkanų norma. Tokia palūkanų norma yra už valstybines obligacijas (pilnai garantuota). 2. Paskolos dydžio. Kuo ji smulkesnė, tuo didesnės palūkanos. 3. Paskolos trukmės. Ilgesniam laikui rizika didesnė ir palūkanos didesnės. 4. Skolos likvidumas. 5. Galimybės monopolizuoti rinką. 6.Infliacijos . 7. S ir D. Greta bazinės p.n. yra ir nominali p.n. Nominali p.n. – p.n. apskaičiuota einamųjų metų piniginiais vienetais. Jimokama už naudojimąsi paskola. Reali p.n. – p.n. išreikštapastoviais vienetais, t.y. koreguota atsižvelgiant į pinigų perkamosios galios pokytį. Gali būti ir neigiama palūkanų norma. Pvz.:p.n. 10%, infliacija 13% t.y. neigiama p.n. Užsienyje p.n. dominuoja 7-18%.
P.n. veikia paklausa ir pasiūla: 1. Paklausa lėšoms priklauso nuo to, kokia paklausa yra toms prekėms, kurias galima už jas nusipirkti. 2. Priklauso nuo to, koks yra numatomas pinigų panaudojimo pelningumas. Pasiūla priklauso nuo to, kiek yra atsirandančių paskolinti (kuo jų daugiau, tuo p.n. mažesnė). Skolinamų pinigų paasiūlą veikia bankų ir vyriausybės veikla. Centrinis bankas gali veikti palūkanų normą. Turi turėti rezervus.Palūkanos yra: 1. Efektyvios (in): in= A(tn) – A(tn-1)/ A(tn-1) A(t) – kapitalo funkcija; t – laikas. 2. Paprastos: A(t) = A(0) x (1+ixt). 3. Sudėtinės: A(tn) = (1+ i)(n)x A(to). 4. Diskonto: in(d) = A (tn) – A(tn-1)/ A(tn) = A (tn-1)/ A(tn-1) x A(tn) – A (tn-1) / A(tn) = in x A(tn-1) / A (tn). Kai investuojame pinigus, mums naudingesnės efektyvios palūkanos. Kai skolinam, naudingesnės paprastos palūkanos. Palūkanos = investicijoms. 10 % 100Lt 10 % – palūkanų norma. 10 Lt – palūkanos.Su palūkanų pagalba galima atlikti labai svarbų veiksmą – nustatyti būsimųjų pajamų dabartinę vertę. Būsimųjų pajamų perskaičiavimas į dabartinę vertę vadinamas diskontavimu. Mokestis už mokslą: Im. – 2000 Lt; II m. – 2200 Lt; III m. – 2400 Lt; IV m. – 2600 Lt Viso: 9200 Lt Yra dvi galimybės: 1. Šiandien sumokėti už 4 metus 8000 Lt. 2. Mokėti kiekvienais metais. Turime 8000 Lt. Pirmais metais sumokame 2000 Lt, likusius 6000 Lt padedame į banką su 12% p.n. 6000(1+0,12) = 6720-2200=4520 (lieka banke) 4520 (1+0.12) = 5062 – 2400 = 2662. 2662 (1+0.12) = 2981-2600 = 381 Lt laimėjome. Kiek padėti pinigų į banką, kad galėtume mokėti. I m. 1964,29 = 2200/1.12; II m.1913.27 = 2400 / 1.12(2); III m. 1850.83 = 2600/1.12(3). D.v. = X/ (1+r)(t) X – būsimoji vertė, r – palūkanų norma, t – metų skaičius, 1+r – palūkanų koeficientas. B. v. = Xx(1+r) (t).Kuo tolesnė pinigų gavimo data ir kuo didesnė palūkanų norma, tuo mažesnė ateity gaunamos sumos dabartinė vertė. Jei norim po 10 metų turėti 1 litą (10% p.n.), tai turime padėti 38 centus.18. ŽEMĖS IR NATŪRALIŲ IŠTEKLIŲ RENTA. EKONOMINĖ RENTAŽemdirbys moka rentą žemės savininkui. Iš to savininkas moka rentą už garažo nuomą ir t.t. Renta – minėtų savininkų pajamos, gautos ką nors išnuomavus. Ekonominė renta vadiname visus mokėjimus gamybinio veiksnio (savininko), kurie viršija alternatyviuosius kaštus. Vadinasi, jie rentą gali gauti už žemę, darbą, kapitalą, nes kiekvienas veiksnys turi alternatyvų būdą. Ekonomistai išakiria ekonominės rentos rūšis: 1. Gryna ekonominė renta – tai mokėjimai už tokį gamybos veiksnį, kurio pasiūla yra absoliučiai ribota. Šiuo atveju gamybos veiksnio kaina determinuoja tik paklausa. Klasikinis grynosios rentos pavyzdys – žemės renta. 2. Poribinė renta. Mokėjimai gamybos veiksniui virš alternatyviųjų kaštų, kurie atspindi pasiūlos kreivę, t.y. jie gauna gamybos veiksnio pasiūlos kreivė kyla aukštyn į dešinę.
