Lietuvių dailininkai – Martinaitis

116 0

Antano Martinaičio tapyba pasirodė lietuvių meno padangėje kaip staigiai nutviskęs šviesulys, spinduliuojantis dvasine energija, harmoningai suderintais visų vaivorykštės spalvų tonais ir pustoniais. Pirmoji personalinė paroda Vilniuje 1970 metais buvo vienas didžiausių netikėtumų, kokį tik galima prisiminti per pastaruosius dešimtmečius. “Jam pavyko greitai atsisakyti pradedančiųjų nepastovumo, ne sąmoningai, o galbūt vidinio poreikio verčiamam, nustatyti savo gaires” – rašė tapytojas S. Jusionis, pripažindamas jaunojo kolegos talentą. Jau tuomet A. Martinaičio kūryboje buvo ryškus intymus lyriškumas – jo pasaulėjautos prigimtinė savybė, kuri verčia žiūrėti į jo meną ta

aip kaip į poeziją, pamiršus konkretaus pasaulio materialią egzistenciją vardan kilnesnių tikslų ir įsiklausius į dailininko vidinių išgyvenimų balsą. Kaip pamilęs poezija neabejoji jos pakylėtų vaizdų tikrumu, taip ir šventai tiki ir A. Martinaičio regėjimais, nors juose ir žmonės, ir daiktai, ir paukščiai, ir augalai praradę išorišką medžiaginį panašumą. Ryšys su poezija čia neatsitiktinis. Dailininkas nuo vaikystės rašo eiles. O tapyba skamba kaip vieningas visatos ritmas, išreikštas įvairių spalvų ir potėpių judėjimu.

A. Martinaitis gimė 1939 metais birželio 20 dieną Vandžiogaloje. Iš tėvo, žymaus akvarelisto Jo
ono Martinaičio, paveldėjo potraukį menui ir gyvybingą humoro jausmą. Į dailininko kelią pasuko anksti. 1950 – 1957 metais mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, kur tuo metu klestėjo akvarelės būrelis, o jo vadovas Č. Kontrimas skatindavo moksleivius piešti gamtoje. 1964 metais baigė tapybą tuometiniame LTSR valstybiniame dailės in
nstitute. Daugiausiai jam dėstė profesorius A. Gudaitis, kuris davė ne tik tvirtus tapybos pagrindus, bet ir ugdė studentų intelektualumą pokalbiuose apie pasaulio literatūrą, ypač praktikos metu. Mokytojo reiklumas, dėmesys spalvinei kompozicijos sandarai, paveikslo vieningumui ir meilė dailininkams, sugebėjusiems išbaigti kiekvieną detalę (kaip Vermejeris), iš esmės ir nulėmė būsimo tapytojo rimtą požiūrį į tapytojo rimtą požiūrį į kūrybos procesą. Taigi kūrybinės formacijos periodu dailininkas susidūrė su ARS’o grupės nariu, paskatinusiu lietuviškos ekspresionistinės tapybos atsiradimą. 1965 metais pradėjęs dalyvauti parodose A. Martinaitis pasižymėjo kaip impresionistinių peizažų kūrėjas.

Kaip ir arsininkai, A. Martinaitis pirminių įspūdžių ieškojo natūroje, peizažus, interjerus, natiurmortus tapydamas ekspresyviai ir dekoratyviai. Motyvai redukuojami į kelias taupias formas, dominuoja kelios raiškios spalvos. Dideli ir ryškūs plotai atskiriami kontūrų linijomis. Kaip ir arsininkai, įkvėpimo A. Martinaitis ieškojo li
iaudies meno archaiškoje plastikoje, o modernumo – formų stilizacijoje. Nedidelio formato paveikslai monumentalūs ir kupini jėgos. Jie spontaniški, o kartu ir harmoningi.

