Riešinės, mezgimas

870 0

TURINYS

Turinys ........................2

Įvadas .........................3

Riešinės.........................4-6

Mezgimas ........................7

Mezgimo istorija......................8

Mezgimas Lietuvoje...................9

Mezgimo raštai.....................10

Virbalai..........................11

Priedai..........................12

Riešinės...........................13

Riešinių mezgimo pavyzdžiai................14

Mezginiai.......................15

Mano daryta riešinė.......................16

Naudota literatūra........................17Įvadas

Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.

Riešinės

XX a. pr. riešinės bu

uvo paplitusios visoje Lietuvoje. Šiuo metu jos vėl naujai atgimsta.

Riešinės (wrist bands) arba mankietai, rankaukos, rankovėčiai, čiurneliai- ant rankos riešo maunami megzti, dailiai siuvinėti rankogaliai.

Riešinės arba riešės – tai ant rankos riešo maunamas megztas arba vąšeliu nertas 5-15 centimetrų ilgio rankogalis. Ši aprangos detalė Europoje buvo paplitusi XIX amžiuje. Riešines nešiojo Latvijos, Estijos, Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos šalių gyventojai. Lietuvoje riešines imta nešioti XIX amžiaus pabaigoje.

Iš pradžių riešines ir moterys, ir vyrai nešiojo dėl praktiškų sumetimų: tais laikais rūbų rankovės buvo pl

lačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno. Tad riešines lietuviai dėvėdavo rudenį ir žiemą – kad nešaltų rankų.

Kasdienai ir darbui skirtos riešinės būdavo paprastos ir neįmantrios. Jas moterys megzdavo ar nerdavo iš šiltų storų ar pusstorių vilnonių siūlų.

Riešinės – labai pr
raktiška aprangos detalė. Jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius. Šie, apmauti riešinėmis, ne taip greitai susitepdavo, taigi marškinius reikėdavo rečiau skalbti

Riešinės, skirtos kasdienai, dažnai būdavo vienspalvės, išmegztos skirtingų spalvų dryžiais. Vyraudavo nesudėtingi raštai: rombai, kryžiai, eglutės, grandinėlės.

Žemaitiškos riešės – ryškių spalvų. Dažniausiai bordinės, žalios, raudonos, juodos. Žemaitės mėgo spalvų kontrastus.

Visai kitokios būdavo šventėms, išeigai skirtos riešinės, kuriomis pasipuošdavo per šventes, eidami į bažnyčią. Jos būdavo mezgamos ir vienspalvės, ir raštuotos, tačiau moterys riešines dar išpuošdavo tūkstančiais spalvotų karoliukų. Jie sudarydavo įmantriausius ornamentus.

Riešes XX amžiaus pirmoje pusėje išstūmė nauji mados vėjai – atsirado pirštinės su ilgais riešais, siaurėjo rūbų rankovės. Lietuviai taip pat nustojo nešioti riešes.

Tačiau apsisukus laiko ratui, riešės vėl grįžta – ne tik kaip etninių ko
ostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis.

Perprasti riešių gamybos procesą galima per dvi – tris valandas. Įgudusi mezgėja riešes numezga per keletą valandų. Neįgudusiam reikia kantrybės, tačiau išmokti nėra taip sunku.

Sudėtingiau numegzti riešes, kurių raštai – iš karoliukų. Tokioms riešėms net ir įgudusios mezgėjos sugaišta ne vieną dieną.

Riešines tiek senovėje, tiek ir dabar moterys neria iš vilnonių siūlų. Riešinės neriamos plokščiai su virbalais. Geriausias virbalų dydis – 1,5. Pirmiausia reikia numegzti 5-15 centimetrų ilgio stačiakampį. Jo kraštas dažniausiai būna ra
aštuotas. Numezgus reikiamo dydžio stačiakampį (jo dydį lemia riešo storis), priešiniai jo kraštai susiuvami arba sumezgami išilgine siūle.

Numegzti karoliais puoštas riešines – sudėtingiau. Riešinė karoliukais nesiuvinėjama – karoliukai į ją įmezgami. Tam reikia specialios adatos. Karolius reikia suverti ant plono siūlo, kuris priklijuojamas prie vilnonio siūlo, ir mezgant karoliukai yra pristumiami.

Vilnoniai siūlai riešinėms reikalingi todėl, kad šios būtų šiltos ir elastingos – kad jas būtų galima lengvai užmauti ant riešo. Kartais riešinės būdavo ir su sagomis.

Gaminant riešines, labai svarbu megzti tvirtai ir tankiai.

Spalvingos ir puošnios riešinės šiuo metu nešiojamos ne tik su tautiniais kostiumais per tradicines šventes. Vis dažniau kaip originalią aprangos detalę riešines renkasi jaunimas, moterys jas prisiderina prie savo apr.angos – spalvingos žemaitiškos riešės įspūdingai ir originaliai atrodo užmautos ant baltų marškinių. Mezgimas

Mezgimas — audeklo gaminimas supinant vieną, kartais kelis siūlus.

