Rezervatai

663 0

Įvadas

Rezervatas – išskirtinis sausumos ar vandens plotas, kuriame griežtai saugoma kraštovaizdžio visuma, atliekami moksliniai gamtinės aplinkos tyrimai. Jame siekiama išsaugoti žmogaus nepaveiktą gamtą, retas augalų ir gyvūnų rūšis, draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su natūralios gamtos išsaugojimu arba atkūrimu. Tik vietiniams gyventojams tam tikru laiku leidžiama rinkti uogas (pavyzdžiui, Čepkelių rezervate – spanguoles), kai kurių augalų sėklas. Rezervatai steigiami norint išsaugoti tipiškus arba unikalius gamtinius ar kultūrinius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esančius saugomus objektus,išsaugoti biotos (augmenijos, floros, faunos ir kt.) genofondą, užtikrinti na

atūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, organizuoti nuolatinius mokslo tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos ir kultūros vertybes.

Pagal saugomų kompleksų ypatumus, rezervatai skiriami dviejų rūšių:

Ų gamtiniai – vertingiausiems gamtos kraštovaizdžiams išsaugoti;

Ų kultūriniai – vertingiausiems kultūros kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.

Rezervatai gali būti: valstybiniai rezervatai , rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose arba biosferos rezervatuose, ir rezervatinės apyrubės.

Rezervatams taikomi griežčiausi gamtosaugos ir paveldo saugos reikalavimai. Be to, rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų teritorijų įtaka, palaiko natūralius vyksmus. Rezervatų teritorijose draudžiama ūk
kinė veikla. Gamtiniuose rezervatuose leidžiama atkurti gamtinį kraštovaizdį bei objektus, pažeistus ūkinės ir kitokios veiklos, statyti tik tokius įrenginius, kurie reikalingi rezervato poreikiams tenkinti. Kultūrinių rezervatų teritorijose galima atkurti kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus, remontuoti, restauruoti ir konservuoti, pritaikyti laikymui kultūros ir ga
amtos kompleksus ir objektus, statyti statinius, kurių reikia rezervato steigimo tikslams įgyvendinti. Rezervatai ar rezervatinės apyrubės gali būti steigiami ir valstybiniuose parkuose bei biosferos rezervatų (monitoringo) teritorijose. Pavyzdžiui, keli miško kvartalai Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose turi rezervatinės apyrubės statusą. Rezervatinė apyrubė – tai santykinai nedidelio ploto gamtinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nesteigiama direkcija.

Rezervatų plano struktūroje būna šios trys zonos: konservacinė (rezervacinė), apsaugos ir mokslo tyrimų centro. Konservacinės zonos plotas (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių km²) priklauso nuo rezervato pobūdžio. Apsaugos zona juosia konservacinę, ji yra barjeras tarp konservacinės zonos ir intensyvaus ūkininkavimo ar urbanistinių teritorijų. Mokslo tyrimų zonoje statomas tyrimo centras, jis būna šalia konservacinės zonos, apsaugos zonoje arba už jos.

Pirmasis pasaulyje rezervatas buvo įkurtas 1805 metais Danijoje. Vėliau re
ezervatai buvo steigiami beveik visose valstybėse. Lietuvoje pirmais – Žuvinto – rezervatas įkurtas 1937 metais. Tai Žuvinto ežeras, apylinkės pelkės ir Buktos miškas (bendras plotas 54,2km²). Saugomoje teritorijoje užregistruota arti 500 aukštesnių augalų rūšių, čia didelis gyvūnijos sambūris, peri ir gyvena daugelio rūšių paukščiai. Vėliau buvo įkurti Čepkelių (1975m.), Kamanų (1978m.) ir Viešvilės (1991m.) gamtiniai rezervatai.

