Fiziologija

KLAIPĖDOS UNIVERSITETASSVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETASBIOFIZIKOS KATEDRA

Autonominė nervų sistemaReferatas

KLAIPĖDA, 2006

TURINYSĮVADAS 31 AKIES SANDARA 42 ŽMOGAUS AKIES DIOPTRINIS APARATAS 91.1.1. 2.1 Dioptrinis aparatas 91.1.2. 2.2 Laužiamoji galia ir židinio nuotolis 101.1.3. 2.3 Akomodacija 111.1.4. 2.4 Vaizdo apdorojimas tinklainėje 121.1.5. 2.5 Fotonų ir rodopsino sąveika 141.1.6. 2.6 Regos takai 153 AKIŲ LIGOS 17IŠVADOS 20LITERATŪRA 21

PAVEIKSLĖLIŲ TURINYS1 pav. 1Akies sandara 41 pav. 2 Akies obuolio raumenys 81 pav. 3 Žmogaus akies dioptrinis aparatas ir pagrindiniai taškai 101 pav. 4Akomodacija ir akomodacijos plotis 121 pav. 5Tinklainėje informacija perduodama vertikaliais ir horizontaliais kanalais 131 pav. 6Rodopsino lokalizacija ir struktūra 141 pav. 7Rodopsino membranų Na+ laidumas 151 pav. 8Regėjimo kanalų mechanizmas 161 pav. 9Sferiniai refrakcijos sutrikimai ir jų korekcija 17LENTELIŲ TURINYS1 lentelė. 1Akies rodikliai 11

ĮVADASRegos sistema, kuriai priklauso akis ir jos neuroniniai ryšiai, pateikia greitą, labia jautrų ir platų aplinkos erdvinį (trimatį) suvokimą: nuo betarpės artumos iki begalybės. Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis, kuri priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Jos adekvatus dirgiklis yra šviesos fotonai, kuriuos dioptrinis aparatas fokusuoja į abiejų akių tinklainę, o fotoreceptoriai paverčia elektriniais signalais. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais. Akies obuolyje priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai. Tai šviesos elektromagnetinės bangos, kurių ilgis yra nuo 400 iki 700 nm. Regai priskiriamas regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje.Akių ir galvos judesiai išplečia greitai suvokiamos aplinkos vaizdą.Referato tikslas – pateikti žmogaus regėjimo organo akies sandarą, veikimo principus, ir trūkumus.Referato uždaviniai:aptarti vieną svarbiausių žmogaus jutimo organo akies morfologiją1. aptarti sudedamąsias akies dalis 2. pateikti regos dioptrines ypatybes3. nurodyti regos sutrikimus.

1 AKIES SANDARARegėjimo organas guli kaukolės akiduobėje. Jis susideda iš periferijoje esančio akies obuolio su regėjimo nervu ir iš pagalbinio aparato, t.y. obuolį apsaugančios ir judinančios struktūros.

