Dirvožemis

Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinė mokykla

Referatas:Dirvožemis

Darbą atliko:Milda Čepulkauskaitė,Eglė Pilinkaitė,Mada Anužytė 10f

Vilnius2004

Dirvožemių rūšysŽemės ūkiui naudojamas dirvožemis Dirvožemis, kuriame auginamos visų rūšių maistinės ar gyvulininkystei skirtos kultūros. Smėlio dirvožemis Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra mažiau nei 10%. Priesmėlio dirvožemis Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra nuo 10% iki 20%. Priemolio dirvožemis Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra nuo 20% iki 50%. Molio dirvožemis Dirvožemis, kuriame smulkesnių kaip 0,01 mm skersmens dalelių yra daugiau nei 50%. Užterštas dirvožemis Dirvožemis, kuriame bent vienos cheminės medžiagos kiekis viršija savo DLK arba suminio užterštumo rodiklis Z d viršija leistiną lygį, ir tai kelia pavojų jame augantiems augalams, požeminiam vandeniui ir gyventojų sveikatai.Dirvožemių tipaiJauriniai – tai rūgštūs, neturtingi maisto medžiagų išplaunamieji dirvožemiai. Paplitę lengvos mechaninės sudėties (smėlis, priesmėlis, priemoliai) lygumose bei aukštumose. Šios grupės dirvožemius būtina gausiai trešti organinėmis bei neorganinėmis medžiagomis ir dažnai kalkinti.

Jauriniai pelkiniai – tai jauriniai dirvožemiai. Jauriniai pelkiniai dirvožemiai paplitę sunkesnės mechaninės sudėties lygumose, kur blogos infiltravimosi ir kritulių sąlygos. Šių dirvožemių gausu Žemaičių aukštumose, Baltijos aukštumų vakariniuose šlaituose, Vidurio lygumoje. Juos reikia ne tik gausiai tręšti, kalkinti, bet ir sausinti.

Velėniniai karbonatiniai – patys derlingiausi dirvožemiai. Jie paplitę iškilesnėse Vidurio lygumos vietovėse. Derlinguose dirvožemiuose gerai auga kviečiai, cukriniai runkeliai, linai.

Velėniniai glėjiniai – įvairaus įmirkimo laipsnio velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Šiuos derlingus dirvožemius būtina sausinti. VG paplitę Vidurio lygumoje, Užnemunėje. Gerai auga visos kultūros (kviečiai, c.runkeliai, linai).

Pelkiniai dirvožemiai – itin drėgnose vietose susidarantys dirvožemiai. Dirvodarinė uoliena – įvairaus mineralizacijos laipsnio durpės. Pelkes nusausinus galima įrengti puikias pievas ir kultūrines ganyklas.

Aliuviniai (arba upių salpų dirvožemiai) – tai dirvožemiai, kurie formuojasi upių užliejamosiose dalyse (salpose). Mechaninė sudėtis labai įvairi – priklauso nuo nuotolio iki upės vagos. Šie dirvožemiai gana derlingi, nes patvinusi upė patręšia juos savo nešmenimis. Šie dirvožemiai dažniausiai būna apaugę savaime augančiomis pievomis.

Dirvožemiai

Viršutinis purusis žemės sluoksnis, susidaręs iš gimtosios uolienos, veikiamos dirvodaros faktorių, ir gebantis duoti augalų derlių. Yra pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė.

Lietuvos dirvožemiai susidarė ant mineralinių (daugiausia moreninių, limnoglacialinių, fliuvioglaclacialinių, aliuvinių, eolinių) ir biogeninės kilmės gimtųjų uolienų. Mineralinės uolienos pagal mechaninę sudėtį daugiausia yra priemolis, pussmėlis, smėlis, molis. Jos turi nevienodai karbonatų ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Karbonatingiausios dirvodarinės uolienos yra Vidurio žemumoje, ypač jos šiaurėje (karbonatų yra apie 30 %). Mažiau karbonatų yra Baltijos aukštumose (10 – 15 %), mažai – Žemaičių aukštumos vakaruose ir Pajūrio žemumoje (5 – 10 %), mažiausia Medininkų aukštumoje. Biogenines uolienas sudaro žemapelkių ir aukštapelkių dulkės.

Ant dirvodarinių uolienų, veikiant dirvodaros faktoriams – jaurėjimui, velenėjimui, lesivažui (dumblo išplovimui) ir pelkėjimui susidarė skirtingi dirvožemiai. Vidurio žemumoje ir nedideliais plotais kitose Lietuvos vietose (aukštesnėse lygumų vietose, kur nėra drėgmės pertekliaus) iš labai karbonatingų moreninių nuogulų susidarė velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Jie sudaro apie 7 % visų lietuvos dirvožemių. Jų reakcija neutrali (pH ~7,5), jie turi daug humuso ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Tai našiausi Lietuvos dirvožemiai. Sudaro 2 didesnius arealu : vieną apie Joniškį, Joniškėlį ir Biržus, kitą apie Šakius ir Kudirkos Naumiestį. Lietuvos pietuose ant uolienų, turinčių daug aliumosilikatų, yra rūdžemių, arba miškų rudųjų dirvožemių. Jie yra rusvo atspalvio, rūgščios reakcijos, turi daug humuso. Pajūrio žemumoje, Žemaičių, baltijos, Medininkų aukštumose, veikiant jaurėjimui, iš įvairios kilmės gimtųjų uolienų susidarė velėniniai jauriniai dirvožemiai (apie 35 %). Jie labiau sujaurėję ten, kur mažesnis dirvodarinių uolienų karbonatingumas (Medininkų auštumoje, V. Žemaičių plynaukštėje) ir kur daugiau drėgmės (Vakarų Lietuvoje). Jie yra rūgštūs ir turi mažai humuso (1 – 2 %) ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Jų našumas gerinamas dažniausiai kalkinimu ir giliuoju arimu (> 20cm).