Daugelis ankstyvųjų A. Martinaičio drobių sumanyti kaip atsakas ar pagarbos ženklai, skirti konkretiems Antano Samuolio ir Antano Gudaičio paveikslams. Improvizuojama pasirinkus panašų motyvą, kompoziciją, spalvų santykius ir tapymo manierą. Tai sąlygoja ir panašų formos redukavimą, ekspresyvų, platų potėpį, ryškių ir sodrių spalvų harmoniją. Naudojami net A. Samuolio mėgstami spalvų deriniai – geltonos ir geltonai rusvos, sodriai žalios ir mėlynos.

Tipiškas to laiko kū
ūrinys – “Pavasaris” (1967). Dailininkas impresionistiškai fiksuoja gamtos nuotaiką, panoramiškai komponuoja paveikslo erdvę. Koloritu perteikta skaidri pavasariška atmosfera. Platūs spontaniški potėpiai, laisvais teptuko mostais pažymėtas piešinys sureikšmina drobės paviršių, paverčia jį savarankišku, kūrinio meninę vertę lemiančiu komponentu. Kartais į ankstyvuosius peizažus įterpiamos žmonių figūros ramiai įsilieja į kompozicijos visumą. Jos tampa vienu iš daugelio pasaulio elementų, sudedamąja dalimi, neišsiskiriančia iš bendro gamtos konteksto. Tokia traktuotė suartina A. Martinaitį su Šiaurės Renesanso pasaulėžiūra. Tai matyti paveiksle “Pavasaris sode” (1968). Tapysena būdinga ankstyvųjų drobių spontaniškam energijos proveržiui, kuris pasireiškia nevientisu, pulsuojančiu kontūriniu piešiniu, veržliais potėpiais. Šiame paveiksle kaip reta daug šviesos, jį užpildo dienos vaiskumas, balzganu kobaltu pražysta medžiai, šilta žaluma tviska žolė. Tačiau impresionizmui artimi tapybos bruožai greitai ima nykti iš dailininko drobių. Tai sąlygojo priešingas impresionistų plenerizmui tapymo būdas: ”.natūroje tapyti etiudai paprastai man yra medžiaga būsimam peizažui ar teminei drobei. Paveikslo struktūros, spalvinių dėmių pusiausvyros ieškau jau dirbtuvėje”.

A. Martinaičio meninis mąstymas formavosi tuo metu, kai lietuvių ir visa tarybinė dailė gyveno kūrybinį pakilimo periodą, prasidėjusį po XX partijos suvažiavimo. Studentai daug girdėjo apie impresionizmą, fovizmą, ekspresionizmą dar institute. Maskvos ir Leningrado muziejuose buvo rengiamos impresionistų ekspozicijos. Studijų laikais didelį poveikį turėjo praktika Ermitaže, kur Martinaitis praleido pusantro mėnesio, studijuodamas mažuosius olandus ir impresionistus. Į širdį gi
iliai įstrigo kartu su profesoriumi A. Gudaičiu aplankyta V. Eidukevičiaus paroda.

Staiga, 1969 metais, A. Martinaičio kūryba ryškiai keičiasi. Per kelerius metus atsiranda grupė tamsių, depresyvių paveikslų. Ryškias spalvas keičia achromatinės – juoda, pilka, ruda. Dideliuose, beveik monochrominiuose jų plotuose kaip klajojančios liepsnelės šmėkščioja geltonos ir žalios spalvos taškai. A. Martinaitis ir toliau tapo konkrečias vietoves. Tik dabar krūmais, brūzgynais apaugusios ežerų pakrantės ar seni sodai skendi prietemoje. Išnyksta erdvės pojūtis. Vešli augmenija primena neįžengiamą tankmę, nėra ne tik erdvės, bet ir dangaus ar šviesos properšų. Ankstyvąją džiugią vasaros kaitrą dabar keičia vėlyvojo rudens mirštančios gamtos melancholija. Juslingai perteikiama, kaip vysta žiedai pūva lapai. Daugelyje A. Martinaičio paveikslų augalija – pasikartojanti rojaus sodo metafora. Tačiau šioje grupėje sodai ir karklai alsuoja pavojaus nuotaika. Atgimimas, kuris ateis pavasarį, žadamas prislopintai, beveik nebyliai.

