LIETUVOS VANDENS IŠTEKLIŲ VIZIJA 2025 METAMS

TURINYS

PRATARMĖ 3ĮVADAS 41 DABARTINĖ VANDENS BŪKLĖ 41.1 PAVIRŠINIS VANDUO 41.2 POŽEMINIS VANDUO 61.2.1. Požeminio vandens eksploatacija centralizuotuose vandenvietėse 71.2.2. Gruntinio vandens kokybė 71.2.3. Geležies ir mangano pašalinimas iš požeminio vandens 71.2.4. Fluoras ir vandens dezinfekcija 81.3 TVENKINIAI, HIDROTECHNIKOS STATINIAI, VANDUO ENERGETIKAI 81.3.1. Energetika. 81.3.2. Vidaus vandenų transportas 91.3.3. Sausinimas ir drėkinimas 91.3.4. Tvenkinių žuvininkystė 101.4. VANDUO REKREACIJAI 101.5. POTVYNIŲ KONTROLĖ LIETUVOJE 112. VANDENS MONITORINGAS 112.1. PAVIRŠINIO VANDENS MONITORINGO SISTEMA 112.2 POŽEMINIO VANDENS MONITORINGAS 122.3 KOMPLEKSINIO MONITORINGO SISTEMA 133. PAGRINDINIAI LIETUVOS VANDENS IŠTEKLIŲ VALDYMO ASPEKTAI 133.1. INSTITUCINĖ STRUKTŪRA 133.2. APLINKOSAUGOS FINANSAVIMAS 143.3. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS 154. VANDENS VALDYMĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI 164.1.EGZISTUOJANTI TEISINĖ BAZĖ: ĮSTATYMAI IR NORMATYVINIAI DOKUMENTAI 164.2. LIETUVOS TEISĖS NORMŲ DERINIMAS SU ES TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMAIS 186. VANDENS IŠTEKLIŲ VIZIJA – 2025 196.1. VANDUO ŽMONĖMS 206.1.1. Geriamo vandens kokybės gerinimas 206.1.2. Maudyklų vandens kokybės gerinimas 206.2. VANDUO GAMTINEI APLINKAI 216.3. VANDUO MAISTUI 216.3.1. Žemdirbystė 216.3.2. Žuvininkystė 226.4. POTVYNIŲ KONTROLĖ 226.5. KOMPLEKSINIS VANDENS BASEINŲ VALDYMAS 237. VISUOMENĖS ŠVIETIMAS, INFORMAVIMAS, SPECIALISTŲ RENGIMAS BEI JŲ KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS 238. VIZIJOS ĮGYVENDINIMO VEIKSMŲ STRATEGIJA 239. VANDENS IŠTEKLIŲ VALDYMO FINANSAVIMAS 27IŠVADOS 32LITERATŪROS SĄRAŠAS: 33SANTRAUKA 37SUMMARY……………………………………………..………………………………43

LIETUVOS VANDENS BŪKLĖ IR VIZIJA 2025 METAMS

PRATARMĖ

Vandens vizija – tai tokia vandens išteklių būklė, kurią mes norėtume matyti ir joje gyventi 2025 metais. 1996 metais buvo įkurta Pasaulinė Vandens Taryba, kuri įsteigė Vizijos padalinį, ėmusį organizuoti ilgalaikės vandens, gyvybės ir aplinkos 21 amžiuje vizijos, trumpiau vadinamos “Vandens vizija” ruošimą. Buvo paskelbtas šūkis: “padarykime vandenį kiekvieno rūpesčiu”. Įgyvendinant šį šūkį šiandieną tūkstančiai vandens valdymo srityje dirbančių institucijų, organizacijų, judėjimų ir pavienių asmenų visame pasaulyje kuria Viziją ir Veiksmų programą. Pagrindinis šios kampanijos tikslas yra, kad kuo daugiau vandens vartotojų įvairiuose žemės regionuose sužinotų apie vandens viziją ir dalyvautų ją kuriant. Šios kampanijos rezultatu turi būti Pasaulinė vandens vizija ir jos įgyvendinimo Veiksmų programa, kuri bus pristatyta ir aptariama II-me Pasauliniame Vandens Forume Hagoje 2000 metų kovo mėnesio 17-22 dienomis.Pasaulinę vandens viziją sudarys atskirų vandens sektorių vizijos (vanduo maistui, žmonėms ir ekosistemoms), regioninės ir nacionalinės vizijos. Šiuo metu funkcionuoja 7 Globalinės vandens partnerystės regionai: Pietų Amerikos, Pietų Afrikos, Vakarų Afrikos, Centrinės-Rytų Europos (šiam regionui priklauso ir Lietuva), Viduržemio jūros, Pietų Azijos ir Pietryčių Azijos. Visuose regionuose kuriamos vandens vizijos ir jų įgyvendinimo veiksmų programos. Lietuva taip pat aktyviai įsijungė į Vizijos kūrimo judėjimą.Vandens išteklių vizijos kūrimas pereinamojo ekonominio laikotarpio šalyje yra nelengvas uždavinys, nes nėra ilgalaikių valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo planų bei, su jais susijusių, aplinkos apsaugos strategijos prognozių, ir tai, be abejo, neleidžia numatyti vandens išteklių valdymo ateities ketvirčio amžiaus perspektyvai. Mums tik žinoma, kad ši ateitis nebus panaši į praeitį. Besivystant ūkiui ir augant privačiam sektoriui reikės daugiau vandens. Galima tikėtis, kad demokratijos ir rinkos santykių plėtra, technologijų tobulėjimas, investicijų bei žmonių sąmoningumo augimas užtikrins vandens išteklių išsaugojimą būsimoms Lietuvos gyventojų kartoms ir gamtinėms ekosistemoms. Optimistiškai nuteikia dar ir tai, kad Lietuva yra vandens pertekliaus zonoje, todėl jos, kaip ir kitų Rytų Europos valstybių, padėtis yra žymiai geresnė už daugelį Afrikos ar Azijos šalių, kurioms švarus vanduo – tai iš tiesų sunkiai pasiekiama vizija.Tai, kad Lietuvoje nėra vandens stygiaus dar nereiškia, jog vandens išteklių valdymas vyksta sklandžiai ir be problemų. Lietuva kuria savo vandens viziją – svajonę, kuriai įgyvendinti reikės didžiulių pastangų bei resursų.

ĮVADAS

Lietuva – piečiausia Baltijos šalis, esanti rytiniame Baltijos jūros krante. Bendras Lietuvos plotas yra 65 200 km2. Šalies siena ribojasi šiaurėje su Latvija, pietuose ir pietryčiuose su Baltarusija, pietvakariuose su Rusija (Kaliningrado sritimi) ir Lenkija, o vakaruose su Baltijos jūra. Lietuvoje gyvena apie 3,72 milijono gyventojų, kurių tankumas – 57 žmonės viename kvadratiniame kilometre. Apytiksliai 65% gyventojų gyvena miestuose. Lietuvos sostinė – Vilnius (592 000 gyventojų), įsikūręs pietrytinėje šalies dalyje. Kiti didesni miestai – Kaunas (420 000 gyventojų), esantis centrinėje Lietuvoje, uostamiestis Klaipėda (205 000 gyventojų)- vakaruose bei Šiauliai (150,000 gyventojų) ir Panėvežys (132 000 gyventojų) – šiaurėje. Rytinė Lietuvos dalis yra kalvota su aukščiausiu Lietuvos tašku – Juozapinės kalva (294m). Centrinė, šiaurinė, vakarinė ir pietinė Lietuvos dalys yra plokštesnės. Lietuva yra pramoninė ir žemės ūkio šalis. Šiuo metu prekybos ir aptarnavimo sfera sudaro 50% bendrojo vidaus produkto (BVP), pramonė – apie 25%, žemės ūkis ir statyba – po 10%. Pagrindinė Lietuvos pramonė yra susijusi su staklių ir techninės įrangos, cheminių ir naftos produktų, baldų bei kitų medžio gaminių, popieriaus, statybinių medžiagų, tekstilės, odos, avalynės ir maisto produktų gamyba. BVP pastarajame dešimtmetyje rodo gana spartaus augimo tendencijas: 1995 m -3.3%, 1996 m – 4.7%, 1997 m -7.3%, o 1998 – 5.1%.Didžiausia dalis elektros energijos yra pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje, tačiau yra ir mažesnių elektrinių, kurui naudojančių dujas arba naftą. Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje, Mažeikiuose, yra naftos perdirbimo įmonė. Šios ataskaitos tikslas yra apibendrinti turimą informaciją apie Lietuvos vandens išteklių būklę, pateikti vandens viziją ir preliminarią jos veiksmų įgyvendinimo programą. 1999 m spalio 6 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 317 buvo sudaryta tarpžinybinė 10 specialistų darbo grupė, kuriai buvo pavesta paruošti šią ataskaitą ir sudaryti išteklių valdymo viziją iki 2025 metų. Darbo grupei vadovavo Aplinkos viceministras dr. Artūras Daubaras, o nariais buvo dr. B. Paukštys (UAB Grota, grupės vadovo pavaduotojas), V. Bernadišius, R. Sakalauskas, A. Skerniškis (Aplinkos ministerija), prof. K. Kilkus (Vilniaus Universitetas), dr. K. Kadūnas (Geologijos tarnyba), S. Valatka (Aplinkos apsaugos politikos centras), dr. P. Punys (Lietuvos žemės ūkio universitetas), ir A Vaišnoras (Hidrografinio tinklo tarnyba).

1 DABARTINĖ VANDENS BŪKLĖ1.1 Paviršinis vanduo

Lietuvoje yra apie 29900 upių ir upelių, kurių kiekvienas yra ilgesnis kaip 0,25 km, o jų bendras ilgis siekia 64 tūkst. km. 758 upių ilgis viršija 10 km, 18 upių ilgesnės negu 100 km ir 9 upės yra ilgesnės negu 200 km. Vidutinis upių tinklo tankis yra 0.99 km/km². Didžiausių Lietuvos upių pagrindiniai parametrai pateikiami 2 lentelėje.

2 lentelė. Didžiausios Lietuvos upės

Pavadinimas Debitasm3/s Ilgis, km Baseino plotas, km2 Bendras Lietuvoje Bendras LietuvojeNemunasNerisŠventojiNevėžisMūša (Lielupė)DubysaJūraVentaBartuvaMinijaŠešuvisŠešupėMerkysŽeimena 6651785136125144195224016333422 93751024620928413917234610120211529820380 4752342462091461391721615520211520919080 97 92824 9426 8896 14017 6002 0333 99411 8002 0202 94219186 1054 4162 793 46 69213 8506 8016 1408 7162 0333 9945 1407482 94219184 8994 3332 793

Didžiausia upė – Nemunas (ilgis apie 1000 km) prasideda Baltarusijoje, o vakaruose įteka į Baltijos jūrą. Nemuno upės baseinas aprėpia beveik 74% visos Lietuvos teritorijos. Paviršinio nuotėkio srautas Lietuvoje yra padalintas į dvi dalis. Šiaurinės dalies upės neša savo vandenis link Latvijos (Lielupės, Ventos, Bartuvos upių baseinai), o pietinės upės teka į Nemuną. Pagrindiniai Nemuno intakai yra Nėris (teka iš Baltarusijos pro Vilnių), Nevėžis (teka pro Panevėžį ir Kėdainius), Jūra, Dubysa, Minija, Merkys ir Šešupė (prasideda Lietuvoje ir įteka į Nemuną Kaliningrado srityje). Šiaurinę Lietuvos dalį užima trijų upių – Lielupės, Ventos ir Bartuvos baseinai. Upių tinklas šioje respublikos dalyje yra labai tankus.Be upių Lietuvoje yra apie 2850 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Jų bendras plotas siekia 908 km². Iš viso ežerų priskaičiuojama iki 6 tūkst, jie užima apie 1,5% bendro Lietuvos teritorijos ploto. Didesnių už 1000 ha yra 13 ežerų , virš 100 ha – 156 ežerai, virš 20 ha – 616 ežerų. Didžiausi ežerai: Drūkšių – 43,5 km2, Dysnų – 24,0 km2, Dusios –23,4 km2. Giliausias yra Tauragno ežeras, kurio gylis 60,5 m. Ežeringiausias yra Žeimenos baseinas, kuriame priskaičiuojama apie 530 ežerų. Prie didžiausio Drūkšių ežero pastatyta Ignalinos atominė elektrinė. Statinės (neatsinaujinančios) vandens atsargos Lietuvos ežeruose vertinamos 5,2 km³. Lietuvos teritorijoje vidutiniškai per metus iškrinta apie 750 mm kritulių. Iš jų 514 mm išgaruoja ir 236 mm nuteka paviršinio ir požeminio nuotėkio pavidalais. Bendras Lietuvos upių nuotėkis (įskaitant ir tranzitinį srautą) sudaro 26.2 km3. Vietoje susidarantys ir kasmet atsinaujinantys vandens ištekliai sudaro 15,4 km³, be to, dar 10,8 km³ vandens atplaukia tranzitu iš Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos. Savo ruožtu, dalis Lietuvoje susidarančio nuotėkio patenka į Rusiją, Latviją ir Baltarusiją, todėl valdant vandens išteklius, yra nuolatinis dvišalių ir daugiašalių tarptautinių sutarčių poreikis. Į tarptautinio reguliavimo sferą patenka ir kai kurie didieji Lietuvos ežerai, telkšantys pasienio ruožuose (Drūkšių ir Vištyčio ežerai) bei Kuršių Marių ir Baltijos jūros teritoriniai vandenys. Valstybine siena teka 29 upės, kurių bendras ilgis 677 km, o iš viso yra 60 tarpvalstybinių upių. Lietuvoje apie 78 % visų šlapių žemių nusausinta drenažu. Sausinant žemes tik apie 30% upių ir upelių (17 000 km) liko natūralios. Į šį skaičių patenka ir 9 didžiausios šalies upės. Lietuvoje sureguliuotų upių ilgis siekia 50 tūkst. km. 1998 m. iš visų Lietuvos Respublikos vandens telkinių paimta 5125 mln. m³ vandens. Iš paviršinio vandens telkinių paimta 4923 mln. m3, o iš požeminių – 202 mln.m3 vandens. Įvairiems poreikiams 1998 m. suvartota 5066 mln. m3 vandens. Daugiausia vandens (4785 mln. m³ arba 94%) panaudota energetikos tikslams. Apie 99,7% energetikos reikmėms suvartoto vandens kiekio sunaudota Ignalinos AE (aušinimui) ir Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Iš bendro sunaudoto vandens kiekio pramonės tikslams teko 1,2%, buities reikmėms 3%, žemės ūkio reikmėms 0.04% žuvininkystės tvenkiniams 2% ir kitoms reikmėms 0,03%. Atmetus energetikos reikmes, likusioms sritims sunaudota 281 mln.m3: daugiausia vandens suvartojama buityje (45%), žuvininkystėje (33%) ir pramonėje (20,7%). Žemės ūkyje sunaudojama tik 0,8% bendro vandens kiekio (Aplinka’98).1998 m. į paviršinius vandens telkinius išleista 5047 mln. m³ buities ir gamybinių nuotėkų (didžiausia jų dalį – 4770 mln. m3 sudaro neužterštas aušinimui naudojamas Ignalinos AE vanduo bei vanduo, naudojamas Kruonio HAE). Iš 217 mln. m3 per 1998 metus susidariusių užterštų nuotėkų 54% arba 117 mln.m3 išvalyta iki Lietuvoje šiuo metu galiojančių didžiausios leidžiamos taršos normų pagal organinius teršalus, 30% arba 66 mln. m3 nepakankamai išvalyta, o 16% (34 mln. m3) išleista į vandens telkinius visai nevalytų (Aplinka’98). Per 1998 metus su nuotėkomis į vandens telkinius pateko: organinių teršalų (BDS7) – 13000 tonų, skendinčių medžiagų – 14000 tonų, bendrojo azoto – 4545 tonos, bendrojo fosforo – 792 tonos, naftos produktų – 130 tonų.