1 pav. 1Akies sandaraAkies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos, jo skersmuo yra apie 24 cm. Jis saugiai guli kaukolės akiduobėje. Akies sandara ir veikimas panašus į fotoaparato, akis automatiškai reaguoja į stebimo objekto apšvietimą ir nuotolį iki jo taip, kad objektas būtų ryškiai matomas.Akies obuolys sudarytas iš kapsulės ir branduolio. Kapsulę sudaro 3 sluoksniai: išorinis – skaidulinis dangalas, vidurinis – kraujagyslinis dangalas, o vidinis – tinklainė. Akies branduolį sudaro skaidrios, šviesos spindulius laužiančios terpės (stiklakūnis, lęšis ir priekinė bei užpakalinė akies kameros bei jas užpildantis skystis).Stiklakūnis yra bestruktūris, skaidrus, drebučių pavidalo kūnas. Jis yra rutulio formos su nedideliu įdubimu lęšiukui priekyje. Stiklakūnis užpildo akies ertmę tarp tinklainės ir lęšio užpakalinio paviršiaus. Pagrindinė funkcija – atraminė, jis palaiko akies formą. Be to, praleidžia ir nedaug laužia šviesos spindulius.Lęšis yra abipus išgaubtas, skaidrus organas. Priekinis jo paviršius atsisukęs į rainelę, o užpakalinis – į stiklakūnį. Lęšį dengia homogeninė kapsulė. Lęšiukas ekvatorialiniu kraštu yra prisitvirtinęs prie krumplyno raumenų tam tikru žiedo pavidalo raiščiu. Todėl lęšis gali keisti išgaubtumą priklausomai nuo krumplyno raumenų įsitempimo. Taip reguliuojamas spindulių laužimas ir prisitaikoma ryškiai matyti daiktus (akomodacija). Jei lęšis netenka elastingumo, darosi sunkiau matyti artimus daiktus.Skaidulinis akies dangalas sudarytas iš jungiamojo audinio skaidulų. Jis padeda išlaikyti akies formą. Skiriamos dvi skaidulinio dangalo dalys, kurios pereina viena į kitą: priekyje yra skaidri permatoma ragena, o likusioji dalis – nepermatoma odena.Ragena – tai labiausiai išgaubta į priekį skaidri skaidulinio dangalo dalis. Į ją pirmiausia patenka šviesos spindulys. Ragena panaši į apvalų išgaubtą laikrodžio stiklelį. Jos skersmuo – apie 10-12 mm, centre jos storis yra apie 0,5-0,8 mm, o kraštuose – 1-1,2 mm. Ragena yra stipriausiai šviesą laužianti akies struktūra, jos optinė galia sudaro du trečdalius visos akies optinės galios. Ragena sudaryta iš 5 sluoksnių: išorinis sluoksnis – tai daugiasluoksnis neragėjantis epitelis, gilesni sluoksniai sudaryti iš jungiamojo audinio skaidulų, o vidinis sluoksnis – tai vienasluoksnis epitelis, pro kurį į rageną patenka vanduo iš akies kamerų skysčio. Iš išorės rageną nuolat vilgo plonytis ašarų sluoksnis, saugantis nuo išdžiūvimo, užkrato ir dulkių. Sveika ragena yra skaidri ir blizganti.

