ĮsimylėkPrisijunk prie Pasipriešinimo. Įsimylėk.
Įsimylėjimas – tai galutinis sukilimo, pasipriešinimo šiandienos nuobodžiam, socialiai varžančiam, kultūriškai slegiančiam, juokingam pasauliui aktas. Meilė transformuoja šį pasaulį. Jei žmogus anksčiau nuobodžiavo, jis dabar jaučia aistrą. Jei ji anksčiau buvo atitrūkusi nuo realybės, tai dabar ji yra susijaudinusi ir priversta imtis konkrečių veiksmų.
Pasaulis, kuris anksčiau atrodė tuščias ir erzinantis, prisipildė prasmės, rizikos, laimėjimų, didybės ir pavojų. Mylinčiam Gyvenimas – tai dovana, nuotykis su pačia didžiausia įmanoma rizika. Kiekviena akimirka yra įsimintina, skaudi savo trumpučiu grožiu. Įsimylėjęs žmogus, kuris buvo pasiklydęs, vienišas ir susipainiojęs, pagaliau tiksliai sužino, ko norįs. Staiga jo egzistencija tampa protinga, vertinga, netgi didinga ir kilnia. Deganti aistra – tai vaistas, kuris išgydo sunkiausius nevilties ir rezignacijos atvejus.
Meilė įgalina susijungti su kitais prasmingai – ji juos priverčia mesti į šalį visas kaukes ir rizikuoti, būti sąžiningais ir spontaniškais drauge, pažinti vienas kitą veiksmingais būdais. Taigi, mylėdami mes galime rūpintis vienas kitu iš tikrųjų, o ne iš baimės, kaip liepia krikščioniškoji doktrina. Bet tuo pačiu meilė išsviedžia mylintį iš kasdienybės rutinos ir atskiria jį nuo kitų žmonių. Jis ar ji jaučiasi, tauri būtų už milijono mylių nuo žmonių bandos, ir gyvena visiškai kitokiame, nei jie, pasaulyje.
Šiuo aspektu meilė yra sąmokslas, kadangi ji kelia grėsmę nusistovėjusiai kasdienybės tvarkai. Nuobodūs produktyvaus darbo ir etiketo ritualai įsimylėjusiam nebereiškia nieko, kadangi jį valdo svarbesnės jėgos nei niekinga inercija ir paklusnumas tradicijoms. Marketingo strategijos, kurios remiasi apatija ar nesaugumo jausmu, jo neveikia. Pramogos, sukurtos pasyviam vartojimui, kuris paremtas išsekimu ar cinizmu, daugiau jo nebesudomina.
Šiandieninis pasaulis, tiek viešas, tiek privatus, nebėra vieta aistringam ir romantiškam įsimylėjėliui-nes jis mato daugiau prasmės tranzavime į Aliaską ar sėdėjimą parke ir debesų stebėjimą su tuo, kurį myli, negu ruošimesi matematikos egzaminui ar nekilnojamo turto pardavinėjime..ir jeigu jis tai suvoks, jis turės drąsos tai įvykdyti, o ne kankintis dėl neišsipildžiusių troškimų. Jis žino, kad naktį, kuomet įsilaužė į kapines ir mylėjosi po žvaigždėmis, prisimins daug ryškiau, nei televizoriaus žiūrėjimą. Todėl meilė grasina mūsų vartotojiškai ekonomikai, kuri paremta visiškai nereikalingų produktų vartojimu ir darbu, kuris atliekamas šiam vartojimui palaikyti.
Panašiai meilė kelia grėsmę mūsų politinei sistemai, nes neįtikėtina, kad žmogus, kuris nori gyventi dėl asmeninių santykių, norėtų kovoti ir mirti dėl tokių abstrakcijų, kaip valstybė. Apie tai užsiminus, būtų sunku jį įtikinti netgi mokėti mokesčius. Meilė grasina visų rūšių kultūrai, nes žmonių, kuriems meilė suteikė išminties ir drąsos, nesulaikys tradicijos ir įstatymai, kurie nėra susiję su įsimylėjėlį vedančiais jausmais.