Velėniniai jauriniai dirvožemiai labiausia paveikti dirvožemio erozijos. Jauriniai dirvožemiai ir jauros būdingi spygliuočių miškams, ypač pušynams su samanų ir kerpių danga .jų yra apie 5%, daugiausia Dainavos žemumoje, ypač žemutinių kopų vietose. Jauriniai dirvožemiai susidarė ant storo smėlio sluoksnio, kuriame nėra karbonatų; jie neturi ryškaus humusikio horizonto (jaurose būna tik jo pėdsakų) ir yra labai rūgštūs (pH 3,5 – 4). Tai labai menko našumo dirvožemiai (tinka tik pušynams įveisti). Vidurio Lietuvos žemumoje (ypač Nevėžio ir Šešupės žemumose), nedideliais plotais ir kitose Lietuvos vietose, lygumose ir pažemėjimuose, ant karboningų, daugiausia limnoglacialinių ir moreninių uolienų susidarė velėniniai grėjiniai ir glėjiški priemolio, molio ir priesmėlio dirvožemiai (~ 18 %). Jie yra įmirkę (dirvožemio profilyje yra melsvų arba žalių dėmių). Nudrenuoti šie dirvožemiai prilygsta našiausiems Lietuvos dirvožemiams. Lietuvos vakaruose ir rytuose, lygumose ir pažemėjimuose ant mažai karbonatingų uolienų susidarė velėniniai jauriniai glėjiniai dirvožemiai (~ 17%). Jie užima pašlapusias daubas ir plynaukštes (pvz., Žemaičių aukštumos v. šlaite). Šie dirvožemiai nederlingi, dažniausiai apaugę natūraliomis pievomis, krūmais ir miškais. Nusausinus ir sukultūrinus, juose sėjami augalai, įrengiamos kultūrinės pievos ir ganyklos. Smėlynuose, kur negiliai slūgso vandeniui nelaidi uoliena, susidarė jauriniai glėjiniai dirvožemiai (~2%). Jų viršutinį sluoksnį (iki 30cm) sudaro puveninga velėna arba durpės, žemiau yra iliuvinio humusingo horizonto pėdsakų; po juo matyti glėjiškumo žymių. Nusausinti ir sukultūrinti, jie tinka pievoms. Upių ir ežerų užliejamuose slėniuose, ant aliuvinių įvairių mechaninės sudėties uolienų yra aliuvinių dirvožemių (~2%). Jų paviršių kasmet per potvynį užkloja naujas dumblo sluoksnis. Dalis šių dirvožemių įmirkę ir supelkėję. Tai labai našūs dirvožemiai. Ant jų želia derlingiausios natūralios pievos. Didžiausias jų masyvas (~300 km2) yra Nemuno deltoje, nemažų plotų yra ir Minijos, Jūros, Žeimenos slėniuose. Žemapelkinių, aukštapelkinių, tarpinių pelkių dirvožemių Lietuvoje yra ~ 6%. Jie susidaro dėl drėgmės pertekliaus po drėmę mėgstančia augalija, kur kaupiasi pusiau suirę augalų likučiai (tai pradinė durpių susidarymo stadija). Žemapelkiniai dirvožemiai susidaro iš pelkių augalų, kai per daug gruntinių ir paviršinių vandenų drėgmės. Nusausinti ir sukultūrinti šie dirvožemiai tinka pievoms.

Aukštapelkiniai dirvožemiai dažniausiai susidaro iš samanų, ypač kiminų, kai per daug kritulių. Tarpinių pelkių dirvožemiai dengia kai kurių žemapelkkų paviršių. Aukštapelkių ir tarpinių pelkių dirvožemiai žemės ūkiui beveik netinka. Kalvų šlaitų papėdėse kai kur yra deliuvinių (užneštųjų) ir sutvirtintų šlaitų dirvožemių. Siauroje Baltijos pajūrio terasoje, kurią protarpiais apsemia sūrus jūros vanduo, yra uždruskėjusių pajūrio dirvožemių. Jie yra patys nederlingiausi. Senose gyvenvietėse, kur žemė naudojama labai intensyviai, susidarė kultūriniai dirvožemiai. Jie yra paveikti žmogau ūkinės veiklos: nusausinti, juose atlikti įvairūs kultūrtechniniai darbai (gilusis arimas, tręšimas). Turi labai stora (50 – 100cm) humusinį horizontą, dėl to labai derlingi.

Ūkininkaujant dirvožemiai yra veikiame agrotechnikos ir melioracijos priemonių, dėl to ilgainiui pasidaro kultūriniai. Dirvožemių kultūrinimas apima tręšimą, kalkinimą, gilaus armens sudarymą, daugiamečių žolių sėjimą, sideraciją (smėlio dirvožemių) sausinimą.

Dirvų savybėsDirva Privalumai Trūkumai Gerinimo būdaiSmėlio dirva Greitai įšyla. Laidi orui. Bet kokiu oru galima įdirbti Greitai atšąla. Blogai sulaiko drėgmę. Mėšlas labai greitai supūva ir, virtęs mineraliniais junginiais, išsiplauna. Reikia labai gausiai laistyti Tręšti tik galvijų arba kiaulių mėšlu. Perpuvusį mėšlą arba durpes ne įterpti į dirvą, bet naudoti kaip mulčiąHumusinga smėlio dirva Greitai įšyla, ilgai išlaiko šilumą. Lengva įdirbti. Laidi orui. Trąšas absorbuoja patenkinamai Sausromečiu vėjas išpusto dirvą, jei ji labai smulkiagrūdė. Dirvos paviršius greitai išdžiūna Tręšti tik galvijų mėšlu. Perpuvusį mėšlą arba durpes ne įterpti į dirvą, bet naudoti kaip mulčiąPriesmėlis Tinka auginti beveik visas kultūras. Orui laidi patenkinamai. Geriau negu smėlio dirva sulaiko maisto medžiagas Įšyla šiek tiek lėčiau. Drėgmės ilgam nesulaiko Šią dirvą taip pat geriau tręšti galvijų negu arklių mėšlu. Dirvą būtina mulčiuoti, kad taip greit neišgaruotų drėgmėPriemolis Tinka auginti beveik visas kultūras. Gerai sulaiko drėgmę. Orui laidi patenkinamai. Maisto medžiagas absorbuoja gerai Trūkumų neturi, jei tik nuolat bus gerinama humusingomis medžiagomis Taip pat ir šią dirvą patariama mulčiuoti, kad nereikėtų gaišti laiko purenimui ir laistymuiSunkaus priemolio ir molio dirva Labai gerai sulaiko drėgmę ir absorbuoja maisto medžiagas. Kai turi daug humuso, tai pati vertingiausia dirva Oro laidumas galėtų būti didesnis. Pavasarį įšyla lėtai. Įdirbti sunku. Dirvą reikia nuolat purenti Tik mulčiuota dirva palijus nesupuola. Tręšti geriau arklių mėšlu. Reguliariai kalkinant degtomis kalkėmis gerinamas laidumas oruiDurpinė dirva Labai gerai sulaiko drėgmę. Mineralines trąšas absorbuoja labai gerai. Tręšti mėšlu nereikia Dažniausiai rūgščios reakcijos ir blogo laidumo orui. Kai podirvis nelaidus, dažnai labai šalta Gausiai kalkinti. Purenti. Įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį rupaus smėlio

Kaip dirbti žemę jos neariant ir nekasant…Kas kuria dirvožemio derlingumą?Derlingumas – tai yra dirvožemio sugebėjimą atiduoti maisto medžiagas, kaupti ir sulaikyti drėgmę bei orą. Jau milijardus metų tai kuria gyvieji dirvožemio organizmai. Vieni jų gyvena dirvožemio viduje: pirmiausia – šaknys, sliekai ir vabzdžiai, o ant jų padarytų tunelių sienelių – mikroorganizmai. Kiti – veisiasi ant dirvos paviršiaus ir perdirba negyvos organikos sluoksnį. Tai – tie patys kirminai, vabzdžiai ir mikrobai. Štai šitie gyvieji viduje plius gyvieji ant paviršiaus ir yra pats dirvožemis. Molis, smėlis ir kitos uolienos – ne dirvožemis, o tik jo karkasas.Gyvieji organizmai kuria dirvožemio struktūrą: kanalų, vamzdžių ir urvelių tinklą. Ši struktūra išsilaiko per amžius. Ji ir palaiko gyvybę: siurbia ir kaupia vandenį, užtikrina oro cirkuliaciją bei galimybę anglies dioksidui (CO2), be kurio netirpsta mineralai, nusileisti žemyn, į podirvį. Visa tai ateina iš atmosferos, ir todėl tiesioginis ryšys su atmosfera yra dirvožemio gyvenimo pagrindas.Jei kasame ir ariame, dirvos sluoksnį suardome ir sumaišome, o po pirmojo lietaus jis greitai nusėda. Dirvožemis, tokiu atveju, izoliuojasi nuo atmosferos. Visa gyvoji struktūra suardoma. Tai tas pats, kas pakišti automobilį po presu, o po to stebėtis, kodėl jis nevažiuoja. Sukasta dirva patiria šoką, sustingsta: nekvėpuoja, nesiurbia vandens, o svarbiausia – nustoja atiduoti augalams maisto medžiagas. Palikti plyną (be augalų) paviršių ir suardyti struktūrą – efektyviausias būdas sunaikinti dirvą, kaip aktyvią, derlingą terpę.Mes kaip tik tuo ir užsiimame. Kruopščiai naikiname dirvos gyvių pastangas. O paskui visą vasarą stengiamės kompensuoti tai, ką sugriovėme. Bet veltui. Sugriautos struktūros niekuo nepakeisi. Molio, smėlio, organinių likučių ir mineralų mišinys, netgi optimalioje proporcijoje nesukurs derlingumo palyginus su tos pačios sudėties gyva dirvaĮnešant mėšlą, kasant, purenant, laistant (naudojant naujausius stimuliatorius, gudrius mišinius, horoskopus ir t.t.) jūs naikinate dirvos derlingumą. Sumažinate jį iki minimalaus. O iš kur gi atsiranda maisto medžiagos natūraliame dirvožemyje?

