dujos

2238 0

Dujos taip pat gali tirpti

,,Chemija – tai menas, kuris moko, kaip tirpdyti gamtinius kūnus”. Toks apibrėžimas mums atskleidžia praeitų šimtmečių chemijos ypatybes. Iš šio apibrėžimo matyti, kiek daug svarbos cheminių procesų kitimuose buvo teikiama tirpimui ir koks didelis vaidmuo ilgaamžėje cheminės gamybos istorijoje teko tirpalams.

Viljamas Henris (1775 -1836) – anglų chemikas. Tyrinėjo dujų tirpumą vandenyje, esant įvairioms temperatūroms ir skirtingam slėgiui. Jis nustatė dujų tirpumo dėsnį, vadinamą Henrio dėsniu. Daugelį savo darbų V.Henris paskyrė kasyklų ir šviečiamųjų dujų – chloro vandenilio, amoniako ir kitų &#

#8211; analizei.

Ypač jį domino anglies kasyklose susidarančios dujos. Kartais kasyklose dujų susikaupdavo tiek daug, kad jų koncentracija pasidarydavo kritinė, ir šis mišinys galėjo sprogti. Tada pakakdavo mažiausios kibirkštėlės, kad jos užsiliepsnotų. Baisūs sprogimai sugriaudavo požemines galerijas. Kiek aukų, kiek sunkių kančių sukeldavo šios pavojingos kasyklų dujos. V.Henris nusprendė jas detaliai ištirti. Pirmiausia jis detaliai ištyrė kasyklų dujas. Paskui V.Henris ištyrė ir šių dujų degimo produktus. Bandymais buvo nustatyta, kasyklų dujas sudaro vandenilis ir anglis.

Tuo pačiu metu V.Henris tyrinėjo ir kitas du
ujas: šviečiamąsias, amoniaką, chloro vandenilį. Norėdamas gauti reikalingas dujas grynas, jis leisdavo jas per įvairius skysčius, supiltus į plovimo buteliukus, ir surinkdavoį cilindrus. Kartais Viljamas nespėdavo išeikvoti visų dujų iš cilindrų ir jas palikdavo kitai dienai. Kad dujos neišgaruotų pro dangtelių pl
lyšius, jis apversdavo cilindrus anga žemyn ir įleisdavo juos į vandenens pripiltą vonelę. Tada vanduo tvirtai ,,užkimšdavo” cilindrus, ir dujos negalėdavo išgaruoti. Buvo manoma, kad deguonis, vandenilis, kasyklų dujos netirpsta vandenyje ir taip jas galima išsaugoti. Tačiau V.Henris pastebėjo, kad po kelių dienų vandenyje esančiuose cilindruose dujų sumažėdavo – juose pakildavo vanduo, kuris ir užimdavo dujų vietą.

Jis pradėjo detaliai tyrinėti šį reiškinį: matavo dujų slėgį, temperatūrą, tūrį, apskaičiuodavo skystyje ištirpusių dujų kiekį.

Viljamo bandymų rezultatai buvo labai įdomūs. Iš tikrųjų visos dujos tirpdavo vandenyje, bet mažiau negu kietosios medžiagos. Kylant temperatūrai, dujų tirpumas greitai mažėjo, kai tuo tarpu kietųjų kūnų tirpumas paprastai didėja. Taigi vandenyje, pašildytame iki temperatūros, artimos virimo temperatūrai, apskritai nebegali tirpti jokios dujos.

V.Henris, matuodamas dujų tirpumą, esant normaliai temperatūrai, pastebėjo, ka
ad jų tirpumas labai priklauso nuo slėgio. Jeigu dujos smarkiau slėgdavo skystį, tai daugiau jų ir ištirpdavo. Norėdamas ištirti temperatūros įtaką, V.Henris darydavo įvairius bandymus, esant tam pačiam dujų slėgiui.

