Draustiniai

16 0

LAPNUGARIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Lapnugario kraštovaizdžio draustinio plotas – 2120 ha.

Jis žymus kalnapušėmis apsodintu didžiuoju kopagūbriu ir nerijoje aukščiausiu pajūrio apsauginiu kopagūbriu (10-12m).

Draustinyje yra: Meilės slėnis, Meškadaubė, Eumo, Lybio, Lapnugario, Meškos galvos ir Hageno kalvos, originalūs pusketvirto hektaro juodųjų pušų želdiniai.

Važiuojant pagrindiniu keliu per draustinį, akį patraukia vešlūs nendrių sąžalynai Kuršių marių pakrantėje. Didžioji jų dalis pasodinta Kuršių nerijos nacionalinio parko miškininkų. Tai pigiausias ir efektyviausias būdas užkirsti kelią krantų erozijai. Kiekvieną pavasarį nendrėmis apsodinamas vis naujas priekrantės ruožas. <



Kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:

augalai – blizgantysis snaputis (Geranium lucidum L.), lininė žarotūnė (Radiola linoides Roth), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum L.), tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffn.) Besser), pavasarinis vikis (Vicia lathyroides L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale, Gilmour); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo).

JUODKRANTĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas – 260 ha.

Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos rezervato.

Kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra: gamtos paminklo parabolinių kopų komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems j

jau daugiau kaip 230 metų, Garnių kalnas. Šalia jo – didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija.

Turistų žingeidumui patenkinti, ant Garnių kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos matyti Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena gražiausių nerijos panoramų – P

Pilkosios (Mirusios) kopos.

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:

augalai – gebenlapė veronika (Veronica hederfolia L.); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo), uldukas (Columba oenas L.); žinduoliai – ūdra (Lutra lutra L.), šermuonėlis (Mustella erminea).

KARVAIČIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas – 3043 ha. Tai didžiausias ir įvairiausias Kuršių nerijos gamtos kompleksas.

Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško „vece“ – „senas“ ir „kruogs“ – „smuklė“, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų, G

Garbės ir Bulvikio ragus.

Pastarasis – tai plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km. Manoma, kad rago ir šalimais esančios įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas šio vardo kilmės aiškinimas: švedų kalboje žodis „bolja“ reiškia „banga“, o „vik“ – „įlanka“, tad gali būti, kad Bulvikio pavadinimas yra švediškos kilmės.

Prieš apželdinant didžiąsias kopas, Bulvikio ragas labai greitai augo: 1837-1910 m. kasmet pailgėdavo vidutiniškai 7 m. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – ragas plaunamas marių s

srovių, jis nepaliaujamai mažėja.

Nuo Bulvikio rago ir įlankos atsiveria puiki Kuršių marių pakrančių panorama, matosi Ventės ragas. Esant geram matomumui kita Kuršių marių pakrantė atrodo ranka pasiekiama, tačiau šis įspūdis apgaulingas: marių plotis tarp Bulvikio ir Ventės ragų siekia daugiau nei 8 km, o gylis apie 3m.

Kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją. Iki 1797m. kalno vietoje buvo Karvaičių kaimas, kurio gyventojai traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tačiau ir naujoji vieta Karvaičių įlankos pakrantėje jų neišgelbėjo. Po ilgos ir nesėkmingos kovos su smėliu, po to, kai buvo užpustyta Karvaičių bažnyčia, žmonės paliko kaimą. Dalis jų persikėlė į Juodkrantės pietinį pakraštį, dalis į Nidą ir Naglius (Agilą). Užpustytas Karvaičių kaimas – tai vieno žymiausių XIXa. pradžios tautosakininko ir poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos (1776-1840m.) gimtinė. Jis pirmasis 1818m. išleido K.Donelaičio „Metus“, vėliau – pasakėčias, 1825m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“. L.G.Rėzai atminti 1979m. ant Skirpsto kopos, šalia Pervalkos gyvenvietės, pastatytas paminklas (dailininkas E.Jonušas).

Draustinyje gausu Lietuvos Raudonosios knygos atstovų:

čia auga pavasarinis vikis (Vicia lathyroides), blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), smiltyninė druskė (Salsola kali), pajūrinė zunda (Eryngium m

maritimum), ankstyvoji smilgenė (Aira praecox), tyrulinė erika (Erica tetralix L.) ir pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale Gilmour); peri jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) bei urvinė antis (Tadorna tadorna).

PARNIDŽIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Parnidžio kraštovaizdžio draustinio plotas – 230 ha.

Jį sudaro Parnidžio rago kompleksas, pajūrio ir pamario palvės, kupstynė.