Kuo minta augalai?Kaip čia yra, pievų ir miškų niekas netręšia, tačiau jie jau tūkstančius metų išaugina augalų biomasę, daug kartų viršijančią geriausių mūsų kultūrinių pasėlių derlių? O juk kultūriniai laukai tręšiami kasmet ir gausiai. Pasirodo, kad dirvoje yra daugybė netirpių, augalams neprieinamų maisto medžiagų. Natūralioje aktyvioje dirvoje tos maisto medžiagos tirpsta ir maitina augalų šaknis. Tai ir yra derlingumas.Atmosfera pagal sudėtį labai artima dirvai. Aktyviai kvėpuojanti dirva gauna iš oro didžiulį kiekį azoto, deguonies, anglies dioksido (CO2) ir vandens, o taip pat reikiamą nitratų, metano, jodo, fosforo ir organinių dulkių kiekį. Kerpėms, daugeliui orchidėjų, bromelijoms ir kitiems augalams, gyvenantiems be dirvos, gyventi pakanka tiktai to. Dėl suardytos kanalų struktūros suarta dirva beveik nekvėpuoja, neapsikeičia dujomis su atmosfera ir negauna maisto medžiagų iš oro.Mineralinis dirvos pagrindas. Smėlyje, molyje ir kituose podirvio sluoksniuose pagrindinių maisto medžiagų (kalio, fosforo, kalcio, magnio – išskyrus azotą) ir mikroelementų (cinko, jodo, sieros, mangano, geležies, molibdeno, boro ir t.t.) yra dešimtis kartų daugiau negu išnešama su derliumi. Jei ariame dirvą, tai beveik visos šios maisto medžiagos lieka netirpios ir augalams neprieinamos. Svarbu suprasti ir štai ką – natūralioje dirvoje šaknys prasiskverbia labai giliai – iki 2-4 metrų ir siurbia maisto medžiagas iš viso savo apimamo ploto! Palyginus su juo, ariamasis sluoksnis yra labai mažas.Nuostoliai iš tikrųjų didžiuliai. Mes išleidžiame dideles sumas pinigų, dirbam ir vis viena prarandame derlių dėl sausros, dirvos sukietėjimo ar permirkimo, dėl tokių sąlygų sukeltų augalų ligų ir kt. Gilusis arimas atneša didžiulius nuostolius.Azoto augalams reikia iki 1,5 kg arui. Apie 0,1 kg atneša rasa, tiek pat – krituliai. Suarta žemė iš gamtos daugiau negauna. O jeigu dirvožemis turi gyvą struktūrą ir užklotas komposto sluoksniu, tai azoto kiekis jame yra didesnis:1. Kompostas atšąla dvigubai greičiau ir tai dvigubai padidina rasos kiekį. 2. Po komposto sluoksniu dirva drėgnesnė. Drėgnas kompostas fiksuoja dvigubai daugiau, o drėgnas molis 20 kartų daugiau azoto, negu sausas.3. O šito mes nežinojome! Nesuardyti kanalai ir ertmės siurbia vandenį – dvigubai daugiau negu atneša krituliai. Ir su juo iki 0,6 kg azoto arui. Jau pakanka derliui!4. Bakterijos, grybeliai ir kiti gyviai, jei žemę dengia komposto paklodė, aktyviai fiksuoja azotą ir atiduoda jį dirvai. Ir duoda jie iki 15 kg azoto arui. Humusingoje dirvoje gali būti iki 80 kg azoto arui! O reikia tik 1,5 kg. Tegyvuoja ir klesti mineralinių trąšų gamyba!Kalio, norint išauginti gerą derlių, reikia iki 1,0 kg arui. Įvairiose dirvose jo yra nuo 3 iki 19 kg arui. Rūgščioje terpėje jis tirpsta ir pereina į augalams prieinamą formą. Pagrindinis tirpiklis – anglies rūgštis (H2CO3). Degerenas tai įrodė bandymais.Fosforo reikia iki 0,5 kg arui. Dirvožemyje yra nuo 30 iki 80 kg fosforo arui. Ariant mes blokuojame biorūgščių gamybą. O po to naudojame fosforo trąšas.Kalcio reikia iki 2,5 kg arui, o dirvoje jo yra nuo 20 iki 200 kg! Tačiau, kad augalai jį pasisavintų taip pat reikalingi rūgštiniai gyvųjų organizmų produktai.Tokia pat situacija ir su kitomis maisto medžiagomis, esančiomis dirvožemyje.Kokios gi reikia dirvos, kad ji iš tikrųjų būtų derlinga?Keturios derlingumo sąlygosDirvos aktyvumo ir maisto medžiagų išlaisvinimo sąlygos:1. Optimalus ir pastovus drėgnumas. Kai sausa dirva sukietėja, gyvybė joje beveik užmiega – sustoja irti organika ir nutrūksta azoto fiksacija. Kai vandens per daug, viskas dūsta ir kenksmingos organinės medžiagos pradeda rūgti.2. Oro kanalų ir ertmių sistema surišta su atmosfera. Be deguonies azotas nepereina į prieinamas augalams formas (nitrifikacija), neveikia rūgštys, tirpdančios fosforą, kalį ir kitus elementus; be kanalų į dirvą nepatenka rasos vanduo, negyvena mikrobai, kirmėlės, vabzdžiai.3. Vasarą dirva turi būti pastoviai šaltesnė negu oras. Kitaip jos viduje esančių ertmių sienelėse nesikondensuoja vanduo. Apskritai, temperatūros šuoliai – stresas šaknims ir dirvos gyviams.4. Angliarūgštės perteklius (H2CO3) mineralų tirpdymui. Ji susidaro susijungus anglies dvideginiui (CO2) su vandeniu. Be jos podirvis neatiduoda augalams maisto medžiagų. Taip susidaro geriausia aplinka šaknims.1. Drėgmė ir oras.Jei giliai ariame (kasame), tai suardome pūvančių šaknų ir sliekų padarytus kanalus. Be to, sutriname dirvožemį į miltelius, iš kurių, po pirmo lietaus, susidaro tešla, kuri išdžiūvusi panaši į kietą plytą ir skilinėja. Jei išverčiame ir podirvį, kuris dar labiau linkęs sudaryti kenksmingą plutą, tai galutinai sutrukdome orui patekti į dirvą. O mes iš viršaus dar vandenį pilame! Kauptukas padeda šiek tiek išlaikyti drėgmę, bet purenimas negali išgelbėti dirvos nuo dusimo: pernelyg storas sutankėjęs sluoksnis ir trumpalaikė struktūra, išsilaikanti tik iki pirmojo lietaus.Drėgmė ir oras nėra atskiri, kaip mes naiviai tikim, iš pradžių kasdami, o paskui laistydami. Patekęs į dirvą, per joje esančius kanalus, vanduo ir oras kartu pripildo juos ir atsveria vienas kito kiekį. Kanalų yra milijonai, ir daugelis jų nusileidžia netgi į 4 metrų gylį! Dirvoje, turbūt, nėra nieko svarbesnio už šiuos kanalus. Jais oras patenka į dirvą. Ant kanalų sienelių, net ir sausros metu, iškrenta vidinė rasa, drėkinanti dvigubai stipriau negu krituliai. Jais lietaus vanduo nuteka į podirvį ir, kartu, viršutinis dirvos sluoksnis išgelbėjamas nuo vandens pertekliaus. Tais pačiais kanalais nusileidžia anglies dioksidas (CO2) – dujos, kurių dėka tirpsta mineralai. Ant kanalų sienelių veisiasi iš oro azotą įsisavinantys mikrobai.
Bet svarbiausia – šiais drėgnais ir gyvais kanalais lengvai juda jaunos naujų augalų šaknelės, greitai prasiskverbdamos į podirvį prie vandens ir maisto. Bulvės, pasodintos po nupjautų lubinų, atsparios sausrai, o jų šakniavaisiai užauga labai lygūs.Pagrindinis daržininko tikslas – išsaugoti dirvos struktūrą ir jos ryšius su atmosfera. Tam reikia:1. Dirvą dirbti ir purenti ne giliau kaip 4-5 cm.;2. Dirvos paviršius turi būti pastoviai uždengtas komposto sluoksniu. Kaip gamtoj. Dirbant žemę reikia apsiriboti 2,5 cm. gylyje skutiku nupjaunant piktžoles. Tokiu būdu, dirva puikiai purenasi pati ir ???atgyja“ jos derlingumas.2. Vėsi dirva.Reikiamą temperatūrą ir anglies dioksido (CO2) kiekį palaiko mulčiavimas. Kad vanduo kondensuotųsi dirvos ertmėse, jos turi būti vėsios. Šalčiau pavėsyje. Būtent dėl šios priežasties miškai yra tokie drėgni – juose netgi šaltiniai ištrykšta. Bet nitrifikacijos procesą vykdančioms bakterijoms reikia, priešingai, šilumos. Jeigu žemė kasama, tai pavasarį ji greitai praranda vėsą ir džiūsta, o augalams trūksta azoto. Tada mes beriam salietrą. Komposto paklodė išsprendžia šią problemą. Mulčio sluoksniu užklota dirva ilgai – visą vasarą – lieka pakankamai vėsi. O pats kompostas greitai įšyla, jame prasideda aktyvus nitrifikacijos procesas ir išlaisvinami kiti elementai, kurie kanalais nusileidžia prie jaunų šaknų. Šiltame, prisotintame vandens garų ir anglies dioksido (CO2), oro sluoksnyje, ant komposto paklodės puikiai vystosi augalų antžeminė dalis.