Lietuvos upės daugiausiai yra mažai bei vidutiniškai užterštos pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius: organines ir biogenines medžiagas bei bakteriologinius parametrus. Švariausios upės yra Žeimena, Strėva, Šelmenta ir Minčia.Pagal pagrindinius rodiklius 9 procentai tirtų upių vietų vanduo buvo švarus (I-II kokybės klasės), 81 procentas – mažai bei vidutiniškai užterštas (III-IV klasės) ir 10 procentų – smarkiai užterštas (V-VI klasės) (Aplinka’98).1.2 Požeminis vanduo

Lietuvoje geriamo vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo. Klimatinės sąlygos užtikrina teigiamą vandens balansą, ir Lietuva turi gausius vandens išteklius. Vandens kaupimuisi yra palankios ir geologinės sąlygos: nuosėdinės dangos storis kinta nuo kelių šimtų metrų iki 2300 m. Hidrogeologiniai paskaičiavimai rodo, kad, nepažeidžiant hidrosferos pusiausvyros, per dieną galima sunaudoti iki 3,2 milijonų m3 gėlo požeminio vandens. Apie 2,0 milijonai m3/p šių išteklių yra detaliai ištirta ir paruošta naudojimui. Tačiau dabartiniu metu sunaudojama tik apie 0,5-0,6 milijono m3/p. Lietuvos gyventojai dar nuo senų laikų gėrimui naudojo naturalių šaltinių ir šachtinių šulinių vandenį. Nuo XX amžiaus pradžios prasidėjo požeminių vandens sluoksnių eksploatacija gręžtiniais šuliniais. Šiomis dienomos apie 11000 gręžinių siurbia vandenį iš maždaug 20 vandeningų sluoksnių. Pagrindiniai vandeningų sluoksnių tipai, naudojami centralizuotam vandens tiekimui miestuose ir regionų centruose yra pateikti 3 lentelėje. Kiti vandeningieji sluoksniai, esantys daugiausiai viršutinėje kvarteto nuogulų dalyje, yra naudojami pavienių gręžtinių šulinių įrengimui.

3 lentelė: Požeminio vandens šaltiniai ir pagrindiniai vandeningi sluoksniai

Vandeningo sluoksniotipas Požeminio vandens ištekliai tūkst. m3 per parą Vandenvie-čių skaičius Perspekty-vūs Išžvalgyti ir patvirtinti Kvartero ir tarpmoreninis 1192,7 1200,2 90Paleogeno – – 1Viršutinės kreidos (mergelis) 169,0 73,9 12Viršutinės-apatinės kreidos (smėlis) 21,0 46,8 8Juros 5,0 13,0 3Permo ir viršutinio devono 237,0 351,48 32Devono 577,0 368,52 50Iš viso: 2201,7 2053 196

Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad perspektyviausi vandens tiekimui yra kvartero, tarpmoreniniai, viršutinės kreidos, permo ir devono vandeningi sluoksniai.

1.2.1. Požeminio vandens eksploatacija centralizuotuose vandenvietėse

Visuotinio ir ryškaus išgaunamo požeminio vandens debitų mažėjimo pradžia Lietuvoje galima laikyti 1990-1991 m. (4 lentelė). Matome, kad per paskutinius 10-11 metų požeminio vandens gavyba Lietuvoje vidutiniškai sumažėjo 2,2 karto. Priežastys visiems gerai žinomos (politinės ir ekonominės situacijos kaita, pramonės krizė, vandens apskaitos priemonių įvedimas ir kt.). Aiškių faktų, kad požeminio vandens debitas atskirose vandenviečių grupėse stabilizuotųsi, nėra daug. Vandenviečių debitai vis dar išlieka labai kaitūs (tai greičiausiai susiję su vandens gavybos optimizavimu didžiuosiuose Lietuvos miestuose). Ypač šie faktai gerai matomi Vilniaus, Panevėžio, Alytaus miestuose.

4 lentelė. Požeminio vandens sunaudojimas 1988 – 1998 metų laikotarpyje( mln. m3 per parą ) (Žemaitis, 1999).

1988 1989 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 19980,97 0,85 0,94 0,92 0,80 0,74 0,76 0,62 0,64 0,54 0,45

1.2.2. Gruntinio vandens kokybė

Šiuo metu didelė Lietuvos kaimo gyventojų dalis gėrimui naudoja šachtinių šulinių vandenį. Šie šuliniai įrengti teritorijose, kur ilgą laiką buvo vystoma nekontroliuojama žemės ūkio veikla. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl neapsaugotas arba silpnai apsaugotas gruntinis požeminis vanduo yra daug kur užterštas. Sveikatos apsaugos ir geologinių organizacijų tyrimai parodė, kad 51% šulinių yra užteršti bakteriologiškai, o 48% – azoto junginiais. Švaraus gruntinio vandens poreikis pastaruoju metu išaugo. Tai buvo sąlygota struktūrinių-ekonominių pasikeitimų žemės ūkyje. Dideli sovietinio tipo kolūkiai, aprūpinti geriamu vandeniu iš gilių centralizuoto tiekimo vandenviečių, yra sparčiai privatizuojami. Ūkininkams yra per brangu įsirengti gilius gręžinius, todėl jie koncentruoja vandens paėmimą iš gruntinio vandens sluoksnių.

1.2.3. Geležies ir mangano pašalinimas iš požeminio vandens

Šiuo metu egzistuojančių geležies pašalinimo įrengimų pajėgumas yra apie 390 tūkst. m3 /para. Dabartinis įrengimų apkrovimas sudaro 230 tūkst. m3 /para, t.y. 60%. Tačiau, nežiūrint į tai, kad geriamo vandens poreikis mažėja, kai kurie geležies pašalinimo įrengimai veikia neefektyviai. Apie 87% visų ištirtų požeminio vandens išteklių ir apie 55% vandens, tiekiamo į vandentiekio tinklus, geležies koncentracijos viršija ribinę higienos normą – 0,3 mg/l (Diliūnas,1998). Daugelyje vandenviečių geležies koncentracija kinta 0,3-1,0 mg/l ribose, bet vanduo nėra valomas. Apskaičiuota, kad, norint atitikti ES geriamo vandens direktyvą 98/83/EC, geležies pašalinimo įrengimų pajėgumai turėtų siekti 342 tūkst. m3 /parą. Lietuvoje nėra bandoma pašalinti iš geriamo vandens manganą. Maždaug 74% tiekiamo geriamo vandens mangano koncentracija yra mažesnė nei 0,1 mg/l. Tačiau, norint patenkinti ES reikalavimus, reikia pašalinti manganą iš maždaug 43% tiekiamo vandens. Kai kuriose vandenvietėse mangano koncentracija siekia net 0,4 mg/l.

1.2.4. Fluoras ir vandens dezinfekcija

Padidinta fluoro koncentracija nustatyta daugiau nei 21% suvartojamo požeminio vandens. Tačiau maksimaliai leistiną 1,5 mg/l ribą viršija mažiau nei 1% išsiurbiamo vandens. Blogesnė padėtis yra šiaurės vakarų ir vakarų Lietuvos rajonuose. Juose net 35% gyventojų vartoja vandenį, kuriame fluoro koncenracija viršija 1,5 mg/l. Didelės fluoro koncentracijos dažniausiai būna pavieniuose eksploataciniuose gręžiniuose, kur nėra galimybės atskiesti išsiurbtą vandenį. Šalies gruntiniuose vandenyse nustatytas fluoro trūkumas. Daugumoje šachtinių šulinių jo koncentracija neviršija 0,2–0,5 mg/l (Giedraitienė ir kiti, 1999).

1.3 Tvenkiniai, hidrotechnikos statiniai, vanduo energetikai

Šiuo metu Lietuvoje yra 1590 tvenkinių (244 km2 arba apie 20% visų mūsų šalies vidaus vandens telkinių ploto). Tvenkinių didesnių kaip 0,5 ha yra apie 1200 (be žuvininkystės tvenkinių), jų bendras plotas – 222 km2 . Tvenkinių didesnių kaip 5 ha yra 414, jų plotas 198 km2, tūris 1,4 km3. 20 didžiausių tvenkinių įtraukti į Pasaulinį Užtvankų Registrą. Be tvenkinių Lietuvoje gausu žemės ūkio hidrotechnikos paskirties statinių: 63 tūkst. km griovių, 1,6 mln. km drenažo, 70 tūkst. įvairios paskirties smulkių hidrotechnikos statinių (pralaidų, greitviečių, tiltų ir kt.), 163 siurblinės, 500 km apsauginių pylimų ir pan.

1.3.1. Energetika.

Energetikai iš vandens telkinių 1998 m. buvo paimta 4785 mln. m3 vandens. Jau minėjome, jog pagrindinę dalį (apie 99,7%) energetikai skirto vandens sunaudojo Ignalinos AE ir Kruonio HAE. Ignalinos AE (IAE) gamino apie 83%, šiluminės elektrinės 12 % ir Kauno HE bei Kruonio HAE 5 % visos elektros energijos. Tačiau iki 2005 metų turi būti uždarytas pirmasis IAE blokas, o apie 2009 m. ir antrasis. Jei IAE bus uždaryta, vandens poreikiai sumažės. Nemažai vandens reikia ir šiluminėms (kondensacinėms, termofikacinėms) elektrinėms – 35-40 m3/s 1 mln. KW įrengtos galios. Lietuvos elektrinei dirbant pilnu pajėgumu reiktų apie 2 km3/metus vandens. Hidroenergetika galėtų realiai patenkinti apie 15% šalies elektros energijos poreikių. Neseniai Seime aprobuota šalies Energetikos strategija numato tirti Nemuno ir Neries upių panaudojimo galimybes hidroenergetikai. Rengti HE skatina ES Komisijos reikalavimai (Energy for future, 1997), pagal kuriuos iki 2010 m. 12% visos energijos turi būti gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tame tarpe ir vandens. Šiuo metu atsinaujinančios energijos kiekis Lietuvoje yra apie 6-7%, kurią išimtinai sudaro hidroenergija ir šilumos energija, gauta iš biomasės (medienos). Skatinant mažų HE statybą, kaip švarų energijos gamybos būdą, pagal dabartinius Lietuvos teisinius aktus, jos atleistos nuo mokesčių už vandens vartojimą.Vandens sunaudojimas energetinėms reikmėms neturėtų sumažėti. Ateityje, elektros energijos sunaudojimas privalo stipriai išaugti. Vandens sunaudojimas padidėtų, jeigu būtų statomos didelės HE. Mažų HE vandens sunaudojimas neviršytų 1-2% nuo bendro vandens sunaudojimo energetikos tikslams.

1.3.2. Vidaus vandenų transportas

Vandens transportas turi senas tradicijas Lietuvoje. Laivyba upėmis 2-3 kartus pigesnė nei sausumos transportas. O svarbiausiai – šis transportas netaršus. Tačiau pagrindiniai trūkumai yra: mažas greitis, sezoniškumas, papildomi perkrovimai. Pagrindinė vandens arterija – Nemunas, o perspektyvoje – Neris. Pastaraja komercinė laivyba nebevyksta jau 20-30 metų. Perkirtus Nemuną Kauno HE užtvanka, kurioje nepaisant jos projekte numatyto laivybos šliuzo, navigacijos galutiniu tašku tapo Kaunas. Šeštame dešimtmetyje buvo planuojama giliavandenė vandens kelių sistema: Baltija- Juodoji jūros, tačiau šie planai neišsipildė. Vidaus vandenų transporto klestėjimo laikais (1986-1990) krovinių apyvarta sudarė 0.6-0.8% visos transporto krovinių apyvartos, keleivių apyvarta – 0.1 % visos transporto keleivių apyvartos. Tuo laikotarpiu buvo pervežama 2-2.5 mln. t. per metus. Nuo 1990 m. vandens transporto rodikliai pastoviai blogėjo ir šiuo metu sudaro 5-10% buvusių apimčių, nepaisant to, kad krovinių judėjimo srautai alternatyviomis priemonėmis išaugo. Vargu ar artimiausioje perspektyvoje krovinių apyvarta išaugs. Tas pats atsitiko ir su keleivių pervežimu, nors didelės viltys siejamos su atgimstančiu turizmu. Lietuvoje yra 3 vidaus vandenų kelių uostai ir 4 prieplaukos.Vandens transporto perspektyva priklauso nuo šalies, o taip pat rytų kaimynų ekonomikos augimo (pastaruoju atveju ir politinės aplinkos). Augant ekonomikai, sausumos keliai būtų stipriai apkrauti ir susidarytų palankios sąlygos plėtoti laivybą. Šiuo metu vidaus vandenų keliai nesudaro integralaus tinklo visoje Lietuvoje. Krovinių pervežimas yra mažas. Jis galėtų ateityje žymiai išaugti, jeigu būtų statomos ant didelių upių (Nemuno, Neries) užtvankos, kurios užtikrintų vandens keliui reikalingus standartus (gylį, plotį ir posūkio spindulį). Keleivių pervežimas, daugiausiai turizmo tikslais, turės išaugti. Tačiau jam užtikrinti taip pat būtina palaikyti reikiamus vandens kelio standartus.

1.3.3. Sausinimas ir drėkinimas

Lietuva yra periodinio drėgmės pertekliaus zonoje, todėl čia žymiai didesnė problema yra per didelis drėgmės kiekis, negu per mažas. Šalyje yra 3,37 mln. ha šlapių žemių, iš kurių nusausinta virš 3 mln. ha, o iš jų apie 2,6 mln. ha – drenažu. Nepaisant to, kad žemės ūkiui hidromelioracija atnešė neįkainuojamą naudą, melioruojant žemę padaryta nemažai klaidų, atnešusių žalos gamtinei aplinkai: buvo sausininami dideli žemių masyvai, kertami miškai, nepakankamai atsižvelgta į ekosistemas, keičiamas ežerų natūralus lygis (ypač ankstesniais metais). To pasekoje tik apie 30 proc. upelių liko natūralūs. Dabar Lietuvoje sausinimo sistemų statoma labai mažai, o pagrindinis tikslas yra jas tinkamai eksploatuoti. Iki šiol melioracija buvo finansuojama valstybės. Tačiau dabar, vykstant žemės reformai, planuojama sausinimo sistemas atiduoti tikriesiems žemių šeimininkams. Vykstant šiam pereinamajam procesui jau šiandien 263 tūkst. ha žemių dėl drenažo gedimų netinkamos naudoti – pelkėja, užauga krūmais. Upių salpose, paežerių žemumose neįmanoma drėgmės perteklių pašalinti savitaka. Todėl būtina rengti polderį – pylimais nuo paviršinio vandens saugomą plotą, iš kurio drenažo vanduo pašalinamas siurbliais. Tokių polderių šalyje yra 50972 ha, daugiausiai Nemuno žemupio užliejamose pievose (42000ha). Didžioji šių plotų dalis saugoma nuo vasaros- rudens potvynių ir tik nežymi dalis, kur yra gyvenvietės (pvz. Rusnė) bei kiti statiniai arba ariama žemė – ištisus metus. Stipriai susilpnėjus žemės ūkio gamybai, pakilus polderių eksploatacinėms išlaidoms (daugiausiai elektros kainai) planuojama dalį polderių žemių atsisakyti, jas renatūralizuojant.

