Virusinės ligos

405 0

KIAULYTĖ (Parotitis epidemica)

Tai ūminė virusinė infekcija, pirmiausia apimanti seilių liaukas. Kiaulyte, arba epideminiu parotitu, vadinama liga gali sirgti bet kurio amžiaus žmonės, tačiau dažniausiai serga mokyklinio amžiaus vaikai.

Pagrindinis šios ligos požymis – padidėjusi prieš ausies kaušelį ir už jo esanti paausinė seilių liauka. Pirmieji požymiai – tai nestiprus ausies ir gerklės skausmas, vis didėjanti temperatūra ir skausmingas vienos veido pusės pabrinkimas. Maždaug po dviejų dienų patinsta ir antroji paauainė seilių liauka. Sergančiajam galli būti sunku ryti, o ryjant gali labai skaudėti.

Ši liga pa

aplitusi visame pasaulyje. Labiausiai ja sergama žiemą ir pavasarį. Prieš parotitą buvo išrastas skiepas į poodį 15 – 18 mėnesių vaikui 1968m.

Kiaulytės atsiradimo priežastys

Kiaulytę sukeliantis virusas priklauso paramiksovirusų grupei, jai priklauso ir paragripo, tymų virusai. Šia liga užsikrečiama orro šlakiniu būdu. Ligos inkubacinis periodas – 2-3 savaitės. Šiuo laikotarpiu virusai sparčiai dauginasi ir prasideda pažeistų liaukų uždegimas. Į liaukas patenka daugiau skysčių ir leukocitų, kurie netrukus ir užkemša liaukų ištekamuosius latakus.

Būdinga ligos eiga pasireškia ne kiekvienam ja užsikrėtusiajam. Maždaug pusei užsikrėtusiųjų kiaulyte arba iš vis nebūna ligos po
ožymių, arba būna tik labai nežymiai padidėjusi viena paausinė seilių liauka – šiuo atvelu atsiranda imunitetas ligos sukelėjui. Virusas išlieka ligonio seilėse šešias dienas iki ligos pradžios ir devynias dienas po pasveikimo, tačiau jį perduoti galima tik sergant.

Požymiai

Karščiavimas, bloga savijauta, galvos sk
kausmas, patinusios paausinės seilių liaukos, ausų skausmas, į šalis atsikišę ausų kaušeliai.

Kaip gydoma kiaulytė

Esant ūminei ligos stadijai, būtina laikytis lovo rėžimo. Taip galima sušvelninti ligos eigą bei išvengti galimų komplikacijų – sėklidžių, kiušidžių, arba kasos uždegimo. Ligai prasidėjus tegalima sušvelninti jos požymius. Ligonio savijautą galima kiek pagerinti skiriant skausmą malšinančių ir karščiavomą mažinančių vaistų. Gerai veikia šilumos procedūros.

Sergančiųjų kiaulyte nebūtina izoliuoti nuo aplinkinių, bet reikia stengtis, kad jie neužkrėstu kitų žmonių. Jei ligos eiga nesunki, nėra komplikacijų, gydytojas taikys simptominio gydymo priemones. Tačiau jei kyla komplikacijų, jos atitinkamai gydomos.

Ligos eiga

Kiaulytės virusas dažniausiai pažeidžia liaukas ir nervinį audinį. Pasibaigus inkubaciniam laikotarpiui, iš pradžių esti nežymus karščiavimas, pablogėja bendroji būklė, pradeda skaudėti galvą.

Prasidėjus ūminei ligos stadijai, skauda ausį, kartais kūno temperatūra pakyla 39 – 40 oC. prasideda sk
kausmingas vienos veido pusės tinimas, maždaug po dviejų dienų patinsta ir kita veido pusė. Būdingas kiaulytės požymis iš šono pastumti ausų kaušeliai ir ytempta oda virš liaukų. Po dviejų dienų patinimas pradeda mažėti. Persirgus kiaulyte, imunitetas lieka visam gyvenimui.

Ši liga nesunki, tačiau kartais gali kilti komplikacijų. Jei pasireiškia miningitas, tai ligonis dažniausia pagyja ir jokių miningito reiškinių nelieka, o po emcefalito liekamųjų reiškinių gali būti. Rečiau pasitaiko pankreatitas, skydliaukės, širdies raumens uždegimas, kurtumas, akių pažeidimas.

Kaip apsisaugoti nuo kiaulytės

Vienintelė efektyvi apsauga nu
uo kiaulytės – profilaktiniai skiepai. Vaikas skiepijimas maždaug pusantrų metų. Paprastai paskiepijus nuo kiaulytės (dažniausiai vienu metu skiepijama nuo kiaulytės, tymų ir raudonukės), imunitetas išlieka visą gyvenimą.

Visais kitais atvejais galima tik mėginti išvengti kontakto su sergančiais kiaulyte.

Įspėjimas

Sėklidžių ir sėklidžių prielipų uždėgimas sergant kiaulyte – viena dažniausia vyrų nevaisingumo priežaščių. Todėl jei jaunuoliai suserga parotitu lytinio brendimo laikotarpiu, į šią galimą komplikaciją kreiptinas ypatingas dėmesys. Nesirgę kiaulyte ir bendravę su ligoniu po bendravimo atskiriami nuo kolektyvo iki 20 dienų.

