Draustiniai

LAPNUGARIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Lapnugario kraštovaizdžio draustinio plotas – 2120 ha.

Jis žymus kalnapušėmis apsodintu didžiuoju kopagūbriu ir nerijoje aukščiausiu pajūrio apsauginiu kopagūbriu (10-12m). Draustinyje yra: Meilės slėnis, Meškadaubė, Eumo, Lybio, Lapnugario, Meškos galvos ir Hageno kalvos, originalūs pusketvirto hektaro juodųjų pušų želdiniai. Važiuojant pagrindiniu keliu per draustinį, akį patraukia vešlūs nendrių sąžalynai Kuršių marių pakrantėje. Didžioji jų dalis pasodinta Kuršių nerijos nacionalinio parko miškininkų. Tai pigiausias ir efektyviausias būdas užkirsti kelią krantų erozijai. Kiekvieną pavasarį nendrėmis apsodinamas vis naujas priekrantės ruožas. Kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai: augalai – blizgantysis snaputis (Geranium lucidum L.), lininė žarotūnė (Radiola linoides Roth), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum L.), tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffn.) Besser), pavasarinis vikis (Vicia lathyroides L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale, Gilmour); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo).

JUODKRANTĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas – 260 ha.

Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos rezervato.Kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra: gamtos paminklo parabolinių kopų komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau daugiau kaip 230 metų, Garnių kalnas. Šalia jo – didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija.

Turistų žingeidumui patenkinti, ant Garnių kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos matyti Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena gražiausių nerijos panoramų – Pilkosios (Mirusios) kopos. Juodkrantės kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai: augalai – gebenlapė veronika (Veronica hederfolia L.); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo), uldukas (Columba oenas L.); žinduoliai – ūdra (Lutra lutra L.), šermuonėlis (Mustella erminea).

KARVAIČIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas – 3043 ha. Tai didžiausias ir įvairiausias Kuršių nerijos gamtos kompleksas.

Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško “vece” – “senas” ir “kruogs” – “smuklė”, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų, Garbės ir Bulvikio ragus.

Pastarasis – tai plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km. Manoma, kad rago ir šalimais esančios įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas šio vardo kilmės aiškinimas: švedų kalboje žodis “bolja” reiškia “banga”, o “vik” – “įlanka”, tad gali būti, kad Bulvikio pavadinimas yra švediškos kilmės.Prieš apželdinant didžiąsias kopas, Bulvikio ragas labai greitai augo: 1837-1910 m. kasmet pailgėdavo vidutiniškai 7 m. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – ragas plaunamas marių srovių, jis nepaliaujamai mažėja.Nuo Bulvikio rago ir įlankos atsiveria puiki Kuršių marių pakrančių panorama, matosi Ventės ragas. Esant geram matomumui kita Kuršių marių pakrantė atrodo ranka pasiekiama, tačiau šis įspūdis apgaulingas: marių plotis tarp Bulvikio ir Ventės ragų siekia daugiau nei 8 km, o gylis apie 3m.

Kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją. Iki 1797m. kalno vietoje buvo Karvaičių kaimas, kurio gyventojai traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tačiau ir naujoji vieta Karvaičių įlankos pakrantėje jų neišgelbėjo. Po ilgos ir nesėkmingos kovos su smėliu, po to, kai buvo užpustyta Karvaičių bažnyčia, žmonės paliko kaimą. Dalis jų persikėlė į Juodkrantės pietinį pakraštį, dalis į Nidą ir Naglius (Agilą). Užpustytas Karvaičių kaimas – tai vieno žymiausių XIXa. pradžios tautosakininko ir poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos (1776-1840m.) gimtinė. Jis pirmasis 1818m. išleido K.Donelaičio “Metus”, vėliau – pasakėčias, 1825m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį “Dainos”. L.G.Rėzai atminti 1979m. ant Skirpsto kopos, šalia Pervalkos gyvenvietės, pastatytas paminklas (dailininkas E.Jonušas).

Draustinyje gausu Lietuvos Raudonosios knygos atstovų: čia auga pavasarinis vikis (Vicia lathyroides), blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), smiltyninė druskė (Salsola kali), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum), ankstyvoji smilgenė (Aira praecox), tyrulinė erika (Erica tetralix L.) ir pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale Gilmour); peri jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) bei urvinė antis (Tadorna tadorna).

PARNIDŽIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Parnidžio kraštovaizdžio draustinio plotas – 230 ha.

Jį sudaro Parnidžio rago kompleksas, pajūrio ir pamario palvės, kupstynė.

Parnidžio kopos šlaitas

Šis draustinis – tai buferinė zona tarp Nidos gyvenvietės ir Grobšto gamtos rezervato.

Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje – pustomas smėlio kopagūbris. Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė.

Pustomos kopos ypač jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi. Mokslininkų paskaičiavimais, kiekvienas žmogus lipdamas arba leisdamasis stačiais kopų šlaitais, žemyn nustumia kelias tonas smėlio. Žmogaus ir vėjo dėka nuostabios nerijos kopos metai iš metų žemėja… Nacionalinio parko darbuotojai, norėdami kuo ilgiau išsaugoti smėlio kopas, išskiria atskiras teritorijas, kuriose poilsiautojams vaikščioti draudžiama – tai Parnidžio kopos šlaitai.