3. Anglies dioksidas (CO2).Degerenas atliktais bandymais parodė, kad rūgščioje terpėje fosforo druskos tirpsta 30 kartų greičiau. Kiti elementai – maždaug taip pat. Rūgštis mineralams tirpdyti išskiria šaknys, o, taip pat, mikrobai. Bet svarbiausias tirpiklis – anglies rūgštis (H2CO3). Jos šaltinis – anglies dioksidas (CO2).Anglies dioksidą išskiria bekvėpuodami vabzdžiai ir mikrobai, kurie skaido organiką. Jis reikalingas fotosintezei: jeigu pakelti jo koncentraciją ore iki 15-20%, derlius gali padidėti 1,5 karto. Tačiau anglies dioksido (CO2) perteklius stabdo nitrifikacijos procesą, dėl to tenka berti didelį kiekį salietros (azoto trąšų) ir iškyla nitratų problema derliuje. Mulčiavimas kompostu išsprendžia ir šią problemą. Komposto sluoksnyje susidaręs anglies dioksidas, būdamas sunkesnis už orą, dirvos kanalais nusileidžia į podirvį, kur ir tampa angliarūgšte (H2CO3). O viršuje lieka oro ir toliau vyksta aktyvus nitrifikacijos procesas.Dirvožemio mokslas – dirvotyra Dirvotyra – dirvožemio mokslas, tiriantis dirvožemio kilmę, evoliuciją, struktūrą, fizikines ir chemines savybes, geografinį išsidėstymą ir racionalų naudojimą. Svarbiausi skyriai: 1. Dirvodara;2. Dirvožemio fizinė, koloidų ir biologinė chemija;3. Dirvožemių geochemija;4. Dirvožemių biologija;5. Dirvožemių hidrologija6. Dirvožemių fizika;7. Dirvožemių geografija.Dirvotyrai naudojamasi lauko (ekspediciniais ir stacionariniais) metodais, kurie teikia medžiagą laboratoriniams tyrimams. Dirvotyra glaudžiai susijusi su įvairiais gamtos mokslais. Labai reikšminga žemdirbystei, miškininkystei. Padeda spręsti dirvožemių derlingumo kėlimo, jų tręšimo klausimus, melioracijos (drėkinimo, sausinimo, kalkinimo, gipsinimo) ir kovos su dirvožemio erozija problemas. Dirvotyros duomenys panaudojami ir kelių, kitų inžinierinių įrenginių statyboje. Svarbiausias uždavinys – ieškoti efektyviausių dirvožemio produktyvumo didinimo būdų. Dirvožemių aprašymų yra jau antikiniuose Teofrasto ir Katono darbuose. Moksliškai tirti dirvožemius pradėta XVIII amžiuje. XVIII a. pab. – XIX a. pr. Dirvožemių raidą ypač paspartino A. Tero ir J. Lybigo darbai.(humusinė augalų mitybos ir augalų mineralinės mitybos teorijos). Įvairiose šalyse įsigalėjo agrogeologinė dirvotyros kryptis, kurios šalininkai į dirvožemį žiūrėjo tik kaip į geologinį darinį. Laikyti dirvotyra savarankišku mokslu pirmasis pasiūlė 1862 metais F. Falus (Vokietija). Jis dirvotyra vadino pedologija. V. Dokučiajevas (Rusija) monografijoje „Rusijos juodžemis“ (1883 m.) suformulavo pagrindinį genetinės dirvotyros teiginį: Dirvožemis – savarankiškas istorinis gamtos kūnas, susidaręs iš paviršinių uolienos sluoksnių veikiant gyviems organizmams. Dokučiajevas nurodė dirvožemio susidarymo faktorius, įrodė, kad dirvožemį būtina tirti pagal kilmę, siejant su aplinkos sąlygomis. XIX a. pab. P. Kostyčevas davė pradžią genetinės dirvotyros agronominei krypčiai (ištyrė augalų ir mikroorganizmų įtaką. dirvožemių raidai, derlingumui). Vėliau šioje srityje dirbo V. Viljamsas. Dirvotyrininkų N. Sibircevo, G. Vysockio, V. Vernadskio, K. Glinkos darbai daugiausia buvo geografinės krypties. XX a. pr. Atsirado dirvotyros cheminė kryptis – K. Gedroicas sukūrė dirvožemių koloidų chemijos pagrindus, tai padėjo geriau suprasti dirvodaros procesų esmė. XX a. trečiame dešimtmetyje Verdanskio sukurtoji biogeochemija davė pradžią dirvotyros biogeocheminei krypčiai. Lietuvoje pirmąją moksliniais pagrindais sudarytą krašto dirvožemių klasifikaciją pateikė Vilniaus universiteto profesorius M. Očapovskis. 1911 – 1912 m. S. Miklaševskis Kauno dirvožemius suskirstė į penkis tipus, sudarė žemėlapį. 1923 – 1940 m. Lietuvos dirvožemiai buvo surūšiuoti į penkias rūšis ir dvylika porūšių. Jie buvo rūšiuojami pagal drėgmės rėžimą, reljefą, mechaninę sudėtį. Dirvožemis yra ypač svarbi biosferos dalis, kurioje užauga arba užauginama daugiausia organinės medžiagos. Dirvožemyje auganti augalija naudoja 9 kartus daugiau saulės energijos negu pasaulio vandenų augalija. Daugelis svarbiausiųjų biosferos elementų – anglis, deguonis, azotas, kalis, magnis, siera, fosforas ir kiti akumuliuojami būtent dirvožemyje. Pagrindinė specifinė dirvožemio savybė ir yra organinių medžiagų, daugelio cheminių junginių bei energijos kaupimas. Dirvožemis, kaip biologinis absorbentas, skaido ir neutralizuoja įvairius teršalus.

