vandens pauksciai

417 0

Savitas ir dosnus Lietuvos gamtos grožis.Palyginti nedidelėje mūsų respublikos teritorijoje sutelpa tiek daug margaspalvės ir daugialypės gamtos įvairovės.

Paukščiai- vieni iš ryškiausių gyvūnijos pasaulio atstovų. Jų gebėjimas skristi, plunksnų spalvingumas, savitas gyvenimo būdas nuo seno traukia žmogaus dėmesį. Kai matai valstybių sienas kertančius plunksnuotų keliautojų būrius, girdi saulės atokaitoj čiulbantį giesmininką, ir pasakymas ,,laisvas kaip paukštis“ užgauna kiekvieno jautriausias sielos stygas.Pavasarėjant labiausiai pasigendame paukščių, jų giesmės. Parskridę iš šiltųjų kraštų, jie trenkasi į savo pamėgtas vietas: miškus, laukus, prie upių ir ežerų.

Vandens pa

aukščiai – tai sąlyginis terminas. Tai grupė paukščių, kurių gyvenimas daugiau ar mažiau susijęs su vandeniu.Pavyzdžiui, jūrinis erelis, erelis žuvininkas ar juodasis peslys tiesiogiai nėra vandens paukščiai, tačiau vanduo tai pagrindinis jų maisto šaltinis. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos kitus paukščius, ypač tilvikinius, tačiau jiems labiau tiktų terminas ,,pelkių paukščiai“. Vandens telkinių pakrantėse aptinkama ir daugiau žvirblinių būrio paukščių, didelės dalies jų(kai kurių rūšių nendrinukai, krakšlių, ūsuotųjų zylių ir kt.) kitus net neaptiksi.Dar kiti paukščiai taip gerai prisitaikę pl
laukioti, nardyti ar maitintis vandenyje(narai, kragai), kad čia jie praleidžia visą gyvenimą; net krauna plūduriuojančius lizdus ir beveik niekada neišlipa ant žemės.

Vandens pakraščiuose ar salose perintys paukščiai

Juodakaklis naras . Tai retai perinti, traukianti, pajūryje žiemojanti rūšis. Žąsies dydžio, grakštus,gana puošnus, nors ir

r nespalvingas paukštis.Patino ir patelės galva ir kaklo viršus pilki. Nugarinė pusė juoda, išmarginta didelėmis baltomis dėmėmis. Kūno šonai juodi, o pilvinė pusė balta. Jaunikliai panašūs į suaugusius žiemos apdaru. Išsirita apaugę tankiais trumpais pūkais, pilkos spalvos. Juodakaklis naras – Šiaurės paukštis.Lietuvoje peri tik pavienės poros, kiek dažniau aptinkamas pajūryje migracijų metu ir žiemą. Peri giliuose, didesniuose ir mažesniuose miškų ežeruose. Maitintis gali nuskristi iki 5-8 km. Aktyvus visą parą. Puikiai mato ir girdi. Nuo žemės pakilti negali. Iš vandens kyla sunkiai, įsibėgėjęs. Jo stichija – vanduo. Puikiai plaukioja, nardo. Tačiau atsitiktinai pakliuvęs ant žemės jis esti bejėgis – negali net paeiti. Lizdus krauna vandens telkinių pakraščiuose ar nedidelėse salelėse prie pat vandens – taip, kad kilus pavojui galėtų greit pasislėpti vandenyje. Lizdas sukrautas iš vandens au
ugalų, šalia augančių viksvų ir dumblo. Sudeda dažniausiai du gana stambius margus kiaušinius. Daugiausia narai minta įvairiomis žuvimis, pasigauna vėžiagyvių, moliuskų, kartais varlių ir dėlių.

Be juodakaklio, Lietuvoje migracijų metu aptinkamas ir rudakailis naras. O ledinis naras mūsų šalyje užregistruotas tik keletą kartų.

Kuoduotoji antis. Lietuvoje perinti rūšis. Vidutinio dydžio, juodos spalvos, šonai balti, nukaręs kuodukas. Patino galva, kaklas ir krūtinė juodi, violetinio atspalvio. Ant pakaušio – kuodas. Nugara juoda, sparnai su dėmelėmis. Pilvas ir šonai balti. Įsikuria vandens telkiniuose, kuriuose yra sa

alų, gausu dugno augalijos, o pakraščiuose auga tankūs nendrynai.Peri augalijos sąžalynuose, plaukiojančiose salelėse, išplukusiose sąnašose.Nevengia ir žmogaus kaimynystės – įsikuria gyvenviečių vandens telkiniuose. Deda nuo 5 iki 18 kiaušinių. Kiaušiniai gana dideli, pilkšvi, tamsiai žalsvo atspalvio. Maitinasi daugiausia gyvulinės kilmės maistu: moliuskais, vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, mažomis žuvytėmis. Migracijų metu didžiuliai jų būriai susitelkia Kuršių mariose, Nemuno deltoje bei kai kuriuose didesniuose ežeruose. Žiemoti lieka pavieniai paukščiai ar nedideli jų būreliai.

Lietuvoje dar peri didžioji antis, urvinė antis, pilkoji antis, šaukštasnapė antis, rudagalvė antis. Kitos rūšys retesnės.arba tik praskrendančios.