Ant Parnidžio kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė.Tai viena populiariausių lankytinų vietų Nidos apylinkėse. 1995m. čia pastatytas saulės laikrodis. Šios idėjos autorius architektas R.Krištapavičius, skulptorius K.Pūdymas, astronominius skaičiavimus atliko R.Klimka. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – Kuršių nerija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus. Iki 1999m. gruodžio 4d. per Kuršių neriją praūžusio uragano, stelos (laikrodžio “rodyklės) aukštis siekė 12m (2m po žeme), jos svoris buvo 200 t. Šiuo metu jos liko tik pusė. Stela yra išmarginta kalendorinių švenčių simboliais, nukopijuotais nuo XVII a. medinių runų kalendorių.

Šiaurinėje Parnidžio kopos papėdėje plyti Tylos slėnis. Tai rami, kopų apsupta vieta.

Pietinėje draustinio dalyje, kopų vingio lomoje yra Mirties slėnis. Čia 1870-1872m. veikė karo belaisvių prancūzų stovykla. Vokiečių prižiūrimi kaliniai daugiausia dirbo kopų apželdinime. Stovykloje gyvenimo sąlygos buvo ypač blogos, daug prancūzų belaisvių mirė.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje yra vieta, kur 1933m. buvo įkurta Aeroklubo sklandymo mokykla. Ji egzistavo iki 1939m., kuomet Klaipėdos kraštas buvo okupuotas Vokietijos. 1939 – 1943m. šioje vietoje sklandė busimieji vokiečių karo lakūnai. Dabar iš mokyklos pastato beliko tik pamatai, o šalia buvęs aerodromas apaugo medžiais. Apie čia buvusią sklandytojų mokyklą primena 1979m.pastatyta simbolinė angaro arka ir paminklinis akmuo.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje galima sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus:pajūrinė širdažolę (Centaurium littorale), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum), tamsialiapį skiautalūpį (Epipactis atrorubens Bessertas); čia peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris).

> Lapnugario kraštovaizdžio draustinis> Juodkrantės kraštovaizdžio draustinis> Karvaičių kraštovaizdžio draustinis> Parnidžio kraštovaizdžio draustinis

Kuršių marių pakrantė

Nendrių sodinimas

Nendrėmis apsodinta pakrantė

Vaizdas nuo Garnių kalno apžvalgos aikštelės

Sengirės fragmentas

Pelkė

Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa

Paminklas L.G. Rėzai

Vaizdas nuo Parnidžio kopos

Saulės laikrodžio “rodyklė”

Stela po 1999m. gruodžio 4d. praūžusio uragano

Draustiniai

Draustiniai steigiami turint tikslą išsaugoti bei atkurti kurį vieną arba keletą gamtos komponentų ir išlaikyti bendrąjį ekologinį balansą. Draustiniams nustatoma dalinės gamtos apsaugos tvarka, leidžianti tokią ūkinę bei kitą veiklą ir tokios apimties, kuri neprieštarauja draustinių tikslams bei uždaviniams. Draustinių plotai liekai ankstesnių žemės ar vandens naudotojų žinioje, ir jie privalo laikytis nustatytos juose tvarkos.

Draustinių rūšys:1. Geologiniai2. Hidrografiniai3. Pedologiniai4. Hidrologiniai5. Botaniniai6. Zoologiniai7. Botaniniai – zoologiniai8. Kraštovaizdžio, arba landšaftiniai9. Geomorfologiniai

Įvairių rūšių draustiniai turi jų paskirtį atitinkančias taisykles ir tvarką, t.y. režimą. Paprastai kiekvienos rūšies draustinių nuostatose numatyta po keletą draudimų arba apribojimų, padedančių išsaugoti jiems būdingas vertybes. Pavyzdžiui, geologiniuose draustiniuose draudžiama griauti, kasinėti ar užpilti atodangas ir karstines įgriuvas, rinkti bei sprogdinti riedulius ir steigti kasinius; botaniniuose – kultūrinti pievas, keisti naudmenas, vartoti pesticidus, kirsti medžius ūkiniais tikslais sklypuose su retųjų rūšių augalais.Dabartinis valstybinių draustinių tinklas respublikoje ėmė formuotis tik nuo 1959 metų.

Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 metų kovo 29 d. Jo tikslas- išsaugoti čia esančias gamtos ir kultūros vertybes ateities kartoms, organizuoti mokslinius tyrimus, pažintinį turizmą. Plotas 29 100 ha.Parkas yra trijų rajonų sandūroje: Ignalinos rajone yra 58 % parko teritorijos, Utenos- 25 %, Švenčionių- 17%. Nacionalinio parko direkcija įsikūrusi Ignalinos rajono Palūšės kaime. Tel.(8-299) 53135 ir 52891, faksas 53135. Nacionalinio parko teritorija suskirstyta į zonas, kurioms taikoma skirtinga apsaugos tvarka. Yra apsauginė, rekreacinė ir ūkinė zonos. Griežtos apsaugos zona – rezervatas- užima 2,15 % parko teritorijos. Čia lankytis leidžiama tik su parko administracijos atstovu. Po nuotrauka rasite nuorodas į kitas temas apie Aukštaitijos nacionalinį parką

Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 metų kovo 29 d. Jo tikslas- išsaugoti čia esančias gamtos ir kultūros vertybes ateities kartoms, organizuoti mokslinius tyrimus, pažintinį turizmą. Plotas 29 100 ha.Parkas yra trijų rajonų sandūroje: Ignalinos rajone yra 58 % parko teritorijos, Utenos- 25 %, Švenčionių- 17%. Nacionalinio parko direkcija RELJEFASAukštaitijos nacionalinio parko reljefas ypač įvairus. Vidutiniškai parko paviršius pakilęs 150- 155 m virš jūros lygio, o aukščiausios viššukalvės Taurapilio ežero apylinkėse iškyla per 200 m. Žemiausios įdubos ( iki 60 m) užlietos ežerų. Tvirtas kristalinis pamatas yra apytikriai 600 m. žemiau jūros lygio. Jį storu sluoksniu dengia nuosėdinės uolienos. Spėjama, kad Rytų Lietuva net du kartus buvo užlieta jūros, kuri čia tyvuliavo apie 30 mln. metų. Prieš apledėjimą Lietuvos teritorijoje buvo subtropinis klimatas, augo sekvojos, kiparisai, o vėstant subtropinė augalija išnyko. Ją pakeitė pušynai, beržynai, kurie , šaltėjant klimatui, irgi išnyko. Prieš 650 tūkst. Metų iš šiaurės pradėjo slinkti ledynai. Jie Lietuvoje buvo sustoję tris kartus, užklodamis žemės paviršių 100-200 m. storio ledyninių nuogulų sluoksniu. Kiekvienas ledynas paliko savo pėdsaką. Paskutinis apledėjimas baigėsi prieš 16 tūkst. metų, galutinai suformavo ežeringas aukštumas. Parko kalvagūbriai apaugę miškais, daugiausia pušynais, o daubose tyvuliuoja ežerai. Įspūdingas Šiliniškių kalvagūbris. Jame pūpso Ginučių piliakalnis, ladakalnis, o iš abiejų pusių yra dvi gilios rinos su ežerais: Pakaso-Ūkojo, Alksno- Lūšių ir Almajo- Linkmeno- Asalnų. Naudingų iškasenų čia nėra išskyrus molį. Baluošo ežero krantuose yra ežerinės kreidos. Yra mineralinio vandens.

MIŠKAI70 % Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos užima miškai. Jų plotas – 20452 ha: pušynų – 79 %, eglynų- 7 %, lapuočių- 14%. Didžiąją miškų dalį sudaro jauni ir pusamžiai medynai. Vidutinis medynų amžius – 59 m. Ažvinčių girioje yra pušynų, sulaukusių 150- 200 metų. 1406 ha užima šimtamečiai pušynai ir 205 ha užima eglynai.Ąžuolynų – tik 19 ha. Baluošo ežero pakrantėje auga 4 ha kadagynas. Didžiausios girios: Ažvinčių – 4603 ha, Minčiagirės 2964 ha, Linkmenų – 2621 ha. Dauguma miškų – valstybiniai. Visi miškai priskirti girininkijoms.Nacionalinio parko miškuose sukaupta beveik 3,63 mln. ktm medienos. Kirsti galima tik tam tikro amžiaus sulaukusius medžius: pušis 120- 140 metų, egles –

100- 200 metų, beržus- 80 metų. Nacionaliniuose parkuose draudžiama kirsti plyno kirtimo biržėmis.

EŽERAI5,6 % parko teritorijos užima ežerai. Jų plotas – 4530 ha. Priskaičiuojama net iki 102 ežerų, kurie susitelkę centrinėje parko dalyje. Jie eina juostomis ir kertaparką įstrižai: Tauragnas, Pakasas, Ūkojas, Alksnas, Lūšykštis, Lūšiai, šiauriau- Almajas, Asėklas, Linkmenas, Asalnykštis, Asalnai, ir dar toliau į šiaurės rytus- Baluošas, Baluošykštis, Jaskutis, Sravinaitis, Gruodiškis, Baltys, Utenas, Utenykštis, Žiežulnas.Didesnių kaip 100 ha ploto yra 10 ežerų. Didžiausias yra Diringo ežeras(725ha). Tauragnas- 512 ha. Tai giliausias ežeras Lietuvoje (60,5 m.). žeimenys – 455 ha, siauras, ilgas rininis ežeras, kurio ilgis 12 km. Iš Žeimenio išteka Žeimena( Neries intakas) , Baluošą (422 ha) iš visų pusių supa miškai. Jame yra 7 salos. Didžiausioje- ilgasalėje yra ežerėlis. Nuo 50 iki 100 ha ežerų yra tik 6, o nuo 5-50 ha ežerų yra 28. Mažyčių ežerų, kurių plotas nuo 0,5 iki 5 ha, priskaičiuojama 36. Mažieji ežerai negilus, jų pakrantės supelkėjusios. Didesnieji ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, todėl patogųs vandens turizmui.

KAIMAIAukštaitijos nacionaliniame parke yra 84 gatviniai ir padriki kaimai.Keturi iš jų – etnografiniai, išlaikę senąją kaimo statybos struktūrą. Yra išlikusių ir senų sodybų. Tai Šuminai, Vaišnoriškė, Salos II, Strazdai. Prie pagrindinio turistinio kelio yra Šuminai, Anksčiau vadinti pbaluoše. Rašytinių šaltinių apie pbaluošę sutinkama iš XVI amžiaus vidurio. Šuminų gyvenvietė minima jau 1784 m. Sodybos šeimininkas buvo Antanas Šuminas, kuris ir davė pradžia šuminų kaimui. 1903 m. čia gyveno 58 gyventojai.Centrinėje kaimo dalyje yra pirkios, svirnai,tvartukai. Kluonai buvo statomi aplink. Pirtys stovėjo ežerp pakrantėje. Dabar iš XIX amžiaus išliko 1 pirtis, 4 svirnai, 3 kluonai. Vienas kluonas yra su jauja. Šie pastatai statyti XVIII amžiaus pabaigoje. Vaišnoriškė- kaimas prie Bukos upės. 1756 m. Čia stovėjo smuklė. Prie smuklės 1798-1830 įsikūrė sodyba. 12 trobesių sodyboje gyveno J.Milašiaus sudėtinė šeima. 1902-1913 m. Vaišnoriškės kaimo pirkios ir tvartai buvo perstatyti, bet planinė struktūra išliko nepakitusi. Gatviniams kaimams būdinga abipus kelio galu statomi gyvenamieji namai. Toliau už jų yra kiti trobesiai. Gatviniai kaimai yra jau pasikeitę. Geriau išlikę yra Maironys, Ginučiai, Gaveikėnai, Berniūnai, Šakališkė. Gyvenamieji namai(pirkios) buvo statomi dviejų galų: gyvenamoji dalis su duonkepe krosnimi ir kamara(svetainė), tarp jų- priemenė. Pastatai buvo dengiami šiaudais arba skiedromis.

