Brangakmeniai

82 0

Briliantai

Briliantas – apdirbtas deimantas, turintis ne mažiau 57 briaunų. Šiomis dienomis, briliantai naudojami kaip brangakmeniai papuošalams arba kaip talismanas, turintis mistinių galių.

Ankstyvoji istorija

Briliantai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti maždaug prieš 3000 metų Indijoje, kur briliantai buvo vertinami dėl savo savybės išskaidyti šviesą.Viduramžiais briliantai kurį laiką buvo naudojami medicininiams tikslams. Taip ankstyvaisiais viduramžiais naudodamasis briliantais nesėkmingai bandė gydytis popiežius Klementas. Vėliau didesnis dėmesys būdavo skiriamas brilianto vertei, negu jo mistinėms galiomis. Siekdami apsaugoti kasyklas nuo vagysčių jų savininkai skleidė g

gandus, kad neapdirbti deimantai yra nuodingi.

Briliantų populiarumas viduramžiais augo ir dėl atrastų didelių deimantų, pvz., „Mėlynosios vilties“.Šiandien Indija išlieka tarp pirmaujančių šalių pagal briliantų iškasimą, bei apdirbimą.

Skaidrumas

Beveik visi briliantai turi natūralių įskilimų priemaišų, kurios blogina jo permatomumą bei tuo pačiu blizgesį.

Spalva

Brilianto spalva gali kisti nuo visiškai Baltos iki Geltonos arba rudos briliantų spalva graduojama panaudojant abėcėlę nuo D iki Z

Svoris

Brilianto svoris matuojamas karatais (angl. Carat sutrumpinimas ct.) (nemaišyti su aukso grynumu) vienas karatas lygys 0,2 gramo, pats pavadinimas kilęs iš k
karato sėklų, senovėje jos buvo naudojamos kaip svoreliai nes jų svoriai beveik nesiskyrė o vidutinis svoris buvo 0,2 gr

Spalvotieji briliantai – geidžiama investicija

Pastarąjį dešimt metį spalvotieji mineralai – kvarcų, berilų, turmalinų ir kitų grupių spalvoti brangakmeniai tapo madingi, paklausūs ir p
populiarūs. Spalvoti briliantai pamažu, tačiau stabiliai ir užtikrintai, įsitvirtino rinkoje.

Per pastaruosius penkerius metus, smarkiai išaugus prašmatnių (fancy) vadinamosios netradicinės, neordinarinės spalvos briliantų paklausai, nišą užpildė įvairiausių spalvinių charakteristikų brangakmeniai.Šalyse, kuriose stipriai išvystyta spalvotųjų briliantų infrastruktūra (JAV, Belgija, Izraelis, Indija, Brazilija, Pietų Afrika ir kt.), dažniausiai vadovaujamasi seniai nusistovėjusiais terminais fantastiniams, prašmatniems briliantams apibūdinti.

—————–

Deimantas

Deimantas yra grynuolių klasės mineralas, jo cheminė sudėtis – kristalinė anglies modifikacija.

Savybės

Deimantai būna bespalviai, pilki, balti, melsvi, gelsvi, tamsiai rudi. Spalva priklauso nuo kristalo gardelėje esančių priemaišų.

Deimantai nėra sudaryti vien tik iš anglies. Deimante gali būti silicio, geležies, titano, magnio, kalcio oksidų, azoto ir kitos priemaišos. Taip pat pasitaiko kitų mineralų intarpų – grafito, olivino, piropo ir kt. Deimantai būna tiek skaidūs, tiek neskaidrūs. Deimantas turi l

labai gerą skalumą, o blizgesys – deimantinis (žaižaruojantis įvairiomis vaivorykštės spalvomis), riebus. Kristalo singonija kubinė. Dažniausiai randami oktaedro, rečiau kubo formos kristalai. Deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas. Pagal Moso skalę jo kietumas yra 10. Jis atsparus rūgštims ir šarmams. Kaitinamas ore sudega.

