vaiku elgesio problemos

TURINYS

ĮVADAS 1I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA 31. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS 72. HIPERAKTYVUMAS 103. AGRESYVUMAS 16II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKA 241. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJA 242. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAIS 262.1. Konkretaus atvejo analizė. 293. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJA 30IŠVADOS 35LITERATŪROS SĄRAŠAS 37PRIEDAI 38ĮVADASVaikai ir paaugliai yra pati jautriausia visuomenės dalis. Dabartinėjevisuomenėje vykstantys pokyčiai labai ryškiai paveikia jaunąją kartą.Bendros agresyvios tendencijos vyraujančios visuomenėje, didėjantis šeimųnestabilumas bei kiti socialiniai procesai įtakoja augantį vaikų irpaauglių agresyvumą, gausėjantį nusikalstančių nepilnamečių skaičių,dažnėjantį visuomenės normų pažeidinėjimą. Elgesio problemos pasireiškiančios ankstyvoje vaikystėje, yrapastebimos tik artimiausioje aplinkoje. Laikui bėgant, jeigu jomsneužkertamas kelias arba jos nekoreguojamos, turi tendenciją sunkėti,gilėti ir plisti į tolimesnę aplinką. T.y. kitame etape, pasunkėjusios irpagilėjusios jos pasireiškia agresijos, autoagresijos aktais, nusikalstamaveikla, asocialiu elgesiu mokykloje, draugu rate ar paauglių referentinėjegrupėje, dar vėliau – bendruomenėje ir pagaliau visoje visuomenėje. Taigi,problemiškas vaikas palengva tampa delinkventu ir galiausiai mes apie jįperskaitome nusikalstamumo suvestinėse. Gausėjantis vadinamųjų probleminių vaikų skaičius, pats savaimereikalauja didesnio dėmesio atkreipimo į šią problemą. Vaikų elgesio problemų, sutrikimų teorinis nagrinėjimas yra būtinas dėlto, kad būtų kuo plačiau šviečiami ne tik pačios artimiausios aplinkosnariai, mokyklos bendruomenė, bet ir visa visuomenė, kad būtų galima laikuatpažinti, įvardinti esamą problemą ir suteikti reikiamą pagalbą irnumatyti bendrąją prevenciją. Darbo objektas – vaikų ir paauglių elgesio sutrikimai bei jųpasireiškimas mokyklinėje aplinkoje. Darbo tikslas – atskleisti elgesio sutrikimo, kaip reiškinio,priežastis, kilmę, apžvelgti šį reiškinį skirtingų teorijų požiūriu. Uždaviniai: • išanalizuoti esamą literatūrą; • išanalizuoti reiškinį; • apžvelgti dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias netinkamo elgesio formas; • pateikti metodines rekomendacijas, naudotinas dirbant su elgesio problemų turinčiais vaikais. Metodai: • Literatūros analizė; • Kitų autorių atliktų tyrimų analizė. • Konkretaus atvejo analizė. Šis darbas susideda iš dviejų dalių, kurias sudaro po tris skyrius.Viename iš šių skyrių yra pateikiama konkretaus atvejo analizė. Pirmojojedalyje yra apžvelgiama bendra elgesio sutrikimų samprata, smulkiauanalizuojami kai kurie netinkamo elgesio pasireiškimo būdai, kuriedažniausiai yra pastebimi mokyklos aplinkoje ir būdingi vaiko bei paauglioamžiui. Antrojoje dalyje pateikiamos metodinės rekomendacijos netinkamo elgesiokorekcijai. Be to, darbas prasideda įvadu, pabaigoje pateikiamos išvados. Prieduosepateikiamos konkrečios strategijos darbui su hiperaktyviais vaikais,konkretaus atvejo schema, agresijos rūšių lentelė bei DSM – III – Rkriterijai elgesio sutrikimui nustatyti.

Šiame darbe vartojamos pagrindinės sąvokos: Elgesio sutrikimas – tai “nuolatinis, pastovus elgesio modelis, kaipažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės ir svarbiausios atitinkančiosžmogaus amžių socialinės normos arba taisyklės. Šis elgesio modelistipiškai pasireiškia tiek namie, tiek mokykloje, su bendraamžiais beibendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992) Rizikos grupės vaikai – beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose,nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiriapsichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvūs irbendraamžių atstumti vaikai bei vaikai, kurie jau yra padarę smulkiųprasižengimų arba nusikaltimų. ( Ignatavičienė S., Žukauskienė R., 1999). Delinkventai – tai vaikai, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimųarba nusikaltimų. Stigmatizavimas – individo priskyrimas nepageidaujamai visuomenėsgrupei, didinantis individo socialinę atskirtį. Hiperaktyvumas – d…ažnai pasitaikantis elgesio sutrikimas,pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu, nesugebėjimusukaupti dėmesio. Agresija – tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumodemonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupėsatžvilgiu. (Psichologijos žodynas., 1993) Frustracija – tai emocinė organizmo reakcija į motyvuotą, kryptingąsiekį patenkinti poreikį, kai jis yra blokuojamas. I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATAVienokias ar kitokias elgesio normas pažeidžiantys vaikai ir paaugliaivertinami ir vadinami labai įvairiai – delinkventais, rizikos grupiųvaikais, problemiškais vaikais arba vaikais, turinčiais elgesio sutrikimų. Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantisDSM – III – R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją, tačiau neteikiantpirmenybės nei biologiniams, nei psichosocialiniams ar sociokultūriniamsfaktoriams kaip nenormalaus elgesio pirminėms priežastims. Jerome M.Sattler knygoje “Vaiko įvertinimas” (“Assessment of Children”), kuri yraskirta individo įvertinimui, jo problemoms nustatyti, aptariamos vaikosunkumų įvertinimo metodikos dažniausiai remiantis DSM – III – Rkriterijais, pateikiama ir bendra elgesio sutrikimų apžvalga. Taigi, esminis elgesio sutrikimo klasifikavimo požymis yra “nuolatinis,pastovus elgesio modelis, kai pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisėsir svarbiausios atitinkančios žmogaus amžių socialinės normos arbataisyklės. Šis elgesio modelis tipiškai pasireiškia tiek namie, tiekmokykloje, su bendraamžiais bei bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992) Lietuviško leidinio “Socialinės reabilitacijos organizaciniaiaspektai”, kuris nėra sistemingas socialinės reabilitacijos vadovėlis,tačiau priskiria elgesio problemų sprendimą specialaus ugdymo sričiai,autoriai pateikia labai apibendrintą elgesio sutrikimo apibūdinimą. Tai yrasantykinai pastovus, išsiskiriantis, nelauktas nukrypimas nuo elgesio,traktuojamo kaip normalaus. Taip pat pastebima, kad elgesio ir emocijųsutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai. Šioje knygoje pateikiamas toks orientacinis skirstymas: 1. eksteriorizuota agresija; 2. interiorizuota agresija; 3. motyvacijų sutrikimai; 4. alkoholizmas ir narkomanija; 5. depresija; 6. nerimas; 7. valios ir kontrolės sutrikimai; 8. delinkventiškas elgesys; 9. hiperaktyvumas; 10. kiti elgesio sutrikimai; Nors, kaip jau buvo minėta, elgesio ir emocijų sutrikimų priežastisnėra intelekto sutrikimai, tačiau pastebima ir tai, kad vaikų su elgesiosutrikimais (arba delinkventų) IQ vidutiniškai 8 punktais žemesnis užnedelinkventų; šis santykis nepriklausomas nuo socioekonominio statusopoveikio (Moffitt, Gabrielli, Mednick ir Shulsinger, 1981). Tarpdelinkventų daugiau yra su žemesniu nei vidutiniu IQ ir mažiau suaukštesniu nei vidutiniu IQ. Nors šių pastebėjimų priežastys ir neaiškios,gali būti, kad protingesniems delinkventams pavyksta išliktineatpažintiems, jie mažiau nusikalsta arba jie rečiau patraukiamibaudžiamojo atsakomybėn, jiems rečiau iškeliamos baudžiamosios bylos. Ir vis tik, tyrimais nustatyta, kad protingesnieji delinkventaipasižymi tokiomis pačiomis kriminologinėmis, mokslumo ir socialinėmissavybėmis kaip ir kiti delinkventai. Vis tik jie rečiau patenka teisminėnjaunimo įskaiton, teismai su jais palankiau elgiasi ir dažniau į teismuspatenka kaip turintys emocinių sutrikimų (Gath ir Tennet, 1972). Tai, kadjų yra palyginus mažai, gali būti jiems suteikto diferencinio imunitetorezultatas, nes jie priklauso aukštesnei socialinei klasei arba yraaukštesnio intelekto. Įdomu, kad aukšto intelekto delinkventų mokymosirezultatai mažiau patenkinami nei nedelinkventų. Nėra ištirta, kaipdelinkventų intelekto lygis siejasi su jų reakcija į gydymą (angl.treatment). Recidyviškumas nesusijęs su intelekto lygiu (Tennett ir Gath,1975). Delinkventai turi mažiau adekvačius neuropsichologinius sugebėjimus neinedelinkventai, tai matosi iš jų prastai atliktų neuropsichologinių testų(Berman ir Siegal,1976; Yeudall,1979). Intriguoja hipotezė, kad kai kuriežmonės gali tapti delinkventais nuolatos patiriamų nesėk…mių sukeltųadaptyvių sugebėjimų, taip reikalingų sėkmei patirti mūsų visuomenėje,trūkumų pasėkoje. Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamaspsichologinių testų rinkinys. Jis panašus į tą, kuris naudojamas įvertinantmokymosi sunkumus ir turi apimti intelekto, asmenybės, vizualinių –motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Taip pat tuo tikslupatariama naudoti kelis metodus: interviu, stebėjimus ir elgesio pokyčiųužrašus (Sattler J.M., 1992). Taip pat elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu.Labai dažnai netinkamai besielgiantys vaikai yra priskiriami vadinamosiomsrizikos grupėms. Autorės Sigita Ignatavičienė ir Rita Žukauskienė,remdamosi užsienio ir savo darbo patirtimi, rizikos grupės vaikamspriskiria beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnosešeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinęarba seksualinę prievartą, taip pat depresyvius ir bendraamžių atstumtusvaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arbanusikaltimų. Gatvės vaikais autorės vadina tris skirtingas vaikų grupes, pagalUNICEF pripažįstamą klasifikaciją. Pirmajai grupei priskiriami vaikai,kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima – tokievaikai gali būti vadinami “vaikais gatvėje”. Antrai grupei priklauso tievaikai, kurie ir gyvena, ir dirba gatvėje – tai “vaikai iš gatvės”.Kontaktą su šeima šie vaikai palaiko nereguliariai, jei ir egzistuojaryšiai su šeima, vaikai juos vertina negatyviai. Trečiajai grupei priklausoapleisti ar patyrę prievartą, smurtą vaikai. Su tėvais jie nepalaiko jokiųryšių, gyvena savarankiškai. Rizikos grupės vaikams priskiriami ir vadinamieji asocialūs vaikai. S.Ignatavičienė ir R. Žukauskienė pateikia tokį asocialaus vaiko apibūdinimą– asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėjenusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla,nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai – agresyvumas,nesąžiningumas ir amoralumas. Asocialus vaikas čia apibūdinamas kaipnevisuomeniškas, abejingas visuomeniniams santykiams ar kenkiantisvisuomenei asmuo, nesugebantis išreikšti savęs visuomenei priimtinaisbūdais, nepakankamai dalyvaujantis socialiniame gyvenime, su menkaissocialiniais interesais, turintis menkavertiškumo jausmą. Toks vaikasnesugeba ir nenori bendrauti bei bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis.Asocialiu elgesiu pasižyminčius vaikus S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienėapibūdina kaip agresyviai besielgiančius su žmonėmis ir gyvūnais,gadinančius kitų asmenų nuosavybę, vagiliaujančius, šiurkščiaipažeidžiančius nustatytą tvarką ir panašiai. ( Ignatavičienė S.,Žukauskienė R., 1999) Toks apibūdinimas beveik identiškas DSM – III – R pateikiamiems elgesiosutrikimo požymiams. ( priedas Nr.1) Deja, toks požiūris į problemišką vaiką, traktuojant jo veiklą kaipnusikalstamą, neatskleidžia elgesio sutrikimo priežasčių, nenumatomakitokia korekcija, išskyrus bausmę. Pastaruoju metu plinta nuomonė, kadbausmės negali pakoreguoti elgesio teigiama linkme. Gausėja tyrimų, kuriaisstengiamasi empiriškai pagrįsti šią nuomonę. Juose pastebima, kad bausmesatlikę specialiose įstaigose žmonės ne tik nepasitaiso, bet ir perima kitų