Aplinkosaugos ir žemės ūkio restruktūrizavimo tikslais naujos sausinimo sistemos toliau nebus masiškai statomos, vykdoma tik esamų rekonstrukcija ir eksploatacija. Sausimami plotai turi tendenciją mažėti. Ypatingą dėmesį reikės atkreipti į sausinimo sistemų eksploataciją, užkertant kelią išsklaidytos žemės ūkio taršos plitimui. Nepaisant to, kad Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, šalyje buvo statomos ir drėkinimo sistemos. 1990 m. drėkinamų žemių plotas pasiekė 42,7 tūkst. ha. Drėkinimui išimtinai buvo naudotas paviršinis vanduo, sukauptas tvenkiniuose. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, drėkinami plotai stipriai sumažėjo ir 1995 m jų beliko tik 9247 ha. Šiam plotui drėkinti 1995 m sunaudota 3,3 mln. m3 vandens, o 1996 m. – 2.9 mln. m3. Žemių drėkinimas Lietuvoje dėl specifinių klimatinių sąlygų didelės perspektyvos neturi. Vidutiniškai kas ketvirti metai Lietuvoje būna sausi. Tačiau pagrindinė drėkinimo infrastruktūra egzistuoja (pastatyta daugybė tvenkinių). Dabartiniai žemių drėkinimui sunaudojami vandens kiekiai yra labai nedideli, palyginus su kitomis vandens ūkio šakomis. Dabar ir trumpalaikėje perspektyvoje – tai per brangi ir sunkiai atsiperkanti priemonė. Tad vandens sunaudojimas drėkinimo tikslams neturėtų stipriai padidėti. 1.3.4. Tvenkinių žuvininkystė

Šiuo metu Lietuvoje yra įrengta daugiau kaip 10 tūkst. ha žuvininkystės tvenkinių, kurių projektinis pajėgumas yra apie 6000 t prekinių žuvų per metus. Jų užpildymui kiekvienais metais reikia apie 180 mln. m3 vandens. Per pastaruosius 4 metus buvo panaudota tik apie 70% potencialaus tvenkinių ploto, kuriam užpildyti reikėjo apie 100 mln. m3 vandens. Vandens suvartojimas šiame sektoriuje, kaip ir kitose pramonės šakose, žymiai sumažėjo. Per 1992 -1999 metų laikotarpį žuvininkystei sunaudoto vandens kiekis kito nuo 157 mln. m3 iki 97 mln.m3 per metus. Kai kurių tvenkinių hidroįtvarai sudaro nepraeinamas kliūtis migruojančioms žuvims, todėl Lietuva prarado apie 70% potencialių katadrominių žuvų rūšių nerštaviečių. Žuvų migracijos ir neršto sąlygų pagerinimui būtina pastatyti žuvų pralaidas patvankose, kurių bendras aukštis sudarytų apie 200 m. Lietuvai priklausančiuose arba jos jurisdikcijoje esančiuose vandens telkiniuose, įskaitant ir Baltijos jūrą, per keletą pastarųjų metų sugaunama apie 20-25 tūkst. tonų žuvų. Iš jų intensyvios žuvininkystės tvenkiniuose – apie 1,5 tūkst. tonų arba apie 6% nuo bendro sugaunamų žuvų kiekio. 98% tvenkiniuose išauginamų žuvų sudaro karpiai.

1.4. Vanduo rekreacijai

Didžioji dalis poilsio įstaigų yra įsikūrę prie pat vandens telkinių arba netoli jų. Tik mažos upės (iki 20 km ilgio) neturi įtakos masiniam rekreaciniam panaudojimui. Pagrindiniu ilgalaikio (o pastaruoju metu ir trumpalaikio) poilsio centru yra Baltijos pajūrys. Be pajūrio Lietuvos gyventojai ilsisi prie Druskininkų, Merkinės, Platelių miestų apylinkėse esančių vandens telkinių. Stambiu ir vertingu poilsio ir turizmo regionu yra Pietryčių Lietuvos ežerai (600 km vandens kelių turistams). Čia įkurtas ir nacionalinis parkas. Turizmo plėtra Lietuvoje tapo ypač aktualiu verslu. Šalyje gausu reto grožio gamtos kampelių, kuriuos lankytų užsienio turistai. Reikalinga tik šiuolaikinė infrastruktūra bei servisas.

1.5. Potvynių kontrolė Lietuvoje

Lietuvos didžiųjų upių maksimalaus ir minimalaus debito santykis neviršija 40-70 ir tai parodo, kad potvyniai nėra labai staigūs. Tačiau, nesant apsaugos, jie atneša žalą statiniams. Labiausiai potvyniai pasireiškia Nemuno žemupio deltoje, Lietuvos teritorijoje, neapsaugotame pylimais upės dešiniame krante. Kairysis krantas priklauso Kaliningrado sričiai, kurios teritorija jau nuo seno saugoma pylimais nuo šimtmetinių potvynių. Pagrindinis potvynių formavimosi laikotarpis yra pavasarį kovo-balandžio mėnesiais, tirpstant sniegui. Potvyniai kyla net ir ne itin vandeningais metais dėl Nemuno atšakose susidarančių ledo kamščių, todėl jų prognozė komplikuota.Lietuvoje yra ir daugiau vietovių (Kaunas, Jonava, Vilnius), kur potvyniai gali padaryti žalą, tik beveik nėra atliktų pag rįstų tyrinėjimų ar skaičiavimų. Potvynių grėsmės rizika susijusi tiek su gamtinės kilmės potvyniais, tiek su potvyniais, kuriuos sukeltų pralaužtos užtvankos. Potvynių kontrolė Lietuvoje dar neefektyvi. Aplinkos ministerijos vaidmuo potvynių vadyboje pernelyg mažas (iškyrus, nedideles Hidrometeorologijos tarnybos ir Hidrografinio tinklo tarnybos pastangas), suteikiant pirmenybę Civilinės saugos departamentams ir Ekstremalių situacijų valdymo centrams. Nėra modernios potvynių perspėjimo sistemos, nenaudojami matematiniai prognozės modeliai. Didžiausias dėmesys kreipiamas į Nemuno žemupį, pamirštant kitas vietoves (Kaunas, Birštonas, Vilnius ir kt.). Neseniai inventorizuotos potencialiai pavojingos užtvankos (aukštis viršija 3 m), kurių pralaužimas gali turėti katastrofinių padarinių.

2. VANDENS MONITORINGAS2.1. Paviršinio vandens monitoringo sistema

Paviršinio vandens monitoringo sistemą sudaro (1) upių, (2) ežerų ir tvenkinių, (3) Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringas. Monitoringo sistemoje išskiriamos dvi posistemės: vandens kokybės ir kiekio monitoringo tinklas. Upių vandens kokybė pastoviai stebima 99-iose monitoringo stotyse 47-iose Lietuvos upėse. Trijuose upeliuose vykdomi gamtinių foninių parametrų stebėjimai. Dauguma (43) monitoringo stočių yra išdėstytos žemiau miestų. Aukščiau miestų vandens mėginiai imami 32-ose vietose, o 31-a monitoringo stotis įrengta žemės ūkio laukuose. 17-oje upių mėginiai imami žiotyse, o 11 monitoringo stočių įrengtos pasienio ruožuose. Upių vandens kokybės monitoringą atlieka Jungtinis Tyrimų Centras ir 8 regioniniai Aplinkos ministerijos departamentai. Šiuo metu yra vertinama apie 70 vandens kokybės rodiklių. Hidrometrinius matavimus Lietuvos upėse atlieka Hidrometeorologijos tarnyba, kurioje įsteigti 3 skyriai 1999 metų pabaigoje aptarnavo 75 hidrometrinių matavimų stotis. Upėse stebimi 5 pagrindiniai parametrai: debitas, vandens lygis, temperatūra, nuosėdų kiekis, sniego ir ledo storis. Ežerų monitoringo sistema yra ne tokia plati, nes jie yra mažiau užteršti nei upės. Vandens užterštumo monitoringas buvo vykdomas Kauno mariose, kuriose stebimas techninės kilmės užterštumas, ir 7-iuose natūraliuose ežeruose. Visi ežerai yra unikalūs, besiskiriantys hidrologiniais ir trofiniais parametrais. Pagrindiniai stebimi ežerų parametrai yra: deguonies prisotinimas, pH, elektros laidumas, temperatūra ir pagrindiniai hidrocheminiai, hidrobiologiniai ir bakterologiniai parametrai.Nuo 1992 metų Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringą atlieka Aplinkos apsaugos ministerijos Jūrinių tyrimų centras. 1993 metais tiek Baltijos jūros, tiek Kuršių marių monitoringo programos buvo peržiūrėtos ir stebėjimai vykdomi tik Lietuvos ekonominėje zonoje. Monitoringo programos yra glaustai susijusios su Helsinkio Komisijos (HELCOM) programa, kurią vykdo Baltijos regiono šalys. Ši programa maksimaliai atitinka nacionalinius ir tarptautinius reikalavimus. Be paminėtų programų, paviršinio vandens ištekliai ir vandens kokybė buvo tiriami vykdant dvi stambias Nacionalines mokslo programas (Branduolinė energija ir aplinka ir ECOSLIT), o taip pat keletą mažesnių projektų, kuriuos vykdė Energetikos institutas, Vilniaus Universitetas, Lietuvos Žemės Ūkio Universitetas, Klaipėdos Universitetas ir Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas. Inžinerinius hidrologinius projektavimo darbus atliko Kauno vandens projektavimo institutas, tuo tarpu ypač aktualias pavasario potvynių hidrologines prognozes, atlieka Hidrometeorologinės tarnybos ekspertai.2.2 Požeminio vandens monitoringas

Požeminio vandens monitoringas Lietuvoje prasidėjo 1946 metais. Iki aštuoniasdešimtųjų vidurio ši veikla buvo finansuojama iš tuometinės TSRS Geologijos ministerijos biudžeto. Geologijos ministerija nustatydavo požeminio vandens monitoringo tikslus ir uždavinius. Pagrindinis monitoringo tikslas buvo kiekybiškai įvertinti vandens išteklius ir nuspręsti, kaip juos eksploatuoti. Todėl visas dėmesys buvo sutelktas į vandens lygio matavimus. Vandens kokybės tyrimai buvo atliekami tik nedaugelyje lokalių aikštelių. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje monitoringo sistemą sudarė daugiau nei 1000 stebimųjų gręžinių. Beveik pusė monitoringo gręžinių buvo išdėstyti užterštose teritorijose, ketvirtadalis – vandenvietėse, o likęs ketvirtadalis teko baziniam nacionaliniam monitoringo tinklui. Nacionalinės monitoringo programos rezultatų pagrindu buvo išleistas stambaus mastelio infiltracijos žemėlapis (1:500,000) ir sukaupti stambaus mastelio požeminio vandens balanso, apimančio visą Lietuvą, duomenys. Intensyvesni žmogaus veiklos įtakos požeminio vandens kokybei tyrimai buvo inicijuoti po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo. Didžiausia tyrimų dalis buvo finansuojama iš valstybės biudžeto, bet palaipsniui didėjo ir juridinių asmenų remiama monitoringo veikla. Keli lokalūs požeminio vandens monitoringo tinklai buvo sukurti didelės potencialios taršos vietose: didžiuosiuose gyvulininkystės kompleksuose, Kėdainių ir Jonavos chemijos gamyklose, Klaipėdos perkėlos teritorijoje. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo sukurta Lietuvos Geologijos Tarnyba (LGT), kuri vykdo nacionalines geologines programas, tarp jų ir valstybinę požeminio vandens monitoringo programą. Dabar Lietuvos požeminio vandens monitoringas apima tris veiklos sritis: · valstybinį požeminio vandens monitoringą;· požeminio vandens monitoringą vandenvietėse;· požeminio vandens monitoringą užterštose teritorijose ir ūkio subjektuose. Valstybinis požeminio vandens monitoringo tinklas yra Lietuvos aplinkos monitoringo sistemos, reglamentuojamos aplinkos apsaugos įstatymu, dalis. LGT yra atsakinga už valstybinio požeminio vandens monitoringo programos vykdymą. Monitoringo stotys, kaip taisyklė, nėra susijusios su upių baseinais. 1998 metais požeminio vandens monitoringas buvo vykdomas 48-iose hidrogeologiniuose postuose 188 stebėjimo gręžiniuose.

2.3 Kompleksinio monitoringo sistema

Kompleksinis monitoringas Lietuvoje yra organizuojamas pagal Lietuvos respublikos vyriausybės patvirtintą Valstybinę Aplinkos Monitoringo Programą. Lietuvos integruoto monitoringo sistema yra Europos monitoringo sistemos, kuri funkcionuoja 22 Europos šalyse, dalis. Šios sistemos tikslas yra stebėti biotinių ir abiotinių komponentų pokyčius santykinai natūraliose ekosistemose. Buvo pasirinkti trys poligonai, kurių plotas kinta nuo 101 iki 380 ha. Jie išsidėstę trijuose Lietuvos nacionaliniuose parkuose. Monitoringo stotys buvo įrengtos prieš 4 metus su Šiaurės Tarybos finansine pagalba. Kompleksinio monitoringo sistema apima integruotą aplinkos parametrų (kritulių, temperatūros, vėjo krypties, santykinio drėgnumo, saulės radiacijos, fotosintetinio saulės aktyvumo, atmosferos ir kritulių cheminės sudėties, dirvožemio cheminės sudėties, paviršinio ir požeminio vandens, cheminių medžiagų kaupimosi biotoje ir cheminių medžiagų išnešimo iš sistemos) stebėjimą. Rezultatai yra naudojami ekosistemos būklės ir ilgalaikių pasikeitimų įvertinimui, užterštos atmosferos įtakos biotai nustatymui, natūralių ir antropogeniškai įtakotų ekosistemos pasikeitimų fiksavimui.

3. PAGRINDINIAI LIETUVOS VANDENS IŠTEKLIŲ VALDYMO ASPEKTAI

3.1. Institucinė struktūra

Aplinkos ministerija yra pagrindinė institucija, atsakinga už vandenų valdymą Lietuvoje. Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Vandens skyrius yra atsakingas už vandens politikos formavimą ir įstatymų ruošimą. Lietuvos vandens išteklių valdyme dalyvauja kelios Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos:· Jungtinis tyrimų centras yra atsakingas už paviršinio vandens kokybės monitoringą ir stebėjimų sistemos koordinavimą;· Lietuvos geologijos tarnyba, atsakinga už požeminio vandens išteklių tyrimus, kiekybės ir kokybės monitoringą;· Hidrometeorologinė tarnyba atsakinga už Lietuvos teritorijos hidrometeorologinio režimo elementų stebėjimus ir matavimus;· Jūrinis tyrimų centras yra atsakingas už Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantės zonos monitoringą;· Hidrografinio tinklo tarnyba yra atsakinga už hidrografinio tinklo hidrologinio režimo ir hidrotechnikos statinių fizinės – techninės būklės valstybinę kontrolę; · Žuvų išteklių departamentas yra atsakingas už valstybinę žuvų ir kitų vandens gyvūnų apsaugos, jų tausojančio naudojimo bei atkūrimo politikos formavimą bei įgyvendinimą.Už aplinkos apsaugos įstatymų ir aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimą atsakingi 8 Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, įkurti administraciniuose Lietuvos centruose. Regioniniai departamentai išduoda leidimus gamtos išteklių (įskaitant ir vandens) naudojimui ir nuotekų išleidimui, pastoviai kontroliuoja pramonės įmones, derina poveikio aplinkai įvertinimo ir kitus projektus. Kai kurios vandens išteklių valdymo funkcijos yra deleguotos Sveikatos apsaugos ministerijai. Ministerijai pavaldžios institucijos (Higienos inspekcija, Visuomenės sveikatos centras, Mitybos centras) tikrina geriamo vandens kokybę, įvertina geriamo vandens atitikimą standartams ir kontroliuoja maudyklų vandens kokybę. Teritorinis vandens išteklių valdymas taip pat vyksta ir apskrityse bei savivaldybėse.

