lastele

342 0

Ląstelė (lot. cellula – „nedidelė patalpa“) – gyvų organizmų struktūrinis vienetas, gebantis savarankiškai egzistuoti, vystytis ir daugintis. Manoma, kad žmogaus organizmą sudaro apie 50 mlrd. ląstelių, skirstomų į 220 tipų.

Ląstelės atradimo istorija

Ląstelės atradimui didelės reikšmės turėjo mikroskopo išradimas. 1665 m. R.Hukas pirmasis pro mikroskopą pastebėjo, kad jo stebimas objektas (svogūno lukšto odelė, samanos lapelis) sudarytas iš atskirų beveik vienodo dydžio plytelių, narvelių ar akelių, kurias pavadino ląstelėmis. Deja, mikroskopai buvo netobuli, todėl buvo galima pastebėti tik ląstelės sienelę. Vėliau pastebėta, kad gyvų ląstelių turinį užpildo tam ti

ikras darinys, kurį pavadino protoplastu. Gyvoji medžiaga, iš kurios sudarytas protoplastas, vadinama protoplazma. Pati protoplazma – tai vandeningas gelis, sudarytas iš vandens (60-70 proc.), mineralinių medžiagų (1 proc.) ir organinių junginių: baltymų, lipidų, angliavandenių, nukleorūgščių. Iš pavienių ląstelių formuojasi patvarūs ląstelių telkiniai, kurie vadinami audiniais.

Ląstelės dalys

Pagal principinę ląstelės struktūrą skiriami prokariotai ir eukariotai. Eukariotinės ląstelės yra sudėtingesnės, jų branduolys nuo likusios ląstelės dalies atskirtas dviguba membrana, tuo tarpu prokariotų (pvz., bakterijų) ląstelėse genomas nuo likusios ląstelės dalies neatskirtas.

Prokariotų ląstelių struktūra

• Citoplazma – yra terpė, ku

urioje vyksta visos gyvybiškai svarbios cheminės reakcijos ir kaupiamos maisto medžiagos. Citoplazma (gr. kytos ‘ląstelė’ ir plasma ‘lipdinys’) – plazmine membrana apgaubtas ląstelės turinys. Ja užpildyta visa prokariotinė ląstelė. Citoplazma supa eukariotinės ląstelės branduolį. Joje yra įvairūs organoidai (endoplazminis tinklas, lizosomos ir
r k.t.), kurių tarpai užpildyti citozoliu.

• Plazminė membrana – tai iš organinių medžiagų sudarytas išorinis ląstelės dangalas. Jis reguliuoja medžiagų patekimą ir šalinimą iš jos. Plazminė membrana, citolema, plazmolema – prokariotų ir eukariotų ląstelių dengiantis sluoksnis, reguliuojantis molekulių srautą į ląstelės vidų ir iš jos. Sudaryta iš fosfolipidų dvisluoksnio su įsiterpusiais į jį baltymais. Fosfolipidų hidrofilinės (polinės) galvutės nukreiptos į ląstelės vidaus ir išorės skysčius, o hidrofobinės (nepolinės) uodegėlės – į membranos vidų, t.y. atsuktos vienos į kitas. Plazminėje membranoje, be fosfolipidų, yra dar glikolipidų ir cholesterolio. Glikolipidai atlieka apsauginę ir kt. funkcijas, cholesterolis – mažina membranos pralaidumą.

Eukariotų ląstelių struktūra

• Plazminė membrana – tai iš organinių medžiagų sudarytas išorinis ląstelės dangalas. Jis reguliuoja medžiagų patekimą ir šalinimą iš jos.

• Branduolys – jame išsidėsčiusios chromosomos, vyksta nukleorūgščių sintezė, iš jo valdoma ląstelės veikla. Ląstelės br

randuolys – ląstelės struktūrinė dalis, kuri saugo didžiąją dalį ląstelės genetinės informacijos (chromosomose). Branduolio pagrindinės funkcijos – kontroliuoti chemines reakcijas citoplazmoje, ir saugoti informaciją, reikalingą ląstelių dalijimuisi.

• Chromosomos – sudarytos iš baltymų ir deoksiribonukleorūgščių (DNR). DNR yra paveldimos informacijos apie ląstelės sudėtį ir struktūrą laikmena. Skirtingų rūšių organizmams būdingas skirtingas chromosomų skaičius.

• Branduolėlis – branduolio dalis, kurioje gaminamos ribonukleorūgštys ir surenkami ribosomų subvienetai.

• Citoplazma – yra ląstelės dalis tarp plazminės membranos ir branduolio, joje vyksta daugelis biocheminių reakcijų ir kaupiamos maisto medžiagos.

• Ribosomos – baltymų gamybos vieta.
br />
• Šiurkštusis endoplazminis tinklas – kaupia ir transportuoja baltymus.

• Lygusis endoplazminis tinklas – gamina ir transportuoja kai kuriuos lipidus, modifikuoja vaistus, toksinus ir pan., kaupia kalcio jonus.

• Mikrokūneliai – smulkios ląstelės pūslelės, kuriose yra fermentų. Jų dydis 0,1-1,5 mikronų. Turi pralaidžią membraną. Susidaro iš išsiplėtusių, pripildytų fermento endoplazminio tinklo cisternų, kurios atsiskiria nuo endoplazminio tinklo arba, galbūt, lieka susijungusios.

• Goldžio kompleksas – jame modifikuojami baltymai, sintetinami sfingolipidai, formuojamos pūslelės, nešančios reikiamas biomolekules į kitus ląstelės sandus.

