Vakarų meno istorija, modernizmas

849 0

REALIZMAS

Ir klasicizmas, ir romantizmas buvo atitolę nuo tuometinio gyvenimo, kadangi idealizavo praeitį ir daugiausia naudojo senų laikų siužetus. XIX a. viduryje pasirodę realistai, priešingai, domėjosi to meto gyvenimu, paprastais žmonėmis, kasdiene buitimi. Jie siekė atspindėti realybę, t. y. žmones, gamtą, teisingai, be iškraipymų ir puošmenų. Todėl savaime suprantama, kad realistų kūryboje negalėjo neatsispindėti ir gyvenimo negerovės. Atskleisdami to meto gyvenimo trūkumus ir nedorybes, realistai siekė juos pašalinti ir ištaisyti. Kritiškiau nusiteikę dailininkai buvo praminti kritikais realistais. XIX a. antrojoje pusėje jie klestėjo.

Pirmiausia re

ealizmas pasireiškė peizažinėje tapyboje. Jau anglo Konstablio darbuose jaučiamas realistinis gamtos vaizdavimas. Panašiai vaizduoja gamtą ir Kamilis Koro (Camille Corol, 1796-1875). Romantiškuose peizažuose, kuriuose susilieja sidabrinės gamos, autorius galų gale priartėjo prie realizmo. K. Koro artimas Barbizono mokyklos dailininkams. Šios grupuotės peizažistai gyveno Barbizono kaimelyje netoli Paryžiaus ir savo kūrybą paskyrė prancūzų gamtai vaizduoti. Barbizone dirbo Žanas Fransua Milė (Jean Francois Millet, 1814-1875), išgarsėjęs kaip valstiečių gyvenimo vaizduotojas. Jis tapė ne poilsį ar laisvalaikį, o sunkų darbą. Rusvų nykių laukų fone tamsiais ka
ampuotais siluetais išryškėja valstiečių figūros. Kai kuriuose paveiksluose valstiečiai vaizduojami nuovargio nukamuoti, atsirėmę į kastuvo ar kauptuko kotą, besiilsintys. Kaip tikras himnas valstiečių darbą šlovina jo “Sėjėjas. Pats garsiausias Ž. Milė paveikslas tikriausiai yra “Varpų rinkėjos“. Tai liūdnas kūrinys apie skurdą ir su
unkų darbą. Vakaro saulės apšviestoje ražienoje prie žemės palinko trys moterų figūros. Tai varguolės, kurioms po javapjūtės paprastai leidžiama susirinkti javų varpas. O toliau, kur kraunami per dieną surinkti javai, kyla didelės auksinės kupetos.

Tikras kovotojas už realizmą buvo Giustavas Kurbė (Gustave Courbet, 1819-1877). Jis tvirtino, jog vaizduoti galima ir grožį, ir išsigimimą, bet svarbiausia – tai atlikti talentingai. Iš Kurbė paveikslų ypač reikšminga didžiulė, 6 m ilgio drobė “Laidotuvės organe“, kurioje nutapyta daugiau kaip 40 beveik natūralaus dydžio žmonių figūrų. Viskas čia paprasta, be idealizacijos šešėlio. Apniukusi diena, tamsūs drabužiai, ir tik kur ne kur šviesiom dėmėm išsiskiria moteriški galvų gobtuvai, prie akių pakeltos nosinės bei dvasininkų klostės. Tai tarsi dalelė tikro gyvenimo. Paveikslo tikroviškumą pabrėžia kompozicija: tolumoje balto akmens pakopa ir tuščio dangaus ju

uosta, atrodo, spaudžia prie žemės visą laidotuvių procesiją. Klasicizmo ar net romantizmo dvasia auklėjamai publikai tokie kūriniai buvo nesuprantami ir nepriimtini. Kurbė turėjo ilgai kovoti, kad jo realistiški darbai bū tų pripažinti. Kitas garsus jo paveikslas – “Akmenskaldžiai“.

Prancūzų realistams priklausė ir karikatūristas Onorė Domjė (Donore Daumier, 1808-1879). Išliko tūkstančiai politinio turinio satyrinių piešinių ir karikatūrų, kuriose išjuo- kiamas miesčionių kvailumas ir ribotumas. Domjė karikatūros labai išraiškingos. Jos grindžiamos tamsios ir šviesios spalvos kontrastais, yra drąsiai apibendrintos formos. Ironiškai iškraipydamas gamtą, dailininkas nenutoldavo nu

uo realios tikrovės. Jo kūriniai žadina tikrumo ir laisvės jausmą. Be to, Domjė buvo skulptorius ir tapytojas. Tamsių tonų paveiksluose jis vaizdavo kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, viename iš jų matome su skalbiniais grįžtančias nuo upės Paryžiaus skalbėjas.