bausmes atliekančiųjų negatyvią patirtį. Taip didėja atotrūkis tarpnubaustųjų ir visuomenės, šiems praradus sugebėjimą adaptuotis. Visuomenė, susidurdama su jos įprastas normas pažeidžiančiu reiškiniu,dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. “TLK – 10 psichikos ir elgesiosutrikimai: klinika ir diagnostika”, nors ir būdamas klinikiniu problemųatpažinimo ir įvertinimo žinynu, vis tiktai išreiškia humanišką požiūrį įžmogų, …vaiką ir kartu siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenėsnuomonę. Čia elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimųišraiška, yra išskiriami ir į juos iš esmės žiūrima kaip į reiškinį, kurįgalima paveikti gydymu ir korekcija. Leidinyje “TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika irdiagnostika”, visoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas”siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ir“susirgimas” vartojimu. Naudojant terminą “sutrikimas”, juo apibrėžiamaklinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejųvarginą žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Taip yra išvengiamastigmatizacijos ir etiketavimo, kas tik dar labiau pagilintų sutrikusioelgesio vaikų ir paauglių problemas. Šiame leidinyje elgesio sutrikimai (F91) apibūdinami “kaippasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantiselgesys.” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika irdiagnostika., 1997). Pasiekęs aukščiausiąjį išraiškos tašką, toks elgesyssutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėrapaprastas vaikiškas išdykavimas ir paauglio maištavimas. Taip pat yrapažymima, kad pavieniai disocialūs ar nusikalstami poelgiai dar nėrapagrindas diagnozuoti elgesio sutrikimą, kuriam yra būdingas ilgaibesitęsiantis elgesys. Šiame leidinyje minima ir tai, kad elgesio sutrikimas dažnai yrasusijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant ir nepatenkinamussantykius šeimoje, ir nesėkmes mokykloje bei priklauso nuo lyties –berniukams šis sutrikimas yra dažniau nustatomas (kaip ir hiperaktyvumas).Beje, ribos su hiperaktyvumu nėra labai aiškios ir šie sutrikimai dažnaipersipina, o tuo tarpu, elgesio sutrikimų ir emocijų sutrikimų skirtumasyra patikimai patvirtintas. Elgesio sutrikimai (F91) TLK – 10 žinyne yra skiriami į šiaskategorijas: • Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus ar agresyvus elgesys (bet ne vien tik opozicinis, iššaukiantis, griaunantis elgesys) yra visiškai arba beveik visiškai apribotas namų aplinka ir/arba tarpusavio santykiais su šeimos nariais arba artimaisiais namiškiais. • Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) – apibūdinamas kaip “nuolatinio disocialaus ar agresyvaus elgesio (atitinkančio F91 kriterijus ir apimančio ne vien tik opozicinį, iššaukiantį ir griaunantį elgesį)” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997) derinys su žymiu ir įvairiapusiu individo santykių su kitais vaikais sutrikimu. • Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2). taikoma elgesio sutrikimams, apimantiems disocialų ir agresyvų elgesį ir pasireiškiantiems asmenims, kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę. • Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3). Paprastai sutinkamas tarp 9 – 10m. vaikų. Vyrauja iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių. Vyresniems vaikams vartoti šią kategoriją reikėtų atsargiai. Ši kategorija įtraukta į elgesio sutrikimus tam, kad atsispindėtų kasdienė klinikinė praktika ir kad būtų galima pagerinti jaunesnio amžiaus vaikų sutrikimų klasifikaciją. • Kiti elgesio sutrikimai (F91.8). • Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9). Tai liktinė kategorija, kuri rekomenduojama vartoti tik sutrikimams, kurie neatitinka nė vieno iš specifinių subtipų kriterijų, tačiau atitinka F91 kriterijus. (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997). Egzistuoja ir dar vienas požiūris į elgesio sutrikimus – į šiuos vaikusyra pažvelgiama kaip į ypatingus, specialiųjų poreikių vaikus. Šis požiūrisakcentuoja ugdy…mo specifiškumą skirtingoms vaikų kategorijoms ir įtraukiaelgesio sutrikimus į ypatingumų klasifikaciją. Apibūdindami elgesio sutrikimus, leidinio “Socialinės reabilitacijosorganizaciniai aspektai” autoriai iškelia labai svarbią įvairiemsspecialistams problemą, sakydami, kad nėra griežto, daugumos priimtoelgesio sutrikimų apibūdinimo. Beje, jie pamini ir tai, kad šių sutrikimųgrupė neretai vadinama “elgesio ir emocijų sutrikimais”. Tai iš tiesųsukelia nemažai nesusipratimų tarp dirbančiųjų su įvairių elgesio problemųturinčiais vaikais. Dažnas pedagogas, pastebėjęs problemišką moksleivį,nežino, kaip konkrečiai jam padėti, kur nukreipti ir vadovaudamasis savoasmenine patirtimi bei nuovoka bando pats spręsti kilusią problemą. Be to,žmonės nežinodami apie elgesio problemų kilmę bei priežastis, linkę apiesutrikusio elgesio vaikus galvoti kaip apie nepataisomus, “prarastus”žmones. Tačiau dedant pastangas, galima tikėtis, kad pasikeis, nors irlabai palengva, neigiama nuostata į elgesio sutrikimų turinčius vaikus, jienebebus taip besąlygiškai atstumiami visuomenės. Ryškiausiai iš elgesio problemų tarpo išsiskiria keletas, kuriaslabiausiai pastebi ir skirtingai vertina visuomenė: tai agresyvus elgesys,netinkamas vaiko elgesys (mokykloje ar kitoje aplinkoje), hiperaktyvuselgesys. Žinoma, tarp elgesio problemų pasireiškimo labai ryškiaiišsiskiria ir alkoholizmas, narkomanija ar nusikalstamas elgesys, tačiaupastarieji pasireiškia kiek vėlesniame etape – jau kaip socialinėsproblemos arba liga. Todėl plačiau šiame darbe bus aptariama arčiauproblemos pasireiškimo priežasčių esančios elgesio formos. 1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYSKo gero daugiausiai apie netinkamą vaikų elgesį kalbama, jisplačiausiai nagrinėjamas individualiojoje psichologijoje, kuriospradininkas yra Alfredas Adleris, žymiausi atstovai – Rudolfas Dreikursas,Francis X. Waltonas ir kiti. Didžiausias dėmesys šioje teorijoje kreipiamasį vaiką, asmenį ir jo auklėjimą. Individualioji psichologija stengiasi netiek pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra kitoks ir vienintelis, kiekparodyti, kad kiekvieno žmogaus individualumą nulemia socialinis kontekstasir kaip tik jis formuoja individualybę. Kitas svarbus šios teorijosteiginys – žmogus turi įgimtą sugebėjimą užmegzti kontaktą su kitu žmogumiir jaučiasi priklausąs žmonių bendrijai. Taigi, jis turi išmoktibendradarbiauti su kitais. A.Adlerio teorija pabrėžia tikslo vaidmenįžmogaus asmenybės struktūroje – žmogaus asmenybė yra kryptinga, tikslinga.Kuo aiškiau suvokiamas tikslas, tuo labiau realizuojamos savo patiesgalimybės. Pagrindinis žmogaus veiklos motyvas yra noras būti stipriam arbagalios troškimas. Šis stimulas yra įgimtas, ir jo dėka atsiranda norastobulėti, ką nors nuveikti. Nors patys individualiosios psichologijosatstovai atvirai kalba apie tai, kad “šiuo metu dar nėra sukurtos teorijos,kuria remiantis būtų galima visiškai suprasti žmogaus elgesį ir išspręstivisas iškylančias problemas vaikų auklėjime” (Waltonas F. X., PowersasR.L., 1999), tačiau galima nagrinėti vaiko elgesio priežastis kaip daugiauar mažiau sąmoningai pasirinktą elgesio būdą. Netinkamas vaikų elgesys, nors iš pirmo žvilgsnio visada panašus, ištiesų yra labai skirtingas savo vidinėm charakteristikom. Adleriečiai teigia, kad svarbiausias vaiko elgesio tikslas –priklausymo poreikio patenkinimas. Vaikai, kaip ir suaugusieji, norijaustis svarbūs, būti reikšmingais patiems sau ir juos supančiai aplinkai.Kadangi žmogus nuo pat gimimo gyvena tarp kitų žmonių, priklauso įvairiomssocialinėms grupėms, jis siekia surasti savo vietą tarp kitų. Kai žmogusjaučiasi priklausąs, jis jaučiasi svarbiu ir reikalingu, taip patenkindamassavo poreikį ir prisidėdamas prie grupės gerovės. Jei nepažeidžiamosnusistovėjusios grupės, visuomenės normos, žmogus priima grupės keliamusreikalavimus, jo požiūris į daugelį dalykų atitinka visuomenės požiūrį,tokį žmogų ir jo orumą saugo aplinkiniai. Tokios situacijos, kai vaikas negali patenkinti priklausymo poreikio,nesijaučia grupės dalimi, lemia prastą jo savijautą, kurią norėdamaspataisyti, vaikas elgiasi ne visada priimtinai. Taigi, blogas elgesys labaipriklauso nuo taip besielgiančio asmens savijautos. Dažniausiai tokselgesys būdingas neįvertintiems, pasitikėjimą savimi praradusiems vaikams. Apie mokyklos ir klasės svarbą kalba ir amerikiečių psichologės Amy Lewir Betty Lou Bettner, kurios teigia, kad “mokiniai gali patenkinti savopriklausymo poreikį mokykloje tik tuomet, jei: • Tiki, kad sugeba atlikti mokykloje pateikiamas užduotis; • Jaučiasi susiję su mokytoju ir klasės draugais; • Jaučiasi svarbūs ir galintys prasmingai dalyvauti grupės gyvenime” (Beržinienė E., 2000) Ir to yra siekiama visais jiems prieinamais būdais. Tada tampa labaisvarbu, ar vaikas, kuriam atrodo, kad jis elgiasi tinkamai, jausissugebantis, priklausomas ir svarbus. Jei vaikas taip nesijaučia, jis ims tosiekti kitaip – netinkamu elgesiu. Adleriečių teorija taip pat teigia, kad vaikas pats pasirenka elgesiobūdą. Dažnai galima pastebėti, kad labai panašioje situacijoje, tik esantskirtingoms aplinkybėms, tas pats vaikas elgiasi visai kitaip. Kol patsvaikas nesuvoks, kad toks jo elgesys nėra tinkamas, jis jo nekeis.Aplinkiniai negali priversti jo elgtis taip, kaip norėtų jie. Tačiauaplinka ir sąlygos skatina tam tikrą elgesį. Šis skatinimas gali būtipriimamas arba atmetamas. … R. Dreikursas aprašė ir nagrinėjo keturis netinkamo elgesio tikslus: 1) dėmesio siekimas; 2) jėgos demonstravimas, 3) kerštas; 4) pasyvumas (atsiribojimas).

1). Vaikas, kuris siekia dėmesio, elgiasi taip, kad būtinai būtųpastebėtas ir jaučiasi blogai, kai niekas nekreipia į jį dėmesio. Ilgesnįlaiką nepastebėtas, jis nustoja jaustis priklausantis grupei. (BeržinienėE., 2000). Toks vaikas tarsi sako: ”Aš nesu ypatingas, bet visgi sukeldamassumaištį neliksiu nepastebėtas ir pelnysiu stokojamą dėmesį”. Iš tiesų,kiekvienam žmogui yra reikalingas dėmesys, tačiau kai kalbama apienetinkamu elgesiu dėmesio siekiantį vaiką, turima omenyje, kad jis trokštapapildomo dėmesio. (Beržinienė E., 2000). Jaunesni vaikai paprastai dėmesioreikalauja iš mokytojo, vyresniems jau reikia platesnės auditorijos –mokytojų, bendraamžių, kartais net visos mokyklos. Padėti atpažinti netinkamo elgesio tikslus gali šie aspektai: • Tipiškas vaiko elgesys; • Vaiko atsakas į korekciją; • Suaugusiųjų asmeninės reakcijos į netinkamą vaiko elgesį. Taigi, koks yra vaiko, siekiančio dėmesio tikslo elgesys? Šie vaikaipaprastai būna triukšmingi, nenuilstantys, mėgstantys pasirodyti, būtiklounu, pataikaujantys, daug kalbantys, “hiperaktyvūs”. Paprastai toks vaikas, gavęs pastabą nustoja netinkamai elgtis tiktrumpam, o tipiška suaugusiųjų reakcija – susierzinimas, jaučiamasapmaudas, manoma, kad vaikas yra kenkėjas, įkyruolis, atimantis daug laiko. 2). Pagrindinis jėgą demonstruojančio vaiko tikslas – nugalėti,

