grybai 1

Nevalgomi grybai

Aitrusis baravykas – Tylopilus felleus

Vaisiakūniai vidutinio didumo, panašūs į tikrinį baravyką, kartais ir įbaravikinį lepšę. Kepurėlė 7 – 10 (15) cm skersmens, jauna apvaliai iškili,vėliau paplokščia, mėsinga, matinė, ruda, pilkai ruda, pilkai gelsva,gelsvai ruda. Vamzdeliai jaunų grybų balsvi, senesnių rožinės spalvos,tankūs. Poros labai smulkios, kampuotos, paspaudus ruduoja. Kotas 8 – 10 cmilgio, 1.5 – 4 cm storio, prie kepurėlės gelsvas, su pailgu baltų akeliųtinkleliu, pagrindas lygus, be tinklelio, sustorėjęs. Trama balta, rusva,trapi, karti. Sporos elipsiškai verpstiškos 10 – 15*4 – 5.5 μ m.Auga birželio – liepos – rugsėjo mėn. spygliuočių miškuose, dažniausiaipušynuose, ypač prie pušų kamienų ar net ant supuvusių kelmų. Dažnas.Nevalgomas, bet nenuodingas. Nurodoma, jog galima vartoti maistui keletądienų pamirkius šaltame vandenyje. Grybautojams reikia būti atsargiems irnepainioti jo su baravykais, lepšėmis.

Smailaikotis baravykas – Boletus radicans

Vaisiakūniai stamboki. Kepurėlė 5 – 10(15 – 20) cm skersmens, jaunaapvaliai iškili, senesnių grybų paplokščia ar net šiek tiek įdubusi,matinė, smulkiai plaušuota, pilkai gelsva, gelsvai ruda, nešvariai žalsvairuda, pilkšva. Kotas 3 – 7(10) cm ilgio, 2 – 6 cm storio, gelsvas, tiesviduriu sustorėjęs, į pagrindą rizoidiškai smailėjantis, plaušuotas. Tramašviesiai geltona, geltona, paspaudus mėlynuoja, ilgainiui išblunka, karti,nemalonaus kvapo. Sporos elipsiškai verpstiškos, 9 – 17*5 – 6.5 μ m.Auga rupjūčio – rugsėjo mėn. kalkintuose, molinguose ąžuolynuose.Nevalgomas. Šis baravykas panašus į žalsvąjį baravyką, skiriasimėsingesniais, stambiasniais vaisiakūniais, geltona, kartaus skonio,paspaudus mėlynuojančia trama, didesnėmis sporomis.

Kislioji guotė – Hygrophorus cossus.

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3 – 5(7) cm skersmens, jaunų grybųišgaubta, vėliau paplokščia, kartais net plačiai įdubusi, gleivėta, polietaus labai lipni, jaunų vaisiakūnių balta, senesnių grybų gelsva.Lakšteliai iš pradžių balti, vėliau gelsvi, stori, rusvi, pusiaunuaugtiniai. Kotas 6 – 8(10) cm ilgio, 0.5 – 1 cm storio, baltas, gelsvas,prie kepurėlės gleivėtas. Trama balta, malonaus, bet erzinančio kvapo.Sporos ovališkos, 7 – 9*4 – 5 μ m.Auga rugsėjo – spalio mėn. lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažniausiaigrupėmis; mėgsta kalkingą dirvą. Nevalgomas grybas. Labai naudingas kaipaktyvus miško paklotės ardytojas.

Baltasis baltikas – Tricholoma album

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 5 – 7(10) cm skersmens, jaunaapvaliai iškili, vėliau paplokščia, su buku gubreliu, matinė, plaušuota,balta, senesnių grybų pilka, rusva, rusvai pilka, gelsva. Lakšteliai išpradžių balti, senų vaisiakūnių pilki, stangrūs, trapūs, priaugtiniai.Kotas 7 – 10 cm ilgio, 1 – 1.5 cm storio, jaunų grybų baltas, senesniųpilkas, kietas, plaušuotas. Trama balta, karti, aštraus nemalonaus kvapo.Sporos elipsiškos, 7 – 9*3 – 5 μ m.Auga rudenį lapuočių, spygliuočių miškuose, parkuose, krūmynuose,pavieniui, kartais grupėmis. Nevalgomas. Aktyvus miško paklotės ardytojas,naudingas miškui.

2.

Plaukuotpėdė plempė – Collybia peronata

Vaisiakūniai vidutinio didumo, tamprūs. Kepurėlė 3 – 8 cm skersmens, jaunakūgiška, vėliau paplokščia, išsilanksčiusi, kartais net įdubusi, plona,elastinga, plaušuota, lygi, pilkai rudos, išblukusios pilkos spalvos.Lakšteliai gelsvi, gelsvai rudi, reti, elastingi, priaugtiniai. Kotas 5 – 8cm ilgio, 0.3 – 0.6 cm storio, į pagrindą storėjantis, apšepęs geltonaisplaukeliais, ypač ryškiai plaukuota apatinė koto dalis. Trama gelsva,karti, tampri. Sporos elipsiškos, 7 – 9.5*3 – 4.5 μ m.Auga liepos – lapkričio mėn. lapuočių, spygliuočių, mišriuose miškuose,pavieniui, kartais grupėmis. Vaisiakūniai odiški, kartaus skonio,

nevalgomi. Įdomu tai, kad šis grybas sausu oru gerokai apdžiūsta,susitraukia, o lietui nulijus atsigauna ir vėl auga. Vegetatyvinė grybienaintensyviai ardo miško paklotę.