Panašiai kaip nėrime, mezgant siūlų kilpelės ištraukiamos viena per kitą.

Mezgimui rankomis naudojami įvairūs virbalai, mezgimo pramonėje naudojamos mezgimo staklės.

Nuo nėrimo mezgimas skiriasi tuo, kad sudaromos daug kilpelių (ne viena), kurios būna suvertos ant virbalo, vėliau mezgant perkeliamos ant kito. Mezgimo istorija

Seniausi megzti gaminiai rasti senovės Egipto kapuose. Jie datuojami VI a. pr. m. e. Jiems daugiau kaip trys tūkstančiai metų. Tikriausiai tai ne patys seniausi mezginiai, nes jie atlikti tobula mezgimo technika, pa

asižymi subtilia raštų ir spalvų kompozicija. Surasti mezginių paveikslai beveik nieko nesiskyrė nuo dabartinių. Mezgimas buvo žinomas ir Antikoje. Nepaprastai suklestėjo helenizmo laikais, kai Aleksandras Didysis ne tik sukūrė valstybę, kuri apjungė tautas nuo Viduržemio jūros iki Indo ir Gango, bet ir skatino kultūros mainus. Iš tų laiku rasti nuostabūs mezginiai. Pirmaisiais eros amžiais datuojami ir metaliniai virbalai, kurių nemaža rasta germanų kapuose palei Reiną.

Naują impulsą mezgimui vystytis kraštuose aplink Viduržemio jūrą suteikė arabų užkariavimai VII-XII a. Arabų ir arabizuoti mezginiai, surasti Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoje ir kitur pasižymi gražiu ir sudėtingu geometriniu piešiniu, ryškiais raštais.

Apie XII a. mezgimas įsitvirtino, suvešėjo kiekvienoje šalyje reikšdamasis vis kitaip, priklausomai nuo papročių ir klimato. Manoma, kad mezgimą vidurio ir šiaurės Europoje platino Kryžiaus karų dalyviai, šio meno išmokę iš savo priešininkų Artimuosiuose Rytuose. Tarp jų buvo anglų karalius Henrikas IV, kuris visur puikavosi savo megztomis kojinėmis.

Pradžioje mezgimas buvo vyrų privilegija, už savo monopoliją jie kovojo net specialiais įstatymais. Išliko žinių, kad kiti karaliai neleisdavo nešioti megztų rūbų, už nepaklusimą žmonės būdavo baudžiami arba gaudavo mokėti akcizo mokestį. Iš pradžių mezgimas buvo menas, ir tik Viljamui Li 1589 m. išradus mezgimo mašiną, kuri greitai išplito Prancūzijoje, o vėliau ir kitur, tapo amatu. XIX a. mechanizavus ma
ašinos sparčiai pradėjo vystytis ir buvo manyta, kad bus išstumtas rankinis mezgimas, bet taip neatsitiko. Rankų darbas tapo dar labiau vertinamas. Mezgimas Lietuvoje

Prie Nemuno ir Neries, Ventos ir Švenčionėlių, Baltijos jūros mezgimas buvo žinomas senų senovėje. Apie tai byloja archeologiniai radiniai, tarp jų megztų daiktų fragmentai, beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai keli tūkstančiai metų.

Senovės Lietuvoje, o gal tiksliau baltų gentyse, megzta mediniu ir kauliniu, o vėliau ir metaliniu vąšeliu, kauliniais ir metaliniais virbalais. Tai patvirtina ne tik lietuvių, o latvių, prūsų, skalvių, kitų genčių ir tautų kapinynai.

Itin anksti imta megzti juostos, kuriomis būdavo apvyniojamos kojos. Vėliau kojinės ir pirštinės, megztiniai, liemenės, riešės, kepuraitės, apavas, austinių drabužių dalys. Iki praėjusio amžiaus naudota natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažytus pakulinius, lininius, vilnonius verpalus, medvilnę. Mezgimo verpalai, raštai, spalvos priklausė nuo mezginio paskirties. Vasarai megzta iš lininių arba medvilninių, rudeniui – iš vilnonių verpalų. Kasdien rengtasi vienspalviais su nedideliais papuošimais, išeiginiai rūbai raštuoti, dažniausiai dvispalviai. Dažniausiai sutinkamos ramios, pastelinės spalvos.

Labiausiai paplitę augalinių ir geometrinių raštų motyvai. Geometriniai motyvai buvo sudaromi iš tiesių ar laužytų linijų, krypučių, rombų, dantelių, langelių. Apstu saulučių, žvaigždučių, snaigių. Iš augalinių motyvų populiariausios lelijos, rūtos, ąžuolo lapai, tulpės, varpeliai ir dobiliukai. Tačiau raštai nebuvo nuolat kartojami. Priešingai, juos nuolat perkurdavo, t

. . .

Komentuokite!