Odena (sklera) sudaro pagrindinę skaidulinio dangalo dalį. Ji primena virto kiaušinio baltymą, todėl dar vadinama akių baltymu. Odena nepermatoma. Priekyje matomą odenos dalį iškloja junginė. Užpakalinė odenos dalis yra plona ir puri, pro angutes į akies obuolį įeina kraujagyslės ir nervai.Kraujagyslinis dangalas yra tarp skaidulinio dangalo ir tinklainės. Tai minkštos konsistencijos, tamsus akies sienos sluoksnis, sudarytas iš akies obuolio kraujagyslių. Jį sudaro trys struktūriškai ir funkciškai skirtingos dalys: rainelė, krumplynas ir didžiausia užpakalinė dalis – gyslainė.Rainelė yra priekinė kraujagyslinio dangalo dalis. Tai disko formos statmena plokštelė. Ji persišviečia pro rageną ir sudaro priekinės akies kameros užpakalinę sienelę. Išorinis rainelės kraštas tiesiogiai pereina į krumplyną. Užpakalinis rainelės paviršius priglunda prie lęšio. Šis paviršius yra išklotas pigmentinėmis ląstelėmis, kurios suteikia akims spalvą. Dažniausiai abiejų akių rainelės spalva vienoda, tačiau kartais būna ir skirtingų spalvų. Albinosų rainelėse pigmento nėra, todėl jų rainelė yra rausva nuo persišviečiančių kraujagyslių. Rainelės centre yra apvali anga – vyzdys. Vyzdžio skersmuo keičiasi priklausomai nuo patenkančios šviesos intensyvumo. Prietemoje vyzdys išsiplečia, o ryškiai apšviestas susitraukia. Tai atlieka vyzdį sutraukiantis ir plečiantis raumenys, tai nevalingas procesas. Be to, vyzdžio skersmuo kinta susijaudinus, vartojant tam tikrus vaistus ar narkotines medžiagas.Krumplynas sudarytas iš jungiamojo audinio, lygiųjų raumenų, kraujagyslių, nervų ir pigmentinių ląstelių tinklo. Svarbi jo dalis yra krumplyninis raumuo, šį raumenį sudaro trimis kryptimis išsidėsčiusios raumeninės skaidulos. Prie krumplyno tvirtinasi lęšio pakabinamasis raištis. Krumplyno raumenims susitraukiant įtempiamas arba atpalaiduojamas lęšio raištis, todėl kinta lęšio išgaubtumas ir kartu jo laužiamoji geba. Taip prisitaikoma ryškiai matyti įvairiu atstumu esančius daiktus (šis procesas vadinamas akies akomodacija). Pvz., žiūrint iš arti, krumplyno raumuo susitraukia, lęšis stipriau išsigaubia ir stipriau laužia šviesą. Krumplyno kapiliarų kamuolėliai gamina specifinį skystį, kuris užpildo akies obuolio kameras.Gyslainė sudaro šoninę ir užpakalinę kraujagyslinio akies obuolio dalį. Odeną sudaro kraujagyslių ir nervų tinklas, kurio tarpus užpildo jungiamasis audinys ir pigmentinės ląstelės. Pastarosios suteikia odenai tamsiai rudą spalvą.Tinklainė – tai vidinis akies obuolio dangalas, išklojantis akį nuo vyzdžio krašto iki regos nervo išėjimo vietos. Tai plona plėvelė, apšviesta atrodo rausva. Tinklainę sudaro du skirtingi sluoksniai: išorinis pigmentinis ir vidinis smegeninis. Pastarajame išsidėsto šviesai jautrios ląstelės – lazdelės ir kolbelės. Tai nervinių ląstelių, esančių sekančiame, gilesniame tinklainės sluoksnyje, ataugos. Jose šviesos bangų dirgikliai virsta nerviniais impulsais. Lazdelių yra daugiau, jos išsisklaidę po visą tinklainę. Kolbelių yra mažiau, jos susitelkę centrinėje tinklainės dalyje. Kolbelės suvokia tik ryškią šviesą, padeda skirti smulkias detales ir spalvas. Kolbelėse yra specifinio fotoreagento – rodopsino. Lazdelės pritaikytos matyti tamsoje, jomis spalvų neskiriame, bet įžiūrime objekto formą. Tamsoje spalvų nematome. Dėl kolbelių veiklos sutrikimo žmogus gali neskirti vienos ar kelių spalvų (dažniausiai raudonos arba žalios). Tai paveldima liga – daltonizmas. Ji diagnozuojama specialiu spalvų testu.Arti tinklainės geometrinio centro yra iškilimas – regos nervo diskas. Pro jį į tinklainę įeina ir išeina kraujagyslės bei nervai. Šioje vietoje nėra šviesai jautrių receptorių, todėl ši sritis vadinama akląja dėme. Netoli jos yra jautriausia tinklainės vieta – geltonoji dėmė. Ji sudaryta tik iš kolbelių, čia didžiausia tinklainės skiriamoji geba, daiktai