Gyvsidabris

2022 0

]

,,Gyvsidabris

0x01 graphic

Turinys:

Metalo ir jo lydinių atomo sandara

Paplitimas gamtoje

Gavimas

Fizikinės ir cheminės savybės

Metalo jono reikšmė žmogaus organizme

Metalo lydinių arba junginių sudėtis ir panaudojimas

Skiltis – tai įdomu

Informaciniai šaltiniai

Metalo ir jo lydinių atomo sandara:

Atomo savybės

Atominė masė
(Molinė masė)

200,59(2) а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

160 pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

1007,1 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Xe] 4f14 5d10 6s²

Gyvsidabris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Hg, eilės numeris 80. Blizgantis metalas, kambario temperatūroje lakus, skystas. Garuoja temperatūroje, aukštesnėje, nei -38,8 laipsniai C, verda prie +356.73 °C. Aukštesnėje temperatūroje garuoja intensyviau, todėl apsinuodijimo galimybė esti didesnė. Geras elektros laidininkas.

Gyvsidabrio chloridai :

Gyvsidabrio ir chloro junginiai. Vienvalenčio gyvsidabrio chloridas, Hg2Cl2, kitaip – kalomelis. Gyvsidabrio dichloridas, sublimatas, HgC

Cl2 bespalviai kristalai. Tirpsta vandenyje. Nuodingas. Gaunamas iš gyvsidabrio sulfato HgSO4 ir natrio chlorido arba gyvsidabrį veikiant chloru. Yra dezinfekuojanti priemonė, katalizatorius org. sintezėje; iš jo gaunami kiti gyvsidabrio junginiai.

Gyvsidabriooksidai:

HgO, Hg2O, HgO2, gyvsidabrio ir deguonies junginiai. Gyvsidabrio oksidas, HgO, kristaliniai geltoni arba raudoni (spalva priklauso nuo smulkumo) milteliai. Nuodingas. Vandenyje beveik netirpsta. Kaitinamas skyla į gyvsidabrį ir deguonį. Gaunamas iš gyvsidabrio nitrato. Vartojamas kaip oksidatorius, chem. analizėje, org. sintezėje, medicinoje. Iš jo gaminamos apsauginės laivų korpusų dangos. (Di)gyvsidabrio oksidas, Hg2O, juodi labai nepatvarūs mil

lteliai. Gyvsidabrio peroksidas, HgO2, raudoni milteliai, iš kurių lengvai atskyla deguonis.

Gyvsidabris reaguoja su visais metalais, net su auksu, sudarydamas lydinius, vadinamus amalgamomis. Amalgama susidaro metalui ištirpus gyvsidabryje. Amalgamacijos procesas naudojamas jau šimtmečius, siekiant išskirti auksą, sidabrą, kitus tauriuosius metalus iš rūd

dų. Taip pat amalgamomis buvo naudojamos kaip vienas iš būdųdengti dirbinius tauriaisiais metalais, tačiau tai yra labai nuodingas technologinis procesas (pakaitintą sidabruojamą, auksuojamą ar pan. Daiktą reikia palaikyti amalgamoje, vėliau gyvsidabrį išgarinti. Tokiu būdu ant daikto lieka plonas tauriojo metalo sluoksnis). Geležis su gyvsidabriu amalgamų nesudaro, todėl gyvsidabrį galima vežioti geležinėje taroje. Stomatologų naudojamą amalgamą sudaro 70% gyvsidabrio ir 30% vario.