RAUDONUKĖ

Liga laikoma viena nepavojingiausių virusinių vaikų infekcijų. Vaikai (taip pat ir suaugusieji) gali labai nesunkiai užsigrėsti šia liga – pakanka to, kad netoliese kosės šia liga sergantis žmogus. Praėjus inkubaciniam periodui (14 – 21) nuo užsikrėtimo pasireiškia įprastinio peršalimo požymių.

Būdingas raudonukės požymis – odos išbėrimas. Pirmiausia bėrimo elementų atsiranda už ausų – tai mažos raudonos dėmelės, kurios greitai plinta, atsiranda anta veido, kaklo, liemens ir rankų. Be to, sergant raudonuke padidėja limfmazgiai.

Iš tikrūjų raudonukė yra daug pavojingesnė liga negu manoma. Jei raudoniuke užsikrėčia nėščia moteris, kuri vaikystėje nesirgo šia liga, kartais iš vis nebūna aiškių šios ligos požymių. Šiuo atveju raudonukės virusas gali labai sunkiai pažeisti vaisių. Dažniausios raudonukės lemianmos įgimtos ligos – tai širdies yda, prikurtimas, katarakta bei sunkus galvos smegenų pažeidimas.

Požymiai

Nedideli arba vidutinio didumo šviesiai rausvi bėrimo elementai. Berimas pirmiausiai atsiranda už au

usų, vėliau greitai per veidą išplinta į kaklą, liemenį, rankas ir kojas. Raudonukės bėrimo elementai šviesesni negu tymų, be to labiau išplitę negu skarlatinos. Padidėję kaklo limpfmazgiai, juos čiuopiant ligoniui skauda.

Raudonukės priežastys

Šią infekciją sukelia virusai. Dažniausiai serga nuo 1 iki 7 metų vaikai, kartais kūdikiai. Užsikrečiama nuo ligonio arba sveiko ligos nešiotojo, kuriam kalbant, kosint ligos sukelėjų patenka į orą, paskui į sveiko žmogaus kvėpavimo takus.

Kaip gydoma raudonukė

Sergantis raudonuke vaikas paprastai gydomas namie, laikantis gydytojo nurodymų. Vaikui reikia duoti gerti skysčių, dažnai vėdinti ligonio kambarį, valyti dulkes, plauti grindis. Raudonukė nepavojinga infekcinė liga, komplikacijų kyla labai retai. Be to, raudonukę persirgęs žmogus visą gyvenimą iašliaka jai atsparus. Vaikams, ypač mergaitėms šia liga geriau persirgti vaikystėje. 12 – 15 mėnesių kūdikiai skiepijami nuo raudonukės kartu su skiepais nuo tymų, tačiau skiepijimo tikslas visiškai kitoks – apsaugoti mergaites nuo raudonukės viruso užsikrėtimo nėštumo laikotarpiu.

Raudonuke sergančių vaikų izoliuoti nereikia, tačiau nėščioji, jei ji nesirgo šia liga vaikystėje, turi labai saugotis kontaktų su ligoniu.

Bet kokiu atveju reikia kreiptis į gydytoją, nes būtina nustatyti, kokia infekcine liga serga vaikas. Jei gydytojas diagnozuoja raudonukę, jokių specifinių gydymo priemonių nereikia.

Gydytojas raudonukę diagnozuoja vien tik iš specifinio bėrimo bei būdingos ligos eigos. Tačiau jei gydytojui kyla abejonių, jis ištirs kraują ir tiksliai nustatys ligą.

Ligos eiga

Dažniausiai raudonuke sergančių va
aikų sveikatos būklė nežymiai sutrinka. Padidėja limfmazgiai, kartais šiek tiek pakyla tempeatūra, ligonis truputį sloguoja, kosti. Po dienos kitos išberia veidą, rankas, kojas, sėdmenis. Būdingas bėrimas – rausvos nesusiliejančios dėmelės, kurios maždaug po trijų dienų išnyksta. Jei ligos eiga sunki, vaikui gali tekti kelias dienas pagulėti lovoje.

Visai kitaip raudonuke serga vaisius. Ši liga esti labai pavojinga jo givybei, persirgus neretai lieka sunkių liekamųjų reiškinių. Raudonukės virusas dažniausiai pažeidžia vaisiaus galvos smegenis, ausis, akis ir širdį.

Ir vaikų, ir suagusiųjų raudonukė – nepavojinga infekcinė liga. Be to, kartais ji praeina net nepastebėta, nes lengvos raudonukės atveju ligos požymių gali iš vis nebūti.

Jei raudonuke suserga nėščia moteris, gali kilti pavojus vaisiui (tuo atvejuo, jei nėščioji nėra persirgusi raudonuke ir neturi imuniteto šiai ligai). Įgimtos raudonukės atveju (raudonukės sindromas) vaikams beveik visuomet būna sunkių ir negrįžtamųjų sveikatos sutrikimų.

KOKLIUŠAS(pertussis)

Tai ūminė infekcinė liga, kuria d

. . .

Komentuokite!