matomi ryškiausiai. Akies žvilgsnis nukreipiamas taip, kad stebimo objekto atvaizdas atsidurtų geltonojoje dėmėje. Nuo objekto einantys spinduliai lūžta akies audiniuose ir geltonojoje dėmėje susidaro apverstas objekto atvaizdas. Abiejų akių tinklainėje susidarę atvaizdai šiek tiek skiriasi, kadangi kiekviena akimi objektą matome šiek tiek kitu kampu. Todėl galime geriau pajusti daiktų išsidėstymą erdvėje ir atstumą iki jų. Viena akimi tai žymiai sunkiau. Erdvės ir atstumo pojūtis priklauso ir nuo patirties.Priekinė akies kamera yra tarp rainelės ir ragenos, o užpakalinė akies kamera – tarp rainelės ir lęšio. Abi kameros susisiekia per vyzdį. Kameras užpildo specifinis skystis, kurį gamina krumplyno kapiliarų kamuolėliai. Skysčio perteklius nuteka į rainelės ir ragenos kampe esantį veninį kanalą. Sutrikus skysčio nutekėjimui, didėja akispūdis ir susergama glaukoma. Tai pavojinga liga, kurią būtina gydyti, kitaip žmogus gali apakti.Regos nervas – Tinklainės lazdelės ir kolbelės jungiasi su kitomis tinklainės nervinėmis ląstelėmis, kurių aksonai susijungia ir sudaro regos nervą. Šis nervas prasideda regos nervo disku. Toliau jis eina akiduobe, patenka į kaukolės ertmę. Čia dalis abiejų regos nervų skaidulų susikryžiuoja ir patenka į požievinius regos analizavimo centrus, kurie yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse. Šie centrai dalyvauja refleksinėse reakcijose, susijusiose su šviesos dirgikliais, užtikrina darnią abiejų akių veiklą, abiakį regėjimą. Čia yra vyzdžio reflekso ir krumplyno raumens reguliavimo centrai. Šių centrų neuronų aksonai eina į žievinį regos centrą, kuris yra smegenų pakaušinėje skiltyje. Čia iš tinklainės gauti impulsai virsta jutimu, sujungiami abiejų tinklainių vaizdai į vieną, atpažįstamas objektas, suvokiama jo forma, spalva.Akies priediniai organai – tai akį saugantys ir judinantys organai: vokai, ašarų aparatas, antakiai, junginė, akies obuolio raumenys.Vokai yra pusmėnulio formos odos raukšlės, esančios prieš akies obuolį. Be odos, vokus sudaro raumenys ir kremzlė. Raumenys judina vokus: juos pakelia arba nuleidžia. Ant vokų krašto auga trumpos, šiurkštokos blakstienos. Viršutinį voką iš viršaus riboja antakis. Vokai ir blakstienos saugo akies obuolį, taip pat mirksint nuolat vilgoma ragena ir junginė.Junginė – plona skaidri jungiamojo audinio plėvelė, dengianti akies obuolį ir išklojanti vokų vidinius paviršius. Ji pereina į ragenos išorinį epitelį.Ašarų aparatą sudaro ašarų liauka ir ašarų ištekamieji latakai. Ašarų liauka gamina skaidrų, bespalvį, sūraus skonio skystį – ašaras. Ši liauka yra pupos formos, jos plotis – apie 2-2,5 cm, ji yra virš akies obuolio, o jos latakas atsiveria po viršutiniu voku. Be pagrindinės ašarų liaukos visoje junginėje yra daug smulkių ašarų liaukučių, kurios nuolat gamina ašaras ir vilgo akies obuolį. Ašaros išplauna smulkius svetimkūnius, neleidžia išdžiūti ragenai ir junginei. Normaliai per parą išsiskiria apie 1 ml ašarų. Susijaudinus (verkiant) ašarų pasigamina žymiai daugiau. Praplovusios junginę ašaros susirenka į ašarų maišelį ir nutekamaisiais latakėliais nuteka į nosies ertmę. Sutrikus nutekėjimui, ašaros rieda skruostais (pvz., taip būna sloguojant, kai išburksta nosies gleivinė ir ašaros negali nutekėti į nosies ertmę). Tam tikrų ligų metu gali sutrikti ašarų gamyba, akis pradeda džiūti, perštėti. Tuomet naudojamos dirbtinės ašaros.Akies obuolio raumenys. Kiekvieną akį judina 6 raumenys: 4 tiesieji ir 2 įstrižiniai, todėl akies obuolys gali judėti įvairiomis kryptimis ir nukreipti žvilgsnį taip, kad geriausiai matytume stebimą daiktą. Abiejų akių judesiai yra tiksliai suderinti. Sutrikus akį judinančiam aparatui, atsiranda žvairumas. Dažnai žvairuojanti akis silpniau mato. Žvairumą būtina pradėti kuo anksčiau gydyti, tam naudojami specialūs akiniai, prireikus operuojama.