3. Rentos kategorija, kuri taikoma firmoje Kvazi renta (beveik), t.y. tobulos konkurencijos firma, kuri trumpu laikotarpiu gauna ekonominį pelną.
APoBC – Kvazi renta, nes viršija alternatyviuosius kaštus.4. Monopolijos renta. APoBH – monopolinė renta arba kvazi renta, nes pajamos viršija alternatyviuosius kaštus.
Žemės renta – tai grynoji ekonominė renta, nes ji mokama už naudojimąsi gamybos veiksniais, kurių pasiūla absoliučiai neelastinga (fiksuota), nes žemės plotų padidinti negalima. Tas pats taikoma ir kitiems gamtiniams ištekliams, kurių pasiūla yra ribota. Žemės paklausa, kaip ir kt. gamybos veiksnių, išvestinė ir slenka žemyn į dešinę. Paklausą žemei lemia: 1. Žema produkcijos kaina. 2. Žemės produktyvumas, kuris priklauso nuo kitų gamybos veiksnių, kurie kartu su žeme naudojami. 3. Su žeme kartu naudojamų gamybos veiksnių kainos. Žemė naudojama ne tik ž.ū. produkcijos gamybai, bet ir statybai, tiesiant kelius ir t.t. Nuo to priklauso rentos dydis. Tarkim žemė yra 3 km nuo Vilniaus centro.
Sln – žemės pasiūla, D1 – ž.ū. paklausa (400) renta bus 400/arą, D2 – namų statyba(1200), D3 – komercinė statyba (1600), D4 – pramoninė statyba (2000)Šis grafikas rodo, kad žemės renta diferencijuojasi priklausomai nuo paklausos dydžio. Tčiau žemės renta pačiame ž.ū. yra diferencijuota nuo žemės kokybės. Sakykim,
R1 – po50 % mokesčių. Renta taip pat diferencijuojama nuo žemės atstumo, nuo pramoninio centro. Jei daugiau nutolusi, tai kaštai (transporto) didesni. Todėl didžiausia renta tose patalpose, kurios arti pramoninio centro. Ir atvirkščiai. Kintant žemės paklausai, kinta ir renta. Žemės renta mažėja, jos sudaro 2% visų pajamų. Henriui Džordžiui XIX a. vadovaujant, kilo judėjimas, reikalaujantis apmokestinto jis vadinosi ‘ vieningas mokesčių judėjimas’. Jo manymu šis mokestis turi privalumus prieš kt. mokesčius, nes jis neturėtų poreikio išteklių alokacijai. Jis siūlė žemės rentą apmokestinti 50%. Vadinasi
R1 – po mokesčių. Iškyla klausimas renta, kaštai ar pajamos. Rentos pobūdis priklauso nuo to, ar jūs esate žemės savininkas, ar žemdirbys. Žemdirbiui renta – vienas iš kaštų elementų, o žemės savininkui renta – pajamos.
