Kiaulių stresinis sindromas

513 0

Kiaulių stresinio sindromo genetinis pagrindimas

Stresą, kaip bendrą organizmo prisitaikymą arba fiziologinę nespecifinę jo reakciją į bet kokius veiksnius, sukeliančius fizinę ar psichinę traumą, pirmasis 1936 m. apibūdino Kanados mokslininkas H. Selje. 1968 m. Naminių kiaulių populiacijoje jautrumas stresui buvo pastebėtas daugeliui sveikų, normalaus svorio kiaulių prieš skerdimą ir aprašytas 1953-1957 m. Danijoje ir Prancūzijoje. Stebėti simptomai buvo aukšta temperatūra, padidėjęs širdies ir kvėpavimo dažnis, raumenų įtempimas. Šie simptomai buvo pavadinti kiaulių stresiniu sindromu (Porcine stress syndrome – PSS). Dažnais atvejais buvo stebimas stiprus kūno temperatūros pa

adidėjimas – terminis šokas (Malignant hyperthermia – MH), kurio pasekoje gyvulys nugaišta (Kerry et al., 2002; Morgan, 1995). 1970 metais atrastas Halotano testas jautrumui įvertinti. 1974 m. aprašytas reakcijos į Halotano testą paveldimumas (nustatyta HAL lokuso vieta, recesyvinis paveldimumo tipas). 1990 m. identifikuotas HAL genas ir priskirtas 6 chromosomai (Brenig, Brem, 1992). 1991 m. HAL genui tirti pradėtas naudoti DNR testas. Jautrumą stresui lemia šio geno vieno nukleotido T(timino) pasikeitimas į C (citoziną) 1843-oje bazių poroje. To pasekoje yra sintetinama ne Arginino, o Cisteino amino rūgštis, dėl to pakinta membraninio baltymo (ryanodino re
eceptoriaus) struktūra ir sutrinka Ca2+ jonų pralaidumas per membraninius kanalus. Tai tiesiogiai paaiškina kelis fenomenus: hipertermiją (MH) ir PSE mėsos sindromą. Šie genetiniai pakitimai, esant Halotano narkozei, iššaukia raumens kontrakturaciją, hipermetabolizmą ir aukštą temperatūrą Mutacija turi visą eilę pavadinimų: CRC &#
#8211; Ca2+ jonu pralaidumo kanalų genas; RYR 1- Ryanodino receptoriaus genas; HAL – jautrumo halotanui genas; MHS- terminio šoko genas (Gronek et al., 1999; Miceikiene, Jokubka, 2000).

HAL (CRC, RYR1, MHS) genas yra randamas ne tik kiaulių, bet ir kitų individų genome – galvijų 18 chromosomoje, arklių 10 chromosomoje, žmonių 19 chromosomoje, pelių 7 chromosomoje. Kiaulių šeštoje chromosomoje randasi ne tik HAL genas, bet ir genai svarbūs kiaulių endokrinologijoje ir reprodukcijoje.

Kiaulių stresinio sindromo poveikis mėsos kokybei

Hal genas iššaukia raumens kontrakturaciją, hipermetabolizmą ir aukštą temperatūrą. Dėl padidėjusio raumenų metabolizmo, stresui jautrių gyvulių skerdenose pakinta glikogeno skilimo greitis (Scholz et al., 1997). Glikogenas per valandą virsta pieno rūgštimi, todėl staigiai krenta pH (iki 5,5). Tuo tarpu stresui atsparių kiaulių raumenyse pH nuo 7,3 iki 5,5 nukrenta per 10 -24 val. Žemas pH, aukšta temperatūra, sukelia raumenų degeneraciją, pablogina ba

altymo makrostruktūrą, o tuo pačiu ir mėsos kokybę. Ji tampa minkšta, pablogėja vandens rišlumas, padidėja virimo nuostoliai. Tai vadinamoji PSE mėsa (Pale, Soft, Exudative – blyški, minkšta, vandeninga) arba DFD (dark, firm, dry – tamsi, kieta, sausa). Tokia mėsa netinka kai kurioms kiaulienos perdirbimo technologijoms (rūkymui, ilgam laikymui) (Bowker et al., 2000).

Abu eksudacijos tipai yra apspręsti nenormalaus poskerdiminio glikogeno skilimo ir pieno rūgšties susidarymo raumenyse. Esant normaliai šio proceso trukmei (6-10 val.), mėsa tinkamai subręsta, įgauna šviesiai rožinę spalvą, būna stangri ir sultinga. No