Dirvožemis formuojasi dviem būdais: kaip natūralus bei antropogeninis kūnas. Natūraliai per 100 metų dirvožemis bei jo danga nedaug tepakinta. Daug didesnę įtaką dirvožemiui turi intensyvi žmogaus veikla. Dažnai ši veikla sukelia negatyvius padarinius: paankstina natūralius procesus, skatina dirvožemį degraduoti ir pagaliau suirti.Numatoma, kad dėl intensyvios žmogaus veiklos XXI amžiuje dirvožemis degraduos intensyviau, todėl šis procesas turi būti griežtai kontroliuojamas. Pagrindinės dirvožemio saugos priemonės šiuo laikotarpiu turėtų būti:1. Sukurti dirvožemio bei jo dangos sąlygų duomenų bazę.2. Sudaryti pasaulio dirvožemio ir jo dangos apsaugos sistemą.3. Organizuoti efektyvią pasaulinio masto dirvožemio ir jo dangos kontrolę.Dirvožemio ir jo dangos įtaka biosferai nuolat didėja. Dirvožemio danga yra ekologinė niša, organinių medžiagų sandėlis. Dirvožemis vaidina labai svarbų vaidmenį vandens apykaitai žemėje ir hidrosferoje, veikia Planetos dujų režimą ir mus supančio oro sudėtį. Fotosintezė, anglies dioksido koncentracija, azoto fiksavimas, deguonies išsiskyrimas, denitrifikavimas, kvėpavimas, oksidavimasis ir anglies dioksido apykaita – tai procesai, apibūdinantys dirvožemio ir augalinės dangos ekosistemą, sąlygojantys vietinius bei globalius gamtos reiškinių ciklus.Gamtos ar žmogaus sukurti maisto ištekliai pastaruoju metu netenkina pasaulio žmonijos poreikių. Žmonių skaičius Žemėje intensyviai didėja .Nuo žmonių skaičiaus priklauso, kiek suvartojama maisto. Tai susiję ne tik su biosferos ištekliais, bet ir su socialinėmis bei politinėmis problemomis. Ariamos žemės plotai mažėja, naujas žemes įsisavinti dėl klimato ir sudėtingų reljefo sąlygų gana sunku.1980-ųjų metų duomenimis, drėkinamų žemių plotas buvo 0,053 ha, o 1990-aisiais sumažėjo iki 0,049 ha vienam asmeniui. Maitinimosi galimybės atskiruose regionuose yra labai skirtingos. Daugiau nei 1 mlrd. pasaulio gyventojų gyvena labai skurdžiai, tūkstančiai gyventojų badauja.Nuolat didėjant gyventojų skaičiui maisto problema tampa labai aktuali, todėl natūralių išteklių nepakanka, tenka intensyvinti ūkininkavimą. Dėl to ir atsiranda įvairaus užterštumo, ekologinio disbalanso, pagaliau cheminės ir fizinės dirvožemio degradacijos pavojus. Analizuojant dirvožemio reikšmę eko ir agroekosistemoje labai svarbu pažymėti, kad dirvožemio galios nėra beribės. Intensyvi žmogaus veikla pažeidžia dirvožemio funkcijas.Bendras suirusio ir degradavusio dirvožemio plotas skaičiuojant per visą istorinį laikotarpį sudaro apie 20 mln. km2. Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos konferencijoje buvo paminėta, kad aukščiausio laipsnio degradavimas apima 1 proc. ploto, stipriai degradavusio dirvožemio yra 15 proc., vidutiniškai – 46 proc. ir silpnai – 38 proc. 56 proc. degradavusio dirvožemio sudaro vandens erozija, 28 proc. – vėjo erozija, 12 proc. – cheminis degradavimas ir 4 proc. – fizinis dirvožemio degradavimas.Suprastėjus dirvai ir sumažėjus derlingumui žmonijai iškilo sunkumų apsirūpinti sveiku maistu bei švariu vandeniu, susirūpinta išlaikyti biologinę įvairovę.Didžioji dalis reikalingo derliaus užauginama tręšiant mineralinėmis trąšomis ir naudojant kitas priemones. Remiantis JAV ekspertų duomenimis, naudojant trąšas derlius padidėja 41 proc., herbicidus – 15–20 proc., tinkamame dirvožemyje užauga 15 proc. didesnis derlius, iš hibridinių sėklų – 8 proc., drėkinant – 5 proc., dėl kitų veiksnių – 11–16 proc. Pastaruoju metu kas ketvirtas mūsų Planetos gyventojas naudoja su trąšomis užaugintą derlių. Netinkamas mineralinių trąšų naudojimas dirvožemį veikia labai negatyviai. Tik naudojant organines ir mineralines trąšas bei derinant kitas agrotechnines ir biologines priemones galima didinti dirvožemio derlingumą nekenkiant gamtai.Kaip eksploatuoti dirvožemį, kad išsaugotume jo derlingumą bei biologines ir ekologines funkcijas ateities kartoms, ir buvo diskutuojama 65 simpoziumuose 17 pasaulio dirvožemio mokslo kongrese. Pagrindiniai dirvožemio mokslo uždaviniai XXI amžiuje būtų šie: – geriau suprasti, kaip dirvožemis keičiasi kintant laikui ir erdvei;– geriau suprasti dirvožemio sąlygas ir procesus;– geriau suprasti, kaip tinkamai eksploatuoti dirvožemį,– spręsti kultūrinius, socialinius ir ekonominius uždavinius saugant dirvožemį ir jo dangą. Dirvožemio mokslo plėtra labai priklauso nuo šių esminių tyrimų. Atsižvelgiant į turimus tyrimų fondus, pasaulyje matyti tyrimų smukimas. Daugelis vyriausybių labai mažina tyrimų finansavimą. Todėl reikėtų imtis platesnių, ne tik biologinių, geografinių, fizinių dirvožemio bei jo saugos tyrimų, bet ir atkreipiant televizijos dėmesį, diskutuojant įvairiais politiniais lygiais ir stengiantis, kad informacija pasiektų plačiąją visuomenę. Tik kompleksinis požiūris į dirvožemio ir jo dangos išsaugojimą gali duoti teigiamų rezultatų formuojant šios srities mokslinius tyrimus.