FLORAAukštaitijos nacionalinio parko augalų įvairovė pralenkia betkurį Lietuvos draustinį ar rezervatą. Botanikai čia rado 738 žiedinių ir sporinių induočių rūšis. Tai būtų 59% savaime augančių Lietuvoje floros rūšių (be kultūrinių ir introdukuotų iš svetur). Tai labai daug, nes Aukštaitijos nacionalinisparkas sudaro tik 1/217 Lietuvos ploto dalį. Augalijos turtingumas paaiškinamas labai banguotu parko reljefu, sudarančių gausybę biotopų skirtingų rušių augalams augti. Svarbiausia floros vertė yra rūšys, įtrauktos į Raudonąją knygą. I retumo kategorijų augalų (jiems gresia pavojus išnykti) čia yra 9 rūšys, II kategorija(sparčiai nykstančios rūšys) – 31 rūšis,III kategorijos(retos rūšys) 4 rūšys, IV kategorijos(nepakankamai ištirtos rūšys)- I rūšis. Be to, rastos dar 175 rūšys kurios Lietuvoje yra retos. Parke auga pačios rečiausios mūsų šalies floros rūšys: ežerinė labelija(randama trijose Lietuvos vietose), beržas keružis( šešiose vietose), virgininis varpenis(keturiose vietose), belapė antbarzdė (dviejose vietose). Rūšių sarašus galima rasti uakštaitijos nacionalinio parko Mokslo skyriuje. Retųjų floros

rūšių apsaugos būdas- bendrijų apsauga. Stengiamasi išsaugoti nuo išnykimo visas retas ir apyretes rūšis. Aukštaitijos nacionalinis parkas turi būti tartum jų genetinio fondo saugykla.

FLORAMažoje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje aptinkama beveik visų rūšių stuburinių gyvūnų, gyvenančių Lietuvoje. Žinduolių čia gyvena apie 50 rūšių.Nieko nežinoma apie šikšnosparnius, bet spėjama, kad jų turėtų būti 6-8 rūšys. Miškuose dažni kanopiniai žvėrys- briedžiai, stirnos, šernai, o nuo 1978 m. gyvena taurieji elniai. Gausus plėšriųjų būrys. Čia veisiasi vilkai, lapės mangutai. Gyvena daug mažųjų plėšrūnų. Tai kiaunės, šermuonėliai, o prie upelių, ežerų įsikūrusios audinės. Yra ūdrų, lūšių ir baltųjų kiškių. Šių rūšių gyvūnai įrašyti į Raudonąja knygą. Veisiasi daug graužikų- voverių, bebrų, ondatrų. 1991 m. vasarą Ažvinčių sengirėje vaikščiojo rudasis lokys. XIX amžiuje miškuose gyveno voverės skraiduolės ir laukinės katės. Paukščių užregistruota 193 rūšys. 135 rūšių paukščiai peri. Daug yra retų paukščių: erelis žuvininkas, startsakalis, juodakaklis naras, tripirštis genys, dubutis, žvirblinė pelėda, lututė, kuolinga ir kt. Tik Aukštaitijos nacionaliniame parke rasta šiaurės kikilių lizdų. Migracijos metu parką aplanko jūriniai ir kilnieji ereliai, sakalas keleivis. Plėšriesiems paukščiams, pelėdoms ir antims įrengtos dirbtinės lizdavietės. Labai gausu vandens paukščių. Roplių randamos 5 rūšys. Žalčiai ir gyvatės -reti, dažnesni – driežai.Varliagyvių yra 11 rūšių. Įprastos kūdrinės, žolinės, smailiasnukės varlės, rečiau- kūmutės, ežerinės varlės.retai matomos žaliosios ir nendrinės rupūžės, česnakinės varlės, skiauterėtieji tritonai. Žuvų yra 28 rūšys. Labai daug ešerių, lydekų, kuojų, karšių. Unguriai atplaukia iš Atalanto ir auga ežeruose. Upėtakių pasitaiko žeimenoje. Vabzdžių pasaulis- ypač įvairus. Į Raudonąją knygą įrašytos 8 rūšys. Žinoma apie 500 rūšių vabalų, 60 rūšių dieninių drugių, tarp jų machaonai, vaivadrugiai, admirolai. Iš vabalų paminėtini elniaragiai, blizgiai, keršvabaliai, žygiai.