Rusų kritinis realizmas ėmė reikštis 1843 m., kai jaunas karininkas Pavelas Fedotovas (1815-1852) išėjo į atsargą ir visiškai pasišventė menui. Buitiniuose paveiksluose, akvarelėse ir piešiniuose jis atskleidė nelygybę, amoralumą, sunkią ir žeminančią beturčių dalią. Tai buvo būdinga to meto rusų visuomenei. Kartais dailininkas būdavo ironiškas. Toks jo žymiausias paveikslas “Majoro piršlybos“. Čia vaizduojamas nuskurdęs dvarininkas, kuris, norėdamas pagerinti savo padėtį, veda prastesnės kilmės merginą, bet iš turtingos pirklių šeimos.

Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. XIX a. antrojoje pusėje čia dirbo pažangūs dailininkai, kurie norėjo, kad jų kūryba aktyviai veiktų to meto visuomenę.

Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė “Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų.

Peredvižnikai atmetė akademinį meną. Jie siekė perteikti gyvenimo tikrovę žiūrovui suprantamomis formomis. Savo kūrybą jie grindė kritinio realizmo principais. Peredvižnikai vaizdavo paprastų žmonių buitį, tapė peizažus, portretus, istorines scenas. Draugijos dvasiniu vadovu ilgai buvo Ivanas Kramskojus (1837-1887), daugiausia tapęs valstiečių ir ku

ultūros veikėjų portretus. Žymiausi žanrinio stiliaus tapytojai buvo Vasilijus Perovas, Grigorijus Miasojedovas, Nikolajus Jarošenka, Konstantinas Savickis, Abramas Archipovas, Nikolajus Kasatkinas ir kiti. Lyriška nuotaika pasižymi Aleksejaus Savrasovo, Vasilijaus Polenovo ir ypač Isaako Levitano peizažai. Spygliuočių miškas vasarą ir rugių laukas – mėgstamiausi Ivano Šiškino motyvai. Puikūs portretistai buvo Ivanas Kramskojus, Nikolajus Jarošenka, Nikolajus Gė ir Ilja Repinas. Didelių daugiafigūrių istorinių paveikslų sukūrė Vasilijus Surikovas (1848-1916). Jis pasirinkdavo dramatiškus lūžio momentus iš Rusijos istorijos, vaizdavo stiprias istorines asmenybes ir liaudies masių judėjimą. Dailininkas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, bei vaizdavo ją tikroviškai, siekdamas atskleisti tikrą istorinių įvykių prasmę. Pasakų siužetus tapė Viktoras Vasnecovas (1848-1898), kuris, kaip dailininkas, pradėjo nuo buitinio žanro. Žymiausi jo kūriniai – “Alionuška“, “Karžygiai“ ir kiti.

Vis dėlto labiausiai peredvižnikus viliojo buitinis žanras. Daugiausia dėmesio jie skyrė siužeto veiksmui. Spalvos jų paveiksluose neretai tamsios ir dulksvos. Kaip ir pats neturtingas, pilkas valstiečių gyvenimas, kurį jie vaizdavo. Kur kas spalvingesni ir gaivesni žymiausio rusų realisto Iljos Repino (1844-1930) paveikslai. Jis tapė buitines, istorines, mitologines scenas ir portretus. Iš istorinių dailininko drobių populiariausia “Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“, o iš to meto siužetų – “Burliokai prie Volgos“. Pastarojoje kompozicijoje apibendrintai vaizduojama rusų liaudis.

Šio laikotarpio Lietuvos tapybos meninė raida nevientisa. Miunchene, Paryžiuje ir Drezdene mokęsi broliai Alfredas ir Edmundas Matas Re

emeriai buvo Vakarų Europos realizmo atstovai. Būdingas pavyzdys – E. M. Remerio tapytas poeto Antano Strazdo portretas. Romantinė gaida tebeskamba ir dailininko Kazimiero Alchimavičiaus “Sename malūne“, Romano Aleknos-Švoinickio paveiksle “Sukilėlių patrulis pamiškėje“. O dailininką Mykolą Elvyrą Andriolį (1836-1893) iš Lietuvoje išlikusių kūrinių pažįstame kaip vėlyvojo ekspresyviojo romantizmo atstovą (iliustracijos A. Mickevičiaus poemoms “Ponas Tadas“ ir “Konradas Valenrodas“, religiniai paveikslai Kauno Arkikatedroje).