19. INDVIDUALAUS DARBO PASIŪLA. DARBO UŽMOKESČIO KITIMO SUBSTITUCIJOS IR PAJAMŲ EFEKTAI. VISUMINIO DARBO PASIŪLA.Darbo paklausos kreivė yra MRPl kreivės dalis esanti žemiau vidutinių pajamų produkto (ARPl) kreivės ir slenkanti žemyn į dešinę. Indviduali darbo pasiūla. Darbo pasiūlos analizei galima panaudoti abejingumo kreivių žemėlapį ir biudžetines tieses. I – pajamos, U – abejingumo kreivės, Ro – individo laiko fondas. Individas turi paskirstyti bendrą laiką tarp darbo laiko, kuris užtikrina pajamų gavimą, ir laisvalaikio, kurio metu išleidžiama didžioji pajamų dalis.
Pirmas grafikas rodo individo pajamų preferencijas prieš laisvalaikį. Kuo didesnės pajamos, tuo mažesnis laisvalaikis ir atvirkščiai. Idiferentiškumo kreivės nuolydis yra pajamų ir laisvalaikio ribinė substitucijos norma (MRS). MRS=delta R/delta I. Ji rodo, kokiu santykiu individas gali paskirstyti savaitinį valandų fondą tarp laisvalaikio ir darbo.Antrame grafike taškas Ro atitinka individo laiko fondą, o tam tikras biudžetinės tiesės nuolydis arba MRS dydis atitinka darbo užmokesčio dydį. Biudžetinė tiesė RoIo – atitinka darbo užmokestį – Wo, RoI1 – W1, RoI2 – W2.
Sujungę šiuos grafikus galima gauti individo darbo pasiūlos grafiką.PCC – kainų vartojimo kreivė. Sl – individualaus darbo pasiūlos kreivė. Ro – pasirinktas taškas, t.y. savaitinis valandų fondas. I – darbo kiekis.Pirmoje grafiko dalyje indiferentiškumo kreivės atitinka biudžetines tieses, kurių kiekviena išreiškia skirtinga darbo užmokestį. Taškuose A, B ir C rodomas pasiskirstymas, kiek bus dirbama ir kiek bus skiriama laisvalaikiui. Šiuose taškuose individas gauna didžiausią naudą, nes abejingumo kreivių ir biudžetinių tiesių nuolydžiai yra vienodi.Darbo užmokesčio padidėjimas nuo Wo iki W1 lemia darbo laiko pailgėjimą nuo RoR1 iki RoR2. Tačiau dar daugiau padidinus darbo užmokestį (nuo W1 iki W2) situacija keičiasi: individas sutinka dirbti mažesnį valandų skaičių (RoR3), nes individas gaudamas didelį (W) darbo užmokestį teikia preferencijas (pirmenybę) laisvalaikiui. Kitaip sakant, kai darbo užmokestis didėja nuo Wo iki W1, tai substitucijos efektas nusveria pajamų efektą. Tačiau dar daugiau didinant darbo užmokestį dominuoja pajamų efektas, kuris didesnis substitucijos efektą. Todėl PCC nuo taško B suka į dešinę (toliau ši kreivė suks tol, kol stabilizuosis ir kils į viršų). T.y. didelis darbo užmokestis nuo tam tikro lygio sumažina darbo pastangas, sumažindamas darbo laiką.Kitą grafiką pasukę į tradicinę formą, gausime tokį indvidualaus darbo pasiūlos grafiką.