3.2. Aplinkosaugos finansavimas

Pagrindiniai aplinkosaugos (tuo pačiu ir vandensaugos) išlaidų finansavimo šaltiniai yra valstybės biudžetas, Valstybinis gamtos apsaugos fondas, 55 savivaldybių biudžetiniai bei aplinkos apsaugos fondai, įmonių fondai ir užsienio pagalba. Aplinkos apsaugos investicijos iš valstybės biudžeto yra nukreipiamos per savivaldybių biuždetus. Valstybės nacionalinių ir sektorinių investicijų lėšos yra skirstomos pagal prioritetus Valstybės investicijų programoje (VIP). Prioritetiniais sektoriais laikomi transportas, energetika ir aplinkos apsauga. Vyriausybė kiekvienais metais patvirtina VIP. Naujausia VIP apima trijų metų periodą (2000 – 2002 m). VIP susideda iš investicinių projektų, kurie yra daugiausiai finansuojami iš subsidijų, paskolų ir biudžetinių lėšų dalies. Skiriant finansavimą aplinkos apaugai, VIP atsižvelgia į Nacionalinės aplinkos strategijos investicijų prioritetus. Nuotekų valymo įrengimų statyba išlieka aukščiausiu prioritetu. Helsinkio Konvencijos sąlygoti įsipareigojimai reikalauja statyti nuotekų valymo įrengimus Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Palangoje ir Kaune. Nuo 1995 metų pajamos iš Valstybinio gamtos apsaugos fondo (baudos ir sankcijos už aplinkos taršą) sudarė vieną milijoną JAV dolerių per metus. Savivaldybių aplinkos apsaugos fondai auga kartu su ekonomikos gerėjimu (70% mokesčių už taršą patenka į šiuos fondus). Valstybinį gamtos apsaugos fondą valdo Aplinkos ministerija, o savivaldybių aplinkos apsaugos fondus valdo vietos savivaldos institucijos. Lietuvos aplinkos investicijų fondas yra visiškai kitaip organizuotas, ten svarbiausias lėšų šaltinis yra paskolos, o nuo 2000 metų jį sudarys 20 procentų mokesčių už aplinkos teršimą.Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo didžiausias dėmesys gamtos apsaugos srityje buvo skiriamas nuotėkų valymo įrenginių statybai. Savivaldos institucijų reguliavimo sferoje esamų vandensaugos objektų statybos finansavimui 1992-1998 m. kasmet iš Valstybės biudžeto buvo skiriama nuo 36 iki 150 mln. litų, kas sudaro nuo 1,18 iki 5,09 proc. valstybės biudžeto lėšų. Per šį laikotarpį buvo gauta arba pasirašytos sutartys su užsienio šalimis dėl paskolų ir subsidijų virš 116 mln. JAV dolerių. Iš jų virš 83 mln. JAV dolerių sudaro paskolos ir virš 32 mln. JAV dolerių – subsidijos. Nepriklausomybės laikotarpiu buvo baigta didžiausių biologinio valymo įrenginių statyba Vilniuje ir Klaipėdoje, pastatyti biologiniai valymo įrenginiai Zarasuose, Joniškyje, Anykščiuose. Naudojant Danijos lengvatinę paskolą pastatyti nuotėkų valymo įrenginiai Ukmergėje, Molėtuose, Širvintose, Kelmėje, Raseiniuose, Šilalėje, Lazdijuose, Plateliuose, Pakruojyje. Baigta nuotėkų valymo įrenginių rekonstrukcija Utenoje, baigiama nuotėkų biologinio valymo įrenginių statyba Anykščiuose, Vilkaviškyje, Palangoje. 1999 metais taip pat užbaigta Kauno miesto nuotėkų mechaninio valymo įrenginių statyba. 1999-2001 metų Valstybės investicijų programoje numatyta tęsti valymo įrenginių statybą Šiauliuose, Šilutėje, Biržuose, Skuode, Trakuose, Ignalinoje, Jurbarke, statyti nuotėkų valymo įrenginius mažesniuose miestuose. Valstybės ir užsienio investicijos aplinkosaugos sektoriuje 1992-1998 m. pasiskirstė taip:Nacionalinis biudžetas – 447 mln. Lt.Užsienio šalių investicijos – 95,85 mln. USD, iš jų:– Lengvatinės paskolos -61,8 mln.USD· Pasaulio bankas – 13,2 mln. USD· ERPB – 14,8 mln. USD· Danija – 30,8 mln. USD– Subsidijos (34,05 mln. USD)· Švedija (SIDA) – 13,75 mln. USD· PHARE – 13,2 mln. USD· Suomija – 5,6 mln. USD· Norvegija – 1,5 mln. USD

Iki 1996 m užsienio pagalba buvo skirstoma projektų subsidijų forma. Vėliau, sumažėjus palūkanoms, finansuojama ir paskolų forma.

3.3. Tarptautinis bendradarbiavimas

Nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuva glaudžiai bendradarbiauja su kaimyninių Baltijos valstybių bei kitų Europos šalių aplinkosaugos institucijomis. Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare, pasirašė sutartis su Europos Taryba, Tarptautine Atominės Energetikos Agentūra ir keletu kitų tarptautinių organizacijų. 1995 m gruodžio 8 d. Lietuva pareiškė norą tapti Europos Sąjungos nare ir pasirašė asocijuotos narės sutartį. 2000 m vasarį prasidės Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. Aplinkos ministerija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, Švedijos karalyste, Flandrija, Danija, Suomija, Lenkija, Vokietija, Baltarusija, Austrija, Slovakija, JAV bei kaimyninėmis Latvijos ir Estijos valstybėmis.Šiuo metu pagrindiniai Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo tikslai aplinkos apsaugos (įskaitant ir vandens išteklių apsaugą) srityje yra:1. Sudaryti dvišales ir daugiašales vandens apsaugos sutartis, atitinkančias tarptautinius tausojančio naudojimo ir apsaugos principus, patobulinti vandens valdymo technologijas, plačiau pritraukiant vakarų šalių pagalbą valdymo programų ir projektų įdiegimui.2. Tapti Europos Sąjungos valstybe, harmonizuojančia nacionalinę įstatyminę bazę ir aplinkosaugos normatyvus su Europos Sąjungos direktyvomis ir siekiančia, kad aplinkos kokybės būklė atitiktų Europos Sąjungos normatyvų ir Helsinkio Komisijos reikalavimus.3. Palengvinti tausojančios plėtros principo įgyvendinimą Lietuvoje, užtikrinant Darbotvarkės 21 (Agenda 21) įdiegimą valstybiniame ir lokaliame lygiuose.Iš svarbesnių jau pasirašytų tarptautinių sutarčių paminėtinos: · Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencija (pasirašyta 1992 m., ratifikuota 1997 m.);· Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir panaudojimo konvencija (pasirašyta 1992 m.);· Poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija (pasirašyta 1991 m., ratifikuota 1998 m.);· Bendrosios klimato kaitos konvencija (pasirašyta 1992 m., ratifikuota 1995 m.);· Konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir paukščių pelkių apsaugai (prisijungta 1993 m., ratifikuota 1996 m.);· Konvencija dėl avarijų pramonės įmonėse tarptautinio poveikio (1992 m.).Aplinkos ministerija ir beveik visos jai pavaldžios institucijos, savo ruožtu, turi sudariusios bendradarbiavimo sutartis su kolegialiomis užsienio organizacijomis. Lietuvos geologijos tarnyba, pavyzdžiui, 1998 metais pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Vengrijos geologijos institutu ir Geologijos tarnyba hidrogeologinio modeliavimo ir kartografavimo srityse. 1999 metais pasirašyta sutartis su Lenkijos Geologijos institutu dėl gėlo ir mineralinio vandens kartografavimo. 1998 metais pradėta bendradarbiauti su Rusijos federacijos Kaliningrado srities gamtinių išteklių komitetu. Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti ir apie kiekvieną kitą instituciją.

4. VANDENS VALDYMĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI

Vandens ištekliai yra Lietuvos Respublikos gamtos išteklių sudėtinė dalis. Juos naudojant turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Aplinkos apsaugos, Žemės gelmių, Jūros aplinkos apsaugos, Vandens, Melioracijos ir kituose įstatymuose nustatytos tvarkos. Vandens įstatymas reglamentuoja ir vandens išteklių naudotojų pareigas, tarp jų ir pareigą tvarkyti vandens naudojimo apskaitą, o taip pat vykdyti monitoringą pagal Aplinkos monitoringo įstatymą. Valstybinę vandenų naudojimo ir apsaugos kontrolę vykdo Aplinkos apsaugos ministerija.

4.1.Egzistuojanti teisinė bazė: įstatymai ir normatyviniai dokumentai

Teisinį vandens išteklių valdymo pagrindą Lietuvoje sudaro įstatymai ir normatyviniai dokumentai. Įstatymai nustato pagrindinius valdymo principus, o normatyvuose pateikiami detalūs įstatymų įdiegimo reikalavimai. Čia bus detaliau aptariami tik patys svarbiausi įstatymai ir normatyvai:

Aplinkos apsaugos įstatymas (1996) nustato pagrindinius aplinkos apsaugos principus Lietuvoje. Šis skėtinis įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas aplinkos atžvilgiu, apsprendžia gamtinių išteklių naudojimą, ūkinės veiklos reguliavimą, numato svarbiausius ekonominius aplinkos apsaugos svertus;

Vandens įstatymas (1997) yra pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis vandens išteklių valdymą. Jis pakeitė tarybinį 1972 metų Vandens Kodeksą. Vandens įstatymas nustato pagrindinius vandens išteklių valdymo, naudojimo, apsaugos, nuosavybės (išskyrus jūros vandenis) principus. Įstatymo reikalavimai atitinka ES Vandens kokybės Direktyvas. Priimant ES Bendrąją Vandens Direktyvą reikės atlikti tam tikrus nežymius Vandens įstatymo pakeitimus;

Jūrinės aplinkos apsaugos įstatymas (1997) nustato pagrindinius jūrinės aplinkos apsaugos principus: apsauga nuo laivų teršimo, avarijų likvidavimas, ūkinės veiklos reguliavimas jūroje ir t.t.

Žemės gelmių įstatymas (1995) reglamentuoja požeminių išteklių (įskaitant ir vandenį) naudojimo reikalavimus;

Geriamo Vandens Įstatymo projektas yra galutinėje rengimo stadijoje (rengia Sveikatos apsaugos ministerija). Jis pilnai perkelia ES Geriamo Vandens Direktyvos reikalavimus Žmogaus vartojamam vandeniui (98/83/EC).

Be šių pagrindinių yra ir kitų įstatymų, reguliuojančių vandens valdymą Lietuvoje:

Mokesčių už Valstybinių gamtos išteklių naudojimą įstatymas (1991) ir Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas (1991, 1999 nauja red.). Šie du įstatymai nustato ekonominių priemonių sistemą aplinkos apsaugai;

Aplinkos monitoringo įstatymas (1997) nustato ir įtvirtina aplinkos monitoringo įdiegimo Lietuvoje reikalavimus;

Saugomų teritorijų įstatymas (1993);

Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (1996);

Žemės įstatymas (1994);

Laukinės gyvūnijos įstatymas (1997) nustato laukinės gyvūnijos (įskaitant ir vandens gyvūniją) apsaugą ir naudojimą.

Vandens naudojimas ir nuotėkų išleidimas Lietuvoje yra reguliuojamas leidimų sistema. Pagal Gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo ir gamtos išteklių naudojimo limitų bei leistinos taršos į aplinką normatyvų nustatymo tvarką (1999) visi vandens naudotojai, paimantys daugiau kaip 10m3 vandens per dieną ir išleidžiantys virš 5m3 per dieną nuotėkų, privalo gauti gamtos išteklių leidimus bei mokesčius už gamtinių išteklių naudojimą ir aplinkos teršimą. Be to šie vandens vartotojai turi pateikti Aplinkos ministerijai vandens naudojimo ir nuotėkų išleidimo statistinius duomenis. Gamtos išteklių naudojimo leidimas reglamentuoja ir monitoringo vykdymo tvarką.

Išsklaidytą taršą kontroliuoja normatyvinis dokumentas “Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos” (1992). Šis dokumentas reikalauja įrengti vandens telkinių apsaugos juostas ir zonas.Valstybinė aplinkos monitoringo programa (1998) yra Aplinkos Monitoringo Įstatymo poįstatyminis dokumentas. Jis nustato vandens mėginių ėmimo taškus, dažnumą, paviršinio, požeminio ir pakrantės vandens monitoringo parametrus. Keletas normatyvinių dokumentų reglamentuoja vandens aplinkos apsaugą:· Paviršinių (lietaus) nuotėkų kanalizavimo ir išleidimo normatyvų nustatymo, mokesčių už taršą taikymo ir kontrolės vykdymo taisyklės, 1995;· Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai vartoti projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarka, 1999;· Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės, 1995;· Lietuvos respublikos valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių valymo bei gilinimo ir vagos reguliavimo darbų vykdymo taisyklės, 1996; · Nuotėkų užterštumo normos, 1996;· Higienos norma HN 24: 1998 “Geriamas vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra”, 1998;· Higienos norma HN92:1999 “Paplūdimiai ir jų naudojimas”; Be įstatymų ir normatyvinių dokumentų Aplinkos Ministerija paruošė keletą strateginių dokumentų. Lietuvos aplinkos apsaugos strategija (1996) nustato aplinkos apsaugos tikslus ir prioritetus, įgyvendinimui reikalingus veiksmus ir nustato strateginių tikslų pasiekimo laiką.

4.2. Lietuvos teisės normų derinimas su ES teisės aktų reikalavimais

1995 metais Lietuva pasirašė su ES Asocijuotos narystės sutartį. 1995 metų gale buvo pareikštas formalus pageidavimas tapti ES nare. Pagal Asocijuotos narystės sutartį, kuri įsigaliojo 1998 m. vasario mėnesį, Lietuva įsipareigojo suderinti nacionalines teisės normas su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. Aplinkos ministerija yra pagrindinė institucija, atsakinga už aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės normų suderinimą, tačiau tam tikri aplinkos apsaugos aspektai patenka ir kitų ministerijų (Žemės ūkio ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos) jurisdikcijon. Aplinkos ministerija parengė Aplinkos sektoriaus teisės normų derinimo su ES reikalavimais strategiją (1998), kurioje aptariami teisiniai, administraciniai bei financiniai Lietuvos aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų derinimo su ES reikalavimais aspektai. Taip pat buvo parengta sektorinė Vandens teisės normų derinimo su ES reikalavimais strategija. Į lietuvių kalbą išversta 80 prioritetinių ES teisės aktų.Aplinkos sektoriaus teisės normų derinimo su ES reikalavimais strategijoje nustatomas konkretus ES aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimo planas. Strategijoje taip pat aptariama, kaip stojimas į ES paveiks Lietuvos aplinkos apsaugos politiką. Strategijoje nustatyti šie teisės normų perkėlimo prioritetai: Aukščiausias prioritetas: · Direktyva dėl miestų nuotėkų valymo;· Nitratų direktyva;· Gėlavandenių žuvų direktyva;· Maudyklų direktyva;· Geriamo vandens direktyva.Žemesnis prioritetas buvo suteiktas šioms direktyvoms:· Bendroji vandens politikos direktyva; · Apsikeitimo informacija direktyva; · Pavojingų medžiagų ir dukterinės direktyvos; Šioms direktyvoms suteiktas žemesnis prioritetas, kadangi labiausiai teršiančias pramonės įmones kontroliuos Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės (IPPC) direktyva. Kai bus priimta bendroji vandens politikos direktyva, jos įgyvendinimui bus suteiktas aukščiausias prioritetasŽemiausias prioritetas: · Jūriniams moliuskams skirtų vandenų direktyva – Lietuvoje nėra jūrinių moliuskų auginimui tinkamų vandenų; · Paviršinio vandens direktyva bei atitinkmos direktyvos dėl Monitoringo – šiuo metu Lietuvoje geriamo vandens tiekimui naudojamas išimtinai požeminis vanduo;· Titano dioksido direktyva – Lietuvoje nėra titano dioksido pramonės; · Požeminio vandens direktyva – šios direktyvos reikalavimai bus įtraukti į Bendrąją vandens politikos direktyvą.