siekimas vadovauti. Savo svarbą ir reikšmę grupėje šie vaikai parodonepaklusdami reikalavimams, įžūliai elgdamiesi, nesimokydami. Jie yraagresyvūs, neigiantys, kovoja su autoritetais, dažnai meluoja, šaukia, kainegali elgtis kaip nori. Jie tarsi sako: ”Aš gal ir nelaimėsiu, bet visgiparodysiu žmonėms, kad jie negali manęs sustabdyti, negali priversti manęsdaryti taip, kaip nori jie”. Šių vaikų atsakas į jų elgesio korekciją – darblogesnis elgesys. Tokie vaikai suaugusiuose iššaukia labai stipriusjausmus – pyktį, nusivylimą, netgi baimę. Suaugusysis gali jaustispralaimėjęs, sužlugdytas. 3). Paprastai keršto siekiantys vaikai yra brutalūs, įtūžę, šėlstantys,pikti, užsidarę, žodžiais ir/ar veiksmais skriaudžiantys bendraamžius.Pagrindinis jų elgesio motyvas – atsiteisti už patirtas tikras arįsivaizduotas skriaudas: “žmonės manimi nesirūpina, bet vis tik aš galiujiems atsilyginti tada, kai jaučiuos įžeistas”. Šių vaikų atsakas įpastabas paprastai yra dar didesnė konfrontacija, dažniausiai tada siekiamaįskaudinti žmogų asmeniškai. Suaugusieji šiais atvejais paprastai jaučiasi labai įžeisti, išgyvenastiprų pyktį, gali galvoti, kad vaikas yra niekšiškas ir šlykštus. Kerštaujantis vaikas netinkamai elgiasi pats norėdamas apsisaugoti nuoskausmo. Dažnai jis gali jaustis įskaudintas savo tėvų, mokytojų argyvenimo aplinkybių. 4). Pasyvus, norintis atsiriboti vaikas nieko neveikia, dažniausiai netnebando nieko pradėti, susidūręs su pirma nesėkme, jis pasiduoda,izoliuojasi nuo kitų, yra uždaras. Tai dažniausiai tokie vaikai, kurie“nekelia problemų” – švelnūs, nuolankūs, kuklūs: “Aš negaliu pateisintivilčių, bet vis tik, jei aš nieko neveiksiu, gal jie paliks mane ramybėje”.Į pastabas atsako nesulaukiama, jie ir toliau nieko neveikia. Suaugusieji, susidurdami su tokiu vaiku, jaučiasi bejėgiai, praradęviltį, apie vaiką galvojama kaip apie svajotoją arba kvailį. Šio, adlerietiško, požiūrio pagrindinis požymis – nedirektyvumas,nesiekiama vaiką priversti pasikeisti, o kaip tik, padėti jam pačiamsuprasti save ir nebenaudoti netinkamo elgesio. Šios teorijos pateikialabai konkrečią darbo su netinkamais elgesio tikslais metodiką, kuri busaptariama antrojoje šio darbo …dalyje. 2. HIPERAKTYVUMASDauguma iš mūsų esame sutikę vaikų ar paauglių, kurie yra visa savoesybe pasinėrę į nuolatinę veiklą, nebūtinai tikslingą, dažniausiai taitiesiog ko nors veikimas, nuolatinis judėjimas, Juos žmonėse dažnai vadina“gyvu sidabru”, nenuoramomis, padaužomis. Jie dažnai apdovanojami ir kitaisepitetais, kartais net nelabai teigiamais. Svarbiausia, atskirti, kada taitiesiog judrus, gyvybingas vaikas, o kada tai yra gana dažnai pasitaikantiselgesio sutrikimas – hiperaktyvumas. Pirmiausia, prieš pradedant kalbėti apie hiperaktyvumo atsiradimopriežastis, jo diagnozavimą, būtina paaiškinti šio termino reikšmę. Jau pati žodžio sandara atskleidžia esminius šio sutrikimo požymius:“hyper” (lot. k.) – labai didelis. Taigi, hiperaktyvumas – tai labaididelis aktyvumas. Štai kaip šį terminą aiškina psichologijos žodynas: “Hiperaktyvumas –emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervųsistemos pažeidimų vaikų padidėjęs judrumas, neramumas. Tokie vaikai nuolatimasi vis naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis.Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas.” (Psichologijos žodynas. P.103) Laikantis tokio požiūrio, galima pastebėti tam tikrą neigiamąnuostatą, išankstinį nusistatymą prieš vaikus, turinčius hiperaktyvumosutrikimą. Apie pačias hiperaktyvumo atsiradimo priežastis yra diskutuojamadar iki šiol, egzistuoja skirtingos nuomonės, kiekviena turinti savošalininkų. Hiperaktyvumas (su dėmesio sutrikimu, arba be jo) dažniausiai yradiagnozuojamas medikų, remiantis TLK – 10 (tarptautinės ligų klasifikacijosžinynas) arba DSM – III – R bei vaiko elgesio stebėjimais – interviu,psichologiniu testavimu ir vaiko elgesio klasėje ar namuose aprašymais,auklėtojų, mokytojų pranešimais. Beje, hiperaktyvumas su dėmesio trūkumosutrikimu priskiriamas specialiesiems poreikiams ir koreguojamas suspecialiojo pedagogo pagalba, papildomai lavinant vaiko dėmesingumą.Hiperaktyvių vaikų (be dėmesio sutrikimo) elgesį koreguoja tėvai,mokytojai, psichologai, sudarydami bendrą strategiją ir ją įgyvendindami.Jei vaikui kyla socialinės adaptacijos problemų, į komandą įsijungia irsocialinis pedagogas. Plačiau hiperaktyvių vaikų elgesio korekcija busaptariama metodinėje šio darbo dalyje. Kaip jau buvo minėta, hiperaktyvumas dažniausiai yra diagnozuojamasmedikų, ne tik taikant specialias metodikas ir techniką, bet ir stebint tamtikrų požymių pasireiškimus. TLK – 10 išskiriami pirminiai ir antriniaisimptomai, sutrikimas diagnozuojamas, kai būdingų požymių pasireiškimotrukmė yra ne mažesnė kaip šeši mėnesiai, vaiko amžius – iki šešių,septynių metų. Tenka pastebėti, kad mūsų šalyje šis sutrikimas yranustatomas neretai vėliau, vaikui jau pradėjus lankyti mokyklą, kaiatsiranda adaptacijos naujoje aplinkoje problemų. Pirminiai simptomai: • Nedėmesingumas; • Impulsyvumas; • Hiperaktyvumas; • Motorinė – percepcinė disfunkcija; Dviejų pirminių simptomų pasireiškimas ne vienoje situacijoje yrabūtinas. Antriniai simptomai: • Agresyvumas; • Destruktyvumas; • Žema savigarba; • Blogi santykiai su bendraamžiais; • Akademiniai sunkumai. DSM – III – R yra pastaba: kriterijus tinkamas, jeigu nurodytas elgesysyra daug dažnesnis negu daugumos to paties amžiaus vaikų. Sutrikimaspripažįstamas, kai: A. Trunka ilgiau nei šešis mėnesius ir pasireiškia mažiausiai aštuoniiš toliau išvardinamų požymių ( požymiai vardinami mažėjančia tvarka pagaldiferenciacijos reikšmę): 1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje (paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo pojūčiais). 2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama. 3. Lengvai išsiblaško nuo šalutinių dirgiklių. 4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ar …pan. 5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti. 6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo suprasti) todėl, pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų. 7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant. 8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos. 9. Sunku žaisti tyliai. 10. Dažnai pernelyg daug kalba. 11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus. 12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma. 13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje, namuose ( žaislus, pieštukus, knygas, užduotis, namų raktus). 14. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į galimas pasekmes ( ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į gatvę. B. Sutrikimo pradžia – iki septynerių metų. C. Neatitinka įvairiapusio vystymosi sutrikimo kriterijų. Vaikams, kuriems pasireiškia DTHS (dėmesio trūkumo hiperaktyvumosutrikimas), kyla specifinių problemų šiose labai svarbiose gyvenimosferose: Problemos asmeninėje sferoje: • Negalėjimas kontroliuoti neišsenkančio aktyvumo; • Netolygus fizinis augimas; • Sunkumai su kūno įvaizdžiu; • Kairės-dešinės painiojimas; • Vizualinės problemos; • Pseudoaklumas dėl nedėmesingumo; • Koordinacijos sutrikimai; • Didesnis masturbacijos poreikis. Socialinės problemos: • Problemos dėl savo emocijų ir elgesio kontroliavimo viešumoje; • Netinkami bendravimo įgūdžiai; • Draugų neturėjimas; • Nesėkmės užbaigiant darbus; • Pykčio ir atstūmimo savo atžvilgiu iššaukimas; • Agresija; • Nesugebėjimas įsitraukti į konstruktyvų žaidimą; • Tendencija tapti šeimos “atpirkimo ožiu”. Emocinės problemos: • Emocinis labilumas (nuo ašarų iki juoko); • Pernelyg audringa reakcija į humorą; • Frustracija ir atsikartojantys depresijos epizodai; • Aktyviai išreiškiamas pyktis ar skausmas ( šaukiant ar rodant įniršį). Problemos akademinėje srityje: • IQ žemesnis nei realūs sugebėjimai dėl nedėmesingumo; • Skaitymo, rašymo, skaičiavimo sunkumai; • Audio-vizualinės, vizualinės-motorinės percepcijos sunkumai; • Kalbos problemos; • Nesugebėjimas atskirti svarbios informacijos nuo nesvarbios; • Kūno kultūros vengimas dėl koordinacijos ir bendravimo problemų; • “Atsinešimas” į klasę visų asmeninių, emocinių ir socialinių problemų. Didžiausia hiperaktyvių vaikų bėda – nesugebėjimas valdyti irkontroliuoti savo norų, įgeidžių, troškimų. Tai trukdo susikaupti iratlikti užduotis iki galo, nuosekliai mokytis. Šie vaikai nekantrūs, tad,bet kokia mokyklinė veikla jiems greit pabosta, pamokų metu jie galipradėti netinkamai elgtis – garsiai šūkauti, plepėti, žaisti. Dėl emociniolabilumo, gavę pastabą, gali neadekvačiai ir labai stipriai sureaguoti. Dažniausiai šiuos vaikus ir vargina problemos iškylančios socialinėjeir akademinėje srityse. Vienaip ar kitaip, jie yra priversti bendrauti suaplinkiniais žmonėmis, ne tik pačioje artimiausioje aplinkoje ir pačiaisartimiausiais žmonėmis, prie kurių vaikas jau yra prisitaikęs ir kurie yrapripratę prie vaiko elgesio ypatumų. Bendraujant su bendraamžiaishiperaktyviems vaikams kyla sunkumų dėl to, kad nesugeba laikytis žaidimotaisyklių, yra linkę dominuoti, reikalauti sau išskirtinio dėmesio.“Klasėje jie dažnai būna atstumtieji. Nesugeba vadovautis tomis pačiomismoralės normomis kaip kiti vaikai. Nejautrūs kitiems. Tokius vaikusneigiamai vertina ir tėvai, ir mokytojai, todėl jie ima nebepasitikėtisavimi. Didelė suaugusiųjų kontrolė skatina neadekvatų vaiko elgesį.”(Chomentauskienė R., p.13) Vaikui nauji suaugusieji yra labai svarbūs, ypačpradinėse klasėse santykiai su mokytoju. Nesugebėjimas užmegzti ilgalaikiopozityva…us kontakto, klasėje šį vaiką pastato į atstumtųjų gretas, jam yra“lipdomos” įvairios “etiketės”. Taip pat šiems vaikams mokykloje kylančiųakademinių, mokymosi sunkumų atsiradimas yra susijęs ir su tuo, kad vaikasnesugeba pasinaudoti savo intelekto galiomis. Penktoje šeštoje klasėje būnapastebimas atsilikimas, “kai vaikas jau būna pavargęs nuo nuolatiniųnesėkmių, kai jo mokymosi motyvacija labai žema.” (Chomentauskienė R.,p.13) Tada dažniausiai ir “prilimpa” tokios etiketės – nevykėlis, blogoelgesio mokinys ir kt. Hiperaktyvumo sutrikimas yra būdingesnis berniukams, tačiau skirtingiautoriai pateikia nevienodą berniukų ir mergaičių santykį. Jis svyruojatarp 4:1 ir 9:1. Galima daryti prielaidą, kad tai susiję su hiperaktyviųvaikų psichologinių ir medicininių įvertinimų, atliktų skirtingose šalyseir skirtingu metu, rezultatais. “…nepaisant pastaraisiais metais pasirodžiusių gausių eksperimentiniųtyrimų ir teorinių samprotavimų, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo įklausimą, kas sąlygoja hiperaktyvumą, kodėl jis atsiranda. <…> Etiologijostyrimai <…> parodė, kad vien vaiko elgesio ypatumais – dideliu jaudrumu,impulsyvumu, dėmesio nepatvarumu, emociniu labilumu – hiperaktyvumoapibūdinti nepakanka.” (Chomentauskienė R., ) Įvairūs autoriai nagrinėja, analizuoja hiperaktyvumo kilmę sutelkdamidėmesį į tam tikrus šio reiškinio aspektus. Iki penktojo šeštojo dešimtmečio vyravo nuomonė, kad hiperaktyvumo
priežastis – organinis galvos smegenų pažeidimas. Ši nuomonė yrakritikuojama dėl to, kad vien vaiko elgesio ypatumai negali būti pakankamupagrindu išvadai, kad yra galvos smegenų pažeidimas. Vaikams su organiniugalvos smegenų pažeidimu būdingas ne tik hiperaktyvumas, bet ir kitosproblemiško elgesio formos. 1963m. priimtoje minimalios smegenųdisfunkcijos koncepcijoje nurodoma, kad hiperaktyvų elgesį sąlygojaminimalūs, nežymūs CNS funkcionavimo nukrypimai, sukelti genetinių,biocheminių deviacijų, perinatalinių sutrikimų, veikiančių CNS kritiniamejos vystymosi ir brendimo periode. Eksperimentų duomenys rodo, kadhiperaktyvūs vaikai neturi biocheminių deviacijų, kaip buvo galvojama. M.A. Stiuartas (M.A.Stewart) iškėlė hipotezę apie hiperaktyvumopaveldėjimą, kadangi jis gali būti pastebėtas nuo kūdikystės. M.A.Stiuartas ir Dž. Morisonas (J. Morrison) atliko tyrimus, kurių rezultataisremdamiesi, priėjo išvados, kad genetiniai faktoriai turi įtakos tolesneikartai, tačiau jie veikia neatsiejamai nuo aplinkos (socialinės irnesocialinės) faktorių. Nesocialinės aplinkos poveikis gali pasireikštituo, kad vaiko hiperaktyvumas atsiskleidžia kaip jo fizinį aktyvumąribojančios erdvės pasekmė. Prie psichogeninių faktorių priskiriamas iršeimos narių, ypač tėvų elgesys, netinkamas auklėjimas – deprivacija (norstyrimų rezultatai gana prieštaringi), tėvų nekantrumas, nepasitenkinimasvaiku, jo temperamentu. E.S.Betlo (E.S. Battle) ir B.Lacio (B.Lacey) atlikti tyrimai 1972m.parodė, kad yra ryšys tarp vaiko hiperaktyvumo ir tėvų auklėjimo stiliaus –nepriimančio vaiko tokio, koks jis yra, emociškai šalto, kritiško. Tačiauhiperaktyvus elgesys gali pasireikšti kaip atsakas į direktyvų irkontroliuojantį tėvų stilių. Vaistais normalizavus vaiko elgesį ( mažiauišsiblaškęs, geriau susikaupia) tėvai ima jautriau reaguoti į kontaktus suvaiku, mažiau direktyviai nurodinėja ir kontroliuoja. Taip pat įhiperaktyvumą galima pažvelgti kaip į išmoktą reagavimo būdą. Tokio elgesiotikslas – vaiko apsigynimas nuo netolerantiškos, jo nepriimančios aplinkos,kaip būdas susidoroti su sunkumais, išvengti nesėkmės, kai keliami perdideli reikalavimai. Hiperaktyvumas gali būti išmokstamas arba tiesiogiaifiziologiškai pastiprinant ( greičiau patenkinamos organizmo reikmės), …arbadėl socialinio pastiprinimo. Taip pat hiperaktyvumas gali pasireikšti kaipišmoktas reagavimo būdas, vaikui stebint atitinkamo modelio elgesį – taivadinamas imitacinis išmokimas, mėgdžiojant tėvus. Ko gero, labiausiai struktūruotai hiperaktyvaus elgesio priežastisišdėsto Teresė Ramanauskienė. Ji nurodo, kad tokios priežastys gali būti: • Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo patologijos (priešlaikinis gimdymas, nepakankama ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas). • Genetinis faktorius (dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai turėjo šį sutrikimą). • Blogi santykiai šeimoje, konfliktai. • Neteisingas auklėjimas šeimoje. • Mitybos ypatumai (per didelis maisto priedų, dažų, konservantų, saldiklių kiekis maisto produktuose). Taip pat ji mini, kad hiperaktyvūs vaikai nuo mažens irzlūs, blogaimiega, būdingi pilvo skausmai, alergija maistui. Kad ir kaip būtų svarbu nustatyti hiperaktyvumo priežastis, galimųišorinės aplinkos poveikių įtaką vaiko elgesiui, tačiau atliekant tyrimus,negalima nuošalyje palikti paties vaiko, kaip subjekto, savitai suvokiančioir interpretuojančio tuos poveikius, kaip deja, dažniausia nutinka. Visadareikėtų atsižvelgti į tai, ko vaikas siekia savo problemišku elgesiu, kąjis tokiu elgesiu laimi. 3. AGRESYVUMASDar vienas vaikų ir paauglių elgesio pasireiškimas, kuris pats savaimekelia daug problemų – agresyvumas. Jis ilgainiui tampa vos ne sudedamąjavaiko charakterio dalimi. Agresyvumas – tai ir reiškinys, ir kai kuriųvaikų ryški asmeninė savybė, veikianti tarpusavio santykius.Pasireikšdamas vaikų ir paauglių tarpusavio santykiuose, agresyvumas tampaitin ryškiai pastebimu, sukelia stiprią aplinkinių reakciją ir skaudžiaižeidžia abi konfliktuojančias puses. Beje, agresyvumas yra ne tikkonfliktų priežastis ir išraiška, bet ir labai dažnai pasitaiko, kadagresyvumo aktas baigiasi nusikaltimu. Būtent todėl agresyvumodemonstravimas sukelia tokią stiprią aplinkinių reakciją, keldamastiesioginę grėsmę ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, ir yra nepriimtinasocialinio elgesio forma. Taigi, agresyvumas, tai reiškinys, o agresija – elgesio forma. Štai kasapie agresiją rašoma psichologijos žodyne: Agresija – tai “priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumodemonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupėsatžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai arfiziškai. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją. Gali reikštisnepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ( žodinėagresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). <…>Agresyvus elgesys nevisada yra destruktyvus ir smerktinas. Socialiai priimtinomis formomisreiškiama agresija kartais gali padėti spręsti konfliktines situacijas,įveikti kliūtis, kurios trukdo pasiekti tikslą.” (Psichologijos žodynas.,1993, p. 9-10) Taigi, kokia yra agresijos prigimtis, kokios jos priežastys? Pirmiejiagresijos prigimtį ėmėsi nagrinėti filosofai. Štai, pavyzdžiui, Hobsasmanė, kad pirmykštėje visuomenėje “galiojęs dėsnis “žmogus žmogui – vilkas”ir valstybė kartu su savo institucijomis atsiradusi todėl, kad būtųgarantuotas kiekvieno žmogaus saugumas.” (Suslavičius A.,1995, p.89).Žinoma, tokia teorija yra labiau skirta pačios valstybės atsiradimopriežastims paaiškinti, o ne apibrėžti agresijos prigimtį. Psichologai agresyvumą aiškina įvairiai, egzistuoja keletas agresyvumoaiškinimo teorijų, kurios ir bus toliau aptariamos. Biologinė agresyvumo teorija. Žymiausi šios teorijos šalininkaiZ.Froidas ir K Lorencas. Šios teorijos pagrindinė idėja – agresyvumas yraįgimtas, tai instinktyvios žmogaus prigimties dalis. K.Lorencas teigė, kadagresyvumas yra natūralus, įgimtas, jis neturi savo priešingybės –antipodo, tačiau visuomenės gyvenime agresyvumą reikia kontroliuoti irslopinti. Autorius knygoje “Apie agresiją”, individą lygina su hidraulinepompa. Energija kaupiasi iki tam tikro lygio, o po to įvyksta sprogimas –nevaldomas agresijos protrūkis. Norint išvengti tokių didelių protrūkių,autoriaus teigimu, būtina karts nuo karto leisti šiai energijaiišsilaisvinti. Tokia tikslinga iškrova yra vadinama katarsiu. Pats šisžodis yra kilęs iš graikų kalbos ir “reiškia apsivalymą, taurių jausmųsuaktyvėjimą.” (Suslavičius A.,1995, p.89). Kalbant apie agresijosišlaisvinimą, galvoje turimas emocinės įtampos sumažėjimas, palengvėjimas.Šiuo atveju, iškrova turėtų būti realizuojama visuomenei priimtinais būdais– dideliu fiziniu aktyvumu, sportavimu ir kt. Tačiau dažniausiai agresijaprasiveržia ne tokiais priimtinais būdais – net fiziniu smurtu, nukreiptu įkitą žmogų. K.Lorenco teorija yra kritikuojama, aiškinant, kad ne patsagresijos išsiveržimas sumažina įtampą, “o agresoriaus dėmesio nukrypimas įkitus dirgiklius.” (Suslavičius A.,1995, p.89). K.Lorencas savo teorijojekalbėjo ir apie tai, kad agresyvumas yra prisitaikymo prie aplinkos būdas,padedantis išgyventi stipriausiems. Evoliucijos metu, gyvūnams išsivystėagresyvumo stabdžiai, kurie neleidžia žalo…ti ar žudyti savo rūšies atstovų– gyvūnų tarpe tokie atvejai yra labai retas reiškinys. Stipriausiaiagresyvumo stabdžiai veikia gyvūnus, kurie turi stipriausius natūraliusginklus. K.Lorencas teigė, kad žmogui tokie stabdžiai neišsivystė todėl,kad jis kilęs iš nepavojingo žolėdžio gyvūno, neturinčio natūralių ginklų.Tai, kad žmogus atrado dirbtinius ginklus, sujaukė visą natūraliąpusiausvyrą ir tai, kad žmogus savęs iki šiol dar nesunaikino, priklausonuo to pačio gebėjimo protauti, kuris davė galimybę sukurti ginklus, o tuopačiu ir dėl protavimo, žmogus suvokia ir savo veiksmų pasekmes. Z. Froidas savo teorijoje agresyvumą aiškino dviem prieštaringaisvienas kitam įgimtais instinktais – destrukciniu (tanathos) ir giminėspratęsimo (eros arba libido). Anot šio autoriaus, “agresija – tai individopastangos nukreipti mirties instinktą nuo savęs į kitus asmenis.”(Steponėnienė A., 1998, p.26). Taigi, agresija, jo manymu yra visiškainormali reakcija, kuri garantuoja žmogaus išsilaisvinimą iš destruktyviųinstinktų. Frustracinė agresyvumo teorija. Šią, iš dalies biheviorizmo idėjomisgrįstą teoriją skelbė ištisa grupė autorių: Dž.Dolardas (J.Dollard),L.Berkovicas (L.Berkowitz), N.Mileris (N.Miller), R.Syrsas. pagrindinė šiosteorijos idėja – kad agresyvumas yra “organizmo reakcija į motyvuotąkryptingo elgesio blokavimą. “ (Suslavičius A.,1995, p.90), arba kaippažymi Z.Plužek, “frustracija kyla tada, kai kokia nors kliūtis užblokuojamotyvuotą siekį ką nors įvykdyti, patenkinti poreikį ar troškimą gautisatisfakciją.” (Plužek Z., 1996).