Paplitimas gamtoje:

Gyvsidabris – tai retas metalas, Žemėje jo yra nedideli kiekiai. Gamtoje labai išsisklaidęs ir telkiasi sulfidinėse rūdose. Gyvsidabrio sulfidinių rūdų ir gyvsidabrio randama Ispanijoje, Kinijoje, Italijoje, Ukrainoje, JAV, Š.Kaukaze, Užkaukazėje, Jakutijoje, Vid.Azijoje, Altajuje. Cinoberis ( gyvsidabrio rūda ) susidaro šalia naujų vulkaninių uolienų ir karštų versmių. Labai retai kai kuriose uolienose pasitaiko gryno gyvsidabrio lašelių. Šiek tiek gyvsidabrio randama atmosferoje, dirvoje, vandenyje, jis gali kau

uptis gyvūnų ir žmonių organizmuose. Žemėje yra ~ 500000 t gyvsidabrio rūdos išteklių. Svarbiausias gyvsidabrio rūdos metalas – cinoberis HgS. Žinomi dar 26 reti gyvsidabrio mineralai; svarbesnieji:

timanitas HgSe
koloradoitas HgTe
montroiditas HgO
kalomelis Hg2Cl2
livingstonas HgSb4S7

korderoitas Hg3S2Cl2

Gyvsidabrio rūda turinti ~ 1% gyvsidabrio, laikoma sodria, 0,2 – 0,3% – paprasta, 0,02 – 0,06% – skurdžia. Rūdoje būna stibio, vario, švino, cinko, volframo, aukso, sidabro priemaišų; arsenas žalinga priemaiša.Grynas gyvsidabris gaunamas pirometalurginiu būdu – deginant cinoberį: HgS + O2 àHg + SO2 arba hidrometalurginiu būdu – elektrolizuojant HgS, ištirpintą šarminiame natrio sulfido tirpale.

Gavimas:

Tirpsta azoto ir karštoje koncentruotoje sieros rūgštyse, taip pat ir karališkajame

vandenyje. Tirpina dau

ugelį metalų ir virsta amalgama. Gaunamas pirometalurginiu būdu – deginant cinoberį: HgS+O2gHg+SO2 arbahidrometalurginiu būdu – elektrolizuojant HgS, ištirpintą šarminiame natrio sulfido tirpale. Gyvsidabris yra katalizatorius organinėje sintezėje, šaldymo agentas plutonio reaktoriuose. 

Fizikinės ir cheminės savybės:

Cheminės savybės

Kovalentinis spindulys

149 pm

Jono spindulys

? pm

Elektroneigiamumas

2 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

?

Oksidacijos laipsniai

+1; +2

Gyvsidabrio fzikinės savybės: Gyvsidabris – tai sidabrinis, baltas, sunkusis metalas, chemiškai atsparus, neaktyvus, sunkiai atiduodantis savo elektronus, netirpstantis vandenyje. Jis yra vienintelis metalas, išliekantis skystas kambario ir net žemesnėje temperatūroje. Kai aplinkos temperatūra 0 oC ir daugiau, metalinis gyvsidabris garuoja – virsta gyvsidabrio garais. Jo lydymosi temperatūra labai žema ( -38,87 oC ), o virimo aukšta (357 oC). Gyvsidabris sunkiausias iš visų skysčių ( net 7 kartus sunkesnis už orą, ir 13,6 karto sunkesnis už vandenį ). Jo tankis 13,59 g/cm3 . Tai labai nuodingas ir judrus metalas. Gyvsidabris neišstumia H2 iš rūgščių. Jį nukenksmina sieros ir aliuminio milteliai. Nors gyvsidabris netirpsta vandenyje bet yra jo junginių, kurie gerai tirpsta vandenyje sudarydami labai nuodingus hidratus. Dauguma gyvsidabrio junginių yra kovalentiniai. Gyvsidabrio halidai (išskyrus HgF2)vandeniniuose tirpaluose yra tik silpnai jonizuoti. 