• Mitochondrijos – jose sintetinama ATP, hemas, jos palaiko neorganinių jonų homeostazę, svarbios apoptozei.

• Lizosomos – jose skaidomi organiniai junginiai.

• Ląstelės centras, centrosoma – yra mikrovamzdelių organizacijos centras, dalyvauja ląstelės dalijimosi procese.

Ląstelės yra išsidėsčiusios tarpląstelinėje medžiagoje, kuri joms teikia mechaninio tvirtumo. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios savo sandara, chemine sudėtimi, svarbiausiais gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymiais. Pagal sandarą jos yra skirstomos į dvi grupes: tai ikibranduolinės ląstelės (prokariotai) ir branduolinės ląstelės (eukariotai). Kiekvieno organizmo ląstelė yra vieninga gyva sistema. Kiekvienos ląstelės pagrindinės dalys yra šios: apvalkalėlis, citoplazma ir branduolys. Citoplazmoje – pusiau skystoje vidinėje ląstelės terpėje – išsidėsčiusios smulkiausios struktūros – organoidai. Be organoidų yra dar ir kiti, kurie yra tik gyvūninėse ar augalinėse ląstelėse. Ląstelių apvalkalėlis yra sudėtingos sandaros. Jį sudaro išorinis sluoksnis ir po juo esanti plazminė membrana. Gyvūnų ir augalų ląstelės skiriasi iš

šorinio sluoksnio sandara. Augalų, taip pat bakterijų, melsvadumblių ir grybų ląstelių paviršių dengia standus apvalkalėlis. Daugumos augalų ją sudaro ląsteliena. Ląstelės sienelė labai svarbi: ji yra išorinis karkasas, apsauginis apvalkalėlis, suteikiantis augalinėms ląstelėms stangrumą. Pro sienelę į ląstelės vidų gali patekti vanduo, druskos, daugelio organinių medžiagų molekulės. Gyvūnų ląstelių paviršiaus sluoksnis, skirtingai negu augalų ląstelių, labai plonas ir elastingas. Šį sluoksnį sudaro polisacharidai ir baltymai. Viršutinis gyvūnų ląstelių sluoksnis vadinamas glikokaliksu. Jis pirmiausiai atlieka gyvūnų ląstelės tiesioginio kontakto su aplinka, su visomis ją supančiomis medžiagomis funkciją, bet jis nėra apsauginis, kaip augalų ląstelių. Po glikokaliksu ir ląstelės sienele yra plazminė membrana, kuri gaubia citoplazmą ir kurią sudaro baltymai ir lipidai. Jie tvarkingai išsidėstę ir tarp jų vyksta cheminės reakcijos. Plazminė membrana atlieka daug svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso ląstelių gyvybinė veikla. Ji sudaro užtvarą tarp ląstelės terpės ir aplinkos. Pro plazminės membranos kalanalus į ląstelę patenka vanduo, atskirų jonų pavidalo druskos, neorganinės ir organinės molekulės. Taip pat pro ją pašalinami į aplinką susidarę produktai. Medžiagų transportavimas – viena svarbiausių plazminio tinklo funkcijų. Ši membrana jungia ląsteles, sudarančias daugialąsčių gyvūnų audinius. O augalų ląstelės susijungia kanalais, pripildytais citoplazmos ir apsuptais plazmine membrana. Citoplazma, kurią nuo aplinkos skiria plazminė membrana, yra pusiau skysta vidinė ląstelių terpė. Eukariotinių lą
ąstelių citoplazmoje glūdi branduolys ir įvairūs organoidai. Branduolys yra citoplazmos centre. Čia pat glūdi įvairūs intarpai – ląstelės veiklos produktai, vakuolės, smulkučiai vamzdeliai ir siūleliai. Čia vyksta svarbiausi medžiagų apykaitos procesai, ji jungia branduolį ir visus organoidus į bendrą visumą ir užtikrina jų sąveiką kaip vieningos gyvos sistemos veiklą. Kiekvienoje vienaląsčių ir daugialąsčių gyvūnų bei augalų ląstelėje yra branduolys. Jo dydis ir forma priklauso nuo ląstelės dydžio. Dauguma ląstelių turi vieną branduolį, todėl jos vadinamos vienbranduolinėmis. Bet yra ir daugiabranduolinių ląstelių (kepenų, raumenų, pirmuonių). Branduolio sandara ir funkcijos įvairiais ląstelės gyvenimo periodais nevienodos. Nesidalijančios ląstelės branduolį sudaro: a) branduolio sultys b) branduolio apvalkalėlis c) branduolėlis d) chromosomos. Branduolio apvalkalėlis skiria branduolį nuo citoplazmos. Jis susideda iš išorinės ir vidinės membranų (atitinka plazminės membranos sudėtį), tarp kurių yra pusiau skystos medžiagos pripildyta ertmė. Apvalkalėlyje yra daugybė smulkių porų. Branduolio sultys – pusiau skysta medžiaga – vidinė branduolio terpė. Čia yra branduolėliai ir chromosomos. Branduolėlis – standus apvalus kūnelis, kurio dydis gali kisti. Jų skaičius įvairiais ląstelės bei organizmų gyvybinės veiklos periodais irgi kinta. Jame yra RNR ir baltymų. Taip pat branduolėliai susiję su chromosomomis; juose sintetinamos RNR. Chromosomos – svarbiausia brnaduolio sudėtinė dalis. Jos išsidėsčiusios branduolio sultyse ir susipynusios tarpusavyje. Itin svarbus procesas, susijęs su chromosomomis, vykstantis interfazės m

. . .

Komentuokite!