siekis kliūtis tikslas

1 pav. Frustracijos schema.

Kuo arčiau tikslo esantis žmogus patiria frustraciją, tuo jo reakcijastipresnė. Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir skirtingas kliūčių kilmėssuvokimas (atsitiktinės ar tyčinės kliūtys) bei frustracijos pagrįstumointerpretavimas. Kliūtis gali būti išorinė (jei kokios nors aplinkybės arkoks nors asmuo sutrukdė pasiekti tikslą), bet gali būti ir vidinė, kurisuprantama kaip kylanti iš paties žmogaus negabumo, neįgudimo, aplaidumo arkitos silpnybės. Toks atskyrimas yra esminis, kadangi priklausomai nuokliūties kilmės ir stiprumo kyla skirtingos reakcijos. Kliūtys, kilusios išišorės, dažniausiai sužadina pykčio ir agresijos reakcijas, nukreiptasprieš aplinkinį pasaulį, prieš kitus asmenis, idėjas, institucijas, ovidinės kliūtys dažniau sukelia autoagresiją, kai žmogus visąnepasitenkinimą nukreipia į save, bausdamas save, jausdamasis menkavertis,kaltindamas save arba atlikdamas įvairius autoagresijos aktus, įskaitant irsavižudybę. Agresija yra dažniausiai pasitaikanti reakcijos į frustracijąforma. (Dollardas Dž., Milleris N.) Esminių asmenybės poreikių – prestižo, bendravimo, priklausomybės irmeilės, saugumo blokavimas sukelia ypač didelį agresyvumą. Siekiantpatenkinti blokuotą poreikį, kilęs agresyvumas gali pakeisti patį poreikiopatenkinimo būdą. Pavyzdžiui, jei vaikas nesulaukia tėvų dėmesio kaielgiasi gerai, jis gali pakeisti savo elgesį, prasižengti vien todėl, kadtada sulauks dėmesio – tai ko jis ir siekė, nors jis jau bus kitokiopobūdžio. Taip netiesiogiai vaikas patenkina pirminį poreikį, kuris buvoblokuotas. N.Mileris, Dž.Dolardo bendramintis, kiek sušvelnino teorijos teiginius,sakydamas, kad agresijos priežastimi ne visada turi būti frustracija. Jis

teigė, kad agresyvų elgesį gali sukelti frustracija, tačiau frustracijagali būti ir tik viena iš keleto priežasčių, sukėlusių tokią reakciją. Socialinio išmokimo teorija. Atstovai – A.Bandura, E.Voltersas(E.Walters). Šių autorių plėtota teorija yra visiškai priešinga biologineiagresyvumo teorijai. Pagrindinis šios teorijos teigi…nys – agresyvauselgesio yra išmokstama, paprastai, pasyviai stebint kitų žmonių elgesį,vystantis asmenybei, perimant aplinkoje dominuojančius elgesio modelius.Autoriai agresijos išmokimą aiškina remdamiesi trim psichologiniaismechanizmais – modeliavimu, imitacija ir pastiprinimu. Autoriai teigia,kad “individas, kurį veikia agresyvūs modeliai, taip pat taps agresyvus.Pavyzdžiui, vaikas, matydamas suaugusiųjų žiaurumą (modeliavimas),kopijuoja jį (imitacija) ir pats ima atitinkamai elgtis.” (PaulauskasR.,1987, p.17). Visuomenė draudžia tam tikras agresyvumo formas, tačiaukai kurios formos yra leistinos, t.y. yra pastiprinamos. Taip patagresyvumo išmokimas yra priklausomas ir nuo kitų veiksnių – socialinės,kultūrinės terpės, visuomenėje egzistuojančių elgesio normų ir tradicijų.Beje, ta pati visuomenė labai skirtingai vertina berniukų ir mergaičiųagresyvumą. Socialinio išmokimo teorijos atstovai teigia, kad agresyvumas tarnaujakaip priemonė tikslui pasiekti, tai yra, atlieka instrumentinį vaidmenį.Jeigu agresyviai elgiantis tikslas yra pasiekiamas, tai toks elgesys yrapastiprinamas. Šios krypties atstovai mini ir visuomenės reguliuojamąjį poveikįindividui. Kadangi agresyvumą visuomenė daugiau draudžia, negu pastiprina,atsiranda agresyvumo stabdžiai. Jie gali būti išoriniai (faktiška arbanumanoma bausmė) ir vidiniai – subjektyvūs jausmai – kaltė, gėda, sąžinėsgraužatis. Humanistinės psichologijos atstovai (A.Maslow, C. Rogersas, A.Combsas)taip pat tyrinėjo agresyvumą, pabrėždami, kad žmogus iš prigimties turiporeikį kurti, o ne griauti, todėl agresyvumo priežasčių reikia ieškoti nežmogaus prigimtyje, o jį supančioje aplinkoje, kuri nesuteikia galimybiųžmogui išreikšti savo susikaupusių jausmų. Agresyvus elgesys, teigiahumanistai, būtent ir slepia neišreikštus jausmus arba blokuojamusporeikius, kuriuos žmogus siekia patenkinti. Kiekvienas žmogus patenkinęs žemiausius – fiziologinius savo poreikius(maisto, miego, troškulio), siekia patenkinti aukštesnius poreikius –asmeninio saugumo, tada – poreikį būti mylimu, pastebėtu, pripažintu artimųžmonių tarpe ir priklausyti šiai grupei. Negalint patenkinti šių poreikių,kyla baimė, nerimas, neviltis, vėliau ima reikštis antriniai jausmai –abejingumas, neapykanta, pavydas, agresija, kurie žlugdo asmenybę.