Ankstesnių paveikslų eskiziškumą keičia koncentruota, daugiasluoksnė tapyba. Tai ilgas procesas. Tirštas dažų sluoksnis tampa panašus į bareljefą. Dažais beveik lipdoma forma. Masyvus paveikslo paviršius nelygus. Jame gausu iškilimų, duobių. Jis primeną sueižėjusią ir klampią dirvą.

Spalva, forma ir faktūra šio periodo kūriniuose yra lygiavertės išraiškos priemonės. Linijos trūkinėja, kontūras išsitrina. Monochrominėse drobėse duslios spalvos – juoda, pilka, rusva ar žalia – nelygiame, skulptūriškame paviršiuje vibruoja gausybe atspalvių. Iš reljefinių potėpių chaoso, tik atidžiau įsižiūrėjus ima ryškėti žmonių veidai, fi
igūrų ar medžių siluetai.

Dėl sovietinės izoliacijos A. Martinaičiui neteko pažinti svarbių savo laiko Vakarų dailės reiškinių, todėl labai stebina pastarųjų jo darbų artumas kiek vyresnių nei jis žymių Londono mokyklos atstovų Leono Kosoffo ir Franko Auerbacho tapybai. Tuo pačiu laiku A. Martinaitis, nieko apie juos nežinodamas, daro tuos pačius tapybinius – skulptūrinius atradimus. Remdamasis natūros įspūdžiu, jis taip pat tapo achromatinius, daugiasluoksnius paveikslus, kuriuose motyvai sunkiai ryškėja faktūrų ir potėpių chaose. Tiesa, esama ir skirtumų. Abu Londono tapytojai paveikslų motyvus skolinasi iš savo karštligiškos didmiesčių aplinkos. Tai – artimųjų draugų portretai, aktai, urbanistiniai peizažai, gatvių scenos. Viskas persmelkta lietaus, dulkių, nervingos miesto skubos ir individo vienatvės minioje.

Melancholiškai tamsi, skulptūriška A. Martinaičio tapyba – romantiškesnė. Įkvėpimo jis semiasi neliestos gamtos meditacijoje ir su ja susijusiuose mituose. Drobėse lyg atkartojamos jo eilėraščių eilutės: “Miškų juodoji giluma”, “Varnos plaikstė suodiną sparnų vualį”, “Danus juodus dažus išpylė upėn”, “Sumigo po tamsia nakties bure.”. Vietoj urbanistinių betono ar asfalto peizažų plyti miškai ir sodai. Susikertančias Auerbacho ir Kosoffo paveikslų įstrižaines, sūkuringas kompozicijas A. Martinaičio darbuose keičia statiškas, frontalus, iškilmingas dėstymas. Auerbacho ir Kosoffo bareljefiškose drobėse dominuoja nervinga linija, o A. Martinaitis grafiškojo prado visai atsisako. Londono dailininkams labai svarbus laiko pojūtis, o lietuvių tapytojo drobėse laikas nekonkretizuojamas, ieškoma a

. . .

7. Pirmasis stambesnis A. Martinaičio darbas:

a) “Kryžių kalnas”; b) “Saulė”; c) “Pabaigtuvės ant Gudkalnio kalno”; d) “Linarūtė.

8. Visoje A.Martinaičio kūryboje išlieka aktuali:

a) tėvynės tema; b) draugystės tema; c) šeimos, motinystės tema; d) istorinė tema.

9. A. Martinaitis tapydamas paveikslus rėmėsi:

a) istorija; b) savo gyvenimu; c) literatūros kūriniais; d) mitais.

10. Viena svarbiausių meninių vertybių A. Martinaičiui yra:

a) plastinė paveikslo kalba; b) spalvų suderinamumas; c) detalus detalių vaizdavimas; d) temos pasirinkimas.

Komentuokite!