Cheminės gyvsidabrio savybės:
a) sąveika su vieninėmis medžiagomis:
Gyvsidabris nelabai linkęs jungtis su deguonimi. Oksidas HgO yra termiškai nepatvarus. Tačiau gyvsidabris reaguoja su siera, vandeniliu, selenu, telūru ir halogenais:
Hg + S à HgS gyvsidabrio (I) sulfidas 
Hg + H2 à HgH2 gyvsidabrio (II) hidridas
Hg + Se à HgSe gyvsidabrio (II) selenidas
Hg + Te à HgTe gyvsidabrio (II) telūridas
Hg + 2I à HgI2 gyvsidabrio (II) jod

didas
HgI2 + Hg à Hg2I2 gyvsidabrio (I) jodidas
Hg + 2Br à HgBr2 gyvsidabrio (II) bromidas
HgBr2 + Hg à Hg2Br2 gyvsidabrio (I) bromidas
Hg + 2F à HgF2 gyvsidabrio (II) fluoridas
HgF2 + Hg à Hg2F2 gyvsidabrio (I) fluoridas
Hg + Cl2à HgCl2 gyvsidabrio (II) chloridas
HgCl2 + Hg à Hg2Cl2 gyvsidabrio (I) chloridas
b) sąveika su sudėtinėmis medžiagomis
Gyvsidabris nereaguoja su rūgštimis,nes neišstumia vandenilio iš jų. 

Gyvsidabrio savybės:
• sidabrinis, baltas
• sunkusis metalas
• chemiškai atsparus
• neaktyvus
• netirpsta vandenyje
• skystasis metalas ( sunkiausias iš visų skysčių )
• garuoja ir kambario temperatūroje
Gyvsidabris ir jo junginiai naudojamas matavimo prietaisuose, medicinoje, elektrodų gamybai, farmacijos gaminiams, fungicidams , dezinfekuojančioms priemonėms, organinėje sintezėje, pigmentams ir t.t.
Gyvsidabris nelabai linkęs reaguoti su deguonimi, tačiau reaguoja su siera, telūru, selenu, vandeniliu ir halogenais.
Gyvsidabris neišstumia H2 rūgščių.

Metalo jono reikšmė žmogaus organizmui:

Apsinuodijimas:

Gyvsidabriu apsinuodijama, kai patalpų oras užteršiamas jo garais. Dažniausiai taip atsitinka metalui išsiliejus ant grindų, garuojant iš atvirų indų, sandėliuojant sudužusias neonines lempas ir kt. Galima apsinuodyti net nuo vieno sudužusio medicininio termometro. Patekęs per burną, gyvsidabris yra praktiškai nekenksmingas, išsiskiria su išmatomis. Patekęs pro kvėpavimo takus, jis gali susikaupti parenchiminiuose organuose, smegenyse ir kauluose. Iš organizmo išsiskiria lėtai su šlapimu, seilėmis, prakaitu, motinos pienu. Ūminių apsinuodijimų pasitaiko labai retai (avarijų metu), kai gyvsidabrio garų koncentracija ore 10-15 kartų viršija maksimaliai leistiną (0,01 mg/m³).

Toksinis poveikis:

Gyvsidabrio toksinis veikimas priklauso nuo baltymų sulfhidriliniųgrupių (SH) blokavimo, kuris sutrikdo fermentų veiklą. Fermentų inaktyvavimas sukelia įvairų organizmo sistemų, pirmiausia centrinės nervų sistemos, pažeidimus. Gyvsidabris yra protoplazmos nuodas, pad

didina nervinių ląstelių dirglumą, dėl to jos greitai išsenka. Organiniai gyvsidabrio junginiai yra daug nuodingesni už neorganinius ir už laisvą metalą. Kai kurie mikroorganizmai paverčia gyvsidabrį metilgyvsidabrio (CH3Hg+) junginiais, kurie kaupiasi žuvyje ir kituose vandens organizmuose. Gyvsidabris gali patekti į organizmą per odą, virškinimo traktą, per kvėpavimo takus (įkvepiant). Daugiausia apsinuodijama per kvėpavimo takus.

Pirmoji pagalba: Pastebėjus pirmuosius ap

. . .