Pažintiniam turizmui čia labai geros sąlygoa. Vandens keliu galima pasiekti Baltijos jūrą. Plaukiant ežerais, kurie jungiais tarpusavyje, galima susipažinti su parko kraštovaizdžiu, aplankyti įdomesnes vietas. Palūšėje yra turizmo ir poilsio centras, kuriapriima turistus ištisus metus. Čia žiemai būna paruošta 50 vietų iš jų 10 su visais patogumais. Vasarą čia vienu metu apsistoja apie 317 turistų. Galima išsinuomoti valtis ir turistinį inventorių.Ežerais plaukiantiems turistams įrengta 17 stovyklaviečių. Tik čia galima apsistoti nakvynei su palapine, kurti laužą. Stovyklavietėse yra lauko baldai: stalai, suolai, laužavietės ir kt. Už stovyklavimą imamas nedidelis mokestis. Autoturistams skirti du turistiniai žiedai- mažasis ir didysis. Keliajant mažuoju žiedu, Lūšių ežero pakrantėje galima aplankyti medinių skulptūrų taką.Liaudies meistrai jas išdrožė vietinių legendų motyvais. Palūšėje stovi 1750 m. statytas bažnyčios ir varpinės ansamblis. Nuo Ladakalnio kalvos atsiveria būdinga Aukštaitijos nacionalinio parko panorama. Netoliese stūkso Ginučių piliakalnis, ant kurio, manoma, stovėjusi Linkmenų pilis. Ginučių kaime yra XIX amžiaus technikos paminklas – Ginučių vandens malūnas. Už Ginučių yra Stripeikių kaimas. Čia 1984 m. duris atvėrė Senovinės bitininkystės muziejus. Jame atskleista bitininkystės Lietuvoje raida, parodyti šio verslo įrankliai, metodai, įvairių rūšių aviliai. Pro muziejų teka Tauragna, ištekanti iš giliausio Lietuvoje Tauragno ežero. Iš Stripeikių per Vaišniūnus, trainiškį, Jonalaukį, Strigailiškį Grįžtame į Palūšę. Keliaudami didžiuoju

žiedu galime aplankyti Tauragnų, Daunorių, Minčios, Vaišnoriškės kaimus.parke yra ir senų medžių, menančių ir gilia senovę. Tai gamtos paminklai- Trainiškio, Varniškių, Kaltanėnų ąžuolai, Varniškių liepa, šuminų pušis, Obelų rago kadagiai. Parke yra 5 piliakalniai ir 21 pilkapynas. Patogu keliauti pėsčiomis, nes čia tanku kelių. Jie vingiuoja gražiais pušynai, kalvomis. Žiemą smagu keliauti slidėmis. Palųšėje poilsiui skirtas 5 km sveikatingumo takas su skulptūromis. Atvykusius į Aukštaitijod nacionalinį parką autobusais turistus palydi ekskursijos vadovas.

Anykščių regioninis parkas

Anykščių regioninis parkas įkurtas 1992 metų rugsėjo 24 dieną vertingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiuriu Šiaurės Rytų Aukštaitijos teritorijoms išsaugoti, naudoti ir tvarkyti. Pagrindiniai šio parko uždaviniai:

– išsaugoti ypač vertingus Anykščių krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, juos pritaikyti pažintinei reakriacinei ir ūkinei veiklai; – organizuoti gamtos aplinkos, etnokultūros paveldo ir mokslinius tyrimus, pastovius stebėjimus, kaupti informaciją; – išsaugoti ir atkurti sunaikintas kultūros vertybes Burbiškio dvaro ansamblyje, Anykščių senamiesčio ir Elmės apylinkių archeologiniuose kompleksuose, puoselėti Aukštaitijos kultūros tradicijas, propaguoti aplinkosaugos idėjas ir žinias, tradicines ūkininkavimo formas, plėtoti pažintinį turizmą.

Anykščių regioninio parko bendras plotas yra 16296 ha. Ir jų miškai sudaro 5029 ha (33%). Anykščių regioninio parko teritorija pagal ūkininkų ir gamtos apsaugos funkcijų prioritetą suskirstyta zonomis:

I. Koncervacinė zona: Rezervatas (74 ha, 0,5%); Draustiniai (7560 ha, 49,6%); II. Apsauginė zona (1617 ha, 10,6%); III. Rekriacinė zona (505 ha, 3,4%); IV. Ūkinė ir gyvenamoji zonos (5451 ha, 35,8%).

Dabartinį regioninio parko reljefą suformavo paskutinis ledynmetis prieš 16 tūkst. metų. Jma tirpstant atsirado senkloniai, kuriais dabar teka Šventoji, Virinta ir daugelis kitų upių ir upelių. Aukščiausios kalvos siekia iki 194 metrų, o giliausias Šventosios upės slėnis 60 metrų virš jūros lygio. Parko teritorijos gelmėms būdingas nestoras ledyninių nuogulų sluoksnis. Daugeliu atveju jis nesiekia nei 100 m, o yra vietų, kur jo storis vos keli metrai. Po nuogulų sluoksniu ant senojo devono pamato stūgso kvarcinio neogeninio smėlio klodai. Jo plotai eina iš šiaurės į pietus rytine ir centrine parko dalimi.

Regioniniame parke yra vienas gamtinis rezervatas, 4 kraštovaizdžio draustiniai, 3 botaniniai, 4 geomorfologiniai, 4 hidrografiniai, 1 telmologinis ir 1 ichtiologinis draustiniai. Anykščių senamiestis paskelbtas urbanistiniu draustiniu. Siekiant išsaugoti 1853 metais statytusklasicistinio stiliaus Burbiškio dvaro rūmus ir peizažinį parką, įkurtas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis.