Judėjimas iš A1 į B1 – substitucijos efektas, t.y. laisvalaikis keičiamas į didesnes pajamas. Iš B1 į C1 – pajamų efektas, t.y. pajamos keičiamos į laisvalaikį. Kadangi didėjančios pajamos leidžia tenkinti vis mažiau gyvybiškai svarbius poreikius, tai galima teigti, kad ribinis darbo naudingumas mažėja. Jį galima apibrėžti kaip prekių, kurias galima įsigyti už papildomas valandos paj-as, naudingumą. Taigi, kuo ilgiau dirbame, tuo ribinis L-o naudingumas mažesnis,o laisvalaikio vertinimai tampa aukštesni.Tačiau žmogaus elgsena priklausys ne tik nuo vieno veiksnio (W), bet ir nuo šalies išsivystymo lygio OA1 – tipiška besivyst. šalis, A1B1 – dalinai išsiv. šalis, nes čia vartojimo standartai pamėgdžiojami, B1C1 – stipriai išsivysčiusi šalis.Tuo tarpu visuminio L-o pasiūlos kreivė kyla aukštyn į dešinę, kas rodo, kad šalyje augant W-iui, L-o pasiūla auga, t.y. dirbti pradeda ir tie kurie anksčiau nedirbo (moterys, paaugliai, dalis pensininkų, emigrantai). Visuminio L-o pasiūla labaiu elastinga W-iui negu kvalifikuoto, nes pastarųjų paruošimui reikalingas palyginti ilgas laikas ir C-ai. Ypatingų sugebėjimų darbuotojų pasiūla yra dar mažiau elastinga, pvz., profesoriai, sportininkai.
S1 – nekvalifikuoto darbo pasiūla; S2 – kvalifikuoto darbo pasiūla; S3 – profesoriai, sportininkai.Individas, spręsdamas, kiek valandų dirbti ir kiek ilsėtis, lygina laisvalaikio ir L-o ribinius naudingumus, ir optimumas pasiekiamas tuomet, kai tie ribiniai naudingumai susilygina. Taip yra, kai W-is nesikeičia. Augant W-iui, didėja produktų, kuriuos galima nusipirkti už didesnias paj-as, kiekis, taigi ir ribinis L-o naudingumas. Laisvalaikio naudingumui nesikeičiant, o W-iui augant, optimalus L-o laikas didėja. Tačiau pasiekus W-iui t.t. lygį, darbuotojas gali įsigyti daugiau prekių ir pradeda galvoti, ar jam geriau vartoti daug, bet mažiau reikšmingų produktų, ar dalies produktų atsisakyti laisvalaikio naudai. Taigi W-io didėjimas gali sukelti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus L-o pasiūlos pokyčius (paj-ų efektą).
S1 – mažai kvalifikuoti, S2 – kvalifikuoti, S3 – profesionalai.
20. DARBO UŽMOKESTIS, JO LYGĮ IR DIFERENCIACIJĄ LEMIANTYS VEIKSNIAIDarbo užmokestis arba jo norma yra darbo kaina arba užmokestis už naudojimąsi darbo paslaugomis. Sakydami darbas, ekonomistai turi omeny ne tik darbininkų darbą, bet ir profesionalių darbuotojų darbą, o taip pat asmenų, turinčių mažą verslą, darbą (kirpėjai, remontininkai). Vadinasi, darbo užmokesčio sąvoka apima tiek darbininkų atlyginimą, tiek tarnautojų algas bei indvidualių darbuotojų uždarbį. Todėl darbo užmokesčio sąvoka yra tarsi bendrinė ir apibūdina mokėjimus, kurie mokami už darbo paslaugas.Nominalus darbo užmokestis yra piniginė darbo užmokesčio išraiška (litais, jienomis). Jo dydis ne daug ką pasako apie tikrąjį darbo užmokesčio dydį. Pvz., italai gauna 100 tūkst. mln. lirų, rusai – 100 tūkst. rublių, amerikiečiai – tik po kelis tūkstančius dolerių, bet pastarieji gyvena geriau nei pirmieji. Todėl naudojama realaus darbo užmokesčio sąvoka. Realu darbo užmokestis yra prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už nominalų darbo užmokestį. Realus darbo užmokestis rodo nominalaus darbo užmokesčio perkamąją galią. Ji priklauso nuo: 1. Nominalaus darbo užmokesčio; 2. Vartojamo prekių ir paslaugų kainų lygio; 3. Mokesčių dydžio.Kai metinis kainų indeksas viršija nominalaus darbo užmokesčio didėjimo tempus, tai realus darbo užmokestis mažėja. Darbo užmokesčio dydis išsivysčiusiose šalyse yra gerokai aukštesnis nei besivystančiose šalyse. Be to, šiaurinių kraštų darbo užmokestis yra didesnis nei pietiniuose kraštuose. Vyrų dabro užmokestis paprastai yra didesnis nei moterų, turinčių atitinkamą kvalifikaciją, o labiau kvalifikuotų darbuotojų (fizikų, tiriančių branduolines reakcijas) – nei mažiau kvalifikuotų (mokytojo fiziko).Kaip jau žinome, firmos moka atlyginimą, kuris lygus paskutinio darbuotojo MRPl (ribiniam pajamų produktui), t.y. W = MRPl. Iš čia matome, kad kuo didesnis MRPl ir darbo produktyvumas, tuo didesnis nominalus ir realus darbo užmokestis.Darbo našumo lygis priklauso nuo: 1. Technologinio lygio; 2. Kapitalo dydžio ir produktyvumo; 3. Darbo kvalifikacijos ir įgudimo laipsnio; 4. Įgimtų sugebėjimų; 5. Darbo organizacijos tobulumo; 6. Socialinių sąlygų ir kitų veiksnių.