1997 metais Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Vilniaus pilių valstybinį rezervatą – tai bus antrasis pasaulyje kultūros rezervatas. Pirmasis yra Meehetos miestas Gruzijoje. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2005 metų numatoma, atsižvelgiant į
senamiesčio kaip Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objekto (1994m.) ir Lietuvos kultūros paminklo (1998), taip pat Vilniaus pilių, Valstybinio rezervato statusų reikalavimus, pirmenybę skirti Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo ir senamiesčio gynybinių sienų ir vartų restauravimo darbams.

Čepkelių valstybinis rezervatas

Rezervatas įsteigtas 1975m., siekiant išsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės rėžimą, vertingą ir retą augaliją bei gyvūniją. Čepkeliai – tai unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai.

Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.

Kamanų valstybinis rezervatas

Kamanų rezervatas – tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Rezervatas apima Kamanų pelkę ir apypelkio miškus. Rezervatas įkurtas 1979m.

Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais. Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Či

ia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės, viržiai, švyliai. Kamanų pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai. Pelkės puošmena yra Nimfėjų ir Salų ežerėliai su labai vaizdingomis pakrantėmis ir 6 ha ploto Kamanų ežeras. Rezervate aptiktos net 26 saugomų augalų rūšys – čia gausu plačialapių klumpančių, auga virininis varpenis, mažalapė saulašarė ir kiti Lietuvoje labai reti augalai. Turtingas vabzdžių pasaulis. Nuolat gyvena vilkai, lankosi lūšys, rasta lazdyninė miegapelė.

Viešvilės valstybinis rezervatas

Viešvilės valstybinis rezervatas įsteigtas 1991m., siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą. 1993m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke. Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis – smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje. Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos.

Viešvilės rezervato pagrindinė „ašis“ – Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų ūpelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos – Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta smėlingą lygumą. Deja, tuoj už re

ezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims. Pelkę supančiuose miškuose vyrauja sausi pušynai, tik vakarinėje dalyje auga šiek tiek eglynų. Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros. Viešvilės rezervatas yra viena gausiausių gervių peryklų Lietuvoje, nusileidžianti nebent Čepkeliams, čia nemažai ir kitų paukščių rūšių, turtingas augalų bei vabzdžių pasaulis.

Žuvintas ir jo apylinkės tapo biosferos rezervatu

Žuvinto valstybinis rezervatas įsteigtas 1937m., siekiant išsaugoti Žuvinto ežero ir jį supančių pelkynų ekosistemas, turtingą gyvūnijos pasaulį, ypač paukščius. Žuvinto rezervatas yra Vidurio Lietuvos žemumos pietuose. Jis apima dalį Žuvinto pelkės ir pietrytinėje dalyje telkšantį Žuvinto ežerą. Rezervato simbolis – Žuvinto ežeras užima 975 ha. Jis eutrofinis, labai seklus. Žuvinto palios – didžiausias šalyje pelkinis masyvas. Bendras pelkės plotas 6847 ha. Žuvintas – tai pirmas Lietuvoje rezervatas, ilgą laiką garsėjęs kaip paukščių karalija. Jis įsteigtas prof. Tado Ivanausko pastangų dėka. Žuvinto ežeras labai seklus, dumblėtas, čia vieši viršvandeninė ir povandeninė augalija, jame gausu plaukiojančių augalijos salelių – kinių. Prie ežero šliejasi du aukštapelkių masyvai bei didžiuliai nendrynų ir viksvynų plotai. Vakariniame pakraštyje rezervatui priskiriama dalis Buktos girios.

Žuvinto ežeras vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu, būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Žuvinto rezervate užregistruotos net 255 paukščių rūšys, ežeras garsėja perinčių vandens paukščių gausa. Čia apsistoja ir d

. . .

1. Stasys Vaitiekūnas ir Elena Valančienė „Lietuvos geografija” vadovėlis 9 klasei

2. www.am.lt

3. www.jzum.lt

4. www.vgtu.lt

5. www.zpasaulis.lt

Komentuokite!