ormaliai subrendusi kiauliena yra atspari gedimui laikymo metu, ilgą laiką išlaiko aromatą ir skonį, o perdirbant tokią mėsą, patiriami nedideli nuostoliai. Nenormaliai subrendusi kiauliena, priklausomai nuo eksudacinio tipo, būna blyški arba pernelyg tamsi, vandeninga arba sausa, labai kietos arba net žele konsistensijos. Ilgai laikant tokią mėsą, ji greitai genda, netenka specifinio skonio ir kvapo, praranda daug sulčių, perdirbimo metu nuostolinga (Bowker et al., 2000; Fisher et al., 2000; Fernandez et al., 2002). Tiriant eksudacinę kiaulieną, pastebėtas skirtumas tarp tamsių ir išorinių šviesių mėsos sluoksnių. Tamsiuose sluoksniuose yra daugiau pigmentinių medžiagų, mažiau drėgmės ir aukštesnis pH. Pastebėta, kad toje pat skerdenoje, mėsos eksudacinis laipsnis yra nevienodas. Dažniausiai eksudacija pasireiškia ir didesniu laipsniu vertingiausiose skerdenos dalyse, tokiose, kaip m. longissimus. Toks raumuo tampa vandeningas, minkštas, kempinės konsistensijos, dreblus (PSE). Eksudacinė kiauliena pasižymi greitesniu poskerdiminiu sustingimu ir atsileidimu, mėsos temperatūra būna aukštesnė. Tokioje mėsoje sarkoplazmos elementai per 40 min. po paskerdimo suyra visiškai, kas sumažina drėgmės rišlumą (Fisher et al., 2000; Fernandez et al., 2002).

Eksudacijai nustatyti, praėjus 1-2 val. po skerdimų išmatuojamas mėsos pH. Jei mėsos pH 5-5,5, ji panaudojama rūkytų dešrų gamybai. Norint išvengti eksudacinės mėsos pavandenijimo, ji kuo greičiau perdirbama – sūdoma, nes sūdymas stabdo glikogenolizę. Eksudacinė mėsa, naudojama virtų dešrų gamyboje, padidina termoapdirbimo nuostolius, pablogina dešrų organoleptines savybes. Il

lgai laikant eksudacinę mėsą, ji netenka 6-10% mėsos sulčių bei didelio kiekio pilnaverčių baltymų. Dideli mėsos sulčių nuostoliai būna ir sūdant ilgai laikytą vandeningą kiaulieną. Mažiausius ekonominius nuostolius patiriama konservuojant eksudacinę mėsą (Fisher et al., 2000; Fernandez et al., 2002).

Kiaulių stresinio sindromo poveikis sveikatingumui ir reprodukcinėms savybėms

Paveiktas stresoriaus, organizmas mobilizuoja centrinę nervų, virškinimo sistemas ir endokrinines liaukas fiziologinei pusiausvyrai ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti, dėl to pablogėja stresams jautrių kiaulių reprodukcinės savybės. 20,3% stresams jautrių kiaulių blogiau apsivaisina, 9,5-10% sumažėja paršelių vada, paršelių svoris apie 10% mažesnis. Stresams jautrūs paršeliai 1,9 karto daugiau serga virškinamojo trakto ligomis, tokių paršelių kritimai iki 2 mėn. amžiaus 18 % didesni nei stresams atsparių paršelių. Stresui jautrių kiaulių kritimai dėl terminio šoko galimi transportuojant, pergrupuojant ar kitokių stresinių situacijų atveju. Gyvulių nervinės disharmonijos reiškiniai dėl streso veiksnių yra glaudžiai susiję su daugelio fiziologinių funkcijų pakitimais. Streso sindromo klinikai būdinga bendra depresija, raumenų įtampa, uodegos bei galūnių traukuliai, ausų cianozė, baltos arba raudonos dėmės odoje, dažnas pulsas ir k. . .

nustačius HAL geno nukleotidų seką, 1992 m. buvo atrastas metodas, panaudojant specifinius genui pradmenis polimerazinėje grandininėje reakcijoje bei įvertinus restrikcinių fragmentų ilgio polimorfizmą atskirti tris ge

enotipus – stresui jautrius (nn), nepageidaujamo geno nešiotojus (Nn) ir stresui nejautrius gyvulius (NN). DNR tyrimą galima atlikti nepriklausomai nuo gyvulio amžiaus bei lyties, net tik ką gimusiam paršeliui. Tyrimas atliekamas vieną kartą gyvenimo eigoje. DNR tyrimui gali būti išskirta iš audinio (ausies gabaliuko), šerių, spermos, kraujo. Šio tyrimo metu nustatomi stresui jautrūs gyvuliai (homozigotiniai), pakitusio streso geno platintojai (heterozigotiniai) ir neturintys šio geno gyvuliai (Brenig, Brem, 1992; Braun et al., 1999).

Kiaulių stresinio sindromo problema (PSS) šiandien yra aktuali visame pasaulyje. Tai lemia keletas pagrindinių faktorių: pirma – kiaulių auginimo technologijos kasmet vis labiau mechanizuojamos ir automatizuojamos. Intensyvėjant auginimo technologijoms pasitaiko daug stresą sukeliančių faktorių. Antra – šiuo metu ypač didelis dėmesys yra kreipiamas į mėsos kokybę, jos tinkamumą tolesniam technologiniam perdirbimui, todėl kiaulių stresinio sindromo tyrimai, atranka, paranka yra būtini kiaulių veisimo elementai, siekiant eliminuoti nepageiduajmą geną iš atskirų kiaulių populiacijų.

Join the Conversation