Parnidžio kopos šlaitas

Šis draustinis – tai buferinė zona tarp Nidos gyvenvietės ir Grobšto gamtos rezervato.

Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje – pustomas smėlio kopagūbris.

Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė.

Pustomos kopos ypač jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi. Mokslininkų paskaičiavimais, kiekvienas žmogus lipdamas arba leisdamasis stačiais kopų šlaitais, žemyn nustumia kelias tonas smėlio. Žmogaus ir vėjo dėka nuostabios nerijos kopos metai iš metų žemėja. Nacionalinio parko darbuotojai, norėdami kuo ilgiau išsaugoti smėlio kopas, išskiria atskiras teritorijas, kuriose poilsiautojams vaikščioti draudžiama – tai Parnidžio kopos šlaitai.

Ant Parnidžio kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė.

Tai viena populiariausių lankytinų vietų Nidos apylinkėse. 1995m. čia pastatytas saulės laikrodis. Šios idėjos autorius architektas R.Krištapavičius, skulptorius K.Pūdymas, astronominius skaičiavimus atliko R.Klimka. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – Kuršių nerija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus. Iki 1999m. gruodžio 4d. per Kuršių neriją praūžusio uragano, s

stelos (laikrodžio „rodyklės) aukštis siekė 12m (2m po žeme), jos svoris buvo 200 t. Šiuo metu jos liko tik pusė. Stela yra išmarginta kalendorinių švenčių simboliais, nukopijuotais nuo XVII a. medinių runų kalendorių.

Šiaurinėje Parnidžio kopos papėdėje plyti Tylos slėnis.

Tai rami, kopų apsupta vieta.

Pietinėje draustinio dalyje, kopų vingio lomoje yra Mirties slėnis. Čia 1870-1872m. veikė karo belaisvių prancūzų stovykla. Vokiečių prižiūrimi kaliniai daugiausia dirbo kopų apželdinime. Stovykloje gyvenimo sąlygos buvo ypač blogos, daug prancūzų belaisvių mirė.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje yra vieta, kur 1933m. buvo įkurta Aeroklubo sklandymo mokykla.

Ji egzistavo iki 1939m., kuomet Klaipėdos kraštas buvo okupuotas Vokietijos. 1939 – 1943m. šioje vietoje sklandė busimieji vokiečių karo lakūnai. Dabar iš mokyklos pastato beliko tik pamatai, o šalia buvęs aerodromas apaugo medžiais. Apie čia buvusią sklandytojų mokyklą primena 1979m.pastatyta simbolinė angaro arka ir paminklinis akmuo.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje galima sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus:

pajūrinė širdažolę (Centaurium littorale), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum), tamsialiapį skiautalūpį (Epipactis atrorubens Bessertas); čia peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris).

> Lapnugario kraštovaizdžio draustinis

> Juodkrantės kraštovaizdžio draustinis

> Karvaičių kraštovaizdžio draustinis

> Parnidžio kraštovaizdžio draustinis

Kuršių marių pakrantė

Nendrių sodinimas

Nendrėmis apsodinta pakrantė

Vaizdas nuo Garnių kalno apžvalgos aikštelės

Sengirės fragmentas . . .

Regioniniame parke yra dar keletas piliakalnių; žinomas Liudiškių piliakalnis, Buivydų piliakalnis bei prie Rubikių ežero išsidėstę Piliakalnio kalno ir Bijeikių piliakalniai.

Karalienės liūnas

Anykščių apylinkėse, dešiniajame Šventosios šlaite, Pavarių miško 10-ajame kvartale, yra nemenkas (0,7 ha) šaltiniuotas vandens telkinys (gylis 6-7 m). Kokių tik legendų nėra apie šį šaltinį: esą čia ir laumės gyvenusios, ir milžiniška žuvis, žydo ožką prarijusi, ir naktimis išnyranti geltonkasė vaidilutė. O dar viena legenda porina, kad liūno gelmėn, netoli Šventosios upės, nugarmėjusi nuožmi karalienė su obuolmušiais žirgais kinkyta karieta.

Vetygalos atodanga

Dešiniajame Šventosios šlaite, kiek žemiau virintos upės žiočių yra apie 30 metrų aukščio upės nuardytas Vetygalo skardis arba Žėbos kalnas. Tai unikali atodanga tarsi atversta geologijos knyga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio.

Regionini parko teritorijoje yra ir daugiau atodangų: Variaus atodanga, Daumantų, Abromiškio Šilelių, Vildžiūnų (Virintos), gylių atodangos.

Komentuokite!