 

IMPRESIONIZmas

Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a. aštuntojo dešimtmečio prancūzų dailininkai. Ši kryptis pavadinta  impresionizmu (pranc. impression – įspūdis). Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato, – visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomame šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku“ privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesios dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai r. . .

(Giorgio de Chirico, 1888-1978) ir Prancūzijoje gyvenęs baltarusių žydas Markas Šagalas (Marc Chagall, 1887-1985). Jų kūriniai kur kas turiningesni už kai kurių vėlesnių siurrealistų beprasmius išsišokimus.

Kiriko paveikslai – tai saulėje skendinčios pustuštės gatvės ir fasadų apsuptos aikštės. Atrodo, kad tai rūmai pritemdytom arkadom, kuriuose niekas negyvena. Šiose lygiai ir tiksliai nutapytose tuščiose erdvėse šen bei ten išmėtytos baltos antikinės skulptūros, keisti robotai ir lėlės, tarsi beeinant užmigusių žmonių figūros. Geltonus ir rudus paveikslų paviršius, lyg keldami neaiškų pavojų, kerta ilgi vakaro šešėliai. Atrodo, kad šiame pasaulyje vyksta lemtingi įvykiai.

Marko Šagalo paveiksluose prisiminimai apie jaunystės miestą Vitebską susipina su paryžietiškais įspūdžiais. Prisiminimai apninka dailininką ir tarsi tapę nepriklausomi patys užpildo drobę keistoka netvarka. Daug kas kartojasi: sukrypę mediniai namukai, virš žemės skraidantys žmonės, ožkos, didžiuliai gaidžiai, sieniniai laikrodžiai, smuikininkai, žydinčios obelys, daugybė kitokių, nerūpestingai primėtytų, tarsi savaime atsiradusių būtybių ir daiktų.

Galutinai siurrealizmas susiformavo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Daugelis dailininkų ir toliau kūrė dadaistiškas beprasmybes, parodose eksponavo visus įmanomus gatavus daiktus, klijavo kūrinius iš pačių netikėčiausių medžiagų, net iš skudurų, nuorūkų. Kai kurie iš jų griežtai atsisakė įprasto grožio supratimo ir ėmė vaizduoti tik senus, keistus daiktus, tarsi atsitiktinai pakliuvusius į užburtą paveikslo pasaulį. Prieštaringus jausmus sukelia žymiausio siurrealisto, sensacijų mėgėjo katalono Salvadoro Dali (Salvador Dali, 1904-1989) paveikslai. Nepaprastai kruopščiai nutapytos smulkiausios detalės teikia jiems ypatingo žavesio, pabrėžia fantazijos lakumą. Vieni populiariausių Dali motyvų – nuo medžio šakos nukaręs didelis kišeninis laikrodis iš kažkokios minkštos medžiagos, liepsnojančios žirafos, piestu stovintys arkliai ilgomis plonomis kojomis arba bauginančios mėsos spalvos baidyklė, vaizduojanti pilietinio karo siaubus.

Įtempti, neramūs prancūzo Yvo Tangi (Yves Tanguy, 1900-1955) paveikslai. Šviesos užtvindytoje tuš-tumoje vaidenasi mažos būtybės, primenančios pupas arba kažko gniužulus. To kažko net įvardyti neįmanoma.

Palyginti su ką tik paminėtais dailininkais, puošnūs katalono Choano Miro (Joan Miro, 1893-1983) paveikslai atrodo kur kas linksmesni. Lygius vienspalvius paviršius užpildo ištisas knibždėlynas mažų būtybių ir senovės tautų rašmenis primenančių ženklų. Kartais tarp jų patenka ir žinomų, atpažįstamų daiktų. Smagūs, juokingi ir paveikslų pavadinimai: galima linksmai fantazuoti lyginant juos su drobėje matomu vaizdu. Vaikiškas vaizduotės žaismas būdingas siurrealistinei šveicaro Pauliaus Klė (Paul Klee, 1879-1940) kūrybos daliai. Dailininkas pavyzdžiu laikė vaikiškų piešinių žmogeliukus.

Siurrealizmo polinkis į absurdą ir beprotybę iš tikrųjų buvo epochos prieštaravimų, krizių, karų atspindys. Panašių reiškinių galime rasti ir praeityje. Ypač daug siurrealizmo bruožų yra Jeronimo Boscho ir Fransisko Gojos kūriniuose. Bet ir jie kūrė karų, nelaimių metais, todėl šiems įvykiams buvo ypač jautrūs.

 

Join the Conversation