Smulkesnė informacija apie dirvožemįDirvožemio koloidai

Tai smulkiausios dirvožemio dalelės (0,2 – 0,001 μm dydžio) Jie sudaro aktyviausią ir svarbiausią kietosios dirvožemio fazės dalį. Koloidų kiekis įvairiuose dirvožemiuose nevienodas: nuo 2% (lengvuose dirvožemiuose) iki 20 %- 60% (sunkiuose dirvožemiuose).

Dirvožemio koloidai sorbuoja iš dirvožemio tirpalų amonio, kalio, kalcio, magnio, fosfatų jonus, neleidžia jų išplauti, padeda susidaryti dirvožemio struktūrai.

Dirvožemio koloidai yra skirstomi į mineralinius, organinius ir organinius mineralinius. Jie gali būti dviejų būsenų:

1) koloidinio tirpalo (zolio);

2) drebučių, dribsnių ir amorfinių nuosėdų (gelio).

Dirvožemio kultūrinimas

Tai moksliškai pagrįstas svarbiausių dirvožemio savybių keitimas, kad didėtų jo derlingumas.

Sukultūrintu laikomas toks dirvožemis, kurio gerinimui panaudotos visos įmanomos agrotechnikos ir melioracijos priemonės. Kultūrinami labiausiai pakinta velėniniai jauriniai dirvožemiai. Jų kultūrinimas apima šias priemonių sistemas: tręšimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kalkinimą, gilaus armens sudarymą, daugiamečių žolių sėjimą, sideraciją (smėlio dirvožemių) ir sausinimą.

Sausų stepių sąlygomis svarbios dirvožemio kultūrinimo priemonės yra drėkinimas, tręšimas, įdruskėjusių dirvožemių melioracija, pavyzdžiui gipsinimas.

Dirvožemio profilis

Tai vertikalus dirvožemio sluoksnio pjūvis, kuriame matyti visi jo genetiniai horizontai, susidarę dirvodaros procese.

Dirvožemio profilio sandaros, jo horizontų sudėties ir savybių skirtybės – dirvožemių klasifikacijos pagrindas. Bet kuriam dirvožemio tipui, potipiui, genčiai ar rūšiai būdinga savita dirvožemio profilio sandara, rodanti dirvožemyje vykstančius procesus. Dėl to dirvožemio profilio analizė yra pagrindinis dirvožemio tyrimo metodas, padedantis spręsti jų genezės klausimus, rengti derlingumo didinimo priemones, sudaryti dirvožemių žemėlapius.

Dirvožemio rūgštingumas

Tai kai kurių dirvožemio tipų savybė, dažniausiai susijusi su humusinių (ypač fulvo) rūgščių ir vandenilio bei aliuminio jonų buvimu dirvožemyje.

Padidėjęs dirvožemio rūgštingumas neigiamai veikia augalų vystymąsi, kenkia daugeliui naudingųjų dirvožemio organizmų. Rūgštingumu pasižymi jauriniai, pilkieji miškų, pelkiniai dirvožemiai, geltonžemiai bei raudonžemiai.

Skiriamos dvi dirvožemio rūgštingumo formos:

1) aktualusis;

2) aktyvusis;3) dirvožemio rūgštingumas (dirvožemio tirpalo, dirvožemio suspensijos arba dirvožemio vandens ekstrakto rūgštingumas);

4) potencialusis dirvožemio rūgštingumas (kietosios dirvožemio fazės rūgštingumas).

Aktualusis dirvožemio rūgštingumas reiškiamas sąlyginiu pH dydžiu (neigiamu vandenilio jonų koncentracijos logaritmu), kuris kinta nuo 1 (rūgšti terpė) iki 14 (šarminė terpė). Kai pH 7 – dirvožemio tirpalo reakcija natūrali, kai mažesnis už 7 – rūgšti. Kuo pH skaitinė reikšmė mažesnė, tuo didesnis dirvožemio rūgštingumas.

Dirvožemio rūgštingumas turi reikšmės mineralinių trąšų parinkimui. Rūgštingumui sumažinti dirvožemiai kalkinami. Rūgščių dirvožemių nemėgsta dauguma baudingųjų augalų, pavyzdžiui, kviečiai, miežiai, liucerna, dobilai, cukriniai runkeliai. O bulvės, avižos ir lubinai – atvirkščiai. Jie pakelia dirvožemio rūgštingumą. Kultūriniams augalams tinkanti dirvos reakcijaAugalai pHDaržovės Pupelės 5,8-7,0Žirniai 6,0-7,0Morkos 6,0-8,0Rabarbarai 5,0-7,0Špinatai 5,5-7,0Petražolės 6,0-8,0Vaismedžiai ir uogakrūmiai Uoginės kultūros 6,0-8,0Sėklavaisiniai 6,0-7,5Kaulavaisiniai 6,0-8,0Dekoratyviniai augalai Jurginas 6,0-8,0Flioksas 6,0-7,0Forzitija 6,0-8,0Lubinas 5,0-8,0Raktažolė 5,5-7,5Rododendras 4,5-6,0Medetka 7,0-8,0Rožės 6,0-8,0Tulpės 6,0-8,0

Dirvožemio struktūra

Tai įvairaus dydžio , formos ir kokybinės sudėties struktūrinių vienetų (trupinėlių), sudarančių dirvožemį, sistema.

Įvairių dirvožemių ir jų horizontų struktūriniai vienetai būna nevienodos formos ir dydžio (optimalus jų skersmuo 0,25 – 10 mm). Ypač didelę reikšmę dirvožemio struktūros susidarymui turi dirvožemio koloidų klijuojančios savybės. Nuo dirvožemio struktūros priklauso dirvožemio drėgmė, oro, šilumos, biologinis ir mitybos rėžimas bei derlingumas.

Agronominiu požiūriu geriausia dirvožemio struktūra yra ta, kurios struktūriniai agregatai yra atsparūs mechaniniam poveikiui bei vandeniui. Geriausia yra trupiniška dirvožemio sandara, būdinga juodžemiams, kuri Lietuvos dirvožemiuose pasitaiko gana retai.

Gerai dirvožemio struktūrai susidaryti padeda žolių (ypač daugiamečių) auginimas, tręšimas organinėmis trąšomis, kalkinimas, tinkamas dirbimas.

Dirvožemių geografija

Tai dirvotyros skyrius, nagrinėjantis dirvožemių pasiskirstymo Žemės paviršiuje dėsnius.