Radimvietės

Deimantai susidarė 10-1500 m pločio krateriuose, rečiau giliuose Žemės plutos plyšiuose, pripildytuose nuotrupinių uolienų kimberlitų (ultrabazinė uoliena).Žemyn siaurėjantys krateriai vadinami sprogimo vamzdžiais. Proterozojaus metu, taip pat devono, juros, paleogeno periodu susidarę kimberlitai, dūlėjimo proceso metu suyra, o juose esantys d
deimantai susikaupia aliuviniuose sąnašynuose. Dalis deimantų galėjo būti pernešti ledynų ar vėjo i kitas vietas. Maži deimantai gali susidaryti meteoritiniuose krateriuose.

Variacijos

• Bort – tamsus, netaisyklingos struktūros, matinis deimantas.

• Fancy – tamsiai raudonas, mėlynas ar purpurinis deimantas (ypač retas ir vertingas).

• Canary – ryškiai geltonas deimantas.

• Framezitas – juodas Bort.

• Balasas – smulkus rutulinis pluoštinis, spindulinis agregatas.

• Karbonado – itin smulkus, kompaktiškas ar porėtas, pilkšvas ar juodas agregatas.

• Kongo – deimantinė smulkmė,naudojama kaip abrazyvinė medžiaga.

Deimantai yra gaminami dviem etapais. Pradžioje mokslininkai palaipsniui sodino anglies garus ant jau turimo deimanto paviršiaus siekdami suformuoti deimanto sluoksnio gemalą. Anglies atomai likdavo įkrautomis dalelėmis bombarduojant vandenilio ir metano dujų mišinį. Po to šie sluoksniai buvo supjaustomi ir suslėgus iki 50-70 tūkstančių atmosferų slėgio buvo kaitinami 2000 oC temperatūroje. Mokslininkai sako, kad šie labai kieti kristalai tiks pjovimo įrankiams.

„Cullinanas“

Didžiausias pasaulyje deimantas rastas 1905 metais ir pavadintas kasyklos savininko vardu „Cullinanas“. Neapdirbtas mineralas svėrė 3106 ct. Iš kasyklos į Keiptauno uostą jį atvežė paslėptą pašto darbuotojo žmonos kepurėje, į Londoną plukdė laivu, kuriame tikrasis deimantas kaip paprastas siuntinys buvo vežamas siuntų skyriuje, o kopija keliavo kapitono seife su didele apsauga.

„Cullinanas“ – toks didelis deimantas, kad jį nušlifuoti buvo įmanoma tik suskaldžius. 1907 metais Antverpene jis buvo p
padalintas į dvi dideles ir 7 mažesnes dalis. Didžiosios dalys – po 530 ct ir 317 ct. Kriaušės formos „Afrikos žvaigždė“ bei pagalvėlės formos „Cullinan 2“ pateko į Anglijos karaliaus skeptrą bei karūną. Ten jie yra iki šiolei.

Neprilygstamasis“

Šį deimantą 1984 metais Konge rado maža mergaitė, žaidusi netoli apleistos deimantų kasyklos šiukšlių krūvoje. Tol, kol jis pateko Libano pirkliams, perėjo per ne vienas rankas. Galiausiai brangakmenis atsidūrė Antverpene. Jį nupirko „De Beers“. 1988 metais nušlifuotas iki 407,48 ct, jis buvo pristatytas Kristi aukcione Londone, pavadintas „Auksiniu milžinu“, vėliau – „Neprilygstamuoju“. Savo auksine su konjako atšvaitu spalva jis neturėjo lygių. Už 12 milijonų dolerių deimantą nupirko Teodoras Horovitsas. Anuomet tai buvo didžiausia už vieną akmenį pasiūlyta suma. Vėliau savininkas padovanojo briliantą Vašingtono nacionaliniam istorijos muziejui. Kalbėta, kad ne be pagrindo. Po brilianto įsigijimo jo namuose pradėjo dėtis keisti dalykai.

„Eugenija“

Nuostabiai vaiskios žydros spalvos ovalo formos unikalus briliantas priklausė imperatorei Jekaterinai II. Kaip meilės ir atsidavimo ženklą ji padovanojo brangakmenį savo favoritui Potiomkinui. Napoleonas Bonapartas briliantą įsigijo iš Potiomkino palikuonių ir padovanojo savo žmonai Eugenijai. Norėdamas susilaukti sūnaus, jis apipylė Eugeniją brangenybėmis. Po Napoleono pralaimėjimo brangakmenis, įstatytas į koljė, ilgaus metus klaidžiojo po Europą. Galiausiai atsirado Indijoje. Jo istorija apgaubta paslaptingais žmonių dingimais. Garsus n

ne tik savo praeitimi, bet ir tuo, jog retkarčiais pasirodydamas aukcionuose niekada neatskleidžia nei kas jį nuperka, nei kas pavagia. Nė viena su briliantu susijusi vagystė taip ir liko neatskleista.