1 pav. 2 Akies obuolio raumenys

2 ŽMOGAUS AKIES DIOPTRINIS APARATAS1.1.1. 2.1 Dioptrinis aparatasMatomosios šviesos elektromagnetinių bangų ilgis yra nuo 400 iki 700 nm. Trumpabangis elektromagnetinis spinduliavimas juntamas kaip mėlyna spalva, o ilgabangis – kaip raudona. Optinė informacija, kurią gauna akis, sudaro apie 106 bitų per sekundę. Kadangi žmogus gali samoningai apdoroti tik apie 40-100 bitų ir iš jų tik 1-10 bitų lieka atmintyje, todėl regos sistema turi išskirti svarbiausią vaizdinę informaciją ir ją apdoroti. Šie signalai pradedami išskirti ir apdoroti jau tinklainėje.Akies dioptrinis aparatas susideda iš ragenos, akies kamerų skysčio, lęšiuko ir stiklakūnio. Šviesos spinduliai per orą, kurio laužimo rodiklis lygus 1, pasiekia rageną ir lūžta joje (laužimo rodiklis 1,376). Laužimo rodiklis yra konstanta, kuri rodo santykį tarp šviesos greičio vakuume ir tiriamoje terpėje. Šviesai lūžtant akies laužiamuosiuose paviršiuose, tinklainėje susidaro apversto matomo daikto vaizdas. Akies obuolio dydis ir jos dioptrinio aparato bendroji laužiamoji galia turi būti tiksliai tarpusavyje susiję, kad šviesos spinduliai galėtų tiksliai projektuotis tinklainėje.Akis sudaryta iš daug terpių, turinčių skirtingus laužimo rodiklius, t.y. akyje yra daug laužiamųjų paviršių. Tokia sudėtinė optinė sistema gali būti supaprastintai aprašoma fizikine prasme, kai visos jos laužiamosios savybės sujungiamos į vienintelį tariamąjį lęšį. Ši sistema sudaryta iš dviejų pagrindinių plokštumų (H, H’), susikirtimo (K, K’) ir židinio (F, F’) taškų. Ltgiagretūs, t.y. iš begalybės, į rageną krentantys spinduliai fokusuojasi tinklainės židinio taške F2. Abi pagrindinės plokštumos (H, H’) ir abu susikirtimo taškai (K, K’) yra tik 0,25 mm atstumu vienas nuo kito, todėl redukuotoje akyje jie sujungiami viename taške.

1 pav. 3 Žmogaus akies dioptrinis aparatas ir pagrindiniai taškai1.1.2. 2.2 Laužiamoji galia ir židinio nuotolisOptinės sistemos laužiamoji galia apskaičiuojama laužimo rodiklį dalijant iš židinio nuotolio, kuris atitinka židino taško atstumą nuo pagrindinės plokštumos:D = n / fD – laužiamoji galia (matuojama dioptrijomis, dpt); n –laužimo rodiklis; f – židinio nuotolis .Židinio nuotolis priklauso nuo laužiamojo paviršiaus kreivumo spindulio (r) ir abiejų terpių laužimo rodiklių n1, n2). Židinio nuotolis apskaičiuojamas iš formulės: F2 = n2 · r/n2 –n1.Židinio nuotoliai (f1, f2), esantys abipus laužiamųjų paviršių, vienas nuo kito priklauso:n1/f1=n2/f2Akies laužiamoji galia yra lygi 58,6 dpt. 43 dpt šio skaičiaus tenka ragenai.