Jeigu galime atsispirti savo aistroms… …tai tik dėl jų silpnumo, o ne dėl mūsų stiprybės. -Žana d’Ark
Meilė netgi graso pačiai mūsų visuomenei. Buržuazija ignoruoja ir bijo tikros, aistringos meilės, nes ji kelia didelį pavojų stabilumui ir apsimetinėjimui, kurio jie taip trokšta. Meilė nepakenčia jokio melo, jokios neteisybės, netgi jokių mandagių pusiau tiesų, apnuogina visas emocijas ir atskleidžia paslaptis, kurių negali išlaikyti prijaukinti vyrai ir moterys. Negali pameluoti savo emocinėmis ir seksualinėmis reakcijomis; situacijos ir idėjas tave jaudina ar atstumia nepaisant, ar tau tai patinka, ar tai yra mandagu, patartina, ar ne. Žmogus negali būti įsimylėjęs ir labai atsakingas, gerbtinas visuomenės narys tuo pačiu, nes meilė meilė priverčia daryti dalykus, kurie nėra “atsakingi” ar “patikimi”.Tikra meilė yra neatsakinga, nesuvaldoma, maištinga, bebaimė, pavojinga mylinčiam ir visiems aplinkui, nes ji tarnauja tik vienam valdovui: aistrai, kuri priverčia širdį plakti greičiau. Ji atsikrato viso kito, pavyzdžiui, savisaugos, pareigingumo ar gėdos. Meilė pastūmėja moteris ir vyrus į herojiškumą ir antiherojiškumą-mylinčiam nereikia gynybos.
Taip yra todėl, kad mylintis žmogus šneka skirtinga moraline ir emocine kalba negu tipiškas buržuazijos atstovas. Tipiškas buržujus nejaučia jokių galingų, liepsnojančių aistrų. Deja, viskas, ką jis jaučia, tėra tyli neviltis dėl gyvenimo, kurį jis leidžia siekdamas primestų tikslų. Juos primeta šeima,mokytojai, darbdaviai, tauta, kultūra, ir tai jam net neleidžia suvokti, ko reikėtų ir norėtųsi jam pačiam. Nevedamas degančios aistros, jis negali pasirinkti, kas jam pačiam yra gera, o kas bloga. Todėl jis yra priverstas laikytis kažkokios dogmos ar doktrinos, kuri jį vestų. Idėjų rinkoje pilna moralinių normų, bet, kurią bepasirinktų pasimetęs žmogus, tai nėra tikra! Kiek daug vyrų ir moterų, niekada taip ir nesupratusių, kad jie galėjo patys valdyti savo likimus, gyvena nuobodžiai, galvodami ir verkdami pagal įskiepytus dėsnius, vien todėl, kad neturi kitų minčių, ką daryti? Bet mylinčiam žmogui nereikia jokių gatavų principų, kuriais vadovautųsi, jo ar jos aistros nurodo, kas yra gera ir bloga, kadangi širdis jį veda. Mylintis mato pasaulyje grožį ir prasmę, kadangi jo aistros nuspalvina pasaulį kitomis spalvomis. Jam nereikia dogmų, moralinių sistemų, įsakymų ir imperatyvų, nes įsimylėjęs žino, ką daryti, be instrukcijų.
Taigi, mylintis žmogus kelia grėsmę mūsų visuomenei. Kas būtų, jei kiekvienas pats nuspręstų, kas teisinga, o kas klaidinga, nesiremdamas tradicine morale? Kas būtų, jei kiekvienas bijotų nemielos, negyvos monotonijos labiau negu bijo rizikos, labiau negu bijo šalčio, alkio ar pavojaus? Kas, jei kiekvienas mestų “atsakomybę” ir “sveiką protą” šalin ir išdrįstų įgyvendinti labiausiai pašėlusias savo svajones, rizikuoti viskuo ir gyventi, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė? Pagalvok, kokia vieta taptų pasaulis! Jis tikrai būtų kitoks, nei yra dabar, ir nebereikia aiškinti, kodėl “mainstreamo” atstovai, status quo aukos ir sergėtojai, bijo permainų.