Anykščių regioninio parko poilsiautojai daugiausia lankosi prie Rubikių ežero ir Šventosios upės. Parko teritorijoje yra įrengta 13 poilsiaviečių.

Regioninio parko teritorijoje yra žirgynas, įsikūręs Niūronyse. Ten lankytojai gali pajodinėti žirgais, pasivažinėti vežimaičiu.

Anykščių regioninio parko lankymo taisyklės

I. Regioniniame parke galima:

1. Lankytis visuose miškuose, išskyrus privačius miškus, esančius iki 100 m. atstumu nuo miško savininko sodybos. 2. Poilsiauti, statyti palapines, kuri laužus, maudytis tik tam skirtose vietose 3. Įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį tik keliais, statyti autotransporto priemonę galima tik tam skirtose aikštelėse ir šalikelėse. 4. Uogauti, grybauti, riešutauti laikantis galiojančių taisyklių. II. Regioniniame parke privaloma

1. Saugiai elgtis su ugnimi. Pastebėjus gaisrą, jį užgesinti, o jeigu tai neįmanoma apie gaisrą pranešti artimiausiai miškų girininkijai ar urėdijai, parko administracijai, valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybai, policijai. 2. Nuolat prižiūrėti užkurtą laužą. Baigus jį kūrenti, užpilti žemėmis ar vandeniu, kol visiškai nustos rusenti. 3. Šiukšles palikti tik šiukšlių dėžėse. III. Regioniniame parke draudžiama:

1. Kasinėti kapines, piliakalnius, pilkapius, senkapius ir 50 metrų atstumu aplink juos.

2. Ardyti skrusdėlynus ir miško paklotę, teršti ir šiukšlinti aplinką. 3. Kirsti mišką ar kitaip jį žaloti. 4. Naikinti ir gadinti poilsiaviečių įrangą, informacinius ženklus bei stendus, kvartalinius stulpus ir kt. 5. Plauti miške ir prie vandens telkinių transporto priemones. 6. Lankytis gamtiniuose rezervatuose. Anykščių regioninis parkasVienas iš stambesnių Lietuvos ežerų, užliejęs 968 ha plotą. Ežero ilgis apie 5 km, plotis 3,4 km, kranto linija 24 km, didžiausias gylis 16,1 m. Didžiausia ežero puošmena 16 salų, pavadintų įdomiais vardais: Pertako, bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, didžioji ir kt. Stambiausia iš kurių užima net 16,4 ha plotą. Rubikių ežeras, paskelbtas hidrografiniu draustiniu, protakomis susijungęs su dusino ir Mūšėjaus ežerais.

Į ežerą įteka keletas upelių, išteka ankšta. Ežere puikiai jaučiasi bebrai, ondatros, ūdros, peri gulbės, antys, kragai, laukiai ir kiti vandens paukščiai. Gausu žuvų: lydekų, starkių, ešerių, karšių…. Šiaurinės ir pietinės Rubikių pakrantės tinkamos rekreacijai. Aplinkui ežerą įrengtos 9 poilsiavietės, galima išsinuomoti valtį, vandens dviračius, pasistatyti palapines, iškeliauti 2 dienoms vandens maršrutu per keturis ežerus, švariame ir skaidriame vandenyje malonu išsimaudyti. Jau tapo tradicija kiekvienais metais per Jonines rengti “Rubikių buriavimo regatą”.

Šalia ežero prigludęs Gačionių miškas vertinga teritorija su šimtamečiais ąžuolais bei uosiais, retais augalais ir grybais.

Rubikių ežeras

Šventoji

Viena iš gražiausiu Letuvoje, nepaprasta upė, savo baseino plotu nusiliesdama tik Nemunui ir Neriai. Anot anykščių krašto rašytojo Juozo Tumo Vaišganto: “Ji (Švebntoji) ne tiek upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia, aiškiai jaučiama; įtakinga žmonių būdams, kaip rusų Volga saviškiams….”

Anykščių rajonu Šventoji teka, vingiuoja, raitosi daugiau kaip 80 kilometrų. Į Šventają įteka Anykšta, Elmė, Varius, Virinta, Susiena. Ties Anykščiais ir Kavarsku upė patvenkta, tačiau Anykščių rajoną puošia ir pati vaizdingiausia Šventosios dalis su nepakartojamo grožio kilpomis, bei atodangomis, iki Anykščių švariu vandeniu, žuvų gausa. Anykščių rajono šventosios slėnis su intkais atverstakrašto gelmių sandaros ir istorijos knyga.

Prie Šventosios, regioninio parko teritorija, yra įrengtos poilsiavietes, keliaujantiems upe bei jos pakrantėmis. Nuo miesto tilto iki Puntuko akmens palei Šventają, einant pro poilsio namus “Šilelis” yra įrengtas “Šventosios gamtinis reakriacinis takas”. Tako ilgis 5,5 km. Takas pažymėtas kas 50 m mediniais kuoliukias, rodančiais pesčiųjų taką ir išėjimus į kelią. Čia pastatytos medinės skulptūros, medžio drožiniai.