Darbo užmokesčio diferenciacija ir veiksniaiDirbantys visuomenės nariai gauna labai įvairų darbo užmokestį. Pvz., jauni žmonės paprastai gauna mažesnį darbo užmokestį nei vidutinio amžiaus (40 – 50 m.). Nekvalifikuotą darbą atliekantys taip pat gauna mažesnį darbo užmokestį. Taigi darbo užmokesčio diferenciaciją lemia daug priežasčių, iš kurių svarbiausios:
1. Darbo paslaugų kokybės skirtumas. Žmogaus talentas, įgudimas, sugebėjimai, inteligencija yra labai skirtingi. Šie skirtumai sukuria skirtingas darbo rinkas. Pvz.,profesionalių sportininkų, programuotojų, mokytojų ir kt. Vienų grupių pasiūla didelė, kitų – mažesnė. Pastarųjų paklausa didelė. Įgudęs darbuotojas gali atlikti sudėtingesnes operacijas. Tačiau jų pasiūla mažesnė, nei mažesnės kvalifikacijos darbuotojų. Todėl pirmųjų darbo užmokestis yra didesnis nei antrųjų. Beje, kvalifikuoto ir įgudusio darbuotojo MPPl (ribinis fizinis (natūrinis) produktas) taip pat didesnis nei mažiau kvalifikuoto, dėlto pirmųjų MRP (ribinio pajamų produkto) kreivė aukštesnė nei antrųjų. (Pastaba: MRP =MPP x MR (ribinės pajamos)).2. Darbo prestižas. Vieni darbai yra prestižiniai, kiti – ne.Pvz.: profesorius ir šiukšlininkas. Akivaizdu, kad atliekant neprestižinį darbą reikia kompensacijų, nes kitaip tokių darbo paslaugų pasiūla būtų nepakankama. Tuo tarpu aukštųjų mokyklų dėstytojų yra pakankamai, nes darbas prestižinis. Todėl jų darbo užmokestis lyginant su kitais kvalifikuotais darbuotojais nėra aukštas.3. Sugebėjimų ir gabumų diferenciacija. Kai išsimokslinimo ir patyrimo lygis identiškas, vis tiek kai kam mokama daugiau, nes jie yra gabesni. Pvz.: du vienmečiai advokatai gali gauti kelis kartus besiskiriančius darbo užmokesčius.4. Rizikos skirtumai. Yra darbai (jų dauguma), kurie yra nekenksmingi ir praktiškai nesusiję su rizika, o kiti – susiję su didele rizika. Pvz.: cheminis užterštumas, didelis radiacinis fonas, aukštos ar pernelyg žemos temperatūros, padidėjusi vibracija, triukšmingumas. Be abejo, pastariesiems mokama daugiau, nes tik taip galima padidinti jų pasiūlą. Be to, kompensaciniai priedai mokami už darbą švenčių bei išeiginėmis dienomis, darbą naktį arba esant nenormuotai darbo dienai.5. Darbo mobilumas. Kiekvieną žmogų su tam tikra vietove sieja namas, butas, vaikų mokykla, draugai, įprotis. Norint, kad žmogus pakeistų gyvenamąją vietą ir vyktų toliau dirbti, kur nepakanka darbo jėgos, tenka mokėti jam žymiai daugiau. Tačiau yra žmonių mėgstančių migraciją. 6. Diskriminacija darbo užmokesčio srityje. Pvz.: JAV – meksikiečiai ir juodaodžiai.7. Lyčių diskriminacija.8. Šalių skirtumai. Pvz.: išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, šiaurinėse ir pietinėse šalyse.9. Darbo sąlygos. Akivaizdu, kad mūrininkui reikia daugiau fizinių jėgų nei muziejaus budėtojui, o šachtininko darbas sunkesnis nei rūbinės darbuotojo. Jei skirtingo sunkumo darbai būtų apmokami vienodai, susidarytų lengvo darbo norinčių žmonių perteklius, palyginti su tokio darbo vietų skaičiumi, o sunkiems darbams atlikti darbuotojų trūktų. Ši disproporcija