6. VANDENS IŠTEKLIŲ VIZIJA – 2025

Kaip minėta pratarmėje, vandens vizija – tai vandens išteklių būklė, kurią mes sieksime įgyvendinti iki 2025 metų. Tikimasi, kad po 2-3 dešimtmečių Lietuvoje turėsime pakankamai geros kokybės, nekenksmingo sveikatai vandens, kurio pakaks žmonių buitinėms – komunalinėms reikmėms tenkinti, pramonei, žemės ūkiui, žuvininkystei ir kitoms ūkio šakoms vystyti, o taip pat gamtinėms ekosistemoms klestėti. Manoma, jog tuo metu Lietuva gyvens politiškai ir ekonomiškai stabilioje visuomenėje, o išprusę, suvokiantys aplinkosaugos problemas gyventojai, aktyviai dalyvaus vandens išteklių valdyme.Konceptualiai vandens vizija – tai mūsų norai ir bendra kryptis, kuria eis šalis, tvarkydama vandens išteklius. Pagrindiniai vandens valdymo principai nukreips ir apjungs mūsų veiksmus bendram tikslui pasiekti (1 pav.).

1 pav. Vandens vizija ir jos įgyvendinimo koncepcija

Vandens išteklių valdymo veiksmus įtakoja ir nukreipia pagrindinės varomosios jėgos, kurios iš esmės mažai gali būti įtakojamos pavienių visuomenės narių arba jų grupių. Pagaliau, norint pasiekti vizijoje užsibrėžtus uždavinius reikia sukurti ir praktiškai įgyvendinti veiksmų strategiją.Šią kelias sakinias išreikštą vizijos koncepciją bus nelengva realizuoti. Žinant dabartinę vandens išteklių kokybės ir šalies ekonomikos būklę (netolygus vandens pasiskirstymas, nepatenkinama geriamo vandens, maudyklų ir ekosistemų kokybė nepakankama potvynių kontrolė, nestabilus pereinamasis ekonomikos laikotarpis) nesunku suvokti, kiek daug reikia padaryti, norint įgyvendinti kurį nors iš keturių aprašytų teiginių. Tačiau, pažvelgus į per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse įvykusius pokyčius, atsiranda viltis, kad didžiulių permainų kontekste ir vandens vizija nėra visiškai utopinė idėja. Tikimasi, kad institucijos ir asmenys, atsakingi už sprendimų priėmimą, imsis reikiamų priemonių vandens vizijos įgyvendinimui. Nuo teisingų sprendimų ir jų realizavimo priklausys ne tik mūsų, bet ir ateinančių kartų likimas.Kadangi Lietuva įsipareigojo harmonizuoti savo aplinkos įstatymus su ES reikalavimais, narystė Europos Sąjungoje taps svarbia varomaja jėga ne tik vandens vizijos realizavimui, bet ir visos šalies ekonominės-socialinės politikos kūrimui. Be stojimo į Europos Sąjungą vandens išteklių valdymo varomosios jėgos yra susijusios su demografiniais, technologiniais, ekonominiais, socialiniais, instituciniais ir kitais besivystančios šalies pokyčiais.Trumpai apibūdinsime svarbiausius mūsų šalies siekius atskiruose vandens išteklių valdymo sektoriuose.

6.1. Vanduo žmonėms6.1.1. Geriamo vandens kokybės gerinimas

Aprūpinimas geriamuoju vandeniu yra vienas svarbiausių civilizacijos egzistavimo ir išlikimo poreikių. Numatoma, kad iki 2025 metų visi Lietuvos gyventojai mieste ir kaime bus aprūpinti geros kokybės, nekenksmingu sveikatai geriamu vandeniu, mokėdami už jį priimtiną kainą. Dabartiniu metu geriamu vandeniu apsirūpinama išimtinai iš požeminio vandens sluoksnių, kurie talpina geros kokybės vandenį. Požeminio vandens išteklių yra pakankamai, todėl nėra jokios reikmės keisti vandens apsirūpinimo principo. Svarbiausia problema šiuo metu yra vandens tiekimo tinklų atnaujinimas. Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad norint pilnai įdiegti ES Geriamo Vandens Direktyvą 98/83/EC reikės apie 160 milijonų eurų. Papildomų 34 milijonų reikia geležies šalinimo įrengimų statymui/atnaujinimui. Siekiant palengvinti ekonominę naštą Lietuvos gyventojams, siūlomas 15 metų Direktyvos įdiegimo laikotarpis. Tačiau reikia pabrėžti, kad ES Geriamo vandens direktyvos įdiegimas pagerins vandens kokybę miestuose, bet neįtakos šachtinių šulinių vandens kokybės. Deja, šio vandens kokybė yra dažnai bloga. Pagrindinės problemos yra padidinta nitratų koncentracija ir bakteriologinis užterštumas, atsirandantys dėl neteisingo mėšlo/cheminių trąšų naudojimo. Tikimasi, kad iki 2025 metų kaime gyvenantys ir šiuo metu užterštą vandenį naudojantys žmonės bus aprūpinami švariu geriamu vandeniu iš gręžtinių šulinių. 6.1.2. Maudyklų vandens kokybės gerinimas

Iki 2025 metų visų didžiųjų Lietuvos upių vandens kokybė turi atitikti maudykloms keliamus reikalavimus. Ekologiškai švarios žemdirbystės vystymas, nuotekų valymo įrengimų statyba ir renovacija, pramoninės taršos ir maistmedžiagių kiekio sumažinimas paviršiniuose vandens telkiniuose pagerins rekreacijai naudojamo vandens kokybę, skatins vandens turizmo vystymąsi bei natūralių ekosistemų atstatymą. Kasmet maudymosi sezono metu Visuomenės sveikatos centrai analizuoja 250 maudyklų vandens kokybę. Dabartinės situacijos analizė rodo, kad tik 40 vietų higienos standartai buvo laikinai viršyti. Daugelyje vietų, pagrindinė taršos priežastis yra aukštupiuose esančių miestų nuotėkos. Vandens kokybės gerinimas buvo išskirtas prioritetu 1996 metų Lietuvos aplinkos apsaugos Strategijoje. Aplinkos investicijų sektoriuje svarbiausia sritimi išlieka nutekamojo vandens valymo įrengimų statyba. 2015 metais turėtų būti užbaigta nutekamojo vandens valymo įrengimų statyba/renovacija visuose miestuose, kurie turi daugiau nei 2000 gyventojų. Tai apima ir tretinį nuotekų valymą (azoto ir fosforo pašalinimas), miestuose, turinčiuose daugiau nei 10 000 gyventojų. Pilnai įrengus nutekamojo vandens valymo įrengimus (ES Miestų nutekamojo vandens direktyva turėtų būti įgyvendinta iki 2020 metų) situacija turėtų pagerėti. Taigi planuojama, kad ir vandens kokybė maudyklose pagerės. Tačiau vietinės problemos išliks, ypač mažose upėse, į kurias išleidžiamos didesnių miestų nuotėkos. Tose vietose, kur vandens kokybė neatitiks standartų, bus laikinai draudžiama maudytis.

6.2. Vanduo gamtinei aplinkai

Pakanka nepaneigiamų įrodymų, kad pastarųjų trijų dešimtmečių laikotarpyje natūralioji vandens terpė buvo stipriai žalojama žmogaus ūkinės veiklos. Tai pakenkė ne tik gamtai, bet turėjo neigiamų pasekmių ir pačios visuomenės socialiniam-ekonominiam vystymuisi. Todėl vandens vizijoje numatoma, kad per ateinantį ketvirtį amžiaus žmogus suvoks ekosistemų išsaugojimo svarbą ir ims naudoti gamtinius išteklius taip, kad jų pakaktų visiems žmogaus ir kitų gamtinių sistemų poreikiams patenkinti, o jų naudojimas skatintų biologinės, ekologinės ir hidrologinės įvairovės atsistatymą.Natūralios ir pusiau natūralios ekosistemos (miškai, pelkės, pievos, vandenys ir smėlynai) užima trečdalį Lietuvos teritorijos. Iki 2025 metų bus siekiama renatūralizuoti visas žmogaus suardytas vandens ekosistemas.Yra priimta ir patvirtinta Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir strategijos įgyvendinimo veiksmų planas bei konkrečių ekosistemų išsaugojimo veiksmų planai. Pagal jas, trijų dinamiškų komponentų – baseinų, vandens ir biotos integravimas į vieną “superorganizmą” apsprendžia pagrindinį valdymo tikslą – palaikyti homeostatinę pusiausvyrą tarp biologinės įvairovės, vandens kokybės bei kiekio. Hidrobiologiniu požiūriu svarbiausiose užtvankose bus įrengti hidrobiontų praleidimo įrenginiai, kurie pagerins migruojančių hidrobiontų gyvenimo ir atsikūrimo sąlygas. Iki 2025 metų nebus statomos naujos kliūtys žuvų migracijai pačiose svarbiausiose hidrobiologiniu požiūriu upėse.

6.3. Vanduo maistui6.3.1. Žemdirbystė

Dabartiniu metu žemės ūkis ir žuvininkystė yra pagrindinės sritys, kur vanduo yra tiesiogiai naudojamas maisto gamybai. Lietuvos ekonomikoje žemės ūkis tradiciškai vaidina svarbų vaidmenį. Jis turi ne tik ekonominę, bet ir svarbią socialinę reikšmę. Dėl stambių kolektyvinių ūkių suirimo vandens suvartojimas žemės ūkyje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo keturis kartus. Situacija vėliau turėtų pasikeisti, kai ilgainiui mažus, neefektyvius ūkius vėl pakeis dideli. Tačiau detalesnė žemės ūkio vandens suvartojimo prognozė kol kas neįmanoma. Artimoje ateityje dėl vandens poreikio padidėjimo jo suvartojimas turėtų stabilizuotis. Turėtų išaugti ir laukų drėkinimui naudojamo vandens kiekis. Inegruojantis į Europos Sąjungą Lietuvai visų pirma reikia užbaigti žemės ūkio reformą, sudarančią palankesnes sąlygas žemės ūkio restruktūrizacijai ir skatinančią ūkių kooperaciją, didinti žemės ūkio produkcijos konkurencingumą, gerinti žemės ūkio produktų eksporto ekonomines sąlygas. Iki 2025 metų žemės ūkis turėtų tapti ekologiškai švaria žmogaus veiklos šaka, kurioje išsklaidyta ir koncentruota tarša bus minimizuota iki leidžiamų aplinkosauginių reikalavimų. Naujų, modernių technologijų naudojimas ir žemės ūkio chemizavimo optimizavimas leis ženkliai sumažinti neigiamą žemės ūkio poveikį paviršinio ir požeminio vandens ištekliams.

6.3.2. Žuvininkystė

Sunku pateikti detalią ir patikimą žuvininkystės vystymosi prognozę artimiausiams dešimtmečiams. Tačiau ypatingo žuvies produkcijos padidėjimo nesitikima, nes žuvis nėra prioritetinė eksporto prekė, o vietinė rinka yra daugiau ar mažiau užpildyta. Manoma, kad ir ateityje žuvininkystė bus orientuota į esamų natūralių vandens telkinių bioprodukcijos panaudojimą. Lietuva, vykdydama Tarptautinės žvejybos Baltijos jūroje komisijos (IBSFC) rekomendacijas, parengė ir 1998 m. patvirtino lašišų išteklių atkūrimo ir apsaugos Lietuvos vandenyse programą ir veiksmų planą 1997-2010 m., kurio tikslas pasiekti, kad iki 2010 m. laukinės lašišos sudarytų mažiausiai 50% kiekvienos upės potencialaus natūralaus produktyvumo ir atkurti lašišų populiacijas potencialiose lašišinėse upėse. Šiuo metu iš mūsų vandenų į Baltijos jūrą migruoja apie 20 tūkst. lašišų rituolių. Sėkmingai įgyvendinus plane nurodytus darbus būtų galima šį skaičių padidinti iki 55 tūkst. laukinių rituolių. Būtina pasiekti, kad ir kitų pagal Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvenciją saugomų gyvūnų rūšių būklė nepablogėtų ar net pasiektų biologiškai saugius parametrus.

6.4. Potvynių kontrolė

Nors potvyniai padaro žalos tik Nemuno deltoje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, jų kontrolei reikalingas atitinkamas dėmesys. Iki 2025 bus sukurta efektyvi potvynių poveikio valdymo organizacinė struktūra, kurioje Aplinkos ministerijos institucijos atliks koordinatoriaus vaidmenį. Bus įdiegtos efektyvios potvynių perspėjimo sistemos ir sukurti prognoziniai potvynių modeliai. Ypatingas dėmesys bus skiriamas Kauno HE užtvankai, kurios pralaužimas turėtų katastrofinių padarinių. Bus sumodeliuotos užtvankų galimo pralaužimo pasekmės, išskirtos potvynių užliejamos teritorijos, apribojant žmogaus ūkinę veiklą jose. Bus parengta ir įgyvendinta potvynio žalos draudimo sistema. Potvynių kontrolė vyks pagal stipriai pažeidžiamų vietovių apsaugos programas, numatant struktūrines priemones (užtvankos, pylimavimai ir kt.). Taip pat bus parengta kompleksinė potvynių reguliavimo ir užliejamų žemių Nemuno žemupyje apsaugos programa, parengtas Nemuno nuotėkio reguliavimo Kauno HE tvenkinyje projektas, rekonstruota polderių sistema. Nemuno deltoje bus peržiūrėtas teritorinis tvenkinių išdėstymas ir jų techninės konstrukcijos. Šios sudėtingos ir daug lėšų reikalaujančios programos sudėtinė dalis bus ir pavasario potvynių prognozių esminis pagerinimas.

6.5. Kompleksinis vandens baseinų valdymas

Visų vandens telkinių apsaugai reikia platesnio išteklių valdymo požiūrio. Vienas iš galimų sprendimų yra integruotos upių baseinų valdymo sistemos įdiegimas. Vandens valdymas bus organizuojamas upių baseinų pagrindu, o išduodant gamtos išteklių naudojimo bei nuotekų išleidimo leidimus, bus atsižvelgta į žemiau pagal upės srautą esančių vandens vartotojų interesus. Nustatant vandens poreikius, bus inicijuojamos plačios konsultacijos su visuomene ir užtikrintas vietinių gyventojų, nevyriausybinių organizacijų ir suinteresuotų pramonės įmonių dalyvavimas. Vietinės bendruomenės ir savivaldybės taps atsakingomis už upių baseinų valdymo planų įdiegimą ir vystymą. Tai padidins jų nuosavybės jausmą ir atsakobybę už apsaugą ir vandens kokybę. Užbaigus upių baseinų valdymo planų aptarimą su visuomene, jis bus suderintas su visomis suinteresuotomis institucijomis. Planų įdiegimas bus juridiškai susijęs ir visos žinybos taps atsakingomis už upių valdymo planų įgyvendinimą.Vykdant pasiūlytą ES Bendrąją vandens direktyvą visos būsimos Europos Sąjungos narės privaloma tvarka turės įdiegti baseininį vandens išteklių valdymą bei įtraukti į šią veiklą plačiuosius visuomenės sluoksnius.