1 lentelė. 1Akies rodikliai1.1.3. 2.3 AkomodacijaNorint matyti arti prie akies esančius daiktus aiškiai, reikia didesnės akies laužiamosios galios negu žiūrint į nutolusius daiktus. Šis akies laužiamosios galios prisitaikymas matyti daiktus, keičiantis atstumui iki jų, vadinamas akomodacija. Jos metu kinta lęšiuko diametras ir vyzdžio skersmuo bei akies obuolio kryptis (kampas su žiūrėjimo ašimi). Maksimalios akomodacijos taškas (artimoji akomodacija) vadinamas artimuoju tašku, o minimalios akomodacijos taškas (tolimoji akomodacija) – tolimuoju tašku.Artimojo taško akies laužiamoji galia DA, kai jo nuotolis lygus 10 cm:DA = n1/ artimojo taško nuotolis + n2/f2DA = 1/ 0,1 + 1,336 / 0,0228 = 10 +58,6 = 68,6 dptTolimojo taško akies laužiamoji dalia DT yra lygi:DT = n1 / tolimojo taško nuotolis + n2 / f2DT = n1/ begalybė + 1,336 / 0,0228 = 58,6 dpt

1 pav. 4Akomodacija ir akomodacijos plotis

Kai žmogaus akis akomoduoja, lęšiukas vis daugiau išsigaubia, todėl jo laužiamoji galia didėja. Tai priklauso nuo lęšiuko tamprumo. Atsipalaidavęs krumplyninis raumuo per krumplyninį raištį taip perduoda tempimą į lęšiuką, kad jis suplokštėja. Abu lęšiuko laužiamieji paviršiai įgyja mažą išgaubtumą, todėl jo laužiamoji galia tampa maža ir lęšiukas būna tolimosios akomodacijos būsenos. Susitraukiant krumplyniniam raumeniui, krumplyninis raištis atsipalaiduoja ir dėl lęšiuko tamprumo ypač didėja jo priekinio paviršiaus išsigaubimas, t.y. mažėja lęšiuko kreivumo spindulys. Atitinkamai didėja lęšiuko laužiamoji galia ir akis yra artimosios akomodacijos būsenos.

Akomodacijos plotis = DA -DT1.1.4. 2.4 Vaizdo apdorojimas tinklainėjeTinklainės neuronų tinklas yra 200 µm storio. Šviesa sujaudina fotoreceptorius, kurie perduoda informaciją per bipolines ląsteles į ganglines ląsteles. Šie vertikalūs juntamieji kanalai tarpusavyje susijungia per horizontaliąsias ir amakrinines ląsteles. Ganglinių ląstelių aksonai sudaro regimąjį nervą.Tinklainėje yra 120 mln. lazdelių ir 6 mln. kolbelių. Kolbelės yra centrinėje duobutėje, ryškiausio matymo centre. Lazdelių yra tik aplink centrinę duobutę ir didžiausias jų tankis yra 150000 receptorių/mm2

1 pav. 5Tinklainėje informacija perduodama vertikaliais ir horizontaliais kanalaisLazdelės vidiniame segmente yra branduolys ir biosintetinis aparatas. Ši lazdelės dalis sudaro sinapsines jungtis su bipolinėmis ląstelėmis. Lazdelės išoriniame segmente yra membraninių diskų, kuriuose tankiai išsidėstęs regėjimo pigmentas, kuris sudarytas iš baltyminės dalies, opsino, ir chromoforinės grupės, 11 – cis- retinolio. Opsiną sudaro 348 aminorūgštys, kurių grandinė septynis kartus perveria membraną.Regėjimo pigmentas rodopsinas absorbuoja tam tikro ilgio šviesos bangas, kurios įeina į visą matomos šviesos bandos ilgio diapazoną. Nustatyti trys kolbelių pigmento tipai: ilgų bangų pigmentas (656 nm srityje); vidutinio ilgio bangų (535 nm srityje) ir trumpų bangų pigmentas (420 nm srityje). Kiekvienoje kolbelėje būna tik vienas iš trijų pigmento tipų.