Smailiakotė plempė – Collybia prolixa

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3 –7(10) cm skersmens, jaunakūgiška, iškili, gaubta, vėliau horizintali, lygi, neplaušuota, rudairaudona, geltonai raudona, kaštono spalvos. Lakšteliai iš pradžių balsvi,senesnių grybų gesvi, pakraščiai ryškiai dantyti, tankūs, ploni,priaugtiniai. Kotas 5 – 7(10) cm ilgio, 0.5 – 1.5 cm storio, į pagrindąrizoidiškai smailėjantis, išilgai vagotas, kepurėlės spalvos, pagrindasbalsvas. Trama basva. Sporos elipsiškos, 5 – 7*4 – 5 μ m.Auga rugpjūčio – rugsėjo mėn. mišriuose miškuose. Mitybinė vertė nežinoma.Lietuvoje gana reta.Anyžiakvapė tauriabudė – Cliitcybe Velen

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 5 cm skersmens, jauna apvaliai iškili,vėliau paplokščia, truputį įdubusi, smulkiai plaušuota, jaunų grybų balta,senų pilkšvai rusva. Lakšteliai siauri, tankūs, pusiau nuaugtiniai,kepurėlės spalvos. Trama balta, plona, malonaus anyžių kvapo. Sporos beveikapvalios, 4.5 – 6*2.5 – 4 μ m.Auga rugpjūčio – rugsėjo mėn. žolėtuose lapuočių, spygliuočių, mišriuosemiškuose, po beržais.Tiek kvapioji tiek anyžiakvapė tauriabudė yra vertiga žaliava kvapiomsmedžiagoms kulinarijoje ar parfumerijoje.

Paprastoji tauriabudė – Clitocybe ericetorum

Vaisiakūniai smulkūs, labai panašūs į dirvoninės guotės. Kepurėlė 2 – 5 cmskersmens, jauna apvaliai iškili, vėliau paplokščia, kartais kiek įdubusi,lygi, pakraščiai užsilenkę žemyn, plona, balta, gelsva. Lakšteliai balti,siauri, tankūs, nuaugtiniai. Kotas 3 – 5 cm ilgio, 0.3 – 0.5 cm storio,plaušuotas, tamprus, kepurėlės spalvos. Trama balta, kartoko skonio, plona.Sporos beveik apvalios, 4 – 5*2 – 3 μ m.Auga rugpjūčio – spalio mėn. mišriuose miškuose, pamiškėse, pakelėse,krūmynuose. Mitybinė vertė neaiški, bet miškui labai naudinga.

Pilkasis mėšlagrybis – Coprinus cinereus

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 4 cm skersmens, jauna ovališka, vėliaukūgiška, senų grybų paplokščia, su gubreliu, plaušuota, skiautėtai vagota,jauna balsva, vėliau pilkšva, pakraščiai su balto apdangalo liekanomis.Lakšteliai iš pradžių pilkšvi, vėliau rudi, senų grybų juodi, laisvi. Kotas5 – 6 cm ilgio, 0.2 – 0.5 cm storio, plaušuotas, ties viduriu sustorėjęs, įpagrindą smailėjantis, baltas, vėliau pilkas. Trama pilkšva, plona, trapi,be ypatingo kvapo ir skonio. Sporos elipsiškos, 10 – 11*6 – 7 μ m.Auga derlingoje dirvoje, vasarą ir rudenį. Kaip pikdžolė dažnasšiltnamiuose, kuriose auginami pievagrybiai. Mitybinė vertė neištirta.

Išsėtinis mėšlagrybis – Coprinus disseminatus

Vaisiakūniai smulkūs, labai trapūs, glėžni. Kepurėlė 0.5 – 1.5 cmskersmens, jauna varpelio pavidalo, kūgiška, vėliau beveik paplokščia,plaušuota, vagota, pilka, balsva, gelsvai rusva. Lakšteliai jaunų grybųpilkšvi, senų pilkai juodi, gležni, laisvi. Kotas 2 – 3 cm ilgio, 0.1 cmstorio, tuščiaviduris, pilkšvas, gležnas. Trama gelsva, plona, nekarti,silpno kvapo. Sporos elipsiškos, 7 – 10*4 – 5 μ m.Auga vasarą ir rudenį ant supuvusių kelmų, ant medžių kamienų ir aplinkjuos didelėmis grupėmis. Nevalgomas. Praktiniu požiūriu svarbus miškui kaipmedienos ardytojas.

Skiautėtasis mėšlagrybis – Coprinus plicatilis

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, iš pradžių kiaušiniška,varpelio pavidalo, vėliau skėtiška, paplokščia, šiek tiek įdubusi, susmulkiais taškuotais plaušeliais, centrinė dalis ochrinės rudos spalvos,

pakraščiai, šviesesni, skiautėti. Lakšteliai jaunų grybų pilkšvi, senesniųpilkšvai juodi, pakraščiai balti, siauri, tankūs. Kotas 2 – 5 cm ilgio, 0.1– 0.2 cm storio, baltas, prie pagrindo sustorėjęs, lygus, beveikblizgantis. Trama pilkšva, plova, trapi. Sporos apvalios, 9 – 14*7 – 8 μ m.

Auga rugpjūčio – spalio mėn. pievose, ganyklose, miškų pakraščiuose, tarpžolių. Nevalgomas.