Ore slypintys pavojai

Niujorko Alberto Einšteino universitete dirbantys mokslininkai teigia, kad pastaraisiais dešimtmečiais 12 procentų visų mirusiųjų šiame mieste žuvo dėl oro užterštumo. Taip pat pastebėta, kad Niujorko zoologijos sode nuo apsinuodijimo švinu vienas po kito išdvėsė tenai saugomi reti gyvūnai. Paaiškėjo, kad švinas į jų organizmą pateko su įkvėptu oru. Orą taip pat ,,

,praturtino” švinu automobilių išmetamosios dujos. Šie ir dar kiti dalykai įspėjo žmones, kad Žemę gaubiančiame dujų apvalkale dedasi negeri dalykai.

Atmosferoje kartu su dujų mišiniu plaukia ir kietos bei skystos dalelės. Dujos sudaro daugiau kaip 99 procentus viso oro. Tai deguonis, azotas ir inertinės dujos. Be jų ore dar būna ir nepastovus kiekis kitokių dujų bei vadinamųjų lakių priemaišų – anglies dioksido, vandens garų, ozono. Kartais tam tikrose vietose ore aptinkama ir papildomų natūralių ar dirbtinės kilmės medžiagų. Sakykim, natūralūs teršalai yra kosminės dulkės, nuo žemės paviršiaus pakilusios dulkės, miško gaisrų degimo produktai, per ugnikalnių išsiveržiomus išsiskyrusios dujos bei sklandančios visai mažytės gyvos būtybės – virusai, bakterijos, mikroskopiniai dumbliai, grybai, žiedadulkės.

Greičiausia atmosfera buvo pradėta dirbtinai teršti tuomet, kai imta kūrenti anglimis.

Pastaruoju metu imta matuoti ne tik vietinį bei regiono užterštumą, bet ir teršalų paplitimą visoje Žemės atmosferoje, arba, kitais žodžiais tariant, globalinį užterštumo foną. Kip teigia K.Sternas, tiriant globalinį foną, jau užregistruojamos nemenkos sieros dioksido, azoto monoksido, ozono ir anglies monoksido koncentracijos. Mūsų dienomis švariausias oras yra poliarinėse srutyse, viršum vandenynų ir aukštų kalnų. Antarktidoje jau aptinkama nemažai sieros. Švino atmosferoje irgi jau yra apčiuopiamas kiekis. Viršum Ramiojo vandenyno šiaurinės dalies tirtame ore rasta tūkstantosios dalelės švino kiekio, kuris jau gali pakenkti sveikatai. Šiaurės pu
usrutulyje vienas pavojingiausių teršalų yra siera: pramonė kasmet į orą jos išmeta po 73 milijonus tonų. Palyginti naujas atmosferoje yra anglies monoksidas. Jis susidaro, kai prastai daginamos anglys ir prarandama 20 – 40 procentų šiluminės energijos. Anksčiau anglies monksido į orą pakliūdavo visiškai mažai, o dabar miestuose jo susikaupia tiek, kad gan dažnai judriose gatvėse eismą reguliuojantys policininkai apsinuodija šiuo anglies junginiu.

Nemažai pavojų kelia ir anglies dioksido kiekis ore. Prie atmosferoje esančių 2600 milijardų tonų anglies dioksido per 100 industrializacijos metų jo prisidėjo dar apie 410 milijardų tonų. Dabartinė atmosfera ilgainiui susiformavo per 3 milijardus Žemės gyvavimo metų. Nelaisvoji anglis žemėje mineralizavosi ir nebepateko į atmosferą. Jei dabar šią mineralinę anglį sudegintume, atmosferoje neišvengiamai padaugėtų anglies dioksido. Dėl to galėtų pasikeisti klimatas, nes daug šitų dujų turinti atmosfera gerai praleidžia regimąją Saulės šviesą, tačiau sugeria didelę dalį Žemės išspinduliuojamos šilumos (susidaro šiltnamio reiškinys). O kai į žemę atsklinda šilumos daugiau, negu jos iš čia išspinduliuojama, tuomet pakyla temperatūra ir gali ištirpti ledynai poliarinėse srityse bei aukštuose kalnuose. Jūrose vandens lygis gali pakilti 70 – 80 metrų. Jei vanduo pakiltų 70metrų, po vandeniu atsidurtų Niujorkas ir didžioji dalis Floridos.

Literatūra:

K. Manolovas, D.Lazarovas ,I.Lilovas ,,Chemijos savi dėsniai”;

J.Hortis ,,Gamtos katastrofos”

Join the Conversation