1 pav. 6Rodopsino lokalizacija ir struktūra1.1.5. 2.5 Fotonų ir rodopsino sąveika11 – cis – retinalis yra šviesai jautri regėjimo pigmento dalis, kuridėl šviesos poveikio izomeruojasi per kelias pikosekundes. Ši izomeracija yra vienintelis nuo šviesos priklausantis procesas tinklainėje.Fotoreceptorių išorinio segmento membranose yra NA+ kanalai. Tamsoje NA+ kanalai yra atviri, o membraninis potencialas dėl didelio jonų srauto į ląstelę depoliarizuojasi ir lieka apie –40Mv. Apšvietus fotoreceptorių, koncentracijos mažėja, todėl NA+ kanalai užsidaro, o membraninis potencialas artėja prie K+ pusiausvyros potencialo.

1 pav. 7Rodopsino membranų Na+ laidumas1.1.6. 2.6 Regos takaiRegimojo nervo ganglinių ląstelių aksomai pasiekia regimųjų nervų kryžmę, ten tinklainės dalių aksomai susikryžiuoja ir pereina į priešingą pusę. Nuo regimųjų nervų kryžmės prasideda regimieji laidai, besitęsiantys iki lateralinių kelinių kūnų. Kairįjį regimąjį laidą sudarantys aksomai perduoda informaciją iš dešiniųjų regėjimo lauko pusių, o dešiniojo regėjimo lauko aksomai – iš kairiųjų regėjimo lauko pusių.

Į tinklainės išorines (smilkinines) sritis šviesos spinduliai krenta iš akipločio vidinių dalių, o į tinklainės vidines (nosines) sritis – iš išorinių dalių. Regimųjų nervų vidinės skaidulos, nešančios informaciją iš išorinių akipločio sričių, kryžiuojasi regimųjų nervų kryžmėje, o išorinės skaidulos – nesikryžiuoja. Vadinasi, dešinysis regimasis laidas susideda iš nervinių skaidulų, nešančių informaciją iš akipločio kairiųjų dalių, o kairysis – iš dešiniųjų. Iš tų pačių akipločio sričių informacija eina ir regimuoju spindulynu iki pat regos žievinės zonos.

1 pav. 8Regėjimo kanalų mechanizmas

3 AKIŲ LIGOSTrumparegystė (miopija). Esant trumparegystei, akies obuolys yra per ilgas jo laužiamajai galiai. Lygiagretūs spinduliai, žiūrint į tolį, fokusuojasi prieš tinklainę, artimasis ir tolimasis taškai priartėja arčiau akies. Trumparegis be akinių tolimus daiktus visada mato neryškiai, tačiau iš arti gali ir be jų gerai matyti. Ši sferinė reakcijos yda koreguojama spindulius sklaidančiaisiais lęšiais (-dpt), kurie židinio tašką paslenka iki tinklainės.Tolia regystė (hiperopija). Esant toliaregystei, akies obuolys yra santykinai per trumpas jo laužiamajai galiai. Lygiagretūs spinduliai, žiūrint į tolį, fokusuojasi už tinklainės, artimasis ir tolimasis taškai pasislenka tolyn nuo akies. Ši sferinė reakcijos yda koreguojama spindulius glaudžiančiais lęšiais (+dpt), kurie židinio tašką perkelia atgal į tinklainę.

1 pav. 9Sferiniai refrakcijos sutrikimai ir jų korekcijaGlaukoma. Ši liga išsivysto, pradėjus gamintis daugiau akies skysčių arba sutrikus jų nutekėjimui iš akies. Dėl padidėjusio spaudimo naikinamos akies nervo skaidulos. Liga būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Bėgant metams, tikimybė susirgti glaukoma didėja.Pirminė atviro kampo glaukoma – akies skysčių ima gamintis daugiau, pakyla akispūdis. Pradeda siaurėti regėjimo laukas, atrodo, lyg žiūrėtum pro žiūronus. Negydant apankama. Glaukomos priepuolis – atsiranda stiprus akies ir galvos skausmas, pykina, sutrinka regėjimas. Ūmaus glaukomos priepuolio metu akispūdis staiga pakyla iki 50-70mmHg, kai sveiko žmogaus akispūdis būna apie 10-21mmHg. Per kelias valandas regėjimas gali nepataisomai pablogėti.