rinkos sąlygomis panaikinama santykinai didinant sunkių darbų ir mažinant lengvų darbų apmokėjimą.10. Atsakomybė. Aptardami vadovų darbą, minėjome potencialiai aukštą šios darbuotojų grupės ribinį pajamų produktą (MRP). Ekonominėje literatūroje sąlygos, užtikrinančios sąlyginai didelį darbo vieyos indėlį į ekonominius firmų veiklos rezultatus, apibūdinamos atsakomybės terminu. Aukštas atsakomybės lygis būdingas ne tikvadovams. Operatorius, kokybiškai aptarnaujantis milijoną kainuojantį įrenginį, gali duoti firmai daug daugiau naudos nei operatorius, aptarnaujantis 100 Lt kainuojantį įrenginį. Dažnai atsakomybės lygis priklauso ne tik nuo piniginių pajamų (nuostolių). Vairuotojų, pilotų, chirurgų kokybišką darbą nuo nekokybiško skiria ne tik naudojamų išteklių dydis, bet ir išsaugotos (prarastos) žmonių gyvybės. Firmos suinteresuotos į atsakingus postus skirti gabiausius darbuotojus, o tam reikia, kad norinčių dirbti šiuos darbus būtų kuo daugiau nei yra laisvų darbo vietų. Viena iš būtinų konkurso sąlygų yra atlyginimas, viršijantis tam tikros kvalifikacijos darbuotojams rinkoje nustatomą darbo užmokesčio lygį.11. Monopolizacija. Darbo užmokesčiui daro įtaką ir tai, ar gaminamos produkcijos pardavimo rinkoje įmonės padėtis yra monopolinė. Monopolija siekia mksimizuoti pelną, ribodama gamybos apimtį ir didindama ribines pajamas virš lygio, būdingo konkuruojančioms įmonėms. Ribinių pajamų (MR) augimas didina ir monopolizuotos šakos darbuotojų MRP, o kartu ir darbo užmokestį. Statistika teigia, kad darbo užmokestis monopolizuotose šakose būna iki 20 % aukštesnis nei konkurencinėse. Taigi monopolinis efektas pasiskirsto tarp monopolijos savininkų bei darbuotojų, dėl to pastarieji suinteresuoti remti monopolines ekonomikos tendencijas.12. Kiti veiksniai.21. DARBO RINKOS STRUKTŪROS IR DARBO UŽMOKESTISDarbo rinkai būdinga tai, kad ji sąlygoja ne tiek ekonominių, kiek socialinių, kultūrinių, demografinių veiksnių. Darbo rinkos ypatybės susijusios: 1. Darbas yra ypatinga prekė; 2. Darbo rinkai yra būdinga didesnė diferenciacija nei daiktų rinkai (žmonės skiriasi pagal kvalifikaciją, lytį, amžių ir t.t.); 3. Yra ypatingas paklausos ir pasiūlos sąveikos pobūdis: darbo pasiūla yra mažiau pavaldi rinkos dėsniams, sunkisu atitraukti darbo jėgą iš rinkos ir kt.1. Konkurencinė darbo rinka. Konkurencinėje rinkoje firmos gamybinę apimtį nustato pagal taisyklę: MR = MC (ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams). Panašiai yra ir konkurencinėje darbo rinkoje. Čia firmos optimalų darbo sąnaudų kiekį nustato pagal taisyklę: MRPl = MCL = W. Verslininkas, priimdamas darbuotojus, sprendžia, kaip keisis jo produktų paklausa ir produktyvumas. Taigi, jis turi įvertinti ribinio pajamų produkto dinamiką. Ribinis pajamų produktas (MRP) – bendrųjųfirmos pajamų pokytis, gautas padidinus gamybai panaudojamą darbą 1 vienetu. Firma naudos darbuotojus tol, kol ribinis pajamų produktas bus lygus minimaliam darbo užmokesčio lygiui.Ribiniam pajamų produktui būdinga, kad didėjant darbo kiekiui, jis mažėja.