7. VISUOMENĖS ŠVIETIMAS, INFORMAVIMAS, SPECIALISTŲ RENGIMAS BEI JŲ KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS

Aktyvus visų visuomenės sluoksnių dalyvavimas vandens išteklių valdyme yra vienas svarbiausių vizijos pasiekimo garantų. Lietuvos visuomenė turi būti nuolat informuojama apie vandens išteklių valdymo politiką, aiškinamas jos vaidmuo priimant sprendimus bei juos įgyvendinant. Svarbiausi šioje srityje pasiekti tikslai bus: · Ruošiant ir realizuojant vandentvarkos programas bei projektus suburtos tikslinės visuomenės grupės ir efektyviausios švietimo bei informavimo priemonės konkrečios programos ar projekto tikslams pasiekti;· Parengtos ir įdiegtos baseininio vandens išteklių valdymo ir vandens teisės bendrosios programos (curriculum) hidrologus, ekologus ir vandens ūkio specialistus rengiančiuose universitetuose;· Nuolat teikiama naujausia informacija mokykloms, ruošiančioms vandentvarkos specialistus;· Parengtos ir įdiegtos kvalifikacijos kėlimo programos savivaldybių ir įmonių aplinkos apsaugos ir vandens ūkio specialistams;· Parengta ir realizuota speciali mokymo programa verslininkams, kad jie geriau suvoktų subalansuotos plėtros ir savo veiklos vaidmenį vandenį tausojančios ekonomikos rėmuose.· Įdiegta “aplinkosauginės informacijos laisvės politika”, o didžiuosiuose miestuose įsteigti centrai, teikiantys informaciją apie gamtos išteklių būklę, žmonių teises ir pareigas aplinkos apsaugos srityje, o taip pat vykdomas ir perspektyvines Vyriausybės programas;· Skatinamos ir stiprinamos nacionalinės, gilias šaknis tautosakoje, literatūroje ir mene turinčios pagarbos vandeniui tradicijos;· Įsteigtas naujausių vandentvarkos technologijų demonstravimo centras.

8. VIZIJOS ĮGYVENDINIMO VEIKSMŲ STRATEGIJA

Jeigu viziją galima aprašyti vienu sakiniu, tai jos įgyvendinimo veiksmų programa yra žymiai sudėtingesnė. Svarbiausia vandens vizijos įgyvendinimo prielaida yra integruotas vandens išteklių valdymas, integralumą suprantant, kaip skirtingų vandens sektorių, visuomenės sluoksnių bei grupių ir finansinių išteklių apsijungimą vienam dideliam tikslui pasiekti. Pasaulinei vandens vizijai įgyvendinti yra siūlomi penki svarbiausi komponentai, kurie, be abejo, tinka ir Lietuvai: Politinės valios mobilizavimas; Vandens valdymo efektyvumo didinimas; Visuomenės išprusimas ir aktyvus dalyvavimas valdymo procese; Prioritetų pasirinkimas; Investavimas į vandens ateitį.Pagrindinis Lietuvos aplinkos bei vandens išteklių apsaugos politikos ir jos strategijos tikslas yra tausojantis vystymas, kai plėtojant ūkį, tuo pačiu sudaromos prielaidos švariai ir sveikai gamtinei aplinkai, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtos išteklių eksploatavimą. Vienas svarbiausių vandens apsaugos prioritetų yra paviršinio vandens užterštumo sumažinimas ir kokybės gerinimas. Jau dabar yra vykdoma keletas programų, kurių tikslas yra sumažinti vandenų (ir Baltijos jūros) taršą nevalytomis nuotėkomis. Nuo 1991 metų buvo pastatyta/renovuota 15 nutekamojo vandens valymo įrengimų miesteliuose, kur gyventojų skaičius viršija 2000. Dabartiniu metu nuotėkų valymo įrengimai yra atnaujinami 12-oje miestų su daugiau negu 2000 gyventojų. Jau yra skirtos lėšos vandens valymo įrengimų statybai dar 8-niuose miesteliuose, kur gyvena daugiau dviejų tūkstančių gyventojų. Statybos darbai bus pradėti 2000 metais. Tretinis valymas (azoto ir fosforo šalinimas) yra įdiegtas 8 miestų nuotekų valymo įrengimuose. Svarbiausias aplinkos apsaugos politikos kryptis Lietuvoje nustatantis dokumentas yra Lietuvos aplinkos apsaugos strategija, kuri buvo patvirtinta Seime 1996 metais. Joje nustatyti svarbiausi aplinkos apsaugos tikslai, veiksmai bei priemonės jiems įgyvendinti. Be minėtos strategijos, 1999 metų pabaigoje Aplinkos ministerijoje paruošta detali vandens išteklių naudojimo ir apsaugos strategija iki 2005-jų metų (Punys, 1999), kurioje pateikiami patikslinti vandens naudojimo ir apsaugos tikslai, įvertinant ES Bendrosios vandenų direktyvos reikalavimus. Dokumente aptariamos galimybės įdiegti integruotą baseininį valdymą, pasiūlyti reikalingi instituciniai pertvarkymai, pateikiamas ES vandenų sektoriaus direktyvų ir nacionalinių vandens vadybos programų įdiegimo veiksmų planas. Konkretiems veiksmams numatytas vykdymo laikas, reikalingos lėšos, finansavimo šaltiniai bei atsakingos institucijos. Žemiau pateikiamos svarbiausios vandenų strategijos siūlomos nuostatos. Ilgalaikės strategijos pagrindiniai tikslai atspindi Bendrosios vandenų politikos direktyvos (BVPD) reikalavimus, pritaikant ją prie nacionalinės vandenų specifikos.

Ilgalaikės strategijos pagrindiniai tikslai:

· Užkirsti kelią tolimesniam vandenų ekosistemų blogėjimui, apsaugoti ir sustiprinti jų būklę, atsižvelgiant į jų vandens poreikius, o taip pat ir sausumos ekosistemas, tiesiogiai priklausančias nuo šių vandenų;· Tausojančiai naudoti vandens išteklius, užtikrinant jų ilgalaikę apsaugą;· Sumažinti potvynių ir sausrų žalingą poveikį;Įgyvendinus šiuos tikslus būtų galima:· Turėti geros kokybės paviršinį/požeminį vandenį gėrimui, maudykloms ir visai aplinkai;· Įvykdyti visus tarptautinius susitarimus, įskaitant ir tuos, kurie pašalina ar užkerta kelią jūros aplinkos ir tarpvalstybinių vandentakių taršai;· Nutraukti pavojingų medžiagų emisijas į vandens telkinius.

Vandens kokybės apsauga:

1. Mažinti paviršinio vandens teršimą miestų ir gyvenviečių nuotekomis;2. Mažinti vandens teršimą pramonės ir žemės ūkio gamybinių objektų nuotekomis;3. Mažinti požeminio vandens teršimą;4. Mažinti vandens telkinių išsklaidytą taršą;5. Mažinti teršimą paviršinėmis (lietaus) nuotekomis;6. Mažinti jūros vandens teršimą;7. Išvengti jūros teršimo gabenant naftos produktus;8. Mažinti užteršto vandens prietaką iš kitų valstybių.9. Vandens išteklių apsauga:

1. Išvengti gėlo vandens išteklių išsekimo eksploatuojant vandenvietes;2. Sustabdyti natūralaus hidrografinio tinklo struktūros (pelkinio kraštovaizdžio, vandens biocenozių ir pan.) degradavimą;3. Renatūralizuoti hidrografinį tinklą;4. Mažinti natūralių ir pralaužtų užtvankų sukeltų potvynių rizikos laipsnį;5. Mažinti upių ( ežerų ir kt.) inžinerijos poveikį paviršinio vandens telkiniams ir jų ekosistemoms;6. Mažinti jūros inžinerijos poveikį aplinkai.

Iki šiol susiklosčiusi vandens išteklių naudojimo ir apsaugos būklė šalyje reikalauja siekti tokių strateginių tikslų (Punys,1999):1. Kompleksinio vandens išteklių įsavinimo ir naudojimo;2. Ekonominio vandens išteklių įvertinimo (kiekvienas vandens šaltinis turi turėti kainą);3. Vandens kokybės ir vandens ekosistemų apsaugos gerinimo;4. Aprūpinimo geriamu vandeniu ir sanitarinių-profilaktinių priemonių įgyvendinimo;5. Tvarios miestų plėtros aprūpinimo vandeniu;6. Žemės ūkio ir maisto gamybos aprūpinimo vandeniu.

Kompleksinio vandens išteklių įsavinimo ir naudojimo tikslai turi būti siekiami tokiomis priemonėmis:· Palaipsniui įgyvendinti daugiatikslinį vandens išteklių naudojimą, išsaugant ateičiai potencialius geriamo vandens šaltinius, kompleksiškai vertinant technologijos, ekonomikos, ekologijos ir medicinos-higienos veiksnius;· Įvertinti vandens išteklių naudojmo projektų ir programų pasekmes bendru ekonominiu, ekologiniu, socialiniu požiūriu, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę;· Tobulinti ekonominį, teisinį, organizacinį išteklių valdymo mechanizmą.Šių priemonių įgyvendinimui būtina paruošti ilgalaikę nacionalinę vandens išteklių strategiją, nustatant visų reikalingų veiksmų tikslo ir vertės rodiklius bei investicijas:1. Įsteigti valstybinį valdymo organą, derinantį baseino ir administracijos principą, sudaryti pagrindinių upių baseinų perspektyvines vandens išteklių naudojimo ir apsaugos schemas, suderintas su kitų gamtos išteklių- žemės, oro, augalijos, gyvūnijos, naudingų iškasenų ir t.t. planais;2. Priimti dvišales ar daugiašales sutartis tranzitiniams baseinams, reguliuojančias šalių vandens ūkio veiklą;3. Tobulinti duomenų apie vandens išteklių būklę surinkimo, įvertinimo ir apibendrinimo sistemą, įskaitant ir antropogeninius pasikeitimus;4. Įgyvendinti tobulesnes nuotėkų valymo priemones, ne tik statant naujus valymo įrenginius, bet ir juos rekonstruojant bei modernizuojant, o taip pat taikant mažaatliekines gamybos technologijas;5. Aprūpinti visus šalies gyventojus normatyvus atitinkančiu geriamu vandeniu;6. Efektyviau naudoti vandenį žemės ūkyje, tvenkinių žuvininkystėje, drėkinant ir laistant, perdirbant žemės ūkio produkciją.

Įvertinant vandens objektus ekonomiškai yra būtina:1. Taikyti ekonominius svertus (mokesčių už vandenį ir jo taršą tobulinimas ir kt.) valdant vandens išteklius, įvertinti jų naudojimą komunaliniame ūkyje, nenaudoti geriamo vandens gamyboje;2. Kaupti informaciją apie šalies socialinės-ekonominės plėtros prognozę, konkrečius projektus, susijusius su vandens išteklių naudojimu.

Įgyvendinant vandens išteklių ir vandens ekosistemų kokybės apsaugą yra būtina:1. Išsaugoti ekosistemos sausuma-vanduo vientisumą, ūkininkaujant pagal vandens ekosistemų efektyvios apsaugos baseino ribose principą;2. Tiekti geriamą vandenį gyventojams be patogeninių mikroorganizmų ir teršalų;3. Nustatyti visų perspektyvių vandentiekio šaltinių galimybes ir įgyvendinti jų apsaugos bei racionalaus naudojimo priemones;4. Suderinti gyventojų, pramonės, žemės ūkio poreikiams naudojamo vandens nacionalinius standartus su ES sanitarinėmis-higieninėmis normomis;5. Sumažinti įvairių teršiančių medžiagų: agrochemikalų, gyvulininkystės ūkių, sąvartynų nuplovas į vandens telkinius;6. Užbaigti įrengti upių, ežerų, tvenkinių apsaugos zonas, ribojant jose žemės ir vandens naudojimą, draudžiant įmonių, kurios turi nuotėkų, statybą, sutvarkant teritorijų gerbūvį. Pirmiausia tai turi būti įgyvendinta prie visų didelių ir vidutinių vandens telkinių (upių, kurios ilgesnės negu 10 km), o vėliau – prie visų paviršinio ir požeminio vandens šaltinių.

Aprūpinant gyventojus geriamu vandeniu užtikrinti sanitarines-profilaktines priemones:1. Geriamo vandens šaltinių sanitarinių apsaugos zonų sudarymas;2. Miestų ir kaimo gyvenviečių vandentiekio sistemų išplėtimas;3. Valymo įrenginių ir drenažo įrengimas;4. Geriamo vandens nuostolių mažinimas jo paruošimo gerinimas (filtravimas, reagentai ir kt. metodai);5. Efektyvių kompaktinių buitinių įrenginių geriamo vandens valymui nuo gamtinių priemaišų (geležies, mangano ir kt.) taikymas.

Įgyvendinant tvarios miestų plėtros principą reikia :1. Nustatyti ir taikyti kiekybines ir kokybines miestų ir pramonės vandens suvartojimo ir nuotėkų normas, atitinkančias ES šalių standartus;2. Užtikrinti, kad apie 75% miestų kietų atliekų būtų surinkta ir panaudota arba pašalinta ekologiškai nekenksmingu būdu.

Subalansuotai vystant žemės ūkį būtina:1. Aprūpinti visas kaimo vietoves vandentiekio ir sanitarijos sistemomis;2. Didinti vandens išteklių naudojimo žemės ūkyje efektyvumą;3. Racionaliai plėtoti žemės melioracijos darbus;4. Gerinti vandenų kokybę;5. Gerinti gyvulininkystei skirto vandens kokybę;6. Plėsti žuvininkystę vidaus vandens telkiniuose, apsaugant vandens gyvūniją.Dėl to reikia:1. Užtikrinti stabilų hidrocenozių funkcionavimą, nepriklausomai nuo ekonomikos vystymosi ypatybių. Ištekliai turi būti prižiūrimi taip, kad būtų galimybė jiems pastoviai atsinaujinti ir niekada nesunykti. 2. Išsaugoti biologinę įvairovę, esminius ekologinius procesus bei gyvybę palaikančias sistemas. 3. Hidrobiontų naudojimas neturi sukelti rūšių kaitos aplinkoje ir jų išnykimo. Norint šiuos tikslus pasiekti, būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp hidrobiontų išteklius valdančių institucijų tiek mūsų šalyje, tiek ir už jos ribų. Pagrindiniu dokumentu artimiausiais metais valdant ir saugojant Baltijos jūros žuvų išteklius bus Tarptautinės žvejybos Baltijos jūroje komisijos (IBSFC) neeilinėje sesijoje priimta žuvininkystės sektoriaus tausojančios plėtros veiksmų programa, pagal kurią numatyta vykdyti ilgalaikes strategijas pagrindiniams Baltijos jūros žuvų ištekliams: menkei, lašišai, strimelei, bretlingiui. Pirmasis žingsnis ilgalaikių strategijų kūrime buvo 1997 vasario mėn. neeilinėje sesijoje patvirtintas veiksmų planas “Lašiša 1997-2010”, numatantis laukinių lašišų atkūrimo priemones. Tokie planai numatomi ir kitų žuvų rūšių išsaugojimui.

9. VANDENS IŠTEKLIŲ VALDYMO FINANSAVIMAS

Ne kartą minėjome, jog vandens vizijos realizavimas neatsiejamai susijęs su Europos Sąjungos direktyvų įgyvendinimu. Lietuvos aplinkosaugos politikos harmonizavimas su Europos teisės aktais taps svarbia vandens vizijos realizavimo prielaida. Vandens išteklių valdymą, o tai reiškia ir Viziją, labiausiai įtakos šios ES direktyvos:· Bendroji vandens direktyva;· Direktyva dėl miesto nuotėkų valymo;· Direktyva dėl žmonių vartojimui skirto vandens kokybės;· Direktyva dėl taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių;· Direktyva dėl maudyklų vandens;· Direktyva dėl požeminio vandens;· Direktyva dėl pavojingų medžiagų.Buvo atliktas išvardintų direktyvų įgyvendinimo kaštų poreikio įvertinimas. Bendros pastabos kaštų įvertinimui yra tokios:· Didžiausių investicinių sąnaudų pareikalaus Miestų nuotėkų valymo direktyvos įgyvendinimas; didžiausia kaštų dalis teks nuotėkų surinkimo sistemoms (šių kaštų įvertinimas nėra labai tikslus);· Didelių sąnaudų pareikalaus ir Geriamo vandens direktyvos įgyvendinimas;· Nitratų direktyvos, Požeminio vandens direktyvos bei Pavojingų medžiagų direktyvos kaštai taip pat bus nemaži (7 lentelė).