Ir dėl to, nepaisant stereotipinių medijos įvaizdžių, kuriais ji naudojasi pardavinėdama dantų pastą ir vestuvinius kostiumus, tikra, aistringa meilė mūsų kultūroje yra smerkiama. Būti “blaškomam jausmų” yra smerkiama, vietoje to liepiama visada valdyti, saugotis, kad mūsų širdys mūsų nepaklaidintų. Vietoj to, kad mus skatintų išdrįsti prisiimti rizikos pasėkmes, mums pataria visiškai nerizikuoti, būti “atsakingais”. Ir pati meilė yra reguliuojama. Vyrai neturi įsimylėti kitų vyrų, moterys-kitų moterų, asmenys iš skirtingų etninių aplinkų neturi įsimylėti, arba įžengs fanatikai, palaikantys moderniosios Vakarų kultūros puolimą prieš individą. Vyrai ir moterys, kurie jau yra sudarę teisinę/religinę santuoką, neturi įsimylėti ko nors kito, netgi jeigu jie nebejaučia jokios aistros savo sutuoktiniams. Meilė, kaip dauguma mūsų ją šiandien įsivaizduojame, yra kruopščiai numatytas ir paruoštas ritualas, kažkas, kas įvyksta penktadienio vakarais prabangiuose kino teatruose ir restoranuose, kažkas, kas turtina pramogų industrijos akcininkus ir garantuoja, kad darbuotojas laiku pasirodys biure ir visą dieną ramiai nukreipinės skambučius. Ši sureguliuota, komercinė “meilė” niekiek nepanaši į tikrą įsimylėjėlį deginančią liepsną. Draudimai, lūkesčiai ir nuostatai uždusina tikrą meilę, nes meilė yra laukinė gėlė, niekada neauganti paruoštuose narvuose, o pasirodanti ten, kur jos mažiausiai laukiama.
Aš tikrai dievinu gyvenimą, ir, jei negaliu pasiekti jo veido, bučiuoju kur nors žemiau. -Andreas Baader
Mes turime kovoti prieš tuos kultūrinius apribojimus, kurie suparalyžiuotų ir užsmaugtų mūsų aistras. Nes meilė suteikia gyvenimui prasmę, aistra įgalina įprasminti mūsų egzistenciją ir rasti gyvenimo tikslus. Be šito, mes niekaip negalime nuspręsti, kaip gyventi, nebent griebiantis kokio nos autoriteto, dievo, valdovo ar doktrinos, kuri mums patartų, ką ir kaip daryti, neteikdama tokio pasitenkinimo, kokį suteikta savarankiškas apsisprendimas. Todėl įsimylėk šiandien-vyrus, moteris, muziką, ambicijas, save…gyvenimą!
Meilės istorijaMeilė – neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan.
Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos priemonės mums kasdien pateikia įprastus meilės įvaizdžius.
Nors vakarietiškos meilės sampratos užuomazgos siekia antikinę Graikiją, tačiau laikui bėgant ji gerokai keitėsi. Įdomu, kad kadaise „meilė“ dažniausiai apibūdindavo homoseksualius santykius. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje meile buvo vadinami vyrų ir jaunų berniukų santykiai, o minėtieji Sapfo „meilės ligos“ simptomai apibūdino vienos moters jausmus kitai. Senovės Romoje meilė jau reiškė heteroseksualius santykius, tačiau ji neturėjo nieko bendro su vedybomis. Meilė buvo neatsiejama nuo apgavystės ir svetimoteriavimo – tai įrodo garsaus I amžiaus romėnų poeto Ovidijaus veikalas „Meilės menas“, mokantis žaidimo, kurio svarbiausios taisyklės buvo apgavystė bei meilikavimas. Viduramžius žymi „garbinančios“ meilės idealas. Ši meilė apėmė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas dievinimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai siekiai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Beje, žinomiausi šios meilės pavyzdžiai – „Tristanas ir Izolda“, „Lanselotas ir Ginevra“ – tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama už santuokinių ryšių ribų. Garbinanti meilė suformavo nuomonę, kad meilė – abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, susiformavusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis.