Anykščių regioninis parkas

Anykščių šilelis

Pats garsiausias, poeto Antano Baranausko apdainuotas, šis miškas yra bene seniausia saugoma teritorija Baltijos valstybėse: dar 1817 metais yra paminėta, kad šį mišką reikia saugoti. Anykščių šilelis tai nuostabus reljefo, ties pietiniu miesto pakraščiu prasidedantis, abipus šventosios išsimėtęs pušynas su nedidele kitų medynų priemaiša. Čia visada malonu praleisti laiką: uogauti, grybauti, slidinėti ar tiesiog gėrėtis natūralia gamta, kurios Europoje, deja, tiek mažai belikę…

Augalija

Nedaug Lietuvoje rasime tokių vietų, kurios augalų įvairove galėtų prilygti Anykščių kraštui. Regioniniame parke aptikta daugiau kaip 670 augalų rūšių. Tokią gausią įvairovę nulemia dirvožemių ir reljefo skirtumai. Anykščių apylinkėse galima aptikti įvairiausių biotopų: Dzūkijai būdingų kerpšilių, mėlyninių pušynų ir derlingų ąžuolynų bei uosynų, paupių baltalksnynų bei gluosynų, natūralių pievų bei pelkučių kompleksų. Tarp daugybės natūraliai augančių augalų rasime labai daugelio rūšų vaistinguosius augalus: miškuose ir pievose gausiai želia pataisai, miškinės sidabražolės, pelkinės vingiorykštės, kvapnieji raudonėliai ir čiobreliai, kadagiai, kvapiosios stumbražolės, jonažolės, kmynai, raktažolės, vandenų pakrantėse veša ajerai bei pupalaiškiai. Miškuose gausu uoginių augalų: ir dabar visą vasarą galima pasmaguriauti gausiai derančių mėlynių, aviečių, paprastųjų ir šlaitinių žemuogių uogų. Pelkėse pasitaiko paskanauti spanguolių, vaivorų, bruknių.

Bene įdomiausia regioninio parko augalijos dalis – retosios rūšys. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta neįtikėtinai daug, net per 30 rūšių čia aptinkamų augalų. Pušynuose džiugina tikros šilų gražuolės vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens), miškinės žiomenės (Dracocephalum ruyschiana), tamsialapiai skiautalūpiai (Epipactis atrorubens), vis naujai surandamos miškinės plikaplaiskės (Neottinathe cuculata) augimvietės; paupių baltalksnynuose pasitaiko daugiamečių blizgių (Lunaria rediviva), tarpinių rūtenių (Corydalis intermedia) sąžalynų, pavienių totorinių maludžių (Coniselinum tataricum) kerelių; sauspievių šlaituose stiebiasi puikios šalmuotosios gegužraibės (Orchis militaris) melsvieji gencionai (Gentiana cruciata); šaltiniuotose paupiuose, drėgnose pievose aptinkamos dryžuotoji bei miškinė jonažolės (Glyceria strigta, G. Nemoralis), baltijinės bei dėmėtosios gegūnės (dactylorhiza longifolia, D. Maculata) ir kiti retieji augalai.

Anykščių regioninio parko teritorijoje gausu dekoratyvinių, gražiai žydinčių augalų. Vilioja pakalnutės, bajorės, katinėliai, įvairūs orchidiniai augalai, geltonuoja burbulių ir baltuoja lieknųjų plukių ploteliai, traukia akį raudoni šilinių gvazdikų žiedai ir daugybė kitų spalvingų žolynų, kurie lyg lietuvaičių darželiai puošia kraštovaizdį, kelia pasigėrėjimą, malonina akis.Arklio muziejus

Lietuvis ir žirgas… Šį nepaprastą žmogaus ir naminio gyvulio ryšį, meilius santykius, supratimą galėtume lyginti nebent su indėno ir jo žirgo draugyste. Lietuvio gyvenimas nuo amžių buvo susietas su arkliu: šie protingi ir darbštūs gyvuliai ilgus šimtmečius buvo mūsų protėviams ir darbo jėga, ir transporto priemonė. Apie tai ir pasakoja unikalūs Niūronių arklio muziejaus eksponatai. Čia, be kita ko, galima pasivažinėti karieta, pajodinėti žirgais, keliauti “Žirgo taku” kinkiniu (12 km). Kasmet, birželio pirmąjį šeštadienį čia rengiama sporto ir etnografijos šventė “Bėk, bėk žirgeli”.

Burbiškio dvaro ansamblis

Lankantis ar poilsiaujant prie Rubikių ežero verta užsukti ir į Bubiškį, kuriame išlikęs XVII a. pabaigoje statytas vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblis bei XIX a. įkurtas angliško planavimo, beveik 5 ha ploto parkas, kurį juosia Anykštos upė. Parke augo apie 50-ies vietinių ir introdukuotų rūšių medžiai ir krūmai, iš kurių įspūdingiausi išlikę europiniai ir sibiriniai maumedžiai, veimutinė ir kedrinė pušys, kvapnūs balzamingai kėniai, kedrai, riešutmedžiai ir kt. Burbiškio dvaras įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.

Puntuko akmuo

Tai turbūt pats garsiausias ir brangiausias lietuvio širdžiai akmuo. Jis dvigubai vertingas ir kaip vienas iš didžiausių, kone šventenybe tapęs, ir kaip amžinas paminklas Atlanto nugalėtojams Dariui ir Girėnui.

Akmens išmatavimai išties įspūdingi: aukštis 5,7 m, ilgis 6,9 m, plotis 6,7 m, svoris apie 265 t. 1943 metais lakūnų S. Dariaus ir . Girėno žygdarbiui tragiškam transatlantiniam skrydžiui paminėti skulptorius B. Pundzius iškalė akmenyje didvyrių bareljefus, jų testamento žodžius.