Iš lentelės matyti, jog didžiausių sąnaudų reikės nuotėkų surinkimo sistemų įrengimui. Bendruose visuomeninės infrastruktūros kaštuose, šių sistemų kaštai siekia 55% sąnaudų, o bendruosiuose kaštuose – 70%. Esamos nuotėkų surinkimo sistemos atnaujinimo darbų sąnaudos į skaičiavimus nebuvo įtrauktos, bet ankstesnėse studijose investicijų poreikiai buvo prilyginti maždaug 1 000 mln. Lt. (213 ml. EUR). Bendros išlaidos svarbiausiųjų direktyvų įgyvendinimui sudarys 4586 mln Lt, eksploatacinės ir išlaikymo išlaidos sieks 90 mln. Lt, o metiniai kaštai sudarys 583 mln.Lt.Planuojama, kad jau 2000 metais bus valoma apie 97% viso susidariusio užterštų nuotėkų kiekio, o iki didžiausių leistinų normų jų bus išvalyta apie 60%. Tai pasiekti įgalins Kauno miesto valymo įrengimų įvedimas eksploatacijon.Nors pagrindinės didžiųjų miestų nuotėkų valymo problemos sprendžiamos, tačiau lieka visa eilė, ne mažiau sudėtingų, su nuotėkų daromos žalos aplinkai mažinimu susijusių problemų. Tai biogeninių medžiagų šalinimas, senų valymo įrenginių rekonstravimas, kanalizacijos tinklų sanavimas ir vystymas, nekanalizuotų gyvenamųjų kvartalų sutvarkymas, kaimo nuotėkų tvarkymas ir t.t. Preliminariais paskaičiavimais vien kanalizacijos sistemos išplėtimas pagal ES reikalavimus kainuotų apie 1.5 mlrd. Lt, o valymo įrenginių rekonstrukcija – 0.6 mlrd. Lt. Aplinkos ministerija, planuodama reikalavimų aplinkos apsaugos srityje įgyvendinimą, preliminariai įvertino ES reikalavimų įgyvendinimo kaštus 15 didžiausių kaštų reikalaujančių direktyvų. Nustatyta, kad investicinių programų įgyvendinimui iki 2015 metų reikia apie 45 mlrd. litų, taigi išlaidos aplinkosaugai kasmet turėtų padidėti nuo dabar skiriamų 1-1,3% iki 3% bendrojo vidinio produkto vertės.Atsižvelgiant į dabartinę situaciją bei informaciją apie galimus finansavimo šaltinius, Aplinkos ministerija pasiūlė tokią aplinkosauginių objektų finansavimo proporciją:

– 30% – tarptautinių finansinių institucijų paskolos, – 50% iš ISPA lėšų,-20% iš vietinių šaltinių.

7 lentėlė ES Direktyvų įgyvendinimo kaštai (milijonais litų)

Direktyva Investiciniai kaštai Eksploatacinės ir išlaikymo išlaidos Metiniai kaštaiMiestų nuotėkų valymo Nuotėkų valymas 562 28 94Nuotėkų surinkimo sistema 1582 20 187(visuomeninė infrastruktūra) Privatus prisijungimas prie surinkimo tinklų (privati infrastruktūra) 1582 8 175Geriamo vandens Geležies šalinimas 160 34 52Vamzdyno atnaujinimas 640 0 68Nitratų 58 6Maudyklų vandens Įvertinimo nėra, kaštai dideliAdministraciniai ir monitoringo 2 > 0.4 > 1Bendri visuomeninės infrastruktūros kaštai 2946 82 402Kaštai, tenkantys privačiam sektoriui 1640 8 181Lašišų ir kitų žuvų išteklių apsauga ir atkūrimas 1,5 0,4 1,0Bendri kaštai 4586 90 583Bendri kaštai milijonais EUR 976 19 124

Numatytas ir būtiniausių veiksmų planas, norint įgyvendinti pagrindines vandens išteklius reglamentuojančias direktyvas. Šio plano metmenys pateikiami 8 lentelėje.

8 lentelė. ES vandens teisės normų įgyvendinimo planas

5. Pagrindinės funkcijosPasiūlyta Bendroji vandens politikos direktyvaPasiruošti baseininiam vandens išteklių valdymui:· Paruošti rekomendacijas dėl upių baseinų skaičiaus bei detalius baseinų žemėlapius;· Priskirti paviršinius ir požeminius vandenis atitinkamiems upių baseinams;· Paruošti upių baseinų analizę, parengti saugomų teritorijų registrus, įvertinti žmogaus įtaką vandenims· Paruošti upių baseinų valdymo planus, įtraukti suinteresuotas organizacijas.

Harmonizuoti upių baseinų monitoringo programą su ES reikalavimais. Įvertinti vandens telkinius, kurie naudojami ar bus ateityje naudojami geriamo vandens tiekimui.Direktyva dėl miestų nuotekų valymoĮvertinti Lietuvos upių vandens kokybę bei nustatyti nuotekų valymo prioritetus. Padidinti veikiančių kanalizacijos sistemų ir nuotekų valymo įrenginių darbo efektyvumą.Parengti investicijų programas reikiamam infrastruktūrų plėtimui finansuoti.Nitratų direktyvaNustatyti jautrias nitratams vandens zonas, sudaryti jautrių zonų registrą, parengti ir įgyvendinti veiksmų programas, papildyti monitoringo programą.Parengti ir įgyvendinti Geros žemdirbystės kodeksą.Direktyva dėl pavojingų medžiagų ir Direktyva dėl pavojingų medžiagų išleidimo į požeminius vandenisParengti leidimų išdavimo metodiką, užtikrinančią išleidžiamų pavojingų medžiagų kontrolę.Parengti Lietuvoje naudojamų pavojingų medžiagų duomenų bazę ir leidimų registrą.Parengti monitoringo programą pavojingos medžiagoms nuotėkose ir nuotėkų priimtuvuose stebėti.Parengti taršos eliminavimo bei taršos mažinimo programas.Geriamo vandens direktyva ir Paviršinio vandens direktyvaĮvertinti esamus požeminio vandens išteklius ir ateities poreikius geriamam vandeniui.Įvertinti paviršinio vandens telkinius, kurie ateityje bus naudojami geriamo vandens tiekimui, parengti monitoringo programas.Paruošti fazinę įgyvendinimo bei investicijų programas. Maudyklų direktyvaPatvirtinti maudyklas bei sukurti maudyklų stebėjimų programas.Direktyva dėl nuotėkų dumbloKontroliuoti pramoninių nuotėkų išleidimą į kanalizacijos sistemas.Vykdyti dumblo, naudojamo žemės ūkyje , stebėjimų programas.

Be ES direktyvų įgyvendinimo vandens vizijai pasiekti turi būri numatyti ir nacionaliniai trumpalaikiai bei vidutinės trukmės-ilgalaikiai veiksmai.Svarbiausios trumpalaikės programos yra šios:· Kompleksinio (baseininio) vandens valdymo koncepcijos suformavimas ir įdiegimas;· Upių baseinų administracinių vienetų suformavimas ir įkūrimas;· Geros vandens valdymo praktikos įdiegimas lokaliame lygmenyje;· Vandens tiekimo kompanijų restruktūrizavimas ir modernizavimas;· Vandens išteklių monitoringo sistemų modernizavimas ir palaikymas;· Potvynių apsaugos sistemų sukūrimas/modernizavimas ir palaikymas.

Vidutinės trukmės-ilgalaikiai veiksmai:· Nuotėkų sistemų ir valymo įrengimų statyba/rekonstravimas/modernizavimas;· Bandomųjų baseininių modelių finansavimas ir darbo pradžia;· Kompleksinio (baseininio) išteklių valdymo koncepcijos įdiegimas visoje šalyje.· Retų ir nykstančių žuvų išteklių atkūrimo ir apsaugos programų parengimas ir įgyvendinimas· Pagrindinių jūrinių verslinių žuvų naudojimo ir apsaugos ilgalaikių strategijų parengimas ir įgyvendinimas.Svarbiausieji veiksmai, reikalingi baseininiam vandens išteklių valdymui įgyvendinti pateikiami 9 lentelėje. Kaip minėta, baseininis išteklių valdymas yra vandens vizijos realizavimo pagrindas.

9 lentelė. Veiksmų planas baseininiam vandens išteklių valdymui įgyvendinti

0 metai 2-i metai 3-ti metai 4-ti metai 6-ti metai 7- ti metai 10-ti metai 15-ti metaiPapildyti Vandens Įstatymą dėl UBA įsteigimo*;Paruošti normatyvus, nustatančius UBA struktūrą, funkcijas ir finansavimą;Priimti sprendimą dėl UBA skaičiaus ir jų ribų;Priimti sprendimą dėl tarptautinių UBA. AM** išskirti UBA;ES Komisijai paruošti techninius reikalavimus.AM priimti įstatymus ir normatyvus, suderintus su Direktyva.AM užtikrinti, kad įstatymų įdiegimo sistema atitinka direktyvos reikalavimusInformuoti ES Komisiją, kad įstatymai ir jų įgyvendinimo mechanizmas priimti. Paruošti ir pateikti Komisijai UBA sąrašą. Įvertinti ūkinės veiklos įtaką UBA;Vandens naudojimo UBA ekonominė analizė;Paruošti kompleksinio monitoringo programą UBA. Paruošti kiekvienos UBA vandens valdymo planus.Pateikti planus viešam visuomenės aptarimui;Paruošti priemones atsitiktinės taršos prevencijai ir sumažinimui;Pateikti planų projektus ES komisijai. Įdiegti priemones, leidžiančias pasiekti numatytus vandens valdymo tikslus kiekvienoje UBA;Suderinti upių baseinų valdymo planus;Pateikti planus ES komisijai. Peržiūrėti upių baseinų charakteristikas UBA;Peržiūrėti žmogaus veiklos poveikį upių baseinams UBA;Peržiūrėti visą ūkinę veiklą UBA;Užtikrinti visų UBA įgyvendinimo priemonių funkcionavimą. Pasiekti paviršinio ir požeminio vandens “geros kokybės” lygį UBA;Pasiekti kad vandens išteklių naudojimo išlaidas pilnai padengtų vartotojai;Paiekti, kad nuotėkų valymo išlaidas padengtų vartotojai;Kas 6 metus peržiūrėti upių baseinų valdymo planus UBA.

*UBA-Upės baseino apygarda; **AM- Aplinkos ministerija.

IŠVADOS

Vandens išteklių vizijos – turėti pakankamai geros kokybės vandens žmogaus gyvybinėms bei gamybinėms funkcijoms palaikyti ir ekosistemoms išsaugoti – realumą visų pirma apsprendžia jos įgyvendinimo galimybės. Pereinamuoju ekonominiu laikotarpiu, kuriame šiuo metu yra Lietuva, svarbu teisingai pasirinkti prioritetus bei suburti funkcionuojančias kontrolės ir reguliavimo, administravimo bei finansines institucijas, kurių veikla būtų efektyviai koordinuojama. Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse svarbiausiu prioritetu turi būti rūpestis žmogaus sveikata bei ekosistemų gyvybingumu. Vandens vizijos vystymasis bus glaudžiai susijęs su bendru šalies ekonominiu-socialiniu gerbūviu bei jos pozicija tarptautiniame kontekste. Stojimas į Europos Sąjungą bus, be abejonės, vienu iš svarbių vandens vizijos realizavimo varomųjų jėgų, tačiau nemažiau svarbus yra ir sąmoningos visuomenės noras išsaugoti švarų vandenį ir nesuniokotą gamtą ateities kartoms.Vandens viziją sudaro kelios svarbiausios dalys- tai vanduo žmonėms (geriamasis, maudyklų), vanduo gamtinei aplinkai ir vanduo maistui (žemdirbystei ir žuvininkystei). Pagrindinių vandens sektorių valdymo optimizavimo priemone yra kompleksinis vandens baseinų valdymas, kurį pirmiausiai ir reikia įdiegti Lietuvoje.Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje ir nestokoja vandens išteklių. Pagrindinė vandens valdymo problema yra ir ateityje bus geros vandes kokybės palaikymas bei senos vandens aprūpinimo infrastruktūros renovacija. Abiejų problemų sprendimui reikalingi dideli finansiniai ištekliai. Vien ES Miestų nuotekų valymo direktyvos įgyvendinimas kainuos Lietuvai apie 1 mlrd. Litų. Kad palengvinti naštą Lietuvos gyventojams direktyvos įgyvendinimas numatoma 20 metų. Lėšas numatoma gauti iš nacionalinių ir tarptautinių finansinių šaltinių. Nacionalines lėšas planuojama surinkti padidinant mokestį už vandenį iki 4 procentų vidutinių bendrųjų pajamų.

Literatūros sąrašas:

1. Aplinka’98. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. ataskaita. Vilnius, 1999. 159 p.2. Council directive establishing a framework for Community action in the field of water policy. COM (98) 76, Brussels, 2 March 1999. 3. Development of Programme for Approximation and Implementation of EU Water Quality Legislation in Lithuania. Final Report. PHARE, 1999.4. Diliūnas, J., Jurevičius, A. Geležis Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje.Lietuvos geologijos tarnyba. Vilnius, 1998. 76 p.5. Energy for the future: Renewable sources of energy. White paper for a Community, 1997.6. Giedraitienė, J., Kadūnas, K., Čegis, M. Fluoras požeminiame vandenyje. Lietuvos geologijos tarnyba, Respublikinis mitybos centras. 1999.7. Guide to the approximation of European Union environmental legislation. Commission of European Communities, 19988. Kadūnas, K., Kriukaitė, J. Pesticidų ir jų metabolitų regioninis monitoringas. Lietuvos geologijos tarnyba, 1999. 75 p.9. Lietuvos aplinkos apsaugos strategija. Veiksmų programa. AAM, V., 1996.10. Lietuvos higienos norma HN 48-1994.11. Projekto EUROVANDUO vertikalioji studija. MTD ataskaita, Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjunga, K., 1998.12. Punys, P. (darbo vadovas). Parengti detalią vandens išteklių naudojimo ir apsaugos strategiją iki 2005 m. Baigiamoji ataskaita. Aplinkos ministerija, 1999.13. Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste: Lietuvos pavyzdžiu (ECOSLIT), Valstybinė mokslo programa, I, II dalys, Vilnius, 1997.14. Žemaitis, L. Požeminio vandens monitoringas Lietuvos vandenvietėse. Geologijos akiračiai. Nr. 3 (35). Vilnius, 1999. 46-55 p.p.15. Water for food and rural development. ICID vision. Regional meeting for Europe. International commission on irrigation and drainage, 10-11 May, 1999, Bratislava.