Baltakraštė trapiabudė – Psathyrella hydrophila

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, jauna varpelio pavidalo,pusiau apvali, senesnių grybų paplokščia, labai smulkiai plaušuota arbalygi, pakraščiai su balto šydo liekanomis, ruda, kaštoninė, pilka.Lakšteliai iš pradžių pilkšvi, vėliau šokaladinės spalvos, laisvi. Kotas 4– 10 cm ilgio, 0.3 – 0.5 cm storio, tuščiaviduris, vienodo storumo, lygusarba palaušuotas. Sporos elipsiškos, 4.5 – 7*3 – 4 μ m.Auga liepos – spalio mėn. ant kelmų, negyvų kamienų, rąstgalių, šakų.Nevalgoma. Saprotrofas, naudingas miškui.

Piktoji ūmėdė – Russula emetica

Vaisiakūniai vidutinio didumo, labai trapūs. Kepurėlė 5 – 8(10) cmskersmens, jauna pusrutuliška, iškili, vėliau horizintali, vidurysdažniausiai įdubęs, šviesiai raudona, skaisčiai raudona, luobelė lengvailupasi. Lakšteliai balti, senesnių grybų kreminiai, priaugtiniai. Kotas 7 –8 cm ilgio, 1 – 2 cm storio, baltas, kietas. Trama balta, švelnaus kvapo,kartaus, deginančio pipiro skonio. Sporos dygliuotos, 8 – 13*6 – 10 μ m.Auga liepos – rugsėjo mėn. spygliuočių, rečiau lapuočių miškuose. Dėlkartaus skonio maistui nerekomenduojama. Neabejotinai, nei viena ši ūmėdėyra patekusiį pintinę, ir nieko baisaus nėra atsitikę.Priklausomai nuo augimvietės išskiriamos kelios šios ūmėdės formos:Var betularum (Hora) Romag. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, melsva, violetinė.Lakšteliai balti, prisegtiniai. Kotas baltas, 3 – 6*0.5 – 1 cm. Tramabalta, karti.Auga tik po beržais. Vaisiakūniai smulkesni. Nevalgoma.Var. Silvestris. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, ryškiai raudoma, vėliauišblunaka iki gelsvos, kreminės spalvos. Kepurėlė trapi, luobelė gerailupasi. Trama balta, karti. Nevalgoma. Auga lapuočių ir spygliuočiųmiškuose. Lietuvoje labai dažna.

Paprastoji poniabudė – Phallus impudicus

Vaisiakūniai dideli. Jaunas vaisiakūnis – vištos kiaušinio didumo ir formosgumbas, dažniausiai iki pusės išlindęs iš humusingos žemės. Kiaušinioluobelei trūkus, staigiai (per keletą valandų) išauga 10 – 15 cm ilgio ir 3– 4 cm storio tuščiaviduris baltas, korėtai akytas kotas, į pagrindąstorėjantis, pamatinė dalis apgaubta pilka išnara. Kepurėlė 3 – 4 cmaukščio, kūgio pavidalo, smulkiai raukšlėta, apsitrukiusi storu sluoksniužalių gleivių. Jos nemalonaus kvapo, iš tolo užuodžiamos vabzdžių, kuriegleives greitai nulaižo, lieka balta, akyta, sausa kepurėlė. Sporoselipsiškos, 4*1 – 2 μ m.Auga liepos – rugsėjo mėn. lapuočių, mišriuose miškuose, parkuose.Nevalgoma. Mėgsta humusingą, drėgną dirvą, ypač plačialapius medžius,krūmus. Drebutinės masės spiritinis antpilas vartojamas nuo reumato.Lietuvoje šis grybas labai dažnas. Vaisiakūniai kiaušinio formos valgomi.

Žvaigždulis tuščiaviduris – Geastrum sessile

Vaisiakūniai maži arba vidutinio didumo, jauni rutuliški, išgaubti,dažniausiai po žemėmis arba miško paklotėje. Grybui augant jo viršutinėdalis (vaisiakūniui išlidus į paviršių) sutrūkinėja į 5 – 12 išsilenkusiųskiltelių ir tada jis būna panašus į žvaigždę. Vaisiakūnis odiškas, kietas,paviršius matinis, šiurkštus. Sporos apvalios, dygliuotos, 3 – 4 μ m.Auga liepos – rugsėjo mėn. eglynuose. Lietuvoje aptinkama ir daugiau

žvaigždulių, visi nevalgomi. Grybautojai juos dažniau palaiko kerpėmis neigrybais. Kol kas jų praktinė reikšmė nežinoma.

Rievėtoji miegė – Cyathus striatus

Vaisiakūniai smulkūs, jauni 1 – 2 cm aukščio ir 1 cm skersmens,cilindriški, apšepę rudais, geltonai rudais, violetiškais plaukeliais.Vaisiakūniui didėjant plėvelė, dengianti viršutinį jo galą, trūksta irvaisikūnis pasidaro taurelės formos. Vidus pilkšvai rudas, rievėtas, lyg suvertikaliomis pertvarėlėmis, tarp kurių yra peridėlis su sporomis. Sporoselipsiškos, lygiu paviršiumi, 18 – 22*9 – 12 μ m.Auga rugpjūčio – lapkričio mėn. ant pūvančių medžių, šakų, kelmų, lapų.Nevalgoma. Ji pūvančią medieną paverčia puria dirva.