Rinkos darbo užmokestį lemia suminės pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimas (žiūr. Brėžinį). Paklausa darbui priklausys nuo technologijos lygio, darbo našumo lygio.
Pasislenkant darbo paklausos kreivei, kinta darbo užmokesčio dydis. Pvz.: I – programuotojų, operatorių darbo paklausa didėja, vadinassi, jų paklausos kreivė slenka į dešinę, tuo tarpu – II – staklininkų paklausa mažėja, vadinasi, jų paklausos kreivė slenka į kairę, esant ‘c.p.’ (kitom sąlygom nekintant):
Tarkim, darbo sąnaudų pardavėjas – monopolistas. Tokia kampuota pasiūlos kreivė konkurencinėje rinkoje bus tada, kai darbo sąjunga reikalaus W. Tarpas Lo – L1 – nedarbas.
2. Monopsonija. Yra situacijų, kai darbo sąnaudų pirkėjas yra tik viena firma. Pvz.: nftos specialistų pirkėjas Lietuvoje yra tik Mažeikių ‘Nafta’. Monopsonijos ypatybė ta, kad firma turi rinkos jėgą, mokėdama dabbo užmokestį. Monopsonistas perka darbo paslaugų kiekį pagal formulę: MRPL = MCl. MCl (ribiniai darbo kaštai) – tai bendras darbo užmokesčio padidėjimas papildomai priėmus 1 darbuotoją.Svarbu išsiaiškinti, kas monopsonistui yra MC. Reikia pažymėti, kad jo MCl nesutampa su darbo užmokesčiu (MCl > W). Taip yra todėl, kad samdydamas papildomą darbuotoją, jis turi mokėti didesnį darbo užmokestį ne tik jam, bet ir kitiems. Vadinasi, MC didėja greičiau nei darbo užmokestis. Taigi, monopsonijos ypatybė yra ta, kad MCl visada didesni už vieno darbuotojo (išskyrus pirmąjį) darbo užmokestį. Grafike tai parodyta MCl ir darbo pasiūlos (S) kreivių nesutapimu.DTCl = DL (W+DW) + LxDW; DTCl = DLxW + DLxDW + LxDW; DLxDW – labai mažas, tadėl nuo jo galime atsiriboti. DTCl = DLxW + LxDW dalinam iš DL;DTCl / DL = W + Lx DW /DL; MCl = W + L x DW /DL. Kadangi L x DW /DL yra teigiamas, tai aišku, kad MCl > W. DACl = TCl / L = LxW /L = W; ACl = W = SlL W TCl ACl MCl1 6 6 6 62 9 18 9 123 12 36 12 184 15 60 15 245 18 90 18 306 21 126 21 367 24 168 24 42Konkurencinėje darbo rinkoje būtų mokamas Wc, kuris atitinka S ir D susikirtimo tašką C. Tuo tarpu monopsistas mokės Wm