2 pav. A. Maslow poreikių piramidė

Humanistai daug dėmesio skyrė pykčio tyrinėjimui. Jie teigia, kadpyktis yra labai stiprus ir sunkiai išgyvenamas jausmas, kurio netoleruojavisuomenė. Už pykčio prasiveržimus vaikai nuo mažens yra baudžiami, onesugebėdami atskirti savo jausmų nuo išraiškos, šią bausmę, kaip vertinimąjie prisiima sau kaip asmenybei, o ne kaip bausmei už netinkamą elgesį.Taip vaikas pasijunta atstumtu. Slopindamas, neišsakydamas savo pykčiovaikas “po truputį ugdosi norą priešintis, o tai vėliau pasireiškiaagresyviu jo elgesiu, kurį dažnai skatina ne tik tėvai, bet ir mokykla,draugai, visuomenė.” ( Steponėnienė A. 1998, p.27). Taigi, jei busribojama vaiko laisvė, atsakas į tai bus jo pyktis, agresija. Žinoma, humanistai, kalbėdami apie vaiko laisvę, rėmėsi nuostata, kadžmogus yra iš prigimties geras ir natūraliai siekia tobulėjimo. Deja,negalima pamiršti ir to, kad jeigu vaikui bus suteikiama visiška laisvė irnenurodomos ribos, jis tai gali neteisingai suinterpretuoti ir imtipernelyg naudotis savo laisve, pamiršdamas, kad kiti žmonės taip pat jagali naudotis. Taigi, nereikėtų lengva ranka numoti į vaiko mokymąatsižvelgti ir į kitus žmones, jų poreikius. Tuo labiau, kad vaikassocialines normas integruoja palengva, priimdamas jas pirmiausia perartimiausius žmones, kiek vėliau – per kitus aplinkinius, kol pagaliau taitampa jo paties elgesio normomis, …atsiranda savikontrolė. Humanistai taip pat siūlo laikytis nuostatos, kad pyktis yra natūralusjausmas – nei blogas, nei geras, tačiau netinkamai reiškiamas gali žalotivaiko charakterį, būti pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Tad siūloma įpyktį reaguoti konstruktyviai, mokyti vaiką pažinti savo jausmus ir pyktįbei jį kontroliuoti. Apie destruktyviąją žmogaus pusę kalbėjo ir Ėrichas Fromas. Savoknygoje “Žmogaus destruktyvumo anatomija” (“The Anatomy of HumanDestructiveness”), autorius teigia, kad agresyvumas gali būti dvejopas:gynybinis agresyvumas, kuris yra būdingas visiems gyviems padarams, irpiktybinis agresyvumas, kuris yra būdingas tik žmogui. Gynybinis agresyvumas padeda apsisaugoti, įtvirtinti save, išliktigyvam pavojingose situacijose. Jis yra įgimtas ir reguliuojamas atitinkamųsmegenų centrų. E. Fromas teigė, kad piktybinis agresyvumas – žudymai,tyčiniai kankinimai, noras griauti ir naikinti – neturi nieko bendro supaveldimumu. (Tumelionis V. 1998) Kalbant apie agresyvumo apraiškas, jų kilmę ir pobūdį, tarsi savaimeiškyla ir agresyvaus žmogaus portretas. Lietuvių psichologas Vytautas Černius savo knygoje “Mokytojopagalbininkas” pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, siekimąvaldyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką: • nesutinka su kitų patarimais; • priekabus, peštukas, greitai supyksta; • pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus; • aplinkiniai jo vengia; • dažnai meluoja, vagia; • kartais naikina aplinkui esančius daiktus. (Steponėnienė A. 1998) Kadangi agresyvumo teorijos skirtingai apibrėžia agresijos kilmę, buvoatliekami skirtingi tyrimai, patvirtinę vieną ar kitą anksčiau minėtųteorijų teiginį. JAV psichologai Leonard D. Eron ir L. Rowell Huesmann atlikolongitudinį tyrimą apie agresijos išmokimą. Jie agresyvumu laikė tokįelgesį, kuris žaloja ir erzina kitą žmogų. Tyrimas truko ilgiau nei 22metus, jame dalyvavo 875 vaikai, kuriems tyrimo pradžioje buvo vidutiniškaiaštuoneri metai. Vėliau tie patys vaikai buvo apklausti po 10 ir 21 metų.Tėvai ir klasės draugai, vėliau sutuoktiniai ir jų vaikai, taip patdalyvavo tyrime. Šis tris kartas apimantis tyrimas parodė, kad agresyvumovaikai išmoksta iš savo tėvų. Vaikai, kurie sulaukę 8-erių metų buvopriskirti prie agresyvių, ir suaugę priklausė agresyvių žmonių grupei.Rezultatai parodė, kad agresyviausi vaikai, o vėliau ir suaugę, dažniaužiūrėjo prievartos filmus nei kiti. Leonard D. Eron ir L. Rowell Huesmann padarė išvadą, kad vaikystėjepatirtas agresyvumas išlieka visam gyvenimui. Jie pabrėžia, jog tyrimestebėtų žmonių agresyvumas neturi nieko bendra nei su genetika, nei subiologiniais šaltiniais. Paprasčiausiai jis buvo įgytas dar vaikystėje,vėliau aktyvinamas ir stiprinamas. Akivaizdu, kad anksti vaikystėje įgytasagresyvias bendravimo formas sunku pakeisti, tačiau tai nėra neįmanoma. Šio tyrimo išvados patvirtina socialinio išmokimo teoriją, kuripagrindiniais veiksniais, darančiais didžiausią įtaką elgesiui, nurodoasmeninį patyrimą, įgytą aplinkoje, pabrėžia aplinkos bei jojedominuojančių elgesio modelių poveikį. Tuo pačiu tai dar kartą patvirtina, kad žmogus yra protinga,savarankiška būtybė, kuri gali keistis pagal savo norus. ( Tumelionis V.1998). Kaip jau buvo minėta, skirtingų teorijų autoriai nevienodai apibrėžiaagresyvumo kilmę, ištakas. Taip pat egzistuoja ir keletas skirtingųagresijos į rūšis skirstymų.A. Suslavičius išskiria keturias agresyvumo rūšis: tiesioginę, perkeltinę,vaizduotės, konformistinę: • Tiesioginis agresyvumas. Čia kalbama apie agresyvumą, kaip reakciją į frustraciją sukėlusį objektą. Šiuo atveju, agresyvumas ir yra nukreiptas tiesiai į šį objektą. • Perkeltini…s agresyvumas. Yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija arba negalima arba nenaudinga (nesaugu nukreipti agresiją į frustracijos objektą dėl fizinių ar socialinių priežasčių). Būna atvejų, kai frustracijos šaltinis nėra aiškus, apčiuopiamas. Minėtaisiais atvejais, agresyvumas paprastai būna perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos yra sąlyginai saugu jį nukreipti. Perkeltinės agresijos sąvoką įvedė Z. Froidas savo kūriniuose “Totemas ir tabu” (1923), “Masių psichologija ir žmogiškojo Aš analizė” (1925). Jo nuomone, perkeltinės agresijos funkcija – išlaikyti grupės identifikaciją ir sutelktumą, perkeliant agresiją iš savo grupės į svetimą. Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiškapriežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstassusikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti. • Vaizduotės agresyvumas. Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiais veiksmais. Žmogus gali turėti agresyvių minčių, planų, sumanymų. Dažniausiai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje, todėl galima kalbėti apie tam tikrą agresijos iškrovimą (katarsį) vaizduotėje. Tačiau tada, kai žmogus siekia suderinti vaizduotę ir realų elgesį, vaizduotės agresyvumas gali būti faktiškosios agresijos įvadas. • Konformistinis agresyvumas. Žmogus būdamas sociumo dalimi, dažnai patiria grupės arba minios spaudimą, kuris paprastai yra pasąmoninis, ne visad aiškiai išreikštas. Taigi, konformistinis agresyvumas, tai, tokia agresyvumo rūšis, kai žmogus elgiasi agresyviai ne dėl kokių nors savo vidinių paskatų, o dėl grupės ar minios spaudimo, baimės prarasti prestižą grupėje. Kiek kitokį agresijos skirstymą į rūšis pateikia Jūratė Guščinskienė,kuri išskiria penkias agresijos rūšis: impulsyvi agresija, instrumentinė,ekspresyvi agresija, afektyvi ir verbalinė agresija. (Priedas Nr.2.). A.Steponėnienė straipsnyje “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?”pateikia dvi agresijos rūšis: instrumentinę agresiją (ginčai dėlmaterialinių dalykų) ir agresiją, nukreiptą prieš asmenį. Šiame straipsnyjepateikiamas ir psichologo W. Hartupo atlikto tyrimo, kurio metu buvotiriamas “agresorių” amžius ir lytis, aprašymas. W. Hartupas priėjoišvados, kad instrumentinė agresija būdingesnė jauniems vaikams, oagresija, nukreipta prieš asmenį – vyresniems. Konkrečiai apie agresyvumą ikimokykliniame amžiuje kalba R.Gaidamavičius ir R. Žiulytė straipsnyje “Vaikas per daug agresyvus?”. Čiateigiama, kad šio amžiaus vaikų agresija dažniausiai būna tik simbolinė,būdas atsikratyti negatyvių jausmų arba noro kontroliuoti išraiška.(Gaidamavičius R., Žiulytė R. 1999). Daug suaugusių žmonių, susidūrę su vaikų agresyvumu, sutrinka arbapatys įsivelia į situaciją ir kovoja kartu su vaikais. Dažnai suaugępastebėję agresyviai besielgiančius paauglius ne tik nebežino kaip elgtis,bet ir išsigąsta – ne tiek, kad patys nukentės, o iš dalies dėl to, kadbijo savo viduje tūnančio neapvalyto, gaivališko, nesuvaldyto agresyvumo,jo protrūkių ir sureaguoja taip, kaip tuo metu padiktuoja pasąmoninėgynybinė reakcija. Kaip reaguoti į agresiją, kaip mokyti vaiką reikšti agresyvumą