Nuodingieji grybai

Žalsvoji musmirė – Amanita phalloides

Kepurėlė 7 – 10(15 – 20) cm skersmens, iš pradžių iškili, varpelio formos,vėliau paplokščia, lygi, kartais netoli pakraščių su baltomis plėvelėmis,lengvai nusilupančiais lopinėliais, žalia, gelsvai žalia, rusvai žalia,išblukusi gelsva, pilkšva ar net balkšva. Lakšteliai balti, tankūs,minkšti, laisvi. Kotas 5 – 15 cm ilgio, 1 – 3 cm storio, į pagrindąstorėjantis, baltas, pilkšvo, gelsvai žalsvo atspalvio, su skersiniaisžalsvais dryželiais, su odišku, baltu, rievėtu, plačiu ir lengvainukrintančiu rinkiu, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas žalsvaiskiautėta, nepriaugusiais galais išnara. Trama balta, po luobele žalsva,minkšta, švelnaus skonio, malonaus kvapo. Sporos apvalios, 8 – 12*7 – 11 μm.Auga liepos – spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose, kartais grupėmis.Lietuvoje randama visur, drėgnais metais daug dažnesnė. Mirtinai nuodinga,joje randama 12 nuodingų medžiagų (muskarino, amanitino, faloidino, falainoir kt.), stipriai ardančių kepenis ir raudonuosius kuno kūnelius. Labaipanaši į žalios spalvos ūmėdes, o išblukusi į pievagrybius, dėl togrybautojams reikia būti labai atsargiems.Į žalsvąją musmirę labai panaši balta, smailakepurė musmirė, auganti nuovidurvasario iki spalio mėn. spygliučių miškuose, daugiausia eglynuose.Mirtinai nuodinga.

Margoji musmirė – Amanita pantherina

Vaisikūniai stambūs. Kepurėlė 5 – 12 cm skersmens, jauna kūgiška, iškili,vėliau paplokščia, pilka, pilkai ruda, pilkai violetinė ar net žalsvairusva, žvyneliai balti, pilki. Lakšteliai balti, platūs, tankūs, laisvi.Kotas 7 – 15 cm ilgio, 1 – 2 cm storio, pagrindas gumbiškai sustorėjęs,apgaubtas balta, tvirtai priaugusia išnara, virš kurios dar nusidriekia 1 –3 gležni, sutrūkinėję, plaušingi, maži rinkiai. Trama balta, mėsinga,nemalonaus kvapo. Sporos beveik apvalio, 10 – 12*7 – 8 μ m.Auga birželio – spalio mėn. miškuose, retai parkuose, dažniausiaipavieniui. Labai nuodinga, kartais mirtinai. Lituvos miškuose dažna.

Gelsvoji musmirė – Amanita citrina

Vaisiakūniai stambūs. Kepurėlė 8 – 10(15) cm skersmens, iš pradžių iškili,vėliau horizintali, retai truputį įdubusi, kiek glevėta, gelsva, žalsvaigelsva, kartais išblukusi iki baltos spalvos, paviršius dažniausiai sunetaisyklingomis gelsvomis, balsvomis apvalkalo skiautelėmis, kurioslietingu oru kartais nusiplauna. Lakšteliai balti, senesnių grybų gelsvi,platūs, laisvi. Kotas 8 – 12 cm ilgio, paprastai į apačią storėjantis, priepagrindo yra apvalus gumbas su priaugusia išnara, baltas, gelsvas, suodišku rinkiu. Trama balta, minkšta, aštraus nemalonaus (senų bulvių)kvapo. Sporos apvalios, 7 – 10 μ m.Auga birželio – spalio mėn. miškuose, miškų linijose, rečiau parkuose,pavieniui, kartais grupėmis. Nuodinga. Panaši į žalsvąją musmirę,

žalsvąsias ūmėdes, pievagrybius. Lietuvoje viena iš labiausiai paplitusiųmusmirių.

Paprastoji musmirė – Amanita muscaria

Vaisiakūniai dideli. Kepurėlė iki 20 – 25 cm skersmens, ryškiai raudona subaltomis karputėmis ar plėvelėmis (apvalkalo liekanomis), kuriose perliūtis kartais nusiplauna, tada musmirė būna panaši į raudonąsias ūmėdes.Lakšteliai balti, minkšti, tankūs, laisvi. Kotas 8 – 20 cm ilgio, 1 – 3 cmstorio, baltas, su baltu rinkiu, prie pagrindo yra gumbas, apgaubtasišnara. Trama balta, minkšta, be ypatinko kvapo ar skonio. Sporos apvalios,9 – 11*6 – 9 μ m. Auga liepos – spalio mėn. įvairiuose miškuose. Labai dažna. Miškopuošmena, bet pavojinga, kepurėlės luobelėje yra nuodingų medžiagų:muskarito, muskaritino. Joje yra haliucinacijas sukeliančių medžiagų:muscinolo, muskarono, cholito, muskarito. Nuodinga. Iš žalsvosios,margosios ir paprastosios musmirių gaunamos medžiagos vartojamosmedicinoje. Musmirė – ne tik maisto šaltinis, bet ir gera pastogė kaikuriems vabzdžiams, šlužams.