Katarakta – tai bet kokia lęšiuko drumstis. Būdamas skaidrus, jis praleidžia šviesos spindulius, dėl savo gaubtumo juos laužia ir nukreipia į tinklainę. Pirmieji kataraktos požymiai yra prastėjantis regėjimas, priklausantis nuo to, kurioje vietoje vystosi drumstis. Beje, laikui bėgant, mažėja lęšiuko elastingumas, jo gebėjimas “sufokusuoti„ spindulius į tinklainę, todėl daugumai žmonių po 40 metų pradeda vystytis vadinamoji senažiūrystė – jie pradeda blogai matyti iš arti. Tokiems žmonėms reikia akinių tik skaitymui, o kataraktos jiems dažniausiai dar nėra. Žmogus, susirgęs katarakta, viską mato lyg per matinį ar sueižėjusį stiklą.Pigmentinis retinitas – (Retinitis pigmentosa) grupė paveldimų akių susirgimų, pakenkiančių akies tinklainę, funkcijos. Sutrinka prieblandinis ir tamsinis matymas. Akiplotis susiaurėja ir būna akipločio ištrūkiai. Sutrinka spalvų jutimas ir kontrastinis matymas. Sutrinka jautrumas akinančiai šviesai. Liga dažniausiai prasideda pablogėjusiu matymu prieblandoje, tamsoje; toks reiškinys vadinamas vištakumu. Prieblandinis ir tamsinis matymas sutrinka dėl tinklainės stiebeliuose vykstančių pakitimų.Žvairumas – tai tokia būsena, kai akys matomą vaizdą negali sulieti į vieną, t.y. praranda binokulinį (abiakį) matymą. Tokie žmonės žiūri tik viena, dešine ar kaire, akimi. Žvairumo gydymo tikslas – abiakis žiūrėjimas, kad kiekviena akimi matomas vaizdas susilietų.Vištakumas – tai regėjimo susilpnėjimas prieblandoje. Jei žmogus serga vištakumu, prieblandoje ar naktį jis nemato, neranda kelio. Tuo tarpu dieną tas pats žmogus gali matyti puikiai. Vištakumas gali išsivystyti dėl vitamino A stokos. Mechaniniai akies pažeidimai – Nedidelių traumų metu (pvz., brūkštelėjus per rageną lapu, spygliu, nagu, įstrigus svetimkūniams) nubraukiamas išorinis ragenos epitelis. Kadangi ragenoje gausu nervinių galūnėlių, akį labai skauda, ji ašaroja, bijo šviesos. Jei pažeistas tik epitelis, jis greitai užgyja ir nelieka jokių pasekmių. Smarkiau pažeidus rageną (po nudegimų, gilių žaizdų, patekus infekcijai), susiformuoja ragenos drumstis, žmogus gali visai nematyti. Tuomet gelbsti tik ragenos transplantacija.

IŠVADOSRegos sistema yra viena svarbiausių ir sudėtingiausių jutiminių organų. Jai priklauso akis ir jos neuroniniai ryšiai. Rega žmogui pateikia greitą, labia jautrų ir platų aplinkos erdvinį suvokimą: nuo betarpės artumos iki begalybės. Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis, kuri priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Jos adekvatus dirgiklis yra šviesos fotonai, kuriuos dioptrinis aparatas fokusuoja į abiejų akių tinklainę, o fotoreceptoriai paverčia elektriniais signalais.

LITERATŪRA1. KĖVELAITIS EGIDIJUS, ILLERT Michael, HULTBORN Hans. Žmogaus fiziologija. Kaunas 1999, p. 75 – 99.2. VESTONAS Trevoras. Atlas of Anatomy. Londonas 1997, p.50 – 53.3. N. Kolesnikovas. Žmogaus anatomija. Kaunas 1957, p. 426 – 434.4. A. Fraile, M. Negri. Žmogaus fiziologija. Kaunas 1999, p. 54.