socialiai priimtinais būdais, kaip padėti agresyviam vaikui daugiausianagrinėja psichologai arba pedagoginės psichologijos atstovai, tačiau suagresyvumo protrūkių padariniais tenka susidurti ir kitiems specialistams.Socialinio pedagogo pagalbos ypač prireikia, kai vaikas dėl agresyvumopasireiškimų nebegali adaptuotis visuomenėje, kyla kitų socialinio pobūdžioproblemų…. II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKAKaip buvo pastebėta anksčiau, nėra griežto, daugumos priimto elgesiosutrikimų, elgesio problemų apibūdinimo. Taigi, ir ieškant sprendimo kelių,nėra bendros, universalios korekcijos metodikos. Skirtingoms elgesioproblemoms spręsti, priklausomai nuo jų kilmės ir pobūdžio, naudojamiskirtingi korekcijos būdai. Nėra ir aiškaus pasiskirstymo kada ir kokiespecialistai turi su jomis dirbti. Įvertinus pačią problemą, jos pasireiškimą, sunkumą, yra taikomiskirtingi metodai – nuo individualios korekcijos iki teisinio bausmiųtaikymo, socialinės reabilitacijos programų. Mokykla yra visuomenės dalis, į kurią pastaroji yra sudėjusi pačiasaukščiausias ekspektacijas ir priskyrusi jai vos ne visas ugdymo irauklėjimo funkcijas. Vaikai, ateidami į mokyklą, kartu atsineša irartimiausios jiems pažįstamos visuomenės modelį. Mokykliniame amžiuje vaikoelgesio problemos bendriausiais bruožais įvardinamos kaip agresyvuselgesys, netinkamas vaiko elgesys. Hiperaktyvus vaiko elgesys mokyklojetaip pat dažnai traktuojamas kaip problemiškas. Mokykloje dirbantysspecialistai kaip tik ir gali būti jungiamąja grandimi, padedančia elgesioproblemų turinčiam vaikui įveikti jas tiek individualiai, tiek padedantjiems adaptuotis visuomenėje bei išvengti patekimo į socialinės rizikosgrupę. Toliau bus pateikiamos tam tikrų anksčiau aptartų probleminio elgesioformų korekcijos metodinės rekomendacijos. 1. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJAIndividualioji psichologija ne tik išsamiai analizuoja netinkamo vaikoelgesio tikslus, bet ir pateikia konkrečias rekomendacijas kaip reaguoti,kai vaikas naudoja šį elgesį. Aplinkiniai žmonės gali paskatinti tam tikrąelgesį, taigi, siekiant padėti vaikui pasikeisti ir nebenaudoti netinkamoelgesio būdų, pirmiausia patys suaugusieji turi išmokti atpažinti, kada irkokių vaikas siekia tikslų ir tinkamai reaguoti. Tai ką gi daryti, kai vaikas siekia dėmesio netinkamu elgesiu? Yra siūloma keletas būdų: • Sumažinti dėmesį iki minimumo. Patariama, kai tik galima, ignoruoti netinkamą elgesį, galima perspėti vaiką žvilgsniu, atsistoti greta jo, paminėti jo vardą arba pasakyti jam, kaip pats jautiesi. • Legalizuoti elgesį. Kai netinkamas elgesys, kurį naudoja dėmesio siekiantis vaikas, įteisinamas, jis netenka prasmės, nes leidžiama ir kitiems vaikams elgtis taip pat. Šiuo atveju netinkamo vaiko elgesio legalizavimas panaudojamas tikslingai ir kūrybingai. Taip pat galima susitarti su vaiku, kiek kartų per dieną jis elgsis netinkamai ir palaipsniui mažinti šį skaičių. Jeigu vaiko elgesio šis būdas neveikia, vadinasi, vaikas siekia ne dėmesio. • Elgtis netikėtai. Galima išjungti šviesas, pakeisti balso toną ir kalbos manierą, trumpam išvis nutilti arba kitaip nukreipti dėmesį. • Pakeisti veiklą. Netinkamai besielgiančio vaiko galima paprašyti paslaugos. • Pastebėti tinkamą elgesį. Padėkokite vaikui už tinkamą elgesį (kai prieš tai jis elgėsi netinkamai), viešai pagerbti. Sekantis netinkamo elgesio tikslas – jėgos demonstravimas. Siekiantkoreguoti šį tikslą, patariama: • Nustoti kovoti su vaiku. Reikia turėti omeny, kad tai vaikas, kuris nuolat yra verčiamas ką nors daryti, taigi rekomenduojama parodyti jam pagarbą ir norą bendradarbiauti su juo. • Pasinaudojant jo noru ir sugebėjimu vadovauti, galima koreguoti jo elgesį dažniau suteikiant jam galimybių vadovauti kokiems nors užsiėmimams, ką nors organizuoti, priimti visai klasei reikalingus sprendimus. Keršto siekiantis vaikas netiki, kad gali būti mylimas ir priimamastoks, koks yra. Netinkamo elgesio šiuo atveju galima išvengti dviem būdais: • Parodyti nuoširdų susirūpinimą vaiku. • Pamokyti vaiką skausmą ir priešiškumą išreikšti tinkamais būdais bei paskatinti jį pasikalbėti su jumis tuomet, kai jis jaučiasi blogai. Taip pat tikslinga būtų pasikalbėti su tokio vaiko tėvais, kurietikriausiai naudoja fizinę ar dvasinę prievartą drausmei pasiekti. Beje,galima sulaukti ir “patikrinimo” iš vaiko, bandant su juo suartėti. Jisgali mėginti išprovokuoti suaugusįjį, kad įrodytų sau, jog pasaulis yratoks, kokį jis ir įsivaizduoja – t.y. priešiškas ir juo nesirūpinantis. Pasyvumas ir atsiribojimas. Tokio tikslo siekiantiems vaikams ypačsvarbus yra padrąsinimas – tikėjimo ir pasitikėjimo vaiku išreiškimas priešjam ką nors atliekant. Šiems vaikams sėkmės pajautimas yra ypatingaisvarbus. Taigi verta pastebėti visas teigiamas vaiko savybes, neleistivaikui tikėti, kad jis yra nevykėlis. Todėl: • Tokį vaiką reikia pamokyti pozityviosios savikalbos (kalbėti apie save gerai); • Leisti jam suprasti, kad klysti yra žmogiška; • Priminti jam ankstesnius jo laimėjimus ir sėkmes; • Suteikti grįžtamąjį ryšį apie jo veiklos procesą; • Būtinai įvertinti pasiekimus. Dažnai, dirbant su tokiu vaiku nepakanka vien suaugusiojo kantrybės,geranoriškumo bei jo pastangų. Čia savo pagalbą turėtų suteikti ne vientiesiogiai dirbantis su juo, bet ir kiti specialistai – konsultantai,psichologai. Ir ne vien konkrečiam vaikui, bet ir jo tėvams. Su jaunesnio amžiaus vaikais patariama dirbti individualiai, o supaaugliais geresnių rezultatų yra pasiekiama … dirbant grupėse, nespastarieji greičiau priima bendraamžių vertinimus nei suaugusiųjų nuomonę.Dažniausiai pasitaikantis paauglių klaidingo elgesio tikslas – jėga, olengviausias būdas būti galingu – maištauti, taigi paauglys greičiausiainepasirinks jam rekomenduojamo elgesio varianto, jei jaus kad yra verčiamasvienaip ar kitaip elgtis. Jie vertina draugiškumą, pagarbų suaugusiojobendravimą, tad tikėtis kad paauglio elgesys pasikeis, galima tik tada, kaikartu su juo yra nusprendžiama, ką galima pakeisti. Individualioji psichologija vietoje bausmių siūlo taikyti loginių arbanatūralių pasekmių būdą, leidžiantį ir padedantį vaikui suprasti, kadnetinkamas elgesys veda į aklavietę. (Waltonas F. X., Powersas R.L., 1999) Apžvelgę individualiosios psichologijos siūlomus netinkamo vaikoelgesio korekcijos būdus, pastebime, kad didžiausią įtaką jiems pakeisti irpaskatinti vaiką tinkamai elgtis daro ne atvira kova su jais, nuolat kažkąliepiant, nurodant ar draudžiant, o teigiama nuostata, tikėjimas irpasitikėjimas vaiku, vaiko teigiamo elgesio pastiprinimas, jo padrąsinimas.Būtent tai yra tinkamos priemonės elgesio korekcijai. 2. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAISJau buvo minėta, kad hiperaktyvumas pasireiškia ir kelia nemažaiproblemų tiek pačiam vaikui, tiek jo tėvams, tiek mokytojams bei kitiemsaplinkiniams. Be galo svarbu yra laiku pasiūlyti vaikui ir jo tėvamspagalbą, o tų vaikų pedagogams patarti ir suteikti informaciją. Todėlhiperaktyvių vaikų elgesio korekcija turėtų apimti: mokytojų konsultavimą;tėvų konsultavimą; vaikui turėtų būti taikoma elgesio terapija, galimasgydymas vaistais, tinkama mityba. Vis tiktai didžiausios sėkmės galimatikėtis iš vaiko elgesio terapijos, kur modifikacijos atliekamos tieknamie, tiek mokykloje. Vaikui turi būti parinkta tinkama dienotvarkė.Lūkesčiai turėtų būti apibrėžti ir aiškūs, o veiksmų eiga nuosekli.Yra numatyti pagrindiniai principai darbui su hiperaktyviais vaikais (ABarkley). 1. Naudoti daugiau betarpiškų išvadų apie vaiko elgesį (komentuoti elgesį). 2. Dažnai daryti išvadas (kas 15-20 minučių). 3. Naudoti kuo ryškesnes išvadas, paskatinimus už pageidaujamą elgesį. 4. Paskatinimai turi viršyti bausmes (8:1). 5. Siekti pastovumo, nuoseklumo: • Reikalavimai turi būti pastovūs visą laiką; • Reikalavimai turi būti tokie patys įvairiose vietose ir aplinkoje; • Kiekvienas iš tėvų, turi stengtis pakeisti savo elgesį taip, kad jis būtų panašus į kito elgesį. 6. Problemų sprendimo planas: 1 žingsnis: sustabdyti vaiką prieš prasidedant problemineisituacijai. 2 žingsnis: kartoti dvi ar tris taisykles, kurių vaikas nesilaikotoje situacijoje. Prašyti vaiko pakartoti taisykles. 3 žingsnis: kartoti vaikui, kad bus atpildas už gerą elgesį(pinigai, ženklai, taškų sistema, rašytinės sutartys). 4 žingsnis: priminti vaikui bausmes, kurios laukia už blogą elgesį(privilegijų netekimas, izoliavimas ir kt.) ir jas nuosekliai taikyti.7. Laikytis nuostatos, kad vaikas turi sutrikimą.8. Būti atlaidesniam, kantresniam, atleisti vaikui už jo prasižengimus, užjausti jį ir gerbti bei padėti jam suprasti, kad jis nėra kvailas, nejautrus, tingus ir užsispyręs. Čia buvo pateikti tik bendrieji principai darbui su hiperaktyviaisvaikais. Kadangi ši problema ir išryškėja mokykloje, didelis dėmesys yraskiriamas darbui su tokiu vaiku mokykloje. Čia būtinas geras savitarpiosupratimas tarp mokinio ir mokytojo. Mokytojas turėtų būti lankstus, tačiauturėtų dirbti organizuotai. Svarbu, kad jis norėtų dirbti su vaikais,turinčiais sutrikimų ir galėtų dirbti komandoje kartu su spec. personalubei tėvais. Tinkamas sąveikavimas, tarpusavio bendravimas leidžia pasiektigeriausių rezultatų. Mokinius, turinčius dėmesio sutrikimų, mokytojaiturėtų skatinti, jiems padėti. Kadangi mokinys gali praleisti reikiamasžinias pro ausis, informacija turėtų būti kartojama ar aiškinama kiekvienamindividualiai. Verta pastebėti, kad mokykloje bei namuose naudojamiteigiami pagyrimai ir paskatinimai yra kur kas efektyvesni nei kritiškumas.Tokiems vaikams dažnai reikalinga pagalba, didelės apimties užduotisdalijant į mažesnes dalis ar žingsnius. Taip pat reikėtų sureguliuotiklasės aplinką. Dalykai, kurie atitraukia dėmesį, turėtų būti pašalinti arbent jau sumažintas jų laikas (skaičius). Patariama ir esant galimybei,naudotis papildoma technika – kompiuteriais, diktofonais. Vaikai, atlikdami bendras užduotis grupėse (ypač mažesnėse), galigreičiau patirti sėkmę bei lavinti svarbius socialinius įgūdžius. Teorinėje dalyje buvo minima, kad hiperaktyvūs vaikai turi problemų susavikontrole, jie nepajėgūs organizuoti savęs. Todėl jiems reikalingapastovi klasės mokytojo pagalba. ( priedas nr.3, nr. 6). Šių vaikų ateitislabai priklauso nuo klasės mokytojo požiūrio, žinojimo ir pastangų. Šiemsvaikams reikia pastovaus asmeninio padrąsinimo ir rūpesčio. Socialiniųįgūdžių lavinimui… svarbus kūrybiškumas. Jie turi būti įtraukti į tokįdarbą, kur pajustų sėkmę. Įžvalgūs mokytojai, dirbantys su hiperaktyviaisvaikais, padeda jiems įgyti teigiamus požiūrius ir reikalingus įgūdžius.
Nemažiau svarbi ir tinkamai organizuota klasės aplinka. Ji daro įtakąne tik dėmesio sutelkimui, taigi įtakoja ir akademinius pasiekimus,psichologinę būklę bei leidžia pasijausti grupės nariu. Patarimus, kaiptinkamai organizuoti klasės aplinką rasite prieduose (priedas nr.4). Pirmoji pagalba tėvams – dalykinės informacijos apie šį sutrikimąsuteikimas. Dažnai jau vien tai išvaduoja juos nuo kaltės jausmo ir padedarasti naujus kelius bendraujant su savo vaiku. Sunkus vaikas virsta vaiku,kuriam reikia padėti. Tėvams rekomenduojamas “namų vadovas” auginanthiperaktyvius vaikus. (priedas nr.5) Elgesio terapija stiprinamas pageidautinas bei tikslingas elgesys. Bejau minėtų bendrų principų, patariama taip pat vengti taikyti fizinesbausmes – jos neduos laukiamo rezultato, o tik gali sukelti pasipriešinimąjoms. Gydymas vaistais. Taip pat kai kuriems hiperaktyviems vaikamsveiksmingas būna gydymas vaistais, tačiau dėl to būtina pasikonsultuoti suvaikų psichiatru. Lietuvoje tik pradedami naudoti tokie vaistai, kuriesėkmingai vartojami JAV hiperkinezinio elgesio gydymui. Dėl hiperaktyvių vaikų polinkio į alergijas maistui, jiemsrekomenduojama sureguliuoti ir mitybą – tokiems vaikams nerekomenduotinakiauliena, miltiniai produktai, saldumynai. Vengtina maisto produktų supriedais, dažais, konservantais. Jiems tinka vištiena, ryžiai, bulvės, išvaisių – bananai, kriaušės, obuoliai, iš daržovių – žiediniai kopūstai,morkos. Laikydamiesi dietos, vaikai tampa ramesni, dėmesingesni, gerėja jųbendra savijauta. Taigi pastebima, kad geriausią įtaką tokių vaikų sveikatai bei jųelgesio korekcijai gali padaryti tinkamai suderintas pasirūpinimas jųfizine ir psichine būsena, o taip pat jiems artimiausių suaugusiųjų žmoniųbendradarbiavimas – namie bei mokykloje. 2.1. Konkretaus atvejo analizė.Hiperaktyviems vaikams mokykloje kyla daugybė problemų. Taip buvo irMartynui (laikantis konfidencialumo, moksleivio vardas yra pakeistas).Martynas atėjo į Klaipėdos N pagrindinę mokyklą penktoje klasėje. Prieš taijis lankė Montessori mokyklėlę. Prasidėjus mokslo metams, prasidėjo irgausybė problemų. Martynas nuolat elgdavosi ne taip, kaip priimta,šūkaudavo klasėje, trukdydavo kitiems vaikams, buvo labai išsiblaškęs ir,nors jis gali gerai mokytis, tačiau dėl išsiblaškymo dažnai gaudavoneigiamus įvertinimus. Penkta klasė daugumai vaikų – naujas gyvenimoetapas, kai tenka taikytis prie naujų sąlygų, pasikeitusios klasėsaplinkos, naujų mokytojų ir bendraklasių. Martynui ši adaptacija buvoypatinga. Nežinodamas, kaip užsitarnauti bendraklasių pripažinimą, jisdažniausiai pasirinkdavo netinkamus būdus to pasiekti – erzindamas,kumščiuodamas kitus vaikus. Tai sukėlė jų nepasitenkinimą ir klasėskolektyvas nepriėmė Martyno, dažnai vadindavo jį “idiotu”, “debilu”,kadangi Martynas be hiperaktyvumo turi ir minimalių cerebrinio paralyžiauspožymių. Tai jam vis dažniau sukeldavo impulsyvaus agresyvaus elgesioreakcijas. Vis dažniau Martyno elgesiu klasėje ėmė skųstis mokytojai.Pagaliau į mokykloje dirbantį socialinį pedagogą kreipėsi klasėsauklėtojas. Jis nerimavo dėl tokio Martyno elgesio, bijojo, kad jisnesužeistų kitų vaikų, nes vis dažnėjo nevaldomas Martyno elgesys. Deja,iki mokslo metų pabaigos buvo likę vos keletas savaičių, tad į tai buvoatsižvelgta numatant tolimesnę veiklą. Pirmiausia buvo nuspręsta pasikalbėti su pačiu vaiku, išsiaiškinti,kaip jis vertina esamą situaciją. Pradžioje bendrauti buvo labai sunku.Martynas nenorėjo aptarinėti su socialiniu pedagogu savo elgesio subendraklasiais. Savo reakciją agresyviu elgesiu į bendraklasių erzinimus,vertino kaip teisingą. Berniukui sunkiai sekėsi įsivaizduoti save kitovaiko vietoj. Pirmojo pokalbio rezultatas – priimtas žodinis susitarimas,kad iki mokslo metų pabaigos, jis stengsis nesimušti su kitais vaikais. Šiosusitarimo jam bent jau dalinai pavyko laikytis. Prasidėjus naujiems mokslo metams, vėl pasireiškė Martyno elgesioproblemiškumas. Jis ateidavo į pamokas joms nepasiruošęs, jų metušūkaudavo, trukdydavo kitiems vaikams atlikti užduotis. Rugsėjo pabaigojeypač pablogėjo elgesys – nuolatinės peštynės su kitais vaikais. Padidėjoatitrūkimas nuo bendraklasių. Aptarus susiklosčiusią situaciją su mokyklos psichologe, klasėsauklėtoju ir mama, buvo sudaryta tolimesnė strategija. Remiantis šio darbometodinėje dalyje ir prieduose pateiktomis bendrosiomis rekomendacijomis,toliau buvo dirbama: • Su pačiu moksleiviu (užvestas drausmės sąsiuvinis, kas savaitę aptariami įrašai jame su mokyklos socialine pedagoge arba psichologe); • Vaiko tėvais (daugiausia mama) – palaikomas nuolatinis ryšys, mama pradėjo lankytis Mokyklų Pedagoginėje Psichologinėje Tarnyboje vykstančioje hiperaktyvių vaikų mamų savitarpio pagalbos grupėje. Atnaujino ryšius su Psichikos Sveikatos Centro darbuotojais, konsultavosi su specialistais. • Mokytojais – buvo parengta informacinė medžiaga apie hiperaktyvius vaikus ir metodika darbui su jais bei pristatyta mokytojams. Socialiniam pedagogui ir psichologui bendraujant su mama ir mokyklosadministracija buvo suderinta strategija mokykloje ir namuose (taiatsispindi prieduose pateikiamoje schemoje. Priedas nr.7) Laikantis metodinių rekomendacijų, nuolat bendraujant su vaiku, po 3-4mėnesių, gerokai sumažėjo agresyvaus elgesio pasireiškimų. Vasario mėnesįpedagogai pastebėjo, kad Martynas labai susidraugavo su toje pat klasėjebesimokančiu regėjimo neg…alią turinčiu berniuku, kuris yra labai žingeidus,pažangus, tačiau yra gana uždaras, labai ramaus būdo. Pagerėjus Martyno elgesiui, mokytojai pradėjo geriau jį priimti, labiauvertinti kaip asmenybę. 3. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJAAgresyvumo pasireiškimai sukelia ko ne didžiausią ne tik asmens, bet irvisuomenės reakciją, tačiau beveik nesutinkama jo korekcijos metodų. Galbūt todėl, kad agresyvumas yra gana abstraktus reiškinys, bei, kaip teigiakai kurios anksčiau minėtos teorijos, netgi prigimtinė žmogaus dalis, o jopasireiškimo formos yra labai įvairios. Dažniausiai agresyvumas pasireiškiaįvairiomis smurto formomis (nuo žodinio iki fizinio, žalojančio ne tikasmenį, bet ir jam priklausančius daiktus). Deja, tik pastaruoju metu pradedamos kurti programos platesnei smurtopasireiškimo prevencijai bei įveikimui. Kai kurios programos yra skiriamosužimtumo didinimui arba diskomfortą keliančios įtampos “išleidimui”socialiai priimtinais būdais – skatinant fizinį aktyvumą, populiarinantsportą. Tačiau reikėtų atminti, kad šių programų tikslas turėtų būti vaikųsocialinių įgūdžių lavinimas, jų supažindinimas su netinkamo elgesiopasekmėmis, mokymas prisiimti atsakomybę. Vis tik, didžiausias dėmesys yraskiriamas individualiam darbui. Vyksta individualus psichologinis irsocialinis konsultavimas bei tarpininkavimas tarp įstaigų ir vaikų.Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tikslas – padėti vaikui – tieknukentėjusiam nuo agresijos protrūkio, tiek ir pačiam agresoriui bei jošeimai. Skirtingų valstybių visuomenėse šiek tiek skiriasi elgesio korekcijainaudojami metodai, bet bendriausi aspektai – išlieka. Tai: individualusdarbas, grupinis darbas, tinkamo elgesio pastebėjimas ir paskatinimas beisocialinių įgūdžių lavinimas, tėvų konsultavimas. Lietuvių psichologinio konsultavimo specialistas – Gintaras Navaitis,perteikdamas savo patirtį, sako, kad vaiko agresyvumas – tai jo emocijųišraiška. Todėl teikiant psichologinę pagalbą agresyviam vaikui, negalimaagresyvumo visiškai pašalinti arba nuslopinti, kadangi jis yra būtinažmogaus savybė ir reikalingas vaikui – padeda tikslingiau reaguoti, geriauprisitaikyti. Koreguoti dera tik nepriimtinus agresyvaus elgesio būdus. Agresyvumu, teigia G. Navaitis, vaikas reaguoja į priešišką, josiekimus varžančią aplinką. Vaiko sunkumų, taigi ir jo agresyvaus elgesioištakos glūdi tam tikrose situacijos, iš kurių dažnesnės yra : • Agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys; • Vaiko žeminimas, skriaudimas; • nuolatinė arba stipri frustracija. Pirmiausia šių ištakų reikėtų ieškoti šeimoje, o po to – mokykloje.Deja, kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas. Taikant individualų konsultavimą kaip agresyvaus elgesio koregavimometodą, būtina išsiaiškinti tokio elgesio priežastis – kokioje situacijojeyra vaikas, kokios jo emocijos. Kadangi agresyvumas gali būti vaiko emocijųišraiška, pirmiausia reikėtų padėti vaikui susiprasti savo jausmuose,suvokti savo emocijas. Taip pat nurodoma, kad reikia sukurti vaikuitokias sąlygas, kurios leistų jam geriau suprasti save ir kontroliuoti savoelgesį. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą taip pat galimakoreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą, pabrėžiant pozityviuselgesio elementus (pastiprinant tinkamą elgesį); uždraudžiant dalįagresyvių veiksmų (pvz., šaukti galima, o muštis – ne), įvairiais žaidimais(žaidimo terapija) išreiškiant negatyvias, agresyvumą skatinančiasemocijas. Sudėtingiau paveikti vyresnių vaikų priešiškumą ir agresyvumą.Pirmiausia patariama išsiaiškinti, ar agresyviai reaguojama į konkrečiusasmenis bei situaciją, ar tai nuolatinė vaiko savybė (bendras polinkis įagresyvų elgesį). Siūloma atkreipti dėmesį į tokius požymius, rodančius, kad didėja vaikopriešiškumas, kuris vėliau pasireikš agresyviu poelgiu: • mažėjantis draugų skaičius; • negatyvus žmonių, nepriskiriamų draugams vertinimai. Perdėtas domėjimasis ginklais, kovinėmis sporto šakomis taip pat… galibūti vidinio pasirengimo agresyviems veiksmams požymis. Pastebėjus šias besikeičiančio vaiko elgesio tendencijas, siūloma imtispriemonių, kurios leistų atkurti vaiko empatiškumą, skatintų objektyviaisave vertinti (siejant su savigarbos, kaip lygybės su kitais žmonėmisugdymu). Taip pat padėti vaikui įsisąmoninti savo emocijas. (Navaitis G.,1997) Vaikai dažniausiai (ypač jaunesniojo mokyklinio amžiaus) nemokatinkamais būdais išreikšti savo susikaupusio pykčio. Todėl derėtų juospamokyti, kaip galima atsikratyti susikaupusių neigiamų emocijų. Pirmiausia, vaikas turėtų pripažinti savo jausmus, papasakoti kam norsapie juos. Jei išsipasakoti vaikas negali, siūlomi tokie jausmų išraiškosbūdai: • Pykčio piešimas popieriuje; • Pagalvės boksavimas; • Šaukimas tuščiame kambaryje ar miške; • Fizinis aktyvumas, mankšta; • Savo jausmo aprašymas. Vaikų socialinių įgūdžių ugdymas taip pat gali būti labai veiksmingasagresyvaus elgesio korekcijos metodas. S.Kemerienė, R.Mazūrienė, A.Petronisir A.Sadauskienė (2001) sudarė socialinių įgūdžių ugdymo vadovą, kuriamesiūlomi konkretūs užsiėmimai, kurių metu vaikai, dirbdami grupėje, išmokstaatpažinti jausmus, mokosi savikontrolės įgūdžių ir aptartų įgūdžių taikymokasdieniniame savo gyvenime. Darbas su grupe gali tapti vienu iš efektyviausių būdų konkretausvaiko elgesio korekcijai, kadangi grupės tikslas – skatinti grupės nariųasmeninę ir socialinę kompetenciją. Asmeninė kompetencija: • Pasitikėjimo savimi stiprinimas; • Atsakomybės už save prisiėmimas; • Savęs reflektavimas; • Asmeninių sugebėjimų ir ribų įvertinimas bei išplėtimas;
• Asmeninių vertybių ir žmogaus vaizdinio vystymas; • Pasirengimas mokytis ir sugebėjimas vystytis; • Asmeninė motyvacija ir savarankiška iniciatyva; • Pasiruošimas veikti ir pasiekti; • Stresų ir baimių valdymas; • Kūrybiškumas ir vaizduotė; • Sugebėjimas spręsti problemas. Socialinė kompetencija: • Bendravimo įgūdžiai (verbaliniai ir neverbaliniai); • Bendradarbiavimo ir darbo komandoje įgūdžiai; • Sugebėjimas spręsti konfliktus ir pasiekti susitarimo; • Vadovavimo kompetencija; • Socialinė atsakomybė ir įsitraukimas į politinę veiklą; • Tolerancija ir pilietinė drąsa. Taip pat yra pateikiamų rekomendacijų, ką galėtų padaryti agresyviųvaikų tėvai. Pirmiausia – paieškoti tokio elgesio priežasčių: • Gali būti, kad vaikas yra per daug varžomas. • Gal būt vaikui išvis nenustatoma jokių elgesio ribų. • Galimybė, kad pats patyrė agresiją iš kitų, ir netinkamą elgesį vaikas suvokia kaip vienintelį būdą išvengti agresijos. Tėvai galėtų suteikti vaikui pagalbą: • Kalbėdamiesi su vaiku. Paaiškinti vaikui, kas yra “auka”, kad kiti vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia. • Tinkamai reaguodami situacijoje. Kai vaikas elgiasi netinkamai (pvz., muša kitus vaikus), imtis ryžtingų priemonių – atskirti nuo kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas. • Užsiimdami su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu. Kartu su vaiku išdykauti ir žaisti. “Pagalvių karas” parodys, kad galima kovoti taip, kad niekas nenukentėtų, išmokys vaiką laikytis tam tikrų taisyklių. • Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprindami jo gerųjų savybių pasireiškimą. Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks jis yra. • Savo pavyzdžiu parodydami vaikui, kaip tinkamai spręsti konfliktus – ne jėgos demonstravimu, o diskutuojant, kalbantis. • Skirdami savo vaikui daugiau dėmesio. (Nitsch C., Von Schelling C., 1999). Šiame technikos amžiuje labai efektyvi elgesio korekcijos priemonė yrafilmuojamos elgesio treniruotės, kurių metu vaidinamos įvairios situacijos,o vėliau jos aptariamos grupėje. Taip galima parodyti … vaikui, kaip atrodojo elgesys iš šalies, kokias reakcijas kelia aplinkiniams. Taip pat tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo technikųmokymas, kai prieš kaip nors pasielgiant išmokstama nusiraminti. (pvz.,keletą kartų giliai įkvėpti ir suskaičiuoti iki dešimt). Tais atvejais, kai vaikas jau tapęs aiškiai asocialiu arba negaliišsivaduoti iš savo gaujos įtakos, terapijos taikymas, nekeičiant aplinkos,neatneš laukiamo rezultato. Labai žymių sutrikimų atvejais būtų galimarekomenduoti ilgalaikį psichoterapinį gydymą stacionare (Mielke U., 1997),deja, Lietuvoje tai reikštų tam tikros stigmos uždėjimą vaikui, nes vaikai,besigydantys stacionare aplinkinių yra laikomi sutrikusio intelekto arpsichikos. IŠVADOSApžvelgus vaikų ir paauglių elgesio sutrikimus bei jų pasireiškimąmokyklinėje aplinkoje, pastebėta, kad ši visuomenės susirūpinimą keliantiproblema nėra nauja, tačiau jos sprendimui turi būti skiriamas atitinkamasdėmesys, kad būtų galima išvengti jos išplitimo ir gilėjimo. • Išanalizavus šį reiškinį įvairių teorijų požiūriu, pastebėta, kad esminė netinkamo elgesio priežastis yra įvairiomis formomis pasireiškiantis agresyvumas. Kai blokuojami būtiniausi žmogaus poreikiai, nepavyksta jų patenkinti socialiai priimtinais, tinkamais būdais, tuomet agresyvumas transformuojasi ir prasiveržia netinkamu elgesiu. • Išanalizavus esamą literatūrą, kurioje aptariamos vaikų ir paauglių elgesio problemos, visų pirma pastebima jos gausa; netgi lietuvių kalba. Tai rodo didelį tiek plačiosios, tiek akademinės visuomenės, tiek praktikų susidomėjimą šiuo klausimu, problemos aktualumą. Tačiau pastebima ir tai, kad literatūra šiuo klausimu yra gana prieštaringa, nenuosekli ir nelygiavertė. Tad nenuostabu, kad skirtingais terminais apibūdinamas tas pats reiškinys. Skirtingų sričių specialistai taip pat turi savo terminologiją. Pastebimi ir terminų pokyčiai, netgi vienoje kurioje nors srityje. Pavyzdžiui, klinikiniai terminai skirti “elgesio problemai” įvardinti – delinkventumas, liga, sutrikimas, problema. Senesniuose leidiniuose, skirtuose klinikinei diagnostikai, į sutrikimą žvelgiama per socialinę prizmę, kriterijai – socialinio elgesio apraiškos (DSM – III – R). Naujesnieji pasižymi tolerantiškumu, siekiama tikslumo, bet vengiama kategoriškumo. Pastaruoju metu vis dažniau prisimenami jau anksčiau, pereito amžiaus pradžioje vartoti terminai. Iš individualiosios psichologijos perimtas “netinkamas elgesys” – neuždedantis stigmos, skatinantis ieškoti tokio elgesio priežasčių ir tinkamų sprendimo būdų. Tada atsiranda, natūraliai kyla paskata, noras mokyti vaiką tinkamai elgtis, padėti jam suprasti, kad galima elgtis kitaip. • Analizuojant šį reiškinį pastebėta, kad jį galima nagrinėti dviem požiūriais, žiūrint į agresiją kaip į reiškinio priežastį, o į agresyvų elgesį – kaip į pasekmę. Išsiskiria ir individualios bei visuomeninės reiškinio priežastys. Beje, agresyvumas vienose teorijose nagrinėjamas kaip netinkamo elgesio priežastis, kitose – kaip pasekmė. • Apžvelgiant dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias probleminio elgesio formas pastebima, kad mokykliniame amžiuje problemiškas elgesys pasireiškia netinkamu, agresyviu ar hiperaktyviu elgesiu, tai yra labiau apibendrintai, ne taip aštriai kaip vyresniame amžiuje, platesniame visuomeniniame kontekste. Jam įvertinti naudojami įvairūs metodai – individualūs tyrimo (klinicistai, psichologai), socialiniai tyrimai, skirti bendroms tendencijoms numatyti. ir problemai įveikti. Gausėjanti literatūra, pedagogų pasisakymai, aptariant netinkamą vaikų ir paauglių elgesį mokykloje, rodo, kad šiai problemai ne tik skiriamas papildomas dėmesys, bet ir ieškoma jos sprendimo būdų. Stiprėja visuomenės pastangos suprasti, o ne atstumti problemų keliantį vaiką ar paauglį. • Šiame darbe pateikiamos metodinės rekomendacijos bei konkretūs darbo su elgesio problemų turinčiais vaikais metodikos. Pastarojo laikotarpio lietuvių mokslininkai ir praktikai, naudodamiesi užsienio patirtimi, sėkmingai taiko savo darbe šias metod…ikas ir jas tobulina, ieško naujų darbo formų. Labai paplito tarpusavio pagalbos grupės. Tai rodo tokių formų aktualumą. Metodinėse rekomendacijose taip pat skatinama ieškoti naujų bendradarbiavimo formų. Rekomenduojama: • Skatinti įvairius tyrimus. Tiek individualius tyrimus (klinicistai, psichologai), socialinius tyrimus, skirtus bendroms tendencijoms. ir problemos įveikimo metodams numatyti. • Šviesti visuomenę, skatinti ją labiau susipažinti su reiškiniu ir pozityviais problemos sprendimo būdais. LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Bagdonas A., sudarytojas. “Socialinės reabilitacijos organizaciniai aspektai”. Vilnius. 1994m.2. Beržinienė E. “Kodėl mokiniai netinkamai elgiasi”. Mokykla. 2000 m. Nr.5.3. Campbell R. “’Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti pyktį”. Kaunas. 2000m.4. Chomentauskienė R. “Vaikų hiperaktyvumo etiologijos problema”. Psichologija. Mokslo darbai. Nr. 7.5. DSM – III – R Diagnostikos kriterijai. Kaunas. 1993 m.6. Gaidamavičius R., Žiulytė R. “Vaikas per daug agresyvus?”. Šeimos sveikata. 1999 m. spalis.7. Guščinskienė J. “Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai”. Kaunas. 2001.8. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. “Rizikos grupės vaikai”. Vilnius. 1999m.9. Mewaldt A., Gailius Ž. “Praktinis vadovas jaunimo lyderiams”. Vilnius. 1997m.10. Mielke U. “Geriau supraskime sunkius vaikus”. Kaunas. 1997m.11. Myers D.G. “Psichologija”. Kaunas. 2000m.12. Navaitis G. “Psichologinė parama vaikui”. Vilnius. 1997m.13. Nitsch C., Von Schelling C. “Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio ribas”. Vilnius. 1999 m.14. Paulauskas R. “Nemotyvuotos agresijos” motyvai”. Mokslas ir gyvenimas. 1987m.15. Plužek Z. “Pastoracinė psichologija”. Vilnius. 1996m.16. Psichologijos žodynas. Vilnius. 199317. Ramanauskienė T. “Pernelyg aktyvus (hiperaktyvus) vaikas”. Klaipėda. 2001 m. sausio 23 d.18. Socialinių įgūdžių ugdymo vadovas. Vilnius. 2001 m.19. Steponėnienė A. “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?”. Mokykla. 1998m. Nr.9.20. Suslavičius A. “Socialinė psichologija”. Kaunas. 1995m.21. Tamošiūnaitė S. “Dėmesio: hiperaktyvūs vaikai!”. Mokykla. 1998 m. Nr. 11.22. TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas. 1997m.23. Tumelionis V. “Mes tampame agresyvūs”. Psichologija Tau. 1998 m. Nr.3.24. Waltonas F.X., Powersas R.L. “Kaip susidraugauti su vaikais”. 1999 m.25. Zaukienė A. “Mokytojo veikla – ieškojimų ir sprendimų kelyje”. Vilnius. 1998m.26. Фромм Э. «Анатомия человеческой деструктивности». Минск. 1999 г.27. Sattler J. M. “Assessment of Children”. San Diego. 1992.PRIEDAIPRIEDAS NR.1