Skiriama bendroji ir regioninė dirvožemių geografija. Bendroji Žemės geografija nagrinėja dirvodaros faktorius ir bendriausius dirvožemių geografijos išsidėstymo dėsnius, dirvožeminės dangos struktūros tipus. Regioninė dirvožemių geografija naginėja dirvožemių rajonavimą, regionų dirvožeminę dangą. Pagrindinis dirvožemių geografijos metodas – lyginamasis geografinis (dirvožemių geografinis išsidėstymas siejamas su dirvodaros faktoriais).

Dirvožemių geografija atsirado XIX a. pab. Pirmasis dirvožemių zonas ištyrė V. Dokučiajevas (Rusija).

Dirvožemių klasifikacija

Dirvožemių klasifikacija apima klasifikavimo principus, taksonominių vienetų (tipų, potipių ir t.t.) sistemą, dirvožemių klasifikacinę schemą ar sisteminį sąrašą, pavadinimų sistemą, pagrindinių požymių nustatymą pagal kuriuos vieno ar kito klasifikacinio vieneto dirvožemiai gali būti skiriami gamtoje ir rodomi dirvožemių žemėlapiuose.

Pirmosios dirvožemių klasifikacijos V. Europoje buvo (XIX a. pab. II pusėje) buvo grindžiamos paviršinių dirvožemių sluoksnių (ir tik kietosios jų fazės) litologinėmis savybėmis. Tokios dirvožemių klasifikacijos buvo vadinamos agrogeologinėmis. Vienos jų rėmėsi dirvožemių mineraline sudėtimi , kitos – cheminėmis savybėmis, trečios – fizikinėmis (pagal mechaninę sudėtį). Rusų dirvožemininkai V. Dokučiajevas ir N. Sibircevas XIX a. pab. II pusėje sukūrė dirvožemių genetinių tipų mokslą. Jų klasifikacijos principas buvo genetinis. Vėliau genetinę dirvožemių klasifikaciją tobulino kiti rusų tarybiniai dirvožemininkai, pabrėždami vieną arba kitą genetinio reiškinio aspektą. Dėl to dirvožemių klasifikacijoje įsigalėjo keletas variantų (geografinis genetinis, faktorinis genetinis, grynasis genetinis, evoliucinis genetinis, istorinis genetinis).

V. Dokučiajevo ir kitų rusų dirvožemininkų idėjų veikiami, V. Europos dirvožemininkai savo požiūrį į dirvožemių klasifikaciją sieja su genetinės dirvodaros principais: stambiuosius taksonominius dirvožemio vienetus skiria pagal jo profilio sandarą, smulkesnėse taksonominėse kategorijose remiasi genetiniu principu. JAV dirvožemių klasifikacijos raidoje vyrauja sintetinis požiūris: aukščiausieji taksonominiai vienetai skiriami pagal morfologinius požymius, žemesnieji – remiantis ir genetiniais principais.

Dirvožemių rajonavimas

Tai teritorijos skirstymas pagal dirvožeminės dangos struktūros vienodumą, klimato, reljefo ir dirvožemių naudojimų žemės ūkio gamyboje panašumą. Dirvožemių rajonavimo pagrindas – genetinė dirvožemių kartografija, kuri išskiria dirvožemių arba jų kompleksų arealus. Dirvožemių rajonavimas – tai dirvožemių derinių klasifikavimas, jų ribų nustatymas. Taksonominė dirvožemių rajonavimo sistema grindžiama gamtos sąlygų, dirvožemių ir jų darinių analize. Dirvožemio užterštumasDirvožemis teršiamas dėl gamybinės, ūkinės, buitinės veiklos ir dėl tolimų teršalų pernašų. Auginant žemės ūkio kultūras dirvožemis užteršiamas biogeniniais elementais, cheminių trąšų ir pesticidų likučiais. Sunkiaisiais metalais ir biogeninėmis medžiagomis dirva gali būti užteršta neteisingai tręšiant nuotėkų dumblu. Aplamai, sunkieji metalai pasaulyje pripažinti viena iš svarbiausių ekologinių problemų. Ypač pavojinga, kai kelių metalų bendras kenksmingas poveikis viršija kiekvieno jų veikimą atskirai (vadinamasis sinergetinis poveikis). Dirvožemių kalkinimas

Kalkinimas yra pagrindinė priemonė rūgščioms dirvoms sukultūrinti. Tik sureguliavus dirvožemio rūgštingumą iki artimos neutraliai reakcijos, galima gauti gerą derlių tokių vertingų kultūrinių augalų, kaip žieminių ir vasariniu kviečių, miežių, cukrinių ir pašarinių runkelių, dobilų, liucernų bei rapsų. Kalkinant pagerinamos dirvožemio savybės, dėl kurių geriau auga kultūriniai augalai, nepriklausomai nuo jautrumo dirvožemio reakcijai. Pakalkinus pagerėja dirvožemio struktūra, vandens režimas, pagausėja judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio, o sumažėja žalingų augalams judriųjų aliuminio ir geležies. Nuo kalkinimo padidėja naudingų, ypač azotą fiksuojančių mikroorganizmų bei fermentų aktyvumas dirvožemyje.

Kalkinės medžiagos neutralizuoja rūgščių mineralinių trąšų liekanas, kliudo patekti į augalinę produkciją radionuklidams bei sunkiesiems metalams. Kalkinimu apsaugoma drenažo sistema nuo užaugimo asiūkliais.Ekonomiškai kalkinti apsimoka labai ir vidutiniškai rūgščias (iki 5,0 pH) dirvas, o plotuose, kur bus auginami žieminiai kviečiai, pašariniai runkeliai, ankštiniai javai, dobilai bei kiti kalkinimui jautrūs augalai – kalkinti ir mažai rūgščias (pH 5,1-5,5) dirvas.

Lauko sėjomainoje pirmiausia kalkintinas pūdymas arba kitas laukas, kuriame bus auginami javai. Patogu kalkinti javus nuėmus ant ražienų. Geriausia kalkinti jautrių dirvožemio rūgštumui augalų priešsėlius.Kalkinės medžiagos yra veiksmingos daugelį metų, todėl nors išbėrimo metais bus ir mažiau efektyvios, bet dirvožemyje gerai išsimaišys ir padidins vėliau auginamų kalkinimui jautrių augalų derlių.

Kalkinant reikia prisilaikyti taisyklės: geriau į dirvožemį įterpti šiek tiek mažiau negu reikia kalkinių medžiagų, bet tai daryti tankiau.Jei kalkinių medžiagų norma yra didelė, sunkiau pasisavinamas boras. Durpinėse ir kitose humusingose dirvose gali pritrūkti mangano, vario. Naudojant dideles kalkinių medžiagų normas, kalcio daugiau išsiplauna iš dirvožemio, ypač lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose.

Kalkinės medžiagos yra klintmilčai, trupintos klintys, degtos kalkės, dolomitmilčiai, cemento dulkės, kreida ir kreidos mergelis, klintiniai tufai, sapropelis bei defekatas.

Skirtingų kalkinių medžiagų svarbiausia savybė – kalcio ir magnio karbonato kiekis, kuris reikalingas dirvožemio rūgštumui neutralizuoti.Kalkinimo reikšmė dirvožemiui ir augalams

Dirvožemių kalkinimas yra pagrindinė priemonė rūgščioms dirvoms sukultūrinti. Tik sureguliavus dirvožemio rūgštingumą iki artimos neutraliai reakcijos, galima gauti gerą derlių tokių vertingų kultūrinių augalų, kaip žieminių ir vasariniu kviečių, miežių, cukrinių ir pašarinių runkelių, dobilų, liucernų bei rapsų. Kalkinant pagerinamos dirvožemio savybės, dėl kurių geriau auga kultūriniai augalai, nepriklausomai nuo jautrumo dirvožemio reakcijai. Pakalkinus pagerėja dirvožemio struktūra, vandens režimas, pagausėja judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio, o sumažėja žalingų augalams judriųjų aliuminio ir geležies. Nuo kalkinimo padidėja naudingų, ypač azotą fiksuojančių mikroorganizmų bei fermentų aktyvumas dirvožemyje.