Rausvarudė Musmirė – Amanita porphyria

Vaisiakūniai vidutinio didumo arba dideli. Kepurėlė 5 – 9 cm skersmens,jauna apvali iškili, kūgiška, vėliau paplokščia, kiek įdubusi, pilkai ruda,violetinio atspalvio, kartais rusva, dažniausiai lygiu paviršiumi, bežvynelių ir karpučių. Luobelė lengvai supasi. Lakšteliai balti, minkšti,platūs, tankūs, laisvi. Kotas 5 – 9 cm ilgio ir iki 0.5 – 1 cm storio, suodišku, žemyn nukarusiu rinkiu, aukščiau jo kotas balsvas, vagotas, žemiaupilkai violetinis, pilkšvas, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtasskandžiai priaugusia balta išnara. Trama balta, elastinga, nemalonauskvapo. Sporos apvalios, 8 – 10 μ m.Auga liepos – spalio mėn. pušynuose, eglynuose, mišriuose miškuose.Nuodinga.

Stačioji plaušabudė – Inocybe fastigiata

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, jauna kūgiška, senesnėpaplokščia, su gūbreliu, plaušuota, suskeldėjusi, rusvai geltona, pilkaigeltona, geltonai ruda. Lakšteliai pilki, senesnių grybų pilkai rudi,žalsvai rudi, pakraščiai šviesesni, priaugtiniai. Kotas 4 – 8 cm ilgio, 0.5– 2.5 cm storio, kietas, pilkai rausvas, plaušuotas, prie kepurėlėstaškuotas, vienodo storumo. Trama balta, trapi, nemalonaus kvapo. Sporospailgai elipsiškos, 8 – 18*5 – 8 μ m.Auga rugpjūčio – rugsėja mėn. miškuose, parkuose, soduose, dažniausiaipavieniui, kartais grupėmis. Nuodinga, turi muskarino.

Pilkalakštė plaušabudė – Inocybe geophylla

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlėį 1 – 3 cm skersmens, jauna varpeliška,kūgiška, senesnė paplokščia, su ryškiu gūbreliu, balta, pilka, gelsva,plaušuota. Lakšteliai pilki, pilkai rudi, pakraščiai su baltais taškeliais,priaugtiniai. Kotas 3 – 7 cm ilgio, 0.3 – 0.9 cm storio, vienodo storumoarba į pagrindą storėjantis, plaušuotas, kepurėlės spalvos. Trama balta,nemalonaus kvapo. Sporos plačiai elipsiškos, 7 – 11*5 – 7 μ m.Auga liepos – spalio mėn. įvairiuose miškuose, parkuose, soduose. Labaidažnas. Nuodinga. Šios plaušaduobės yra keletas formų.

Smiltyninė plaušabudė – Inocybe dulcamara

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 5 cm skersmens, jauna gaubta, apvaliaiiškili, senesnė paplokščia, net truputį įdubusi, su gūbreliu, plaušuota,ochrinės rudos spalvos, geltonai ruda, gelsvai ochrinė, žalsvai gelsva.Lakšteliai žalsvai gelsvi, senesnių grybų geltonai rudi, pakraščiai balsvi,priaugtiniai, jaunų vaisiakūnių su gelsvai rusvo šydo tinkleliu. Kotas 2 –4 cm ilgio, 0.3 – 0.8 cm storio, kepurėlės spalvos, į apačią rusvėja,plaušuotas, netoli lakštelių yra plaušuotarinkio liekana. Trama gelsva.Koto rusva, nemalonaus kvapo, rūgštokai karti. Sporos elipsiškos, puposformos, 9 – 11*5 – 6 μ m.

Auga smėlėtuose pušynuose, pasitaiko eglynuose, nuo ankstyvo pavasario ikivelyvo rudens, grupėmis. Labai dažna. Nuodinga. Panažiausia į kisliąjąkelmukę (Kuehneromyces mutabilis), tik šios kepurėlės paviršius lygus,neplaušuotas, nežvynuotas, auga tik ant medienos.

Kvapioji plaušabudė – Inocybe Bres

Vaisiakūniai smukūs. Kepurėlė 2 – 4 cm skersmens, jauna varpelio, šalmopavidalo, senesnė horizontali, su gūbreliu, iš pradžių plaušuota, vėliaukartais suskeldėjusi, žvynuota, gelsvos, kreminės gelsvos spalvos.Lakšteliai balsvi, senesnių grybų žalsvai geltonai rudi, net tamsiai rudi,priauginiai. Kotas balsvas, senesnių vaisikūnių gelsvas, su balsvaisplaušeliais, pamatinėjedalyje yra mažas gumbelis, 2 – 4 cm ilgio, 0.2 – 0.6cm storio. Trama balsva, trapi, karčiųjų migdulų kvapo. Sporos 8 – 12*5 – 7μ m.Auga rugpjūčio – spalio mėn. lapuočių, rečiau spygliuočių miškuose,alksnynuose, krūmokšniuose, po lazdynais. Nuodingas.

Vilnotoji plaušabudė – Inocybe kuhneri Stangl et Veselsky

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, jauna varpelio formos,senesnė gaubta, arbapaplokščia, su gūbreliu, plaušuota, plaukuota, kartaisnet šerpetota, pilkšva, pilkšvai gelsva, ochriškai gesva, rusva, pakraščiaisu balto šydo liekana. Lakšteliai pilkšvi, senesnių vaisiakūnių pilkairudi, rudi, pakraščiai su baltais danteliais, tankūs, pusiau nuaugtiniai.Kotas 3 – 7 cm ilgio, 0.3 – 0.7 cm storio, baltas, prie lakštelių rusvas,apugęs baltais plaušeliais, pamatinė dalis plaukuotai plaušuota, į pagrindąstorėjantis. Trama balta, pilkšva, gelsva, miltų kvapo. Sporos elipsiškos,8 – 11*4 – 6 μ m.Auga birželio – spalio mėn. spygliuočių, kartais lapuočių miškuose,dažniausiai grupėmis; mėgsta kalkintas dirvas. Nuodinga. Visomsplaušabudėms (Lietuvoje jų daugiau 60 rūšių) būdinga nuodinga medžiagamuskarinas, kurio vienose rūšyse daugiau, kitose mažiau.