„Viljamsonas“

Šis nuostabus ryškiai rožinės spalvos deimantas taip pat rastas šiukšlėse. Po baobabo medžiu žaidęs berniukas niekam nenorėjo atiduoti savo mylimo akmens. Galiausiai 1947 metais deimantas buvo išviliotas ir atsidūrė Anglijoje. Princesė Elžbieta II turėjo paslaptingą gerbėją. J. Viljamsonas nušlifuotą 23,6 ct briliantą įteikė princesei jos vestuvių proga. Kai Elžbieta II 1953 metais buvo karūnuota, „Cartjė“ meistrai įstatė jį į puikią gėlės žiedo formos sagę. Sagės ilgis 114 mm. Ji visa gausiai inkrustuota briliantais. Kalbama, kad tai viena mėgstamiausių ir labiausiai nešiojamų karalienės sagių.

————-

Smaragdas

Smaragdas mineralo berilo atmaina, chemiškai berilio aliumosilikatas Be3Al2(SiO3)6 su chromo ir vanadžio jonų priemaišomis. Kaip tik šios priemaišos suteikia smaragdui žalią spalvą (iš to ir kilo pavadinimas: graikiškai „smaragdos“ – „žalias akmuo“).

Savybės

Smaragdas būna sodriai žalios spalvos. Pagal Moso skalę jo kietumas yra 7,5-8.

Radimvietės

Smaragdų randama Kolumbijoje, Zambijoje, Nigerijoje, Rusijoje, Indijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje.

Kita informacija

Sintetinis smaragdas pirmą kartą gautas 1848.

Šio mineralo atmainos, naudojamos juvelyrikoje, dar yra akvamarinas, morganitas ir heliodoras. Blyškūs smaragdai juvelyrikoje vadinami tiesiog žaliu berilu (kaitinant jie gali supanašėti į akvamariną).

I klasės brangakmeniai (deimantai, rubinai, . . .

———-

Safyras

Safyras

Savybės

Kategorija Mineralas, korundo grupė

Cheminė formulė

Aliuminio oksidas, Al2O3

Identifikacija

Spalva Mėlyna, rečiau – geltona, žalia, bespalvė, rausva, oranžinė, ruda, purpurinė

Safyras, Al2O3 – korundo grupės mineralas, aliuminio oksidas. Brangakmenis. Dažniausiai būna mėlynas, bet pasitaiko ir kitų spalvų variacijų – rožinis, geltonas, žalias, bespalvis, rudas, kelių spalvų. (Raudona korundo atmaina vadinama rubinu).

Radimvietės

Didžiausios radimvietės yra Azijoje – Indija, Šri Lanka, Tailandas, Birma, Kambodža. Randamas ir Madagaskare, Nigerijoje, Australijoje.

Didžiausi safyrai

1. „Star of India“ (563ct)

2. mėlynos spalvos „Logan“ (423 ct)

3. Tamsiai mėlynas „Midnight Star“

4. „Star of Asia“ (330

Istorija.

Nuo senų laikų žavintis grožiu ir neįprastomis savybėmis safyras laikomas labai vertingu brangakmeniu. Praeityje safyrais buvo vadinami visi mėlyni akmenys, ir tik XIX a. pradžioje kartu su rubinu jis buvo tinkamai ištirtas bei priskirtas korundo grupei. Tikėta nepaprastomis safyro savybėmis. Tam, kas jį nešiodavo, akmuo suteikdavo jėgos, garbės ir nemirtingumą. Safyras buvo turto, taikos ir skausmo simbolis.

Dauguma unikalių akmenų gavo vardus, yra karališkų papuošalų pažibos.

Spalva.

Įvairūs mėlyni, violetiniai, mėlynai violetiniai ir žali, geltoni, oranžiniai atspalviai (padparadža); bespalviai (leukosafyras).

Komentuokite!