Barboros Radvilaitės vaizdavimo skirtumai XVIa. portretuose

1294 0

 

Barboros Radvilaitės vaizdavimo skirtumai XVIa. portretuose

 

Lietuvos senoji dailė Esė

 

Kaunas, 2015

 

Ši didikė yra viena iš ko gero labiausiai legendomis apipintų asmenybių istorijoje. Jeigu BarboraRadvilaitė gyventų šiais laikais, ji neabejotinai būtų labiausiai medžiojama ir aptarinėjama “žvaigždė”. Nors ir mirusi prieš 463-jus metus, tačiau jos, kaip iškilios asmenybės ir to meto valstybės ikonos visapusiškas populiarumas tik auga, ir vargu ar domėjimasis ja kada nors išeis iš mados. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, jog Radvilaitė yra viena iš dešimties mūsų šalyje žinomų istorinių asmenybių.

Ne mažiau įdomi ir Ra

advilaitės, kaip menininkus įkvėpusios mūzos istorija. Jos originalių portretų išlikę tiek nedaug, ir jie taip plačiai kupiūruojami ir kopijuojami, jog suprasti kur pavaizduota tikroji LDK karalienė yra ganėtinai sunku. Teigiama, jog Barbora buvusi tikra gražuolė, viliokė, tiesiog vedusi savo grožiu iš proto LDK ir atvykėlius vyrus. Tačiau žiūrint į išlikusius jos portretus, kyla klausimas, kodėl kiekviename iš jų pavaizduotos tarsi dvi skirtingos moterys?

Šiuose meniniuose, istoriniuose klaidžiojimuose šiuo metu bene vienintelė kelrodė žvaigždė yra kaunietės menotyrininkės Marijos Matušakaitės prieš keletą metų išlei

ista knyga apie išlikusius Karalienės Barboros portretus, kurioje sudėta už savo lėšas, vedant vien tik entuziazmo surinkta medžiaga iš atliktų tyrimų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje ir Ukrainoje. Ir iš tiesų Barboros atvaizdai apipinti įvairiomis klaidinančiomis istorijomis, kaip ir pati
portretuotoji, tik maža dalis iki XIX amžiaus tapytų jos darbų atlikti iš natūros, dauguma jų kopijuoti vienas nuo kito, todėl ir suprasti, kaip jau minėta, kuris iš jų labiausiai atitinka realybę yra sudėtinga. Nes kiekvienas menininkas nuo savęs pridėdavo dalelę kažko būdingo savo tapymo stiliui, ar laikotarpio madoms. O kaip žinoma, XVIa. portretinis žanras dar formavosi, kaip ir įvairūs renesansiniai vaizdavimo kanonai, todėl Barborą kiekvienas menininkas stengėsi tarsi universalizuoti, savaip pavaizduoti kaip būdingo laikotarpio madingą gražuolę. Labiausiai tarpusavyje išsiskyrėLDK ir tolimesniuose kraštuose tapyti portretai, kaip manoma, tam įtakos turėjo dar prastai išsivystęs portreto žanras, kuris savo apogėjų čia pasiekė tik XVII a.

Pirmasis reikšmingas XVI amžiaus darbas, kuris kartu yra ir vienintelis kaip manoma originalus iš natūros tapytas Radvilaitės portretas saugo

omas Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Tai nedidelis paveikslas iš vadinamojo Žygimanto Augusto diptiko, vaizduojančio jo žmonas Elžbietą Habsburgaitę ir Barborą Radvilaitę. Diptikaskaip teigiama atsiradęs jau po slaptų karaliaus tuoktuvių, amžiaus viduryje. Nutapytas ant skardos, jis įėjo į sulenkiamą pusiau diptiką, jungusį pirmosios ir antrosios karaliaus žmonos paveikslus. Raudonu aksomu aptrauktas jo viršus, primenantis knygų aptaisus, turi auksakalio darbo kampus bei užsegimą ir kiekvienos pusės centre įkomponuotą medalioną su Žygimanto Augusto monograma. Faktas, kad Barboros paveikslas