Kilusi iš aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir pasmerkė aristokratų santuokinę neištikimybę. Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Tačiau tik XVIII amžiuje, kai vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą lemiančia jėga, romantiškos meilės idėją visuotinai pradėta sieti su vedybomis. XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima labai svarbią vietą žmonių gyvenime.
Vienas to įrodymų – įvairios su meilės jausmu siejamos tradicijos bei įvaizdžiai, kurių Vakarų kultūroje tikrai gausu. Bene žymiausia šiai progai skirta šventė – Šv. Valentino diena, kuri jau daugelį amžių švenčiama vasario 14 dieną. Šios meilės šventės ištakos siejamos dar su Senovės Roma. Romos imperijoje vasario 14 diena buvo Junonos, Romos dievų ir deivių karalienės, švente. Junona taip pat buvo moterų bei vedybų deivė. O vasario 15 dieną Romos gyventojai švęsdavo Luperkalijas. Pasak legendos, Romos galybės priešaušryje būsimo galingo miesto apylinkėse klajoję daugybė piktų vilkų, ir romėnai kreipęsi į Luperkusą, avių ir piemenų dievą, prašydami jo pagalbos ir apsaugos. Ši diena buvo ir pavasario šventė, kadangi tuometinis kalendorius skyrėsi nuo mūsų dienų, ir vasaris buvo pavasario pradžia. Romos armijoms įsiveržus į dabartinės Prancūzijos bei Britanijos teritorijas I a. pr. Kr., čia taip pat prigijo Luperkalijų papročiai, tarp jų – ir „meilės loterija“.
Na, o Valentino dienos atsiradimas siejamas net su dviem Valentinais. Pasak vienos legendų, Valentinas buvo vienas pirmųjų krikščionių. Tada naujoji religija reiškė pavojų ir mirtį. Už pagalbą krikščionių kankiniams jis suimtas, nuteistas ir pasodintas į kalėjimą. Kalėdamas jis išgydęs aklą prižiūrėtojo dukrą. Sužinojęs apie šį stebuklą, žiaurus imperatorius įsakęs nukirsti Valentinui galvą. Savo mirties rytą jis nusiuntęs prižiūrėtojo dukrai atsisveikinimo laiškelį, kurį pasirašęs: „Nuo tavo Valentino“. Kitas istorijos minimas Valentinas gyvenęs imperatoriaus Klaudijaus II laikais, kuomet Roma dalyvavo daugybėje kruvinų ir nesėkmingų kovų. Klaudijui Žiauriajam nuolatos trūkę karių. Imperatorius nusprendęs, kad to priežastis – Romos vyrų nenoras palikti savo šeimas ir mylimąsias, todėl įsakęs tuojau pat nutraukti visas sužadėtuves bei uždraudęs kariams tuoktis. Gerasis Valentinas nepaklusęs imperatoriui – jis padėjęs krikščionių kankiniams bei slapta tuokęs įsimylėjusias poras; už šiuos gerus darbus Valentinas buvęs suimtas ir Romos prefekto nuteistas mirti. Jo aplankyti kalėjime atėję daugybė jaunuolių, kurie pro langą į vienutę jam mėtę gėles ir raštelius. Jis s nukankintas 269 metų vasario 14 d.
Taigi Valentino mirties diena sutapo su senųjų Luperkalijų švente. Įsigalint krikščionybei, jaunos religijos autoritetai siekė išstumti pagoniškus dievus bei jų garbinimo šventes. Žmonės nenoriai atsisakydavo įprastų švenčių bei tradicijų, todėl dažnai senosioms šventėms tik būdavo suteikiamas naujas vardas ir prasmė. 496 m. popiežius Gelazijus paskelbė vasario 14-ją. Šv. Valentino diena. Taip Luperkalijos tapo Valentino diena.