Nuodingas nuosėdis – Cortinarius orellanus

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3 – 7 cm skersmens, jauna pusiauapvali, senesnė išsiplėtusi, paplokščia, su gūbreliu, mėsinga, sausa,plaušota, apšepusi smulkiais žvyneliais, geltonai raudona, oranžiškai ruda,ruda, rausvo atspalvio. Lakšteliai tamsiai rudi, raudonai rudi, stori,reti, platūs, priaugtiniai ar pusiau nuaugtiniai. Kotas 3 – 9 cm ilgio, 0.5– 1.5 cm storio, jaunas plaušotas, gelsvas, senesnis rusvai geltonas, įpagrindą smailėjantis. Trama gelsva ar net rusva, nemalonaus kvapo,švelnaus skonio. Sporos elipsiškos, 8 – 12*5.5 – 7 μ m.Auga rūgpjučio – spalio mėn. lapuočių miškuose, dažniausiai po ąžuolais,beržais, pasitaiko pušynuose. Labai nuodingas, nuodinga medžiaga orelaninaspažeidžia inkstus, kepenis. Apsinuodijomo požimiai pasireiškia po 3 – 14dienų.

Pilkoji meškutė – Paxillus involutus

Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė 5 – 10(15) cm skersmens, jaunanežymiai gaubta, vėliau netaisiklingai paplokščia, įdubusi, pakraščiaiužsilenkę žemyn, matinė, plaušuota, po lietaus lipni, gelsvai rusva, pilkairuda, žalsvai pilkšvai ruda. Lakšteliai gelsvi, žalsvai gelsvi, senų rudi,nuaugę kotu žemyn, tankūs, paspaudus paruduoja. Kotas 4 – 6 cm ilgio, 1 – 2cm storio, šiek tiek šviesesnis už kepurėlę, plaušuotas, paspaudusparuduoja. Trama gelsva, vėliau rusva, paspaudus ar perpjovus patamsėja.Sporos elipsiškos, 8 – 10*5 – 6 μ m.Auga miškuose, parkuose, soduose, vasarą – rudenį. Daugelyje Europos šaliųmeškutė (kai kur vadinama alksniniu) išbraukta iš valgomųjų grybųasortimento kaip nuodinga, o kai kuriose iš jų bei Amerikoje šis grybas irdabar gerai paruoštas vartojamas maistui. Jame yra nuodingų medžiagų, ypačradioktyvaus švino, stroncio.Laibai panaši nuodinkotė meškutė (P. Atrotomentosus Fr.), šios vaisiakūniai

stambesni, mėsingesni, kotas juodai aksominis, sporos mažesnės (5 – 6*4 μm).

Puokštinė kelmabudė – Hypholoma fasciculare

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 3(7) cm skersmens, iš pradžių varpelioformos, iškili, vėliau paplokščia, šviesiai geltona, žalsvai geltona,vidurys tamsesnis – geltonai rudas, lygus, pakraščiai su geltono šydoliekanomis. Lakšteliai sieros gelto, senesnių grybų violetiškai žalsvi,žalsvai ir rudai juosvi, siauri, tankūs, priaugtiniai, pusiau nuaugtiniai.Kotas 5 – 10 cm ilgio, iki 1 cm storio, plaušotas, viršutinė dalis geltoma,aptninė geltonai rusva, arčiau kepurėlės yra rinkiška liekana. Tramgeltona, plona, kartaus skonio, nemalonaus kvapo. Sporos 6 – 7*3 – 4 μ m.Auga birželio – spalio mėn. kupetomis ant kelmų, stuobrių, šakų, šaknų.Visoje Lietuvoje labai paplitusi. Nuodinga. Iš daugelio kelmabudžių šiamgrybui būdinga geltonai žalsva kepurėlė, geltonai žalsvi, žalsvai rudilakšteliai, be to, nežvynuota.

Balsvoji tauriabudė – Clitoybe dealbata

Vaisiakūniai smukūs. Kepurėlė 2 – 5(6) cm skersmens, iš pradžių iškili,senesnių grybų paplokščia, truputį įdubusi, lygi arba šiek tiek plaušota,plona, balta, pilkšva, kartais net pilkai gelsva. Lakšteliai balti, tankūs,pusiau nuaugtiniai ar priaugtiniai. Kotas 3 – 5 cm ilgio, 0.3 – 0.5 cmstorio, iš pradžių lygus, vėliau plaušotas, baltas. Trama balta, nekarti,nestipraus medienos kvapo, plona. Sporos elipsiškos, 5 – 6*3 – 4 μ m.Auga rugsėjo – lapkričio mėn. pievose, ganyklose, pakelėse, žolėtuosemišriuose miškuose, pamiškėse, parkuose, krūmingose pievose, šlaituose,daugiausiai pavieniui. Nuodinga, kaip ir nuodingosios plaušabudės,musmirės, turi muskarino.Labai panašiose augimvietėse aptinkama nuodingoji tauriabudė, tik šiosvaisiakūniai yra kūno spalvos, rusvi;taip pat turi nuodingos medžiagosmuskarino.