Gyvsidabrio panaudojimas:

Gyvsidabrio lempa :

Dujinio išlydžio šviesos šaltinis, kurio balionas prileistas gyvsidabrio garų ir inertinių dujų. Gyvsidabrio lempos balione gali būti ir volframinis kaitinimo siūlelis, pagerinantis gyvsidabrio lempos spektrą. Gyvsidabrio lempos spinduliavimo spektras apima matomąją šviesą, ultravioletinius ir dalį infraraudonųjų spindulių. Įvairesniam spektrui gauti vidinis gyvsidabrio lempos paviršius apipurškiamas liuminoforu, į gyvsidabrio garus pridedama jodidų, natrio, talio ir kt. medžiagų. Galingesnės gyvsidabrio lempos aušinamos paprastai vandeniu. Gyvsidabrio lempos naudojamos gatvių ir plentų apšvietimui, medicinoje (t. y. „Kvarcinė“ lempa), kino technikoje, buityje.

Skiltis tai įdomu:

Kažkada gyvsidabris buvo laikomas pagrindiniu alchemijos ir burtų elementu, garsėjo kaip mirtinas nuodas ir itin stiprus vaistas. Gyvsidabris būdavo nepakeičiamas metalas veidrodžių, termometrų ir svarstyklių gamyboje.

 

1937 metais pasaulinėje Paryžiaus parodoje buvo pristatytas „Gyvsidabrio šaltinis“ – fontanas su judančia skulptūra, kuriame tryško gyvsidabris, o ne vanduo. Musulmoniškoje Ispanijos dalyje būdavo įrengiami gyvsidabrio baseinai, kad kalifai juose galėtų išvysti savo atspindį. Gyvsidabris yra 13,5 kartų tankesnis nei vanduo, todėl nesvarbu, kad šis metalas yra skystos būsenos: įšokę į tokį baseiną,garantuotai susilaužytumėte kaulus.

 

XIX amžiuje gyvsidabris būdavo naudojamas fetrinių skrybėlių gamyboje. Siekiant išgauti matinį efektą, gyvūnų odos būdavo užmerkiamos švino nitrato tirpale. Gamybos procese išsiskyrę nuodai taip pažeisdavo darbininkų smegenis, kad skrybėlininkai tapo nuolatiniai psichiatrijos ligoninių klientai. Šiek tiek kvaištelėjusį nuo gyvsidabrio garų Skryblių apysakoje „Alisa stebuklų šalyje“ aprašė žymus britų rašytojas Luisas Kerolis.

 

XIX amžiuje gyvsidabriu būdavo gydoma tuo metu labai paplitusi venerinė liga sifilis. Teigiama, kad jis veikdavokaip primityvi, antibakterinė chemoterapija. Gyvsidabris būdavo vartojamas išoriškai ir į vidų. Net šiuolaikiniai homeopatai mažas švino dozes skiria pacientams, sergantiems šia liga. Tradicinėje medicinoje ši liga gydoma antibiotikais.

0x01 graphic

Infromaciniai šaltiniai: http://lt.wikipedia.org/wiki/Gyvsidabris

http://mokslai.lt/referatai/referatas/gyvsidabri-4-puslapis3.html

http://www.diena.lt/naujienos/mokslas-ir-it/gyvsidabrio-oksidai-praplecia-superlaidininku-pazinima-347327

http://mokslai.lt/referatai/referatas/atomo-sandar-3-puslapis3.html

http://mokslai.lt/referatai/referatas/gyvsidabri-2-puslapis3.html

http://mokslai.lt/referatai/referatas/gyvsidabri-4-puslapis3.html

http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/12/12gy.html

http://www.priekavos.lt/gyvsidabris-stebuklingas-ir-labai-nuodingas-skystasis-metalas/

www.chf.vu.lt

www.lt.wikipedia.org
www.utenosvsc.lt/gyvsidabris.html

www.ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/12/12gy.html
www.europe.eu.int

www.webelements.co

Komentuokite!