Elgesio sutrikimas

A. Elgesio sutrikimas, trunkantis mažiausiai šešis mėnesius, per kuriuos yra bent trys iš šių požymių:

1. Vogė nesusidurdamas su auka daugiau negu vieną kartą (įskaitant nuslėpimą). 2. Pabėgo ir nenakvojo namie mažiausiai du kartus, gyvendamas tėvų arglobėjų namuose (arba vieną kartą, bet nesugrįžo į namus). 3. Dažnai meluoja (ne dėl to, kad išvengtų fizinio ar seksualinio smurto). 4. Tyčia padeginėja. 5. Dažnai praleidžia pamokas (vyresni asmenys daro pravaikštas darbe). 6. Įsilaužė į kito butą, automobilį. 7. Tyčia naikino kito turtą (ne padeginėdamas). 8. Buvo žiaurus gyvuliams. 9. Norėjo priversti kitą asmenį turėti seksualinį kontaktą. 10. Daugiau negu vienose muštynėse panaudojo ginklą. 11. Dažnai pradeda muštynes. 12. Vogė susidurdamas su auka (apgaudinėjimas, kišenvagiavimas, plėšimas, ginkluotas apiplėšimas). 13. Buvo žiaurus žmonėms.

Pastaba. Anksčiau išvardinti požymiai surašyti mažėjančia tvarka pagaldiferencinę reikšmę, atsižvelgiant į Nacionalinių tyrimų duomenis (DSM-IIIkriterijai griaunamo elgesio sutrikimams). B. Jeigu 18-kos metų ar vyresnis, tai neturi atitikti antisocialaustipo asmenybės sutrikimo kriterijų.