Laukys. Šiek tiek mažesnis už didžiąją antį. Nuo kitų vandens paukščių skiriasi juoda spalva ir balta kakta. Apsistoja ir lizdus krauna negiliuose mūsų vandenyse, kuriuose gausu siauralapių bei plačialapių švendrų, nendrių, meldų, o tarp jų – nedideli atviro vandens plotai. Ypač mėgsta ežerų užtakius, upių deltas, vandens saugyklas, tvenkinius, nedideles pelkes, netgi raistus. Lizdus krauna virš vandens augalijos, dažniausiai švendrynų, nendrynų tankmėse. Deda 7 – 11 šviesiai rusvų su juodais taškeliais ir dėmelėmis kiaušinių, iš kurių išsirita ilgais juodais pūkeliais apaugę jaunikliai. Ypač spalvingos jų galvos ir, kaip rašė T. Ivanauskas, „.tokių keistų spalvų neturi nei vienas mūsų paukščių, ir tikrai atrodo, lyg paukščiukas būtų padažytas aliejiniais dažais“. Minta vandens augalais ir gyvūninės kilmės maistu – vabzdžiais, vėžiagyviais, moliuskais. Jaukus,gana dažnai stebimas at

tviruose vandens plotuose. Tai vienas iš labiausiai paplitusių vandens paukščių. Gausiai peri pietų Lietuvos ežeruose, Žuvinte,Nemuno deltoje, rytų Lietuvos ir kituose ežeruose. Rudeniop telkiasi į didesnius būrius. Lietuvoje žiemoti lieka tik pavieniai paukščiai ar nedideli jų būreliai.

Laukys – vienas svarbiausių mūsų vandens paukščių. Naudingas ir kaip medžioklės objektas. Noriai apsigyvena įvairiuose dirbtiniuose vandens telkiniuose, užželiančiuose ežeruose, prisitaiko prie sukultūrinto kraštovaizdžio.

Upinis kirlikas . Perinti, traukianti rūšis. Tai mažiausias sėjikinių šeimos paukštis, vieversio dydžio. Patino nugarinė pusė rusvai pilka. Kakta balta. Viršugalvio priekinė dalis juoda, kita – pilkai rusva. Smakras, kaklas ir visa pilvinė pusė baltos spalvos. Pagurklyje ryškiai juoda apykaklė. Patelė panaši į patiną, bet jos juoda apykaklė blankesnė. Gyvena jūrų smėlėtose bei akmenuotose pakrantėse ir salose, tolimoje šiaurėje tundrinių ežerų ir upių pakraščiuose. Lizdą įsiruošia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Tai duobutė, išklota akmenukais ar kriauklelėmis. Deda dažniausiai 4 melsvai pilkus, pilkai rudus arba gelsvus, gausiai išmargintus rusvai rudomis ir šviesiai pilkomis dėmelėmis kiaušinius. Manoma, jog Baltijos pajūryje išveda dvi vadas. Minta smulkiais bestuburiais, dažniausiai įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis.Aptinkamas Lietuvos pajūryje ( negausiai ) .Mielai apsigyvena upių ir ežerų pakrantėse, žuvininkystės tvenkiniuose, karjeruose, net dirbamuose laukuose, dykvietėse. Ne kartą jų lizdų teko rasti Nemuno deltos apsemtose pievose ant žvyrkelių.

Nemuno deltoje bei pajūryje negausiai randamas perintis kiek stambesnis jū

ūrinis kirlikas. Visoje Lietuvoje įprastas krantinis tilvikas.

Rudagalvis kiras. Perinti, traukianti, retkarčiais žiemojanti rūšis. Maždaug varnos dydžio. Šį gausiausią mūsų krašto kirą nesunku pažinti iš rudos galvos. Patino ir patelės kaklas, kūno priekinė dalis ir uodega balti. Nugara ir sparnai šviesiai pilki. Aptinkamas vidaus vandenyse, pelkėtose vietose. Labiausiai mėgsta seklius ežerus, tvenkinius. Lizdus krauna salose, pelkių kupstuose, raistų klampynuose. Jį visus metus pastebėsi prie vandens telkinių, miestuose, laukuose, net sąvartynuose. Gyvena didesnėmis ( net iki kelių tūkstančių porų ) ar mažesnėmis triukšmingomis kolonijomis ežerų, žuvininkystės tvenkinių, karjerų salose ar įvairių vandens augalų sąžalynuose. Jų kolonijose triukšmas nesiliauja net sutemus. Lizdai kartais būna visiškai šalia vienas kito. Lizduose dažniausiai dedama po tris kiaušinius. Minta vabzdžiais, varliagyviais, žuvimis, rečiau – smulkiais žinduoliais. Per pastaruosius tris dešimtmečius šių kirų gausėja nepaprastai sparčiai. Išsiplėtė arealas, išaugo kolonijos. Didžiausia kolonija įsikūrusi Žuvinto ežere. Naudingas. Sunaikina gausybę kenksmingų vabzdžių, jų lervų bei kitų žalingų žemės ūkiui bestuburių. Kirų kolonijose mėgsta perėti antys, kragai, laukiai. Čia saugomi ir jų lizdai.

Be rudagalvio kiro, mūsų šalyje dažniau ar rečiau aptinkama dar 12 kirų rūšių. Negausiai peri mažieji, paprastieji, sidabriniai kirai. Pats stambiausias ( žąsies dydžio ) – balnotasis kiras.

Upinė žuvėdra. Perinti, traukianti rūšis. Tai grakštus vandenų paukštis juodu lyg kepuraite uždengtu viršugalviu. Snapas raudonas juodu galiuku. U

. . .

Komentuokite!