Regioniniame parke yra ir daugiau milžiniškų riedulių: Puntuko brolis, Pavarių akmuo, legendinis Marčiupio akmuo.Grybai

Didelę medynų įvairovė (nors vyrauja pušynai) nulemia nemažą regioninio parko grybų įvairumą. Nors grybingumu Anykščių šilelis ir aplinkiniai miškai nusileidžia Dzūkijos šilams, bet grybų čia aptinkama per 300 rūšių, iš kurių apie 200 valgomų. Į pintinę prašosi baravykai, lepšės, kazlėkai, raudonviršiai, įvairių rūšių ūmėdės bei piengrybiai, sulig keptuve kepure išauginančios skėtinės stambiažvynės, medžių kamienais “kopiantys” kelmučiai, ganyklose “raganų ratais” augantys lauminiai mažūniai, daugybė kitų valgomų grybų, o nemažiau auga ir nuodingų bei kepininių. Jų tarpe išsiskiria retosios, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys: pvarių kaimo apylinkėse aptiktas panašus į milžinišką kalafiorą grybas kopūstgalvis raukšlius (Sparassis crispa), Gačionių ąžuolyne dygsta bene didžiausias, iki 20 kg svorio išaugantis, ir rečiausias Europos grybas šakotasis sėdis (Dendropolyporus umbellatus), Anykščių šilelyje ir vilkatėnų miške pavasarį pasirodo gražuoliai kūginiai briedžiukai (Morschella conica), o rudenį eglynuose gelsvieji piengrybiai (Lactarius resimus), prie kurklių pastebėtas dar vienas “maksigrybas” didysis kukurdvelkis (langermannia gigante), išaugantis iki 10 kg svorio; dar 8 tame dešimtmetyje Anykščių šilelyje dygo paprastieji taukiai (Sarcosoma globosum). Prie Karalienės liūno aptiktas gražus ir retas kempininis grybas paprastoji raudonpintė (pycnoporus cinnabarinus).

Visi grybai mums gerai pažįstami ir menkaiu žinomi, kartai šungrybiais vadinami, yra naudingi saugomi kaip labai vertinga miško ekosistemos dalis.Gyvūnija

Gausus augalijos, biotopų margumynas nulemia nemažą paukščių, žinduolių bei vabzdžių įvairovę.

Gyvenvietėse, vienkiemiuose priskaičiuojama keliolika porų Lietuvos nacionalinių paukščių baltųjų gandrų, laikosi žvirbliai, kregždės, kovai, kuosos, varnėnai; želdynuose ir miškuose peri tūkstančiai sparnuočių: kikilių ir pečialindų, volungių ir devynbalsių, strazdų, genių, nykštukų, kartaičių, raudonuodegių, aibė kitų plunksnuočių; upėse ir ežeruose nardo ne vienos rūšies antys, kragai, laukiai, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti didieji dančiasnapiai. Regioniniame parke sutiksi ir daugiau retųjų rūšių paukščių: upių šlaituose urvelius rausia melsvai žaliomis plunksnomis pasidabinę tulžiai, pašventusių pušynuose peri spalvingiausi Lietuvos sparnuočiai žalvarniai, Burbiškio miške lizdus suka juodieji gandrai, lankosi ereliai rėksniai.

Upėse dar galima pamatyti retųjų žvėrelių ūdrų, gausu bebrų ir ondatrų, miškuose nemažai medžiojamosios faunos: tauriųjų elnių, stirnų, šernų, kiškių, lapių, kiaunių, barsukų ir mangutų, neretai užklysta vilkai.Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis

XIII a. ant šalia Anykščių slūgsančio vieno iš didžiausių Aukštaitijoje piliakalnio iškilo medinė pilis, kurią saugojo Vorelio ir Volupio upeliai galbūt, kilus pavojui, galėję būti patvenkti. Apie 14-15 m aukščio, iki 45-50 laipsnių kampu iškilę šlaitai sėkmingai saugojo pilies gynėjus nuo kryžiuočių antpuolių. Kai kurie tyrimai leidžia teigti, kad čia galėjo būti pirmoji raštijoje minima karaliaus Mindaugo pilis. Piliakalnį puošia ir skulptoriaus J. Tvardausko stogastulpiai.

Regioniniame parke yra dar keletas piliakalnių; žinomas Liudiškių piliakalnis, Buivydų piliakalnis bei prie Rubikių ežero išsidėstę Piliakalnio kalno ir Bijeikių piliakalniai.

Karalienės liūnas

Anykščių apylinkėse, dešiniajame Šventosios šlaite, Pavarių miško 10-ajame kvartale, yra nemenkas (0,7 ha) šaltiniuotas vandens telkinys (gylis 6-7 m). Kokių tik legendų nėra apie šį šaltinį: esą čia ir laumės gyvenusios, ir milžiniška žuvis, žydo ožką prarijusi, ir naktimis išnyranti geltonkasė vaidilutė… O dar viena legenda porina, kad liūno gelmėn, netoli Šventosios upės, nugarmėjusi nuožmi karalienė su obuolmušiais žirgais kinkyta karieta…

Vetygalos atodanga

Dešiniajame Šventosios šlaite, kiek žemiau virintos upės žiočių yra apie 30 metrų aukščio upės nuardytas Vetygalo skardis arba Žėbos kalnas. Tai unikali atodanga tarsi atversta geologijos knyga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio.

Regionini parko teritorijoje yra ir daugiau atodangų: Variaus atodanga, Daumantų, Abromiškio Šilelių, Vildžiūnų (Virintos), gylių atodangos.