SANTRAUKA

Dabartinė Lietuvos vandens išteklių būklė

Lietuva – piečiausia Baltijos valstybė, užimanti 65 200 km2 plotą. Šalyje gyvena apie 3,72 milijono gyventojų, kurių vidutins tankumas yra 57 žmonės/km2. Apie 65% gyventojų gyvena miestuose, nors istoriškai Lietuva- žemės ūkio kraštas. Bendrasis vidaus produktas (BVD) 1998 metais sudarė 2890 JAV dolerių vienam žmogui, o BVD augimas 1992-1998 metų laikotarpyje buvo apie 5% per metus.Lietuvoje yra apie 29900 upių ir upelių ilgesnių kaip 0,25 km, o bendras upių ilgis siekia 64 tūkst. km. Tik 18 upių yra ilgesnės negu 100 km. Didžiausios Lietuvos upės – Nemuno baseinas užima apie 74% šalies teritorijos. Kitos didesnės upės yra Neris, Šventoji, Nevėžis. Vidutinis upių tinklo tankumas yra apie 1km/km2. Lietuvoje yra 2850 ežerų didesnių kaip 0.5 ha. Iš viso ežerų priskaičiuojama iki 6 tūkst, jie užima apie 1,5% bendro Lietuvos teritorijos ploto. 13 ežerų yra didesni už 1000 ha. Lietuvoje vidutiniškai per metus iškrenta apie 750 mm kritulių, suformuojančių paviršinį nuotėkį. Bendras Lietuvos upių nuotėkis (įskaitant ir tranzitinį srautą) sudaro 26.2 km3. 1998 m. iš visų Lietuvos Respublikos vandens telkinių paimta 5125 mln. m³ vandens. Įvairiems poreikiams jo suvartota 5066 mln. m3 . Daugiausia vandens (4785 mln. m³ arba 94%) panaudota energetikos tikslams. Pramonei teko 1,2%, buities reikmėms 3%, žemės ūkio reikmėms 0.04% žuvininkystės tvenkiniams 2% ir kitoms reikmėms 0,03% vandens. Iš 217 mln. m3 per 1998 metus susidariusių užterštų nuotėkų 54% arba 117 mln.m3 išvalyta iki didžiausios leidžiamos taršos normų, 30% arba 66 mln. m3 nepakankamai išvalyta, o 16% (34 mln. m3) išleista į vandens telkinius visai nevalytų. Lietuvos upės daugiausiai yra mažai bei vidutiniškai užterštos. Švariausios upės yra Žeimena, Strėva, Šelmenta ir Minčia. 9 procentai Lietuvos upių yra švarios (I-II kokybės klasės), 81 procentas – mažai bei vidutiniškai užterštos (III-IV klasės) ir 10 procentų – smarkiai užterštos (V-VI klasės).Lietuvoje geriamo vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo, kurio ištekliai sudaro 3,2 milijonų m3. Dabartiniu metu sunaudojama tik apie 0,5-0,6 milijono m3/p požemio vandens. Didelė Lietuvos kaimo gyventojų dalis gėrimui naudoja šachtinių šulinių vandenį. Lietuvoje yra 1590 tvenkinių. 20 didžiausių įtraukti į Pasaulinį Užtvankų Registrą. Žuvininkystei įrengta daugiau kaip 10 tūkst. ha tvenkinių, kurių projektinis pajėgumas yra apie 6000 t prekinių žuvų per metus. Lietuva yra periodinio drėgmės pertekliaus zonoje, todėl šalyje yra 3,37 mln. ha šlapių žemių, iš kurių virš 3 mln. ha nusausinta.

Paviršinio vandens monitoringo sistemą sudaro upių, ežerų ir tvenkinių, Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringas. Upių vandens kokybė pastoviai stebima 99-iose monitoringo stotyse 47-iose Lietuvos upėse. 1999 metų pabaigoje hidrometriniai matavimai buvo atliekami 75 stotyse. Ežerų monitoringo sistema yra ne tokia plati, nes jie yra mažiau užteršti nei upės. Vandens užterštumo monitoringas buvo vykdomas Kauno mariose ir 7-iuose natūraliuose ežeruose. 1998 metais požeminio vandens monitoringas buvo vykdomas 48-iose hidrogeologiniuose postuose 188 stebėjimo gręžiniuose. Aplinkos ministerija yra pagrindinė institucija, atsakinga už vandens išteklių valdymą Ministerijai pavaldžios institucijos: Jungtinis tyrimų centras, Lietuvos geologijos tarnyba, Hidrometeorologinė tarnyba, Jūrinis tyrimų centras, Hidrografinio tinklo tarnyba, Žuvų išteklių departamentas atsakingos už atskiras vandens valdymo sritis. Aplinkos apsaugos įstatymus ir politiką regionuose įgyvendina 8 aplinkos apsaugos departamentai, įkurti administraciniuose Lietuvos centruose. Kai kurios vandens išteklių valdymo funkcijos yra deleguotos Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijoms. Teritorinis vandens išteklių valdymas taip pat vyksta ir apskrityse bei savivaldybėse.Pagrindiniai aplinkosaugos (tuo pačiu ir vandensaugos) išlaidų finansavimo šaltiniai yra valstybės biudžetas, valstybinis gamtos apsaugos fondas, 55 savivaldybių biudžetiniai bei aplinkos apsaugos fondai, įmonių fondai ir užsienio pagalba. Jau 10 metų didžiausias dėmesys gamtos apsaugos srityje buvo skiriamas nuotėkų valymo įrenginių statybai. Vandensaugos objektų statybos finansavimui 1992-1998 m. kasmet iš valstybės biudžeto buvo skiriama nuo 36 iki 150 mln. litų, kas sudarė nuo 1,18 iki 5,09 proc. valstybės biudžeto lėšų. Per šį laikotarpį buvo gauta arba pasirašytos sutartys su užsienio šalimis dėl paskolų ir subsidijų virš 116 mln. JAV dolerių.Vandens išteklių valdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Aplinkos apsaugos, Žemės gelmių, Jūros aplinkos apsaugos, Vandens, Melioracijos ir kiti įstatymai. 1995 metais Lietuva pasirašė su ES Asocijuotos narystės sutartį, pagal kurią įsipareigojo suderinti nacionalines teisės normas su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. 1998 m. parengta aplinkos sektoriaus teisės normų derinimo su ES reikalavimais strategija. Į lietuvių kalbą išversta 80 prioritetinių ES teisės aktų.

Vandens vizija-2025

Vandens vizija – tai tokia vandens išteklių būklė, kurią mes norėtume matyti ir joje gyventi 2025 metais. Tikimasi, kad po 2-3 dešimtmečių Lietuvoje turėsime pakankamai geros kokybės, nekenksmingo sveikatai vandens, kurio pakaks žmonių buitinėms – komunalinėms reikmėms tenkinti, pramonei, žemės ūkiui, žuvininkystei ir kitoms ūkio šakoms vystyti, o taip pat gamtinėms ekosistemoms klestėti. Manoma, jog tuo metu Lietuva gyvens politiškai ir ekonomiškai stabilioje visuomenėje, o išprusę, suvokiantys aplinkosaugos problemas gyventojai, aktyviai dalyvaus vandens išteklių valdyme. Pagrindiniai vizijos siekiai yra:· Gyventi sveikų žmonių visuomenėje, turinčioje pakankamą kiekį geros kokybės vandens;· Turėti švarią natūralią gamtą, kurioje gausu neužterštų upių, ežerų ir požeminio vandens;· Sudaryti sąlygas gausiai ir stabiliai gamtinei vandens ekosistemų bioįvairovei;· Seną ir susidėvėjusią vandens aprūpinimo infrastruktūrą pakeisti nauja ir modernia.

Vizijos įgyvendinimo veiksmų strategija

Svarbiausia vandens vizijos įgyvendinimo prielaida yra integruotas vandens išteklių valdymas, integralumą suprantant, kaip skirtingų vandens sektorių, visuomenės sluoksnių bei grupių ir finansinių išteklių apsijungimą vienam dideliam tikslui pasiekti. Pagrindinis Lietuvos aplinkos bei vandens išteklių apsaugos politikos ir jos strategijos tikslas yra tausojantis vystymas, kai plėtojant ūkį, tuo pačiu sudaromos prielaidos švariai ir sveikai gamtinei aplinkai, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtos išteklių eksploatavimą. Vandens vizijai pasiekti reikia įgyvendinti tokius pagrindinius tikslus:· Kompleksiškai įsavinti ir naudoti vandens išteklius;· Ekonomiškai įvertinti vandens išteklius (kiekvienas vandens šaltinis turi turėti kainą);· Gerinti vandens kokybės ir vandens ekosistemų apsaugą;· Siekti tvarios miestų plėtros;· Vystyti subalansuotą žemės ūkį ir maisto gamybą.Vandens vizijos realizavimas neatsiejamai susijęs su ES direktyvų įgyvendinimu, todėl Lietuvos aplinkosaugos politikos harmonizavimas su Europos teisės aktais taps svarbia vandens vizijos įgyvendinimo sąlyga. Vizijos realizavimas pareikalaus didelių investicijų. Paskaičiuota, jog didžiausių sąnaudų reikės nuotėkų surinkimo sistemų įrengimui. Vien esamos nuotėkų surinkimo sistemos atnaujinimo darbų sąnaudos sudarys maždaug 1 milijardą litų. Bendros išlaidos svarbiausiųjų ES direktyvų įgyvendinimui sudarys 4,6 milijardų litų, o išlaidos numatytų investicinių programų įgyvendinimui iki 2015 metų sieks apie 45 mlrd. litų. Tokiu būdu išlaidos aplinkosaugai kasmet turėtų padidėti nuo dabar skiriamų 1-1,3% iki 3% bendrojo vidinio produkto vertės.

S U M M A R Y

Present state of water resources in Lithuania

Lithuania is the southernmost of the three Baltic States with a surface area of 65 200 km2 . The population is estimated at 3.72 mln and the average population density is 57 inhabitants/km2. Although historically Lithuania is an agricultural country, the population is to a large extent urban (65 per cent). The GDP in 1998 was 2890 USD per capita. The growth rate of the GDP in 1992-1998 was about 5 per cent annually.

Lithuania has about 29 900 rivers and streams longer than 0.25 km with a total length of 64 000 km. Only 18 rivers are longer than 100 km. The longest river Nemunas basin covers about 74 per cent of the total area of the country. Other major rivers are Neris, Šventoji, Nevėžis. The average density of the river network is 1 km/km2. There are 2850 lakes with an area over 0.5 ha. The total amount of lakes is 6 000, they cover 1.5 per cent of the Lithuania’s territory. A total average annual precipitation range to 750 mm. The annual river runoff in Lithuania (including transit flow) is 26.2 km2.

In 1998 total water abstraction in Lithuania reached 5125 mln. m3. For power production, industrial and domestic purposes was used 5066 mln. m3 of surface and groundwater resources. The principall amount of water (4785 mln. m3 or 94 per cent) was used for energy sector, industry consumed 1.2 per cent, household -3 per cent, agriculture – 0.04 per cent, 2 per cent was used for fishery ponds and 0.03 per cent for other needs.

217 mln. m3 of waste water has been discharged into Lithuanian rivers in 1998. 54 per cent or 117 mln. m3 of it was treated up to the maximum allowable pollution level; 30 per cent or 66 mln. m3 was discharged insufficiently treated; and 16 per cent (34 mln. m3) reached surface waters without treatment. The Lithuanian rivers are classified as being moderately and medium polluted. Rivers Žeimena, Strėva, Želmenta and Minčia are very clean. 9 per cent of Lithuania’s rivers are clean ( I and II class), 81 per cent are moderately polluted ( III and IV class ) and 10 per cent heavily polluted ( V and VI class).

Groundwater is the main source of drinking water supply in Lithuania. Safe groundwater yield comprises 3,2 mln m3/day. Today only 0,5- 0,6 mln m3 of groundwater is being used. More than 0,5 mln of rural population extract water from shallow, often polluted wells.

There are 1590 water reservoirs in Lithuania, 20 of them are inscripted into the Worldwide Register of Dams. Over 10 000 ha of ponds and reservoirs are used for fisheries with producing capacity of 6 000 tones of commercial fish annually. Lithuania is located in the area of surplus humidity, therefore 3,37 mln. ha of the surface territory are wetlands and over 3 mln. ha are drained.

The surface water monitoring network consists of stations established on rivers, lakes and reservoirs, Curonian Lagoon and the Baltic Sea. The river water quality is periodically monitored at 99 stations in 47 rivers. By the end of 1999 hydrometric measurements were carried out at 75 stations. Monitoring system of lakes is less extensive because lakes are less polluted. The water pollution monitoring is carried out in the Kaunas Water Reservoir and 7 natural lakes. In 1998 the groundwater monitoring was performed at 48 hydrogeological sites in 188 observation wells.

The Ministry of the Environment is the main institution, responsible for the water resources management. The institutions, subordinated to the Ministry such as the Joint Research Centre, the Lithuanian Geological Survey, the Hydrometeorological Service, the Marine Research Centre, the Hydrographic Network Service and the Fish Resources Department are responsible for the separate fields of water management. The environmental legislation and environmental policy are implemented in the regions by 8 Regional Environmental Protection Departments, established at the main administrative centres of Lithuania. Some functions of water resources management are delegated to the Ministries of Health and Agriculture. The municipalities are responsible for territorial water resources management.

The main financing sources for environmental protection (including water protection) are the state budget, the state nature protection fund, 55 municipal environmental protection funds, funds of enteprises and the foreign assistance.

For the last 10 years the major attention in the field of environmental protection was paid to the construction of waste water treatment plants. In the period of 1992-1998, it was allocated from 36 to 150 million Lt (1.18 to 5.09 % of the national budget) annually for the construction of water protection objects. During this period, it was received and the agreements with foreign countries on loans or grants were signed for more than 116 million USD.

Water resources management in Lithuania is regulated by the Constitution and main laws: the Law on Environmental Protection, the Law on Water, the Law on the Protection of the Marine Environment, the Subsurface Law, the Law on Reclamation and other legal acts. In 1995 Lithuania signed an Association Agreement according to which it committed itself to harmonize national environmental legislation with the requirements of EU legal acts. In 1998 the Strategy for Approximation of Lithuanian Legislation in the Environmental Sector with EU Requirements was developed. About 80 main EU legal acts have been translated into Lithuanian language.

Water Vision – 2025

The Water Vision is a state of water resources that we would like to see and to live in 2025. It is expected that in two to three decades there will be sufficient high quality, safe and healthy water to meet domestic needs of people, develop industry, agriculture, fishery and other branches of economy as well as for fluorishing of the natural ecosystems. By that time Lithuania is expected to be living in politically and economically stable society where educated, aware of the environmental problems inhabitants will actively participate in water resources management.

The main aims of the vision are the following:

· To have the society of healthy people with sufficient amount of good quality water;· To have clean unaffected nature where there are plenty of unpolluted rivers, lakes and groundwater resources;· To create the conditions for abundant and stable natural biodiversity of water ecosystems;· To change the obsolete water supply infrastructure to a new and technologically advanced one.Framework for Action

The main precondition of water Vision implementation is integrated water resources management joining efforts of different water sectors, population communities, groups and financial resources.

The key goal of Lithuanian Environmental Protection and water resources management Strategy is to achieve sustainable development to be able to preserve a clean and healthy natural environment, biological and landscape diversity and ensure optimal use of natural resources.

The priority challenges to achieve the Vision are:

· Combined use of water resources· Economical valuation of water resources ( each water body should have a cost)· Improvement of water quality and protection of water ecosystems.· Sustainable development of urban areas;· Sustainable development of agriculture and food production.

Realization of the Water Vision is closely connected to implementation of EU directives therefore harmonization of Lithuanian environmental policy with the European legal acts should become an important goal. Realization of Vision will require large investments. It was estimated that installation of waste water collection network shall demand the major expenditures. The cost for renovation of existing waste water collection systems will exceed 1 billion Litas. Total expenditures for the implementation of the main EU directives will amount to 4.6 billion Litas and cost of implementation of investment programs till 2015 shall amount to 45 billion Litas. This will require to increase environmental expenditures from the existing 1-1.3 % to 3 % of GDP/capita annually.