Kalkinės medžiagos neutralizuoja rūgščių mineralinių trąšų liekanas, kliudo patekti į augalinę produkciją radionuklidams bei sunkiesiems metalams. Kalkinimu apsaugoma drenažo sistema nuo užaugimo asiūkliais.Ekonomiškai kalkinti apsimoka labai ir vidutiniškai rūgščias (iki 5,0 pH) dirvas, o plotuose, kur bus auginami žieminiai kviečiai, pašariniai runkeliai, ankštiniai javai, dobilai bei kiti kalkinimui jautrūs augalai – kalkinti ir mažai rūgščias (pH 5,1-5,5) dirvas.

Lauko sėjomainoje pirmiausia kalkintinas pūdymas arba kitas laukas, kuriame bus auginami javai. Patogu kalkinti javus nuėmus ant ražienų. Geriausia kalkinti jautrių dirvožemio rūgštumui augalų priešsėlius.

Kalkinės medžiagos yra veiksmingos daugelį metų, todėl nors išbėrimo metais bus ir mažiau efektyvios, bet dirvožemyje gerai išsimaišys ir padidins vėliau auginamų kalkinimui jautrių augalų derlių.Kalkinant reikia prisilaikyti taisyklės: geriau į dirvožemį įterpti šiek tiek mažiau negu reikia kalkinių medžiagų, bet tai daryti tankiau.

Jei kalkinių medžiagų norma yra didelė, sunkiau pasisavinamas boras. Durpinėse ir kitose humusingose dirvose gali pritrūkti mangano, vario. Naudojant dideles kalkinių medžiagų normas, kalcio daugiau išsiplauna iš dirvožemio, ypač lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose.

Kalkinės medžiagos yra klintmilčai, trupintos klintys, degtos kalkės, dolomitmilčiai, cemento dulkės, kreida ir kreidos mergelis, klintiniai tufai, sapropelis bei defekatas.

Skirtingų kalkinių medžiagų svarbiausia savybė – kalcio ir magnio karbonato kiekis, kuris reikalingas dirvožemio rūgštumui neutralizuoti.Dirvožemių bonitavimas

Dirvožemių bonitavimas, tai dirvožemių kokybės vertinimas apibendrintais santykiniais rodikliais (balais) pagal jų fizikines savybes, rūgštingumą, humuso ir mitybos elementų kiekį, daugiametį augalų derlių, priklausantį nuo dirvos tręšimo ir įdirbimo.

Lietuvoje pirmą kartą dirvožemiai pagal kokybę buvo įvertinti 1557, per valakų reformą. Jie buvo suskirstyti į 4 kategorijas: geri, vidutiniai, menki ir prasti (pelkėti ir smėlėti). 1795 – 1914 Lietuvos dirvožemius mėginta vertinti pagal rugių derlių. Žemės buvo suskirstytos į 5 klases, kiekviena klasė į 3 laipsnius (grupes), kuriems buvo priskiriami vienodo derlingumo dirvožemiai. Derlingiausi dirvožemiai (I klasės; gerai įdirbti, tręšiami) buvo vertinami kaip geriausi juodžemiai. 1920-40 dirvožemiai buvo suskirstyti į 4 rūšis ir 20 porūšių pagal jų mechaninę sudėti, armens storį, augalų derlingumą. Pievų dirvožemiai buvo vertinami pagal užmirkimo laipsnį, žolių sudėti ir derlių. Šis skirstymas neapėmė durpynų, miškų, pustomų smėlynų. Tarybų Lietuvoje dirvožemių bonitavimo darbai pradėti 1957. Bonituojama pagal dirvožemių savybes, kurios turi didžiausios reikšmės žemės ūkio augalų derliui. Vartojama 100 balų vertinimo sistema. Ji rodo procentinį vertės santykį. Geriausių savybių ir derlingiausiems skiriama 100 balų (tokie yra kultūriniai, velėniniai, nusausinti velėniniai glėjiniai dirvožemiai). Dirvožemiams su blogesnėmis savybėmis skiriama mažiau balų. Visi Lietuvos dirvožemiai bonituoti 1960-1965 ir 1978-1981. 1980 dirvožemių vidutinis boninetas – ~ 40 balų.

Dirvožemių erozija

Dirvožemių erozija, paviršutinių dirvožemio sluoksnių irimas, sukeliamas vandens ir vėjo, kurie išneša dirvožemio daleles į kitą vieta. Vandens sukeliama dirvožemių erozija priklauso nuo kritulių kiekio ir reljefo; būna paviršinė (dirvą kritulių vanduo plauna plačiomis srovėmis ir linijinė (vandens srovė išgraužia vagas, griovas ir griovius). Lietuvoje smarkiausia paviršinė ir linijinę dirvožemių erozija vyksta kalvotuose Lietuvos rytų ir Žemaičių aukštumų rajonuose. Upių ir ežerų krantus ardo šoninė ir vandens telkinių bangų mūšos dirvožemių erozija, stipriausia ji būna per potvynius. Vyksta visų Lietuvos upių ir ežerų krantuose. Kuršių nerijoje, pietryčių lygumoje, kur dirvos yra lengvesnės mechaninės sudėties ir turi menką augaliją, vyksta vėjo dirvožemių erozija, arba defliacija. Pagal poveikio dirvoms pobūdį dirvožemių erozija būna normali arba greita. Normalioji dirvožemių erozija vyksta lėtai, dirvožemio derlingumo nemažina (jos daromus nuostolius panaikina natūralioji dirvodara). Greitoji dirvožemių erozija susidaro dėl netinkamo ūkininkavimo. Lietuvoje 16,7 % ariamosios žemės yra paveikusi dirvožemių erozija. Eroduotos dirvos turi mažiau humuso ir augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl derliai jose gali sumažėti net 60%. Apsaugos priemonės: šlaituose, kurių polinkis >5º, kaupiamosios daržovės sodinamos skersai šlaito, kalvų šlaituose (iki 20º) nelaikomas juodasis pūdymas, o statesniuose šlaituose (>20º) neauginami grūdinai ir kaupiamieji augalai. Skardžiuose neganomi gyvuliai, bet sėjamos daugiametės žolės; upių, ežerų, griovių šlaitai ir smėlynai želdinami krūmais ir medžiais.

Dirvožemio taršaDirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.

Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais.Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu, kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus.Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.

Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios:1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo priemonėmis.2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas.3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas.4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.

Literatūros sąrašas:

1. F. Biomigas „Kasdieninis darbas sode“, Vilnius, „Mokslas“,1988;2. http://info.kmu.lt/sveikas/aplinka/dirv_t.htm3. www.jzum.lt4. „Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija“, III tomas, Vilnius, „Mokslas“, 1978; 5. „Namų ūkio enciklopedija“, Vilnius, „Vyriausioji enciklopedijų redakcija“, 1990;