Geltonasis baltikas – Tricholoma sulphureum

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3 – 6(8) cm skersmens, jaunavarpelio formos, kūgiška, vėliau paplokščia, su gūbreliu, plaušota, žalsvaigeltona, rusvai geltona. Lakšteliai geltoni, sieros geltonumo, žalsvaigeltoni, stori, trapūs, priaugtiniai. Kotas 5 – 10 cm ilgio, 0.5 – 1 cmstorio, dažniausiai kreivas, į pagrindą nusmailėjęs, apšepęs rusvaisplaušeliais, rusvai geltonas, rusvas. Trama geltona, žalsvai geltona,nemalonaus aštraus kvapo, karti. Sporos pailgai elipsiškos, 9 – 12*5 – 6 μm.Auga rugpjūčio – spalio mėn. lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose,kapinėse. Mėgst kalkingus, molingus mišrius ąžuolynus. Su žaliuoke negalimasumaišyti, nes auga lapuočių miškuose, yra aštraus nemalonaus kvapo,kartaus skonio, vaisiakūniai ilgesniais kotais. Šiek tiek nuodingas.

Paprastoji ankštenė – Scleroderma citrinum

Vaisiakūniai vidutinio didumo arba dideli, 3 – 10 cm skersmens, dažniausiairutuliški, ochrinės spalvos, stora luobelė karpota, kartais po kelis suaugęį vieną kupstelį. Kotas rudimentinis, prie pagrindo yra geltonaskuokštelis. Tram jaunų grybų balta, perpjauta parausta, senesnių bręstantsporoms violetiškai juoda, išraizgyta baltomis gyslomis, kieta, stangri,kompaktiška, karti. Sporos dygliotos, 7 –12 μ m.Auga liepos – spalio mėn. smėlinguose miškuose, pakelėse, kartais atrodolyg senų, pageltusių bulvių primėtita. Lietuvoje labai dažnai aptinkama.Nuodinga. Iš visų kukurdvelkių lengvai išsikiria kietais vaisiakūniais,viduje juoda trama.

Papėdgrybiai

Grybai, kurių mėsingos kepurėlės kyšo iš žemės, yra kiekvienam geraižinomi. Botanikai juos priskiria papėdgrybių klasei. Šios klasės gybųsporos susidaro ant tam tikrų ląstelių, vadinamų buoželėmis (bazidėmis),arba papedėmis; su juo susijęs lotyniškasis jų pavadinimas.Papėdgribių klasei priklauso beveik visi valgomieji grybai, tap daugelis

nuodingųjų arba šiaip nevalgomų grybų (šungrybių). Grybai dauginasisporomis (kaip kad dauguma augalų – sėklomis): pagal tai, kame tos sporossusidaro, papedgrybiai skirstomi į lakštabudinius, skylėtbudinius,dyglutinius, pompotaukšlinius, gleiviagrybius ir taip toliau.

Sporų skleidimo būdai

Grybai per savo trumpą gyvenimą pagamina labai daug sporų; pavyzdžiui, cmskersmens paprastasis pievagrybis per šešetą savo gyvenimo dienų galipagaminti apie milijardų sporų.Išskyrus pompotaukšlius ir jų giminaičius, kitų grybų buožiasporės atšokanuo buoželių sterigmų ir nuskrieja ir nuskrieja tik milimetro dalį, bet irto pakanka, kad buožesporės išsisklaidytų iš vaisinio sluoksnio. Išbirusiasiš vaisiakūnio sporas išnešioja vėjas.Lietaus lašai padeda plisti pumpotaukšlių(1), lizdelinių ir žvaigždulių(3)sporoms. Dykumų pumpotaukšliai bręsdami išlenda į smėlio paviršių. Čia juospagauna vėjas ir benešdamas išbarsto sporas.Kai kurių grybų, ypač augančių ant mėšlo, pavyzdžiui, mėšlagrybių(Coprinus), sporas platina gyvūnai. Smulkūs graužikai (pavyzdžiui,voverės) nuneša lakštabudinių vaisiakūnius, pakeliui juos grauždami, ganatoli. Šliužai ir sraigės taip pat išnešioja sporas, tik arčiau. Paprastojiponiabude(2) ir ir jai giminiški grybai sporoms platinti pasitelkiavabzdžius. Pavyzdžiui, grybas Aseroe rubra vabzdžius vilioja ne tik stipriupūvančios mėsos kvapu, bet ir ryškiu, į žiedą panašiu vaisiakūniu.Grybai, net ir žalsvoki, neturi chorofilo, todėl negali patys fotosintezėsbūdu gamintis angliavandenių. Jų gauna skaidydami sudėtingas organineshumuso medžiagas ir augalų liekanas arba parazituodami ant medžių; taipangliavandeniais apsirūpina kempinės. Daugelis miško lakštabudinių sudarosimbiozę su tam tikrų medžių šaknimis. Grybiena apraizgo medžio šakneles, okai kurie išsišakojusios grybienos hifai įsiskverbia į šaknų ląsteles arbatarp jų. Tiesa, giliai įsiskverbti į šaknį hifams nepavyksta, nes medis imastabdyti grybo augimą. Toks sambuvis vadinamas mikorize. Manoma, kad grybošitaip apimtos šaknys geriau paima maisto medžiagas iš nederlingos dirvos.Vadinasi, tai ir medžiui naudinga, ir grybai gauna įvairių organiniųmedžiagų.Kai kurie grybai, ypač valgomoji geltonpintė (5), padaro daug žalos, nesgadina ir naikina medžius. Toka yra ir beržinis pintenis (Piptoporusbetulinus), dažnas beržynuose, ir daugiametis rudas sumedėjęs plokščiasisblizgutis (Gandoderma applanatum), kurio didelių vaisiakūnių su vamzdeliuvaisiniu sluoksniu būna ant bukų ir kitų medžių.