Kriterijai elgesio sutrikimo laipsniui

Lengvas. Minimalus simptomų skaičius, reikalingas diagnozei nustatyti, ir elgesioproblemos sukelia tik nedidelę žalą kitiems.Vidutinis. Elgesio problemų skaičius ir poveikis kitiems yra tarp ,,lengvo”ir ,,sunkaus”.Sunkus. Elgesio problemų skaičius gerokai viršija reikalingus diagnozeinustatyti,arba elgesio problemos daro didelę žalą kitiems (pavyzdžiui, stiprusfizinis aukų sužalojimas, aiškus vandalizmas, vagystė, ilgas nebuvimas namuose). Tipai

312.20. Grupinis tipas

Pagrindinis požymis, kai vyrauja elgesio problemos, dažniausiai pasireiškiančios kaip grupinė veikla su bendraamžiais. Agresyvus fizinis elgesys gali būti arba nebūti.

312.00. Pavienis agresyvus tipas

Pagrindinis požymis, kai dominuoja agresyvus fizinis elgesys, paprastai nukreiptas į suaugusius ir bendraamžius, ir tai vyksta vieno asmens iniciatyva (ne grupinėje veikloje).

312.90. Nediferencijuotas tipas

Šis subtipas skiriamas vaikams ir suaugusiems su elgesio sutrikimu, turintiems mišrių klinikinių požymių, kurie negali būti klasifikuojami nei kaip pavienis agresyvus tipas, nei kaip grupinis tipas. PRIEDAS NR.2

| | || |Impulsyvi agresija ||A |(griaunantieji veiksmai) ||G | ||R | ||E |Instrumentinė agresija ||S |(kaip priemonė pasiekti tam tikrą tikslą) ||I | ||J | ||O |Ekspresyvi agresija ||S |(grėsmingos pozos) || | ||R |Afektyvi agresija ||Ū |(pyktis, neapykanta) ||Š | ||Y | ||S |Verbalinė agresija || |(žodiniai grasinimai) |

PRIEDAS NR.3

KLASĖS, KURIOJE MOKOSI VAIKAI SU DĖMESIO HIPERAKTYVUMO SUTRIKIMAIS, VEIKLOS STRATEGIJOS

Siekdami tinkamai organizuoti klasės veiklą:

Sudarykite nuolatos klasėje atliekamų darbų seką. Nustatykite klasėstaisykles,… numatykite pasekmes, jei jų nesilaikoma. Papildykite jaskonkrečiais nurodymais. Paprašykite vaiko jas ištarti ir įsitikinkite, kad

jis jas supranta. Nuosekliai laikykitės taisyklių. Padėkite vaikuisuprasti, ko reikalaujama kasdien įžengus į klasę ir išeinant namo.Leiskite vaikui pasidaryti ar nusipiešti kortelių, kuriose būtų išvardintipriminimai pasismailinti pieštuką, susirinkti priemones ir mokomąjąmedžiagą bei kitus nurodymus, kurie padidintų atsakingą elgesį. Planuodami tvarkaraštį, atkreipkite dėmesį į tai, kad darbo dienoseigoje keistųsi veikla. Muzikos, kūno kultūros ar dailės užsiėmimai turėtųbūti įterpti tarp pagrindinių užsiėmimų (matematikos, skaitymo). Padėkitehiperaktyviam vaikui įvaldyti rutiną ir organizuoti savo laiką prisegantpamokų tvarkaraštį prie sąsiuvinių ar suolo. Kadangi tokie vaikai labaisunkiai prisitaiko prie tvarkaraščio pasikeitimų, nurodykite juos išanksto, kai tik žinote, kad tokia pamoka tvarkaraštyje keisis. Skirdami užduotis: • venkite didelės apimties užduočių arba išskirstykite jas į atskiras dalis taip, kad vaikas vienu metu galėtų atlikti ją visą. • Netrukdykite vaiko tuo metu, kai jis atlieka užduotis, nes tai mažina, slopina vaiko dėmesį. Suraskite kitokių būdų, kaip tikrinti ir kontroliuoti vaiką. • Užduočių vykdymo metu stenkitės rasti galimybę vaikų poilsiui (pertraukėlėms). • Keisdami veiklą, skirkite laiko pasiruošti pokyčiams, perspėkite vaikus iš anksto. Pvz.: “Po penkių minučių aš rinksiu jūsų darbus ir tada mes eisim priešpiečių.” • Jeigu yra būtina, leiskite vaikui atlikti nepriklausančias dalykui užduotis. Tai susilpnins vaiko dėmesį aplinkos dirgikliams (trukdžiams). • Aiškinkitės su vaiku vienos kurios nors užduoties atlikimo ypatybes (veiksmų eiliškumas, kiekvieno veiksmo esminiai bruožai, veiksmo svarba, įtaka rezultatui ir t.t.). • Suteikite vaikams galimybę su nauja užduotimi ar reikalavimais susipažinti žodžiu ir raštu. • Turėtų būti suteikta galimybė kuo daugiau žinių gauti knygose, kad vaikas kuo mažiau nusirašinėtų. Labai svarbu mokymosi procese vaikus išmokyti klausyti ir atliktikitus mokymosi veiksmus. Efektyvių instrukcijų davimas, sugebėjimas sektižodinius nurodymus turi didžiausią įtaką sėkmei mokykloje. Padėkite vaikuitapti geru klausytoju naudodami sekančias priemones: • prieš pateikdami nurodymus, įsitikinkite, kad vaikas jus girdi. Žiūrėkite vienas kitam į akis. Jei vaikas nusisukęs, švelniai pasukite vaiko veidą link savęs kai kalbate. Fizinis kontaktas su mokytoja (pvz.. mokytojo ranka ant peties, kol duodami nurodymai) daugelį tokių vaikų veikia palankiai; • pasakykite vaikui klausymosi tikslą, t.y. tai, ką jis turės išgirsti. Pvz.: ”Paklausyk, aš dabar pateiksiu Tau nurodymus diktanto tikrinimui.” • Pateikite aiškius ir paprastus nurodymus. Kadangi tokie vaikai turi sunkumų apdorodami garsinius nurodymus, reikėtų juos pateikti atskirai. Pvz.: “Pasidėk į šalį matematikos knygą (pauzė). Dabar pasiimk lietuvių k. knygą (pauzė). Atsiversk 63 p.” • Išbandykite vaikų klausymosi įgūdžius su klasės draugais. Pateikę užduotis, paprašykite vaikų pasiskirstyti poromis į klausytoją ir kalbėtoją. Pasakykite, kiek laiko skiriate šiai užduočiai ir paprašykite kalbėtojus persakyti partneriui ką tik mokytojo duotus nurodymus: “Mokytoja nori, kad mes…”. Tada klausytojas per tam tikrą laiką pasitikslina, persako ir išplečia informaciją. • Mokykite vaiką stebėti neverbalinius ženklus, kurie padėtų jam įvykdyti užduotį ir tinkamai elgtis. Pasakykite vaikui, kad kiekvieną kartą, kai jūs žiūrėsite į jį ir paliesite savo ausį, tai bus ženklas, kad jis nedirba savo darbo ar nesilaiko klasės taisyklių. Tai minimaliai trukdo mokymo procesą ir …tuo pačiu perkelia atsakomybę pačiam vaikui. • Jei neverbalinės užuominos neefektyvios, pamėginkite išreikšti vaikui skirtas pastabas pašnibždomis, atsistoję netoli jo. • Jei pažeidžiama taisyklė, nereaguokite pykčiu ar sarkastiškai. Tyliai paklauskite vaiko, kuri taisyklė buvo pažeista ir, jei reikia, pakartokite taisyklę ir nuobaudą už jos pažeidimą. Kad bausmė būtų efektyvi tokiems vaikams, ji turi būti taikoma tuoj pat. • Sugalvokite, kaip būtų galima užsidirbti taškus už pageidaujamą elgesį ir juos užrašykite į kiekvienos dienos pranešimą, kad mokinys tuos taškus galėtų iškeisti į jam malonius dalykus. PRIEDAS NR.4

KLASĖS, KURIOJE MOKOSI HIPERAKTYVŪS VAIKAI, APLINKA

Tinkamai organizuojant klasės aplinką, patartina sumažinti reiškiniųar daiktų, kurie blaško vaikų dėmesį, skaičių. Klasės vieta turėtų būtipastovi. Supažindinkite su ja vaikus. Mokytojo darbo vieta klasėje taip patyra svarbi. Hiperaktyvų vaiką pasodinkite tokioje vietoje, kur yra mažesniskontaktas su kitais mokiniais ir pro kurią mažiau vaikščiojama.Pasistenkite, kad ši vieta būtų kuo toliau nuo dėmesį atitraukiančiųobjektų: langų, durų, oro kondicionierių. Parinkite jam tokią vietą, kur būtų įmanomas betarpiškas bendravimastarp mokinio ir mokytojo, tai galėtų būti vieta arčiau mokytojo, atliekantkai kurias užduotis – šalia jo. Taip mokytojas galės dažniau vaiką stebėti,tikrinti. Pasodinkite vaiką šalia tylesnių, mažiau sutrikimų turinčių vaikų,kurie galėtų būti gero elgesio modeliais. Skatinkite vaiką dirbti tylioje vietoje ir savarankiškai. Geriausiabūtų, jei kiekvienas vaikas turėtų tokią galimybę. Kiekvienas vaikas turėtų turėti saugią, pastovią vietą savo daiktamssusidėti. Suole esantys stalčiai yra labai tinkami popieriaus lapams,knygoms, pieštukams ir kitiems daiktams. Darbo vieta turi būti tvarkinga. Naudoti tik tas priemones, kuriosreikalingos tik tai užduočiai atlikti. Riboti mokyklinių priemonių,kuriomis vaikas naudojasi, skaičių (pvz.. vietoj 16 pieštukų atsinešti 8pieštukų dėžutę). Prieš duodant kitą užduotį, turėtų būti numatytos kitospriemonės. Naudokite spalvomis koduotus aplankus kiekvieno dalykosavarankiškiems (namų) darbams. Vaikai turėtų patys juos periodiškaiatskirti ir keisti. Jei sekanti pamoka vyks kitoje klasėje, nusiųskite vaiką ten, kolkiti vaikai dar nesusirinkę, kad jis apsiprastų. Pasistenkite, kad vaikai žaistų daugiau organizuotų žaidimų.

PRIEDAS NR.5

NAMŲ VADOVAS AUGINANT HIPERAKTYVIUS VAIKUS • Svarbu teisingai suplanuoti vaiko dieną. Hiperaktyvūs vaikai nesugeba planuoti laiko, negali nieko numatyti į priekį ar įžvelgti pavojaus. Todėl kiekvieną kartą, jiems išeinant iš namų, pravartu priminti, kuriuo keliu jie privalo eiti, kas jiems draudžiama daryti, kada jie turi pareiti namo; • Laikytis griežtos dienotvarkės (nusistovėjusi tvarka maitinimuisi, miegui, maudymuisi, pamokų ruošai); • Numatyti aplinką namų ruošai, rasti vietą, kur mažiausiai būtų blaškomas dėmesys; • Naudoti “maskuojantį triukšmą” (pvz.. švelnią muziką), tai gali padėti vaikui užmigti, ruošti namų darbus, skaityti ir pan.; • Atliekant sunkias ar ilgas užduotis, daryti trumpas “triukšmingas”, aktyvias pertraukėles; • Užtikrinti, kad didelis fizinis aktyvumas būtų vaiko dienos režimo dalis ir užimtų didesnę vaiko laisvalaikio dalį. Riboti laiką prie televizoriaus, žaidimus kompiuteriu; • Vengti taikyti fizinio aktyvumo ribojimą kaip bausmę; • Atkreipti vaiko dėmesį, prieš pradedant jam klausytis, įsitikinti, ar jis jus girdi, pvz. pašauk…ti vardu, paliesti petį ir panašiai; • Padėti vaikui struktūruoti savo gyvenimą. Keletas patarimų: – įsigyti kuprinę ir užduočių knygą; – turėti pastovią vietą kuprinei; – priminti vaikui tikrinti užduotis ir knygas prieš išeinant iš mokyklos; – turėti klasės vaikų, kurie galbūt prisimena užduotis teisingai, telefonų numerius; – tikrinti kiekvieną namų darbą; – padėti skirstyti ilgesnes užduotis, iš anksto numatyti pertraukas, pastiprinimus; • Kai vaikas vienas lieka namuose, užrašyti, ką jis turi padaryti, nes žodinius pavedimus jis dažniausiai pamiršta. • Negalima peikti vaikų kitų akivaizdoje – jie ir taip jau būna suirzę, nusiminę, kad vėl ką nors padarė ne taip; • Laikytis kontrolės sistemos, tačiau, kai vaikas parodys, kad gali būti savarankiškas, pastiprinti jo kompetenciją ir leisti veikti jam pačiam; • Vystykite tinkamus bendravimo su jūsų vaiko mokytoja būdus, koordinuokite pastangas ir dalinkitės pasisekimais; • Kruopščiai paruoškite savo vaiką nusistovėjusios tvarkos pasikeitimui.

PRIEDAS NR.6

TĖVŲ – MOKYTOJŲ SANTYKIAI, UGDANT HIPERAKTYVIUS VAIKUS

Susitarkite su mokinio tėvais dėl reguliaraus bendravimo – kasdieniaisužrašais ar telefono skambučiais. Kvieskite tėvus susitikimui nors kartąper 2 mėn. Paprašykite vaiko atsinešti atskirą aplanką arba sąsiuvinįužrašyti užduotims bei nurodymams ir parsinešti juos namo. Šitokia sistemakiekvieną dieną informuoja tėvus apie darbą, kuris buvo atliekamas klasėje.

Būkite pakantūs tėvų, auginančių hiperaktyvų vaiką, jausmams. Jųgynybiškas požiūris dažnai slepia bejėgiškumą. Daugelis tėvų jaučiasi atsakingais už savo vaikų nesėkmes. Todėl jielabiau nei kiti tėvai susijaudina dėl vaikų sėkmių. Teigiami komentarairaštu ar žodžiu per susirinkimą turi didžiulę įtaką tėvų savijautai.Padėkite tėvams pajusti, kad jų vaikas kažko vertas. Susirinkimo metu nemoralizuokite, nesiskųskite. Informacija dažnaipamirštama, bet atsimenama nuotaika. Kiekvienas susitikimas turėtų remtisbendru supratimu, tarpusavio pasitikėjimu.

PRIEDAS NR. 7

KONKRETAUS ATVEJO SCHEMA

———————–

MARTYNO MAMA

MARTYNAS

KLASĖS AUKLĖTOJAS

BENDRAKLASIAI

MOKYKLOS ADMINISTRACIJA

MOKYKLOS SOCIALINĖ PEDAGOGĖ

PSICHIKOS SVEIKATOS CEĖNTRAS

MOKYKLOS PSICHOLOGĖ

HIPERAKTYVIŲ VAIKŲ TĖVŲ TARPUSAVIO PAGALBOS GRUPĖ

MOKYKLOS SPECIALIOJI PEDAGOGĖ

[pic]