 

atsidūrė šalia ElžbietosHezburgietės atvaizdo, rodo, jog Radvilaitė jau trakt

tuota kaip teisėta valdovo žmona. Radvilaitės ryšį su Žygimantu Augustu atspindi ir portretinis jo medalis ant žmonos kaklo. Šiame pakankamai sausame, ir dabar lyg atrodytu kanonišku laikmečiui kūrinyje iki klubų nutapyta Radvilaitė stovi frontaliai, trimis ketvirčiais į kairę pasukta galva, ir sunertomis žemiau juosmens rankomis. Liesas, smailėjantis moters veidas ilgoka nosimi, smailiu smakru ir išryškintais skruostikauliais atrodo ne itin laimingas, veikiau susirūpinęs. Žiūrinčiojo akį patraukia skausmingai išlenktos lūpos žemyn linkstančiais kampučiais. Didelis dėmesys skirtas ypatingai detalizuotai Barboros aprangai. Ji pavaizduota dėvinti suknelę iš tamsiai raudono, austo su aukso gijomis audinio. Kirpta per liemenį su minkštomis klostėmis suskaidytu sijonu, ji turi trumputes standžias pūstas rankoves ir užvilkta ant plonų permatomų marškinių, užpildančių didelę ovalią kaklo iškirptę. Iškirptė išbaigta plačiu apvadu, siuvinėtu perlais bei brangakmeniais. Analogiška siuvinėta juosta išbaigtos apačioje pūstos rankovės. Tokiu pat būdu siuvinėtas siauresnis suknelės diržas, antkakliu paversta marškinių stovė ir plačias marškinių rankoves sutraukiantys rankogaliai, užmauti kaip apyrankės ant riešų. Gausiai perlais siuvinėtas ir žemai ant kaktos nuleistas Radvilaitės gobtuvas sujungtas su standžia juosta supančia iš apačios veidą. Virš gobtuvo uždėta nedidelė plokščia juodos spalvos beretė, kuri vėliau buvo tapoma ir vėlesniuose labiau atpažįstamuose Barboros portretuose. Šis portretas bene gausiausiai kopijuotas ir kupiūruotas, todėl jo variantų galima rasti įvairių.

Toks Barbo

oros tapybos darbas savo struktūra, technika ar kitais aspektais niekuo nesiskiria nuo kitų, panašiu laikotarpių tapytų LDK didikų ir didikių portretų. Visi jie buvo pakankamai statiški ir laikomasi vienodos kompozicijos kanono. Barboros portreto išskirtinumas be abejo vyrauja jos aprangoje ir garderobo detalėse. Nei viena kita to meto didikė nebuvo taip detaliai vaizduojama. Tokį portreto tipą žinoma įtakojo ir pati laikmečio tendencija – didikams buvo tarsi privalu turėti juos reprezentacinius portretus. Tačiau būtent šis darbas, nors ir dabar, po daugelio atliktų tyrimų laikomas vieninteliu autentišku darbu, XVI amžiuje, iki kol dar pati Karalienė buvo gyva, greičiausiai buvo skirtas tik vienintelio jos mylimojo akims. Taigi kyla klausimų dėl pačio Barboros atvaizdo, kuris nutapytas taip, tarsi portretuojamoji būtų jautusį nepaprastą šleikštulį. Žiūrint į diptiko nuotraukas sunku suprasti, kodėl moteris pavaizduota būtent taip, kai nuo senovės iki mūsų dienų girdimos legendos apie šiosios nepakartojamą ir stulbinantį grožį.

Visiškai priešingas šiam darbas sukurtas vos porą metų vėliau, nors tiksliomis datomis sunku pasikliauti, kai kalbama apie XVI amžių, nes dauguma darbų tuo metu buvo tapoma, per tapoma, užtapoma, todėl vėlgi kyla klausimas ar ir šis darbas yra tikrai originalus. Tačiau nekyla abejonių, kad negausiame Barboros portretųlobyne įdomiausias darbas – kaip manoma Italijoje tapytas Barboros portretas, kuriame portretuojamoji pavaizduota ypatingai graži,

 

visiškai prieš

šingai nei prieš tai apibūdintame paveiksle, o dailininkas čia rodosi buvęs itin aukšto lygio, ne taip kaip diptiko portreto autorius. Liūdna tiesa, tačiau bene pagrindinė nekokybiškos išvaizdos priežastis yra prastas LDK vyravęs meninis lygis. O štai čia sutinkame autorių iš tolimesnių, labiau kultūriškai išsivysčiusių kraštų, ir rezultatas akivaizdus – minimas portretas vienintelis tokios aukštos klasės originalus darbas, kurio autorius Italijoje gyvenęs ir dirbęs menininkas Janas Stephanas van Calcaras, kuris taip pat dar vadinamas antruoju Tiziano (Italų renesanso Venecijos dailės mokyklos tapy. . .

ponuota asimetriškai dešinėje lentos pusėje, kaip atsvara šiam vaizdui kairėje dalį paveikslo ploto užpildo šešėlių gaubiama, balta skraiste apsigaubus senos moters figūra, kurios sugretinimas su šalia stovinčia gražuole padeda dailininkui atskleisti jaunatviškumą.