Nuodingieji ir ne nuodingieji grybai

Daugelis grybų yra valgomi ir skanūs, bet kai kurių rūšių grybai labainuodingi, ir patikimai juos atskirti gali tik specialistas. Nuodingiausiasgrybas yra žalsvoji musmirė. Jos kepurėlė ir lakšteliai balti, kotas sužiedu, į apačią storėantis ir gaubiamas baltos išnaros. Lengva supainiotinelabai nuodingą gelsvąjį pievagrybį su valgamuoju pievagrybiu. Apskritaivisi skylėtbudiniai yra valgomi, išskyrus tuos, kurių sporos raudonos arbakotas rausvas. Daugelį pompataukšlių taip pat galima valgyti, jei jų vidusdar baltas, tačiau aukšenių (Scleroderma) reikėtų vengti.Suvalgius kai kurių lakštabudinių, ypač Meksikoje augančių Psilocybe gentiegrybų, gali būti haliucinacijų; jų geriau nevalgyti dar ir dėl to, kad juossunku atskirti nuo mirtinai nuodingų.

Grybai

Grybai auga, kur yra pakankamai maisto medžiagų, šilumos ir drėgmės.Dauguma grybų – daugialąsčiai organizmai. Kitaip negu bakterijos, jų

lastelės turi branduolius, tačiau nė viena grybų rūšis neturi cholorofilų.Su grybais arba jų veikla tu susiduri kiekvieną dieną. Vienaląsčiai grybaimielės (moksliškai jie vadinami mielagrybiais) yra naudojami kepant duoną,pyragus. Ant maisto produktų, dirvožemyje auga įvairus pelėsiniai grybai.Parazitiniai grybai gyvena gyvuose audiniuose ir sukelia grybelines ligas.Miške gausu kepurėtųjų grybų.

Dauguma grybų sudaryta iš grybienos hifų

Tikriausiai pastebėjai, kad dauguma miške randamų grybų turi kotelį irkepurėlę. Todėl jie vadinami kepurėtaisiais. Pūpsantis virš žemės kotelisir kepurėlė sudaro vaisiakūnį. Išrovus grybą po samanomis arba dirvožemiopaviršiuje gali aptikti plonų baltų gijų, kurios vadinamos hifais.Išsiraizgę žemėje hifai sudaro grybieną, iš jos išauga vaisiakūniai.Vaisiakūnius ir grybieną sudaro hifai. Grybų hifų ląstelės turi sienelę,citoplazmą, du arba daugiau branduolių.Vvaisiakūnių kepurėlės turi pigmentų, todėl būna įvairių spalvų. Kepurėlėsapatinėje dalyje yra daugybė lakštelių arba vamzdelių.

Grybai dauginasi sporomis

Dauguma grybų dauginasi sporomis. Jos susidaro kepurėlės apačioje esančiosevamzdeliuose arba lakšteliuose. Sporos sudaro viena arba kelios ląstelėspadenktos storu apvalkalėliu. Pangrinėk, kaip dauginasi grybas

Kaip grybai maitynasi?

Grybai įvairiai apsirūpina gatavais organiniais ir neorganiniaisjunginiais.

Grybai, skaidantys nuokritas, į aplinką išsiskiria fermentus, kuriesudėtingas ir ilgas organinių junginių molekuliais paverčia paprastesnėmisir tirpiomis. Šias molekules jau gali įsiurbti grybų hifai. Dalissuskaidytų molekulių atitinka šalia augantiems augalams.

Daugelio kepurėtjų grybų hifai apraizgo medžių šaknis ir net įsiskverbia įjų vidų. Grybiena siurbia iš dirvožemio vandenį suištirpusiaisneorganiniais junginiais ir duoda jų medžių šaknims. Iš medžiošaknų grybiena gauna organinių junginių, kuriuos naudoja vaisiakūniamssudaryti. Taigi grybų ir medžių “draugystė” – abipusiai naudingas ryšys.Tam tikrų rūšių grybai “draugauja” tik su tam tikkrų rūšių medžiais, todėlrudmėsės auga pušų ir eglių jaunuolynuose, o raudonviršiai – drebulynuoseir bržynuose.

Lakštabudinių gyvenimo ciklas

Lakštabudinio grybo gyvenimo ciklas prasideda nuo dviejų buožiasporiųbazidiosporų vystymosi. Kiekviena jų turi pusę rūšies paveldimosios(genetinės) informacijos. Dygdamos buožiasporės išleidžia platų siūlą(hifų) tinklą, vadinamą grybiena (miceliu). Ji įsiskverbia į substrtą, antkurio grybas auga. Paprastai bet kurio lakštabudinio, pavyzdžiui, ūmėdės,vaisiakūniai susidaro tik po to, kai iš abiejų buožiasporiųišaugusiosgrybienos susilieja. Taigi vaisiakūnis išsivysto iš grybienos,turinčios visą paveldimąją informaciją. Tiriant pro mikroskopą tokiovaisiakūnio lakštelius (kepurėlės apačioje), matyti, kad jie tankiai aplipębuoželėmis, o kiekvienos buoželės viršūnėje išauga keturios sterigmos, irant jų galų susidaro po vieną buožiaspore; po to ciklas kartojasi.