Luperkalijos buvo ne tik pavasario, bet ir meilės šventė. Šios dienos išvakarėse buvo žaidžiama „meilės loterija“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Jaunuoliai traukdavo jų vardus ir tapdavo merginos palydovu šventės metu. Kitas šios šventės paprotys buvo jaunų kilmingų Romos vyrų šėlimas Romos gatvėse, švaistantis ožkos odos rimbais. Jaunos moterys būriuodavosi gatvėse, laukdamos šventų rimbo kirčių, nes buvo tikima, jog taip jos taps vaisingos. Šie ožkos odos rimbai buvo vadinami februa, o plakimas – februario. Abu šie pavadinimai kilę iš lotyniško žodžio „tyrumas“. Iš šio žodžio kildinamas ir daugelio pasaulio kalbų vasario mėnesio pavadinimas.
„Meilės loterija“ išliko ir viduramžių riterių laikais – Anglijoje merginų ir jaunuolių vardai būdavo surašomi, įdedami į dėžutę ar vazą ir traukiami poromis. Kiekviena pora keisdavosi dovanomis, o mergina tapdavo vaikino Valentina tiems metams. Ant savo drabužių rankovės jis nešiodavo prisisegęs jos vardą, ir jo pareiga buvo rūpintis ir ginti savo damą. Šis be galo senas paprotys vasario 14 d. traukti mylimojo vardą ilgai buvo tikra meilės pranašystė, kuri neretai baigdavosi vedybomis. Todėl nepaisant religijų ir dievų kaitos, vasario 14 d. per amžius išliko meilės, dovanų ir prisipažinimų švente.
Istorija mini meilės laiškų tradiciją, siekiančią XV amžių. Jaunasis Orleano hercogas, mūšio metu paimtas į nelaisvę, daugelį metų kalėjo Londono Taueryje. Savo žmonai jis rašė vieną meilės poemą po kitos, ir jos buvo vadinamos „Valentinais“. Britų muziejuje iki šiol išsaugota apie 60 šių poemų.
Gėlės Valentino tradicijos dalimi tapo pora šimtų metų vėliau, XVII amžiuje, kuomet Prancūzijos karaliaus Henriko IV duktė surengė puotą Šv. Valentino garbei. Jos metu kiekviena dama gavo po nuostabią gėlių puokštę iš vyriškio, kurį pasirinko savo Valentinu. Taip Italijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje gėlių bei meilės raštelių siuntimas tapo tradicija.
Įprastas meilės simbolis, ypač dažnai sutinkamas Valentino dieną – širdis. Širdies formos saldumynai, dėžutės, žvakės, atvirutės… Širdys šokoladinės, popierinės, medžiaginės, puošiančios įvairiausius daiktus ir net drabužius.Beje, senovėje meilę simbolizuojanti žmogaus kūno dalis buvo visai ne širdis, o kepenys. Tačiau pamažu pripažintu meilės simboliu širdis – matyt, tai lėmė jos plazdėjimas, pamačius mylimąjį. Beje, mokslininkų teigimu, meilę atitinkančios emocijos gimsta visai ne širdyje, o smegenyse.
Kitas neatsiejamas meilės įvaizdis – mažas angeliukas, padaužiškai laidantis meilės strėles. Kupidonas, apskritaveidis cherubinas, į mūsų kultūrą ateina iš senovės graikų mitų. Antikinėje Graikijoje jis buvo vadinamas Erosu. Tai graikų meilės deivės Afroditės sūnus. Daug graikų kultūros elementų perėmę romėnai meilės deivę pavadino Venera, o jos sūnų – Kupidonu. Lotyniškai Cupido reiškia „troškimas“.
Kupidonas – motinos, meilės deivės pasiuntinys, kurio strėlė sužeidžia ir priverčia pamilti net šalčiausią širdį. Vasario, meilės mėnesio ir artėjančio pavasario proga linkime savo skaitytojams – pasisaugokite! Gal šis padykęs angelas kur nors netoli?http://liberalus.tinklapis.lt