Barbora Radvilaitė vaizduojama tarsi visiškai kitokiame amplua nei pirmajame aptartame paveiksle, vien jos išvaizda, povyza yra radikaliai skirtinga ir rodytųsi jog šiuose portretuose įamžinti du skirtingi asmenys. Čia moters veidas siaurėjantis, smulkiu smakru ir ilga nosimi, daug putlesnėmis nei diptike lūpomis, tamsiais ir tankiais antakiais, kurie brėžiami tiesesne ir žemiau nuleista linija, kaip buvo madinga renesanso madų besivaikančioje Italijoje. Šie antakiai, kartu su perlų diadema papuoštais plaukais pabrėžia veido baltumą ir skaistumą, bruožai čia atrodo labai švelnūs, ramūs. Taip pat tai ir vienintelis žinomas portretas kuriame Barbora vaizduojama atidengtais plaukais, su sklastymu per vidurį. Kitoks čia ir drabužių stilius – tamsi standi suknelė, suskaidyta šviesiomis siuvinėtomis ar aplikacija papuoštomis juostomis, rodo tuo metu iš Ispanijos plintančios mados poveikį. Jai artima ir nedidelė atversta, mezginiais išbaigta apykaklė bei gofruoti rankogaliai. Prie madingų laikotarpio aksesuarų priklauso moters rankon įdėta nosinė, kaklo papuošalai bei rožinis. Radvilaitė šiame paveiksle tapyta nėščia su itin drabužių išryškintu pilvu. Dešinėje rankoje, atremtoje į gulinčią ant stalo pagalvę, ji laiko smulkų, pailgos formos metalo dirbinį, kurio reikšmė taip ir neišnarpliota, tai tik

 

galimai brangi vyro dovana. Antrajame plane nutapyta senolė žvelgia aukštyn į tamsiame fone vos matomą ovalą, tačiau ką reiškia aukštyn iškelta dešinioji senosios ranka? Palaiminimą? Pranašystę? Gali būti, jog nematome svarbių detalių, dėl to, jog kaip manoma paveikslas buvęs apkarpytas iš visų pusių, todėl iki galo suprasti vaizdinius yra sunku, mat gali būti jog kažkas reikšmingo buvo negrabiai pašalinta. Vis dėlto istoriškai jau žinome, jog šis nėštumas buvo nesėkmingas ir Barbora patyrusi persileidimą sunkiai susirgo. Paveikslas galėjo tapti sunkiu prisiminimu apie neišsipildžiusias viltis, todėl spėjama, kad jis atsidūręs pas Mikalojų Radvilą Rudąjį, vėliau atitekęs jo sūnui Kristupui, taip keliavęs iš kartos į kartą, kol pagaliau XX a. pradžioje pateko į Paryžiaus aukcioną. Tolesnis jo likimas nėra žinomas, ir iki mūsų dienų išlikusi tik nespalvota paveikslo nuotrauka, mat jis ko gero galėjęs būti spalvotas.

Taigi šie du visiškai skirtingi karalienės portretai – diptiko ir Italų tapytojo siejasi tik tuo, jog juose, bent kaip kol kas istorikams ir menotyrininkas yra pavykę išsiaiškinti vaizduojama ta pati Barbora Radvilaitė. Nors po neseniai atliktų karalienės kaukolės rekonstrukcijos matoma, jog anatomiškai nei vienas iš jų nėra tikslus, taigi menininkams matyt buvo leista šiek tiek paimprovizuoti, arba tai buvę geriausia ką tuo metu jie galėjo padaryti dėl išsilavinimo ar žinių stokos. Todėl klausimas, kurgi tikroji Barbora Radvilaitė, ir kaip iš tikrųjų ji atrodė lieka neatsakytas. Tiesiog iš šių dviejų duotųjų galime rinktis, kuris mums labiau patinka, nes tiesos liudijančios kuris portretas tikslesnis jau nesužinosime.

 

Iliustracijos :

 

Nežinomas dailininkas. Barbora Radvilaitė iš Žygimanto Augusto diptiko. XVI a.

 

J. Stephan von Calcar. Barbora Radvilaitė, XVIa.

 

Literatūros šaltiniai :

 

Naudotos iliustracijos iš M. Matušakaitės knygos “Karalienė Barbora ir jos atvaizdai”

Join the Conversation